AeMu'15

Taigi, belieka paskelbti metų geriausius muzikoje ir pristatyti man labiausiai patikusias 10 dainų. Dar galiu pridėti, kad tai buvo paskutinieji, aštuntieji, tokio pobūdžio muzikiniai apdovanojimai.//
So, all that's left this year is to name the best things in music and the top 10 songs of the year, what will constitute the 'results' and will end the long history of such awards – as this was the last, eighth, awards.

Metų atlikėjas/grupė: [Artist/band of the year]

Battles (JAV/US)

Nariai/Members: gitaristas, klavišininkas, programuotojas/guitar, keyboards, programming Ian Williams, gitaristas, bosistas/guitar, bass guitar Dave Kanopka, būgnininkas/drums John Stanier.    

Metų albumas: [Album of the year]

Battles – La Di Da Di (Warp)

Metų singlas: [Single of the year]

The Soft Moon – Far

Metų vaizdo klipas: [Music video of the year]

Battles – The Yabba (dir.  Roger Guàrdia)



TOP10:

10. The Soft Moon – Far

9. Tyondai Braxton – Scout1

8. Patricia – Mercury In Retrograde
 
7. Floating Points – Silhouettes I, II & III


6. Money – You Look Like A Sad Painting On Both Sides Of The Sky

5. Earl Sweatshirt – Grief

4. Death Grips – Pss Pss

3. Oneohtrix Point Never – Ezra
2. Arca – Snakes

1. Battles – The Yabba

AltMU'15

So, I've decided to offer an alternative to the eight year long sequence of "my music awards", that have been always the same through the years. So, this time, before you find out the winners of "AeMu", here's a new type of list. Here, I will present only two nominations: Album of the year and a short list of the best songs of the year. However, this time, instead of simply naming the winner and going to bed on New Year's Eve, I'll present a TOP10 list here. And instead of naming 10 songs that I liked the most in 2015, I will present 20 songs. Will this strange awards become the new standard or will I quit doing ridiculous recaps altogether, I don't know. Before I start, I would like to point out that readers should not expect to find differences between both lists. They do coincide instead of being alternatives, as I am not a multiple.

Album of the year:

1. Battles – La Di Da Di (Warp)
2. Floating Points – Elaenia (Pluto)
3. Patricia – Bem Inventory (Opal Tapes)
4. Oneohtrix Point Never – Garden of Delete (Warp)
5. Earl Sweatshirt – I Don't Like Shit, I Don't Go Outside (Columbia)
6. Wire – Wire (Pink Flag)
7. The Soft Moon – Deeper (Captured Tracks)
8. Young Fathers – White Men Are Black Men Too (Big Dada)
9. Holly Herndon – Platform (4AD)
10. Lapalux – Lustmore (Brainfeeder)

TOP20 songs:

20. Belle & Sebastian – Cat With The Cream

19. Oneohtrix Point Never – Mutant Standard

18. Young Fathers – Rain or Shine

17. Battles – Summer Simmer

[Live versions on YouTube]

16. Patricia – Just Visiting (with Cloudface)

15. The Soft Moon – Wasting

14. Wire – Harpooned
13. Floating Points – Peroration Six

12. Battles – Non-Violence

[No YouTube]

11. Earl Sweatshirt – DNA (feat. Na'Kel)

10. The Soft Moon – Far

9. Tyondai Braxton – Scout1

8. Patricia – Mercury In Retrograde
 
7. Floating Points – Silhouettes I, II & III


6. Money – You Look Like A Sad Painting On Both Sides Of The Sky

5. Earl Sweatshirt – Grief

4. Death Grips – Pss Pss

3. Oneohtrix Point Never – Ezra
2. Arca – Snakes

1. Battles – The Yabba

AeMu'15

Šiemet, kaip ir kasmet nuo 2008-ųjų, metų pabaigą vainikuos mano muzikiniai apdovanojimai, šiemet, kaip ir kelis pastaruosius kartus, vadinami „AeMu“. Kas šiemet ne taip, kaip visada? Vieta – šiemet apdovanojimai persikelia iš „Aesthetiški medžiai“ blog'o į „Aesthetic Trees“ blog'ą, kuriame daugiau dėmesio skiriama muzikai ir menui apskritai, taigi, kur tie apdovanojimai bus labiau „savo vietoje“. Visa kita lieka kaip buvę – tos pačios nominacijos, ta pati sistema. Galiu tik pridurti, kad šie apdovanojimai gali būti ir paskutiniai- nebelabai matau priežasčių dėlioti metų geriausius, lyg kažkokia (kažkada seniai) sau pačiam ant galvos užgriozdinta prievolė, kurios prasmės jau senokai nebejaučiu. Tačiau šiemet dar pristatysiu, kas man šiemet patiko, kad skambia nata pabaigti apdovanojimų istoriją (o gal ir ne).//

This year, as was the case with every single year since 2008, I'm going to recap the year in music and name the best I've heard this year- this I shall call my music awards and, more specifically, this year's awards will be named – like in 2013 and 2014 – "AeMu". What's new in 2015? Well, the location: for the first time ever, my music awards will move from the old "Aesthetiški medžiai" blog to this new shiny (well, not so much) "Aesthetic Trees" blog. Well, apart from that, everything's going to be as usual – same nominations, same system. I may note that this year's awards might well be the last... I've struggled to find motivation to follow in the footsteps of my old self, who started this end of year melodrama, but I want to give you one last single glance into my musical world to finalise a marvellous lineage of awards in a positive way (and, after all, maybe I won't be giving up just yet).

Metų grupė/atlikėjas: [Artist of the year]

Battles (JAV/US)

Floating Points (JK/UK)

Death Grips (JAV/US)

Metų albumas: [Album of the year]

Battles - La Di Da Di (Warp)

Floating Points – Elaenia (Pluto)

Patricia – Bem Inventory (Opal Tapes)

Metų singlas: [Single of the year]

Foals – What Went Down
Oneohtrix Point Never – Ezra
The Soft Moon – Far

Metų vaizdo klipas: [Music video of the year]

Foals – What Went Down (dir. Niall O'Brien)

Young Fathers – Shame (dir. Jeremy Cole)


Battles – The Yabba (dir. Roger Guàrdia)



(Dar bus metų dainų TOP10/There's going to be a TOP10 of this year's tracks as well)

Visi ankstesnių metų nominantai ir nugalėtojai – vienoje vietoje/All nominees and winners – from 2008 – in one place!

'What Went Down' and Why on Foals' Fourth Album...

This year Foals came back, having in mind their past, rather quickly, with a new record, “What Went Down”, that was released on 28 August via Transgressive. The wait was fuelled by releases of yet two more bangers – the title track, “What Went Down” and “Mountain at My Gate” – and later, a more Foal-esque “A Knife in The Ocean”, the closing track of the record. The band rambled about ‘channelling my inner madman’ (said Yannis Philippakis, the authoritative frontman), recording in France, in the asylum, where poor van Gogh spent his time after cutting his ear off, and doing so (recording, that is) whilst indulging themselves in the emptying of 30 bottles of wine. Challenging oneself and stepping out of the comfort zone have always being key words in a Foals interview, yet this time they seemed to indicate the arrival of something great and staggering.

“What Went Down” starts as bold as it possibly could: with the title track, that is the best song on the album and that smashes your brains instantly. I was surprised to see many people complain that “What Went Down” is not as massive a lead single as “Inhaler” was – for me it’s the opposite: where “Inhaler” lacks lasting effect and doesn’t maintain the power throughout (honestly, I failed to fall in love with that song to this day), “What Went Down” strikes hard and doesn’t think twice. But this time Foals go even deeper and harder. The 3/4 time and the synth madness plus the fully controlled dynamics and unmatched impetus – all drives this to a huge cathartic finish. The second track, “Mountain at My Gate”, on the other hand, fails to impress in the same way (if that is possible at all) – it sounds even less Foals than the first track, the guitar work being somewhat boring and uninspired. The chorus, on the other hand, is wonderful and massive once again, but the other parts fail to maintain the dynamics while the screaming and stumping ending has always for some unclear reasons reminded me of the Wild West and dreadful American country music…

“Birch Tree”, after all, reassures you that you’re actually listening to a Foals record… Yet it brings not some pleasant “Antidotes” or glorious “Spanish Sahara” or “Black Gold” memories, but a blurry hangover from “Miami”. If I didn’t find “Mountain at My Gate” convincing, this track I find slightly annoying. The next cut, “Give it All” reminds me of the unlikely likes of Coldplay… Rather bland lyricism rivals with rather interesting ambience not at all reminiscent of “Total Life Forever”… ‘Give me the red light turning green’ – gently (?!) mumbles Yannis only to shout on top of his voice in the closing section of the song, while Jack Bevan adds some drama on drums. Here Foals again sound like themselves but their mature selves…

“Albatross”, once again, sorry for my sometimes inappropriate associations, reminds me of Coldplay (“God Put a Smile upon Your Face”, in particular) and Radiohead as well. While the vocal melody is something rather pleasant, the lyrics don’t cut it once again. Of course, the main metaphor is really neat and worth praise. The drums and unexpected dominance of synth takes charge and brings the whole thing to life. However, the production often overshadows the song itself. “Snake Oil” reminds me of Interpol’s “Roland”, even if a rather electronic take on something like that, while at the same time looking back at some early day eccentrics (“Tron”, “Astronauts and All”), but here again it seems slipping away into the glorious land of British lad rock a la Arctic Monkeys (producer James Ford may be the missing link), a place I consciously try to avoid, with worn-out riffs and swag, and slick production. However, here comes “Night Swimmers” and saves the day: clear high-pitched guitars, masterful bass from Walter Gervers and always top notch percussion from Jack Bevan gives you hope. And when Philippakis screams ‘Skyyyyyyyyyyyy’, you see the sky. So, finally, I found something. Here Foals sound really being themselves, just even better.

But after the hazy summery world of “Night Swimmers”, it all turns into gloom with “London Thunder”, that reiterates one of the common themes of the album lyrically – aging and coming back. Here the guitar is again deeper and darker, while Philippakis mumbles sadly. Yet the chorus sounds way too pop and way too predictable to truly impress. “Lonely Hunter” is a deeper take and even if it reminds me of Interpol’s “My Blue Supreme” somehow, but here a confident Philipakis takes control and the music follows suit.

The last song, “A Knife in The Ocean”, perhaps the longest to date Foals song (at least to be released on an album), gives this cold and serious air of being gracious like nothing else. Here Yannis once again finds a way to sing in a moving way and be quite meaningful at the same time while Jimmy Smith finds some overlooked effect pedals to fool around with. At last some inventive and interesting music. The song is huge but in quite a different way than the opener is. Here Foals do not simply try to mimic “Spanish Sahara” as they apparently did on “Late Night” from “Holy Fire”, but invent a similar yet new way to do something as big. However, just like with ‘London Thunder’, the chorus sounds a bit too whimsical and reminds one of a drunken sing-along in a pub. But I can’t pretend to dislike this song. A grand way to close an album.

One can ask, why do I constantly check with myself about this or that sounding ‘like’ Foals or not sounding like Foals. Well, to me this band seem to have their own aesthetic, a kind of charm that other bands don’t have and this kind of sound that I found in “Antidotes” and “Total Life Forever” is embedded in my head as the standard of Foals, a yardstick against which I unconsciously measure all that I have heard from the band since getting first acquainted with their first two albums. Is there any point in it? I guess no, especially given that things have changed, a lot being lost ‘in the hungry sea’ (the closing track) perhaps and perhaps the band themselves feel better now – a thing I tend to value. You can hear that in so many songs on “What Went Down” Philippakis sounds far more confident and stronger than on previous albums, even than on “Holy Fire”. Songs like “Night Swimmers” and “A Knife in the Ocean” strongly remind me of the ‘old Foals’, but here the lead singer is more confident and comfortable with himself and you can’t blame him for that… But other songs, say, “Mountain at My Gates” or “Snake Oil” sound simply unfamiliar and remind you of the annoying kind of indie that is the shtick of Kasabian and Arctic Monkeys.

The other thing the band tended to repeat before the release was channelling your inner madman, according to Philippakis. And I cannot find it anything but morbid to boast about staying where van Gogh after cutting his ear stayed… Honestly, this romanticising of ‘going mad’, ‘being batshit crazy’ is overestimated and is potentially dangerous. As someone with real mental problems, I hardly find such things ‘cool’ and ‘trending’. But, after all, listening to this record throughout, I didn’t notice anything mad and anything that could be called stepping outside your comfort zone. Is shouting on top of your voice how people imagine ‘getting mad’? Hmm, then yes, the title track and “Mountain at My Gates”, along with a few more moments in other songs can supply your dose of comfortable madness, ladies and gentlemen. The lyrics, too, don’t give any insights into the darkest crevices, in his own words, of Philippakis’s mind – but what they do, is things like ‘Lost my mind in San Francisco/A worn out disco, temper’s cool’ (on “London Thunder”) that for me sound kind of too easy. Of course, the singer finds moments of glory here and there (“Birch Tree” and “A Knife in the Ocean” most notably), and such episodes as the one mentioned above occur fairly rarely, but just as rarely as he genuinely, there in those dark crevices, strikes gold. The overall aesthetic of “Mountain at My Gates” and the closing track (partially) are good examples too, while the best song of the record, “What Went Down”, lyrically lacks its own aesthetic, rather borrowing from here and there (‘So stay away kid, you’ll never be found/While you were sleeping I took over you town…’). But nothing here is madder than anything that could be found on any previous record by the band. Driving cars without the breaks and running bloody after a (casual and random, huh) fistfight reiterates the ‘let’s go mad’ narrative but only in a superficial way.

But, does “What Went Down” go down, at least in the lineage of Foals albums? While most of my review might look like leading to an unsatisfactory mark, I wouldn’t be so harsh, after all. As a whole, as record, this album sounds better than “Holy Fire”. It’s somewhat hard to imagine a band making a record that is without any weak moments whatsoever (such records, of course, do exist), and even the marvellous “Total Life Forever” did have its weaker takes, like “Miami”. I wasn’t that comfortable with “Holy Fire”, apart from a few stronger cuts, by the way, the ones mostly overlooked, while this album at times, not throughout, though, sounds more welcoming and more confident. Thus, what’s the conclusion? Foals do their thing – nowadays it’s not actually the same thing they did in 2007, nor in 2010, but it’s still their thing mostly – maybe not as mad as they wish it to be, but this record has it’s big moments, found both in the ferocity and even more often in the thoughtful calm. What I find kind of sad is that post rock influences and huge reverb, like on “A Knife in The Ocean” are almost extinct here, while I find more post punk and alternative rock, and sometimes it does seem closer to the early days than “Holy Fire” did. More than a few times “What Went Down” is a welcoming and gripping record by a strong band that never completely disappoints.

P.S. I have noticed that Foals album covers come only in two colours – yellow and blue – alternating throughout their career.

Foals:

https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/

Buy “What Went Down” here:

https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store
http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21

Šalta Foals vasara

Nėra geresnio būdo užbaigti kažko tuo, nuo ko pradėjai. Prieš pusantrų metų aš pradėjau rašyti recenzijas čia nuo Foals albumo „Holy Fire“ recenzijos, o dabar pristatau savo įžvalgas apie naujausią šių britų darbą – „What Went Down“, išleistą rugpjūčio 28 d. Transgressive Records. Ši man itin brangi grupė pradėjo savo karjerą nuo matematinių nuklydimų ir triukšmingų vakarėlių, bet  labiau išgarsėjo ne tuo, ir net ne geriausių savo darbu – 2010-ųjų „Total Life Forever“, – bet kaip didingų, festivaliams pritaikytų, piktokais dantytais riffais apginkluotų dainų kūrėjai- toks ir buvo jų proveržio albumas, jau minėtasis „Holy Fire“. Nepanašu, kad šie britai ruoštųsi sustoti, bent jau patys jie teigia, kad šis, naujausias, jų albumas yra garsiausias ir sunkiausias, o vokalistas Yannis Philippakis teigia jame atradęs savyje „vidinį beprotį“. Ir visa tai jie įrašė su Artic Monkeys ir Florence + The Machine prodiuseriu Jamesu Fordu pietų Prancūzijoje, kur buvojo vietoje, kur kadaise buvojo ausį nusipjovęs van Goghas ir kur grupė sėmėsi įkvėpimo iš kraštovaizdžio ir 30 butelių vyno... Kas išėjo?

„What Went Down“ prasideda negailestingai ir iš karto eina prie reikalo – titulinė albumo daina, sunkumas ir triukšmas, kaip ir žadėta ir nė vienos sekundės atokvėpio per visas keturias minutes. „When I see a man/I see a liar“ paklaikęs šukauna Philippakis ir išties pasidaro kraupu. Bet kur užpernai „Inhaler“ man pasirodė perdėm vienmatiška, „What Went Down“ eina iki galo ir kapoja be gailesčio. Ypač stipru yra dalis su 3/4 metru ir sintezatoriais, po kurių trumpas atsigavimas (tada jauti išties esmingą kraupumą) ir galingas finalas. Foals moka kurti sunkesnę muziką, bet ši daina, kartu su viena ankstyvųjų – „Mathletics“ – yra tie geri pavyzdžiai, kaip gerai jie tą visada sugebėdavo. Šių dviejų dainų skirtumai kaip ir atspindi grupės pažangą per 8 metus.



„Mountain at My Gate“, kita vertus, nors prasideda galingai, tačiau kiek per daug nuklysta į post punk lankas ar šiaip į paprastą ir nepretenzingą gitarinės muzikos daržą, kuriame ir taip daug kas kuisiasi, tad gal kumeliukams ten ne vieta. Gitaros skamba kažkaip „ne-Foalsiškai“, nors priedainis vis dar įtikinamas ir jaudinantis. Tiesa, plynaukštė, kurioje trumpam apsistojama ir kurioje vystosi gitaros solo, yra gana nyki. Pabaiga bando išspausti viską, ką tik įmanoma, bet gaunasi kažkoks laukinių Vakarų salūnas. Tiesa, šios dainos video tikrai nenuvilia. Na, nėra ir pati daina tokia bloga, tačiau po „What Went Down“ ji nublanksta, be to, kai kurie sprendimai atrodo perdėm popsiniai.

„Birch Tree“ maloniai primena senąjį gerąjį Foals skambesį circa „Total Life Forever“ (ypač dainą „Miami“) ir parodo, kad Philippakis vis dar turi parako kaip dainų žodžių kūrėjas. Bet visumoje, daina nykoka ir pabaiga atrodo kiek užtęsta. „Give it All“ man asmeniškai priminė Coldplay, o tai nėra geras dalykas... Čia Foals, lyg pavargę nuo pačių sau primesto tempo, nusprendė galutinai pailsėti su paprastute balade. Tik galingi ir įtikinami Jacko Bevano būgnai pabaigoje bent kažkiek gelbsti padėtį.

„Albatross“ tęsia būgnų temą, tačiau kiek per daug užsižaidžia su efektais ir produkcija. „You've got an albatross around your neck“ – įtikinimai dainuoja Yannis, bet nepamanykite kad jis visiškai kliedi – „albatrosas apie kaklą" yra gana retas frazeologizmas, reiškiantis kaltę ir frustraciją. Daina stiprokai primena „Electric Bloom“ iš ankstyvojo grupės repertuaro, bet nedaro tokio pat stipraus įspūdžio, kaip pastaroji. Visgi čia grupė jau rodo atsigavimo ženklus ir atrodo pailsėjusi po dviejų prieš tai ėjusių dainų atsipūtimo.

„Snake Oil“ prasideda kaip kažkoks kompiuterinio žaidimo soundtrack'as, bet vėliau įsivažiuoja ir tiesu taikymu įvažiuoja į britiško lad rock'o lankas, šiaip jau priklausančias Kasabian ir Arctic Monkeys. Atsipūtęs riffas ir rimti beat'ai. Kažkuo primena Interpol dainą „Roland“, nors ir nueina elektroniniais keliais. Apskritai, dainos esmę stipriai užgožia produkcija, ištirpinanti bet kokį natūralumo likutį.

„Night Swimmers“, priešingai, sugrąžina gerus laikus su aukštais gitaros tvinksniais ir įdomiais ritmais. Viskas beveik kaip senais laikais, tik Yannis skamba kur kas solidžiau ir labiau atsipūtęs. Ir tai gerai. Čia žaismingi būgnai ir Edwino Congreave'o žaidimas su sintezatoriais, pridėjus stiprų Jimmy Smith'o riffą, duoda vaisių – tikrai viena geresnių dainų iš pastarųjų dviejų grupės albumų.

Tačiau po akinamos vasaros ir linksmų nuotykių ateina sunkus rytas... „London Thunder“ gitara vėl surimtėja, Yannis irgi pasidaro melancholiškas ir pradeda svarstyti apie prabėgančius metus ir pasikeitusį gyvenimą. „And now the table have turned/I'm older“- sako jis per priedainį, kuris, tiesa, kiek numuša tikrai stiprią šios dainos nuotaiką. „Lonely Hunter“ lyg ir tęsia tą pačią amžinumo ir laikinumo temą, tačiau čia nuotaika jau giedresnė. Kažkoks atsipūtęs post punk'inis skambesys ir neįkyrūs vokalai tikrai padaro šia daina viena geresnių albume, nors priedainis ir vėl skamba kiek per paprastai.

Galiausiai, ateina pabaiga ir nėra geresnio būdo atsisveikinti su šiuo albumu negu daina „A Knife in The Ocean“ su jos genialia vokalo melodija ir puikiomis gitaromis. Čia viskas skamba neįtikėtinai rimtai bet nenuobodžiai: prasidėjusi nuo varpo dūžio, daina lėtai plaukia savo kryptimi, primindama mums kas mes buvome ir kas esame dabar. „Oh, all the things we've once believed/Are lost in the hungry sea“ – per triukšmingą priedainį dainuoja Philippakis, pritariamas bosisto Walterio Gerverso. Tačiau ne priedainiuose čia jėga, o lėtame tekėjime tarp jų. Keli momentai tylos ir gitaros delay pedalo feedback'as ir visažinio Yannio Philippakio balsas mus veda tolyn/gilyn. Ir iš tiesų susimąstai, ką praradai „in the roaring sea“... Kad ir kiek nusivylimo būtų buvę šiame albume, šita daina neleidžia pamiršti Foals: jie vis dar moka savo dalyką ir kai jau nebetiki, kad vėl bus kažkas savo, randi.

Matyt, paskutinėje dainoje užkoduotas atsakymas į mano amžiną priekaištą šiai grupei – kodėl pastarieji du albumai skamba „ne-Foalsiškai“? Visa tai, matyt, jau praėjo ir nebegrįš, taigi reikėtų gal vertinti grupę pagal jos esamą formą, o ne pagal praeities nuotrupų kiekį dabartinėje kūryboje. Taip, šis įrašas ir vėl mano akyse nepasiekė „Total Life Forever“ aukštumų, hmm, netgi įtikinamai nenugalėjo „Antidotes“. Tačiau šen bei ten vis dar randi tų elementų, dėl kurių myli šią grupę – gitaros iš „Night Swimmers“, būgnai iš „Albatross“, vasariškas atsipūtimas „Birch Tree“ ir neaprėpiama didybė „A Knife In The Ocean“ dainose, be to, nereikėtų aklai atmesti ir naujos Foals kokybės – sunkumo ir triukšmingumo, kaip titulinėje albumo dainoje ar toje pačioje „Mountain at My Gates“. Ypač pirmosios atveju, sunku atsispirti šitai galingai, viską naikinančiai srovei, kuri vietomis užsistovi ir bando įvairius variantus, bet dažniau apsistoja ties įprastais ir visuotinai priimtinais. Net ir bandydami labiau susitapatinti su gitarinės muzikos scena, Foals išlaiko kažkiek originalumo.

Kitas dalykas, kurio nesinorėtų praleisti pro akis, yra idėja, kad palaksčius po buvusią psichiatrinę ligoninę, kur dienas leido van Goghas, ir išgėrus kažkiek vyno, o gal dar ko pridėjus, galima įsijausti į bepročio vaidmenį ir visa tai paversti kažkuo vertu dėmesio. Mintis, kad psichinė liga yra smagu ir kieta, yra gana keista ir man sunkiai suprantama. Be to, nesimato, kad savo sąmonės tamsiausiuose užkaboriuose Yannis būtų radęs šio to išties galingo. Kiek per daug šiame albume vietų, kur jo dainų žodžiai atrodo nuobodžiai ir nuspėjamai, nors „Birch Tree“ ir „A Knife in The Ocean“ jis vis dar skamba įtraukiančiai. Jeigu beprotybės pavaizdavimui užtenka garsiau parėkti kaip „What Went Down“ ar „Mountain at My Gates“ dainose, tai gal ir esama čia tos beprotybės, kaip ir šūksniuose „Snake Oil“ dainoje. Visgi, ar bet kas beprotiška yra menas, yra neatsakomas klausimas. Ar verta paaugliškai paistyti apie vairavimą be stabdžių ar lakstymą naktinėmis gatvėmis susikruvinus per muštynes, hmm? Sakyčiau, kad vargu. Paviršutiniškas ir lėkštas naratyvas gana dažnai yra neatsiejamas nuo šio albumo, deja.

Visgi, negalima taip paprastai ir atmesti Foals naujausio įrašo – taip, toli gražu ne viskas jame yra vienodai įdomu ir išradinga, tačiau kelios geros dainos atperka daug nuklydimų. „What Went Down“, „Night Swimmers“ ir „A Knife In The Ocean“ yra nepriekaištingos dainos, parodančios, kad Foals vis dar sugeba kurti ne šiaip banalų, kad ir kiek tūkstančių į festivalius pritraukiantį indie rock'ą, bet ir šį tą giliau ir rimčiau. „London Thunder“ ir „Lonely Hunter“ pasirodo šiek tiek silpniau, bet irgi yra įdomios. Kitos dainos, daugiau ar mažiau, yra blankios ir nerišlios. Arba per daug rišlios, kaip „Snake Oil“ ar „Albatross“. Tačiau tuo pat metu, pamąsčius apie „Holy Fire“, atrodo, kad šįsyk tamsesnė ir brandesnė Foals įrašo nuotaika suveikė geriau. „What Went Down“ skamba įdomiau ir stipriau kur kas dažniau negu „Holy Fire“. Tad, Foals man yra grupė, kuri kad ir kiek nuviltų, kažkodėl lieka sava, su šiuo albumu jie tą ir vėl patvirtino, nors albumas toli gražu nėra jų geriausias, bet ten kur jis yra geras, jis yra geras iš tikrųjų. Gaila, kad mažiau vietos čia lieka post rock'o nuotaikoms (ką jau bekalbėti apie matematiką) ir daugiau dėmesio tenka distort'ui ir lad rock'inėms tendencijoms. Tačiau Foals ir toliau rodo pajėgumą kurti įvairią muziką ir tai pagirtina. Tačiau buvimas savimi yra svarbus ne ką mažiau.


Foals:

https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/

„What Went Down“ nusipirkti galima čia:

https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21

Synesthesia by Jamie xx, or Jamie xx – In Colour

                                  

So, here I am again – like it or not, I'm back with a new review. This time I start (or rather resume) my epic journey from the comfortable insular world of alternative guitar music towards the electronic horizon. First on the list is the debut album of Jamie Smith, better known as Jamie xx, from the band The xx. I'll try to take a look at his album, In Colour, out on May 29th via Young Turks. The fact that the album bears a simple rainbow colouring instantly reminds me of Radiohead's "In Rainbows" (that construction "In ..." as well), but will it live up to such a comparison, even if only based on loose associations?

"Gosh" – wonderful and amusing samples. Then comes the bassline that at times seems as very dark, then- very bright and warm, then again – dark and frightening. As if Jamie xx is playing with you- think what you want, but what to make of it depends on the mood. The wonderful synth solo is impeccable. By the way, I have to say, that despite being more favourable towards electronic music that doesn't use vocal samples (Autechre, some of Aphex Twin), I start to think that there is a certain interesting way of seeing a word or even a sound, taken apart from context, where it originally meant something, this gives it new colour, new context, new meaning. The way "Oh my Gosh" is pronounced here is somehow interestingly amusing but how so – hard to describe.

"Sleep Sound", hence the name, in fact is rather unnerving and sleepy, but certainly not in a bad sense. Very delicate and yet pulsating with life under the surface. The end is surprising. But it's not the only song to have this sort of off-kilter ending. And I remember this song, originally released last year, being the first song by Jamie I'd heard...

"SeeSaw" sees (erm...) Jamie xx team up not only with the provider of original (in both senses) vocals – his bandmate from The xx, Romy Madley Croft, but also with the one and only Kieran Hebden better recognized as Four Tet. This song features a very danceable and enchanting beat, along with vocals by Romy and some minimalist production. The vocals work so wonderfully in conjunction with the music. Something kind of nostalgic and at the same time modern. And the end- again a recurring theme on this record- has this out of context sample, that is on point, perhaps, like no other.

"Obvs" find space for some guitar even. But first it is simple childish steel drum rhythm that grows like a plant, as time flows. Somehow it sounds rather mellow. The end of the song has the rhythm slow down and burst, as if it was a some sort metaphor for life (or a day in your life) with its ups and downs and finally slowing down and getting out of rhythm and ending...

"Just Saying" ironically says nothing, but brings some ambience and depth into the mix.

"Stranger In The Room" features the other bandmate from The xx, Oliver Sim, who sings over the minimalist interior with some buried deep beneath guitar strums. However, I disliked the juxtaposition of "who?" and "room"...  As well, it seems like this song never fully evolves and lacks a center.

"Hold Tight" is yet another deep and ambiguous – dark or bright, optimistic or depressive, take. The beat is buried somewhere deep beneath the surface of synth. Only later does it get out. To me it feels like a very cold documentary about partying. The end is marvellous.

"Loud Places", once again, with help from Romy Madley Croft, is perhaps the best song off the record. Well, maybe "perhaps" was not required here... In this song both the lyrics and atmosphere, provided with a sound of someone playing on a plate (well, that's what a person, who knows nothing about samples, MPCs, laptops and so on, would say) and various deep synthesisers as well as some piano, create a distinctive mood. The chorus brings this some sort of utterly bittersweet feeling of when you are alone at a party and feel like you've just realised that everything is temporal and we'll all die sooner or later – all these cheering people included- and that things are both so meaningless and so meaningful... All in all, these kinds of songs, even if at times seeming happy, can make me cry. For some unpronounced reason.

Suddenly, after such an emotional and rather dark take, we're thrown into the middle of the world of hip-hop with a distinctive beat, and a promise of "good times". The song, caled "I Know There's Gonna Be (Good Times)" is completely different comparing to rest of the record, and it features guest vocals by American rapper Young Thug (oh really?) and Jamaican singer popcaan. There is still some ambiguity left, but this mood is far less appealing to me. Rapping is pretty neat, but the lyrics are way too simplistic and boring. However, the end, where someone says in such a distinctive fashion, "It was good", makes me feel happy again, just like the "oh my Gosh" thing.

"The Rest Is Noise" is perhaps the deepest and most intricate song on the album. Here Jamie xx unveils almost all of his tricks and brings a typically ambiguous, layered and at times all swag, at times all gloom, atmosphere. From the calm in the middle to the mean bassline afterwards, it's a gigantic track.

The last song, "Girl" (It starts like: "The most beautiful girl in Hackney, y'know..."), showcases some retro sound, some distinctive 80s kind of bassline and a more club-friendly atmosphere, nevertheless it still find place to add some experimental and unpredicted things. Something here sounds as if I heard this in a dream. However, to end the album in such a fashion seems strange to me.

So, all in all, this comes from a someone who is almost ready to despise all things electronic and especially dance, so I have little to say about the multiple influences from the British dance and rave, and garage and so on, but I can tell how it sounds to me, a person, who is as far from the club culture as Radiohead is from being a hardcore punk band. But well, enough excuses. Honestly, I think this is a good album, warm and unsettling at the same time textures, interesting beats, a versatility to make songs ranging from the 80s sound of "Girl" to hip-hop of "I Know There's Gonna Be (Good Times)" to the dark minimalism of "Stranger in a Room", something that is unpronounced and for what electronic music is far more suitable than your ordinary guitar band. Jamie is always ready to surprise in a strange and unpretentious way, not letting you know what is this – sad or happy, dance or ambient, what does he want to say with it – is it supposed to be fun or evoke some thoughts. The best songs, in my opinion, are certainly "Gosh" and "Loud Places", while "Obvs" and "The Rest Is Noise" come close as well, while others do not bring any feelings and fade away quickly. After all, even if the only Radiohead-related thing here I can say is that this album features more guitar than Thom Yorke's latest, even if the cover art is a bit dull (or I'd rather put it simply – not my style), it is a warm and interesting album, even if not all songs are equally wonderful, a record, that is definitely worth listening to.

Jamie xx:

http://www.jamiexx.com/
https://www.facebook.com/jamiexxofficial
https://twitter.com/jamie___xx
https://instagram.com/jamie___xx/

Buy "In Colour" here:

http://www.jamiexx.com/#order
http://theyoungturks.co.uk/store/view/in-colour
https://itunes.apple.com/us/album/in-colour/id978362006

Video for "Loud Places":

Muzikos pamokos su Adult Jazz

Kadangi už lango (kartais) šviečia gegužės saulė, kyla pagrįstas klausimas, kodėl ši recenzija yra apie albumą, kuris išleistas praeitą vasarą. Į pagrįstą klausimą pagrįsto atsakymo aš, regis, neturiu, bet galiu pareikšti, tiek oficialiai, kiek man leista, kaip šio blog'o vieninteliam rašytojui, kad tai tikrai paskutinė recenzija apie albumą iš 2014-ųjų. Galiausiai, taip- aš pavėlavau, bet kaip galima nepaminėti tokio gero albumo, kad ir pusmečiu per vėlai? Taigi, albumas, kuris apvainikuos metus, yra anglų grupės Adult Jazz darbas „Gist Is“ (angl. „Esmė yra“), išleistas praeitų metų Rugpjūtį jų pačių leidybos kompanijos „Spare Thought“ (angl. „Atliekama mintis“). Sunku pasakyti, ar ši grupė yra viena mažiausiai žinomų mano aprašytų grupių, bet sunku patikėti, kad tikrai ne. Iš Gilfordo kilę, Lydse studijavę draugai Harry Burgessas, Tomas Howe'as, Timas Slateris ir Stevenas Wellsas ilgai ir kruopščiai maklinėjo, niekieno nepastebėti, kol parašė šį albumą, o 2014-ųjų pradžioje numetė publikos teismui dvi dainas – „Springful“ ir „Am Gone“, kurios su laiku gavo ir klipus prie savo vardo. Filosofiški ir įdomūs klipai tikrai pridėjo dar daugiau susidomėjimo tiek man, tiek, manau, ir daugeliui: „Springful“, tarkim, vaizduoja kažką panašaus į modernią Budos istorijos interpretaciją (citata iš Hermanno Hesse'ės „Sidharthos“ čia irgi ne šiaip sau), o „Am Gone“ vaizduoja viduramžiškai surakintą žmogų, kuriam ničniekaip nesiseka išsivaduoti iš medinių varžtų. Be abejo, skaitytojas, prieš pradėdamas skaityti pačią recenziją, norėtų sužinoti, ar verta, kitaip tariant, kokio žanro šitas albumas. Šis klausimas yra labai sunkus, bet gal padarykime atmetimo būdu? Adult Jazz nėra džiazas; Adult Jazz nėra hip-hop'as; Adult Jazz nėra metal'as; Adult Jazz nėra indie rock'as, t.y. negroja The Smiths cover'ių su Sonic Youth influence'ais; Adult Jazz nėra elektroninės muzikos atstovai, bet... turi kažką elektroniško; Adult Jazz nėra rokas, bet groja su gitaromis ir būgnais; Adult Jazz nėra folk, bet kartais atrodo, kad yra. Vienu žodžiu, aiškiau nepasidarys, todėl geriau paklausykime kartu ir pagalvokime.

Albumas prasideda su daina „Hum“ (angl. „Niūniavimas“), kur Harry's Burgessas dainuoja vos ne kaip koks Jónsi iš Sigur Rós, skambant kažkokiems sample'ams/garsams, bet post rock'inę aurą išvaiko keisti elektroniniai garsai, „I couldn't spare a though/Spare a though/Spare thought/Spare a though“ – gieda Burgessas (angl. „Aš negalėčiau rast minties, rast minties, atliekamos minties, rast minties“), kol staiga pradeda veblenti trombonas, o vokalistas kankinamai nepradeda pasakoti esmės: „Was I born a roach/The belly-crawling grub?/Just as I suppose, I hear a holy hum...“ (angl. „Ar gimiau tarakonu, ropinėjančiu padaru? Kaip ir tikėjausi, girdžiu šventą murmėjimą...“). Istorija, regis, yra apie identiteto paieškas nedėkingoje situacijoje ir tai, kad „Holy hum“ susideda iš imperatyvų, skatinančių savineigą. Lyrinis subjektas jaučiasi jų gluminamas ir nežino, ką daryti. Paskui atmosferą pragiedrėja, nuotaika pasitaiso ir daina baigiasi.

„Am Gone“, viena vertus, tęsia tą pačią temą žodžių prasme, kita vertus, muzika čia jau kiek kitokia- daugiau gitarų, nuotaika kiek žaismingesnė, gražiai žaižaruoja bosinė gitara. „I was always a runner/I was always a runner, you know/I was always a runner, became a forgiver, and now I have nothing to show“ (angl. „Visada buvau bėgikas, buvau bėgikas, juk žinai, buvau bėgikas, bet tapau atlaidžiuoju ir nebeturiu kuo pasigirt“) – pavargusiu balsu aiškina dainininkas. Tema apie atsižadėjimą vėl čia, tik dar labiau išvystyta. Kai beveik visi garsais išsiskleidžia, prasideda antra dalis, kur, demonstruodamas bemaž visas savo vokalo galimybes, Burgessas pasakoja apie pietus danguje, kurių nekantraudamas laukia drebančia ranka laikydamas šakutę... Askezės ir rezignacijos tema nenoromis man primena Nietzsche'ę. Muzika baigiasi labai gražiu trombonų žaismu, primenančiu Foals dainų iš „Antidotes“ laikų outro...

„Springful“ prasideda ausį rėžiančiu vokalu, bet ir prie jo galima priprasti su laiku... Vėliau prisideda gitara, vėliau bus ir būgnų, sample'ų ir visokių kitokių garsų. Burgessas tęsia temą: „Right eye honour/Coat of armour/And I'm proud/In my left eye/Dreams are lead-like/And I'm down...“ (angl. „Dešinės akies garbė ir herbas, yra kuo didžiuotis, kairėj aky svajonės švininės ir slegia mane“). Visgi, skambant kažkodėl Rytus primenančiai (gal visgi dėl klipo...) gitarai, Burgess'as galiausiai randa laikina sprendimą, kad reikia būti pavasariškiems (labai binkiška tema) ir džiaugtis dabar tuo, ką turi. Daina baigiasi ilgu ambient'iniu outro.

Dainoje „Donne Tongue“, pritariant įvairiems instrumentams, vokalistas parodo, kad ne dainoje „Am Gone“ buvo jo vokalo stiprybė... Gražių garsų nepašykšti ne vien gitara ir perkusija, bet ir grupės prodiuseris. „Gist is exactly enough“ (angl. „Esmė yra užtektinai“) –šaukia Burgessas, pristatydamas albumo pavadinimą. Paskui, kad nepabostų tas pats per tą patį, grupė įjungia kitą režimą ir dramatiškesnį epizodą užmeta kaip maišą ant galvos neatidžiam klausytojui.

„Pigeon Skulls“ (angl. „Balandžių kaukolės“) yra bene labiausiai folk daina, kur bemaž galima patikėti, jog tai visai neprastas žanras apibūdinti visam tam, kas vyksta „Gist Is“ albume. Visgi, ir čia pilna duobių – keisčiausi sample'ai ir netikėti posūkiai priverčia atsisakyti minėto sumanymo ir pagalvoti, kad čia labiau Four Tet stiliaus elektronika negu folk.

Galiausiai, „Spook“ yra ta daina, kuri neabejotinai yra aukščiausias taškas šiame albume. Tylaus gausmo fone, vokalistas seka mums pasaką prieš miegą, prie židinio, už lango žiema, visa kita, na, čia jau kiek per toli nuvažiavau... Vėliau įsijungia gitara ir trombonas, apskritai, susidaro įspūdis, kad bus dar vienas „Hum“ tipo numeris, bet vėliau viskas pamažu keičiasi, galiausiai, po liūdnos akimirkos ir turbūt pasiekus dainos vidurį, šios dainos laivas ima tvirtą kursą kažkur, demonstruodamas visą įmanomą šioje situacijoje veržlumą. „A while back/We bonded...“ (angl. „Prieš kurį laiką mes susidraugavom“) – sako Burgessas ir pasakoja toliau... Dvi gitaros varžosi tarpusavyje, būgnai pritariamai linksi, o galiausiai atmosfera tampa vis labiau ekstaziška, kažkur skubama, ruošiamasi, tuoj kažkas atsitiks. „But did you ask for thi-i-i-is?“ (angl. „Bet ar prašei šito?“) – gieda dainininkas, ištęsdamas ir modifikuodamas šią kuklią frazę tūkstančiais būdų. Tada gitaros pasitraukia ir viską užvaldo būgnai, būgnų sample'ui pravažiuojant pro mus, visa kas atrodo kaip haliucinacija.

„Idiot Mantra“ tęsia būgnų ir bet ko, kas duoda beat'ą, temą. Įvairūs sample'ai ir garsai visur aplinkui niekais paverčia bet kokį norą kategorizuoti šią grupę kaip roko ar folk stiliaus kolektyvą, o grįžęs į rikiuotę Burgessas sako „Been mumbling that idiot mantra so long“ (angl. „Kartojau šią idiotišką mantrą taip ilgai“), o toliau vyksta sunkiai aprašomi dalykai, galiausiai, dar keistesnė pabaiga. Lyg vokalistas ir taip dainuotų nepakankamai išradingai, šitoje dainoje jo balsas tampa bene pagrindiniu instrumentu be jo paties pastangų.

„Be a Girl“, atrodo, pasuka albumą atgal prie pradų, toliau nuo elektronikos kraterių. Kiek tiek džiazo, šiek tiek folk'o, šiek tiek gitarų ir trombonų, žaismingi būgnai ir dar viena Burgesso istorija. Ši daina yra nei daug nei mažai daugiau nei 4 kartus trumpesnė už „Spook“! Ir ji netikėtai baigiasi, kai buvo galima tikėtis kažko panašaus į „Donne Tongue“ tipo estetiką.

Galiausiai, paskutinė daina „Bonedigger“ sujungia tiek folk pradą, tiek tą eksperimentinį „Spook“ ir „Am Gone“ būdingą pradą į vienį. Daina apie šunį, kažkodėl man labai graudi ir graži. Priedainis kažkur kitame kambaryje. Daugiau akustinių gitarų pabaigoje. Sunku apsispręsti, kokie Adult Jazz man labiau patinka – eksperimentinės elektronikos ir sample'ų meistrai ar tokių dainų kaip ši atlikėjai... Štai ir viskas.

Ką gi galima pasakyti apie šį albumą? Na, manau, kad reikėtų pasakyti, jog „Gist Is“ yra labai geras albumas akivaizdžiai, nedviprasmiškai geras. Be abejo, sunkiai suvokiamas, bet juk tokie albumai/grupės ir yra įdomiausi, ypač, kai pagaliau supranti, suvoki, pajunti. Tada atsiveria prasmės ir nuotaiką, kurie čia paslėpti. Kurti kažką ne kaip visi nėra taip paprasta, bet šiai grupei tai kuo puikiausiai gaunasi. Žodžių prasme, tai labai įdomus, kompleksinis, sudėtingas poezijos šedevras apie žmogaus kovą su institucijomis, su jį ribojančią visuomenę ir su pačiu savimi. Nyčiška kova su stabais ir askeze („Be ascetic/Be a bean/Thick gloves for everything/Is the way“ (angl. „Būk asketas, būk žirnis, storos pirštinės viskam – štai kelias.“), bet, kaip filosofas ir sako, toliau – „.„Is the way to sugar a life“ (angl. „.„Štai kelias pasaldinti gyvenimą“)).  Adult Jazz, kaip tikri suaugėliai, davė mums muzikos pamoką, kurios neišeina pamiršti, jei supratai, apie ką čia kalba. Puiki patirtis.

Adult Jazz:

https://www.facebook.com/adultjazz
https://soundcloud.com/adultjazz
http://adultjazz.tumblr.com/
http://adultjazz.bandcamp.com/

Albumą „Gist Is“ galite, turėjote ir nusipirksite čia:

http://adultjazz.bandcamp.com/

Pabaigai, vaizdo klipai dainoms „Springful“ ir „Am Gone“:

Taikos visame pasaulyje nebus!

Kad ir keista, tai ne politinis straipsnis, o dar viena recenzija. Šįsyk- apie legendinį atlikėją, daugeliui tiek vyresnės, tiek jaunosios kartos muzikos mėgėjų besisiejantį su legendine 9-ojo deš. grupe The Smiths, Morrissey. Šis žmogus, daugeliui mūsų laikais žinomas dėl savo ekscentriškų ir radikalių pasisakymų visais gyvenimo klausimais, o ypač gyvūnų teisių, britų monarchijos ir mėsos valgymo, taip pat dėl neseniai išleistos „Autobiografijos“, pernai, 2014 metų liepos 15-ąją, išleido dešimtąjį solo albumą, kuris nedviprasmiškai vadinasi „World Peace is None of Your Business“ (angl. k. „Pasaulio taika – ne jūsų reikalas“), kuris iš pradžių buvęs išleistas Harvest Records kompanijos. Vėliau Morrissey nutraukė ryšius su kompanija ir, dar labiau, Harvest Records tapo nauju jo taikiniu- grupė, su kuria atlikėjas groja, turo metų vilkėjo marškinėlius su užrašu „Fuck Harvest Records“. Taigi, dabar albumas kaip ir niekur neparduodamas, „legaliai“ pasiklausyti jo taip pat nelabai galima. Kuo šita istorija baigsis, nežinia. Aš niekada (lyg ir) nebuvau didelis The Smiths gerbėjas, su Morrissey solo kūryba apskritai susidūręs nebuvau, bet kai išgirdau kad jis išleidžia naują albumą, pamaniau esant verta pabandyti pasiklausyti. Nors nuostata, kad Morrissey geriausi laikai buvo su The Smiths, o šiais laikais iš jo nieko neliko, nedavė man ramybės. Vėliau, kai albumas buvo išleistas, perskaičiau kelias gana neigiamas, piktas recenzijas, kuriame šis albumas buvo vadinamas prastu, ypač visiems kliuvo tariamai pigūs Morrissey, žinomo dėl savo stiliaus, dainų žodžiai. Galiausiai, nusprendžiau vis tiek pasiklausyti ir pats įvertinti, kad ir su vidine nuostata, kad tai, kaip ir „Green Language“, – ne mano stilius. Visgi, pažiūrėkime, ar tikrai viskas taip beviltiška.

Pirmoji daina, ir iškart titulinė, „World Peace is None of Your Business“. Ji prasideda kiek netikėtai, hmm, Morrissey ir sample'ai? Galiausiai, prasideda veiksmas: gitaros čiuožia lygia greta, gili bosinė linija diktuoja tempą, o Morrissey pakylėtu tonu vardija šiuolaikinės visuomenės blogybes. „Oh oh, you poor little fool, oh oh, you fool“ – jis draugiškai pasako mums, ir toliau tęsia savo socialinę kritiką. Tada- greitas gitaros solo, bet jauti, kad dar ne kulminacija. „Each time you vote, you support the process, each time you vote, you support the process“ – regis, Morrissey netiki demokratija ir pilietine visuomene (šių eilučių mūsų šalies rinkėjams gal geriau nesiklausyti...), o toliau tęsia stebėtinai tiesmuka manifestą, sakydamas: „Brazil and Bahrain, oh, Egypt, Ukraine, so many people in pain“ ir prasideda karo būgnų lydimas gitaros show. Daina užsibaigia irgi kažkokiais sample'ais.

Antra albumo daina taip pat stebina tiesmuku pavadinimu, „Neal Cassady Drops Dead“. Jeigu jūs, kaip ir aš, nežinote, kas toks tas Neal Cassady, tai, su „Wikipedia'os“ pagalba, pranešu jums, jog tai buvęs Beat kartos poetas. Be jo, dainoje minimas ir jo draugas ir mylimasis, kitas poetas Allen'as Ginsberg'as. „Neal Cassady drops dead, and Allen Ginsberg's tears shampoo his beard“ – kerta iš peties Morrissey. Gitaros kapoja stipriai, kaip kokiam grunge'e. Vietos čia randa ir sintezatoriai. Visai nebloga daina, nors pabaiga atrodo kiek blankoka, palyginus su neįtikėtinai stipria jos pradžia.

Trečioji daina, rodos, indikuoja, kad Morrissey nusiteikęs sugriauti visus konceptus ir neketina nustoti buvęs tiesmukiškas, nes ji vadinasi „I'm Not A Man“. Dar kartą keista pradžia – ilgas field recording'as ar kažkas panašaus, protarpiais būgnai. Gražūs garsai. Vėliau prasideda didinga šios dainos dalis. Didingas sintezatoriaus garsas. Morrissey vardina „vyriškumo“ epitetus, kuriuos jis akivaizdžiais niekina, ir sako: „If this is how you would describe, then I'm not a man“. Toliau jis sako dar geriau: „If not a man, I'm something far bigger and better than a man“. Tiesiog Nietzsche čia. „I would never killed or eat an animal“ – jis dar patvirtina. Griausmingi kirčiai sintezatoriaus ir feedback'o fone. Gerai, sunku nesutikti, jog šios dainos žodžiai, nors ir išradingi, spinduliuoja begaliniu pasitikėjimu savimi ir kitų niekinimu. Ar tai blogai? Aš nežinau. Muzika visai nieko čia. Pabaiga sužavi mano experimental muzikos alkį. Jo balsas čia itin geras. Daina yra didis triumfas, kad ir perdėtas. Bet vis tiek triumfas.

Ketvirtoji daina vadinasi „Istanbul“. Tiek lyriškai, tiek muzikaliai ji visiškai kitokia negu prieš tai ėjusios dainos. Tiesa, bandymas inkorporuoti rytietiškų elementų nelabai pavyko čia, manau. Visgi, nėra ji ir tokia jau bloga. Nostalgiškas priedainis verčia atleisti visus dainos prastus elementus. Vėl daug eklektizmo, puikus būgnai, įdomi gitara. Viena geresnių dainų, atrodo.

Penktoji daina vadinasi „Earth Is the Loneliest Planet“. Čia vietos atsiranda ir akustinei gitarai, primenančiai kažkodėl Ispanijos muziką. Vėliau, laimė, pasireiškia ir elektrinė gitara bei būgnai. Priedainis nelabai efektingas. Nors žodžiai neblogi, daina nuobodoka.

Šeštoji daina yra „Staircase at the University“. Čia pasakojama keista istorija apie kažkokią vargšę merginą, kuri vis mokėsi ir mokėsi, o tėvas ir vaikinas jai grasino, kad ji padarysianti jiems gėdos, jei nesimokys aukščiausiais balais. Atsirado teigiančių, jog čia esą labai pigi ir netgi neįtikinama istorija. Muzikine prasme daina skamba itin entuziastingai ir pakiliai, savotiškas pasityčiojimas iš tragiškų žodžių. Visgi, tai yra Morrissey. Ir tai jis daro puikiai, taip pat ir šitoje dainoje.

Septintoje dainoje mes vėl grįžtame prie atlikėjo mėgiamų temų aptarimo, šįsyk, bene mėgiamiausios – gyvūnų teisių, kadangi daina vadinasi „The Bullfighter Dies“. Manau, tai, kad ši daina yra apie džiaugsmą, užplūstantį lyrinį subjektą, jam sužinojus apie matadoro mirtį, nieko jau nenustebins. Visai neblogai sukuriama ispaniška atmosfera, trimitai, akordeonas, gitaros, melodija tiesiog puiki, bet žodžiai „Gaga in Malaga, no mercy in Murcia, mental in Valencia“ skamba graudžiai juokingai. Nežinai, ar verkti, ar juoktis, gėda kažkaip. Bet Morrissey, manau, savo tikslą pasiekė. Įdomu, kad kaip tik tuo metu, kai pradėjau rašyti šią recenziją, savo tinklalapyje Morrissey patalpino piktdžiugos kupiną esė apie vieną Meksikos matadorę, kurią per bulių kautynes sužalojo bulius. Na, visiškai nenustebino. Muzikine prasme, visgi, viena stipriausių dainų.

Aštuntoji daina vadinasi „Kiss Me A Lot“. Ji visai pakili ir apskritai bene džiaugsmingiausia viso albumo daina. Indie rock'ą primenančios gitaros nuteikia gerai. Visai neblogai, sakyčiau.

Devintoji daina – „Smiler With Knife“, Ši daina vėl labiau akustinė, tiesa vėliau atsiranda vietos kitiems instrumentams... Vėl liūdna estetika, primena kažką girdėta, tiesa. Sunkūs sintezatoriaus garsai visai šalia. Kažkas čia primena „I'm Not A Man“. Subtilūs garsai prideda malonaus skambesio. Ilgas outro. Lėtas gitaros solo. Ir pabaiga visai maloni ausiai.

Dešimtoji daina ir vėl yra naujas pareiškimas. Ji vadinasi „Kick the Bride Down the Aisle“. Muzika visai normali, sakyčiau. Vėl akustinės gitaros gana daug. „I know so much more than I'm willing to say“ , tikrai, tikrai? Priedainis kiek nuobodokas. Vėliau gitaros sukuria malonią atmosferą. Triukšmo ir tylos kova, dainos žodžiai labai tiesmuki. Gana neblogas solo. Vėliau vėl daugiau akustikos ir tylos. Vietomis primena The Smiths. Bet vėl baigiasi per vėlai. Kaip jau kažkelinta daina šiame albume.

Vienuoliktoji daina vadinasi „Mountjoy“, bet neapsigaukite ir tik nemanykite, kad tai daina apie kažkokį palaimos kalną, ne, priešingai, ji apie Dublino kalėjimą. Šiurpi muzika, viena liūdniausių dainų šiame įraše. Tas The Smiths laikų jausmas, tikrai. Akustinė gitaros ir elektrinės gitaros mišinys. Jokių būgnų kol kas. Ašarą spaudžianti akimirka, „We all lose“ – sako Morrissey.  Šiurpūs garsais. Į pabaigą atmosfera tampa dar tamsesnė, visai niūru.

Dvyliktoji ir paskutinioji albumo daina – „Oboe Concerto“. Joje daugiausia dėmesio tenka gitarai, o obojui vietos atsiranda tik vėliau. Visai nebloga daina. Daina apie mirtį, pabrėžiant, kad visi anksčiau ar vėliau pasitraukia iš šio pasaulio. Muzika atitinkamai liūdna. Pabaiga kiek per daug buvo nuspėjama.

Taigi, toks buvo šis albumas. Paklausius šių dainų, visai neatrodo, kad tai toks jau blogas įrašas, kaip kad kalbėta. Jis nėra kažkuo ypatingas ar išsiskiriantis, aišku. Kai kurios dainos labai stiprios ir griausmingos, pavyzdžiui, titulinė daina, „Neal Cassady Drops Dead“, „I'm Not A Man“. Ar to didingumo per daug? Galbūt, dainų žodžių prasme, vietomis atlikėjas stipriai perlenkia lazdą, vietomis pritrūksta stiprių terminų ir panašiai. Bet negalima sakyti, kad žodžiai blogi, tai, kad jie yra politiniai ar vietomis primena manifestą, nereiškia, kad jie beprasmiški. Morrissey neblogai atrodo ir šiais laikais, daug elektronikos, sintezatorių, gitaros ir bosinė gitara skamba įvairiai, nenuobodžiai, albumas kiek pernelyg platus, per daug įvairių elementų, kurie kartu nelabai dera. Per daug žmonių labiau keikia ne pačią muziką, o patį Morrissey, aišku. Apibendrinant, tai tikrai nėra blogas albumas. Man patiko. Tiesa, sunku jį pamėgti, bent jau iš karto. Bet yra labai gerų dainų, kurių negali nemėgti. Gal nėra metų albumas, toli gražu, bet ir nėra toks blogas, kaip daugelis nori pasakyt.

Morrissey:

https://www.facebook.com/Morrissey
http://true-to-you.net/

Albumą „World Peace is None Of Your Business“ galite įsigyti, hmm, niekur, taigi tegalite jo pasiklausyti YouTube'e.