Šalta Foals vasara

Nėra geresnio būdo užbaigti kažko tuo, nuo ko pradėjai. Prieš pusantrų metų aš pradėjau rašyti recenzijas čia nuo Foals albumo „Holy Fire“ recenzijos, o dabar pristatau savo įžvalgas apie naujausią šių britų darbą – „What Went Down“, išleistą rugpjūčio 28 d. Transgressive Records. Ši man itin brangi grupė pradėjo savo karjerą nuo matematinių nuklydimų ir triukšmingų vakarėlių, bet  labiau išgarsėjo ne tuo, ir net ne geriausių savo darbu – 2010-ųjų „Total Life Forever“, – bet kaip didingų, festivaliams pritaikytų, piktokais dantytais riffais apginkluotų dainų kūrėjai- toks ir buvo jų proveržio albumas, jau minėtasis „Holy Fire“. Nepanašu, kad šie britai ruoštųsi sustoti, bent jau patys jie teigia, kad šis, naujausias, jų albumas yra garsiausias ir sunkiausias, o vokalistas Yannis Philippakis teigia jame atradęs savyje „vidinį beprotį“. Ir visa tai jie įrašė su Artic Monkeys ir Florence + The Machine prodiuseriu Jamesu Fordu pietų Prancūzijoje, kur buvojo vietoje, kur kadaise buvojo ausį nusipjovęs van Goghas ir kur grupė sėmėsi įkvėpimo iš kraštovaizdžio ir 30 butelių vyno... Kas išėjo?

„What Went Down“ prasideda negailestingai ir iš karto eina prie reikalo – titulinė albumo daina, sunkumas ir triukšmas, kaip ir žadėta ir nė vienos sekundės atokvėpio per visas keturias minutes. „When I see a man/I see a liar“ paklaikęs šukauna Philippakis ir išties pasidaro kraupu. Bet kur užpernai „Inhaler“ man pasirodė perdėm vienmatiška, „What Went Down“ eina iki galo ir kapoja be gailesčio. Ypač stipru yra dalis su 3/4 metru ir sintezatoriais, po kurių trumpas atsigavimas (tada jauti išties esmingą kraupumą) ir galingas finalas. Foals moka kurti sunkesnę muziką, bet ši daina, kartu su viena ankstyvųjų – „Mathletics“ – yra tie geri pavyzdžiai, kaip gerai jie tą visada sugebėdavo. Šių dviejų dainų skirtumai kaip ir atspindi grupės pažangą per 8 metus.



„Mountain at My Gate“, kita vertus, nors prasideda galingai, tačiau kiek per daug nuklysta į post punk lankas ar šiaip į paprastą ir nepretenzingą gitarinės muzikos daržą, kuriame ir taip daug kas kuisiasi, tad gal kumeliukams ten ne vieta. Gitaros skamba kažkaip „ne-Foalsiškai“, nors priedainis vis dar įtikinamas ir jaudinantis. Tiesa, plynaukštė, kurioje trumpam apsistojama ir kurioje vystosi gitaros solo, yra gana nyki. Pabaiga bando išspausti viską, ką tik įmanoma, bet gaunasi kažkoks laukinių Vakarų salūnas. Tiesa, šios dainos video tikrai nenuvilia. Na, nėra ir pati daina tokia bloga, tačiau po „What Went Down“ ji nublanksta, be to, kai kurie sprendimai atrodo perdėm popsiniai.

„Birch Tree“ maloniai primena senąjį gerąjį Foals skambesį circa „Total Life Forever“ (ypač dainą „Miami“) ir parodo, kad Philippakis vis dar turi parako kaip dainų žodžių kūrėjas. Bet visumoje, daina nykoka ir pabaiga atrodo kiek užtęsta. „Give it All“ man asmeniškai priminė Coldplay, o tai nėra geras dalykas... Čia Foals, lyg pavargę nuo pačių sau primesto tempo, nusprendė galutinai pailsėti su paprastute balade. Tik galingi ir įtikinami Jacko Bevano būgnai pabaigoje bent kažkiek gelbsti padėtį.

„Albatross“ tęsia būgnų temą, tačiau kiek per daug užsižaidžia su efektais ir produkcija. „You've got an albatross around your neck“ – įtikinimai dainuoja Yannis, bet nepamanykite kad jis visiškai kliedi – „albatrosas apie kaklą" yra gana retas frazeologizmas, reiškiantis kaltę ir frustraciją. Daina stiprokai primena „Electric Bloom“ iš ankstyvojo grupės repertuaro, bet nedaro tokio pat stipraus įspūdžio, kaip pastaroji. Visgi čia grupė jau rodo atsigavimo ženklus ir atrodo pailsėjusi po dviejų prieš tai ėjusių dainų atsipūtimo.

„Snake Oil“ prasideda kaip kažkoks kompiuterinio žaidimo soundtrack'as, bet vėliau įsivažiuoja ir tiesu taikymu įvažiuoja į britiško lad rock'o lankas, šiaip jau priklausančias Kasabian ir Arctic Monkeys. Atsipūtęs riffas ir rimti beat'ai. Kažkuo primena Interpol dainą „Roland“, nors ir nueina elektroniniais keliais. Apskritai, dainos esmę stipriai užgožia produkcija, ištirpinanti bet kokį natūralumo likutį.

„Night Swimmers“, priešingai, sugrąžina gerus laikus su aukštais gitaros tvinksniais ir įdomiais ritmais. Viskas beveik kaip senais laikais, tik Yannis skamba kur kas solidžiau ir labiau atsipūtęs. Ir tai gerai. Čia žaismingi būgnai ir Edwino Congreave'o žaidimas su sintezatoriais, pridėjus stiprų Jimmy Smith'o riffą, duoda vaisių – tikrai viena geresnių dainų iš pastarųjų dviejų grupės albumų.

Tačiau po akinamos vasaros ir linksmų nuotykių ateina sunkus rytas... „London Thunder“ gitara vėl surimtėja, Yannis irgi pasidaro melancholiškas ir pradeda svarstyti apie prabėgančius metus ir pasikeitusį gyvenimą. „And now the table have turned/I'm older“- sako jis per priedainį, kuris, tiesa, kiek numuša tikrai stiprią šios dainos nuotaiką. „Lonely Hunter“ lyg ir tęsia tą pačią amžinumo ir laikinumo temą, tačiau čia nuotaika jau giedresnė. Kažkoks atsipūtęs post punk'inis skambesys ir neįkyrūs vokalai tikrai padaro šia daina viena geresnių albume, nors priedainis ir vėl skamba kiek per paprastai.

Galiausiai, ateina pabaiga ir nėra geresnio būdo atsisveikinti su šiuo albumu negu daina „A Knife in The Ocean“ su jos genialia vokalo melodija ir puikiomis gitaromis. Čia viskas skamba neįtikėtinai rimtai bet nenuobodžiai: prasidėjusi nuo varpo dūžio, daina lėtai plaukia savo kryptimi, primindama mums kas mes buvome ir kas esame dabar. „Oh, all the things we've once believed/Are lost in the hungry sea“ – per triukšmingą priedainį dainuoja Philippakis, pritariamas bosisto Walterio Gerverso. Tačiau ne priedainiuose čia jėga, o lėtame tekėjime tarp jų. Keli momentai tylos ir gitaros delay pedalo feedback'as ir visažinio Yannio Philippakio balsas mus veda tolyn/gilyn. Ir iš tiesų susimąstai, ką praradai „in the roaring sea“... Kad ir kiek nusivylimo būtų buvę šiame albume, šita daina neleidžia pamiršti Foals: jie vis dar moka savo dalyką ir kai jau nebetiki, kad vėl bus kažkas savo, randi.

Matyt, paskutinėje dainoje užkoduotas atsakymas į mano amžiną priekaištą šiai grupei – kodėl pastarieji du albumai skamba „ne-Foalsiškai“? Visa tai, matyt, jau praėjo ir nebegrįš, taigi reikėtų gal vertinti grupę pagal jos esamą formą, o ne pagal praeities nuotrupų kiekį dabartinėje kūryboje. Taip, šis įrašas ir vėl mano akyse nepasiekė „Total Life Forever“ aukštumų, hmm, netgi įtikinamai nenugalėjo „Antidotes“. Tačiau šen bei ten vis dar randi tų elementų, dėl kurių myli šią grupę – gitaros iš „Night Swimmers“, būgnai iš „Albatross“, vasariškas atsipūtimas „Birch Tree“ ir neaprėpiama didybė „A Knife In The Ocean“ dainose, be to, nereikėtų aklai atmesti ir naujos Foals kokybės – sunkumo ir triukšmingumo, kaip titulinėje albumo dainoje ar toje pačioje „Mountain at My Gates“. Ypač pirmosios atveju, sunku atsispirti šitai galingai, viską naikinančiai srovei, kuri vietomis užsistovi ir bando įvairius variantus, bet dažniau apsistoja ties įprastais ir visuotinai priimtinais. Net ir bandydami labiau susitapatinti su gitarinės muzikos scena, Foals išlaiko kažkiek originalumo.

Kitas dalykas, kurio nesinorėtų praleisti pro akis, yra idėja, kad palaksčius po buvusią psichiatrinę ligoninę, kur dienas leido van Goghas, ir išgėrus kažkiek vyno, o gal dar ko pridėjus, galima įsijausti į bepročio vaidmenį ir visa tai paversti kažkuo vertu dėmesio. Mintis, kad psichinė liga yra smagu ir kieta, yra gana keista ir man sunkiai suprantama. Be to, nesimato, kad savo sąmonės tamsiausiuose užkaboriuose Yannis būtų radęs šio to išties galingo. Kiek per daug šiame albume vietų, kur jo dainų žodžiai atrodo nuobodžiai ir nuspėjamai, nors „Birch Tree“ ir „A Knife in The Ocean“ jis vis dar skamba įtraukiančiai. Jeigu beprotybės pavaizdavimui užtenka garsiau parėkti kaip „What Went Down“ ar „Mountain at My Gates“ dainose, tai gal ir esama čia tos beprotybės, kaip ir šūksniuose „Snake Oil“ dainoje. Visgi, ar bet kas beprotiška yra menas, yra neatsakomas klausimas. Ar verta paaugliškai paistyti apie vairavimą be stabdžių ar lakstymą naktinėmis gatvėmis susikruvinus per muštynes, hmm? Sakyčiau, kad vargu. Paviršutiniškas ir lėkštas naratyvas gana dažnai yra neatsiejamas nuo šio albumo, deja.

Visgi, negalima taip paprastai ir atmesti Foals naujausio įrašo – taip, toli gražu ne viskas jame yra vienodai įdomu ir išradinga, tačiau kelios geros dainos atperka daug nuklydimų. „What Went Down“, „Night Swimmers“ ir „A Knife In The Ocean“ yra nepriekaištingos dainos, parodančios, kad Foals vis dar sugeba kurti ne šiaip banalų, kad ir kiek tūkstančių į festivalius pritraukiantį indie rock'ą, bet ir šį tą giliau ir rimčiau. „London Thunder“ ir „Lonely Hunter“ pasirodo šiek tiek silpniau, bet irgi yra įdomios. Kitos dainos, daugiau ar mažiau, yra blankios ir nerišlios. Arba per daug rišlios, kaip „Snake Oil“ ar „Albatross“. Tačiau tuo pat metu, pamąsčius apie „Holy Fire“, atrodo, kad šįsyk tamsesnė ir brandesnė Foals įrašo nuotaika suveikė geriau. „What Went Down“ skamba įdomiau ir stipriau kur kas dažniau negu „Holy Fire“. Tad, Foals man yra grupė, kuri kad ir kiek nuviltų, kažkodėl lieka sava, su šiuo albumu jie tą ir vėl patvirtino, nors albumas toli gražu nėra jų geriausias, bet ten kur jis yra geras, jis yra geras iš tikrųjų. Gaila, kad mažiau vietos čia lieka post rock'o nuotaikoms (ką jau bekalbėti apie matematiką) ir daugiau dėmesio tenka distort'ui ir lad rock'inėms tendencijoms. Tačiau Foals ir toliau rodo pajėgumą kurti įvairią muziką ir tai pagirtina. Tačiau buvimas savimi yra svarbus ne ką mažiau.


Foals:

https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/

„What Went Down“ nusipirkti galima čia:

https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21

Muzikos pamokos su Adult Jazz

Kadangi už lango (kartais) šviečia gegužės saulė, kyla pagrįstas klausimas, kodėl ši recenzija yra apie albumą, kuris išleistas praeitą vasarą. Į pagrįstą klausimą pagrįsto atsakymo aš, regis, neturiu, bet galiu pareikšti, tiek oficialiai, kiek man leista, kaip šio blog'o vieninteliam rašytojui, kad tai tikrai paskutinė recenzija apie albumą iš 2014-ųjų. Galiausiai, taip- aš pavėlavau, bet kaip galima nepaminėti tokio gero albumo, kad ir pusmečiu per vėlai? Taigi, albumas, kuris apvainikuos metus, yra anglų grupės Adult Jazz darbas „Gist Is“ (angl. „Esmė yra“), išleistas praeitų metų Rugpjūtį jų pačių leidybos kompanijos „Spare Thought“ (angl. „Atliekama mintis“). Sunku pasakyti, ar ši grupė yra viena mažiausiai žinomų mano aprašytų grupių, bet sunku patikėti, kad tikrai ne. Iš Gilfordo kilę, Lydse studijavę draugai Harry Burgessas, Tomas Howe'as, Timas Slateris ir Stevenas Wellsas ilgai ir kruopščiai maklinėjo, niekieno nepastebėti, kol parašė šį albumą, o 2014-ųjų pradžioje numetė publikos teismui dvi dainas – „Springful“ ir „Am Gone“, kurios su laiku gavo ir klipus prie savo vardo. Filosofiški ir įdomūs klipai tikrai pridėjo dar daugiau susidomėjimo tiek man, tiek, manau, ir daugeliui: „Springful“, tarkim, vaizduoja kažką panašaus į modernią Budos istorijos interpretaciją (citata iš Hermanno Hesse'ės „Sidharthos“ čia irgi ne šiaip sau), o „Am Gone“ vaizduoja viduramžiškai surakintą žmogų, kuriam ničniekaip nesiseka išsivaduoti iš medinių varžtų. Be abejo, skaitytojas, prieš pradėdamas skaityti pačią recenziją, norėtų sužinoti, ar verta, kitaip tariant, kokio žanro šitas albumas. Šis klausimas yra labai sunkus, bet gal padarykime atmetimo būdu? Adult Jazz nėra džiazas; Adult Jazz nėra hip-hop'as; Adult Jazz nėra metal'as; Adult Jazz nėra indie rock'as, t.y. negroja The Smiths cover'ių su Sonic Youth influence'ais; Adult Jazz nėra elektroninės muzikos atstovai, bet... turi kažką elektroniško; Adult Jazz nėra rokas, bet groja su gitaromis ir būgnais; Adult Jazz nėra folk, bet kartais atrodo, kad yra. Vienu žodžiu, aiškiau nepasidarys, todėl geriau paklausykime kartu ir pagalvokime.

Albumas prasideda su daina „Hum“ (angl. „Niūniavimas“), kur Harry's Burgessas dainuoja vos ne kaip koks Jónsi iš Sigur Rós, skambant kažkokiems sample'ams/garsams, bet post rock'inę aurą išvaiko keisti elektroniniai garsai, „I couldn't spare a though/Spare a though/Spare thought/Spare a though“ – gieda Burgessas (angl. „Aš negalėčiau rast minties, rast minties, atliekamos minties, rast minties“), kol staiga pradeda veblenti trombonas, o vokalistas kankinamai nepradeda pasakoti esmės: „Was I born a roach/The belly-crawling grub?/Just as I suppose, I hear a holy hum...“ (angl. „Ar gimiau tarakonu, ropinėjančiu padaru? Kaip ir tikėjausi, girdžiu šventą murmėjimą...“). Istorija, regis, yra apie identiteto paieškas nedėkingoje situacijoje ir tai, kad „Holy hum“ susideda iš imperatyvų, skatinančių savineigą. Lyrinis subjektas jaučiasi jų gluminamas ir nežino, ką daryti. Paskui atmosferą pragiedrėja, nuotaika pasitaiso ir daina baigiasi.

„Am Gone“, viena vertus, tęsia tą pačią temą žodžių prasme, kita vertus, muzika čia jau kiek kitokia- daugiau gitarų, nuotaika kiek žaismingesnė, gražiai žaižaruoja bosinė gitara. „I was always a runner/I was always a runner, you know/I was always a runner, became a forgiver, and now I have nothing to show“ (angl. „Visada buvau bėgikas, buvau bėgikas, juk žinai, buvau bėgikas, bet tapau atlaidžiuoju ir nebeturiu kuo pasigirt“) – pavargusiu balsu aiškina dainininkas. Tema apie atsižadėjimą vėl čia, tik dar labiau išvystyta. Kai beveik visi garsais išsiskleidžia, prasideda antra dalis, kur, demonstruodamas bemaž visas savo vokalo galimybes, Burgessas pasakoja apie pietus danguje, kurių nekantraudamas laukia drebančia ranka laikydamas šakutę... Askezės ir rezignacijos tema nenoromis man primena Nietzsche'ę. Muzika baigiasi labai gražiu trombonų žaismu, primenančiu Foals dainų iš „Antidotes“ laikų outro...

„Springful“ prasideda ausį rėžiančiu vokalu, bet ir prie jo galima priprasti su laiku... Vėliau prisideda gitara, vėliau bus ir būgnų, sample'ų ir visokių kitokių garsų. Burgessas tęsia temą: „Right eye honour/Coat of armour/And I'm proud/In my left eye/Dreams are lead-like/And I'm down...“ (angl. „Dešinės akies garbė ir herbas, yra kuo didžiuotis, kairėj aky svajonės švininės ir slegia mane“). Visgi, skambant kažkodėl Rytus primenančiai (gal visgi dėl klipo...) gitarai, Burgess'as galiausiai randa laikina sprendimą, kad reikia būti pavasariškiems (labai binkiška tema) ir džiaugtis dabar tuo, ką turi. Daina baigiasi ilgu ambient'iniu outro.

Dainoje „Donne Tongue“, pritariant įvairiems instrumentams, vokalistas parodo, kad ne dainoje „Am Gone“ buvo jo vokalo stiprybė... Gražių garsų nepašykšti ne vien gitara ir perkusija, bet ir grupės prodiuseris. „Gist is exactly enough“ (angl. „Esmė yra užtektinai“) –šaukia Burgessas, pristatydamas albumo pavadinimą. Paskui, kad nepabostų tas pats per tą patį, grupė įjungia kitą režimą ir dramatiškesnį epizodą užmeta kaip maišą ant galvos neatidžiam klausytojui.

„Pigeon Skulls“ (angl. „Balandžių kaukolės“) yra bene labiausiai folk daina, kur bemaž galima patikėti, jog tai visai neprastas žanras apibūdinti visam tam, kas vyksta „Gist Is“ albume. Visgi, ir čia pilna duobių – keisčiausi sample'ai ir netikėti posūkiai priverčia atsisakyti minėto sumanymo ir pagalvoti, kad čia labiau Four Tet stiliaus elektronika negu folk.

Galiausiai, „Spook“ yra ta daina, kuri neabejotinai yra aukščiausias taškas šiame albume. Tylaus gausmo fone, vokalistas seka mums pasaką prieš miegą, prie židinio, už lango žiema, visa kita, na, čia jau kiek per toli nuvažiavau... Vėliau įsijungia gitara ir trombonas, apskritai, susidaro įspūdis, kad bus dar vienas „Hum“ tipo numeris, bet vėliau viskas pamažu keičiasi, galiausiai, po liūdnos akimirkos ir turbūt pasiekus dainos vidurį, šios dainos laivas ima tvirtą kursą kažkur, demonstruodamas visą įmanomą šioje situacijoje veržlumą. „A while back/We bonded...“ (angl. „Prieš kurį laiką mes susidraugavom“) – sako Burgessas ir pasakoja toliau... Dvi gitaros varžosi tarpusavyje, būgnai pritariamai linksi, o galiausiai atmosfera tampa vis labiau ekstaziška, kažkur skubama, ruošiamasi, tuoj kažkas atsitiks. „But did you ask for thi-i-i-is?“ (angl. „Bet ar prašei šito?“) – gieda dainininkas, ištęsdamas ir modifikuodamas šią kuklią frazę tūkstančiais būdų. Tada gitaros pasitraukia ir viską užvaldo būgnai, būgnų sample'ui pravažiuojant pro mus, visa kas atrodo kaip haliucinacija.

„Idiot Mantra“ tęsia būgnų ir bet ko, kas duoda beat'ą, temą. Įvairūs sample'ai ir garsai visur aplinkui niekais paverčia bet kokį norą kategorizuoti šią grupę kaip roko ar folk stiliaus kolektyvą, o grįžęs į rikiuotę Burgessas sako „Been mumbling that idiot mantra so long“ (angl. „Kartojau šią idiotišką mantrą taip ilgai“), o toliau vyksta sunkiai aprašomi dalykai, galiausiai, dar keistesnė pabaiga. Lyg vokalistas ir taip dainuotų nepakankamai išradingai, šitoje dainoje jo balsas tampa bene pagrindiniu instrumentu be jo paties pastangų.

„Be a Girl“, atrodo, pasuka albumą atgal prie pradų, toliau nuo elektronikos kraterių. Kiek tiek džiazo, šiek tiek folk'o, šiek tiek gitarų ir trombonų, žaismingi būgnai ir dar viena Burgesso istorija. Ši daina yra nei daug nei mažai daugiau nei 4 kartus trumpesnė už „Spook“! Ir ji netikėtai baigiasi, kai buvo galima tikėtis kažko panašaus į „Donne Tongue“ tipo estetiką.

Galiausiai, paskutinė daina „Bonedigger“ sujungia tiek folk pradą, tiek tą eksperimentinį „Spook“ ir „Am Gone“ būdingą pradą į vienį. Daina apie šunį, kažkodėl man labai graudi ir graži. Priedainis kažkur kitame kambaryje. Daugiau akustinių gitarų pabaigoje. Sunku apsispręsti, kokie Adult Jazz man labiau patinka – eksperimentinės elektronikos ir sample'ų meistrai ar tokių dainų kaip ši atlikėjai... Štai ir viskas.

Ką gi galima pasakyti apie šį albumą? Na, manau, kad reikėtų pasakyti, jog „Gist Is“ yra labai geras albumas akivaizdžiai, nedviprasmiškai geras. Be abejo, sunkiai suvokiamas, bet juk tokie albumai/grupės ir yra įdomiausi, ypač, kai pagaliau supranti, suvoki, pajunti. Tada atsiveria prasmės ir nuotaiką, kurie čia paslėpti. Kurti kažką ne kaip visi nėra taip paprasta, bet šiai grupei tai kuo puikiausiai gaunasi. Žodžių prasme, tai labai įdomus, kompleksinis, sudėtingas poezijos šedevras apie žmogaus kovą su institucijomis, su jį ribojančią visuomenę ir su pačiu savimi. Nyčiška kova su stabais ir askeze („Be ascetic/Be a bean/Thick gloves for everything/Is the way“ (angl. „Būk asketas, būk žirnis, storos pirštinės viskam – štai kelias.“), bet, kaip filosofas ir sako, toliau – „.„Is the way to sugar a life“ (angl. „.„Štai kelias pasaldinti gyvenimą“)).  Adult Jazz, kaip tikri suaugėliai, davė mums muzikos pamoką, kurios neišeina pamiršti, jei supratai, apie ką čia kalba. Puiki patirtis.

Adult Jazz:

https://www.facebook.com/adultjazz
https://soundcloud.com/adultjazz
http://adultjazz.tumblr.com/
http://adultjazz.bandcamp.com/

Albumą „Gist Is“ galite, turėjote ir nusipirksite čia:

http://adultjazz.bandcamp.com/

Pabaigai, vaizdo klipai dainoms „Springful“ ir „Am Gone“:

Taikos visame pasaulyje nebus!

Kad ir keista, tai ne politinis straipsnis, o dar viena recenzija. Šįsyk- apie legendinį atlikėją, daugeliui tiek vyresnės, tiek jaunosios kartos muzikos mėgėjų besisiejantį su legendine 9-ojo deš. grupe The Smiths, Morrissey. Šis žmogus, daugeliui mūsų laikais žinomas dėl savo ekscentriškų ir radikalių pasisakymų visais gyvenimo klausimais, o ypač gyvūnų teisių, britų monarchijos ir mėsos valgymo, taip pat dėl neseniai išleistos „Autobiografijos“, pernai, 2014 metų liepos 15-ąją, išleido dešimtąjį solo albumą, kuris nedviprasmiškai vadinasi „World Peace is None of Your Business“ (angl. k. „Pasaulio taika – ne jūsų reikalas“), kuris iš pradžių buvęs išleistas Harvest Records kompanijos. Vėliau Morrissey nutraukė ryšius su kompanija ir, dar labiau, Harvest Records tapo nauju jo taikiniu- grupė, su kuria atlikėjas groja, turo metų vilkėjo marškinėlius su užrašu „Fuck Harvest Records“. Taigi, dabar albumas kaip ir niekur neparduodamas, „legaliai“ pasiklausyti jo taip pat nelabai galima. Kuo šita istorija baigsis, nežinia. Aš niekada (lyg ir) nebuvau didelis The Smiths gerbėjas, su Morrissey solo kūryba apskritai susidūręs nebuvau, bet kai išgirdau kad jis išleidžia naują albumą, pamaniau esant verta pabandyti pasiklausyti. Nors nuostata, kad Morrissey geriausi laikai buvo su The Smiths, o šiais laikais iš jo nieko neliko, nedavė man ramybės. Vėliau, kai albumas buvo išleistas, perskaičiau kelias gana neigiamas, piktas recenzijas, kuriame šis albumas buvo vadinamas prastu, ypač visiems kliuvo tariamai pigūs Morrissey, žinomo dėl savo stiliaus, dainų žodžiai. Galiausiai, nusprendžiau vis tiek pasiklausyti ir pats įvertinti, kad ir su vidine nuostata, kad tai, kaip ir „Green Language“, – ne mano stilius. Visgi, pažiūrėkime, ar tikrai viskas taip beviltiška.

Pirmoji daina, ir iškart titulinė, „World Peace is None of Your Business“. Ji prasideda kiek netikėtai, hmm, Morrissey ir sample'ai? Galiausiai, prasideda veiksmas: gitaros čiuožia lygia greta, gili bosinė linija diktuoja tempą, o Morrissey pakylėtu tonu vardija šiuolaikinės visuomenės blogybes. „Oh oh, you poor little fool, oh oh, you fool“ – jis draugiškai pasako mums, ir toliau tęsia savo socialinę kritiką. Tada- greitas gitaros solo, bet jauti, kad dar ne kulminacija. „Each time you vote, you support the process, each time you vote, you support the process“ – regis, Morrissey netiki demokratija ir pilietine visuomene (šių eilučių mūsų šalies rinkėjams gal geriau nesiklausyti...), o toliau tęsia stebėtinai tiesmuka manifestą, sakydamas: „Brazil and Bahrain, oh, Egypt, Ukraine, so many people in pain“ ir prasideda karo būgnų lydimas gitaros show. Daina užsibaigia irgi kažkokiais sample'ais.

Antra albumo daina taip pat stebina tiesmuku pavadinimu, „Neal Cassady Drops Dead“. Jeigu jūs, kaip ir aš, nežinote, kas toks tas Neal Cassady, tai, su „Wikipedia'os“ pagalba, pranešu jums, jog tai buvęs Beat kartos poetas. Be jo, dainoje minimas ir jo draugas ir mylimasis, kitas poetas Allen'as Ginsberg'as. „Neal Cassady drops dead, and Allen Ginsberg's tears shampoo his beard“ – kerta iš peties Morrissey. Gitaros kapoja stipriai, kaip kokiam grunge'e. Vietos čia randa ir sintezatoriai. Visai nebloga daina, nors pabaiga atrodo kiek blankoka, palyginus su neįtikėtinai stipria jos pradžia.

Trečioji daina, rodos, indikuoja, kad Morrissey nusiteikęs sugriauti visus konceptus ir neketina nustoti buvęs tiesmukiškas, nes ji vadinasi „I'm Not A Man“. Dar kartą keista pradžia – ilgas field recording'as ar kažkas panašaus, protarpiais būgnai. Gražūs garsai. Vėliau prasideda didinga šios dainos dalis. Didingas sintezatoriaus garsas. Morrissey vardina „vyriškumo“ epitetus, kuriuos jis akivaizdžiais niekina, ir sako: „If this is how you would describe, then I'm not a man“. Toliau jis sako dar geriau: „If not a man, I'm something far bigger and better than a man“. Tiesiog Nietzsche čia. „I would never killed or eat an animal“ – jis dar patvirtina. Griausmingi kirčiai sintezatoriaus ir feedback'o fone. Gerai, sunku nesutikti, jog šios dainos žodžiai, nors ir išradingi, spinduliuoja begaliniu pasitikėjimu savimi ir kitų niekinimu. Ar tai blogai? Aš nežinau. Muzika visai nieko čia. Pabaiga sužavi mano experimental muzikos alkį. Jo balsas čia itin geras. Daina yra didis triumfas, kad ir perdėtas. Bet vis tiek triumfas.

Ketvirtoji daina vadinasi „Istanbul“. Tiek lyriškai, tiek muzikaliai ji visiškai kitokia negu prieš tai ėjusios dainos. Tiesa, bandymas inkorporuoti rytietiškų elementų nelabai pavyko čia, manau. Visgi, nėra ji ir tokia jau bloga. Nostalgiškas priedainis verčia atleisti visus dainos prastus elementus. Vėl daug eklektizmo, puikus būgnai, įdomi gitara. Viena geresnių dainų, atrodo.

Penktoji daina vadinasi „Earth Is the Loneliest Planet“. Čia vietos atsiranda ir akustinei gitarai, primenančiai kažkodėl Ispanijos muziką. Vėliau, laimė, pasireiškia ir elektrinė gitara bei būgnai. Priedainis nelabai efektingas. Nors žodžiai neblogi, daina nuobodoka.

Šeštoji daina yra „Staircase at the University“. Čia pasakojama keista istorija apie kažkokią vargšę merginą, kuri vis mokėsi ir mokėsi, o tėvas ir vaikinas jai grasino, kad ji padarysianti jiems gėdos, jei nesimokys aukščiausiais balais. Atsirado teigiančių, jog čia esą labai pigi ir netgi neįtikinama istorija. Muzikine prasme daina skamba itin entuziastingai ir pakiliai, savotiškas pasityčiojimas iš tragiškų žodžių. Visgi, tai yra Morrissey. Ir tai jis daro puikiai, taip pat ir šitoje dainoje.

Septintoje dainoje mes vėl grįžtame prie atlikėjo mėgiamų temų aptarimo, šįsyk, bene mėgiamiausios – gyvūnų teisių, kadangi daina vadinasi „The Bullfighter Dies“. Manau, tai, kad ši daina yra apie džiaugsmą, užplūstantį lyrinį subjektą, jam sužinojus apie matadoro mirtį, nieko jau nenustebins. Visai neblogai sukuriama ispaniška atmosfera, trimitai, akordeonas, gitaros, melodija tiesiog puiki, bet žodžiai „Gaga in Malaga, no mercy in Murcia, mental in Valencia“ skamba graudžiai juokingai. Nežinai, ar verkti, ar juoktis, gėda kažkaip. Bet Morrissey, manau, savo tikslą pasiekė. Įdomu, kad kaip tik tuo metu, kai pradėjau rašyti šią recenziją, savo tinklalapyje Morrissey patalpino piktdžiugos kupiną esė apie vieną Meksikos matadorę, kurią per bulių kautynes sužalojo bulius. Na, visiškai nenustebino. Muzikine prasme, visgi, viena stipriausių dainų.

Aštuntoji daina vadinasi „Kiss Me A Lot“. Ji visai pakili ir apskritai bene džiaugsmingiausia viso albumo daina. Indie rock'ą primenančios gitaros nuteikia gerai. Visai neblogai, sakyčiau.

Devintoji daina – „Smiler With Knife“, Ši daina vėl labiau akustinė, tiesa vėliau atsiranda vietos kitiems instrumentams... Vėl liūdna estetika, primena kažką girdėta, tiesa. Sunkūs sintezatoriaus garsai visai šalia. Kažkas čia primena „I'm Not A Man“. Subtilūs garsai prideda malonaus skambesio. Ilgas outro. Lėtas gitaros solo. Ir pabaiga visai maloni ausiai.

Dešimtoji daina ir vėl yra naujas pareiškimas. Ji vadinasi „Kick the Bride Down the Aisle“. Muzika visai normali, sakyčiau. Vėl akustinės gitaros gana daug. „I know so much more than I'm willing to say“ , tikrai, tikrai? Priedainis kiek nuobodokas. Vėliau gitaros sukuria malonią atmosferą. Triukšmo ir tylos kova, dainos žodžiai labai tiesmuki. Gana neblogas solo. Vėliau vėl daugiau akustikos ir tylos. Vietomis primena The Smiths. Bet vėl baigiasi per vėlai. Kaip jau kažkelinta daina šiame albume.

Vienuoliktoji daina vadinasi „Mountjoy“, bet neapsigaukite ir tik nemanykite, kad tai daina apie kažkokį palaimos kalną, ne, priešingai, ji apie Dublino kalėjimą. Šiurpi muzika, viena liūdniausių dainų šiame įraše. Tas The Smiths laikų jausmas, tikrai. Akustinė gitaros ir elektrinės gitaros mišinys. Jokių būgnų kol kas. Ašarą spaudžianti akimirka, „We all lose“ – sako Morrissey.  Šiurpūs garsais. Į pabaigą atmosfera tampa dar tamsesnė, visai niūru.

Dvyliktoji ir paskutinioji albumo daina – „Oboe Concerto“. Joje daugiausia dėmesio tenka gitarai, o obojui vietos atsiranda tik vėliau. Visai nebloga daina. Daina apie mirtį, pabrėžiant, kad visi anksčiau ar vėliau pasitraukia iš šio pasaulio. Muzika atitinkamai liūdna. Pabaiga kiek per daug buvo nuspėjama.

Taigi, toks buvo šis albumas. Paklausius šių dainų, visai neatrodo, kad tai toks jau blogas įrašas, kaip kad kalbėta. Jis nėra kažkuo ypatingas ar išsiskiriantis, aišku. Kai kurios dainos labai stiprios ir griausmingos, pavyzdžiui, titulinė daina, „Neal Cassady Drops Dead“, „I'm Not A Man“. Ar to didingumo per daug? Galbūt, dainų žodžių prasme, vietomis atlikėjas stipriai perlenkia lazdą, vietomis pritrūksta stiprių terminų ir panašiai. Bet negalima sakyti, kad žodžiai blogi, tai, kad jie yra politiniai ar vietomis primena manifestą, nereiškia, kad jie beprasmiški. Morrissey neblogai atrodo ir šiais laikais, daug elektronikos, sintezatorių, gitaros ir bosinė gitara skamba įvairiai, nenuobodžiai, albumas kiek pernelyg platus, per daug įvairių elementų, kurie kartu nelabai dera. Per daug žmonių labiau keikia ne pačią muziką, o patį Morrissey, aišku. Apibendrinant, tai tikrai nėra blogas albumas. Man patiko. Tiesa, sunku jį pamėgti, bent jau iš karto. Bet yra labai gerų dainų, kurių negali nemėgti. Gal nėra metų albumas, toli gražu, bet ir nėra toks blogas, kaip daugelis nori pasakyt.

Morrissey:

https://www.facebook.com/Morrissey
http://true-to-you.net/

Albumą „World Peace is None Of Your Business“ galite įsigyti, hmm, niekur, taigi tegalite jo pasiklausyti YouTube'e. 

Žvilgsnis iš šalies į Rusčio elektroniką, arba Rustie "Green Language"

Taigi, po ilgesnės pertraukos, aš grįžtu su nauja recenzija! Šįsyk einu dar vieną žingsnelį tolyn nuo savo žanrų, šį kartą – tiesiu taikymu į elektroninės muzikos vandenis. Ir pirmas mano taikinys- Rugpjūčio 25 d. „Warp Records“ išleistas škotų prodiuserio Rustie (Russell Whyte) antrasis albumas, kuris vadinasi „Green Language“ (angl. „Žalioji kalba“). Pats terminas, pasak Rustie, yra susijęs su Antikos mitais, Viduramžių literatūra ir  Renesanso magija, o „žalioji kalba“ yra kalba, kuri apeina mąstymą ir tiesiogiai pasiekia sielą, o tai, pasak jo, gali būti muzika. Neturiu kažkokios specialios istorijos, kuo mane, šiaip jau prie elektroninės muzikos nelinkusį (o anksčiau jos ir privengusį) muzikos klausytoją patraukė į savo pusę Rustie, o ne devynios galybės jo kolegų, kurie irgi šiemet į pasaulį paleido kokį nors įrašą. Pirma jo daina, kurią apskritai esu girdėjęs, būtent „Green Language“ pristatymo singlas „Raptor“, su jai skirtu savotišku klipu, kuris atkartoja albumo viršelyje (viename gražiausių šiais metais) dominuojantį hiperrealizmo stiliaus flamingų įvaizdį, visai netikėtai man patiko... Pasižadėjau sau, kad žūtbūt paklausysiu ir visą albumą, ką, galiausiai, ir padariau. Taigi, ką aš ten įžvelgiau, žvilgsniu iš ne-elektroniškųjų muzikos pakraščių, skaitykite žemiau.

Pirmoji daina – „Workship“. Ji pasitinka mus savo blyksčiojančiomis akimirkomis. Tai – lyg intro į albumą. Garsai šniokščia pro šalį, po truputį augdami ir įgydami jėgos, fone melancholiškai groja klavišiniai. Tada suduoda smūgį beat‘as ir tada dar sykį. Tas lėtas vystymasis sukelia mintį, kad lauki kažko, o ko- nežinia, daug netikėtų posūkių, lėkštės.

Keista, be antroji daina – „A Glimpse“ – tęsia tą pačią tendencija ir yra lyg dar grynesnis intro. Čia daugiau veiksmo. Bet pradžioje čiulba paukščiai, pirmyn ir atgal, sintezatorius žaismingai žaižaruoja kažkur šalia, lyg ir kažkur girdėta, bet taip malonu, vėl įsijungia beat‘as ir bosas. Vėl lauki kažko... Trūkčiojanti muzika. Pabaiga- ypač gera, su gitaros doze.

Trečioji daina – jau mano kiek aptartas „Raptor“, tai pirmoji mano girdėta Rustie daina, kuri, pripažinsiu, nenuvylė. Dar prieš tai buvusioje „A Glimpse“ girdėti garsai čia prasitęsia ir kiek nutyla, užleisdami griežtam beat‘o diktatui, lydimam puikios sintezatoriaus melodijos, paskui eina viskas į viršų, tada per jusles tvoskia bosas. Sintezatorius žaižaruoja kažkur aukštybėse, o beat‘as toliau neatleidžia mūsų nuo šokių aikštelės jausmo. Paskui viskas dar keletą sykių pasikartoja, galiausiai sintezatorius visai suįžūlėja ir daro, ką nori. Fone – lyg ir elektrinė gitara. Manau, tai ir yra geriausia šio albumo daina, nors gal šį mano vertinimą paveikė tai, kad jau išgirdau pirmiausia.

Ketvirtoji daina – „Paradise Stone“ – leidžia kiek atsipūsti, pratęsdama flamingų plunksnų, likusių nuo „Raptor“ pabaigos, plevenimą. Toliau viskas agresyvėja, sintezatorius šnairuoja į kairę ir į dešinę, o kažkur giliai tyvuliuoja. Toliau prasideda metalofono ir ksilofono dalis, verta Foals plunksnos. Bet elektroninis pagrindas skamba dar įdomiau. Minimalizmas ir grynas oras.

Penktoji daina – „Up Down“, kurioje pasirodo ir grime ir hip hop'o muzikos atstovai iš Anglijos D Double E. Nesąmoningai norisi pradėti interpretuoti tekstą, kuris akivaizdžiai yra apie gyvenimo nepastovumą – tai aukštyn, tai žemyn. Fone gamtos garsai,ar hiperrealistinė jų imitacija, beat‘as primena kažkokį įprastinį elektroninės muzikos žanrą. Pavadinimas interpretuojamas labai pažodžiui ir ties žodžiu „Up“ balsas traukiamas į viršų, o ties žodžiu „down“ tempiamas žemyn. Šiaip daina vėl labai kovinga, bet repavimas kažkaip čia man nesueina. Vokalai kažkaip užgožia muziką, mano manymu, ne sustiprina, o susilpnina ją.

Šeštoji daina, beje, tęsia kovingumo temą labai aiškiai ir netgi tiesmukai – ji vadinasi „Attak“ ir joje sudalyvauja amerikiečių reperis Danny Brown'as. Čia hip hop'o indėlis labiau vykęs nei iki šiol. Visgi, ir muzika, tie tokie lyg ir kovos trimitai, išspausti sintezatoriaus pagalba, neprastesni. Ši daina yra antrasis albumo singlas. Primena kiek These New Puritans „Hidden“ albumą, nors ne taip rimta.

Septintoji daina – „Tempest“ ir šįsyk apsieita be pašalinių asmenų indėlio. Viena geriausių dainų. Dar viena lėta, prasideda su gitara ar panašiu į ją daiktu. Lėtas, natūralus beat‘as. Per vidurį – lyg tikra audra, praeina žingsniuodama atgal visai čia pat, tada visas vyksmas toliau lėtai teka, kaip upė.

Aštuntoji daina – „He Hate Me“, kur pasirodo Gorgeous Children. Čia muzika nenoriai vėl nuslenka į šešėlius, užleisdama į priekį vokalą, kuris ir vėl kiek nuobodokas, viskas beveik apsieina be beat‘o, akustinis repas sintezatorių apsuptyje. Beat‘as kartais pasirodo ir vėl nuslenka į šešėlius. Melodija labai paprasta, bet tokia maloni. Daina gana nuobodoka apskritai. Toks jausmas, kad ji niekada nesibaigs.

Devintoji daina vadinasi „Velcro“. Čia viskas prasideda kaip koks karaoke. Bet su laiku sintezatorius parodo, kad ne viskas taip nuobodu, o perkusija netikėtai labai karinga, skamba net karingiau, negu „Attak“. Po viskuo rausiasi bosas, vyksmas tęsiasi. Galiausiai, viskas išsitaško, tada vėl leidžiasi ir kyla, kažkokia gitara netgi, apskritai, viena geresnių dainų.

Dešimtoji daina – „Lost“, trečiasis singlas iš šio albumo, kuriame pasirodo ir ritmenbliuzo atlikėjas iš Anglijos Redinho. Bene geriausias kokio nors vokalo pasirodymas. Prasideda veiksmas kaip tipinėje ritmenbliuzo dainoje, pagardintoje Rustie elektronika. Tačiau priedainis migdantis. Gana stipriai veiksmas krypsta į popsinę pelkę. Bet produkcija puiki.

Vienuoliktoji daina yra „Dream On“, ir, nors neparašyta, kad čia kas dainuotų, tačiau vis vien dainuoja. Ir labai vykusiai, moteriškas vokalas. Šiaip daina nebloga, bet kiek per ilga. Viskas vyksta sklandžiau negu prieš tai buvusioje „Lost“. Vietomis trenkia popso klišėmis. Kas nėra malonu ausiai. Priedainis kažkaip įdomiai skamba, nevienodai ir nenuobodžiai, kur kas geriau, nei „Lost“ šiuo atžvilgiu, sakyčiau. Kažkur per vidurį – ramesnė dalis, fone kažkur giliai sintezatorius ieško būdų sukurti minkštą maloniai migdančią atmosferą. Pabaiga gal kiek pernelyg staigi...

Dvyliktoji, priešpaskutinė daina – dar viena gramatinė klaida pavadinime, et, bet tiek to, „Lets Spiral“, kuri jau priduoda pabaigos nuotaikos ir šiaip yra viena geriausių. Greitėjantys sintezatoriaus burbuliavimai, paukščių čiulbėjimas, kažkas liūdno ir gamtiško. Kai jau atrodo, kad tai bus dar vienas ritmenbliuzo triumfas, Rustie spaudžia liūdną natą ir nuotaika išsyk pasikeičia. Vėl tas pats kažko laukimas (ir nesulaukimas) kaip pirmose dvejose dainose. Pabaigoje viskas lėtėja.

Tryliktoji, paskutinė albumo daina – titulinė albumo daina „Green Language“ atskleidžia kita pavadinimo prasmę – tai paukščių kalba. Ir paukščių čiulbėjimas, sumaišytas su lėta, ramia bet vietomis niūria muzika, čia gražiai užbaigia šią kelionę, nors, kiek liūdnai. Atrodo, pagaliau išsivaduota nuo visų klišių ir tikėtinų elementų.

Kokios būtų išvados? Na, prisipažinsiu, kad, kaip koks vidutiniškas žmogus, aš, paskaitęs kai kurių žurnalų recenzijas, davusias šiam albumui varganus 2 iš 5 ir kažkiek panašiai, buvau nusiteikęs gana niūriai ir su nepasitikėjimu klausiausi „Green Language“. Didele dalimi mano apsisprendimą klausytis šio albumo apskritai lėmė tai, jog, kalbėdamas apie jį, Rustie, be viso kito, teigė, kad klausėsi ne ko kito, o tokių visai ne elektroninės muzikos grupių, kaip My Bloody Valentine ir (netgi) Godspeed You! Black Emperor. Vien dėl to verta buvo duoti šansą, kad pasižiūrėti, kaip, po galais, šiam neabejotinai talentingam prodiuseriui iš Škotijos galbūt pavyks suderinti tokius, regis, nesuderinamus dalykus, kaip dubstep ir IDM su shoegaze ir post rock. Ir, tiesą pasakius, nelabai matosi tos įtakos. Taip, didelis dėmesys feedback'ui ir reverb'ui jaučiasi ir kuria labai malonią, sakyčiau atmosferą. Bet tai yra nustelbiama gana stipriai į pop pusę orientuotais vokalais, iš kurių tik Redinho ir Danny Brown įsipaišo į visumą. Visgi, kelios dainos be balso yra pasakiškai gražios. Stipri ir labiau klubiniam gyvenimui tinkama „Raptor“. Pats prodiuseris teigė, kad po praėjusios, debiutinio savo albumo, „Glass Swords“, kuriame atseit išbandė viską, norėjo sukurti kažką „rimto“ ir nebe tokio juokingo, kaip prieš tai buvusiame albume. Atrodo, kad iki galo Rustie tai nepavyko, nors ir tiek, kiek pavyko pranoko mano lūkesčius. Stipriausios dainos – labiausiai keistos, o kitos kiek nublanksta ir nesukelia tokio stipraus įspūdžio iš karto. Apskritai, albumas neblogas.

Rustie:

https://soundcloud.com/rustie
http://rustie.net/
https://www.facebook.com/rustie666
http://twitter.com/rustie

„Green Language“ nusipirkti galima čia:

https://itunes.apple.com/gb/album/green-language/id891326497

https://bleep.com/release/52319-rustie-green-language

O štai albumo singlų video:

„Raptor“:


„Attak (featuring Danny Brown)“:
„Lost (featuring Redinho)“:

Graudusis liūdesio grožis, arba Douglas Dare „Whelm“

Toliau tęsiu savo recenzijų ciklą. Šįsyk, ketinu rašyti apie dar mažiau žinomą mūsuose atlikėją ir gal pagaliau galėsiu pasigirti, kad ši mano recenzija yra pirmoji apie šį albumą lietuvių kalba, cha... Tad, šįsyk rašysiu apie muzikantą iš Anglijos, Douglas Dare'as, bei jo debiutinį albumą „Whelm“ išleistą šių metų gegužės 12-ąją, „Erased Tapes“ įrašų kompanijos. Šis muzikantas, grojantis pianinu bei dainuojantis, gimė ir užaugo Bridporto mieste Pietų Anglijoje, studijavo muziką Liverpulio muzikos institute, o prieš porą metų debiutavo, kaip atlikėjas. Douglas išleido debiutinį nepilną albumą „Seven Hours“, kurio keletas dainų yra ir tame albume, apie kurį kalbėsiu dabar. Pernai, metų antrojoje pusėje, aš pradėjau skaityti daugiau apie muziką ir man ėmė patikti ieškoti naujų grupių bei atlikėjų, o ne tik žinomesnių ar populiarių nūnai, taigi, vienas pirmųjų iš tų, ką radau, ir buvo Douglas Dare'as. Tuo metu kaip tik ką tik išėjo jo singlas „Lungful“. Iš to, ką perskaičiau, man kilo noras pasiklausyti ir, nors išankstinis nusistatymas, jog, girdi, tai „piano-based“ muzika, kuri man šiaip jau nepatinka, neleido iškart įsiklausyti į kūrinį, nors man patiko iš karto. Taigi, praėjo nemažai laiko, buvau kiek primiršęs vos vieną dainą turintį atlikėją, tačiau, kartą prisiminiau ir norėjau pažiūrėti, kas naujesnio pas jį. Ir kaip tik jis buvo išleidęs naują dainą „Nile" iš būsimojo albumo. Bet ši daina buvo absoliučiai nepanaši į „Lungful“ ir iš pradžių man net nepatiko, tačiau, laikui bėgant vis labiau ėmė patikti. Taigi, po kurio laiko pasirodė ir nemokamas atsisiuntimams singlas „Swim“, kuris, vėlgi, buvo radikaliai kitoks, o gegužės 12-ąją ir pilnas albumas „Whelm“ (angl. k. „Nuostaba“ ar kažkas panašaus, plg. žodį „overwhelmed“, angl. k. „sukrėstas“, „sužavėtas“). To, ką girdėjau prieš tai, pakako sudaryti labai teigiamą vaizdą apie Douglasą ir tikėjausi kažko tikrai gero. O ar albumas pateisino mano viltis, skaitykite čia...

Pirmoji daina, „Clockwork“, prasideda kažkokiais tarytum povandeniniais garsais, o netrukus prisideda pianinas ir Douglas pradeda dainuoti keistą istoriją: „In this box/A secret so closely kept/Two thousand years in the depths/Not to be opened yet“. Ši daina paremta tikru įvykiu, kai buvo atrastas taip vadinamas analoginis kompiuteris, arba skaičiavimo mašina, vadinamas Antikiutero/Antikytero prietaisu. Ji, tikėtina, kad skaičiavo planetų padėtį bei įvairius reiškinius ir Saulės bei Mėnulio užtemimus. Dainuoti apie tokį daiktą? Ką, rimtai? Kažkas nauja. Priedainio pabaigoje gražiai išsidėsto natos, o visą tai papildo subtilūs beat'ai, vienu metu viskas šiek tiek aptemsta ir virsta elektronika, tačiau greitai grįžta „analoginiu“ pavidalu ir užsibaigia, kaip prasidėjo. „In this box/A secret so closely kept/Two thousand years more to look/As long as these clocks work...“ pasako atlikėjas ir daina užsibaigia. Primena, na, net nežinau, Thomo Yorke'o „The Eraser“ laikų kūrybą su šiek tiek didesniu dėmesiu pianinui.

Antroji daina yra jau minėta „Nile“. Ji prasideda visiškai kitaip, ir apskritai yra visai visiškai kitokia, labiau dominuojama sintezatoriaus, negu pianino, bent tai iš karto man krito į akis. Toje gelmėje, tarp elektroninių beat'ų ir sintezatoriaus reverb'uoto gausmo, skleidžiasi kur kas labiau dramatiška, negu pirmojoje dainoje, nuotaika. Palengva sintezatoriaus vėjas darosi vis labiau šaldantis ir nelengvas iškęsti, kol galiausiai užima visą erdvę ir daina nuplaukia gilyn, o paskui grįžta ne su didesne jėga, bet rimtimi, ir apverstais beat'ais ir Douglaso balsu. Paskutinės, kraupios pianino natos ir neužbaigtas ciklas.

Trečioji daina yra „Repeat“ ir labiau primena pirmąją albumo dainą bei jau kiek aukščiau paminėtą „Lungful“ tuo, kad yra labiau paremta pianinu. Ji kiek greitesnė. „Behind glass eyes, it's hard to tell, whether pleasure is reaching your cells“ sako Dare'as ir, na, nežinau, aš seniai negirdėjau tokių įdomių dainų tekstų. Galiausiai, daina išsiskleidžia arpeggio ciklais ir vienišu sintezatoriumi fone, vis garsėjančiu ir vis labiau imančiu viršų. Nors norėtųsi tikėtis dar vieno priedainio, jo nebuvo, buvo tik lėtas outro.

Ketvirtoji daina yra dar tradiciškesnė, „Caroline“, ir atrodo, girdėta ir žinoma, tačiau čia vis tiek prasiveržia Douglas'o originalumas, ir daina skamba naujai. Meilės istorija apie laiškus neskamba patraukliai „Facebook“ ir SMS'ų kartai, ar ne, bet kažkaip iš tokių pamatinių, klasikinių atvejų Douglas išspaudžia emociją, kurios nesugeba išgauti kiti iš kur kas labiau suprantamų istorijų. „And just as I always feared, your precious words, they disappeared, into my mind, as I went blind, let me read again, the letters that she sent“ – skausmingai sako atlikėjas. Priedainis pabrėžtinai tradicinis, o pabaiga vėl primena apie amžių, kuriame būgnus atstoja elektra. Įdomūs ir nekasdieniški beat'ai visgi nepakeičia nuotaikos, o pati pabaiga yra neįsivaizduojamai graudi. Seniai neteko girdėto TOKIOS liūdnos dainos... Kiekvieną kartą labai sunku neverkti.

Penktoji daina, titulinė „Whelm“, leidžia kiek atsikvėpti po prieš tai buvusios dainos ir nesuteikia naujų kančių žodžiais. Vietoje to, tiesiog ramus pagrojimas su įdomiomis grojimo technikomis.

Šeštoji daina, „Unrest“, atrodo, nusprendžia labiau griebti už gerklės su elektronika ir prasideda sintezatoriaus syvais. Douglas dainuoja neramiai, sunkiai, pateisindamas dainos vardą: „I saw you holding hands with the Moon, scented fingers all over the room“, sakyčiau, gana keistas posūkis po pirmų kelių sakinio žodžių, po kurių atrodo, žinai, iš didžios popso istorijos, kas seka toliau, bet ne... Taigi, ši daina gremžia tavo smegenis slogia nuotaika, ir ratais bėgiojančiais pianino akordais. „The seraphins know your sins, and they report to my human heart“ – na, niekas nėra taip keista, kaip jo žodžiai. Paskui būgnai įgauna kūnišką, lyg ir, pavidalą. Ir daina pasibaigia.

Septintoji daina, „Lungful“, yra viena senesnių šio muzikanto dainų. Jai buvo skirtas ir juodai baltas Dušano Kacano režisuotas klipas. Ji prasideda tiesiog pianinu, bet labai jau savotišku. Vėlgi, artimiausias palyginimas, ateinantis į galvą, Thomas Yorke'as, kurio talento gerbėjas, kaip ir aš, esąs ir pats Dare'as. Subtilūs beat'ai ir plojimai. „I will not let you fail“, – sako jis ir atrodo, kad tikrai nebesi vienišas. Tau padės. Paskui viskas išsisklaido ir pabėga sulaužytais akordais, arba arpeggio, ir sukuria gaivią rudeninę nuotaiką, šalta ir tyra, liūdna ir ramu.

Aštuntoji daina, „Whitewash“, grįžta prie istorinės tematikos. Ji yra ne, kaip man atrodė iš pirmo, apie koncentracijos stovyklos kalinius, o apie vadinamąsias Airijos magdaliečių skalbyklas. Kuriose dirbo taip sakant, nedoros moterys. Su jomis buvo elgiamasi kaip su kalinėmis. Daina, kurioje vyrauja pianinas ir beveik nėra būgnų, tik garsų aidai, skamba ir vėl labai liūdnai, o priedainio pabaiga labai jau panaši į „Clockwork“ atitinkamą vietą. Bet paskui Douglas dainuoja labai emocingai ir vėl sunku neverkti. Būgnai, gyvi šįsyk ir tikri, ir pianino klavišų kalenimas. Kraupi pabaiga. Sunki nuotaika, ir apima kažkoks metafizinis liūdesys.

Devintoji, priešpaskutinė, daina, yra kiek jau aptarta „Swim“. Ji vėl tęsia elektroninę liniją, bet joje kiek mažiau įtampos, kiek daugiau kitos spalvos nuotaikos, kuri yra labiau asmeniška, susijusi su žmonių santykiais. Bet bendra visiems, matyt. „I want to get in, I want to get in, I want to get in“, sako ramiai muzikantas, kalbėdamas, matyt, apie plaukimą. Ir baseiną. „And swim“, pratęsia mintį ir tęsia ilgai ilgai, o paskui pasako tokius man artimus teksto žodžius: „If only I could talk to you, I would not know the words I'd choose, how to say to you, that I miss you. Would you be, as I've always knew?“ Paskui daina vaikšto aplink, savotiškai. Pabaigoje iš niekur nieko prasiveržia būgnai ir viskas vis labiau netikėta. Apskritai, viskas čia netikėta, gali tik tau atrodyti, kad žinai, kas bus toliau, bet Douglas tave pergudrauja. Ir vėl. Ir vėl, dar sykį.

Dešimtoji, paskutinė albumo daina, yra, matyt, pati seniausia – „London's Rose“. Ji vėl grįžta prie pianininio pagrindo ir nenutolsta nuo to per visą laiką. Gražiais žodžiais Douglas pasakoja ir vėl ne kokią nors banalią anoniminę istoriją, o istoriją apie žmones, besislėpusius nuo nacių bombardavimo Londono metro. Priedainis, po pradžios dainavimo lengvumo, skamba netikėtai, vėl slogiai ir sunkiai. Vėl Thomo Yorke'o stiliaus pianinas. Ir paskui prasideda labai labai labai sunki liūdna dalis, kai jis dainuoja: „Take us back up, to the top/Take us back up/Take us back up to the top/Take us back up“. Su visa desperacija ir neįtikėtinu sunkumu, daužo per klavišus, sunkiai, iš nevilties.

Ką gi, tai ir viskas, ką turėjo pasakyti Douglas Dare'as savo debiutiniame albume „Whelm“. Aš manau, tai neabejotinai geriausias šių metų albumas kol kas. Tiek emocingos ir nuoširdžios, rimtos ir stiprios pianino muzikos seniai neteko girdėti. Dainuoti apie istorines temas, kurios, gal sutapimas, sudėliotos chronologiškai, šiais laikais, manau, yra drąsu, stipru, netikėta. Sugebėti priversti įsijausti į graikų ar karo laikų istorijas yra nelengva užduotis mūsų laikais, kai atrodo, kad viskas yra svarbu, kas vyksta dabar. Žodžių prasme, tai labai geras poetiškas albumas. Ir apskritai, originalumo prasme, tai labai geras darbas, neperžengiantis nė vienos ribos- nei tampantis ta fanfarine pianino muzika, nei populiaria burbuliavimų ir dainavimo muzika, pavyzdžiui, Jamesas Blake'as. Kalbant apie elektroninę šio muzikanto kūrybos pusę, negalima nepaminėti ir būgnininko bei prodiuserio Fabiano Prynno, kuris prisidėjo prie albumo kūrimo ir prisideda prie gyvų pasirodymų... Sunki muzika, rimta muzika bet apvalanti sielą ir leidžianti patirti katarsį, kaip rašė Aristotelis. Gaila, kad tiek mažai.


Douglas Dare:

http://www.douglasdare.com/
https://www.facebook.com/douglasdaremusic
https://soundcloud.com/douglas-dare

Albumą įsigyti galite čia:

http://www.erasedtapes.com/store/index/ERATP057

Arba, jei nėra už ką, arba tiesiog norite pasiklausyti, jūs galite pasiklausyti čia:

P.S. Esu dėkingas šios recenzijos, publikuotos „Drowned In Sound“, autoriui už istorines žinias apie dainas, kas man pravertė. 

Ką daryti, kai These New Puritans tave palieka Nendrių lauke?

Tad, šįsyk mano recenzija bus apie geriausią, mano nuomone, 2013-ųjų metų albumą – britų grupės These New Puritans (angl. k. „Šie Nauji Puritonai“) trečiąjį albumą, „Field Of Reeds“ (angl. k. „Nendrių Laukas“). Tai bene mažiausiai žinomas Lietuvoje albumas, apie kurį rašau, nors, cha, kad ir keista, šį mano recenzija yra antroji lietuvių kalba apie šį įrašą. Šįsyk, noriu plačiau pristatyti grupę. Taigi, These New Puritans, susikūrę Anglijos Esekso grafystėje, 2006 metais, yra alternatyvios muzikos kolektyvas, susidedantis iš brolių dvynių- Jacko ir George'o Barnettų – dueto bei jų paauglystės draugo Thomo Heino. Iki užpraeitų metų grupėje buvo ir dar viena narė- Sophie Sleigh-Johnson. Taigi, kažkada Jackas grojo gitara, George'as grojo (ir tebegroja, tiesą pasakius) būgnais, o Thomas grojo bosine gitara. Taigi, šis kolektyvas, su Sophie, kuri grojo klavišiniais, grojo kažkokį post-punk ir hip-hop'o įtakai pasidavusios elektronikos kratinį, kuris pasireiškė gitarų, sintezatoriaus ir galingų būgnų junginiu, kuriame būta ir keistų garsų, ir hitais galinčių greitai virsti dainų. Visas tas įtakas sujungę, These New Puritans išleido puikų albumą „Beat Pyramid“ ir susikūrė savitą, unikalų ir nepakartojamą įvaizdį – Jackas grojo su aukso spalvos šarvais, simbolika ir referencijos į mistines tradicijas, istoriją, kūrė keistą lydinį, kuris darė juos jau gerais. Antrajame albume, „Hidden“, grupė staiga radikaliai pakeitė kryptį ir vietoje triukšmingų, tikrai angliškų, rock'o dainų įviliojo mus į tamsius miškus ir gilias Esekso grafystės pelkes, Steve'o Reicho ir „dancehall“ stiliaus muzika, galingi Taiko būgnai, būgnai kertantis per smegenis. Thomas pamažu nuo bosinės gitaros pajudėjo prie sintezatorių ir laptopo, prisidėdamas ir prie ritmo sekcijos. Grupės įvaizdis irgi pasikeitė. Jie tapo karingi, negailestingi („We Want War“, „Attack Music“, „Fire-Power“). Jie susilaukė dar didesnės sėkmės, o „Hidden“ laimėjo NME geriausio albumo titulą. Ko daugiau? Bet, kai atrodė, jog These New Puritans pagaliau atrado save ir išgarsėjo, jie ir vėl pasikeitė... Sophie paliko grupę, Jackas metė šalin gitarą, o Thomas galutinai pasislinko prie elektronikos. Grupė, jau „Hidden“ eroje eksperimentavusi su klasikinės ir neo-klasikinės muzikos garsais, staiga metė lauk visą savo karingumą ir ėmė groti kažkokį neo-klasikos ir post-rock'o, tokio, kokį geriausiai įkūnija paskutinis grupės Talk Talk įrašas, mišinį, pasikliaudama visų pirma pianinu ir pasikvietusi portugalų jazz ir fado dainininkę Elisa Rodrigues, kuri albume atlieka pusę partijų. These New Puritans liko ištikimi savo keistumui ir čia: jei kažkada, „Hidden“ eroje jiems reikėjo su kūju sudaužyti krekeriais apklijuotą arbūzą, tam, kad išgauti žmogaus kaukolės skilimo garsą, tai čia Jack'ui prisireikė įrašyti vanago sparnų garsą, žemiausio balso šalyje, Adriano Peacocko, daužyti stiklą ir vienos dainos būgnų takelį įrašinėt 76 kartus. Tad, 2013 metais pasirodė trečiasis studijinis jų albumas, „Field Of Reeds“. Taigi, apie jį ir noriu parašyti.

Pirma daina – „This Guy's In Love With You“, kitaip dar žinoma „The Way I Do“ pavadinimu. Jau pati šios dainos atsiradimo istorija yra įdomi: Jackas kažkur įrašė dainininkės atliekamą dainą, kuri buvo neaiški, nepilnai išdainuojama. Ir jos balso sample'ai naudojami šioje dainoje. bet, galiausiai, paaiškėjo, kad tai yra tokia daina, seniai parašyta Burto Bacharacho ir Halo Davido, bei atliekama Herbo Alperto. kuri taip ir vadinasi „This Guy's In Love With You“. Daina yra tyli, rami, be būgnų, vedama už rankos pianino, kuris eina lėtai, lėtai, klaidžioja rūke. Kuriame tai šen, tai ten atsiranda balsas. Pabaigoje įsijungia pučiamieji ir tampa kažkaip graudu. Primena Sigur Rós.

Kita daina – jau pati savo numerį albume pasakanti „Fragment Two“. Čia bosinės gitaros prižiūrimas pianinas žygiuoja ryžtingiau, užtikrintai, tačiau ir vėl stabteli. Vėl stabteli. Ir vėl stabteli. Bosinės gitaros solo atima žadą. Paskui pagaliau įsijungi ir ilgai laukti būgnai. Jackas veda mus pasivaikščioti po dykras ir pelkes, o galiausiai jis kalba apie salas, tarp kurių plaukiojo. Pianinas šiek tiek sustoja, atsikvepia, ir tada eina iki begalybės, galiausiai, įsijungia trimitas, kuris perveria tau širdį ir tenka įsitikinti, kad ir be griausmingų būgnų These New Puritans turi, ką pasakyti. Dar ir kaip turi. Kai, pernai gegužę, pirmąsyk išgirdau šią dainą, iš pradžių kilo įvairių minčių. Gal kiek nuobodu. Tačiau, galiausiai, man ši daina vis labiau patiko.

Trečioji daina, viena geriausių, „The Light In Your Name“. Nuskambėjus paskutiniams „Fragment Two“ akordams, įsivyrauja tyla, o tada lėtai atsiranda sintezatoriaus garsas, bet ne, tai ne sintezatorius, o neseniai atrastas magnetinio rezonanso pianinas, vėliau pasigirsta vienintelis gitaros epizodas šiame albume, Jacko balsas skamba tyliai ir piešia kažkokį sapno pavidalo peizažą. Elektroniniai garsai glumina ir gąsdina. Juos lydi ir pianinas. Galiausiai, skausmingas, iškankintas priedainis, kuriame prisijungia ir portugalų dainininkė Elisa Rodrigues. Abiejų vokalistų balsai puikiai dera, po to vėl ta pati lėta tyla su dar nepraradusiu vilties sintezatoriumi, pianino akordai lėtai beriami vienas po kito. Ir vėl sunkūs styginių orkestro garsai, tokie, kokių neišgirsite per TV show. Antrasis priedainis toks pat, bet tada tavo širdis akimirkai sustoja ir vyksmas nusitęsia į begalybę. Vokalistų balsai susilieja, dar styginiai ir didingi George'o ir Thomo būgnai kerta per sąmonę negailestingai. Apogėjus tiesiog varantis į neviltį. Tiesiog akinamas grožis. Ir stiklo duženos. Prie šios dainos kūrimo prisidėjo ir olandų kompozitorius Michaelis Van der Aa. Puiki daina. Nieko nepridursi.

Ketvirtoji daina, kad ir keista, tapusi singlu, „V (Island Song)“. Ši daina ne ką mažiau didinga, negu prieš tai buvusi. Jackas mus iš karto vilioja eiti su juo „In the island, there are no places, or people, so I'll go walking, on my way, I'll find you“, skamba šiurpiai jaudinančiai, kaip sapnas. Neįmanoma neįsijausti į tokią dainą. Pianino ir bosinės gitaros vedama daina greitai plaukia ir čia įsijungia pasikartojantys būgnai, priduodantys nerimastingumo. Pabaiga skamba labai šiurpiai ir nuostabiai, gąsdinančiai ir jaudinančiai, Jacko balso likučiai skamba vis toliau, daina ištirpsta jūroje, arba Temzės žiotyse.

Penktoji daina – „Spiral“. „Spiral“ prasideda sunkiais pučiamųjų orkestro garsais. Kaip didžiuliai gyvūnai tie garsai lėtai juda, apeidami kelyje pasitaikančias kliūtis. Tada įsijungia simfoninis orkestras. O tada prisideda Elisa ir vaikų choras, dainuojantys „You want to see the light, you want to get it right“. Tada vėl sunkesnė nata ir Jackas kažką pasako. O tada, skambant pianinui, Jackas kažkaip svajingai, kas šiaip jau nebūdinga jo dainavimo stiliui, pasako man labiausiai patinkančius žodžius visam albume: „This is your guided tour, exocets towards Stanley, watch the fireworks from the beach, I've got meteors falling to Earth, this is your guided tour...“ Tada kažkas užsiveria ir prasideda pučiamųjų solo, kuris atima žadą ir griebia už gerklės ir nebepaleidžia. Liūdniausia dalis šiame albume. Beje, ji jau anksčiau buvo atliekama, kaip „Irreversible“. Kaip čia neverkti, jei taip gražu, sapnų garsai.

Šeštoji daina, ir antrasis albumo singlas, „Organ Eternal“ prasideda kažkokiu elektronišku sintezatoriaus žaismu, kas po simfoninių viražų atrodo kiek keista, bet greitai viskas vėl tampa įprasta „Field Of Reeds“ prasme. Po to Jackas, grodamas pianinu, pradeda kažką tyliai, lyg sau tiktai, kalbėti, o George'as, kad nenuobodžiautų, kadangi čia nėra būgnų, imasi groti ksilofonu, kartais atsargiai paliesdamas lėkštes. Mus apgaubia keisti sample'ai, savaip baugūs ir įdomūs. Simfoninis orkestras ima pačias žemiausias, skausmingas natas. Tada vėl ateina sintezatoriaus eilė, daina skamba toliau, Jacko balsas skamba vis toliau ir toliau, daina vis tęsiasi vos ne iki begalybės, iš to pasikartojimo suaugi su daina ir ištirpsti garse. Pati elektroniškiausia albumo daina, laisva ir savaip keista. Labai keista.

Ir, kaip ir dera, po to daina apie sapnus iš tikrųjų, na, bent jau šie tiek apie sapnus. Septintoji daina, „Nothing Else“. Čia dominuoja sunkūs simfoninio orkestro ir pučiamųjų garsai, o daugiausia vokalo partijų atlieka Elisa, daina lėta, pati lėčiausia ir giliausia. Pelkė, savotiškai klampi ir migdanti. Ši daina man mažiausiai patinka, ji per daug monotoniška, slogi. Bet albume, kuris man LABAI patinka, tai jau yra ne prastesnė daina, nei kitų grupių geriausios dainos, juk, pagaliau, turi viena daina mažiau patikti už kitas, ar ne?

Aštuntoji, priešpaskutinė daina, „Dream“, atrodo, tęsia tą pačią sapnų temą. Matyt, ne aš vienas supratau, kad šis albumas yra sapnų garsai. Taigi, čia išvis dainuoja vien tiktai Elisa Rodrigues, kurios malonus balsas kalba tau į ausį. Paskui sunkesnis momentas, kai kertama per stygas. Jackas dainuoja. Kažkur toli. Taip pat kiek paprastesnė daina. Bet vis tiek puiki. Čia tokia labiau neoklasikinė albumo dalis. Galbūt kiek nuobodoka. Bet vis tiek... Malonu klausytis.

Devintoji, paskutinė albumo daina, titulinė daina „Field of Reeds“. Ji prasideda didžiuliu sunkiu garsu, bene sunkiausiu iš viso šio albumo. Čia dainuoja ir žemiausias balsas Didžiojoje Britanijoje, Adrianas Peacockas, kažkur čia skamba ir vanago sparnų plasnojimas. Prasisklaidžius sunkiausiems garsams, išlenda Jackas ir sako poetiškai, prie to paties grodamas pianinu: „You asked, if the island would float away, if the stars run through me, like a river, like the air. I said „Yes““. Tada vėl užlieja banga sunkių garsų. „I'm in the wrong place“ – gergždinčiu balsu traukia iš savęs žodžius vokalistas. Ir prideda: „So, I will go away“. O paskui viskas prasisklaido ir stoja palaiminga tyla, tolimi balsai, simfoninis orkestras, tikras jausmas, kad esi nendrių laukuose, šviečia blausi Saulė ir viskas amžinai tas pat. Viskas, belieka atsidusti.

Taigi, „Field of Reeds“ yra labai geras albumas, tam tikra specifinė patirtis, neišdildomas jo paliekamas įspūdis man išliko ilgam, kiekvieną kartą, klausantis šio albumo, persikeli į kitą erdvę ir laiką, į savo sapnus, savo vizijas. Tai nekasdienis, nebuitiškas albumas, čia visai nebūtina šokti, spiegti, spardyti sienas, ne, tiesiog ištirpsti muzikoje. Gali ir apsiverkti. Nes taip gražu, kaip sapne, kuris baigėsi. Ir niekada. Nebepasikartos, baigėsi. Toks kinematogramiškas, gamtiškas, natūralus, nesuvaidintas ir NEPERSPAUSTAS albumas, kuriame viskas tikra. Jackas sako, kad visus garsus jis pats išjautė ir išgyveno. Taigi, tai tikrai matosi ir klausantis. O, atsakant į klausimą, užduotą pavadinime, belieka tikėtis, kad viskas prasidės iš naujo, nes Nendrių lauke laikas visada stovi vienoje vietoje.

These New Puritans:

https://www.facebook.com/TheseNewPuritans
http://www.thesenewpuritans.com/
https://soundcloud.com/these-new-puritans

Šį albumą nusipirkite:

http://www.thesenewpuritans.com/fieldofreeds/
https://itunes.apple.com/gb/artist/these-new-puritans/id265224116?ign-mpt=uo%3D4

O jei nėra už ką, ar šiaip norite paklausyti, tai visiškai nemokamai ir legaliai galite padaryti čia:

https://soundcloud.com/these-new-puritans

Vasaros nuotykis su Foals

Ką gi, po nemenkos pertraukos, aš grįžtu prie recenzijų rašymo... Šįsyk praplečiu savo muzikinę geografiją, ir, ne, šįsyk neberašysiu apie Radiohead ar Red Hot Chili Peppers. Šį kartą parašysiu apie kur kas mažiau žinomą (ypač Lietuvoje) grupę iš Oksfordo, Anglijos – Foals. Pats atradau šią indie rock'o (šis terminas nieko nepasako, aišku) grupę neseniai, 2012 metų pabaigoje. Nuo to laiko jokiam ilgesniam nei kelios dienos laikui negaliu pamiršti jos. Kai tik 2012 metų gale, apsidžiaugiau, sužinojęs, kad Foals išleidžia nauja albumą. Pasirodė ir pirma daina – „Inhaler“, o netrukus – ir „My Number“. Šios dainos, nors dar nebuvau įsigilinęs į Foals skambesį, skambėjo gana net kitaip, negu įprastai jų dainos. Albumas, pavadintas „Holy Fire“ (angl. k. „Šventoji Ugnis“), pasirodė 2013 metų vasario 11 dieną. Jis jau yra bene žinomiausias Foals albumas (tai trečiasis grupės albumas), praplėtęs grupės gerbėjų gretas kelis kartus, suteikęs jiems galimybę pasirodyti žymiausiuose pasaulio festivaliuose ir dar gausybę įvairiausių apdovanojimų. Nors grupė nuo pat pradžių sulaukė populiarumo ir didelio dėmesio („Hummer“ panaudota populiaraus britų paauglių serialo vienai scenai ir t.t.), bet, iš kitos pusės, grupė niekada nebuvo labai žinoma, kokia tapo dabar. Todėl, vos pasirodžius „Holy Fire“, aš sugalvojau rašyti recenziją ir gana neigiamą recenziją, šiaip tai jau... Tačiau, ne, ši recenzija nebus neigiama. Jau praėjus metams nuo albumo pasirodymo, aš pakeičiau nuomonę, ir nusprendžiau rašyti kitokią recenziją. Taigi, po šios ilgos įžangos, pereikime nuo kalbų prie darbų, arba nuo pristatymo prie albumo. Na, tai pradedame.

Pirma daina, matyt, neatsitiktinai vadinasi „Prelude“, ir nukelia mus į kažkokį keistą šlapią požemių pasaulį, kur yra stalaktitai ir stalagmitai, lianos ir palmės. Na, gerai, tų ten gal nėra. Taigi, jau ši daina skamba keistai. Atsargūs pabrazdinimai ir stiprūs sunkiojo roko kirčiai, kažkokia kinematografiška daina, pamažu kyla įtampa, įžanga, kurioje nėra arba beveik nėra teksto, kurį būtų galima girdėti. Be, kad ir keista, per vidurį įtampa nuslūgsta. Cha, tik tam, kad smogti pilnu dydžiu. Interviu, kurį kažkada žiūrėjau, Yannis Philipakis teigė, kad Foals galėtų iki begalybės šiaip groti, bet tai nebūtų dainos, nebūtų koncepcijos ir visai nebūtų įdomu. Ši daina, matyt, ir yra toks pagrojimas, kuriame nėra kažkokios iš anksto užprogramuotos prasmės. Visgi, tai visai įdomu.

Antroji daina, dabar jau tikrai, kerta iš peties. „Inhaler“ sutrikdė grupės fanus ir šiaip besiklausančius Foals savo sunkumu ir keistais muzikiniais sprendimais. Visgi, be šios dainos neįsivaizduojamas joks gyvas Foals pasirodymas. Iš tiesų, ši daina tikrai pabudins ir privers pajudėti. Joje įtampa auga pamažu, žingsnis po žingsnio, artindama mus prie kulminacijos. Kiek teko girdėti, Yannis Philipakis šią dainą parašė pasistumdęs Londono metro, kur pilna žmonių. Į tai nurodo žodžiai „I can't get enough space“. Pažįstamas man jausmas, cha. Taigi, ši daina tikrai yra visiškai kitokia negu ankstesnė jų kūryba, tačiau kiek primena, vis vien, pačią grupės pradžią ir „Mathletics“. Taigi, „Inhaler“ yra šiuo metu turbūt populiariausia Foals daina.

Trečioji daina yra turbūt antra pagal žinomumą, tai visiška „Inhaler“ priešingybė – gana popsinė daina „My Number“. Iš pradžių norėčiau pasakyti, kad ši daina man iškart nepatiko, atrodė kažkokia nesąmoninga. Lėkšta ir popsinė. Tačiau, laikui bėgant, atrodė, kad nėra jau ji tokia bloga, ir net iš pradžių atrodę banalūs žodžiai, atrodo, nėra banalūs. Šios dainos priedainis „You don't have my number, we don'y need eachother now, creed or the culture, we can move beyond it now...“, atrodo, visai ne apie numerį, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai savotiškas pabėgimo ir individualizmo noras. Kaip ir dainoje „Inhaler“, čia irgi pasirenkamas vienas žmogus, o ne minia, laisvė. Pati daina yra lengvai įsimenanti ir primena Talking Heads ir apskritai yra rami ir gerai nuteikianti. Žaisminga ir įdomu.

Ketvirtoji daina, „Bad Habit“, yra pradžia naujos albumo temos ir skamba kažkaip vasariškai ir nuteikia kelionėms. Kai viskas įdomu, nebuitiška, nepaprasta, KEISTA, kitaip, tikra. Sintezatorius ir kažkokia perkusija paskui perauganti į gitaras. Nors ši daina gali irgi atrodyti banali, taip nėra. Ir man asmeniškai tai viena įdomiausių šio albumo dainų. Tiek muzika, tiek žodžiai gyvai paliečia tave. Žodžiai nagrinėja išsilaisvinimo temą ir bandymą ištrūkti iš kažko, kas tave traukia atgal. Religiniai motyvai, nuoširdus maldavimas, pasiryžimas būti kitokiu. „I made my mistakes, and I feel something changed, wash the stains away, and I feel quite O.K.“ – atrodo toks malonus jausmas, kai išmeti senus daiktus, meti mokslus, išsikraustai į kitą pasaulio kraštą.

Penktoji daina, „Everytime“, yra bene mažiausiai patinkanti man, nes yra gana popsiška ir gana nuobodoka, visgi, ir ši daina yra įdomi, vėlgi, skamba kiek netipiškai, labiau primena pirmąjį Foals albumą, „Antidotes“, joje gausu ir pietietiškų ritmų, perkusijos, keistos melodijos. Vėlgi, primena vasarą, miškus ir kopas. Labai šilta čia.

Šeštoji albumo daina, „Late Night“, jau yra visiškai kitokia ir primena antrąjį grupės albumą, „Total Life Forever“, su jo šaltais ritmais ir kraują stingdančiu skambesiu. Pasibaigus ilgai ir šiltai prieš tai buvusiai daina „Everytime“, čia tu atsiduri vienas šaltą naktį, be draugų, vienas ir vienišas. Gitara ir Rhodes pianinas, žemesnis Yannio balsas, lėtai pajudanti daina, palengva įsijungiant gana primityviai skambantiems būgnams ir atsargiai bosinei gitarai, galiausiai, pasiekia viršūnę. Vieną akimirką įsivyrauja tyla ir tavo širdis sustoja, tik akimirkai, kada Yannis pasako „Stay“, o toliau viskas vėl pajuda, kol pasiekia apogėjų, kur Yannis šaukia „Now I found love, feeling won't go, now I found love, feeling won't go“, tada įvyksta išrišimas, įtampa atslūgsta, o paskui kažkaip groteskiškai ir niūriai ilgai tiesiog grojama. Ši daina gana slogi. Bet iš tiesų, pagaliau prikausto tavo dėmesį ir sukelia kažkokių skaudžiai rezonuojančių emocijų, bent jau man. Apskritai, pati subtiliausia ir švelniausia albumo daina.

Septintoji daina, „Out Of The Woods“, yra viena man labiausiai įsikirtusių į sąmonę dainų. Įdomu, kad po tokios niūrios prieš tai buvusios dainos čia ateina atgaiva. Gaivų rytą primenanti daina su sintezatoriumi ir gitarom, o ties žodžiais „It was just I dream, the most beautiful place I've seen“, atrodo, kad sapnuoji. Bosinė gitara čia reguliuoja eismą. Per vidurį – perkusijos solo. Muzikine prasme, ši daina nelabai išsiskiria, tačiau jos žodžiai man patinka bene labiausiai.

Aštuntoji daina, šį jausmą pratęsianti daina „Milk & Black Spiders“, tęsia ir šiltą ankstesnių dainų vasaros jausmo temą, ir turi didingumo. Vėlgi, šioje dainoje man labiausiai patinka žodžiai. Čia lyg ir susilieja abu prieš tai buvę šios grupės garsai. Ir kartu tai suformuoja savotišką naują skambesį. Būgnų ir bosinės vedama daina neria į svajingą jūrą.

Devintoji daina- apskritai visiškai kitokia. „Providence“, šiaip jau, labiausiai primena „Prelude“, ji tęsia tą pačią temą. Ir čia Foals jau veržiasi tolyn, vedami pačių paprasčiausių dainos žodžių ir grėmėzdiškų Jimmy'io kirčių. Čia yra viena geriausių šio albumo dainų. Būgnai skamba itin gerai. Prieš kulminaciją viskas susilieja į vientisą garsą, primenantį haliucinacijas, garso haliucinacijas, lyg užmiegant, kol, galiausiai, Jack'as ištraukia tave iš miego galingu savo grojimu. Čia tai garsas. Galingiausia albumo daina.

Dešimtoji daina, „Stepson“, dar kartą nustebina. Netikėta, kad po tokio triukšmo ir šėlo, kol dar neatsigavai, atsiduri kažkur liūdname horizonte, su kažkokiu keistu skambesiu – būgnų sample'ais vietoje perkusijos, ir skaudžiais žodžiais. Tas post-rock'inis garsas...

Vienuoliktoji daina, kuri taip pat ir paskutinė, „Moon“, tęsia tą pačią šaltą ir vienišą dainos „Stepson“ temą, tačiau peržengia ankstesnius apribojimus. Ir čia mes liekame tyrame baltame pasaulyje, sniegas, dangus, gitara. Jokių būgnų, bosinės gitaros, tik gitara ir pianinas. Tai labiausiai paliečianti šio albumo daina. Šiek tiek primena „Late Night“, bet kur kas įdomesnis ir labiau paliečiantis garsas. Šios dainos apogėjus tiesiog atveria smegenis. Ir įpučia šalto gaivaus vėjo. „Moon“ tęsia tą pabaigos temą, kuri vyravo ir „Out Of The Woods“, kurioje sakoma „Now I've waited for so long  to sing you this final song“. O čia sakoma dar aiškiau „It is coming now, my friend, and it's the end“. Kaip kitaip pasakyti?

Tad, trečiasis Foals albumas gal ir nėra geresnis už pirmus du, tačiau yra savotiškas, ir nekartoja tų pačių temų bent jau tiesiai šviesiai, o kuria naujas ir šviežias. Bet iš tų pačių medžiagų. Be abejo, paprastesnės melodijos ir galimybės parėkti per priedainį žmonėms yra labai patrauklios, tačiau negalima atmesti šio albumo vien dėl to. Kažkaip Foals šiame albume pasiekia ir sunkiausią ir popsiškiausią tašką. Tačiau išlaiko savo veidą. Ir nors aš gal nešokinėju kambaryje, pasiklausęs „My Number“, bet negaliu išmesti dėl to šio albumo, kai jame yra „Providence“ ir „Out Of The Woods“, „Moon“ be abejo. Būtent dėl to šis albumas man patinka. Jis savotiškas. Juokinga taip sakyt, bet aš suaugau su šiuo albumu. Nei tęsia ankstesnių albumų skambesį, nei radikaliai jį atmeta. Tai įvairiausias jų albumas. Ir po metų, pagalvojęs, pastudijavęs tas dainas, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad šis albumas yra labai geras. Na, bet klipai dainoms man tikrai nepatiko, cha. Tačiau šis albumas jau turi vietą mano gyvenime, o dabar vėl noriu pasiklausyti tų dainų...

Foals:

http://www.foals.co.uk/
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals

Albumą įsigyti galite:

https://itunes.apple.com/us/artist/foals/id192738057