Pribloškia ta neišvengiamybė, kuri lydi Nausėdos
kandidatavimą į prezidentus: pirma jis buvo ilgą laiką minimas kaip de facto jau kandidatas, nors pats vis
delsė atsakyti, ar kandidatuos, paskui buvo nuolat pastoviai pristatomas kaip „populiariausias
kandidatas“, taip tendencingai formuojant nuomonę, kad, suprask, balsuoti už
kažką kitą nėra prasmės; taip pat jis buvo pristatomas kaip „pirmosios Lietuvos“
arba „didžiųjų miestų“ kandidatas („antrosios Lietuvos“ arba „apačių“ kandidatu
buvo vadinamas Skvernelis) ir tik atsiradus Šimonytei, jam šiuo aspektu
atsirado bent kažkokia konkurencija – dar daugiau, jis jau imtas pristatinėti
kaip „regionų“ kandidatas („didžiųjų miestų“ kandidate buvo paskelbta Šimonytė),
kaip priimtinesnis platesniems rinkėjų sluoksniams. Vienu žodžiu, kandidatas
visiems ir niekam, visų ir niekieno. Kandidatas, kuris nieko aiškaus nesako,
kuris jokiu klausimu neturi aiškios nuomonės, kuris nori būti visiems geras,
t.y. nenori atskleisti savo prioritetų ir ideologinių nuostatų, kad neatbaidytų
jokio elektorato segmento; kuris sugeba būti pakankamai abstraktus, kad nesakytų
nieko konkretaus, ir pakankamai konkretus, kad atrodytų turįs aiškią, tvirtą ir
nuoseklią poziciją visais klausimais.
Tą puikiai iliustruoja jo atsakymas, per paskutinius debatus,
į klausimą, ar sutiktų su Vladimiro Putino pasiūlymu atvykti į Vilnių su
sąlyga, jog nebūtų kalbama apie Krymo okupaciją. Šimonytė, norėdama
konsoliduoti savo patriotiškai nusiteikusį elfų
elektoratą, atsakė „Ne“, tuo tarpu Nausėda, aiškiai bandydamas laviruoti tarp
skirtingas nuostatas šiuo klausimu turinčių rinkėjų, atsakė, kad sutiktų
susitikti su Putinu Vilniuje, bet neleistų rinktis pokalbio temų, t.y. sutiktų,
bet nesutiktų, arba nesutiktų, tačiau, bijodamas griežtai nesutikti, nesutiktų
sutikdamas, tam, kad jo sutikimas nieko nereikštų, nes klausime nurodyta sąlyga
juk tokia, kad Putinas atvyktų tik, jei nebūtų kalbama apie Krymo okupacija,
tad Nausėdos hipotetinis „sutikimas“ su sąlyga, kad būtų kalbama apie tai, apie
ką nori Nausėda, būtų lygus nesutikimui, nes Putinas tiesiog neatvyktų. Tad,
atsakydamas šitaip, Nausėda tiesiog bando apmauti visus – vieniems jo atsakymas
pasirodys „diplomatiškas“ (nes neatsisakė susitikti, nes parodė „gerą valią“),
kitiems – tvirtas (nes nesutiko su Putino sąlygomis, o iškėlė savas), vieniems šis
atsakymas parodys, kad Nausėda nėra toks „vanagas“, kaip Grybauskaitė (nes
sutinka eiti į dialogą su Putino Rusija), kitiems – kad jis, visgi, išlaikys
Lietuvos „euroatlantinę kryptį“ ir pan. (juk neleis Putinui išvengti klausimų
dėl Krymo okupacijos, bus su juo griežtas ir nepalenkiamas). Šimonytės „Ne“ yra
aiškesnis, tiesmukesnis atsakymas (kitaip atsakyti ji negalėjo, nes taikytis į
kitaip mąstantį rinkėją jai beprasmiška, o netvirtas atsakymas supykdytų elfus). Nausėda iš esmės taip pat pasakė
„Ne“, bet tokiu būdu, kad patiktų visiems ir nieko neatstumtų.
Tačiau, svarbiausia, kaip minėjau, yra Nausėdos
išrinkimo prezidentu neišvengiamybė. Kai pernai ar užpernai buvau jį sutikęs
porą kartų mieste, kartą – universitete, praeidamas pro šalį, galvojau, kad,
va, būsimasis prezidentas. Ta neišvengiamybė man atrodo žlugdanti. Jei 2017
metais kas nors įkristų į komą ir atsibustų rytoj, po rinkimų, tai nieko nebūtų
praradęs. „O ką išrinko prezidentu?“ – klaustų ji/s. „Ai, Nausėdą? Taip ir
žinojau...“ – nusiramintų. Tik tiek ir tereikia žinoti. Tiek teįvyko per
praėjusius kokius dvejus-trejus metus. Todėl net atrodė, kad pats Nausėda
netiki, jog gali prezidentu netapti, tad jis ir nepersistengė per savo rinkimų
kampaniją. Jo plakatai visur buvo vienodi, nežinančiam lietuvių kalbos žmogui galintys
pasirodyti kaip vyriškų kostiumų reklama, o šūkiai buvo klišiniai iki
absurdiškumo. Jis iš esmės apie save kalbėjo tai, kas buvo apie jį kalbama
žiniasklaidos, „ekspertų“, „analitikų“ ir „specialistų“ jau daug metų – jis tiesiog
visa tai patvirtino, sakydamas, na, taip, toks ir esu. Nors konkurencija su Šimonytė pirmajame ture galėjo pasirodyti
grėsminga, tačiau pražūtinga ji tapo ne Nausėdai, bet Skverneliui, o antrajame
ture pakako nebūti konservatoriumi – bent oficialiai.
