Post scriptum rinkimams

Pribloškia ta neišvengiamybė, kuri lydi Nausėdos kandidatavimą į prezidentus: pirma jis buvo ilgą laiką minimas kaip de facto jau kandidatas, nors pats vis delsė atsakyti, ar kandidatuos, paskui buvo nuolat pastoviai pristatomas kaip „populiariausias kandidatas“, taip tendencingai formuojant nuomonę, kad, suprask, balsuoti už kažką kitą nėra prasmės; taip pat jis buvo pristatomas kaip „pirmosios Lietuvos“ arba „didžiųjų miestų“ kandidatas („antrosios Lietuvos“ arba „apačių“ kandidatu buvo vadinamas Skvernelis) ir tik atsiradus Šimonytei, jam šiuo aspektu atsirado bent kažkokia konkurencija – dar daugiau, jis jau imtas pristatinėti kaip „regionų“ kandidatas („didžiųjų miestų“ kandidate buvo paskelbta Šimonytė), kaip priimtinesnis platesniems rinkėjų sluoksniams. Vienu žodžiu, kandidatas visiems ir niekam, visų ir niekieno. Kandidatas, kuris nieko aiškaus nesako, kuris jokiu klausimu neturi aiškios nuomonės, kuris nori būti visiems geras, t.y. nenori atskleisti savo prioritetų ir ideologinių nuostatų, kad neatbaidytų jokio elektorato segmento; kuris sugeba būti pakankamai abstraktus, kad nesakytų nieko konkretaus, ir pakankamai konkretus, kad atrodytų turįs aiškią, tvirtą ir nuoseklią poziciją visais klausimais.

Tą puikiai iliustruoja jo atsakymas, per paskutinius debatus, į klausimą, ar sutiktų su Vladimiro Putino pasiūlymu atvykti į Vilnių su sąlyga, jog nebūtų kalbama apie Krymo okupaciją. Šimonytė, norėdama konsoliduoti savo patriotiškai nusiteikusį elfų elektoratą, atsakė „Ne“, tuo tarpu Nausėda, aiškiai bandydamas laviruoti tarp skirtingas nuostatas šiuo klausimu turinčių rinkėjų, atsakė, kad sutiktų susitikti su Putinu Vilniuje, bet neleistų rinktis pokalbio temų, t.y. sutiktų, bet nesutiktų, arba nesutiktų, tačiau, bijodamas griežtai nesutikti, nesutiktų sutikdamas, tam, kad jo sutikimas nieko nereikštų, nes klausime nurodyta sąlyga juk tokia, kad Putinas atvyktų tik, jei nebūtų kalbama apie Krymo okupacija, tad Nausėdos hipotetinis „sutikimas“ su sąlyga, kad būtų kalbama apie tai, apie ką nori Nausėda, būtų lygus nesutikimui, nes Putinas tiesiog neatvyktų. Tad, atsakydamas šitaip, Nausėda tiesiog bando apmauti visus – vieniems jo atsakymas pasirodys „diplomatiškas“ (nes neatsisakė susitikti, nes parodė „gerą valią“), kitiems – tvirtas (nes nesutiko su Putino sąlygomis, o iškėlė savas), vieniems šis atsakymas parodys, kad Nausėda nėra toks „vanagas“, kaip Grybauskaitė (nes sutinka eiti į dialogą su Putino Rusija), kitiems – kad jis, visgi, išlaikys Lietuvos „euroatlantinę kryptį“ ir pan. (juk neleis Putinui išvengti klausimų dėl Krymo okupacijos, bus su juo griežtas ir nepalenkiamas). Šimonytės „Ne“ yra aiškesnis, tiesmukesnis atsakymas (kitaip atsakyti ji negalėjo, nes taikytis į kitaip mąstantį rinkėją jai beprasmiška, o netvirtas atsakymas supykdytų elfus). Nausėda iš esmės taip pat pasakė „Ne“, bet tokiu būdu, kad patiktų visiems ir nieko neatstumtų.

Tačiau, svarbiausia, kaip minėjau, yra Nausėdos išrinkimo prezidentu neišvengiamybė. Kai pernai ar užpernai buvau jį sutikęs porą kartų mieste, kartą – universitete, praeidamas pro šalį, galvojau, kad, va, būsimasis prezidentas. Ta neišvengiamybė man atrodo žlugdanti. Jei 2017 metais kas nors įkristų į komą ir atsibustų rytoj, po rinkimų, tai nieko nebūtų praradęs. „O ką išrinko prezidentu?“ – klaustų ji/s. „Ai, Nausėdą? Taip ir žinojau...“ – nusiramintų. Tik tiek ir tereikia žinoti. Tiek teįvyko per praėjusius kokius dvejus-trejus metus. Todėl net atrodė, kad pats Nausėda netiki, jog gali prezidentu netapti, tad jis ir nepersistengė per savo rinkimų kampaniją. Jo plakatai visur buvo vienodi, nežinančiam lietuvių kalbos žmogui galintys pasirodyti kaip vyriškų kostiumų reklama, o šūkiai buvo klišiniai iki absurdiškumo. Jis iš esmės apie save kalbėjo tai, kas buvo apie jį kalbama žiniasklaidos, „ekspertų“, „analitikų“ ir „specialistų“ jau daug metų – jis tiesiog visa tai patvirtino, sakydamas, na, taip, toks ir esu. Nors konkurencija su Šimonytė pirmajame ture galėjo pasirodyti grėsminga, tačiau pražūtinga ji tapo ne Nausėdai, bet Skverneliui, o antrajame ture pakako nebūti konservatoriumi – bent oficialiai. 

Slapta vyliausi, kad Nausėda šiuose rinkimuose, visgi, nedalyvaus, bet buvo naivu to tikėtis. Taip pat vyliausi, jog Skvernelis nekandidatuos ir valstiečiai-žalieji į prezidentus kels kokio Visvaldo Matijošaičio kandidatūrą ar parems Juozaitį (tokių kalbų vienu metu buvo, nors tai man ir atrodė neįtikimas scenarijus). Bet ne, viskas nutiko būtent taip, kaip žiniasklaida mums ir sakė jau prieš daugiau negu metus. Atrodo, kad žmonės todėl balsavo už Nausėdą, kad perskaitė, jog jis – populiariausias kandidatas... Jau seniai laikas suprasti, kad politikų ir partijų reitingai yra ne sociologija, o rinkimų kampanijos dalis. Nausėdos pergalė rinkimuose yra vaizduotės pralaimėjimas: įsivaizduoti kažką kita, negu mums siūloma žiniasklaidos, „ekspertų“, „analitikų“, „sociologų“ ir „politikos apžvalgininkų“, daugeliui yra pasidarę neįmanoma. Girdėjau, kad Nausėda savo didžiausiais autoritetais įvardino neoliberalizmo kūrėjus Reaganą ir Thatcher, tad simboliška, kad jis pats geriausiai įkūnija Thatcher žymiąją frazę „There is no alternative“. Išties, medijų pagimdytas kandidatas privalo triumfuoti spektaklio visuomenėje... Aišku, į visus mano priekaištus Reddit.com vartotojai iš Lietuvos atsakė paprastai: „To nori žmonės“. Belieka supratingai nutilti, suvokus savo klaidą.

Kodėl ir vėl nebalsuosiu rinkimuose

Nors apie rinkimus ketinau parašyti dar prieš pirmąjį Lietuvos Prezidento rinkimų turą, tačiau nespėjau, tad savo mintimis apie rinkimus ir kodėl aš ir vėl nebalsuosiu rinkimuose, pasidalinsiu prieš antrąjį Prezidento rinkimų turą bei Europos Parlamento rinkimus. Šį tekstą būčiau galėjęs publikuoti nepriklausomai nuo to, kurie du kandidatai būtų išėję į antrąjį turą, tačiau, į antrąjį rinkimų turą išėjus Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai, šis tekstas man atrodo dar tinkamesnis. Tad, kodėl aš nebalsavau pirmajame ture ir nebalsuosiu antrajame?

Pirmiausia, aš nematau man priimtino kandidato. Stengiausi rasti informacijos apie kiekvieną iš jų, linksmai praleidau laiką, žiūrėdamas jų agitacinius vaizdo klipus – tuos, kuriuos radau. Aišku, neperskaičiau nei vieno kandidato rinkiminės programos ir atidžiai nesekiau debatų, tačiau dauguma kandidatų man gerai pažįstami ir žinau, ko iš jų galima tikėtis: nemanau, kad jie turi, kuo mane nustebinti. Ypač Šimonytė ir Nausėda, kurie varžysis antrajame ture. Nei vienas iš jų neatitinka mano pažiūrų.

Ar, tokiu atveju, reikia rinktis „mažesnį blogį“? Galima sakyti, kad esu perdėm išrankus – tai aišku, kad nei vienas kandidatas neatitiks mano politinių pažiūrų ir lūkesčių šimtu procentu, juk kandidatai turi taikytis į kuo platesnį žmonių ratą. Bet, tokiu atveju, idealus kandidatas neatstovaus niekam – visiems jis bus „mažesnis blogis“, nė vienas nebus juo patenkintas. Ne, aš nenoriu rinktis „mažesnio blogio“ – juk tai vis vien blogis. O, be to, antrajame ture kovos du bene panašiausi kandidatai, tad išsirinkti, kuris iš jų yra „mažesnė blogybė“, yra ne ką lengviau, negu rasti tarp jų dešimt skirtumų. Išties, pirmajame ture rinkėjai jau nusprendė, kad nori vanilinio plombyro, tiek ir tiek gramų, tereikia nuspręsti, vafliniame ragelyje ar vafliniame puodelyje. O jeigu aš visai nenoriu ledų?

Svarbiausia, man atrodo, kad pats mums siūlomas pasirinkimas privalo būti atmestas – esame verti geresnio pasirinkimo. Rinktis „mažesnį blogį“ yra būtinybė, kuri privalo būti atmesta. Niekas neprisimins, kad kažkuris kandidatas laimėjo tik todėl, kad daugumai rinkėjų atrodė esąs „mažesnis blogis“. Sutikdami rinktis iš to, kas mums siūloma, sutinkame, kad pasirinkimo esama. Tad viskas tvarkoj, kitą kartą mūsų lauks panašus pasirinkimas – ir taip per kiekvienus rinkimus.

Mano manymu, mums siūlomas pasirinkimas iš tiesų net nėra tikras pasirinkimas – gyvename, kaip rašė Herbertas Marcuse, vienamatėje visuomenėje be alternatyvos, nes visi kandidatai iš esmės dėl visko sutaria. Dėl daugumos dalykų sutaria tiek likę du kandidatai, tiek ir jau iškritę iš rinkiminės kovos, net reakcionieriai dėl daug ko sutarė su „progresyviaisiais“. Bet, pažiūrėjus į išėjusius į antrąjį rinkimų turą, sutarimas išties beveik idealus: abu pasisako už šauktinių kariuomenės grąžinimą, dar daugiau, – už privalomą šaukimą po mokyklos; abu pasisako už išlaidų kariuomenei didinimą; abu pasisako už užsienio politikos „tęstinumą“; abu pasisako už neoliberalizmą; taip pat abu pasisako už tai, kad švietimo sistema turi atitikti Rinkos poreikius, kaip ir kultūra bei visos kitos gyvenimo sritys; abu pasisako už „šeimos vertybes“; abu pasisako prieš marichuanos legalizavimą ir už alkoholio vartojimo apribojimus ir t.t. Svarbiausia, jie sutaria dėl tam tikros žmogaus sampratos ir dėl tam tikros ontologijos.

Esmė ne tame, kad tai, už ką kandidatai vieningai pasisako, yra gerai ar blogai, o tame, jog rinkėjai dėl daugelio šių klausimų niekada neturėjo galimybės pasisakyti. Paradoksaliai, mums sakoma, kad rinkėjai nubalsavo „už vertybes“ ir „idėjas“, tačiau tiesa ta, kad jie neturėjo kito pasirinkimo: jei visi kandidatai pasisako už A, ir vienas iš jų laimi rinkimus, tai negalima teigti, jog rinkėjai taip pat pasisako už A. Šis visų politinių jėgų sutarimas dėl valstybės vystymosi gairių, dažnai įformintas „nacionaliniuose susitarimuose“, yra svarbiausia priežastis, kodėl aš nenoriu balsuoti rinkimuose. Juk sprendimą dėl valstybės ateities priimu ne aš, kaip skelbia Vyriausiosios rinkimų komisijos reklama, – šį sprendimą seniai priėmė partijos ir kandidatai, susitarę tarpusavyje; manęs teprašoma pasirinkti vieną iš jų, lyg tarp jų esama kokio nors ryškesnio skirtumo.

  

Dar daugiau, balsuodami, sutinkame su žaidimo taisyklėmis ir pagal nutylėjimą sutinkame pripažinti bet kokį rinkimų rezultatą, tad patvirtiname status quo visoje jos totalybėje ir tuo pat metu patvirtiname savo paklusnumą status quo. Kitaip tariant, rinkimai yra ritualas, per kurį piliečiai oficialiai sutinka būti valdomi. Nėra svarbu, ar jie tą daro noriai, ar nenoriai, rinkdamiesi tą, kuris, kaip jie tiki, juos atstovaus, ar tiesiog, nes labiau nekenčia kitos partijos ar kandidato, – jie vis tiek savo dalyvavimu rinkimuose pripažįsta, kad viskas juos tenkina. Tad, reikia apversti dažnai kartojamą frazę, esą „jei nebalsavai, tai nesiskųsk valdžia“ – ne, priešingai, jei balsavai, negali skųstis valdžia, kad ir kokią ją išrinktų dauguma. Balsuodamas, patvirtini, kad sutinki, jog gerbsi daugumos valią, nors ji ir neatitiktų tavo paties norų – tą pamiršta besipiktinantieji rinkėjais, kurie balsuoja „neteisingai“...

Kita vertus, rinkimai kuria iliuziją, kad mes, piliečiai, sprendžiame šalies likimą, kad mes, piliečiai, esame lygūs ir kiekvieno/s mūsų balsas yra svarbus ir gali būti lemiamas, sprendžiant dėl valstybės ateities. Tačiau kasdienybėje mes matome tikrąjį paveikslą: mes nesame lygūs ir kiekvieno/s iš mūsų balsas toli gražu nelemia tiek pat. Tačiau tikra demokratija neįmanoma be lygybės. Galiausiai, užtenka prisiminti, jog rinkimai yra valdžios tęstinumo ritualas, kuris nieko iš esmės negali pakeisti ir kuriuo iš mūsų reikalaujama patvirtinti, jog su viskuo sutinkame, kaip, užėjus į interneto tinklalapį, iš mūsų prašoma „sutikti“, kad bus renkami mūsų duomenys. Iš inercijos spaudžiame „sutikti“, nes kas turi laiko skaityti visas tas sąlygas... Ar turime galimybę nesutikti? Na, jei nesutinkame, tegalime nutraukti naršymą tame tinklalapyje.

Ar nedalyvavimas rinkimuose reiškia, kad esi apolitiškas, abejingas savo šalies politiniam gyvenimui? Išties, manau, kad politika domėtis reikia ne vien per rinkimus ar iki jų, o nuolat – nuolat turime galvoti, kokioje Lietuvoje norime gyventi. Naivu stebėtis tuo, kas vyksta, lyg valdantieji nesuvokia, ką daro, ir lyg jie kažką daro dėl nežinojimo ar nesupratingumo. Ir lyg opozicija, gavusi valdžią, nedarytų to paties... Tačiau, suvokdami politiką vien per rinkimų prizmę, mąstome isteblišmento mums primestais terminais, nekęsdami ir juokdamiesi iš vienos partijos ir simpatizuodami kitai, pasiduodami inflūencerių ir žiniasklaidos spaudimui suvokti Lietuvos politiką kaip kovą tarp „į vertybes orientuotos politikos“ ir „populizmo“ ar, priešingai, kaip kovą tarp „globalistinio elito“ ir „tų, kurie už paprastą žmogų“. Argi net pasirinkimas tarp politinio elito ir kraštutinės Dešinės „populistų“ nėra pasirinkimas tarp ąžuolo ir gilių? Renkiesi ąžuolą, bet paskui stebiesi, kad aplink prikritę gilių... Turime išlaisvinti savo vaizduotę bei nebemąstyti vien šiais terminais ir taip išsivaduoti iš to, ką Markas Fisheris vadino kapitalistiniu realizmu – supratimo, kad niekas iš esmės niekada nesikeis, kad lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą, nei kapitalizmo pabaigą. Aišku, Lietuvoje vis dar ypač sunku ją įsivaizduoti, nes kapitalizmu abejoti yra blogo tono ženklas geroje kompanijoje. Bet, kad abejotum kapitalizmu, nebūtina būti komunistu. Išties, senieji Lietuvos komunistai juo seniai neabejoja... Galiausiai, domėdamiesi rinkimais ir sukdami galvas, kuris iš kandidatų yra „mažesnis blogis“, negalime įsivaizduoti kitokio pasaulio.

Tad, ne tie, kas nebalsuoja rinkimuose, yra apolitiški, o pati politika yra pasidariusi apolitiška. Politika virto administravimu. Kol pasirinkimas per rinkimus yra post-politinis kandidatas par excellence Nausėda, ne politikas, o moksliniu nešališkumu prisidengęs ekspertas, buvęs skandinaviško banko analitikas, tuo pat metu ir teigiantis, kad yra „telkianti jėga“, ir kviečiantis „dialogui“, kuriame „išgirstume vieni kitus“, tuo pat metu ir neoliberalas, ir „gerovės valstybės“ šalininkas, ir technokratija žmogišku veidu Šimonytė, taip pat nepartinė, taip pat einanti laimėti tik tam, „kad laimėtumėte kiekvienas iš jūsų“, būdama chrestomatinė elito kandidatė, besiskelbianti esanti „žmonių prezidentė“, nematau, už ką galėčiau balsuoti. Tai pasirinkimas tarp apolitiškų kandidatų, tarp kandidatų, kurie nenori būti laikomi politikais, kurie nesiūlo jokios atvirai politinės vizijos. Kai politika tampa post-politika, išeitis yra tapti išties politiškiems ir demaskuoti mums pateikiamą „tikrovę“ kaip tam tikrą politinę viziją, už kurią mes galime sugalvoti geresnių.

Tušti raginimai balsuoti rinkimuose slepia tai, kad pasirinkimo juose nėra, ir kaip šie raginimai yra tušti – mes raginami balsuoti apskritai, o ne už konkretų kandidatą, – taip ir rinkimai, kuriuose mums taip įkyriai siūloma dalyvauti, yra tušti ir beprasmiški, tuščias ritualas, liudijantis mūsų bejėgiškumą ir susitaikymą su esama padėtimi. Jeigu jūs nuoširdžiai tikite, kad pasirinkimas yra, jeigu tikrai tikite vieno ar kito kandidato pažadais – balsuokite. Tačiau aš nematau pasirinkimo ir nenoriu vaidinti, kad matau. Nieko nesitikint, mažiau nusivylimų. Geriau patylėsiu ir pagalvosiu, ar galiu įsivaizduoti tokią valstybę, nuo kurios nenorėčiau pasislėpti.

Kiek dar reikia feminizmo?

Kartą, man studijuojant filosofiją, per seminarą, skirtą feminizmui, viena kursiokė, pristatinėjusi vieną iš programoje numatytų tekstų, garsiai stebėjosi, kad perskaitytas tekstas jai pasirodė visai ne toks baisus, kaip ji tikėjosi. Ir pridūrė, kad feminizmas, jos nuomone, yra blogiausias dalykas pasaulyje – po marksizmo ir postmodernizmo... Pastaruoju metu būti „prieš feminizmą“, kaip bepažiūrėsi, pasidarė populiaru vis platesniuose visuomenės sluoksniuose. Gal išties feminizmas priėjo liepto galą – arba viskas jau pasiekta, arba jis visada buvo abejotinas dalykas, tik dabar jo trūkumai aiškiau pasimatė? Nesiimsiu analizuoti šio klausimo taip išsamiai, kaip galbūt reikėtų. Geriau pasistengsiu išdėstyti savo vizija, koks feminizmas turi būti, koks turi būti jo tikslas.

Manau, jog pagrindinis feminizmo postulatas turi būti lyčių lygybė: vyrai ir moterys yra lygūs ir jiems turi būti sudarytos lygios sąlygos siekti tų pačių dalykų. Šis teiginys mano sampratoje remiasi šiais laikais nepopuliaria hipoteze – kad lytis yra „socialinis konstruktas“. Socialinė lytis (angl. k. gender) yra konceptas, kuris žmones stačiai veda iš proto. Feminizmo kritikai atsisako pripažinti, kad lytis gali būti socialinė – jie tvirtina, jog yra tik „biologinė lytis“. Mergaitėms patinka rožinė spalva, o berniukams – mėlyna, mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis, o berniukai – su mašinėlėmis, mergaitėms patinka gaminti, o berniukams – meistrauti. Tokia yra „prigimtis“, sako feminizmo kritikai, o prieš prigimtį nepakovosi – tačiau, paradoksaliai, patys tvirtina, kad feminizmas tuo ir blogas, kad „kovoja prieš prigimtį“... Kaip ten bebūtų, jei pripažįstame, kad žmogaus biologinė lytis, kaip gamtos faktas, mūsų sąmonei konstituojasi tik socialiai, kad kaip plikas faktas ji apskritai „nieko nereiškia“, yra nesuvokiamas dalykas, kol nėra suvokiamas per kultūrą, akivaizdu, kad mergaitės ir berniukai suvokia save kaip mergaites ir berniukus tik padedami visuomenės, o ne kaip nors „savaime“. Lyčių vaidmenys nėra įgimti ir tiesiogiai neplaukia iš biologinės lyties. Kita kursiokė per aną seminarą teigė, kad mergaitės, net jei joms neduodamos lėlės, užkloja peilius rankšluosčiais kaip lėles, žaisdamos mamas. Tad, esą mergaitės „tiesiog“ yra „rūpestingos“ ir „meilios“. Tada pagalvojau, kad tokie faktai yra beverčiai, nes nesama neutralios terpės, kurioje būtų įmanoma nustatyti, ar berniukai ir mergaitės, auginami vienodai, elgsis vienodai. Jei norime siekti lyčių lygybės, o to reikalauja teisingumas, turime priimti prielaidą, kad vyrai ir moterys yra lygūs. Teiginiai, kad „mokslininkai nustatė“, jog vyrų ir moterų smegenys skiriasi, ar kad yra „vyriškos“ ir „moteriškos“ smegenys, mūsų neturėtų jaudinti.

Tačiau šiais laikais pastaroji idėja ir vėl grįžo į apyvartą – ja remiasi trans judėjimas. Teiginys, kad vyras „jaučiasi“ moterimi (arba atvirkščiai) suproblemina lytį ir įtvirtina biologinės ir socialinės lyčių sutapimą kaip siektiną idealą. Tačiau lygiai tą patį daro ir radikaliosios feministės, atmetančios trans judėjimą kaip „nukreiptą prieš moteris“ ir besikėsinantį į „saugias“ moterų erdves. Juk trans-moterys skelbiasi, kad yra „tokios pat moterys“ kaip ir „biologinės“ moterys, t.y. moterys, gimusios moterimis. Tačiau problema tame, kad abi pusės remiasi tam tikra „amžinojo moteriškumo“ prielaida, tik translyčiai bando jį atkabinti nuo biologinės lyties ir sukabinti su saviidentifikacija, o radikaliosios feministės bando jį toliau sieti su biologine lytimi ir neleisti į jį „kėsintis“ „vyrams“. Mano išsakytas teiginys, kad lytis – socialinis konstruktas, būtent ir buvo skirtas atmesti esencialistinei lyties sampratai. Feminizmas, ginantis „amžinąjį moteriškumą“, tėra segregacijos ir getoizacijos siekiantis judėjimas. Toks požiūris sudaro prielaidas užklausti lygių teisių suteikimą moterims apskritai. Toks feminizmas siekia skirtumo tarp vyrų ir moterų iškėlimo iki kosminio masto, esą tarp jų žioji praraja, bet koks susikalbėjimas neįmanomas, jokių bendrų interesų nėra, tėra „lyčių kova“. Ironiška, tačiau šis požiūris ne itin skiriasi nuo konservatyviosios pozicijos, tvirtinančios, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų – prigimtiniai bei kalbančios apie „lyčių papildomumą“. „Amžinasis moteriškumas“ įkalina moterį biologinėje lytyje, kuriai priskiria istorijos eigoje atsiradusias savybes. Feminizmo turėtų siekti išlaisvinti žmogų iš lyties. Biologinė lytis neturi varžyti žmogaus, o turi būti tiesiog dar vienas gamtos faktas. Tuo tarpu trans judėjimas lytį padaro centrine, visą žmogaus egzistenciją apsprendžiančia sąvoka. Šis judėjimas ne transcenduoja socialinę lytį, o įtvirtina lyčių stereotipus, prieš kuriuos feminizmas ilgą laiką kovojo. Lytis turi nustoti būti politinis klausimas, ir tapti privačiu reikalu.

Feminizmo tikslas, mano nuomone, turėtų būti lyties, kaip kriterijaus, kategorizuojant žmones, panaikinimas. Tai atrodo sunkiai įgyvendinamas tikslas, tačiau jo verta siekti. Jei skaitytojas sakys, kad tai – absurdas, kad lytis – biologinis faktas, o vyrai esmingai skiriasi nuo moterų, galiu atsakyti, kad žmogaus ūgis, akių ar plaukų spalva, ausų ar nosies forma, kairiarankiškumas ar dešiniarankiškumas irgi yra biologiniai faktai, tačiau pagal juos žmonės paprastai neskirstomi, nebent specifiniais atvejais. Bet lytis vis dar laikoma tokiu milžiniškos svarbos faktu, kad visa socialinė tikrovė yra skirstoma lyties pagrindu. Būtent tai turi siekti panaikinti feminizmas. Lyties skirtumai turi nebebūti aktualūs.

Tačiau feminizmas, akcentuojantis savitą moterišką „patirtį“, kuri esą prieinama tik moterims, siekia šiuos skirtumus suprobleminti. Tačiau ar ši patirtis tikrai yra skaidri subjektui? Apskritai, ką reiškia jaustis vyru ar moterimi? Manau, tai tėra tuščios šnekos. Tai, kad lytis gali būti neaktualus dalykas, anaiptol neprieštarauja kasdieniam patyrimui. Man sunku pasakyti, ar aš valgau kaip vyras, ar skaičiuoju kaip vyras, ar mąstau kaip vyras, o gal – kaip moteris... Ar jūs žiūrite į dangų kaip vyras, ar kaip moteris? Gal gyvenime esama kur kas daugiau situacijų, kai lytis nėra svarbi, negu mes manome? Nuolat su savo lyčių vaidmenimis tapatinasi tik fyfos, macho vyrai ir translyčiai. Jeigu nesi translytis, tai nebūtinai reiškia, kad esi vyriškas vyras ar moteriška moteris.

Feminizmas, teigiantis, kad už lyčių lygybę reikia kovoti, siekiant aritmetinės lygybės visose gyvenimo srityse, irgi daro klaidą, nes esamą moterų padėtį įtvirtina kaip duotybę, kurią tegalima reguliuoti. Tad tokie feministai siekia, jog Seime ar Vyriausybėje bent pusę vietų užimtų moterys. Tačiau jiems aktuali tik viena moters savybė – buvimas moterimi. Konkrečių politikių kompetencija, politinės pažiūros, idėjos, žmogiškosios savybės jiems neaktualios. Jei pusę Seimo sudarytų tokios moterys kaip Agnė Širinskienė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir pan., vargu ar moterų (ir vyrų) padėtis Lietuvoje pagerėtų. Taip pat, tokių politikių antplūdis galėtų sukelti piliečių nepasitenkinimą moterų teisėmis apskritai. Kita vertus, moteris, pasiekusi karjeros aukštumų formaliai dėl to, kad buvo įvestos kvotos pagal lytį, pagrįstai galėtų jaustis pažeminta. „Ji tapo direktore tik todėl, kad moteris“, – šnabždėsis pavaldiniai. Tai, kad ji tapo direktore, nes buvo kompetetingiausia pretendentė ir pranoko visus savo konkurentus vyrus, niekam nebus įdomu. Jei vertinami būtų žmonės, o ne moterys ir vyrai, kompetetinga moteris turėtų tokius pat šansus užimti vadovaujančias pareigas kokioje nors gyvenimo srityje, kaip ir vyras. Bet, atsakys feministai, taip nėra, nes mūsų visuomenėje vyrauja seksizmas. Tačiau ar galime pataisyti šią padėtį, numanydami seksizmą kaip „natūralią“ poziciją? Tokie feministai patys netiki, kad moterį kažkas gali palaikyti – nebent bus priversti. Taip pat bandymas įvesti tokią lygiavą suponuoja potencialų individo pritaikomumą bet kur, manant, kad moterys, jei tik turėtų galimybę, būtinai pasirinktų „vyrišką“ specialybę ir kad jos turi taip elgtis, idant būti galima kalbėti apie lyčių lygybę.

Įvedus kvotas moterims, jų kaip žemesnių padėtis būtų pripažinta įstatymo. Moteris ir vėl būtų būtybė, reikalinga globos, paramos ir pagalbos, pati negalinti išsikapanoti iš savo susikurtų problemų liūno. Ir kaip tam galėtų nepritarti konservatoriai? Bet štai jau garbinamas „moteriškas rašymas“ ir aukštinamos moterys-rašytojos – dėl to, kad moterys. Toks feminizmas, vietoje to, kad demaskuotų kultūros ir mokslo pasiekimų vertinime ilgą laiką slypėjusį seksizmą, ir siektų atverti meno, politikos, mokslo laukus ir moterims, nori juose išskirti po lopinėlį, į kurį būtų galima suvaryti į jį ir taip prasibrovusias moteris, ir kuriame vieta būtų rezervuota ir paimtoms „dėl skaičiaus“, visas jas vertinant vienodai kaip tiesiog moteris. Ankstesnių laikų kultūra „demaskuojama“ kaip seksistinė, jos universalizmas – kaip vyriškas. Ir toks feminizmas lyties skirtumą paverčia neperlipama siena tarp žmonių, einančia per kultūros, politikos, mokslo, filosofijos laukus – svarbu, kad eitų per vidurį ir kad niekur nebūtų „all male panel“. „All female panel“ būti gali. O kodėl gali – ogi todėl, kad pirmenybė teikiama silpnesniems, silpnajai lyčiai, ką supranta ir minėtų feministų išjuokiamas patriarchato išauklėtas vyras, praleidžiantis moterį į priekį. Toks feminizmas propaguoja moters laikymą auka, potencialia ar dar nesupratusia, kad yra auka, nuo ko išgelbėti esą gali tik visų gyvenimo sričių reguliavimas: kaip pastebi Slavojus Žižekas, #MeToo eroje lytiniai santykiai tampa kontrakto tarp šalių objektu, kaip bet koks kitas sandoris neoliberalizmo laikais. Feminizmas, kuris reikalauja matyti žmogų, o ne lytį, negali palaikyti kvotų pagal lytį ar moters laikymo iš prigimties reikalinga globos.

Kita vertus, ar šiuolaikinis feminizmas pernelyg nesitapatina su įtvirtintąja padėtimi, tiesiog tikėdamasis prie jos prisitaikyti? Feminizmas dažnai pasitelkiamas ginti esamą santvarką. Vietoje to, kad būtų užklaustas militarizmas, moterys skatinamos tarnauti kariuomenėje, džiaugiamąsi moterimis generolėmis, vadovaujančiomis kokios nors tolimos šalies bombardavimams, neklausiant, ar tai teisinga; vietoje to, kad būtų užklausta liberalioji demokratija, siekiama, kad būtų kuo daugiau moterų-politikių, neklausiant, ar jos geros politikės; vietoje to, kad būtų užklaustas kapitalizmas, siekiama, kad moterys užimtų vadovaujančias pareigas korporacijose, neklausiant, ar tai, ką jos daro, yra teisinga. Tie, kas to klausia, išvadinami seksistais, nes kas dar gali nepalaikyti moters?

Teisingumas neįmanomas be lyčių lygybės. Atmesti feminizmą apskritai, ignoruojant jo laimėjimus, kuriais naudojasi ir feminizmo kritikai, tokie kaip ana kursiokė, būtų klaidinga. Kaip ir sakyti, kad noras, jog žmonės būtų vertinami ne pagal lytį, o pagal bendražmogiškus kriterijus, yra absurdiškas. Kol šito nėra pasiekta, feminizmo nebus per daug; tačiau kyla klausimas, ar šiuolaikinis feminizmas to siekia. Ignoruodamas didėjantį pasipriešinimą ir naiviai pasitikėdamas savimi, jis rizikuoja nutiesti kelią naujo „sveiko proto“ seksizmo triumfui. Feminizmas privalo iš naujo pagrįsti savo reikalingumą. Noras pabrėžti skirtumus ir atsisakymas matyti panašumus, kurie ir leidžia mums susikalbėti, yra absurdiškas.

Bet juk norime gyventi gyvulių ūkyje!

Kontrolės visuomenė savo subjektą suspaudžia palengva, kaip smauglys. Arba kaip tie antkakliai šunims, kurie veržia tuo labiau, kuo šuo garsiau loja. Po kiekvieno staigaus judesio antkaklis varžo vis labiau, tačiau tarpuose tarp lojimo ar staigių judesių varžo tiek pat. Visai pakenčiama – šuo ir kariamas pripranta.

Mes pajuntame kontrolės visuomenės glamonę tik kai ji staigiu judesiu mus suspaudžia. Paskui mes prie šitos padėties įprantame. Tai tampa nauja norma, dalis mūsų kasdienybės. Tačiau, kad ir kiek draudimų, mūsų visiškai nekvestionuotų, galiotų, nauji dar sukelia mums trumpą, instinktyvų, natūralų, gyvulišką pasipiktinimą. Tačiau ar ilgam?

Alkoholio vartojimo ribojimai, apie kuriuos daug buvo kalbama praėjusiais metais Lietuvoje, yra dar vienas stipresnis suspaudimas, kuris pakankamai dideliam žmonių skaičiui sukėlė nemalonų pojūtį, kad juos suvaržo. Tokį pat pojūtį sukėlė ir kalbos apie tai, jog net ir mažiausio kanapių kiekio turėjimas užsitraukia kalėjimo bausmę. Kaip sakė Ramūnas Karbauskis, jaunimas turi žinoti, kas jų laukia. Bet ar mes jau neėmėme priprasti prie šių naujų draudimų ir apribojimų? Net galintieji pasigirti tuo, kad prenumeruoja nepigiai kainuojančius žurnalus iš užsienio, rodos, nurimo... Tiesa, nepamirškime, kad kai kurie jų net įrašė ta proga dainą ar sukūrė šmaikštų įrašą socialiniame tinkle „Facebook“. Išties, Lietuva – drąsi šalis.

Aišku, visa tai – jokia naujiena. Tačiau noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad visa tai – joks atsitiktinumas. Visi draudimai ir apribojimai, vis griežtinamos bausmės ir vis griežtėjanti kontrolė anaiptol nėra vieno ar kelių politikų piktų kėslų rezultatas, klaida ar jų nesupratingumo, nekompetencijos pasekmė. Tai – ir ne joks sąmokslas ar kažkas slaptingo.

Kaip jau ne kartą esu minėjęs, vis stipriau reguliuoti gyvenimą yra biopolitikos tikslas.

         

Kas ta biopolitika? Biopolitika – didėjantis prigimtinio gyvenimo įtraukimas į valstybės galios mechanizmus ir skaičiavimus.

Giorgio Agambenas pastebi, kad senovės graikai turėjo du žodžius gyvybei nusakyti: zoe, prigimtinį gyvenimą, gyvenimą apskritai, bei bios, arba „kvalifikuotą“ gyvenimą. (Agamben: 11) Skirtumą tarp jų galima įsivaizduoti taip: paėmus žmogų, kurio žinias vertiname, matome jo/s bios, tačiau jį/ją nurengę ir suvokdami vien tik biologiniu požiūriu, matome jo/s zoe. Gyvybę kaip tokią. Aišku, gyvybė yra daugiau, nei vien išoriškai matomas nuogas žmogaus kūnas, tai – ir viskas, ką iš jo galima išgauti. Beje, kaip romane „Nepakeliama būties lengvybė“ rašė Milanas Kundera, nuogumas gali būti suvokiamas kaip tam tikra uniforma – itin šlykšti vienai to romano veikėjai. Tylintis žmogaus nuogumas yra mūsų visų bendrumo liudijimas. Tačiau – bendrumo ne kaip žmonių, o kaip gyvų būtybių, kurios šiame pasaulyje maitinasi, tuštinasi, kovoja ir dauginasi. Zoe yra bendra tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek dievams, anot Aristotelio.

  

Mūsų „kvalifikuoto“ gyvenimo vertė mūsų prigimtinio gyvenimo atžvilgiu yra neesminė. Tokiu atveju, biopolitika reiškia individų traktavimą kaip specifinės „žmogiškosios medžiagos“, kurios kokybę galima gerinti. Jų individualios savybės traktuojamos ryšium su jų biologinėmis savybėmis, t.y. žmogaus charakteris ar norai suvokiami per jų sąsaja su jo kūnu; taip atsiranda aiškinimų, kad mūsų emocijas, jausmus ir sprendimus lemia biologiniai veiksniai. Šios diskusijos turi labai aiškų politinį lygmenį – subjektui „netekus“ laisvos valios, kyla abejonių dėl demokratijos racionalumo.

  

Agambenas teigia, kad graikai zoe ištrėmė į oikos, namų erdvę, polis liko bios teritorija. (Ten pat: 12) Hannah Arendt, kuria jis remiasi, plačiai aptarė šį momentą, teigdama, jog graikams svarbiausia vieta buvo polis, miestas-valstybė, vieta, kur reiškiasi laisvė, kur laisvi ir lygūs individai (na, taip, suaugę piliečiai vyrai...) veikia, kur išsilaisvinama nuo būtinybės. (Arendt, 2005: 31, 36-37, 40-41) Oikos, kita vertus, yra vieta, kur vyrauja būtinybė, šeimininkauja pater familias, kuris gainioja žmoną, vaikus, vergus ir sprendžia visus namų ūkio valdymo klausimus. (Ten pat: 35, 37) Žodis „ekonomika“, garsiai ir išdidžiai tariamas Seime ir Vyriausybėje, skambantis bankų analitikų ir Nobelio premijos laureatų lūpose, nesunku pamatyti, kilęs iš žodžio „oikos“.

Arendt ilgai ir nuosekliai aiškina, kaip namų ūkio valdymas virto visos visuomenės vertu klausimu (ir kaip atsirado toji visuomenė): šalies ekonomika atsiranda, šalį suvokiant kaip vieną šeimą, kurios ūkį tvarko valdžia. (Ten pat: 33, 37) Argi ne tai mums ir sakoma kiekvieną dieną: „Esame viena šeima“, „Turime rūpintis vieni kitais“, „Lietuva – mūsų namai“?

Dabar aiškėja visas situacijos dviprasmiškumas: viena vertus, zoe įtraukimas į polį reiškia, jog prigimtinis gyvenimas bus apgintas valstybės, kita vertus, zoe tampa manipuliacijų objektu. Prigimtinis gyvenimas užklausiamas valstybės lygiu ir nusveria „kvalifikuotą“ gyvenimą.

Aiškiausiai tai, aišku, pasireiškė nacių Vokietijoje, kuriai daug dėmesio savo analizėje skyrė Agambenas. Ten, kaip žinia, galiojo rasiniai įstatymai ir asmens vertė buvo matuojama vien pagal jo prigimtinį gyvenimą. Reicho valdžios tikslas buvo išvesti geresnę žmonių rūšį (Arendt pastebi, kad, kitaip negu dažnai manoma, naciams visai nerūpėjo vokiečiai kaip tokie – ne, jiems rūpėjo „arijai“, kurie tik turėjo atsirasti). Agambenas netgi teigė, kad nacių Vokietijoje vyko medicinos ir politikos integracija; rūpinimasis gyvybe buvo suvokiamas kaip „kova su priešu“. (Agamben: 198, 203) Biopolitinės užmačios buvo paplitusios ir fašistinėje Italijoje bei, dalinai, Stalino laikų Rusijoje. Logiška viltis, kad Niurnbergo tribunolas padėjo tašką šitame kraupiame procese.

Tačiau ne – dar nacių laikais pasimatė demokratinių šalių veidmainiškumas: daugelyje jų taip pat galiojo vienokie ar kitokie rasiniai įstatymai, vyko eksperimentai su žmonėmis. (Agamben: 216) Tačiau dar svarbiau yra tai, kad nacių Vokietija ir fašistinė Italija pramynė kelius daugeliui praktikų, kurios stačiai neatsiejamos nuo šiuolaikinės valstybės: naciai pirmieji ėmėsi kovoti su rūkymu, o fašistinė Italija įvedė motinystės išmokas. Šiais laikais visos valstybės pasekė jų pėdomis.

Po šio teorinio ekskurso, grįžkime į mūsų dienų pasaulį. Nors nacių eugenika neprigijo (ar ji negrįš?), tačiau rūpinimasis piliečių sveikata pasiekė stulbinančius mastus. Taip rūpinamasi gyvuliais gyvulių ūkyje. Rūkymo ir alkoholio vartojimo ribojimai laipsniškai plinta. Sveikatos patikrinimai ir profilaktika iš paslaugos tampa prievole. Valstybė aktyviai agituoja veistis. Mokėti šeimai už pagimdytą vaiką laikoma savaime suprantamu dalyku. Ne vien fizine, bet ir psichine mūsų sveikata valstybė uoliai rūpinasi. Požiūris į žmogų daugeliu atžvilgiu pasikeitė. Kapitalizmo plėtra vyksta „į vidų“. Jei anksčiau žmogaus privatybė, laisvalaikis (ne-veiklumo laikas) buvo traktuojami kaip kažkas visiškai non-existent sistemos požiūriu, dabar būtent jie yra dėmesio centre... Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad esame verčiami vertinti savo pačių kūnus kaip naudingų iškasenų telkinius, kuriuos dera našiai eksploatuoti. (Baudrillard: 163) „Išnaudoti savo potencialą“ yra pritaikyti kapitalistinės įmonės valdymo principus savo kūnui ir sielai.

Svarbiausia, įvyko poslinkis nuo žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, vertinimo, prie žmogaus, kaip sąlygotos, kažkaip „besielgiančios“ būtybės, vertinimo. Arendt teigia, jog veiksmą (praxis) visuomenėje pakeičia elgesys – prognozuojamas, matuojamas, vertinamas. (Arendt, 2005: 44-46) Ekonomika, pasak jos, „[g]alėjo tapti mokslu tik tada, kai žmonės tapo socialinėmis būtybėmis ir vieningai pradėjo laikytis tam tikrų elgesio schemų, todėl tie, kurie nesilaikė taisyklių, galėjo būti traktuojami kaip asocialūs ar nenormalūs.“ (Ten pat: 45-46) Žmogaus laisva valia ir sąmoningumas nuvertinamas. Taip, viena vertus, gali atsirasti pasiteisinimas, kad nepasirinkai to, kas esi, kita vertus, tai gali vesti prie visaapimančios diskriminacijos, kai visa žmogaus visuma, jam pačiam nepavaldi, tampa kaltės šaltiniu. „Sodomitas“, kaip ir „vagis“, buvo tam tikrus veiksmus atlikęs asmuo. „Homoseksualas“, kita vertus, yra visaapimantis apibūdinimas, kaip pastebėjo Michelis Foucault. (Foucault: 37) Nusikaltimas persikelia iš laisvo pasirinkimo srities į pačią asmens egzistenciją. Jei esi „born this way“, gali tekti ir mirti paprasčiausiai dėl to, kad esi toks/ia. Apskritai, jeigu „nusikaltimas“ tampa dalis „prigimties“, su juo kovojama gali būti tik genocidu. (Arendt, 2001: 106) Būtent taip elgėsi naciai.

  

Tačiau net ne tai svarbiausia, o tai, kad mes kiaurai persiėmę biopolitiniu požiūriu ir net nebegalime kitaip mąstyti. Iki valstybės mastų išsiplėtusiame „šeimos ūkyje“, kaip minėjau, galioja ne laisvės, o būtinybės įstatymai, ne laisvas individų bendradarbiavimas ir sprendimai, o pater familias žodis ir, kartais, kumštis. Vargu, ar mes visi tapome kaip tie senovės graikų vyrai, kurie tvarkė polio reikalus – veikiau mes visi tapome kaip senovės graikų vergai, kurie sunkiai dirbo. Jie, beje, kartais būdavo netgi turtingi. Romoje vergai būdavo ir filosofai.

Atėjo laikas paklausti tiesiai – ar mes tikrai nenorime gyventi gyvulių ūkyje? Ar mes nenorime profilaktikos programų ir rūpinimosi mūsų psichine sveikata? Ar mes nenorime „vaiko pinigų“, motinystės pašalpų, tėvystės atostogų? Ar mes nenorime draudimų rūkyti viešose vietose, baisių nuotraukų ant rūkalų pakelių? Argi nenorime, kad niekas aplink nerūkytų? Ar nenorime, kad mūsų vaikams nebūtų parduodami rūkalai? Kad mokyklos valgyklose jiems nebūtų parduodamas fast food? Ar mes nenorime apsaugoti savo vaikus, drausdami jiems vartoti alkoholį? Ir ar nenorime, kad keliuose nebūtų girtų vairuotojų? Argi nenorime gyventi ilgiau, sveikiau, dirbti geromis, saugiomis sąlygomis, be streso, patirdami džiaugsmą, ir būti laimingesni, jausti palaikymą ir rūpestį, jausti gyvenimo pilnatvę ir pasitenkinimą savimi? Štai karvėms grojama Mozarto muzika, kad jos duotų daugiau pieno, – tai kodėl mums negrojama?! Manau, dauguma sunkiai atsisakytų viso šito...

Tiesa ta, kad dauguma žmonių nebegali įsivaizduoti pasaulio be šitų drausminimo priemonių, be nuolatinio elgesio reguliavimo, siekiančio giliausias mūsų organizmo vietas.

Problema tame, kad biopolitika neįmanoma, bent teoriškai neprileidus visų jos prielaidų, pasirinkus vien rūpestį, bet ne kontrolę, vien globą, bet ne draudimus; naciai vienu metu ir rūpinosi rasės sveikata, ir žudė žydus. Manipuliacija gyvybe, kurioje naciai praktikavosi su koncentracijos stovyklų kaliniais, toli pažengė: genetinė modifikacija, dirbtinis apvaisinimas, genų inžinerija, klonavimas, nanotechnologijos ir t.t. yra galingas ginklas valstybės rankose. Turint šias priemones po ranka, įmanoma pasiekti tokį valdymo mastą, kuriam by default būtų negalima atsispirti. Svarbiausia: kažkas kitas (greičiausiai stambiosios korporacijos) atsistos tarp tavęs ir tavo prigimtinės gyvybės.

Mes praradome nekaltybę, todėl tai, kas dešimtis tūkstančių metų vyko savaime, natūraliai, nežinia kaip, dabar vyksta kontroliuojamai, yra reguliuojama ir numatoma. Gyventi tapo kažkaip keista. Tai nėra nei vienareikšmiškai blogai, nei vienareikšmiškai gerai, tačiau, kol mūsų kūnai tampa techninių priemonių – mechaninių, elektrinių ir biocheminių – susikirtimų vieta, kur viskas tampa dirbtinai nustatoma, mūsų mąstymas tampa vis labiau sukaustytas neuromokslų. O kas nutiks, kita vertus, jei paaiškės, kad naujausi mūsų vaistai sukelia baisias pasekmes tik po daugelio metų, ateities kartos nenorės prisiimti atsakomybės už mūsų jiems paliktas radioaktyvias atliekas, arba, jei kompiuteriai, reguliuojantys viską ir apskaičiuojantys viską, sugęs?

  

Mes nepasiruošę pasipriešinti, nes mielai norėtume, kad mumis pasirūpintų specialistai.

Be to, visada bus panaudotas svariausias argumentas, metamas į kovą, kai kas nors ima, kaip vaikas, spyriotis, nenorėdama/s paklusti naujiems suvaržymams: jūs nenorite vaizdo kamerų, sekančių kiekvieną jūsų žingsnį darbe, mokykloje, prekybos centre, geležinkelio ar autobusų stotyje, oro uoste, galiausiai, gatvėje? Tai gal jūs esate teroristas/ė ar jiems prijaučianti/s? Norite tapti nusikaltėlių auka – o ar nebijote, kad – jei turite vaikų – būtent jie taps aukomis? Nenorite, kad jūsų buvimo vietą nustatytų Bendrasis Pagalbos Centras? Nenorite, kad jūsų elektroninis paštas būtų sekamas, o naršymo istorija – kaupiama specialiųjų tarnybų specialių padalinių? O ar nesate kartais pedofilas, Rusijos agentas ar teroristas, kad taip slepiatės? Ar turite ką slėpti? Juk tai puikus argumentas – juk kas drįs prieštarauti, kai, sekant be jokio orderio, sugaunamas pedofilas ar teroristas... Niekas nenori kalbėti apie tokias „smulkmenas“ kaip privatumas didžiulės grėsmės akivaizdoje! Draudimas naudotis mobiliuoju telefonu, einant per perėją, reikalavimas dėvėti atšvaitus – ar tuo dar galima abejoti?

Mano manymu, jei žmogus nori gerti ir nusigerti, būdamas laisvas individas, turi tokią teisę. Jei mes manomės geriau už jį žiną, ko jam reikia, kaip jam būtų geriau, tai tik mūsų požiūris, požiūris mūsų atžvilgiu, dažniausiai, mes tiesiog norime, kad tas žmogus tarnautų mums, būtų geras mums – o ne sau, – ir elgtųsi taip, kaip tinka mums, vaidintų mūsų patvirtintą vaidmenį.

Aš neskatinu visiško abejingumo savo artimo atžvilgiu, tačiau abejingumas yra kur kas geriau, negu kišimasis į kito gyvenimą ir laisvės atėmimas iš kito žmogaus, – ar maža istorijų, kaip „norėdami gero“ žmonės terorizuoja savo giminaičius, vyrus/žmonas, vaikus, draugus, bendradarbius, mokinius? Reikia tiek pateikti žmogui prasmingą alternatyvą tam, kas mums nepatinka (pvz., girtavimui), tiek suvokti individo autonomiją ir teisę pasirinkti. Reikia žmogų įtikinti elgtis kitaip. Visgi, mes nesame linkę pripažinti Kitam teisės spręsti. Netgi esame linkę atsisakyti savo pačių teisės spręsti ir perleisti ją kitiems – valstybei, verslui, švietimo sistemai, teisėsaugai, gydytojams ar, asmeniniu lygmeniu, psichologams arba „paveldimumui“, „prigimčiai“ ir „biologiniams skirtumams tarp lyčių“.

Galiausiai, labai sunku įsivaizduoti pasaulį be šios kontrolės, kurios mes pasigendame, vos mumis nepasirūpinama. Valstybė mus apgins ir mumis pasirūpins. O mes būsime padorūs piliečiai. Tačiau, kaip ten bebūtų, mums patinka būti glostomiems ir maitinamiems, todėl turi būti priimtina ir būti mušamiems ir nuodijamiems.

Agamben, Giorgio. 2016. Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas, vertė Saulius Jurga, Vilnius: Kitos knygos, 267 p.

Arendt, Hannah. 2001. Totalitarizmo ištakos, vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba,  487 p.

Arendt, Hannah. 2005. Žmogaus būklė, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 309 p.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 258 p.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, 3 t., vertė Nijolė Kašelionienė, Renata Padalevičiūtė, Vilnius: Vaga, 526 p.

Praeities prispausti amerikiečiai

Po įvykių Šarlotsvilyje tęsiasi debatai kas kaltas, kas nekaltas, ir ką daryti. Ten vyko „Unite The Right“ maršas, esą skirtas neleisti nukelti konfederatų kariuomenės generolo Roberto E. Lee paminklo iš seniau jo vardu pavadinto parko, dabar pervadinto „Emancipacijos“. Savotišką įnašą į polemiką įnešė Nida Vasiliauskaitė, paskelbusi Delfi.Lt straipsnį ta tema. Deja, platesnio vertinimo ji nepateikė, o susikoncentravo į minėtų įvykių pretekstą – paminklų konfederatų generolams ir kareiviams nukėlimą. Būtent šį klausimą aš ir pasistengsiu išnagrinėti.

Nida Vasiliauskaitė teigia, esą yra didus žygdarbis pastatyti paminklą pralaimėjusiam priešui, parklupdytam priešui ir taip susitaikyti, būti civilizuotiems ir ne-barbarams, ištiesti ranką pralaimėjusiam garbingoje kovoje, suprantant, jog viskas galėjo pasisukti ir kitaip. „Gerbti pralaimėjusį priešą – netgi paminklą jam pastatant – užuot apspjaudžius, perdarius į monstrą ir užtrypus – vienas nedaugelio dalykų, kuriais Amerika yra graži, protinga ir kilni. Buvo.“ – tvirtina autorė.

Tokiu atveju, tęsia autorė, barbarai ir Amerikos visuomenės kiršintojai yra būtent kairieji liberalai, reikalaujantys nuversti tiek metų prastovėjusius paminklus – anot jos – gerai nugalėtųjų valiai pralaimėjusiųjų atžvilgiu. „Taip, tai YRA fanatizmas. Iš pagarbos žmonijai atvedęs tiesiai į troškimą ją – visa visutėlę – prakeikti ir ištrinti, iš pastangų būti civilizuotais – į gryniausią barbarybę, iš siekio būti jautriu ir teisingu – į kraštutinį beatodairišką neteisingumą.“ – teigia Vasiliauskaitė.

„Come on, Robertas E. Lee <...> et alia tai todėl stovi bronziniai aikštėse, kad Amerika patikėtų esanti viena nacija, kad pralaimėjusi pusė galėtų išlikti ori, o laimėjusi atrodytų verta pasitikėjimo – kad nekiltų pilietinis karas. Nugriauti juos užsakyti gali tik tas, kas nori priešingai.“ – teigia autorė. Vasiliauskaitės įvertinimas, jog šie paminklai esą nugalėtojų pastatyti nugalėtiesiems, kaip geros valios ženklas, yra paprasčiausiai klaidingi: dauguma paminklų konfederatų vadams pastatyti 1890-1920 m. (ankstyviausias, apie kurį teko girdėti, pastatytas 1884 m.) t.y. po kelių dešimtmečių nuo karo pabaigos. Minėtasis generolo Lee paminklas pastatytas... 1924 m. Sutapimas ar ne, bet didvyrių atminimas pasidarė aktualus ne bet kokiu metu, o tais laikais, kai buvo įvesti prieš juodaodžius nukreipti įstatymai (Jim Crow įstatymai). Paskutinis paminklų statymo vajus prasidėjo 1950-1960 m., vykstant kovai už pilietines teises. Kitaip tariant, plika akimi matome, jog šie monumentai nuo pat pradžių tarnavo kaip Pietų kovos tęstinumo simboliai. Juos pastatė nugalėtieji tam, kad įrodytų sau ir juodaodžiams, kad visai nėra nugalėtieji, na, tai nebent jiems nutikusi nelaimė, kurią verta apraudoti, kaip neišnaudotą galimybę, tačiau kova dar nebaigta. Akivaizdu, kad paminklai atsirado kaip XX a. pr. realijų atspindys, kaip pateisinimas tam, kas tuo metu vyko. Dar įdomiau: jų pastatymo tikslas buvo sukiršinti žemiausius baltaodžių sluoksnius su juodaodžiais, kad jie nekovotų prieš išnaudojimą, kurio aukomis visi buvo. Tad, šie paminklai nuo pat pradžių buvo manipuliacijų objektas.

Paprasčiausiai tariant, Vasiliauskaitės interpretacija yra iš piršto laužta. Dar daugiau: paminklus statė konfederatų šalininkų organizacijos, ne nugalėtojai. Jiems nerūpėjo, kad „laimėjusi [pusė] atrodytų verta pasitikėjimo“ – jie tęsė kovą ir 1960-aisiais, nenorėdami leisti, kad būtų panaikinta segregacija – juk dėl to nusprendė anie, o išdidūs pietiečiai neketino jiems nusileisti. Nugalėtojų nuolaidumas, skatinamas taip pat ir Demokratų noro užsitikrinti pietiečių palaikymą, lėmė ne susitaikymą ir „buvimą viena šalimi“, o užsitęsusį konfliktą tarp baltųjų viršenybės šalininkų ir juodaodžių. Susitaikymui reikia abiejų pusių geranoriškumo, persimainymo, klaidų pripažinimo. Vasiliauskaitės romantiška tezė skamba be galo originaliai, tik, deja, mažai ką turi bendra su realybe.

Autorės tezė apie garbingą kovą ir mokėjimą, laimėjus, išlikti civilizuotam ir garbingam puikiai tinka iki-modernios epochos karams. Kare, kuriame susikerta materialūs valdovų interesai, garbinga yra per daug nesipūsti laimėjus. Kare, kuriame ginama tam tikra ideologija ar pasaulio vizija, žmonės ir jų garbė yra antraeiliai dalykai. Pripažinti priešo viziją kaip teisėtą reiškia, kad karas buvo beprasmiškas.

Už ką kovojo konfederatai? Paprastai tariant – už vergovę. Už teisę sudaiktintį žmogų pačia paprasčiausia to žodžio prasme. Aš visai neketinu atmesti konfederatų kariuomenės kareivių ir vadų žmogiškumo ir neketinu jų laikyti nežmonėmis. Ne, jie žmonės. Kaip žmonės, jie kovojo, kentėjo, krito, žuvo. Bet jie kovojo už esmingai blogą idėją. Jų „žmogiškumas“ ir „racionalumas“ neginčytinas, tačiau Vasiliauskaitė pamiršta pridurti, kad jų racionalumas buvo panaudotas blogam, o žmogiškumas nebuvo taikomas juodaodžiams. (Galiausiai, generolo Lee racionalumas vertinamas, studijuojant jo taktiką karo akademijose.) Jie kovojo, perfrazuojant autorę, už „kraštutinį beatodairišką neteisingumą“.
  

Be to, būti „tokiu pat žmogumi, kaip mes“ nereiškia, kad esi nusipelnęs paminklo. Paminklas ženklina iš principo ne-tokį-kaip-mes. Ir, kur Vasiliauskaitė sustotų? Štai generolas Lee – vertas paminklo, o Leninas, o, tarkim, Stalinas? Ar paminklų jiems nukėlimas irgi reiškia norą „ištrinti“ žmoniją? Ar ne tuo tie garbūs ponai ir užsiėmė? Ir ar bet koks paminklas, jei tik buvo pastatytas, jos manymu, vertas stovėti amžinai?

Vasiliauskaitė savo straipsnyje apskritai nepamini, už ką šitie garbūs ponai kovojo. Atrodytų, kad karas kilo be priežasties. Graži pasaka, kurią ji mums pasekė, iš esmės, yra apie brolžudišką karą, kurio pabaigą vainikavo didžiadvasiškumo protrūkis ir susitaikymas. Kad tarp tų dviejų baltaodžių brolių atsistojo Juodaodis, atsistojo Vergas, autorė pamiršta paminėti. Ir, deja, nepasiūlo Juodaodžiui vietos savo romantinėje didybės vizijoje. Susitaiko buvęs vergvaldys ir jo brolis, kuris neturi vergų. O buvę vergai? Ar juodaodžiams apskritai esama vietos toje bendroje didybėje, kurią neva reprezentuoja tie paminklai? Ar Amerika gali patikėti „esanti viena nacija“, jei didelė dalis jai priklausančių žmonių iš jos simboliškai išmesti? Generolai, kurie kariavo tame kare, gal net ne visi pritarė vergovei, tačiau tiesa ta, kad jie, nori nenori, tarnavo siekusiems ją išsaugoti. Amerikos visuomenei, kuriai priklauso ir juodaodžiai, suvienyti nelabai tinka baltųjų viršenybės šalininkų pastatyti paminklai baltųjų viršenybės stricto sensu gynėjams, kuriuos dabar lanko ir kuriems lenkiasi... baltųjų viršenybės šalininkai.

Tai, kad vieni stato paminklus tiems, kurie engė kitus – tas autorei atrodo nekvestionuotinas žmogiškumo ir jautrumo triumfas, – veda prie vis ryškėjančios dichotomijos „Mes vs. Jie“, kur abi pusės vis labiau praranda žmogišką veidą. Baltieji stato paminklus konfederatams? Juodaodžiai šlovins kovojusius prieš baltuosius jėga. Į tai baltieji atsakys didesniu konfederatų celebravimu, o juodaodžiai – dar aršesniu „Black Power“ celebravimu... Tie, kurie iš paskutiniųjų priešinasi vienų aukštinimui, nuoširdžiai garbina kitus. Visuomenė suskyla į frakcijas, kurios kiekviena turi savo „didvyrius“ ir niekina oponentų „didvyrius“. Tai veda į tribalizmą, o ne į universalizmą.

Svarbiausia, Vasiliauskaitė vaizduoja, kad didžiuotis savo „moraliniu pranašumu“ prieš konfederatus yra kairiųjų liberalų dekadanso viršūnė (ar dugnas). Na, taip, vergų nelaikančiam ir vergovei nepritariančiam žmogui nėra ko didžiuotis prieš vergvaldį. Argi ne moralinis reliatyvizmas tikinti, kad „tada buvo tokie laikai“ ir „tokia jų kultūra“? Tačiau tiesa, jog ir XIX a. buvo pakankamai žmonių, kurie buvo prieš vergovei. Ne vakar ji buvo pasmerkta, kaip, atrodo, mus nori įtikinti autorė. Jei nesama moralinio pranašumo, jei „nėra blogų žmonių, yra tik žmonės, kurių istorijos mes negirdėjome“, tada kaip iš viso kalbėti apie moralę? Tai yra universalizmo priešingybė.
    

Galiausiai, jeigu tai būtų paminklai „kritusiems kare“ ar kitoks karo atminimo įamžinimas, tada taip, galima būtų sutikti su Vasiliauskaitės versija apie „gerą valią“. Dažnas tų paminklų atrodo gana karingai... Kam kiltų mintis, kad jie – nugalėtiesiems? Žmonės, ėję ginti Roberto Lee paminklo, gynė ne „gerą valią“, apie kurią kalba autorė; jie gynė ne idėją, kad kare, toje didžioje nelaimėje, visi yra lygiai patrankų mėsa, – kažkas pasirodo esąs miklesnis, žudydamas žmones, kažkas kažką išgelbėja, kažkas pats išsigelbėja, kažkas parodo žmoniškumą, o kažkas – nežmoniškumą, – kur visi vienodai vargsta dėl kažkieno tolimų, jiems galbūt nesuprantamų interesų, dėl galingųjų užgaidų, – taip , tada beliktų sutikti: atmintis, liudijanti, kad karo beprasmybėje krito daug gabių, dorų, protingų žmonių iš abiejų pusių ir niekas nėra tiek šventas, kad tryptų jų atminimą, – atminimą būtent kaip šios nelaimės aukų – verta išsaugoti. Ne, ginusieji Lee paminklą gynė savitą Pietų identitetą. Tie paminklai liudija pietiečių nuostatą „Ir visgi mes buvome teisūs“. Tad, tai, kad Vasiliauskaitė nusprendė „istorinę atmintį“ ginti būtent pasitelkusi šį konfederatų paminklų pavyzdį, išties yra didžiulis nesusipratimas.
  

Jei kuo ir reikia kaltinti paminklų griovimo vajaus organizatorius, tai naivumu. Jie, regis, tikisi, kad, sušlavus po kilimu šiukšles, pasidarys švaru. Šie paminklai, drįstu spėti, abiem konflikto pusėms naujo aktualumo įgavo tik dabar, iki tol jie domino tik balandžius. Jei vienus jų nebuvimas nuramins, kitus suerzins ir įskaudins. Vienašališkumas yra blogiausia, kas šioje situacijoje gali nutikti. Guy Debord‘as teigė, kad Chruščiovo žymusis Stalino pasmerkimas buvo „stalinistinis“, t.y. taip pat nuleistas iš viršaus. Griaunant vergvaldžių kariuomenės paminklus, jų vertybės ir idėjos lieka. Kairieji liberalai, besitikintys lengvai suvesti sąskaitas su sudėtinga JAV istorija, neįvertina viso problemos sudėtingumo. Greičiausiai, jie nori simboliškai panaikinti rasizmą, kad nereikėtų kovoti su juo šiandien ir nereikėtų nagrinėti jo priežasčių.

O kaip su kitais paminklais? Juk visi „Founding Fathers“ turbūt buvo, mūsų laikų standartais vertinant, rasistai. Na, nereikia pamiršti, kad JAV atstovavo ne konservatyvią viziją (kaip atrodo dabar, kairiesiems liberalams ją puolant), o progresyvias idėjas, Apšvietos vertybes ir t.t. Tai, kad jie susilaukia kritikos ir jų pažiūros kelia pasipiktinimą, matyt, didžiai prajuokintų Burke‘ą, de Maistre‘ą ir kitus... Jų progresyvumas priėjo liepto galą, nes paaiškėjo, kad šie progresyvieji ne visur taikė vienodus standartus ir šitai dabar yra dėmesio centre. Tai jie griovė tradiciją, senąją tvarką ir buvo tų laikų „kairieji liberalai“. Kaip ir bet kokia pažanga, jų propaguota pažanga pasiekė stadiją, kai atsirado už ją pažangesnė pažanga. „Founding Fathers“ bėda ta, kad jie negyveno in times immemorial, be to, sukūrė valstybę, formaliai paremtą tam tikra filosofine koncepcija. Jų pranašumas prieš Lee yra tas, kad jie bent jau žodžiais skelbė teisingumą. To nepavargsta sakyti Slavojus Žižekas. Jie nebuvo šventieji, tačiau tai jų aukšti reikalavimai, kurie jiems dabar pakiša koją, įgalino mus juos vertinti ir to nereikia pamiršti.

Čia ir yra tas skirtumas, kurį sąmoningai pražiūri Vasiliauskaitė: ne tas pats yra būti žymiu mokslininku, būnant rasistu ar misoginu, ir vadovauti vergvaldžių kariuomenei. Vienas dalykas yra nekęsti juodaodžių ar žydų mintyse ar privačiai, o kitas dalykas – aktyviai veikti. Jei žmonės nori vertinti praeitį – puiku, tačiau tegu jie taip pat griežtai vertina save bei savo „didvyrius“.
               

Tiesa ta, kad Amerikos didybė stovi ant itin negarbingų pamatų, tačiau mesti šiuos žodžius į veidą Amerikos patriotui ir taip jo akyse pasidaryti „Amerikos priešu“ yra itin bloga taktika, norint iš praeities pasimokyti. Reikia siekti be nuoskaudų vertinti skaudžią praeitį, o aukų ir budelių provaikaičiai neturi vieni kitų teisti už prosenelių nusikaltimus – pakanka naujų. Tačiau tai nereiškia, kad reikia gyventi iliuzijomis apie didingą praeitį.
  

Galiausiai, akivaizdu, kad paminklai mūsų laikais ir jau seniai ne įprasmina istoriją ar įamžina didvyrių, nepriklausomai nuo jų politinės priklausomybės, atminimą, o yra sąskaitų suvedinėjimo įrankis, būdas iškelti savus ir nusmukdyti svetimus. Ir kada buvo kitaip? Be to, nereikia naiviai tikėti, kad paminklas atstovauja „visuomenės“ kolektyvinę praeities viziją – jis atstovauja tam tikro sluoksnio interesus; ši vizija retai būna kilusi iš „apačios“.
   

Kokia išeitis? Paminklus perkelti į Grūto parką ar panašią vietą, kur jų meninė ir istorinė vertė būtų suvokiama atsietai nuo šios dienos aktualijų, kurios ir sudaro jų reikšmę daugeliui.

O miestuose? Na, gal geriau nė jokių paminklų nereikia. Robertas Musilis sakė, kad nėra mažiau matomo dalyko, negu paminklas. Mes einame pro Kudirką ar Gediminą ir matome juos tik kaip foną savo kasdienybei. Jei atsiverstume Kudirkos raštus ar paskaitytume apie Gedimino žygius, paskaitytume jo laiškus ir t.t., jie mums būtų nebe „balvonai“ ir ne kažkokie dėdės, kurie mus „žavi“, nes taip pasakė mokytoja ar tėvai, o žmonės, kurie šį tą nuveikė ir už tai verti pagarbos ar bent dėmesio, ne celebravimo ir klūpojimo, kuris dangsto užmarštį, o bendravimo su jų palikimu. Tad, galiausiai, paminklai, kaip tokie, nėra tokie jau svarbūs, saugant atmintį.
   

Arba, štai vienas iš miestų, kuriuose stovėjo paminklas konfederatų kareiviams, jį perkėlė į muziejų, o jo vietoje nusprendė pastatyti paminklą visiems kritusiems kare. Manau, tai visai protingas sprendimas.
   

Pagaliau, akivaizdu, kad fašistams susirinkti Šarlotsvilyje viso labo prireikė preteksto ir jie tą pretekstą rado, juo pasinaudojo ir nukreipė dėmesį nuo savo idėjų. Konfederatų generolai jiems pasitarnavo kaip pritariantis balsas iš praeities, kuriuo jie tam tikruose sluoksniuose gali kažką motyvuoti. Taip garbūs džentelmenai tampa „įkvepėjais“ vizijos, kuri nieko bendra su jais neturi, postmodernios ir postironiškos alt-Right vizijos. Jei Vasiliauskaitei rūpėtų jų garbė, ją reikėtų ginti būtent nuo tokių „gynėjų“. Pasirinktas pretekstas, kad ir koks įdomus ir vertas aptarimo, nėra toks svarbus, kaip vaizduoja Vasiliauskaitė; išties, jei paminklai stovėtų toliau, įvykiai Šarlotsvilyje (ar kur nors kitur) vis vien būtų įvykę, radus kitą pretekstą.

Praeitis vis dar slegia amerikiečius, bet nurašyti tai, kaip „išprotėjusių leftistų“ bandymą sunaikinti istorinį atminimą, nutylint to „atminimo“ konstravimą ex post, dangstant nenorą apskritai vertinti praeitį keistomis įžvalgomis, neturinčiomis nieko bendra su istorija, prasta išeitis. Teisingumo troškimą, kad ir kokį naivų, reikia ne nurašyti kaip fanatizmą, o nukreipti kitur – į kovą su dabarties bėdomis, pasimokant iš praeities.

Prierašas apie „banalybės kultą“

Praeitais metais filosofė Nida Vasiliauskaitė savo Delfi.Lt publikuotame straipsnyje pateikė tam tikrą apibendrintą koncepciją, kurią pavadino „banalybės kultu“. Iki ir po to daug minčių ta tema „Facebook“ sugeneravo ji ir jos kolegos grupėje „Totalitarinis feminizmas“. Atsižvelgdamas į tai, jog ši koncepcija nėra užbaigta, vis vien noriu ją, kad ir pavėluotai, pakomentuoti.

Autorė pradeda tvirtindama, jog hipsteriai, „kartu su „visais““ palaiko, „politiškai ir kasdieniais gestais“, banalybės atmosferą – tai atmosfera, „kurioje nieko kokybiškai naujo nutikti negali, žaidimo taisyklės iš anksto žinomos, viskas vienodai svarbu ir todėl niekas nebesvarbu, nes didelėmis idėjomis <...> tiki tiktai naivuoliai, pamišę revoliucionieriai ar kvailiai, o didelių žmonių nebūna“. Tokia padėtis susiklosto ne savaime, o yra palaikoma tam tikros „doktrinos“, kuria remiasi kiekvieno/s pasaulėžiūra. Tai – ir kultas, kurį sudaro „ritualizuota priežiūros, restitucijos, galutinių prielaidų apie tikrovę ir jų pagarbinimo sistema“. Kulto adeptai gina kultą, net negebėdami įvardyti, kas jį sudaro, anot autorės.

Sakyčiau, „banalybės atmosferą“ pirmas aiškiai aprašė Herbertas Marcuse savo veikale „Vienamatis žmogus“. Jis aiškino, kad, kadangi viskas svarbu, niekas nesvarbu, kažkokia alternatyva tampa nepamąstoma. „Banalybės kultas“ primena Guy Debord‘o aprašytą „spektaklio visuomenę“ ir Hannah‘os Arendt veikale „Žmogaus būklė“ aprašytą perėjimą nuo „veiksmo“ prie „elgesio“.

Toliau Vasiliauskaitė išvardina 6 „tezes“, būdingas „banalybės kultui“ bei dar kelias pastabas. Pažvelkime į jas atidžiau.

Jos pateikiamos „tezės“ – tokios:

1. žmogus privalo būti „normalus“, tokia, kaip visi, gyventi „pagal gamtą“, paklusdamas biologiniam determinizmui, kuris atmeta unikalumą;

2. žmogus priklauso kitiems ir privalo atitikti jų lūkesčius (t.y., turi būti banalus) bei vykdyti jų nurodymus;

3. žmogus  neįsivaizduojamas be bendruomenės, jis neturi valios, o yra tik „bendrojo molio“ (iš kurio visi nulipdyti) gumulas ir privalo atlikti tam tikrą vaidmenį, turėti kažkokią tapatybę;

4. jausmas, nuojauta – svarbiau nei mąstymas;

5. normą žmogus privalo priimti, kaip transgresuotiną, ne per daug rimtai, su sąlyga, kad ji bus pripažinta;

6. sistemos pokyčiai laikomi sunaikinančiais visumą.

Toliau: „obsceniškas galutinės lygybės-nieke šventimas“. Lygybė „banalybės kulte“ esą suvokiama, kaip „nelygiųjų lygybė“, pagrįsta baziniu vienodumu, dažniausiai apeliuojant į biologiją.

„Banalybės kultas“ esą verčia neanalizuoti, neskirstyti dalykų, nematyti skirtumų. Atsisakymas matyti skirtumus iliustuojamas gana keistais pavyzdžiais: „nuo senovinių liaudiškų „ar ten taip, ar biskį kitaip“, „kaip pavadinsi – nepagadinsi“ iki dabartinio „nesikabinėk prie žodžių““. Neaišku, kaip šis bendrumo suvokimas siejasi su neoliberalizmo skleidžiama idėja, kad reikia garbinti visas tapatybes, na, ir būti vaidmens atlikėju/a.

Gana keistu pavyzdžiu straipsnis ir užsibaigia. Kalbėdama apie gentis, tai, ką pavadina „herojinėmis visuomenėmis“, Vasiliauskaitė pastebi: „ten nėra individo, bet yra istorija ir yra tam tikras Mega-Individas, kurio epopėją tęsia pavieniai gyvenimai“.

Galiausiai, prieinama išvados, kad „banalybės kulte“ nėra apie ką papasakoti, nieko ten nevyksta, yra tik pavienis individo gyvenimas, jo slegianti kasdienybė, kurios neva neįmanoma peržengti ir šis suvokimas lemia politinę šios „atmosferos“ manifestaciją – tai, ką autorė įvardija, kaip „neoliberali demokratija“.

Kalbėdama apie jausmo/mąstymo perskyrą, Vasiliauskaitė teigia, kad iš jausmo vertinimo atsiranda „„gyvo bendravimo“, besąlygiškai pozityviai priešinamo virtualiam, fetišizmas“, ką ji čia susieja su Zygmunto Baumano interviu išsakyta mintimi, kad socialiniai tinklai – „spąstai“. Iš to (ir daugelio kitų jos pasisakymų) darytina išvada, kad soc. tinklų kritika kažkokiu būdu yra sudėtinė „banalybės kulto“ dalis. Tokia mintis, kuri čia labiau numanoma, negu aiškiai išsakyta, yra visiškas nesusipratimas.

Kaip jau esu rašęs, socialinių tinklų keliama problema yra ne tariama grėsmė „gyvam bendravimui“, tačiau tai, kad, trumpai tariant, a) jie fundamentaliai išreiškia „vienamatės visuomenės“ esmę; b) jie yra kontroliuojami iš išorės ir yra manipuliavimo realybe priemonė; c) jie leidžia biopolitinį žmonių skirstymą/valdymą; d) jie suteikia prielaidas manifestuotis visam tam, ką Vasiliauskaitė vadina „banalybės kultu“ – jie ir yra grybiena, rizoma, kuria plinta informacija. Todėl būtina skirti apsimestinę kritiką ir tikrų soc. tinklų keliamų problemų, kurios yra atspindys bendrų valdymo tendencijų, įvardinimą.

Trumpai apžvelgus straipsnyje nurodytus dalykus, matosi stulbinamas panašumas į Debord‘o aprašytą „spektaklio visuomenę“. Debord‘as konkrečiai nurodo būtent tiek „spektaklio visuomenės“ neistoriškumą, kurį sieja su struktūralizmu, jos „banalumą“, kurį aiškiai išveda iš kapitalizmo raidos, jos siūlomus role models, pavyzdžiui, įžymybę, laiko „individo priešu“. Taip pat jis pabrėžia, kad „spektaklio visuomenė“ kuria tam tikrą „naująją valstietiją“, kuri gyvena „kontroliuojamoje teritorijoje“, naujajame mieste, ją jungia dirbtinis, „spektaklio“ užtikrinamas, tamsumas. Debord‘as akcentuoja, jog tokio miesto prigimtis yra tokia, kad, pasak jo, ten niekas niekada nevyko ir niekada neįvyks. Tai yra būtent tai, ką teigia Vasiliauskaitė.

Apie sistemos pajėgumą integruoti nukrypimus kalbėjo tiek situacionistai, tiek Th. W. Adorno, tiek Slavojus Žižekas. Vasiliauskaitės pastebėjimas, kad kliūtis „banalybės kultui“ yra ištikimas taisyklėms individas, yra labai taiklus. Tačiau, kita vertus, neaišku, kaip tai susiję su sistemos „jautrumu“ ir nuolatinės apgulties būkle.

Radikalus individualizmas primena vieno anarchizmo pradininkų Maxo Stirnerio idėjas. Kadangi nesu su jomis gerai susipažinęs, plačiau nekomentuosiu.

Vasiliauskaitė kalba apie esminę „banalybės kulto“ opoziciją valiai, autentiškam veiksmui ir didiesiems žmonėms, ką pabrėžė Arendt. Ji ne kartą kalbėjo apie tai, jog nuo veiksmo ir sąmoningo pasirinkimo pereinama prie buvimo sąlygotu gyvuliu. 

Tačiau yra vienas ryškus skirtumas: Vasiliauskaitė, kitaip negu Marcuse, Arendt ir Debord‘as, visiškai neanalizuoja fundamentalaus klausimo, kaip „banalybės kultas“ randasi ir kam tai naudinga. Taip, aišku, kaip dieną, kad jis palaiko status quo, tačiau kodėl būtent jis? Jungtinės Marcuse‘s, Arendt ir Debord‘o pajėgos atskirai priėjo tos pačios išvados, kad po-industrinio kapitalizmo tikrovė yra tiesioginis kapitalizmo raidos produktas. Tačiau Vasiliauskaitė nei patvirtina šį atsakymą, nei jį paneigia. Tad skaitytojui lieka neaišku, kodėl „banalybės kultas“ išvis atsirado.

Norėtųsi istorinio požiūrio. Ypač problematiškas man atrodo autorės lengva ranka daromas tokių dalykų, kaip džiaugsmas, kad visi mirsime, kuriam iliustruoti skirtos citatos skamba, lyg būtų paimtos iš Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, liaudies patarlės apie skirtumų tariamą nebuvimą bei specifiškai postmodernios ištaros, sulyginimas. Kyla klausimas, ar „banalizacijos“ procesas glūdi pačioje visuomenės, bendruomenės esmėje, ar tai, visgi, specifiškai modernus reiškinys.

Taip pat tekstas kenčia nuo sunkiai permatomo stiliaus, nes gremėzdiški sakiniai sujungia į vieną dalykus, kurie nelabai tarpusavyje susiję. Nelabai aišku, kodėl į vieną sujungiami išoriškai priešingi reiškiniai, kaip kad „vertybių“ saugojimas, būdingas dešiniesiems, ir „progresyviųjų“ parodamasis transgresyvumas. Paviršutiniškai žiūrint, tai atrodo nesuprantama. Panašu į pabirus faktus. Susidaro įspūdis, kad paminėti dalykai tikrai nėra esminiai, pagrindiniai ar vieninteliai „banalybės kulto“ elementai, juos galima pakeisti kitais.

Taip pat, norėtųsi paklausti, kokia teorinė prieiga įgalina šias išvadas. Mano išvardyti filosofai turi vienokią ar kitokią agenda, tačiau neaišku, kokia yra, autorės nuomone, alternatyva. Labai džiugu, kad Vasiliauskaitė gina individualizmą ir laisvą valią, tačiau lieka neaišku, ar čia kalba eina apie kažką panašaus į Arendt propaguotą klasikinį idealą, ar, blogiausiu atveju, į mažai mūsuose žinomo tinklalapio Spiked-Online.Com reiškiamas pažiūras – „kairumu“ pridengtą dešinįjį „darau, ką noriu“ tipo „libertarizmą“. Vienu žodžiu, norėtųsi aiškesnio istorinio, politinio apibrėžimo, kas yra „banalybės kultas“, nes paskiri dalykai – akivaizdūs, tačiau kiti atrodo atsitiktiniai. Straipsnis – originalus, tačiau trūksta detalios analizės. Man atrodo, jog „banalybės kultas“ turi būti aptariamas ryšium su „spektakliu“ ir perėjimu nuo veiksmo prie triūso (labour) ir kažkaip pratęsti ankstesnes analizes.

Anapus Naudingumo principo

Mūsų pasaulis, sakoma mums, yra draskomas konfliktų. Akistaton stoja nesutaikomi priešai. Yra Donaldas Trumpas ir Hillary Clinton, yra Marine Le Pen ir Emmanuelis Macronas. Yra Rusija ir Vakarai, islamistai ir Vakarai... Yra tie, kuriems #smagu ir niurzgantys pagiežingi pikčiurnos, kuriems nelabai... Tačiau, jei geriau įsižiūrėsime, pamatysime, kad visi jie nėra tokie jau skirtingi, juoba – priešingi. Tolerantiškoji „atviros visuomenės“ Kairė ir tradicionalistinė Dešinė, Laisvos Visuomenės Institutas ir Tolerantiško Jaunimo Asociacija – jie visi supranta pasaulį ir žmogų vienodai ir remdamiesi tuo pačiu principu – Naudingumo principu.

Ir, be abejo, natūrali ir suprantama reakcija: kaip taip „tas pats“, kaip taip „niekuo nesiskiria“? Juk vieni už translyčių moterų teisę rinktis į kokį nori eiti tualetą, už pabėgėlius ir lytinį švietimą, o kiti – už patriarchatą, musulmonų persekiojimą ir „mokslu pagrįstas“ skaidres apie „homoseksualistus“ per tikybos pamokas. Ar gali sveikai protaujančiam žmogui kilti mintis sulyginti Trumpą ir H. Clinton, Le Pen ir Macroną, ar tai ne priešgynos, kuris nesutinka tik tam, kad nesutiktų, pozicija? Bet neskubėkime.

Štai prieš kelerius metus Lietuvoje aktyviai buvo skelbiama, esą „homofobija mums brangiai atsieina“, suprask, homofobu būti neapsimoka ir todėl lietuviams laikas keisti plokštelę. Manau, dauguma, pamatę tokią antraštę ir paskaitę tokį tekstą, pultų diskutuoti apie antraeilius dalykus, tokius kaip „ar tai tiesa?“, piktintis „homopropoganda už ES pinigus“ ir t.t., praleisdami pro akis svarbiausią mintį: pasirodo, kad homofobija, pačių LGBT aktyvistų teigimu, blogai, nes neapsimoka – ji nenaudinga („R. Baltaduonio įsitikinimu, būdama atviresnė LGBT asmenims, Lietuva galėtų uždirbti nemažai pinigų.“).

Peršasi logiška išvada, kad, jei „mokslininkai“ įrodytų kitaip, vertinimas taip pat pasikeistų – sykiu su „mokslu“, koja kojon. Nes juk tai „mokslu pagrįsta“ pozicija, mokslas yra pamatas, ant kurio stovi visi įsitikinimai. Mokslui priėjus priešingų išvadų, nuostatos privalėtų keistis sykiu su juo. Be abejo, galima numoti ranka: viso labo viešieji ryšiai, taip „tik sakoma“, juk visi suprantame, kad „negerai“, kad „blogai“ ir t.t., tačiau, visgi, faktas lieka faktu – argumentas nebūti homofobais – tai neapsimoka. Juk būtent šitas argumentas naudojamas, kaip pagrindinis (ir naudojamas gana dažnai). Matyt, tai reiškia, kad taip sakantys yra įsitikinę, kad tai pats stipriausias, paveikiausias jų argumentas.

Tačiau štai Laisvos Visuomenės Institutas (pavadinimas tiesiog iš koto verčiantis) skelbia, kad būti homoseksualu – nenaudinga: gyvena jie trumpiau („tyrimas atskleidė, kad <...> vyrams, kurie turi potraukį tos pačios lyties asmenims, kyla dvigubai didesnė rizika susirgti vėžiu nei heteroseksualiems vyrams“), yra nelaimingi („<...> tyrimas atskleidė, kad potraukį tos pačios lyties asmenims turintys žmonės patiria daugiau psichologinių kančių nei tyrime kaip kontrolinė grupė dalyvavę heteroseksualai.“), žudosi ir ne taip našiai dirba... Išvada paprasta – mesti šalin tas nesąmones ir... vesti. Nes, štai, vedus – darbingumas padidės, būsi laiminga/s, o jei turėsi vaikų – sveikata pagėrės, ilgiau gyvensi bus daugiau progų juoktis ir džiaugtis (kas juk irgi sveika ir ilgina gyvenimą) ... Prielaida – lygiai ta pati, kaip ir anksčiau aptartoje situacijoje: nauda nulemia, kas gera ir kas bloga. Abortai? Moteris, pasidariusi abortą, linkusi į depresiją... Naudojant prezervatyvus, sutrinka virškinimas, o lytiškai santykiaujant ne su sutuoktiniu/e, didėja rizika susirgti širdies ligomis (čia fantazuoju, tačiau nežinia, ar kur nors „mokslininkai“ dar nėra priėję tokių išvadų). Nuodėmė? Pragaras, Rojus? Dabar kiti laikai, žmonės...

Be abejo, ir čia egzistuoja galimybė, kad „mokslininkai“ nustatys, kad būti užaugintam homoseksualių asmenų šeimoje visai nepaverčia tavęs kanibalu ar pedofilu... Tada visa LVI ideologija subyrėtų į šipulius. Juk jie įrodinėja, jog ji „moksliškai pagrįsta“. Tačiau, kad to niekada nenutiktų, ir yra steigiami „teisingi institutai“, kur vystoma „teisinga“ mintis ir įrodoma tai, kas ir privalo būti įrodyta. Viskas remiasi mokslu, kuris juk „nešališkas“, tačiau kuris, savo ruožtu, remiasi „vertybėmis“, arba, tiksliau, atsitiktinai jo rezultatai jas atitinka. Mokslas neva reiškia ne tam tikrą specifinį požiūrį į tikrovę, o pačią tikrovę (net, jei tai akivaizdžiai „nemoksliškas“ mokslas): suprask, mokslas mūsų pusėje, tikrovė mūsų pusėje – tau galas, žmogau! Ir, čia pat, atsiranda paprasta išeitis – daryk tą ir tą, elkis taip ir taip ir viskas bus gerai („Potraukį tos pačios lyties asmenims jaučiantys respondentai, pradėję gyventi skaisčiau, jautė bendrą psichologinės sveikatos pagerėjimą.“ – teigiama LVI svetainėje), nes prisidėsi prie „teisingos“ stovyklos ir nebešokinėsi „prieš prigimtį“.
  

Matome, kad abiem atvejais galioja ta pati logika: nedaryk X, nes tai tau nenaudinga, daryk Y, nes tai naudinga. Kai kur abi pusės absurdiškai randa sąlyčio taškų: tiek „atviros visuomenės“ šalininkai, tiek priešininkai jaučia didžiulę neapykantą individualizmui ir pareigą rūpintis visais ir kiekvienu (taip, kaip patys tą rūpestį supranta), nori tie visi ir kiekvienas, ar ne, abiem atrodo, kad žmogus be šeimos, be bendruomenės ir be „laimės“ yra niekingas dvasios invalidas, vertas užuojautos ir empatijos. Idėja, kad gyvenimo prasmė yra tiesiog „gyventi“ ir dirbti-pirkti-mirti, bendra beveik visoms šiuo metu egzistuojančioms ideologijoms.

TJA pasaulėlyje būti LGBT yra „smagu“, nes jie gražus ir laimingi, sumanūs ir įdomūs; būti homofobu yra „nesmagu“, nes jie pikti ir nelaimingi, kvaili ir nuobodūs. LVI ir „Pro Patria“ pasaulėlyje būti įsišeiminusiu yra „smagu“, nes tada esi laimingas, tavo pajamos auga, realizuoji savo potencialą; būti „tolerastu“ yra „nesmagu“, esi nelaimingas, jei esi vyras – nesi vyriškas, slapta kankiniesi, trokšdamas „normalios šeimos“, jei esi moteris – tiesiog neradai „tikro vyro“, kuris tau užtaisytų vaiką, tavo pajamos mažėja, todėl priklausai nuo tėvų ar valstybės malonės, o tavo, kaip pater familias arba daugiavaikės motinos potencialas lieka nerealizuotas, kadangi, nors „gamta šaukia“, tu jai priešiniesi, išdarinėdama/s tai, ką aptarinėja dešimtokai per tikybos pamokas... Abi vizijos identiškos: Nauda, Nauda ir dar kartą Naudą! Ar man apsimoka būti LGBT ar verta „gydytis“ pas „specialistus“ (iš pietinių JAV valstijų) – kuriuo atveju manęs laukia geresnės karjeros perspektyvos ir kuriuo atveju mano sveikatai grės mažesnė rizika? Juk kaip kitaip eiliniam žmogui susiorientuoti pasaulyje.

Dar kartą verta pasiaiškinti: abi tikrovės versijos, ir liberalioji/progresyvioji, ir konservatyvioji, remiasi tomis pačiomis prielaidomis. Tokias kategorijas, kaip „nuodėmė“ ir „teisingumas“, joms de facto pakeičia nauda. Pasirinkimus, kuriuos rekomenduoja mums, jie argumentuoja nauda. Abortai blogai, nes didina depresijos riziką, homofobija blogai, nes mažina šalies ekonomikos perspektyvas. Pamatinės vertybės, į kurias apeliuoja konservatoriai privalo turėti pagrindimą tikrovėje. Tik, kai yra „įrodoma“, kad pamatinės vertybės yra „mokslu pagrįstos“, kad jomis vadovautis yra naudinga mums, kad gyventi pagal jas nekenkia mums, kad mes neišeiname iš savo komforto zonos, jomis sekdami, jos virsta kiekvieną įpareigojančiomis.

Tiesa, žmonės dažnai bando pateisinti savo naudos troškimą, pridengdami jį kilniais žodžiais, tačiau jis lieka labai jau silpnai pridengtas. Taip, jie tiki, kad „homofobija blogai iš principo“, bet argumentuoja nauda; jie tiki, kad „abortai yra blogai“, bet argumentuoja nauda... Atrodo, jie tiki, kad tikrovė yra „jų naudai“. Tad, teigia maždaug „sakėme, kad homoseksualizmas blogai, tai štai, britų mokslininkai praneša...“, atseit, jų tikrovės versija pasitvirtino, pasitvirtino, kaip naudinga.

Tačiau, svarbu pastebėti, kad šis ideologijos „pagrįstumas“ pasidaro ją neva legitimuojantis ženklas. Maždaug, jei man tai naudinga, tai yra gera. Todėl net konservatoriai grindžia savo „šeimos vertybes“ vadinamuoju mokslu, kas vėl ir vėl verčia manęs klausti: o jei kažkokie empiriniai duomenys, kuriems jūs atnašaujate, patvirtins priešingą rezultatą? Juk visa jų „vertybių“ pilis stovi ant lakaus smėlio. Tiesa, kaip jau sakiau, jie tvirtai tiki savimi, nes visas mokslas – jų kišenėje. Todėl uoliai renka pinigus. Ir abi pusės teigia, esą mums naudinga remti juos. Valstybė klestės būtent jų dėka. Tik, jei triumfuos šeimos vertybės ar atvira visuomenė. Tada visi bus laimingi.

 

Pavyzdžių esama bemaž visur. Tarkim, veganai ir vegetarai, kurie „už gyvūnus“. Nepaisant savo „nesavanaudiškumo“, jie visi (ar beveik visi) nuolat agituoja mus pasekti jų pėdomis, be kita ko, todėl, kad nevalgyti mėsos yra sveika, naudinga, todėl, kad veganai gražesni, mėsaėdžiai pikti ir t.t. Pastarieji atsako irgi analogiškai: veganai ir vegetarai yra pikti, impotentai ir anemiški fanatikai.

Abiem atvejais, naudos kategorija vienintelė iš esmės apsprendžia žmogaus pasirinkimą. Tad, vienintelis, mano galva, tikras „gyvūnų gynėjas“ būtų ta/s, kuri/s nevalgytų mėsos ir nežudytų gyvūnų nepaisant visiško tokio elgesio nenaudingumo. Jei žinotum, kad valgyti mėsą yra gyvybiškai svarbu, ir jos atsisakytum, tik tada gali vadintis žmogumi, kuris rūpinasi gyvūnais. Kiekvienas propagandinis argumentas „... o taip pat tai stabdo senėjimą“ ar „ilgina gyvenimą“ yra neetiškas. Tokie utilitaristiniai argumentai nėra ir negali būti laikomi etiniais, nes jie remiasi rūpesčiu dėl savęs. Tai savojo ego tenkinimas, kaip apie ekologiškai sąmoningą vartotojų elgesį ne kartą yra sakęs Slavojus Žižekas. Jis taip pat priduria, kad tai tik dalis kapitalizmo ideologijos – kaltinti individą dėl jo elgesio ir pateikti jam patrauklią alternatyvą – „ekologiškai sąmoningą“ elgesį, vartojimą, kuris panaikina kaltę ir atpalaiduoja nuo atsakomybės dėl dalyvavimo kapitalistinėje visuomenėje. Kaip jau minėjau, panašiai yra ir su konservatorių požiūriu: jei nesi geras, visada gali pasitaisyti patraukliu ir nesudėtingu būdu.

Žmonės, kurie nevalgo mėsos ir „myli gyvūnus“, prieš tai pasitarę su gydytoju arba vaistininku, tiesiog myli save. Kadangi rūpinasi savimi ne vien rūpindamiesi savo kūnu, bet ir savo emotional well-being, tai žinojimas, kad yra „sąmoningi“ ir „rūpinasi gyvūnais“, taip pat įsiskaičiuoja į „laimės koeficientą“. Kitas jiems nerūpi niekaip kitaip, kaip kažkas, kam rodomas rūpestis padeda jiems patiems. Ši „protestantiška etika“, kaip teigė Maxas Weberis, galiausiai, susiveda į pinigų darymą, net ir to tikslingai nesiekiant nuo pat pradžių – pats tikslingumas čia naudingas, o ne tai, į ką tas tikslingumas aktualiai nukreiptas.

    

Aišku, galima sakyti, kad, kritikuodamas naudingumo principą, aš einu prieš protą – juk kas norėtų kenkti sau. Tačiau, po galais, etika negali remtis nauda. Jei tikėti Dievą verta, nes tikintieji ilgiau gyvena... Ką tai reiškia? Pirmiesiems krikščionims tikėjimas buvo absurdiškas. Tikėti, manant, kad tai „pravers“, yra obsceniška ir egoistiška... Neįtikėtina, kad naudos principas taip stipriai užvaldė mūsų gyvenimą, kad jokia politinė ideologija nesugeba be jo apsieiti, jokia idėja nesugeba savęs legitimuoti kitaip, negu kalbėdama apie naudingumą. Elkis gerai, nes ilgiau gyvensi. Elkis gerai, nes geriau dirbs kepenys. Elkis gerai, nes bus mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Nežudyk, nes pakenksi savo emociniam stabilumui.

Tai neturi nieko bendra su etika. Naivus tikėjimas, būdingas Bernardui Mandeville‘iui ir utilitarizmui, kad, jei kiekvienas elgsimės savanaudiškai, tai „proto klasta“ (Hegel) ar „nematoma Rinkos ranka“ (Smith) lems, kad mums visiems bus gera, dažnai gali atrodyti įtikinama (cituotame Žižeko straipsnyje griebiamasi šio argumento, įrodinėjant, esą teiginys, kad tai pavienių kapitalistų egoizmas kenkia gamtai, yra klaidingas; Žižekas tikina, kad kiekvieno/s mūsų savanaudiškumas padėtų užtikrinti kovą su klimato kaita), tačiau išduoda tam tikrą „gamtamokslinį“ požiūrį į žmonių elgesį. Galima teigti, kad tai, jog kiekvieno individo noras greičiau nusigauti į darbą nuosavu automobiliu lemia žalą visiems ir padaro taip, kad nė vienas nebegali judėti, yra viso labo rezultatas prasto kiekvieno vairuotojo savo elgesio padarinių įvertinimo – jei jie būtų geriau apskaičiavę savo galimybes ir kaip jų elgesys sąveikauja su kitų elgesiu, tada visi būtų pasirinkę optimalų variantą visiems, pasirinkdamas geriausią variantą sau, tačiau tai aiškiai nebe tas savanaudiškumas, į kurį esame kiekviena/s linkę, o kažkoks rafinuotas racionalistinis savanaudiškumas.

Gera idėja, kuri nesusilaukia palaikymo ir pralaimi, nuvertinama, nes „nenaudinga“, dorybė, kuri neapsimoka, išmetama į šiukšlių dėžę. Hannah Arendt teigė, kad naudingumas, įtvirtinamas, kaip prasmė, kuria beprasmybę. Utilitarizmas beprasmiškas, kol nesuranda „tikslo savaime“. Tas tikslas yra žmogus ir jo gyvenimas. Tą mes ir matome šioje post-politinėje epochoje, kurioje karaliauja biopolitika. Matome, jog, anapus ideologinių skirčių, egzistuoja Forma, kurią įgija skirtingų ideologijų turinys, ir kuri visiškai jų nekvestionuojama. Tokiu atveju, ideologijų kova vyksta nyčiškai, mat remiamasi ne tiesa, o galia. Kas nugalės – TJA ar LVI – priklausys nuo to, kas iš jų užsitikrins didesnį finansavimą ir pramins kelius į Seimą. Mes nebesame veikiantys individai, politiniai gyvūnai, o tik animal laborans, dirbantys gyvūnai, kurių gyvybė yra administruojama. Jeigu nėra etinės dimensijos, kuri išeitų už naudos siekimo ribų, nėra ir žmogiškumo, todėl nebus didelio skirtumo, jei pereisime prie dirbtinio intelekto. Kaip parodė Arendt, toks noras anaiptol nėra naujas, tačiau, kita vertus, tik šiuolaikinis gamtamokslis leidžia jam tikėtis virsti tikrove.

  

Ideologija bando save pateikti, kaip ne-ideologiją (tuo ji yra „Ideologija gryniausia prasme“, anot Žižeko), kaip „tiesiog gyvenimas“. Ji grindžia mums primetamus pasirinkimus ne jų etine verte („taip daryti teisinga“), o jų nauda („taip gyventi verta“). Gal tai toks naujasis nuoširdumas ideologijos viduryje? O gal visuotinio bereikšmiškumo, Arendt minėtos beprasmybės, spektaklis, kurio atžvilgiu pati revoliucingiausia ir labiausiai sistemos netoleruojama pozicija yra nekomunikabilumas, kuris, ironiškai, yra pati neefektyviausia strategija – ar naši revoliucija/pasipriešinimas įmanoma, kaip kažkas kita, negu pati sistema, kuri remiasi būtent efektyvumu; matyt, belieka nieko nedaryti ir nebendradarbiauti, o kontempliuoti.