Pasiklydęs rūke, jis ėjo iš vienos nežinios į kitą,
nemąstydamas apie kelyje pasitaikančius objektus – jie tai priartėdavo, tai
ištirpdavo tirštame baltame rūke. Rūkas toks įdomus daiktas – dabar mąstė jis,-
jis toks tirštas, bet, atskirai paėmus mažą jo ruoželį, kone negali jo
pamatyti, cha... Nusileis netrukus nuo kalno, tikėjosi, kad jo tikslas, kurio
link nenoriai tiesėsi ir slinko, ištirps it ledas stiklinėje vandens,- štai ko
jis nori. Būtent to. Bet pastatas stovėjo, lyg negyva pašaipa, piktdžiugiškai
pasistiebęs virš monotoniškos aplinkos, lyg sakydamas: „Tu pralaimėjai!“
Et, kaip gera būtų buvę iš tiesų pasiklysti rūke, o
ne vien tik palengva, bet nesutinkant nė vienos rimtesnės kliūties, slinkti
jame, slinkti be pasipriešinimo, be monotoniją sugriaunančios peripetijos. Bet,
deja, tasai žmogus visai nepasiklydo
rūke, ne, rūkas tik neleido akivaizdžiai matyti to, kas jo laukė, o laukė jo
didelis šviesus pastatas, spindintis gelsva šviesa, primenančia gintarus ir
alų... Tame pastate daug triukšmo – nors išorė to nė kiek neišduoda, – daug
sujudimo, daug bruzdesio, bet viską jame atsveria monotonija, tokia pat, kaip
pastato nyki aplinka, padengta tirpstančiu sniegu, kuris susilieja su
skystėjančiu purvu po juo. Tame pastate daug žmonių ir jo – štai šito – niekas ten,
veikiausiai, ir nepasiges, kur jau ten, jie, matyt, net pasidžiaugtų... Kita
vertus, ten viskas apskaičuota – žmonės irgi, tad nepraslysi, jei tą dieną,
garsiai ištarus tavo pavardę, neparodysi kažkaip: balsu, žodžiu, gestu, kad „esi“...
Jis stovėjo, nors iš tiesų ir neiškilęs virš
keturaukščio pastato, bet toks jautėsi, mat stovėjo ant kalno; iki išsvajotojo,
hmm, ne, nekenčiamo tikslo jo laukė dar bet kokį padorų žmogų žeminantis
užsiėmimas- bandymas grakščiai nulipti nuo kalno. Et, geriau rūkas būtų
paslėpęs nuo žmogaus akių tą pastatą; kaltė dėl to, kad neįvykdė pareigos,
greit išsitrintų, bet būtų išvengta tiek vargo. Kol dar esu iškilęs virš to
pastato, mąstė, tol dar galiu jam pagrūmoti kumščiu nors, cha. Bet, vos pakėlęs
ploną ranką, susigėdo ir ji beviltiškai nukaro... Žmogus susikaupė ir tęsė
kelionę, nujausdamas jos greitą ir neišvengiamą finalą, tokį kartų, vien dėl
to, kad, – jis tą žinojo visą savo gyvenimą, – kai kelionė baigiasi, nors dar,
po kurio laiko, laukia grįžimas atgal, vis tiek kartėlis sugadina bet kokį jos
tau teiktą malonumą. Nieko nebus, ir dabar tas pats... Dabar turėtų skambėti
muzika – pamanė žmogus kažkaip reikšmingai, net nebūdingai sau; žmogus net
pradėjo rinktis galimą dainą, apsistojo ties trimis variantais maždaug, bet
greit ta mintis nuslydo į rūką.
Artėdamas, pastatas darėsi didesnis, leidžiantis nuo
kalno – vis labiau lenkė žmogų visu kuo, tiesiog begėdiškai jį menkindamas, tas
turėjo vis labiau kelti galvą, kad apžvelgtų visą pastatą. Paskutiniai žingsniai
turėjo būti itin reikšmingi, mąstė tasai, bet lyg tyčia jie tokie nesijautė;
kojos nesuprato jo minčių. Kilo noras pabėgti. Toks begėdiškas, piktdžiugiškas
noras mesti iššūkį visiems- ir šitam pastatui, ir šitai niūriai aplinkai, virš
kuriuos jis iškilo, lyg tai būtų buvę garbinga, ir sau pačiam- savo
bejėgiškumui, savo silpnybei, savo drebuliui, savo baimei, savo praeičiai ir
lemčiai, kuri jį čionai atvedė. Pabėgti kur? Trumpos galimų scenarijų nuotrupos
mirgėjo prieš jo akis: svečios šalys, šilti kraštai, filmai, literatūra,
poezija, nuotykiai, vynas, žolė,
meilė, pievos, anga žalumoj, bet nieko realaus,- nieko, ką būtų galima dabar
pat griebti ranka, ištiesta į priekį bejėgiška plona drebančia balta ranka,
kurią jis norėjo trumpam paversti kumščiu ką tik, ant kalvos viršūnės, kad
parodytų savo nesubrendėlišką pasipūtimą; galiausiai, scenarijų trupiniai dingo
rūke, nebebuvo aišku, kaip juos sugrąžinti. Man gaila, kone balsu pasakė. Ko jam buvo gaila? Hmm, žmogus,
paklaustas, turbūt nieko nesugebėtų atsakyti.
Galiausiai, žmogus
ryžosi atidaryti duris, pastatas pravėrė savo žabtus, pasiruošęs jį priimti,
kaip auką, kaip atnašą, kaip maistą. Nemaloni akinama šviesa, nešvari;
nešvarios grindys, apdrabstytos purvu, prineštu iš lauko, kad ir nuo kalno, kad
ir tas purvinas sniegas aplinkui, kad ir tas skystėjantis purvas. Keista, kad
čia nėra rūko, pamąstė žmogus, rūko jam dabar trūko, mat viduje buvo
stebėtinai, nenatūraliai giedra – dirbtinė šviesa apšvietė viską, viskas buvo
taip akinamai vieša ir kontroliuojama, suskaičiuota ir pamatuota, kad, atėjus
čia iš rūko, atrodė kiek keista ir net nemalonu; jo batai šlepsėjo tomis
grindimis, anokia čia garbė, mąstė, juk čia daug prišlepsėta, daug pritrepsėta,
visko čia daug, man per daug, nes aš mažas, menkas, aš tik vienas – o jų daug,
be to, – mąstė – juk pats pastatas toks didelis, aš vienas per mažas jam
apžvelgti, jam vadovauti, jam nurodinėti, jį apimti. Tai galėjo trukti amžinai,
tai galėjo trukti visą jo likusį gyvenimą, o gal ir truks, tik šį pastatą keis
kiti, didesni ir mažesni, vieni šypsosis jam, kiti šieps balkonus ir rodys savo
senatviškas raukšles ant sienų, dar kiti pasitiks jį abejingi, bet šiukštu
negalvok, kad jie kada nors nors akimirką nuleidžia nuo tavęs akis; tų pastatų
funkcija mažai kuo skirsis, žmonės, juos aptarnaujantys – taip pat, visa kita,
kas sudaro jų esmę, tai yra, jų turinį, keičiasi, lyg upė, tekanti po tiltu,
lyg laikas, kuris, vos kirtęs dabartį žyminčią ribą, staigiai iš ateities
virsta praeitimi... Dabar jis tai pamiršta, palengva, kaip prisiminimas apie
tirštą rūką tos mintys sklaidosi jo galvoje, jų vietą užima paprastas, bet
aktualus noras spėti, kol nebus ištarta jo pavardė. Nes, juk, jeigu tada jis
nebus vietoje, jis juk negalėsiąs parodyti kažkaip: balsu, žodžiu, gestu, kad „yra“...
Bet paskutinė mintis vis vien yra: kaip aš norėjau pasiklysti rūke...
2015
