Kartą, man studijuojant filosofiją, per seminarą,
skirtą feminizmui, viena kursiokė, pristatinėjusi vieną iš programoje numatytų
tekstų, garsiai stebėjosi, kad perskaitytas tekstas jai pasirodė visai ne toks
baisus, kaip ji tikėjosi. Ir pridūrė, kad feminizmas, jos nuomone, yra
blogiausias dalykas pasaulyje – po marksizmo ir postmodernizmo... Pastaruoju
metu būti „prieš feminizmą“, kaip bepažiūrėsi, pasidarė populiaru vis
platesniuose visuomenės sluoksniuose. Gal išties feminizmas priėjo liepto galą
– arba viskas jau pasiekta, arba jis visada buvo abejotinas dalykas, tik dabar
jo trūkumai aiškiau pasimatė? Nesiimsiu analizuoti šio klausimo taip išsamiai,
kaip galbūt reikėtų. Geriau pasistengsiu išdėstyti savo vizija, koks feminizmas
turi būti, koks turi būti jo tikslas.
Manau, jog pagrindinis feminizmo postulatas turi būti
lyčių lygybė: vyrai ir moterys yra lygūs ir jiems turi būti sudarytos lygios
sąlygos siekti tų pačių dalykų. Šis teiginys mano sampratoje remiasi šiais laikais
nepopuliaria hipoteze – kad lytis yra „socialinis konstruktas“. Socialinė lytis
(angl. k. gender) yra konceptas,
kuris žmones stačiai veda iš proto. Feminizmo kritikai atsisako pripažinti, kad
lytis gali būti socialinė – jie
tvirtina, jog yra tik „biologinė lytis“. Mergaitėms patinka rožinė spalva, o
berniukams – mėlyna, mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis, o berniukai – su
mašinėlėmis, mergaitėms patinka gaminti, o berniukams – meistrauti. Tokia yra
„prigimtis“, sako feminizmo kritikai, o prieš prigimtį nepakovosi – tačiau,
paradoksaliai, patys tvirtina, kad feminizmas tuo ir blogas, kad „kovoja prieš
prigimtį“... Kaip ten bebūtų, jei pripažįstame, kad žmogaus biologinė lytis,
kaip gamtos faktas, mūsų sąmonei konstituojasi tik socialiai, kad kaip plikas
faktas ji apskritai „nieko nereiškia“, yra nesuvokiamas dalykas, kol nėra suvokiamas
per kultūrą, akivaizdu, kad mergaitės ir berniukai suvokia save kaip mergaites ir berniukus tik padedami
visuomenės, o ne kaip nors „savaime“. Lyčių vaidmenys nėra įgimti ir tiesiogiai
neplaukia iš biologinės lyties. Kita kursiokė per aną seminarą teigė, kad mergaitės,
net jei joms neduodamos lėlės, užkloja peilius rankšluosčiais kaip lėles,
žaisdamos mamas. Tad, esą mergaitės „tiesiog“ yra „rūpestingos“ ir „meilios“. Tada
pagalvojau, kad tokie faktai yra beverčiai, nes nesama neutralios terpės,
kurioje būtų įmanoma nustatyti, ar berniukai ir mergaitės, auginami vienodai,
elgsis vienodai. Jei norime siekti lyčių lygybės, o to reikalauja teisingumas, turime
priimti prielaidą, kad vyrai ir moterys yra lygūs. Teiginiai, kad „mokslininkai
nustatė“, jog vyrų ir moterų smegenys skiriasi, ar kad yra „vyriškos“ ir
„moteriškos“ smegenys, mūsų neturėtų jaudinti.
Tačiau šiais laikais pastaroji idėja ir vėl grįžo į
apyvartą – ja remiasi trans
judėjimas. Teiginys, kad vyras „jaučiasi“ moterimi (arba atvirkščiai)
suproblemina lytį ir įtvirtina biologinės ir socialinės lyčių sutapimą kaip
siektiną idealą. Tačiau lygiai tą patį daro ir radikaliosios feministės,
atmetančios trans judėjimą kaip „nukreiptą
prieš moteris“ ir besikėsinantį į „saugias“ moterų erdves. Juk trans-moterys
skelbiasi, kad yra „tokios pat moterys“ kaip ir „biologinės“ moterys, t.y. moterys,
gimusios moterimis. Tačiau problema tame, kad abi pusės remiasi tam tikra
„amžinojo moteriškumo“ prielaida, tik translyčiai bando jį atkabinti nuo biologinės
lyties ir sukabinti su saviidentifikacija, o radikaliosios feministės bando jį toliau
sieti su biologine lytimi ir neleisti į jį „kėsintis“ „vyrams“. Mano išsakytas
teiginys, kad lytis – socialinis konstruktas, būtent ir buvo skirtas atmesti esencialistinei
lyties sampratai. Feminizmas, ginantis „amžinąjį moteriškumą“, tėra
segregacijos ir getoizacijos siekiantis judėjimas. Toks požiūris sudaro
prielaidas užklausti lygių teisių suteikimą moterims apskritai. Toks feminizmas
siekia skirtumo tarp vyrų ir moterų iškėlimo iki kosminio masto, esą tarp jų
žioji praraja, bet koks susikalbėjimas neįmanomas, jokių bendrų interesų nėra,
tėra „lyčių kova“. Ironiška, tačiau šis požiūris ne itin skiriasi nuo konservatyviosios
pozicijos, tvirtinančios, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų – prigimtiniai bei kalbančios
apie „lyčių papildomumą“. „Amžinasis moteriškumas“ įkalina moterį biologinėje lytyje,
kuriai priskiria istorijos eigoje atsiradusias savybes. Feminizmo turėtų siekti
išlaisvinti žmogų iš lyties. Biologinė lytis neturi varžyti žmogaus, o turi
būti tiesiog dar vienas gamtos faktas. Tuo tarpu trans judėjimas lytį padaro centrine, visą žmogaus egzistenciją
apsprendžiančia sąvoka. Šis judėjimas ne transcenduoja socialinę lytį, o įtvirtina
lyčių stereotipus, prieš kuriuos feminizmas ilgą laiką kovojo. Lytis turi
nustoti būti politinis klausimas, ir tapti privačiu reikalu.
Feminizmo tikslas, mano nuomone, turėtų būti lyties,
kaip kriterijaus, kategorizuojant žmones, panaikinimas. Tai atrodo sunkiai
įgyvendinamas tikslas, tačiau jo verta siekti. Jei skaitytojas sakys, kad tai –
absurdas, kad lytis – biologinis faktas, o vyrai esmingai skiriasi nuo moterų, galiu
atsakyti, kad žmogaus ūgis, akių ar plaukų spalva, ausų ar nosies forma, kairiarankiškumas
ar dešiniarankiškumas irgi yra biologiniai faktai, tačiau pagal juos žmonės
paprastai neskirstomi, nebent specifiniais atvejais. Bet lytis vis dar laikoma
tokiu milžiniškos svarbos faktu, kad visa socialinė tikrovė yra skirstoma lyties
pagrindu. Būtent tai turi siekti panaikinti feminizmas. Lyties skirtumai turi nebebūti
aktualūs.
Tačiau feminizmas, akcentuojantis savitą moterišką „patirtį“,
kuri esą prieinama tik moterims, siekia šiuos skirtumus suprobleminti. Tačiau
ar ši patirtis tikrai yra skaidri subjektui? Apskritai, ką reiškia jaustis vyru ar moterimi? Manau, tai
tėra tuščios šnekos. Tai, kad lytis gali būti neaktualus dalykas, anaiptol neprieštarauja
kasdieniam patyrimui. Man sunku pasakyti, ar aš valgau kaip vyras, ar skaičiuoju
kaip vyras, ar mąstau kaip vyras, o gal – kaip moteris... Ar jūs žiūrite į
dangų kaip vyras, ar kaip moteris? Gal gyvenime esama kur kas daugiau
situacijų, kai lytis nėra svarbi, negu mes manome? Nuolat su savo lyčių
vaidmenimis tapatinasi tik fyfos, macho vyrai ir translyčiai. Jeigu nesi
translytis, tai nebūtinai reiškia, kad esi vyriškas vyras ar moteriška moteris.
Feminizmas, teigiantis, kad už lyčių lygybę reikia kovoti,
siekiant aritmetinės lygybės visose gyvenimo srityse, irgi daro klaidą, nes esamą
moterų padėtį įtvirtina kaip duotybę, kurią tegalima reguliuoti. Tad tokie feministai
siekia, jog Seime ar Vyriausybėje bent pusę vietų užimtų moterys. Tačiau jiems aktuali
tik viena moters savybė – buvimas moterimi. Konkrečių politikių kompetencija,
politinės pažiūros, idėjos, žmogiškosios savybės jiems neaktualios. Jei pusę
Seimo sudarytų tokios moterys kaip Agnė Širinskienė, Vilija
Aleknaitė-Abramikienė ir pan., vargu ar moterų (ir vyrų) padėtis Lietuvoje pagerėtų.
Taip pat, tokių politikių antplūdis galėtų sukelti piliečių nepasitenkinimą
moterų teisėmis apskritai. Kita vertus, moteris, pasiekusi karjeros aukštumų formaliai dėl to, kad buvo įvestos
kvotos pagal lytį, pagrįstai galėtų jaustis pažeminta. „Ji tapo direktore tik
todėl, kad moteris“, – šnabždėsis pavaldiniai. Tai, kad ji tapo direktore, nes
buvo kompetetingiausia pretendentė ir pranoko visus savo konkurentus vyrus,
niekam nebus įdomu. Jei vertinami būtų žmonės, o ne moterys ir vyrai,
kompetetinga moteris turėtų tokius pat šansus užimti vadovaujančias pareigas
kokioje nors gyvenimo srityje, kaip ir vyras. Bet, atsakys feministai, taip
nėra, nes mūsų visuomenėje vyrauja seksizmas. Tačiau ar galime pataisyti šią
padėtį, numanydami seksizmą kaip „natūralią“ poziciją? Tokie feministai patys
netiki, kad moterį kažkas gali
palaikyti – nebent bus priversti. Taip pat bandymas įvesti tokią lygiavą
suponuoja potencialų individo pritaikomumą bet kur, manant, kad moterys, jei tik turėtų galimybę, būtinai
pasirinktų „vyrišką“ specialybę ir kad jos turi
taip elgtis, idant būti galima kalbėti apie lyčių lygybę.
Įvedus kvotas moterims, jų kaip žemesnių padėtis būtų pripažinta
įstatymo. Moteris ir vėl būtų būtybė, reikalinga globos, paramos ir pagalbos,
pati negalinti išsikapanoti iš savo susikurtų problemų liūno. Ir kaip tam
galėtų nepritarti konservatoriai? Bet štai jau garbinamas „moteriškas rašymas“
ir aukštinamos moterys-rašytojos – dėl to, kad moterys. Toks feminizmas,
vietoje to, kad demaskuotų kultūros ir mokslo pasiekimų vertinime ilgą laiką slypėjusį
seksizmą, ir siektų atverti meno, politikos, mokslo laukus ir moterims, nori juose
išskirti po lopinėlį, į kurį būtų galima suvaryti į jį ir taip prasibrovusias
moteris, ir kuriame vieta būtų rezervuota ir paimtoms „dėl skaičiaus“, visas
jas vertinant vienodai kaip tiesiog moteris. Ankstesnių laikų kultūra
„demaskuojama“ kaip seksistinė, jos universalizmas – kaip vyriškas. Ir toks
feminizmas lyties skirtumą paverčia neperlipama siena tarp žmonių, einančia per
kultūros, politikos, mokslo, filosofijos laukus – svarbu, kad eitų per vidurį
ir kad niekur nebūtų „all male panel“. „All female panel“ būti gali. O kodėl
gali – ogi todėl, kad pirmenybė teikiama silpnesniems, silpnajai lyčiai, ką
supranta ir minėtų feministų išjuokiamas patriarchato išauklėtas vyras,
praleidžiantis moterį į priekį. Toks feminizmas propaguoja moters laikymą auka,
potencialia ar dar nesupratusia, kad yra auka, nuo ko išgelbėti esą gali tik visų
gyvenimo sričių reguliavimas: kaip pastebi Slavojus Žižekas, #MeToo eroje lytiniai santykiai tampa
kontrakto tarp šalių objektu, kaip bet koks kitas sandoris neoliberalizmo laikais.
Feminizmas, kuris reikalauja matyti žmogų, o ne lytį, negali palaikyti kvotų pagal
lytį ar moters laikymo iš prigimties reikalinga globos.
Kita vertus, ar šiuolaikinis feminizmas pernelyg
nesitapatina su įtvirtintąja padėtimi, tiesiog tikėdamasis prie jos
prisitaikyti? Feminizmas dažnai pasitelkiamas ginti esamą santvarką. Vietoje
to, kad būtų užklaustas militarizmas, moterys skatinamos tarnauti kariuomenėje,
džiaugiamąsi moterimis generolėmis, vadovaujančiomis kokios nors tolimos šalies
bombardavimams, neklausiant, ar tai teisinga; vietoje to, kad būtų užklausta liberalioji
demokratija, siekiama, kad būtų kuo daugiau moterų-politikių, neklausiant, ar
jos geros politikės; vietoje to, kad būtų užklaustas kapitalizmas, siekiama,
kad moterys užimtų vadovaujančias pareigas korporacijose, neklausiant, ar tai,
ką jos daro, yra teisinga. Tie, kas to klausia, išvadinami seksistais, nes kas
dar gali nepalaikyti moters?
