Kodėl ir vėl nebalsuosiu rinkimuose

Nors apie rinkimus ketinau parašyti dar prieš pirmąjį Lietuvos Prezidento rinkimų turą, tačiau nespėjau, tad savo mintimis apie rinkimus ir kodėl aš ir vėl nebalsuosiu rinkimuose, pasidalinsiu prieš antrąjį Prezidento rinkimų turą bei Europos Parlamento rinkimus. Šį tekstą būčiau galėjęs publikuoti nepriklausomai nuo to, kurie du kandidatai būtų išėję į antrąjį turą, tačiau, į antrąjį rinkimų turą išėjus Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai, šis tekstas man atrodo dar tinkamesnis. Tad, kodėl aš nebalsavau pirmajame ture ir nebalsuosiu antrajame?

Pirmiausia, aš nematau man priimtino kandidato. Stengiausi rasti informacijos apie kiekvieną iš jų, linksmai praleidau laiką, žiūrėdamas jų agitacinius vaizdo klipus – tuos, kuriuos radau. Aišku, neperskaičiau nei vieno kandidato rinkiminės programos ir atidžiai nesekiau debatų, tačiau dauguma kandidatų man gerai pažįstami ir žinau, ko iš jų galima tikėtis: nemanau, kad jie turi, kuo mane nustebinti. Ypač Šimonytė ir Nausėda, kurie varžysis antrajame ture. Nei vienas iš jų neatitinka mano pažiūrų.

Ar, tokiu atveju, reikia rinktis „mažesnį blogį“? Galima sakyti, kad esu perdėm išrankus – tai aišku, kad nei vienas kandidatas neatitiks mano politinių pažiūrų ir lūkesčių šimtu procentu, juk kandidatai turi taikytis į kuo platesnį žmonių ratą. Bet, tokiu atveju, idealus kandidatas neatstovaus niekam – visiems jis bus „mažesnis blogis“, nė vienas nebus juo patenkintas. Ne, aš nenoriu rinktis „mažesnio blogio“ – juk tai vis vien blogis. O, be to, antrajame ture kovos du bene panašiausi kandidatai, tad išsirinkti, kuris iš jų yra „mažesnė blogybė“, yra ne ką lengviau, negu rasti tarp jų dešimt skirtumų. Išties, pirmajame ture rinkėjai jau nusprendė, kad nori vanilinio plombyro, tiek ir tiek gramų, tereikia nuspręsti, vafliniame ragelyje ar vafliniame puodelyje. O jeigu aš visai nenoriu ledų?

Svarbiausia, man atrodo, kad pats mums siūlomas pasirinkimas privalo būti atmestas – esame verti geresnio pasirinkimo. Rinktis „mažesnį blogį“ yra būtinybė, kuri privalo būti atmesta. Niekas neprisimins, kad kažkuris kandidatas laimėjo tik todėl, kad daugumai rinkėjų atrodė esąs „mažesnis blogis“. Sutikdami rinktis iš to, kas mums siūloma, sutinkame, kad pasirinkimo esama. Tad viskas tvarkoj, kitą kartą mūsų lauks panašus pasirinkimas – ir taip per kiekvienus rinkimus.

Mano manymu, mums siūlomas pasirinkimas iš tiesų net nėra tikras pasirinkimas – gyvename, kaip rašė Herbertas Marcuse, vienamatėje visuomenėje be alternatyvos, nes visi kandidatai iš esmės dėl visko sutaria. Dėl daugumos dalykų sutaria tiek likę du kandidatai, tiek ir jau iškritę iš rinkiminės kovos, net reakcionieriai dėl daug ko sutarė su „progresyviaisiais“. Bet, pažiūrėjus į išėjusius į antrąjį rinkimų turą, sutarimas išties beveik idealus: abu pasisako už šauktinių kariuomenės grąžinimą, dar daugiau, – už privalomą šaukimą po mokyklos; abu pasisako už išlaidų kariuomenei didinimą; abu pasisako už užsienio politikos „tęstinumą“; abu pasisako už neoliberalizmą; taip pat abu pasisako už tai, kad švietimo sistema turi atitikti Rinkos poreikius, kaip ir kultūra bei visos kitos gyvenimo sritys; abu pasisako už „šeimos vertybes“; abu pasisako prieš marichuanos legalizavimą ir už alkoholio vartojimo apribojimus ir t.t. Svarbiausia, jie sutaria dėl tam tikros žmogaus sampratos ir dėl tam tikros ontologijos.

Esmė ne tame, kad tai, už ką kandidatai vieningai pasisako, yra gerai ar blogai, o tame, jog rinkėjai dėl daugelio šių klausimų niekada neturėjo galimybės pasisakyti. Paradoksaliai, mums sakoma, kad rinkėjai nubalsavo „už vertybes“ ir „idėjas“, tačiau tiesa ta, kad jie neturėjo kito pasirinkimo: jei visi kandidatai pasisako už A, ir vienas iš jų laimi rinkimus, tai negalima teigti, jog rinkėjai taip pat pasisako už A. Šis visų politinių jėgų sutarimas dėl valstybės vystymosi gairių, dažnai įformintas „nacionaliniuose susitarimuose“, yra svarbiausia priežastis, kodėl aš nenoriu balsuoti rinkimuose. Juk sprendimą dėl valstybės ateities priimu ne aš, kaip skelbia Vyriausiosios rinkimų komisijos reklama, – šį sprendimą seniai priėmė partijos ir kandidatai, susitarę tarpusavyje; manęs teprašoma pasirinkti vieną iš jų, lyg tarp jų esama kokio nors ryškesnio skirtumo.

  

Dar daugiau, balsuodami, sutinkame su žaidimo taisyklėmis ir pagal nutylėjimą sutinkame pripažinti bet kokį rinkimų rezultatą, tad patvirtiname status quo visoje jos totalybėje ir tuo pat metu patvirtiname savo paklusnumą status quo. Kitaip tariant, rinkimai yra ritualas, per kurį piliečiai oficialiai sutinka būti valdomi. Nėra svarbu, ar jie tą daro noriai, ar nenoriai, rinkdamiesi tą, kuris, kaip jie tiki, juos atstovaus, ar tiesiog, nes labiau nekenčia kitos partijos ar kandidato, – jie vis tiek savo dalyvavimu rinkimuose pripažįsta, kad viskas juos tenkina. Tad, reikia apversti dažnai kartojamą frazę, esą „jei nebalsavai, tai nesiskųsk valdžia“ – ne, priešingai, jei balsavai, negali skųstis valdžia, kad ir kokią ją išrinktų dauguma. Balsuodamas, patvirtini, kad sutinki, jog gerbsi daugumos valią, nors ji ir neatitiktų tavo paties norų – tą pamiršta besipiktinantieji rinkėjais, kurie balsuoja „neteisingai“...

Kita vertus, rinkimai kuria iliuziją, kad mes, piliečiai, sprendžiame šalies likimą, kad mes, piliečiai, esame lygūs ir kiekvieno/s mūsų balsas yra svarbus ir gali būti lemiamas, sprendžiant dėl valstybės ateities. Tačiau kasdienybėje mes matome tikrąjį paveikslą: mes nesame lygūs ir kiekvieno/s iš mūsų balsas toli gražu nelemia tiek pat. Tačiau tikra demokratija neįmanoma be lygybės. Galiausiai, užtenka prisiminti, jog rinkimai yra valdžios tęstinumo ritualas, kuris nieko iš esmės negali pakeisti ir kuriuo iš mūsų reikalaujama patvirtinti, jog su viskuo sutinkame, kaip, užėjus į interneto tinklalapį, iš mūsų prašoma „sutikti“, kad bus renkami mūsų duomenys. Iš inercijos spaudžiame „sutikti“, nes kas turi laiko skaityti visas tas sąlygas... Ar turime galimybę nesutikti? Na, jei nesutinkame, tegalime nutraukti naršymą tame tinklalapyje.

Ar nedalyvavimas rinkimuose reiškia, kad esi apolitiškas, abejingas savo šalies politiniam gyvenimui? Išties, manau, kad politika domėtis reikia ne vien per rinkimus ar iki jų, o nuolat – nuolat turime galvoti, kokioje Lietuvoje norime gyventi. Naivu stebėtis tuo, kas vyksta, lyg valdantieji nesuvokia, ką daro, ir lyg jie kažką daro dėl nežinojimo ar nesupratingumo. Ir lyg opozicija, gavusi valdžią, nedarytų to paties... Tačiau, suvokdami politiką vien per rinkimų prizmę, mąstome isteblišmento mums primestais terminais, nekęsdami ir juokdamiesi iš vienos partijos ir simpatizuodami kitai, pasiduodami inflūencerių ir žiniasklaidos spaudimui suvokti Lietuvos politiką kaip kovą tarp „į vertybes orientuotos politikos“ ir „populizmo“ ar, priešingai, kaip kovą tarp „globalistinio elito“ ir „tų, kurie už paprastą žmogų“. Argi net pasirinkimas tarp politinio elito ir kraštutinės Dešinės „populistų“ nėra pasirinkimas tarp ąžuolo ir gilių? Renkiesi ąžuolą, bet paskui stebiesi, kad aplink prikritę gilių... Turime išlaisvinti savo vaizduotę bei nebemąstyti vien šiais terminais ir taip išsivaduoti iš to, ką Markas Fisheris vadino kapitalistiniu realizmu – supratimo, kad niekas iš esmės niekada nesikeis, kad lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą, nei kapitalizmo pabaigą. Aišku, Lietuvoje vis dar ypač sunku ją įsivaizduoti, nes kapitalizmu abejoti yra blogo tono ženklas geroje kompanijoje. Bet, kad abejotum kapitalizmu, nebūtina būti komunistu. Išties, senieji Lietuvos komunistai juo seniai neabejoja... Galiausiai, domėdamiesi rinkimais ir sukdami galvas, kuris iš kandidatų yra „mažesnis blogis“, negalime įsivaizduoti kitokio pasaulio.

Tad, ne tie, kas nebalsuoja rinkimuose, yra apolitiški, o pati politika yra pasidariusi apolitiška. Politika virto administravimu. Kol pasirinkimas per rinkimus yra post-politinis kandidatas par excellence Nausėda, ne politikas, o moksliniu nešališkumu prisidengęs ekspertas, buvęs skandinaviško banko analitikas, tuo pat metu ir teigiantis, kad yra „telkianti jėga“, ir kviečiantis „dialogui“, kuriame „išgirstume vieni kitus“, tuo pat metu ir neoliberalas, ir „gerovės valstybės“ šalininkas, ir technokratija žmogišku veidu Šimonytė, taip pat nepartinė, taip pat einanti laimėti tik tam, „kad laimėtumėte kiekvienas iš jūsų“, būdama chrestomatinė elito kandidatė, besiskelbianti esanti „žmonių prezidentė“, nematau, už ką galėčiau balsuoti. Tai pasirinkimas tarp apolitiškų kandidatų, tarp kandidatų, kurie nenori būti laikomi politikais, kurie nesiūlo jokios atvirai politinės vizijos. Kai politika tampa post-politika, išeitis yra tapti išties politiškiems ir demaskuoti mums pateikiamą „tikrovę“ kaip tam tikrą politinę viziją, už kurią mes galime sugalvoti geresnių.

Tušti raginimai balsuoti rinkimuose slepia tai, kad pasirinkimo juose nėra, ir kaip šie raginimai yra tušti – mes raginami balsuoti apskritai, o ne už konkretų kandidatą, – taip ir rinkimai, kuriuose mums taip įkyriai siūloma dalyvauti, yra tušti ir beprasmiški, tuščias ritualas, liudijantis mūsų bejėgiškumą ir susitaikymą su esama padėtimi. Jeigu jūs nuoširdžiai tikite, kad pasirinkimas yra, jeigu tikrai tikite vieno ar kito kandidato pažadais – balsuokite. Tačiau aš nematau pasirinkimo ir nenoriu vaidinti, kad matau. Nieko nesitikint, mažiau nusivylimų. Geriau patylėsiu ir pagalvosiu, ar galiu įsivaizduoti tokią valstybę, nuo kurios nenorėčiau pasislėpti.