'What Went Down' and Why on Foals' Fourth Album...

This year Foals came back, having in mind their past, rather quickly, with a new record, “What Went Down”, that was released on 28 August via Transgressive. The wait was fuelled by releases of yet two more bangers – the title track, “What Went Down” and “Mountain at My Gate” – and later, a more Foal-esque “A Knife in The Ocean”, the closing track of the record. The band rambled about ‘channelling my inner madman’ (said Yannis Philippakis, the authoritative frontman), recording in France, in the asylum, where poor van Gogh spent his time after cutting his ear off, and doing so (recording, that is) whilst indulging themselves in the emptying of 30 bottles of wine. Challenging oneself and stepping out of the comfort zone have always being key words in a Foals interview, yet this time they seemed to indicate the arrival of something great and staggering.

“What Went Down” starts as bold as it possibly could: with the title track, that is the best song on the album and that smashes your brains instantly. I was surprised to see many people complain that “What Went Down” is not as massive a lead single as “Inhaler” was – for me it’s the opposite: where “Inhaler” lacks lasting effect and doesn’t maintain the power throughout (honestly, I failed to fall in love with that song to this day), “What Went Down” strikes hard and doesn’t think twice. But this time Foals go even deeper and harder. The 3/4 time and the synth madness plus the fully controlled dynamics and unmatched impetus – all drives this to a huge cathartic finish. The second track, “Mountain at My Gate”, on the other hand, fails to impress in the same way (if that is possible at all) – it sounds even less Foals than the first track, the guitar work being somewhat boring and uninspired. The chorus, on the other hand, is wonderful and massive once again, but the other parts fail to maintain the dynamics while the screaming and stumping ending has always for some unclear reasons reminded me of the Wild West and dreadful American country music…

“Birch Tree”, after all, reassures you that you’re actually listening to a Foals record… Yet it brings not some pleasant “Antidotes” or glorious “Spanish Sahara” or “Black Gold” memories, but a blurry hangover from “Miami”. If I didn’t find “Mountain at My Gate” convincing, this track I find slightly annoying. The next cut, “Give it All” reminds me of the unlikely likes of Coldplay… Rather bland lyricism rivals with rather interesting ambience not at all reminiscent of “Total Life Forever”… ‘Give me the red light turning green’ – gently (?!) mumbles Yannis only to shout on top of his voice in the closing section of the song, while Jack Bevan adds some drama on drums. Here Foals again sound like themselves but their mature selves…

“Albatross”, once again, sorry for my sometimes inappropriate associations, reminds me of Coldplay (“God Put a Smile upon Your Face”, in particular) and Radiohead as well. While the vocal melody is something rather pleasant, the lyrics don’t cut it once again. Of course, the main metaphor is really neat and worth praise. The drums and unexpected dominance of synth takes charge and brings the whole thing to life. However, the production often overshadows the song itself. “Snake Oil” reminds me of Interpol’s “Roland”, even if a rather electronic take on something like that, while at the same time looking back at some early day eccentrics (“Tron”, “Astronauts and All”), but here again it seems slipping away into the glorious land of British lad rock a la Arctic Monkeys (producer James Ford may be the missing link), a place I consciously try to avoid, with worn-out riffs and swag, and slick production. However, here comes “Night Swimmers” and saves the day: clear high-pitched guitars, masterful bass from Walter Gervers and always top notch percussion from Jack Bevan gives you hope. And when Philippakis screams ‘Skyyyyyyyyyyyy’, you see the sky. So, finally, I found something. Here Foals sound really being themselves, just even better.

But after the hazy summery world of “Night Swimmers”, it all turns into gloom with “London Thunder”, that reiterates one of the common themes of the album lyrically – aging and coming back. Here the guitar is again deeper and darker, while Philippakis mumbles sadly. Yet the chorus sounds way too pop and way too predictable to truly impress. “Lonely Hunter” is a deeper take and even if it reminds me of Interpol’s “My Blue Supreme” somehow, but here a confident Philipakis takes control and the music follows suit.

The last song, “A Knife in The Ocean”, perhaps the longest to date Foals song (at least to be released on an album), gives this cold and serious air of being gracious like nothing else. Here Yannis once again finds a way to sing in a moving way and be quite meaningful at the same time while Jimmy Smith finds some overlooked effect pedals to fool around with. At last some inventive and interesting music. The song is huge but in quite a different way than the opener is. Here Foals do not simply try to mimic “Spanish Sahara” as they apparently did on “Late Night” from “Holy Fire”, but invent a similar yet new way to do something as big. However, just like with ‘London Thunder’, the chorus sounds a bit too whimsical and reminds one of a drunken sing-along in a pub. But I can’t pretend to dislike this song. A grand way to close an album.

One can ask, why do I constantly check with myself about this or that sounding ‘like’ Foals or not sounding like Foals. Well, to me this band seem to have their own aesthetic, a kind of charm that other bands don’t have and this kind of sound that I found in “Antidotes” and “Total Life Forever” is embedded in my head as the standard of Foals, a yardstick against which I unconsciously measure all that I have heard from the band since getting first acquainted with their first two albums. Is there any point in it? I guess no, especially given that things have changed, a lot being lost ‘in the hungry sea’ (the closing track) perhaps and perhaps the band themselves feel better now – a thing I tend to value. You can hear that in so many songs on “What Went Down” Philippakis sounds far more confident and stronger than on previous albums, even than on “Holy Fire”. Songs like “Night Swimmers” and “A Knife in the Ocean” strongly remind me of the ‘old Foals’, but here the lead singer is more confident and comfortable with himself and you can’t blame him for that… But other songs, say, “Mountain at My Gates” or “Snake Oil” sound simply unfamiliar and remind you of the annoying kind of indie that is the shtick of Kasabian and Arctic Monkeys.

The other thing the band tended to repeat before the release was channelling your inner madman, according to Philippakis. And I cannot find it anything but morbid to boast about staying where van Gogh after cutting his ear stayed… Honestly, this romanticising of ‘going mad’, ‘being batshit crazy’ is overestimated and is potentially dangerous. As someone with real mental problems, I hardly find such things ‘cool’ and ‘trending’. But, after all, listening to this record throughout, I didn’t notice anything mad and anything that could be called stepping outside your comfort zone. Is shouting on top of your voice how people imagine ‘getting mad’? Hmm, then yes, the title track and “Mountain at My Gates”, along with a few more moments in other songs can supply your dose of comfortable madness, ladies and gentlemen. The lyrics, too, don’t give any insights into the darkest crevices, in his own words, of Philippakis’s mind – but what they do, is things like ‘Lost my mind in San Francisco/A worn out disco, temper’s cool’ (on “London Thunder”) that for me sound kind of too easy. Of course, the singer finds moments of glory here and there (“Birch Tree” and “A Knife in the Ocean” most notably), and such episodes as the one mentioned above occur fairly rarely, but just as rarely as he genuinely, there in those dark crevices, strikes gold. The overall aesthetic of “Mountain at My Gates” and the closing track (partially) are good examples too, while the best song of the record, “What Went Down”, lyrically lacks its own aesthetic, rather borrowing from here and there (‘So stay away kid, you’ll never be found/While you were sleeping I took over you town…’). But nothing here is madder than anything that could be found on any previous record by the band. Driving cars without the breaks and running bloody after a (casual and random, huh) fistfight reiterates the ‘let’s go mad’ narrative but only in a superficial way.

But, does “What Went Down” go down, at least in the lineage of Foals albums? While most of my review might look like leading to an unsatisfactory mark, I wouldn’t be so harsh, after all. As a whole, as record, this album sounds better than “Holy Fire”. It’s somewhat hard to imagine a band making a record that is without any weak moments whatsoever (such records, of course, do exist), and even the marvellous “Total Life Forever” did have its weaker takes, like “Miami”. I wasn’t that comfortable with “Holy Fire”, apart from a few stronger cuts, by the way, the ones mostly overlooked, while this album at times, not throughout, though, sounds more welcoming and more confident. Thus, what’s the conclusion? Foals do their thing – nowadays it’s not actually the same thing they did in 2007, nor in 2010, but it’s still their thing mostly – maybe not as mad as they wish it to be, but this record has it’s big moments, found both in the ferocity and even more often in the thoughtful calm. What I find kind of sad is that post rock influences and huge reverb, like on “A Knife in The Ocean” are almost extinct here, while I find more post punk and alternative rock, and sometimes it does seem closer to the early days than “Holy Fire” did. More than a few times “What Went Down” is a welcoming and gripping record by a strong band that never completely disappoints.

P.S. I have noticed that Foals album covers come only in two colours – yellow and blue – alternating throughout their career.

Foals:

https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/

Buy “What Went Down” here:

https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store
http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21

Šalta Foals vasara

Nėra geresnio būdo užbaigti kažko tuo, nuo ko pradėjai. Prieš pusantrų metų aš pradėjau rašyti recenzijas čia nuo Foals albumo „Holy Fire“ recenzijos, o dabar pristatau savo įžvalgas apie naujausią šių britų darbą – „What Went Down“, išleistą rugpjūčio 28 d. Transgressive Records. Ši man itin brangi grupė pradėjo savo karjerą nuo matematinių nuklydimų ir triukšmingų vakarėlių, bet  labiau išgarsėjo ne tuo, ir net ne geriausių savo darbu – 2010-ųjų „Total Life Forever“, – bet kaip didingų, festivaliams pritaikytų, piktokais dantytais riffais apginkluotų dainų kūrėjai- toks ir buvo jų proveržio albumas, jau minėtasis „Holy Fire“. Nepanašu, kad šie britai ruoštųsi sustoti, bent jau patys jie teigia, kad šis, naujausias, jų albumas yra garsiausias ir sunkiausias, o vokalistas Yannis Philippakis teigia jame atradęs savyje „vidinį beprotį“. Ir visa tai jie įrašė su Artic Monkeys ir Florence + The Machine prodiuseriu Jamesu Fordu pietų Prancūzijoje, kur buvojo vietoje, kur kadaise buvojo ausį nusipjovęs van Goghas ir kur grupė sėmėsi įkvėpimo iš kraštovaizdžio ir 30 butelių vyno... Kas išėjo?

„What Went Down“ prasideda negailestingai ir iš karto eina prie reikalo – titulinė albumo daina, sunkumas ir triukšmas, kaip ir žadėta ir nė vienos sekundės atokvėpio per visas keturias minutes. „When I see a man/I see a liar“ paklaikęs šukauna Philippakis ir išties pasidaro kraupu. Bet kur užpernai „Inhaler“ man pasirodė perdėm vienmatiška, „What Went Down“ eina iki galo ir kapoja be gailesčio. Ypač stipru yra dalis su 3/4 metru ir sintezatoriais, po kurių trumpas atsigavimas (tada jauti išties esmingą kraupumą) ir galingas finalas. Foals moka kurti sunkesnę muziką, bet ši daina, kartu su viena ankstyvųjų – „Mathletics“ – yra tie geri pavyzdžiai, kaip gerai jie tą visada sugebėdavo. Šių dviejų dainų skirtumai kaip ir atspindi grupės pažangą per 8 metus.



„Mountain at My Gate“, kita vertus, nors prasideda galingai, tačiau kiek per daug nuklysta į post punk lankas ar šiaip į paprastą ir nepretenzingą gitarinės muzikos daržą, kuriame ir taip daug kas kuisiasi, tad gal kumeliukams ten ne vieta. Gitaros skamba kažkaip „ne-Foalsiškai“, nors priedainis vis dar įtikinamas ir jaudinantis. Tiesa, plynaukštė, kurioje trumpam apsistojama ir kurioje vystosi gitaros solo, yra gana nyki. Pabaiga bando išspausti viską, ką tik įmanoma, bet gaunasi kažkoks laukinių Vakarų salūnas. Tiesa, šios dainos video tikrai nenuvilia. Na, nėra ir pati daina tokia bloga, tačiau po „What Went Down“ ji nublanksta, be to, kai kurie sprendimai atrodo perdėm popsiniai.

„Birch Tree“ maloniai primena senąjį gerąjį Foals skambesį circa „Total Life Forever“ (ypač dainą „Miami“) ir parodo, kad Philippakis vis dar turi parako kaip dainų žodžių kūrėjas. Bet visumoje, daina nykoka ir pabaiga atrodo kiek užtęsta. „Give it All“ man asmeniškai priminė Coldplay, o tai nėra geras dalykas... Čia Foals, lyg pavargę nuo pačių sau primesto tempo, nusprendė galutinai pailsėti su paprastute balade. Tik galingi ir įtikinami Jacko Bevano būgnai pabaigoje bent kažkiek gelbsti padėtį.

„Albatross“ tęsia būgnų temą, tačiau kiek per daug užsižaidžia su efektais ir produkcija. „You've got an albatross around your neck“ – įtikinimai dainuoja Yannis, bet nepamanykite kad jis visiškai kliedi – „albatrosas apie kaklą" yra gana retas frazeologizmas, reiškiantis kaltę ir frustraciją. Daina stiprokai primena „Electric Bloom“ iš ankstyvojo grupės repertuaro, bet nedaro tokio pat stipraus įspūdžio, kaip pastaroji. Visgi čia grupė jau rodo atsigavimo ženklus ir atrodo pailsėjusi po dviejų prieš tai ėjusių dainų atsipūtimo.

„Snake Oil“ prasideda kaip kažkoks kompiuterinio žaidimo soundtrack'as, bet vėliau įsivažiuoja ir tiesu taikymu įvažiuoja į britiško lad rock'o lankas, šiaip jau priklausančias Kasabian ir Arctic Monkeys. Atsipūtęs riffas ir rimti beat'ai. Kažkuo primena Interpol dainą „Roland“, nors ir nueina elektroniniais keliais. Apskritai, dainos esmę stipriai užgožia produkcija, ištirpinanti bet kokį natūralumo likutį.

„Night Swimmers“, priešingai, sugrąžina gerus laikus su aukštais gitaros tvinksniais ir įdomiais ritmais. Viskas beveik kaip senais laikais, tik Yannis skamba kur kas solidžiau ir labiau atsipūtęs. Ir tai gerai. Čia žaismingi būgnai ir Edwino Congreave'o žaidimas su sintezatoriais, pridėjus stiprų Jimmy Smith'o riffą, duoda vaisių – tikrai viena geresnių dainų iš pastarųjų dviejų grupės albumų.

Tačiau po akinamos vasaros ir linksmų nuotykių ateina sunkus rytas... „London Thunder“ gitara vėl surimtėja, Yannis irgi pasidaro melancholiškas ir pradeda svarstyti apie prabėgančius metus ir pasikeitusį gyvenimą. „And now the table have turned/I'm older“- sako jis per priedainį, kuris, tiesa, kiek numuša tikrai stiprią šios dainos nuotaiką. „Lonely Hunter“ lyg ir tęsia tą pačią amžinumo ir laikinumo temą, tačiau čia nuotaika jau giedresnė. Kažkoks atsipūtęs post punk'inis skambesys ir neįkyrūs vokalai tikrai padaro šia daina viena geresnių albume, nors priedainis ir vėl skamba kiek per paprastai.

Galiausiai, ateina pabaiga ir nėra geresnio būdo atsisveikinti su šiuo albumu negu daina „A Knife in The Ocean“ su jos genialia vokalo melodija ir puikiomis gitaromis. Čia viskas skamba neįtikėtinai rimtai bet nenuobodžiai: prasidėjusi nuo varpo dūžio, daina lėtai plaukia savo kryptimi, primindama mums kas mes buvome ir kas esame dabar. „Oh, all the things we've once believed/Are lost in the hungry sea“ – per triukšmingą priedainį dainuoja Philippakis, pritariamas bosisto Walterio Gerverso. Tačiau ne priedainiuose čia jėga, o lėtame tekėjime tarp jų. Keli momentai tylos ir gitaros delay pedalo feedback'as ir visažinio Yannio Philippakio balsas mus veda tolyn/gilyn. Ir iš tiesų susimąstai, ką praradai „in the roaring sea“... Kad ir kiek nusivylimo būtų buvę šiame albume, šita daina neleidžia pamiršti Foals: jie vis dar moka savo dalyką ir kai jau nebetiki, kad vėl bus kažkas savo, randi.

Matyt, paskutinėje dainoje užkoduotas atsakymas į mano amžiną priekaištą šiai grupei – kodėl pastarieji du albumai skamba „ne-Foalsiškai“? Visa tai, matyt, jau praėjo ir nebegrįš, taigi reikėtų gal vertinti grupę pagal jos esamą formą, o ne pagal praeities nuotrupų kiekį dabartinėje kūryboje. Taip, šis įrašas ir vėl mano akyse nepasiekė „Total Life Forever“ aukštumų, hmm, netgi įtikinamai nenugalėjo „Antidotes“. Tačiau šen bei ten vis dar randi tų elementų, dėl kurių myli šią grupę – gitaros iš „Night Swimmers“, būgnai iš „Albatross“, vasariškas atsipūtimas „Birch Tree“ ir neaprėpiama didybė „A Knife In The Ocean“ dainose, be to, nereikėtų aklai atmesti ir naujos Foals kokybės – sunkumo ir triukšmingumo, kaip titulinėje albumo dainoje ar toje pačioje „Mountain at My Gates“. Ypač pirmosios atveju, sunku atsispirti šitai galingai, viską naikinančiai srovei, kuri vietomis užsistovi ir bando įvairius variantus, bet dažniau apsistoja ties įprastais ir visuotinai priimtinais. Net ir bandydami labiau susitapatinti su gitarinės muzikos scena, Foals išlaiko kažkiek originalumo.

Kitas dalykas, kurio nesinorėtų praleisti pro akis, yra idėja, kad palaksčius po buvusią psichiatrinę ligoninę, kur dienas leido van Goghas, ir išgėrus kažkiek vyno, o gal dar ko pridėjus, galima įsijausti į bepročio vaidmenį ir visa tai paversti kažkuo vertu dėmesio. Mintis, kad psichinė liga yra smagu ir kieta, yra gana keista ir man sunkiai suprantama. Be to, nesimato, kad savo sąmonės tamsiausiuose užkaboriuose Yannis būtų radęs šio to išties galingo. Kiek per daug šiame albume vietų, kur jo dainų žodžiai atrodo nuobodžiai ir nuspėjamai, nors „Birch Tree“ ir „A Knife in The Ocean“ jis vis dar skamba įtraukiančiai. Jeigu beprotybės pavaizdavimui užtenka garsiau parėkti kaip „What Went Down“ ar „Mountain at My Gates“ dainose, tai gal ir esama čia tos beprotybės, kaip ir šūksniuose „Snake Oil“ dainoje. Visgi, ar bet kas beprotiška yra menas, yra neatsakomas klausimas. Ar verta paaugliškai paistyti apie vairavimą be stabdžių ar lakstymą naktinėmis gatvėmis susikruvinus per muštynes, hmm? Sakyčiau, kad vargu. Paviršutiniškas ir lėkštas naratyvas gana dažnai yra neatsiejamas nuo šio albumo, deja.

Visgi, negalima taip paprastai ir atmesti Foals naujausio įrašo – taip, toli gražu ne viskas jame yra vienodai įdomu ir išradinga, tačiau kelios geros dainos atperka daug nuklydimų. „What Went Down“, „Night Swimmers“ ir „A Knife In The Ocean“ yra nepriekaištingos dainos, parodančios, kad Foals vis dar sugeba kurti ne šiaip banalų, kad ir kiek tūkstančių į festivalius pritraukiantį indie rock'ą, bet ir šį tą giliau ir rimčiau. „London Thunder“ ir „Lonely Hunter“ pasirodo šiek tiek silpniau, bet irgi yra įdomios. Kitos dainos, daugiau ar mažiau, yra blankios ir nerišlios. Arba per daug rišlios, kaip „Snake Oil“ ar „Albatross“. Tačiau tuo pat metu, pamąsčius apie „Holy Fire“, atrodo, kad šįsyk tamsesnė ir brandesnė Foals įrašo nuotaika suveikė geriau. „What Went Down“ skamba įdomiau ir stipriau kur kas dažniau negu „Holy Fire“. Tad, Foals man yra grupė, kuri kad ir kiek nuviltų, kažkodėl lieka sava, su šiuo albumu jie tą ir vėl patvirtino, nors albumas toli gražu nėra jų geriausias, bet ten kur jis yra geras, jis yra geras iš tikrųjų. Gaila, kad mažiau vietos čia lieka post rock'o nuotaikoms (ką jau bekalbėti apie matematiką) ir daugiau dėmesio tenka distort'ui ir lad rock'inėms tendencijoms. Tačiau Foals ir toliau rodo pajėgumą kurti įvairią muziką ir tai pagirtina. Tačiau buvimas savimi yra svarbus ne ką mažiau.


Foals:

https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/

„What Went Down“ nusipirkti galima čia:

https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21

Summer Fun With Foals

This is my first ever album review in English. I hope, though, that not the last. So, this time, I am going to review the latest Foals’ album, released in 2013, “Holy Fire”, which was the step forward for the band, that got them big. Personally, I found Foals back in autumn of 2012 and was really excited to find out, that they are soon to release a new album. Yet, when I first heard the actual album, starting with proper hits, such as “Inhaler” and “My Number”, I was, to say it honestly, a little bit disappointed, since the band seemed to go mainstream and become very big. Some songs sounded at first quite boring and mediocre, poppy, and made attractive for the majority of people. That does not excite me at all. Yet, after some time, while I was getting done with my last review, I thought a lot about these reviews I will be posting in my blog, and this was going to be the album I surely wanted to write about in the first place. And the review I planned was a negative one. However, a year has passed since the release. And here I am, writing this. And now, after all, it seems to be totally different to me from what I saw there back then, when I first heard the album. So, this review is not what I wanted to write, but something, that I think of right now. So, let us begin.

The first song, “Prelude”, already in its name holds its genuine meaning for this album – it starts the thing. So, how would a start sound? The album kicks off slowly, but rapidly gains speed and energy, like collecting it from the sun, something wet and warm here, guitars rise and drums keep the pace in the right way, then the stop and then we get this big feeling, and hard rock elements, distort (on the bass, now that was massive) hit us hard here. There is almost no clear lyrics here, what seems rather strange, but, it nicely goes in line with the tradition of adding a short instrumental among true songs, it all started with “Like Swimming”, and then we saw “Fugue”, and now here we go with another, yet this one is far more prominent, deep, and sounds like, well, massive. It already indicates something new is going to be there in this album. This is a different sound, a massive, hard, wild, savage sound.

The second song, the stadium-rocker “Inhaler”, after all, has become probably the most knows Foals song to date. It was the first song off the album, I had heard. And it left me, along with a bunch of Foals fans, with, actually, mixed feelings, on one hand, I liked the hardness in it, on the other hand, it felt a little bit too direct, not that gentle breeze in “Total Life Forever”. This was big; the guitars slowly carve their way to the chorus, which blows your brain out in a single-worded demand for “SPACE”. It is said, that frontman Yannis Philipakis, wrote this song about being in the London subway, feeling stuck. Oh, I know that feeling, in every full bus. The hard rock guitars maybe are strange in the context of this album, yet they always remind me of “Mathletics”, the breakdown in it, after all. And that mix of a high pitched and a “rock” guitar is unique. The chorus is really powerful. The song is really tight and strong, always ready to explode, when reaching boiling point, and then it is still the epic sound, without which you could not imagine Foals, “So can you not go away, you, just for one day?” – sings Yannis and shouts of despair in a fight for personal freedom and space. It only looks banal, after all.

The third song, “My Number”, is another hit. At first, I absolutely did not appreciate this song. Well, it sounds pop, it sounds rather, well, banal. “You don't have my number”, REALLY? So shallow. But now I get that meaning, “You don’t have my number, we don't need each other now, creed, or the culture, we could move beyond it now” sounds like a logical follow-up to “Inhaler” lyrically... And you have to choose one person instead of a crowd. Be confident. Is that banal? The guitars and bass in this sounds really interesting, a bit strange, math rock bits, and this reminds you of art rock.

The fourth song, “Bad Habit” is completely different take, with its mathy guitar sound, just like the previous song, and some heavy synth, and percussion. The whole feeling is so fresh and wonderful, some sort of morning, when you wake up and know you are going to go on a long trip you have long dreamed of, you pack your bags, brush your teeth, and go out in to the fresh air. Lyrically, this song begins a topic that is quite prominent in this album. It is about getting rid of your past mistakes and moving on in life. Some religious motives present as well, what is new for the lyrics of the band, known for being rather obscure and really not that direct as we hear here. “I made my mistakes, and I feel something changed, wash the stains away, and I feel quite O.K.” says Yannis with some emotion. And the song goes into swirling guitars and percussion. Buckets of drums. Roll through your head. Something reminding of the bright “This Orient”.

The fifth song, “Everytime”, is another kind of poppy song. It still has that summer excitement, present on the song before though, but is a bit too drawn out. It features some funky rhythms and interesting percussion. Warm and calm.

The sixth song, and another single, “Late Night”, is something totally unexpected – after such warm laid back songs like “Everytime”, here you go into midnight solitude, with some distant Rhodes piano notes, followed by guitar. The album all of a sudden shows its other face, dark and deep, cold. No more dancefloor hits, here is true emotion. The post rock sound is always on the horizon, but in this song it is the most obvious. And your heart stops for a second, when Yannis says “Stay with me”. And then the song goes into a big culmination, and then there goes the slow, drawn out ending, that leaves you a few seconds to get back to feeling alright after all that has happened. The song, of course, instantly reminds you of “Spanish Sahara”, but this one is very subtle, but more prevailing, more straightforward. You get that late night feeling, the one you really do not want to get anymore, the last notes are gloomy.

The seventh song, “Out Of the Woods”, is a relief for you. After the bitter sadness of “Late Night”, here you get back to the warm side of the album. The lyrics are awesome. “It was just a dream, the most beautiful place I've seen” is just so striking. The percussion solo is another new thing. And this song really helps you feel better. Refreshing and bright.

The eighth song is another one of that warm side, “Milk & Black Spiders”. Its swirling rhythms, slow build up and massive strings sounding in the very easy to remember chorus, after all, gets your attention very well, and then there is the epic breakdown. That is the best use of the sound, that emerged with this album, the song, after all, is, as well, quite drawn out and long, but how can you say is as a disadvantage in such case, after all? The deep sound and resonant voice of Yannis with the bassist Walter giving superb back vocals as well, add to that the strings of London Contemporary Orchestra. Interesting drumming and good lyrics.

The ninth song, “Providence”, gets us back to the start, namely, “Prelude”, so, here we go again. That sounds is here, but here it sounds, to say the least, very capturing. It is even tighter than “Inhaler”, absolutely holds you breathless for the whole 4 minutes. And the drums breakdown with synth and guitar, it is a complete top of the whole album. So, here we go with the thirds side, the wild-hard-heavy-dramatic sound of the first two songs. One of the best tracks on the album.

The tenth song, once again, does not make us dance again, no, it is time to sit back and relax. Another cold post rock take, “Stepson”. The sound is really something quite strange for me, and again, we have strings in it for the full excitement, wait, there is no excitement here, at least, in a sense, that was useful for others songs, only a slow soul-piercing sound with rather personal lyrics. We are again lonely in a desolated place, alone, see no one there. The song is the most subtle. Once again, we get that familiar “Total Life Forever” sound (personally, I remember “Alabaster”), but, here it goes in a rather weird, and unexpected direction. Samples instead of real drums is something new.

The eleventh song, “Moon” is the last and probably the best. If “Stepson” did not put you to sleep, then this one surely can finish that job. Once again, the post rock sound, the guitar and Rhodes piano, the painful calm. The big moment, where it all turns into a big loud wow, is simply unmatched. And then it goes on with reverb, until it is really the end.

To sum up with, my general conclusion is that this album is a good album, adding some new tastes and smell to Foals back catalogue. Always interesting, never is it boring. A good album.

Foals:

http://www.foals.co.uk/
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals

Get the album here:

https://itunes.apple.com/us/artist/foals/id192738057 

Vasaros nuotykis su Foals

Ką gi, po nemenkos pertraukos, aš grįžtu prie recenzijų rašymo... Šįsyk praplečiu savo muzikinę geografiją, ir, ne, šįsyk neberašysiu apie Radiohead ar Red Hot Chili Peppers. Šį kartą parašysiu apie kur kas mažiau žinomą (ypač Lietuvoje) grupę iš Oksfordo, Anglijos – Foals. Pats atradau šią indie rock'o (šis terminas nieko nepasako, aišku) grupę neseniai, 2012 metų pabaigoje. Nuo to laiko jokiam ilgesniam nei kelios dienos laikui negaliu pamiršti jos. Kai tik 2012 metų gale, apsidžiaugiau, sužinojęs, kad Foals išleidžia nauja albumą. Pasirodė ir pirma daina – „Inhaler“, o netrukus – ir „My Number“. Šios dainos, nors dar nebuvau įsigilinęs į Foals skambesį, skambėjo gana net kitaip, negu įprastai jų dainos. Albumas, pavadintas „Holy Fire“ (angl. k. „Šventoji Ugnis“), pasirodė 2013 metų vasario 11 dieną. Jis jau yra bene žinomiausias Foals albumas (tai trečiasis grupės albumas), praplėtęs grupės gerbėjų gretas kelis kartus, suteikęs jiems galimybę pasirodyti žymiausiuose pasaulio festivaliuose ir dar gausybę įvairiausių apdovanojimų. Nors grupė nuo pat pradžių sulaukė populiarumo ir didelio dėmesio („Hummer“ panaudota populiaraus britų paauglių serialo vienai scenai ir t.t.), bet, iš kitos pusės, grupė niekada nebuvo labai žinoma, kokia tapo dabar. Todėl, vos pasirodžius „Holy Fire“, aš sugalvojau rašyti recenziją ir gana neigiamą recenziją, šiaip tai jau... Tačiau, ne, ši recenzija nebus neigiama. Jau praėjus metams nuo albumo pasirodymo, aš pakeičiau nuomonę, ir nusprendžiau rašyti kitokią recenziją. Taigi, po šios ilgos įžangos, pereikime nuo kalbų prie darbų, arba nuo pristatymo prie albumo. Na, tai pradedame.

Pirma daina, matyt, neatsitiktinai vadinasi „Prelude“, ir nukelia mus į kažkokį keistą šlapią požemių pasaulį, kur yra stalaktitai ir stalagmitai, lianos ir palmės. Na, gerai, tų ten gal nėra. Taigi, jau ši daina skamba keistai. Atsargūs pabrazdinimai ir stiprūs sunkiojo roko kirčiai, kažkokia kinematografiška daina, pamažu kyla įtampa, įžanga, kurioje nėra arba beveik nėra teksto, kurį būtų galima girdėti. Be, kad ir keista, per vidurį įtampa nuslūgsta. Cha, tik tam, kad smogti pilnu dydžiu. Interviu, kurį kažkada žiūrėjau, Yannis Philipakis teigė, kad Foals galėtų iki begalybės šiaip groti, bet tai nebūtų dainos, nebūtų koncepcijos ir visai nebūtų įdomu. Ši daina, matyt, ir yra toks pagrojimas, kuriame nėra kažkokios iš anksto užprogramuotos prasmės. Visgi, tai visai įdomu.

Antroji daina, dabar jau tikrai, kerta iš peties. „Inhaler“ sutrikdė grupės fanus ir šiaip besiklausančius Foals savo sunkumu ir keistais muzikiniais sprendimais. Visgi, be šios dainos neįsivaizduojamas joks gyvas Foals pasirodymas. Iš tiesų, ši daina tikrai pabudins ir privers pajudėti. Joje įtampa auga pamažu, žingsnis po žingsnio, artindama mus prie kulminacijos. Kiek teko girdėti, Yannis Philipakis šią dainą parašė pasistumdęs Londono metro, kur pilna žmonių. Į tai nurodo žodžiai „I can't get enough space“. Pažįstamas man jausmas, cha. Taigi, ši daina tikrai yra visiškai kitokia negu ankstesnė jų kūryba, tačiau kiek primena, vis vien, pačią grupės pradžią ir „Mathletics“. Taigi, „Inhaler“ yra šiuo metu turbūt populiariausia Foals daina.

Trečioji daina yra turbūt antra pagal žinomumą, tai visiška „Inhaler“ priešingybė – gana popsinė daina „My Number“. Iš pradžių norėčiau pasakyti, kad ši daina man iškart nepatiko, atrodė kažkokia nesąmoninga. Lėkšta ir popsinė. Tačiau, laikui bėgant, atrodė, kad nėra jau ji tokia bloga, ir net iš pradžių atrodę banalūs žodžiai, atrodo, nėra banalūs. Šios dainos priedainis „You don't have my number, we don'y need eachother now, creed or the culture, we can move beyond it now...“, atrodo, visai ne apie numerį, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai savotiškas pabėgimo ir individualizmo noras. Kaip ir dainoje „Inhaler“, čia irgi pasirenkamas vienas žmogus, o ne minia, laisvė. Pati daina yra lengvai įsimenanti ir primena Talking Heads ir apskritai yra rami ir gerai nuteikianti. Žaisminga ir įdomu.

Ketvirtoji daina, „Bad Habit“, yra pradžia naujos albumo temos ir skamba kažkaip vasariškai ir nuteikia kelionėms. Kai viskas įdomu, nebuitiška, nepaprasta, KEISTA, kitaip, tikra. Sintezatorius ir kažkokia perkusija paskui perauganti į gitaras. Nors ši daina gali irgi atrodyti banali, taip nėra. Ir man asmeniškai tai viena įdomiausių šio albumo dainų. Tiek muzika, tiek žodžiai gyvai paliečia tave. Žodžiai nagrinėja išsilaisvinimo temą ir bandymą ištrūkti iš kažko, kas tave traukia atgal. Religiniai motyvai, nuoširdus maldavimas, pasiryžimas būti kitokiu. „I made my mistakes, and I feel something changed, wash the stains away, and I feel quite O.K.“ – atrodo toks malonus jausmas, kai išmeti senus daiktus, meti mokslus, išsikraustai į kitą pasaulio kraštą.

Penktoji daina, „Everytime“, yra bene mažiausiai patinkanti man, nes yra gana popsiška ir gana nuobodoka, visgi, ir ši daina yra įdomi, vėlgi, skamba kiek netipiškai, labiau primena pirmąjį Foals albumą, „Antidotes“, joje gausu ir pietietiškų ritmų, perkusijos, keistos melodijos. Vėlgi, primena vasarą, miškus ir kopas. Labai šilta čia.

Šeštoji albumo daina, „Late Night“, jau yra visiškai kitokia ir primena antrąjį grupės albumą, „Total Life Forever“, su jo šaltais ritmais ir kraują stingdančiu skambesiu. Pasibaigus ilgai ir šiltai prieš tai buvusiai daina „Everytime“, čia tu atsiduri vienas šaltą naktį, be draugų, vienas ir vienišas. Gitara ir Rhodes pianinas, žemesnis Yannio balsas, lėtai pajudanti daina, palengva įsijungiant gana primityviai skambantiems būgnams ir atsargiai bosinei gitarai, galiausiai, pasiekia viršūnę. Vieną akimirką įsivyrauja tyla ir tavo širdis sustoja, tik akimirkai, kada Yannis pasako „Stay“, o toliau viskas vėl pajuda, kol pasiekia apogėjų, kur Yannis šaukia „Now I found love, feeling won't go, now I found love, feeling won't go“, tada įvyksta išrišimas, įtampa atslūgsta, o paskui kažkaip groteskiškai ir niūriai ilgai tiesiog grojama. Ši daina gana slogi. Bet iš tiesų, pagaliau prikausto tavo dėmesį ir sukelia kažkokių skaudžiai rezonuojančių emocijų, bent jau man. Apskritai, pati subtiliausia ir švelniausia albumo daina.

Septintoji daina, „Out Of The Woods“, yra viena man labiausiai įsikirtusių į sąmonę dainų. Įdomu, kad po tokios niūrios prieš tai buvusios dainos čia ateina atgaiva. Gaivų rytą primenanti daina su sintezatoriumi ir gitarom, o ties žodžiais „It was just I dream, the most beautiful place I've seen“, atrodo, kad sapnuoji. Bosinė gitara čia reguliuoja eismą. Per vidurį – perkusijos solo. Muzikine prasme, ši daina nelabai išsiskiria, tačiau jos žodžiai man patinka bene labiausiai.

Aštuntoji daina, šį jausmą pratęsianti daina „Milk & Black Spiders“, tęsia ir šiltą ankstesnių dainų vasaros jausmo temą, ir turi didingumo. Vėlgi, šioje dainoje man labiausiai patinka žodžiai. Čia lyg ir susilieja abu prieš tai buvę šios grupės garsai. Ir kartu tai suformuoja savotišką naują skambesį. Būgnų ir bosinės vedama daina neria į svajingą jūrą.

Devintoji daina- apskritai visiškai kitokia. „Providence“, šiaip jau, labiausiai primena „Prelude“, ji tęsia tą pačią temą. Ir čia Foals jau veržiasi tolyn, vedami pačių paprasčiausių dainos žodžių ir grėmėzdiškų Jimmy'io kirčių. Čia yra viena geriausių šio albumo dainų. Būgnai skamba itin gerai. Prieš kulminaciją viskas susilieja į vientisą garsą, primenantį haliucinacijas, garso haliucinacijas, lyg užmiegant, kol, galiausiai, Jack'as ištraukia tave iš miego galingu savo grojimu. Čia tai garsas. Galingiausia albumo daina.

Dešimtoji daina, „Stepson“, dar kartą nustebina. Netikėta, kad po tokio triukšmo ir šėlo, kol dar neatsigavai, atsiduri kažkur liūdname horizonte, su kažkokiu keistu skambesiu – būgnų sample'ais vietoje perkusijos, ir skaudžiais žodžiais. Tas post-rock'inis garsas...

Vienuoliktoji daina, kuri taip pat ir paskutinė, „Moon“, tęsia tą pačią šaltą ir vienišą dainos „Stepson“ temą, tačiau peržengia ankstesnius apribojimus. Ir čia mes liekame tyrame baltame pasaulyje, sniegas, dangus, gitara. Jokių būgnų, bosinės gitaros, tik gitara ir pianinas. Tai labiausiai paliečianti šio albumo daina. Šiek tiek primena „Late Night“, bet kur kas įdomesnis ir labiau paliečiantis garsas. Šios dainos apogėjus tiesiog atveria smegenis. Ir įpučia šalto gaivaus vėjo. „Moon“ tęsia tą pabaigos temą, kuri vyravo ir „Out Of The Woods“, kurioje sakoma „Now I've waited for so long  to sing you this final song“. O čia sakoma dar aiškiau „It is coming now, my friend, and it's the end“. Kaip kitaip pasakyti?

Tad, trečiasis Foals albumas gal ir nėra geresnis už pirmus du, tačiau yra savotiškas, ir nekartoja tų pačių temų bent jau tiesiai šviesiai, o kuria naujas ir šviežias. Bet iš tų pačių medžiagų. Be abejo, paprastesnės melodijos ir galimybės parėkti per priedainį žmonėms yra labai patrauklios, tačiau negalima atmesti šio albumo vien dėl to. Kažkaip Foals šiame albume pasiekia ir sunkiausią ir popsiškiausią tašką. Tačiau išlaiko savo veidą. Ir nors aš gal nešokinėju kambaryje, pasiklausęs „My Number“, bet negaliu išmesti dėl to šio albumo, kai jame yra „Providence“ ir „Out Of The Woods“, „Moon“ be abejo. Būtent dėl to šis albumas man patinka. Jis savotiškas. Juokinga taip sakyt, bet aš suaugau su šiuo albumu. Nei tęsia ankstesnių albumų skambesį, nei radikaliai jį atmeta. Tai įvairiausias jų albumas. Ir po metų, pagalvojęs, pastudijavęs tas dainas, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad šis albumas yra labai geras. Na, bet klipai dainoms man tikrai nepatiko, cha. Tačiau šis albumas jau turi vietą mano gyvenime, o dabar vėl noriu pasiklausyti tų dainų...

Foals:

http://www.foals.co.uk/
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals

Albumą įsigyti galite:

https://itunes.apple.com/us/artist/foals/id192738057