AeTrees Presenting... The Bedroom

So, in the (probably) last part of the "AeTrees Presenting..." series this year, I am going to present perhaps the least known act among those thus far presented, a Galway (Ireland) native, currently residing in London, The Bedroom, otherwise known as Olan Stephens. This young unsigned artist, calling his project "audio visual", makes some interesting music, accompanied by rather gloomy and weird visuals, and this year he has released his debut record – "The Graveyard of Ambition" EP. Later on I will give a short review of it, but beforehand I will try to present The Bedroom. And his motto is "too school for cool". Hmm, I just felt you should know that...

Olan Stephens was the lead singer and guitarist in what seems to have been a rather prominent and critically acclaimed indie rock/math rock band from Belfast, Northern Ireland, named Eatenbybears. They had put out several EPs and had some devoted fans, but in 2013, after a prolonged silence, officially announced their split. Three of the members formed a new band, and their former frontman Olan moved on as a solo artist, starting up his project, called The Bedroom. He later moved to London to pursue his career. Already in spring 2013 Stephens divulged his first song as The Bedroom, called "Basquiat", named after a neo-expressivist painter from New York, Jean Michel Basquiat. The song itself showed no traces of indie rock but, honestly, it's hard to describe. Nevertheless it was met by rather harsh criticism at the time. Then he went on to deliver "The Big Up" and "Disconnect". Each of the songs received some weird video, all of them showing Olan and occasionally (in the middle of the songs mentioned) other people wearing creepy and simple white plastic animal masks, notably that of a cow, a tiger and a pig. And in the "Basquiat" video the artist posed with a simple sheet of paper on his face with projections of a creepy painting imposed on it. One cannot deny the effect of such art. It enhanced the simple yet sad message of the songs. Whilst finalising his debut release, The Bedroom performed in several venues both in England and Nortern Ireland, also in his native country. Live his set is realised using effect pedals, an electric guitar and a laptop, sometimes with help from drummer Michael Speers. What the future holds for this marvellous artist is yet unknown, but his creativity is fascinating. The originality and emotional effect of his music is undeniable.

So, now I will shortly overview his EP, titled tragically "The Graveyard of Ambition". It is comprised of five song – the three that I've already shortly mentioned and two others. The records starts with "The Big Up" – a rather strange electronic take, characterised by a loop of a trumpet sound and Olan trying to sing on top of it, then comes the emphatic beat. "Is this exactly what you want?" – sort of ironically says the singer. Some pop cheerfullness, opposed to existentialist lyrics. Then it goes all big with toms being banged and overall excitement over the top. "This might be where you're supposed to go" – at least some live-reaffirming message... Some guitar even. "You want it aaaaall, you wanted ooooout" – chants Olan along the lines of the trumpet sample. Track number two is "Basquiat", that, according to its author, is about a man, desperately trying to become one of the paintings of Jean Michel Basquiat. Hmm, who can deny originality for this guy? The song frantically runs between moments of pop safety, like a club, and creepy insanity, with piano chords being hit and weird samples being throwed in. "Waiting around, waiting to be found... Like Basquiat. Like Basquiat" – Stephens keeps repeating. Sort of a cold despair of an outsider, trying to become someone, nevermind that it's impossible (to be a painting of a famous painter...). The tragic notion, that lies beneath, becomes even more evident on my personal favourite, "Birthday Cake". It was the first song by The Bedroom I've heard. Why? Because when I first discovered this artist, via Bandcamp, the song with such a straightforward tittle seems the best choice, ha. But, oh no, it's far from being a happy song. "It's a painful day, the one you realise that you're wasting away" – sadly mumbles the musician. The beat is one of the best and the glitchy on and off dynamics that are intrinsic for the song, are wonderful. It seems like the whole song can crumble like the birthday cake in question, being sticked together from pieces and various ingredients, yet somehow stays in place, defying gravity, some trumpets appear again, sounding even sadder, in contrast to the topic of a birthday that makes you feel shit. The fourth song is the already mentioned "Disconnect", delivering an even more straightforward message of despair and absurdity, that lays the foundation of our being in this world, it starts with some clancky percussion, giving hints of minimalism a la Steve Reich or some southern melodies, however quickly comes the deep bass and jarring percussion. The chorus is a very literal take on the title: the percussion and bass, and the beat is buried somewhere deep beneath the surface. Like some Kantian "thing-in-itself", it goes away before you extend your hand to touch it, while some broken machine clicks in and out repetitevily, and Olan emotionally says: "It's like I can't believe, what's happened or what's happening to me – so I disconnect". Such themes are not a rarity in art and music, but not everyone can make it so sincere. The part before the end is a frightening and gloomy sea of agony and despair. This theatric nightmare. Alas, who can present such a straightforward and undeniable message without sounding cheesy? The last song is the anxiety –ridden and strangled "My Everything". It comes closer with ambience besides the fire, and then states its truths with a beat, and the part, when the artist says, sounding honestly tormented "I want to know why, why I can't breath... why I can't breath, what about my energy?" Hard to listen and not fall into utter existential depression. But I like sad songs, come on, who needs art at all if not to pinpoint the things that really are sad and tragic in our being in this world? I think, honest people feel that way, and do not avoid the sadness they have, however sad it might seem to blinded optimists that rule this world and listen to cheerful sassy and empty music. Overall, the EP is very interesting and just wonderful, mixing things that remind me of R'n'B, techno, hip-hop, ambient and so on, it manages to stay on its path, eschewing easy ways to impress for a lasting effect it ultimately makes.

Good things: the uniqueness of the music and art, honest lyrics.

Bad things: the way that the artist never fully explains what do all the visuals and imagery (animals masks and upside down video) mean, while it's surely interesting, the lyrics in "Disconnect" say "as if my life was just a game", well, in my opinion, it is so, because all our lives is just a game.


The Bedroom:

http://thisisthebedroom.com/
https://www.facebook.com/thisisthebedroom
https://twitter.com/thebedroom_ 
https://thisisthebedroom.bandcamp.com/

Come on, be nice and buy "The Graveyard of Ambition" on Bandcamp:

https://thisisthebedroom.bandcamp.com/

Videos by The Bedroom:

AeTrees pristato... The Bedroom

Ką gi, po ilgos pertraukos nusprendžiau skaitytojų dėmesiui pateikti naują „AeTrees pristato“ rubrikos dalį. Šįsyk mano dėmesio sulaukė turbūt mažiausiai žinomas, bet gal net geriausias iš visų iki šiol pristatytų. Tai – iš Airijos Galvėjaus miesto kilęs, bet Londone gyvenantis Olanas Stephensas, geriau žinomas, kaip The Bedroom. Na, matyt, sunku sugalvoti geresnį pavadinimą lo-fi muzikos projektui... Šiemet Olan'as išleido nepilną albumą „The Graveyard of Ambition“ (angl. „Ambicijų kapinės“). Tai trumpas bet stiprus penkių dainų rinkinys, pasiekiamas per The Bedroom Bandcamp'ą. Vėliau pateiksiu trumpą šio nepilno albumo recenziją. Bet prieš tai trumpai supažindinsiu su pačiu jo autoriumi, The Bedroom.

Iki The Bedroom, Olanas Stephensas grojo ir dainavo Šiaurės Airijos Belfasto miesto grupėje įdomiu pavadinimu Eatenbybears (angl. „Suvalgyti lokių“), kuri grojo kažką panašaus į math rock'ą ir indie rock'ą, sulaukė šio tokio pasisekimo bei dėmesio iš spaudos ir fanų per kelerius savo veiklos metus. Tačiau 2013 metų pavasarį grupė baigė gyvavimą, trys iš keturių narių suformavo naują grupę mažiau įdomiu pavadinimu Affleck, o Olanas pasuko savais keliais ir pradėjo šį savo projektą. Jau tą patį 2013-ųjų pavasarį jis išleido debiutinę dainą kaip The Bedroom, pavadinimu „Basquiat“, kuriai pats sukūrė ir video. Sprendžiant iš vieno portalo, kuriame apie tai pranešama, skaitytojų komentarų, daina nelabai patiko. Klipas išties kiek gluminantis, o daina skamba kaip senų hip-hop'o ir R'n'B stilių dainų fragmentai su stipria boso linija. Visgi, manau, kad tai visai nebloga daina. Vėliau Olanas išleido ir dar du kūrinius – „The Big Up“ ir „Disconnect“, kurie taip pat sulaukė klipų, kuriuose ir vėl dominavo kaukių ir (beveik) atsitiktinių daiktų sankaupos. Galiausiai, šiemet The Bedroom išleido debiutinį EP, pavadinimu „The Graveyard of Ambition“, kuriame skamba visos trys minėtos dainos bei dar dvi naujos. Tuo tarpu, Olanas nemažai koncertavo Anglijoje, Šiaurės Airijoje ir gimtojoje Airijoje. Gyvai The Bedroom remiasi Olano dainavimu/grojimu gitara/grojimu laptop'u ir efektais bei kartais būgnininko Michaelo Speerso pagalba. Apskritai, manau, kad The Bedroom yra tikrai perspektyvus ir įdomus projektas, kas jo laukia toliau- nežinia, bet norisi, kad Olanas sulauktų pelnyto pripažinimo, nes tai, ką jis kuria, yra išties smagu.

Taigi, kaip jau minėjau, „The Graveyard of Ambition“ sudarytas iš penkių dainų. Pirma iš jų, jau kiek paminėta „The Big Up“ skamba kažkuo panašiai į Damon'o Albarn'o „Everyday Robots“, na, bent jau tuo, kad Olanas dainuoja pagal trimitų loop'ą. Vėliau atsiranda vietos ir kietam beat'ui ir boso linijai, o vėliau viskas tampa visai didu, lyg kokioje senoje R'n'B dainoje. Atsiranda vietos ir gitarai. „You want it all, you wanted out“ – dainuoja vokalistas, stengdamasis perrėkti trimitus. Daina, rodos, apie šlovę ir jos (ne)pasiekimo pasekmes. Antroji daina – taip pat jau minėta „Basquiat“, pavadinta pagal žymaus amerikiečių avangardo menininko, tragiško likimo kūrėjo Jeano Michelio Basquiato (Žano Mišelio Baskvijato) pavardę. Įdomu, kad, kaip sako pats Olan'as, ji yra apie žmogų, kuris apsėstas idėjos, kad nori tapti vienu Basquiato paveikslu... Tai vaizduoja ir keistas video, kuriame muzikantas pozuoja su baltu popieriaus lapu priklijuotu prie veido, bandydamas „būti“ ant sienos projektoriaus piešiamu paveikslu. „Waiting around, waiting to be found, like Basquiat“ – traukia iš savęs Olanas. Daina, taip pat, matyt, tęsia tą pačią žinomumo-meninės vertės koliziją, kai stengiamasi tapti žinomu, bet, kaip šiuo atveju tai neįmanoma (kaip norint „tapti“ žymaus dailininko paveikslu). Trečioji daina – „Birthday Cake“, kuri yra ir pirmoji The Bedroom daina, kurią aš girdėjau. Kodėl? Nes, kai atsiverčiau jo Bandcamp puslapį, hmm, pirma į akis kritusi daina buvo kaip tik „Birthday Cake“, nes, na, nes pavadinimas skamba įdomiai ir galvoji, kas gi čia bus. O čia – visai ne kokia smagi daina, kaip galima būtų tikėtis, grynai iš pavadinimo sprendžiant, o šmaikščiai saviironiška ir netgi tragiška daina apie liūdną gimtadienį. „It's a painful day, the one you realise that you're wasting away“ – be linksmumo balse dėsto Olanas ir aš jį suprantu. Muzikine prasme, daina yra geriausia The Bedroom daina, manau, ji dar labiau sudurstyta iš fragmentų, negu kad „The Big Up“. beat'as labai įdomus, o glitch'inė dalis itin gera. Tokia pirmyn-atgal judėjimo pilna daina. Ketvirtoji daina – „Disconnect“, regis, dar liūdnesnė. Maloni ausiai perkusija kažkur fone lyg ir suponuoja kažką a la  Steve Reich ar pietietiško, bet ne, čia vėl bus liūdna... Gilūs sintezatoriaus bruzdėjimai, ištampytas balsas, galiausiai, įvairūs keisti garsai, o tada, per priedainį, visa perkusija ir beat'as sminga gilyn, o mes liekame su Olanu ir užstrigusiu kopijavimo aparatu ar durimis, hmm, nežinau. „It's like I can't believe, what's happened or what's happening to me- so I disconnect“ – šaukia jis. Tada stoja niūri naktis, kažkoks baisus sapnas, kuriame keisti garsai ir balsai maišosi su primityvia perkusija ir efektais. Pabaigoje jis dar grįžta tarti paskutinių žodžių. Penktoji ir paskutinė šio nepilno albumo daina – „My Everything“ skamba sunkiai ir skaudžiai. Ambient'o garsai ir paskiri garsai, „What about my... everything“ – spaudžia iš savęs Olanas. Geriausia vieta yra ten, kur prasideda kita dalis, jis sako: „I want to know why, why I can't breath? Why I can't breath, what about my energy“, sintezatoriui plaukiant lėtai ir gražiai kažkur netoliese. Pabaigoje, kai nebelieka nieko, išskyrus balsą ir gausmą, skamba širdį veriančiai. Albumo temos, manau, yra dėmesys ir pasibaigusi draugystė, psichiniai sutrikimai (bipolinis sindromas, nerimas), nusivylimas savo gyvenimu- tokios man artimos. Todėl man asmeniškai šio muzikanto atradimas ir šis nepilnas albumas buvo vienas didžiausių įvykių šiais metais. Sunku rasti tokios galingos muzikos, kuri būtų išdėta Bandcamp'e, o ne būtų kokios nors korporacijos nuosavybė. Iš tiesų, vienas originaliausių ir įdomiausių dalykų šiais metais.

Geri dalykai: muzikos unikalumas, puikūs dainų žodžiai.

Blogi dalykai: trūksta informacijos, ką reiškia visa The Bedroom simbolika (gyvūnų kaukės pvz., ar įvairūs daiktai, pvz., plaktukas), dainoje „Disconnect“ sakoma „As if my life was just a game“, tai filosofiškai aš sakyčiau, jog taip ir yra – gyvenimas yra žaidimas.

The Bedroom:

http://thisisthebedroom.com/
https://www.facebook.com/thisisthebedroom
https://twitter.com/thebedroom_ 
https://thisisthebedroom.bandcamp.com/

„The Graveyard of Ambition“ galite nusipirkti čia:

https://thisisthebedroom.bandcamp.com/

The Bedroom sukurti video:

Žvilgsnis iš šalies į Rusčio elektroniką, arba Rustie "Green Language"

Taigi, po ilgesnės pertraukos, aš grįžtu su nauja recenzija! Šįsyk einu dar vieną žingsnelį tolyn nuo savo žanrų, šį kartą – tiesiu taikymu į elektroninės muzikos vandenis. Ir pirmas mano taikinys- Rugpjūčio 25 d. „Warp Records“ išleistas škotų prodiuserio Rustie (Russell Whyte) antrasis albumas, kuris vadinasi „Green Language“ (angl. „Žalioji kalba“). Pats terminas, pasak Rustie, yra susijęs su Antikos mitais, Viduramžių literatūra ir  Renesanso magija, o „žalioji kalba“ yra kalba, kuri apeina mąstymą ir tiesiogiai pasiekia sielą, o tai, pasak jo, gali būti muzika. Neturiu kažkokios specialios istorijos, kuo mane, šiaip jau prie elektroninės muzikos nelinkusį (o anksčiau jos ir privengusį) muzikos klausytoją patraukė į savo pusę Rustie, o ne devynios galybės jo kolegų, kurie irgi šiemet į pasaulį paleido kokį nors įrašą. Pirma jo daina, kurią apskritai esu girdėjęs, būtent „Green Language“ pristatymo singlas „Raptor“, su jai skirtu savotišku klipu, kuris atkartoja albumo viršelyje (viename gražiausių šiais metais) dominuojantį hiperrealizmo stiliaus flamingų įvaizdį, visai netikėtai man patiko... Pasižadėjau sau, kad žūtbūt paklausysiu ir visą albumą, ką, galiausiai, ir padariau. Taigi, ką aš ten įžvelgiau, žvilgsniu iš ne-elektroniškųjų muzikos pakraščių, skaitykite žemiau.

Pirmoji daina – „Workship“. Ji pasitinka mus savo blyksčiojančiomis akimirkomis. Tai – lyg intro į albumą. Garsai šniokščia pro šalį, po truputį augdami ir įgydami jėgos, fone melancholiškai groja klavišiniai. Tada suduoda smūgį beat‘as ir tada dar sykį. Tas lėtas vystymasis sukelia mintį, kad lauki kažko, o ko- nežinia, daug netikėtų posūkių, lėkštės.

Keista, be antroji daina – „A Glimpse“ – tęsia tą pačią tendencija ir yra lyg dar grynesnis intro. Čia daugiau veiksmo. Bet pradžioje čiulba paukščiai, pirmyn ir atgal, sintezatorius žaismingai žaižaruoja kažkur šalia, lyg ir kažkur girdėta, bet taip malonu, vėl įsijungia beat‘as ir bosas. Vėl lauki kažko... Trūkčiojanti muzika. Pabaiga- ypač gera, su gitaros doze.

Trečioji daina – jau mano kiek aptartas „Raptor“, tai pirmoji mano girdėta Rustie daina, kuri, pripažinsiu, nenuvylė. Dar prieš tai buvusioje „A Glimpse“ girdėti garsai čia prasitęsia ir kiek nutyla, užleisdami griežtam beat‘o diktatui, lydimam puikios sintezatoriaus melodijos, paskui eina viskas į viršų, tada per jusles tvoskia bosas. Sintezatorius žaižaruoja kažkur aukštybėse, o beat‘as toliau neatleidžia mūsų nuo šokių aikštelės jausmo. Paskui viskas dar keletą sykių pasikartoja, galiausiai sintezatorius visai suįžūlėja ir daro, ką nori. Fone – lyg ir elektrinė gitara. Manau, tai ir yra geriausia šio albumo daina, nors gal šį mano vertinimą paveikė tai, kad jau išgirdau pirmiausia.

Ketvirtoji daina – „Paradise Stone“ – leidžia kiek atsipūsti, pratęsdama flamingų plunksnų, likusių nuo „Raptor“ pabaigos, plevenimą. Toliau viskas agresyvėja, sintezatorius šnairuoja į kairę ir į dešinę, o kažkur giliai tyvuliuoja. Toliau prasideda metalofono ir ksilofono dalis, verta Foals plunksnos. Bet elektroninis pagrindas skamba dar įdomiau. Minimalizmas ir grynas oras.

Penktoji daina – „Up Down“, kurioje pasirodo ir grime ir hip hop'o muzikos atstovai iš Anglijos D Double E. Nesąmoningai norisi pradėti interpretuoti tekstą, kuris akivaizdžiai yra apie gyvenimo nepastovumą – tai aukštyn, tai žemyn. Fone gamtos garsai,ar hiperrealistinė jų imitacija, beat‘as primena kažkokį įprastinį elektroninės muzikos žanrą. Pavadinimas interpretuojamas labai pažodžiui ir ties žodžiu „Up“ balsas traukiamas į viršų, o ties žodžiu „down“ tempiamas žemyn. Šiaip daina vėl labai kovinga, bet repavimas kažkaip čia man nesueina. Vokalai kažkaip užgožia muziką, mano manymu, ne sustiprina, o susilpnina ją.

Šeštoji daina, beje, tęsia kovingumo temą labai aiškiai ir netgi tiesmukai – ji vadinasi „Attak“ ir joje sudalyvauja amerikiečių reperis Danny Brown'as. Čia hip hop'o indėlis labiau vykęs nei iki šiol. Visgi, ir muzika, tie tokie lyg ir kovos trimitai, išspausti sintezatoriaus pagalba, neprastesni. Ši daina yra antrasis albumo singlas. Primena kiek These New Puritans „Hidden“ albumą, nors ne taip rimta.

Septintoji daina – „Tempest“ ir šįsyk apsieita be pašalinių asmenų indėlio. Viena geriausių dainų. Dar viena lėta, prasideda su gitara ar panašiu į ją daiktu. Lėtas, natūralus beat‘as. Per vidurį – lyg tikra audra, praeina žingsniuodama atgal visai čia pat, tada visas vyksmas toliau lėtai teka, kaip upė.

Aštuntoji daina – „He Hate Me“, kur pasirodo Gorgeous Children. Čia muzika nenoriai vėl nuslenka į šešėlius, užleisdama į priekį vokalą, kuris ir vėl kiek nuobodokas, viskas beveik apsieina be beat‘o, akustinis repas sintezatorių apsuptyje. Beat‘as kartais pasirodo ir vėl nuslenka į šešėlius. Melodija labai paprasta, bet tokia maloni. Daina gana nuobodoka apskritai. Toks jausmas, kad ji niekada nesibaigs.

Devintoji daina vadinasi „Velcro“. Čia viskas prasideda kaip koks karaoke. Bet su laiku sintezatorius parodo, kad ne viskas taip nuobodu, o perkusija netikėtai labai karinga, skamba net karingiau, negu „Attak“. Po viskuo rausiasi bosas, vyksmas tęsiasi. Galiausiai, viskas išsitaško, tada vėl leidžiasi ir kyla, kažkokia gitara netgi, apskritai, viena geresnių dainų.

Dešimtoji daina – „Lost“, trečiasis singlas iš šio albumo, kuriame pasirodo ir ritmenbliuzo atlikėjas iš Anglijos Redinho. Bene geriausias kokio nors vokalo pasirodymas. Prasideda veiksmas kaip tipinėje ritmenbliuzo dainoje, pagardintoje Rustie elektronika. Tačiau priedainis migdantis. Gana stipriai veiksmas krypsta į popsinę pelkę. Bet produkcija puiki.

Vienuoliktoji daina yra „Dream On“, ir, nors neparašyta, kad čia kas dainuotų, tačiau vis vien dainuoja. Ir labai vykusiai, moteriškas vokalas. Šiaip daina nebloga, bet kiek per ilga. Viskas vyksta sklandžiau negu prieš tai buvusioje „Lost“. Vietomis trenkia popso klišėmis. Kas nėra malonu ausiai. Priedainis kažkaip įdomiai skamba, nevienodai ir nenuobodžiai, kur kas geriau, nei „Lost“ šiuo atžvilgiu, sakyčiau. Kažkur per vidurį – ramesnė dalis, fone kažkur giliai sintezatorius ieško būdų sukurti minkštą maloniai migdančią atmosferą. Pabaiga gal kiek pernelyg staigi...

Dvyliktoji, priešpaskutinė daina – dar viena gramatinė klaida pavadinime, et, bet tiek to, „Lets Spiral“, kuri jau priduoda pabaigos nuotaikos ir šiaip yra viena geriausių. Greitėjantys sintezatoriaus burbuliavimai, paukščių čiulbėjimas, kažkas liūdno ir gamtiško. Kai jau atrodo, kad tai bus dar vienas ritmenbliuzo triumfas, Rustie spaudžia liūdną natą ir nuotaika išsyk pasikeičia. Vėl tas pats kažko laukimas (ir nesulaukimas) kaip pirmose dvejose dainose. Pabaigoje viskas lėtėja.

Tryliktoji, paskutinė albumo daina – titulinė albumo daina „Green Language“ atskleidžia kita pavadinimo prasmę – tai paukščių kalba. Ir paukščių čiulbėjimas, sumaišytas su lėta, ramia bet vietomis niūria muzika, čia gražiai užbaigia šią kelionę, nors, kiek liūdnai. Atrodo, pagaliau išsivaduota nuo visų klišių ir tikėtinų elementų.

Kokios būtų išvados? Na, prisipažinsiu, kad, kaip koks vidutiniškas žmogus, aš, paskaitęs kai kurių žurnalų recenzijas, davusias šiam albumui varganus 2 iš 5 ir kažkiek panašiai, buvau nusiteikęs gana niūriai ir su nepasitikėjimu klausiausi „Green Language“. Didele dalimi mano apsisprendimą klausytis šio albumo apskritai lėmė tai, jog, kalbėdamas apie jį, Rustie, be viso kito, teigė, kad klausėsi ne ko kito, o tokių visai ne elektroninės muzikos grupių, kaip My Bloody Valentine ir (netgi) Godspeed You! Black Emperor. Vien dėl to verta buvo duoti šansą, kad pasižiūrėti, kaip, po galais, šiam neabejotinai talentingam prodiuseriui iš Škotijos galbūt pavyks suderinti tokius, regis, nesuderinamus dalykus, kaip dubstep ir IDM su shoegaze ir post rock. Ir, tiesą pasakius, nelabai matosi tos įtakos. Taip, didelis dėmesys feedback'ui ir reverb'ui jaučiasi ir kuria labai malonią, sakyčiau atmosferą. Bet tai yra nustelbiama gana stipriai į pop pusę orientuotais vokalais, iš kurių tik Redinho ir Danny Brown įsipaišo į visumą. Visgi, kelios dainos be balso yra pasakiškai gražios. Stipri ir labiau klubiniam gyvenimui tinkama „Raptor“. Pats prodiuseris teigė, kad po praėjusios, debiutinio savo albumo, „Glass Swords“, kuriame atseit išbandė viską, norėjo sukurti kažką „rimto“ ir nebe tokio juokingo, kaip prieš tai buvusiame albume. Atrodo, kad iki galo Rustie tai nepavyko, nors ir tiek, kiek pavyko pranoko mano lūkesčius. Stipriausios dainos – labiausiai keistos, o kitos kiek nublanksta ir nesukelia tokio stipraus įspūdžio iš karto. Apskritai, albumas neblogas.

Rustie:

https://soundcloud.com/rustie
http://rustie.net/
https://www.facebook.com/rustie666
http://twitter.com/rustie

„Green Language“ nusipirkti galima čia:

https://itunes.apple.com/gb/album/green-language/id891326497

https://bleep.com/release/52319-rustie-green-language

O štai albumo singlų video:

„Raptor“:


„Attak (featuring Danny Brown)“:
„Lost (featuring Redinho)“:

The "Green Language" of synth by Rustie

So, after a break, I'm back to present some of the last reviews this year before going into hibernation... Or maybe, into proper activity, who knows. This time my target is yet another genre I have recently been exploring – electronic music, and one of its finest modern producers, the Glaswegian Rustie (or Russell Whyte), who released his second album to date, via "Warp", on 25th August. It's called "Green Language", a term that means eiter the language of birds, or a recurring theme of the human mind, the idea, associated with Ancient myths, Medieval literature, Renaisance magic, that of a language that touches you directly, without the mind's interference and for Rustie himself, such a mean of communication is most certainly music. Hmm, a really ambitious goal, Rustie. But my personal interest in this particular album was mostly fueled by the producer telling that his influences were such unlikely, given he is a prominent electronic music name, as My Bloody Valentive and Godspeed You! Black Emperor, so the sole thought of mixing what he had made thus far, and this kind of music, far more familiar to me than electronic music, gave me a firm reason to listen to this album. So, what are my observations, you can read below.

The first song is called "Workship". It is a typical intro. Somewhere midway there is this slow-motion huge moment, with a slow yet powerful beat, sounds almost like Classical.

The second song is "A Glimpse". Birds sing forward and backwards with beautiful synth structures emerging gradually. It gathers strenghts by the way, with another slow beat. Mesmerizing and intriguing. It makes you feel like something is going to happen, when it never does.

The third song and lead single off the album, and the first song from it that I've heard is "Raptor". It starts off where the last song left, somewhere amidst glistening sounds, getting thicker, foot stomping beat is accompanied by punchy synth, it occupies your ears, then goes high, and then – low, while the synth somewhere above keeps doing twisting and turning, Rustie squeezes everything out of it, then we are given a break, where everything seemingly gets far from us, but then strikes again, with new force. Then the thing gets repeated. But then something what I'd call a guitar is running from left to right and from left to right while the bass underneath reaches Earth's center. The end is right there. Somewhere deep beneath.

The fourth track is called "Paradise Stone". One of the best songs on the record. Synths glistening somewhere far away, then comes the glockenspiel part, that indeed sounds like something Foals could come up with.

The fifth song starts a series of tracks featuring other artists, this particular track is called "Up Down" (featuring D Double E). Another Nature-immitating wave with pseudo-bird chants, that sound Tropical in the background. The "Up" and the "down" sounds litteral. Not bad, but not as good, as the previous songs.

The sixth song – "Attak" – follows, this time with input from Danny Brown. It has also become the second single off the release. It greets us with war trumpets, or their synth brothers. And there comes Danny Brown, who is on place and makes thinsg work better. However, at first, it seems he doesn't sounds as frightening. But later he gives some more serious input. The synth lead is really rad. When the bass goes deep and the synth is far more wicked than on the previous tunes... The whole production is interesting. The end is repetitive, but sounds as fresh as ever. Like the song cannot be annoying at all.

The seventh song is called "Tempest". One of the better instrumental tracks. With a guitar intro, that gets some modern electronic treatment later on. Nature sounds, it gently rolls, wonderful movement. The very end is awesome.  

The eight track is the grammaticall erroneous "He Hate Me" (featuring Gorgeous Children). Another track with vocals. It starts nicely, but the vocals spoil it all. It is interesting, but the music is far more interesting. The beat is almost not present. Acoustic rapping and synth? Strange track, after all. Sometimes the beat does appear to make it resemble a conventional electronic tune with rapping over it, but it gives little.

The ninth track is called "Velcro" and recently became the soundtrack for an "Adidas" commercial. Another fierce song. It starts off like a children's TV show soundtrack though. If not the aggressive beat and deep going bass... The contrast between the kind and friendly synth and the fierce beat is amusing.

The tenth song is titled "Lost" and features Redinho. The thirds single off the album, it presents some more human presence, this time in the form of singing. Some parts even sound emotional, but the hook sounds somewhat sleepy. The deep bass and beat helps not let you fall into hibernation. The songs sounds quite interesting, though occasionally slips to the pop swamp, that marks the end of most creativity nowadays.

The eleventh track is titled "Dream On". It actually, hmm, features vocals, this time, female, as well. And it doesn't sound bad, but, again, goes a bit too far into pop. The synth backdrop is cool, actually, and it grows and grows. The chorus is ambiguos, and in this it's beautiful...

The twelth song is called, again, with a grammatical mistake right in the middle of it, "Lets Spiral". It gives you the notion of the near end of things. Wonderful, but sad. It gets faster and faster, with some swooning synth. The bass hits some sad notes. Just like the opening track, this song sounds as something big's going to happen, but it never actually does. Not that it should have, actually.

The thirteenth and last song is the title track, "Green Language". It finally marks the proper end of the album, as the previous strack has already suggested that is is about to end. It presents us marvellous sites and birds singing. A relief after some of the rougher sides of the album. One of the best songs. It shows that Rustie if he wants, can do really bigger stuff. Piano with ambience. When you feel it is going to be ordinary, Rustie hits a sad note, that comes totally unexpected. And the mood instantly shifts then. That's what's wonderful about it, the track is so cinematic and challenging.

So, all in all, "Green Language" is an intriguing listen, that I've somewhat underestimated beforehand. Actually, the reviews I've seen before I even listened did not make me expect anything worthwhile, though, after all, the album produced a mixed reaction among critics. When listening to it, it actually sounds good. But it somewhat tries to do more than is capable of, or, to be precise, than is capable to do at the same level, as some songs are wiped out of your mind in a gust. And some, of course, stay there for some longer time. The need to produce hits with rapping and singing, of course, is understandable, yet in my opinion, the instrumental tracks far superceed anything else that is on the album. Interesting and attention-grabbing sounds, such as in "A Glimpse", "Paradise Stone" and "Green Language" are far bigger than the more accesible tracks. Of the tracks with vocals, only "Attack" can be said to cut it. Some places, perhaps because of the sole effect of well-produced vocals sound pop. Given the experimental aspects of "Green Language" and the depth of some of the songs, it is sad. Hard to say, why people think that a good electronic song desperately needs vocals. And people like Rustie are torn apart by the appeal for rapping and singing and the more intriguing sides of music. Perhaps I judge this album a bit too harsh, given that I was expecting something kind of different after reading about My Bloody Valentine and Godspeed You! Black Emperor being influences and the goal of creating a language that talks to you directly, avoiding the mind. How come you avoid the mind when I have to decipher the vocals? Apart from occasional feedback and atmospheric feelings, it's genuinely hard to trace any links to post rock or shoegaze. However, perhaps I should judge the album on its own terms. Then it is not so bad, actually – good. "Raptor" is one of the best tracks of the year. But the whole thing lacks that lasting effect that Rustie is capable of pulling off. Some things sound wonderful while some sound bleak.

Rustie:

https://soundcloud.com/rustie
http://rustie.net/
https://www.facebook.com/rustie666
http://twitter.com/rustie

Buy "Green Language" here:

https://bleep.com/release/52319-rustie-green-language


Videos from "Green Language":

"Raptor":


"Attak" (feat. Danny Brown):
"Lost" (feat. Redinho):

DISCLAIMER: this website doesn't feel friendly with "Spotify" and the like, thus I avoid it and do not provide any playlists that are not freely available (like in Soundcloud, Bandcamp or YouTube). How to listen to this album is your own problem :).