Kontrolės visuomenė savo subjektą suspaudžia
palengva, kaip smauglys. Arba kaip tie antkakliai šunims, kurie veržia tuo
labiau, kuo šuo garsiau loja. Po kiekvieno staigaus judesio antkaklis varžo vis labiau, tačiau tarpuose tarp lojimo
ar staigių judesių varžo tiek pat. Visai pakenčiama – šuo ir kariamas pripranta.
Mes pajuntame kontrolės visuomenės glamonę tik kai
ji staigiu judesiu mus suspaudžia. Paskui mes prie šitos padėties įprantame.
Tai tampa nauja norma, dalis mūsų kasdienybės. Tačiau, kad ir kiek draudimų,
mūsų visiškai nekvestionuotų, galiotų, nauji dar sukelia mums trumpą,
instinktyvų, natūralų, gyvulišką pasipiktinimą.
Tačiau ar ilgam?
Alkoholio vartojimo ribojimai, apie kuriuos daug
buvo kalbama praėjusiais metais Lietuvoje, yra dar vienas stipresnis
suspaudimas, kuris pakankamai dideliam žmonių skaičiui sukėlė nemalonų pojūtį,
kad juos suvaržo. Tokį pat pojūtį
sukėlė ir kalbos apie tai, jog net ir mažiausio kanapių kiekio turėjimas
užsitraukia kalėjimo bausmę. Kaip sakė Ramūnas Karbauskis, jaunimas turi žinoti,
kas jų laukia. Bet ar mes jau neėmėme priprasti prie šių naujų draudimų ir
apribojimų? Net galintieji pasigirti tuo, kad prenumeruoja nepigiai
kainuojančius žurnalus iš užsienio, rodos, nurimo... Tiesa, nepamirškime, kad
kai kurie jų net įrašė ta proga dainą ar sukūrė šmaikštų įrašą socialiniame
tinkle „Facebook“. Išties, Lietuva – drąsi šalis.
Aišku, visa tai – jokia naujiena. Tačiau noriu
atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad visa tai – joks atsitiktinumas. Visi
draudimai ir apribojimai, vis griežtinamos bausmės ir vis griežtėjanti kontrolė
anaiptol nėra vieno ar kelių politikų piktų kėslų rezultatas, klaida ar jų
nesupratingumo, nekompetencijos pasekmė. Tai – ir ne joks sąmokslas ar kažkas
slaptingo.
Kaip jau ne kartą esu minėjęs, vis stipriau
reguliuoti gyvenimą yra biopolitikos tikslas.
Kas ta biopolitika? Biopolitika – didėjantis
prigimtinio gyvenimo įtraukimas į valstybės galios mechanizmus ir skaičiavimus.
Giorgio Agambenas pastebi, kad senovės graikai turėjo
du žodžius gyvybei nusakyti: zoe,
prigimtinį gyvenimą, gyvenimą apskritai, bei bios, arba „kvalifikuotą“ gyvenimą. (Agamben: 11) Skirtumą tarp jų
galima įsivaizduoti taip: paėmus žmogų, kurio žinias vertiname, matome jo/s bios, tačiau jį/ją nurengę ir suvokdami vien tik biologiniu požiūriu, matome
jo/s zoe. Gyvybę kaip tokią. Aišku, gyvybė yra daugiau, nei vien išoriškai
matomas nuogas žmogaus kūnas, tai – ir viskas, ką iš jo galima išgauti. Beje,
kaip romane „Nepakeliama būties lengvybė“ rašė Milanas Kundera, nuogumas gali
būti suvokiamas kaip tam tikra uniforma – itin šlykšti vienai to romano
veikėjai. Tylintis žmogaus nuogumas yra mūsų visų bendrumo liudijimas. Tačiau –
bendrumo ne kaip žmonių, o kaip gyvų būtybių, kurios šiame pasaulyje maitinasi,
tuštinasi, kovoja ir dauginasi. Zoe yra
bendra tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek dievams, anot Aristotelio.
Mūsų „kvalifikuoto“ gyvenimo vertė mūsų prigimtinio
gyvenimo atžvilgiu yra neesminė. Tokiu atveju, biopolitika reiškia individų
traktavimą kaip specifinės „žmogiškosios medžiagos“, kurios kokybę galima
gerinti. Jų individualios savybės traktuojamos ryšium su jų biologinėmis
savybėmis, t.y. žmogaus charakteris ar norai suvokiami per jų sąsaja su jo kūnu;
taip atsiranda aiškinimų, kad mūsų emocijas, jausmus ir sprendimus lemia
biologiniai veiksniai. Šios diskusijos turi labai aiškų politinį lygmenį –
subjektui „netekus“ laisvos valios, kyla abejonių dėl demokratijos racionalumo.
Agambenas teigia, kad graikai zoe ištrėmė į oikos, namų
erdvę, polis liko bios teritorija. (Ten pat: 12) Hannah
Arendt, kuria jis remiasi, plačiai aptarė šį momentą, teigdama, jog graikams
svarbiausia vieta buvo polis,
miestas-valstybė, vieta, kur reiškiasi laisvė, kur laisvi ir lygūs individai (na,
taip, suaugę piliečiai vyrai...) veikia, kur išsilaisvinama nuo būtinybės. (Arendt,
2005: 31, 36-37, 40-41) Oikos, kita
vertus, yra vieta, kur vyrauja būtinybė, šeimininkauja pater familias, kuris gainioja žmoną, vaikus, vergus ir sprendžia
visus namų ūkio valdymo klausimus. (Ten pat: 35, 37) Žodis „ekonomika“, garsiai
ir išdidžiai tariamas Seime ir Vyriausybėje, skambantis bankų analitikų ir Nobelio
premijos laureatų lūpose, nesunku pamatyti, kilęs iš žodžio „oikos“.
Arendt ilgai ir nuosekliai aiškina, kaip namų ūkio
valdymas virto visos visuomenės vertu klausimu (ir kaip atsirado toji
visuomenė): šalies ekonomika atsiranda, šalį suvokiant kaip vieną šeimą, kurios
ūkį tvarko valdžia. (Ten pat: 33, 37) Argi ne tai mums ir sakoma kiekvieną
dieną: „Esame viena šeima“, „Turime rūpintis vieni kitais“, „Lietuva – mūsų
namai“?
Dabar aiškėja visas situacijos dviprasmiškumas:
viena vertus, zoe įtraukimas į polį
reiškia, jog prigimtinis gyvenimas bus apgintas
valstybės, kita vertus, zoe tampa
manipuliacijų objektu. Prigimtinis
gyvenimas užklausiamas valstybės
lygiu ir nusveria „kvalifikuotą“ gyvenimą.
Aiškiausiai tai, aišku, pasireiškė nacių
Vokietijoje, kuriai daug dėmesio savo analizėje skyrė Agambenas. Ten, kaip
žinia, galiojo rasiniai įstatymai ir asmens vertė buvo matuojama vien pagal jo
prigimtinį gyvenimą. Reicho valdžios tikslas buvo išvesti geresnę žmonių rūšį
(Arendt pastebi, kad, kitaip negu dažnai manoma, naciams visai nerūpėjo vokiečiai kaip tokie – ne, jiems rūpėjo
„arijai“, kurie tik turėjo atsirasti).
Agambenas netgi teigė, kad nacių Vokietijoje vyko medicinos ir politikos
integracija; rūpinimasis gyvybe buvo suvokiamas kaip „kova su priešu“.
(Agamben: 198, 203) Biopolitinės užmačios buvo paplitusios ir fašistinėje
Italijoje bei, dalinai, Stalino laikų Rusijoje. Logiška viltis, kad Niurnbergo
tribunolas padėjo tašką šitame kraupiame procese.
Tačiau ne – dar nacių laikais pasimatė demokratinių
šalių veidmainiškumas: daugelyje jų taip pat galiojo vienokie ar kitokie
rasiniai įstatymai, vyko eksperimentai su žmonėmis. (Agamben: 216) Tačiau dar
svarbiau yra tai, kad nacių Vokietija ir fašistinė Italija pramynė kelius
daugeliui praktikų, kurios stačiai neatsiejamos nuo šiuolaikinės valstybės:
naciai pirmieji ėmėsi kovoti su rūkymu, o fašistinė Italija įvedė motinystės
išmokas. Šiais laikais visos valstybės pasekė jų pėdomis.
Po šio teorinio ekskurso, grįžkime į mūsų dienų
pasaulį. Nors nacių eugenika neprigijo (ar ji negrįš?), tačiau rūpinimasis
piliečių sveikata pasiekė stulbinančius mastus. Taip rūpinamasi gyvuliais
gyvulių ūkyje. Rūkymo ir alkoholio vartojimo ribojimai laipsniškai plinta.
Sveikatos patikrinimai ir profilaktika iš paslaugos tampa prievole. Valstybė
aktyviai agituoja veistis. Mokėti šeimai už pagimdytą vaiką laikoma savaime
suprantamu dalyku. Ne vien fizine, bet ir psichine mūsų sveikata valstybė
uoliai rūpinasi. Požiūris į žmogų daugeliu atžvilgiu pasikeitė. Kapitalizmo
plėtra vyksta „į vidų“. Jei anksčiau žmogaus privatybė, laisvalaikis
(ne-veiklumo laikas) buvo traktuojami kaip kažkas visiškai non-existent sistemos požiūriu, dabar būtent jie yra dėmesio
centre... Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad esame verčiami vertinti savo pačių
kūnus kaip naudingų iškasenų telkinius, kuriuos dera našiai eksploatuoti. (Baudrillard:
163) „Išnaudoti savo potencialą“ yra pritaikyti kapitalistinės įmonės valdymo
principus savo kūnui ir sielai.
Svarbiausia, įvyko poslinkis nuo žmogaus, kaip
sąmoningos būtybės, vertinimo, prie žmogaus, kaip sąlygotos, kažkaip
„besielgiančios“ būtybės, vertinimo. Arendt teigia, jog veiksmą (praxis) visuomenėje pakeičia elgesys –
prognozuojamas, matuojamas, vertinamas. (Arendt, 2005: 44-46) Ekonomika, pasak jos,
„[g]alėjo tapti mokslu tik tada, kai žmonės tapo socialinėmis būtybėmis ir
vieningai pradėjo laikytis tam tikrų elgesio schemų, todėl tie, kurie nesilaikė
taisyklių, galėjo būti traktuojami kaip asocialūs ar nenormalūs.“ (Ten pat:
45-46) Žmogaus laisva valia ir sąmoningumas nuvertinamas. Taip, viena vertus,
gali atsirasti pasiteisinimas, kad nepasirinkai to, kas esi, kita vertus, tai
gali vesti prie visaapimančios diskriminacijos, kai visa žmogaus visuma, jam
pačiam nepavaldi, tampa kaltės šaltiniu. „Sodomitas“, kaip ir „vagis“, buvo tam
tikrus veiksmus atlikęs asmuo. „Homoseksualas“, kita vertus, yra visaapimantis apibūdinimas, kaip
pastebėjo Michelis Foucault. (Foucault: 37) Nusikaltimas persikelia iš laisvo
pasirinkimo srities į pačią asmens egzistenciją. Jei esi „born this way“, gali
tekti ir mirti paprasčiausiai dėl to, kad esi toks/ia. Apskritai, jeigu „nusikaltimas“
tampa dalis „prigimties“, su juo kovojama gali būti tik genocidu. (Arendt,
2001: 106) Būtent taip elgėsi naciai.
Tačiau net ne tai svarbiausia, o tai, kad mes
kiaurai persiėmę biopolitiniu požiūriu ir net nebegalime kitaip mąstyti. Iki
valstybės mastų išsiplėtusiame „šeimos ūkyje“, kaip minėjau, galioja ne
laisvės, o būtinybės įstatymai, ne laisvas individų bendradarbiavimas ir
sprendimai, o pater familias žodis
ir, kartais, kumštis. Vargu, ar mes visi tapome kaip tie senovės graikų vyrai,
kurie tvarkė polio reikalus – veikiau mes visi tapome kaip senovės graikų
vergai, kurie sunkiai dirbo. Jie, beje, kartais būdavo netgi turtingi. Romoje vergai
būdavo ir filosofai.
Atėjo laikas paklausti tiesiai – ar mes tikrai
nenorime gyventi gyvulių ūkyje? Ar mes nenorime profilaktikos programų ir
rūpinimosi mūsų psichine sveikata? Ar mes nenorime „vaiko pinigų“, motinystės
pašalpų, tėvystės atostogų? Ar mes nenorime draudimų rūkyti viešose vietose,
baisių nuotraukų ant rūkalų pakelių? Argi nenorime, kad niekas aplink nerūkytų?
Ar nenorime, kad mūsų vaikams nebūtų parduodami rūkalai? Kad mokyklos
valgyklose jiems nebūtų parduodamas fast
food? Ar mes nenorime apsaugoti savo vaikus, drausdami jiems vartoti
alkoholį? Ir ar nenorime, kad keliuose nebūtų girtų vairuotojų? Argi nenorime
gyventi ilgiau, sveikiau, dirbti geromis, saugiomis sąlygomis, be streso, patirdami
džiaugsmą, ir būti laimingesni, jausti palaikymą ir rūpestį, jausti gyvenimo
pilnatvę ir pasitenkinimą savimi? Štai karvėms grojama Mozarto muzika, kad jos
duotų daugiau pieno, – tai kodėl mums negrojama?! Manau, dauguma sunkiai
atsisakytų viso šito...
Tiesa ta, kad dauguma žmonių nebegali įsivaizduoti pasaulio be šitų drausminimo priemonių, be
nuolatinio elgesio reguliavimo, siekiančio giliausias mūsų organizmo vietas.
Problema tame, kad biopolitika neįmanoma, bent
teoriškai neprileidus visų jos
prielaidų, pasirinkus vien rūpestį, bet ne kontrolę, vien globą, bet ne draudimus;
naciai vienu metu ir rūpinosi rasės sveikata, ir žudė žydus. Manipuliacija
gyvybe, kurioje naciai praktikavosi su koncentracijos stovyklų kaliniais, toli
pažengė: genetinė modifikacija, dirbtinis apvaisinimas, genų inžinerija,
klonavimas, nanotechnologijos ir t.t. yra galingas ginklas valstybės rankose. Turint
šias priemones po ranka, įmanoma pasiekti tokį valdymo mastą, kuriam by default būtų negalima atsispirti.
Svarbiausia: kažkas kitas (greičiausiai stambiosios korporacijos) atsistos tarp tavęs ir tavo prigimtinės gyvybės.
Mes
praradome nekaltybę, todėl tai, kas dešimtis tūkstančių
metų vyko savaime, natūraliai, nežinia kaip, dabar vyksta kontroliuojamai, yra reguliuojama
ir numatoma. Gyventi tapo kažkaip keista. Tai nėra nei vienareikšmiškai blogai,
nei vienareikšmiškai gerai, tačiau, kol mūsų kūnai tampa techninių priemonių –
mechaninių, elektrinių ir biocheminių – susikirtimų vieta, kur viskas tampa
dirbtinai nustatoma, mūsų mąstymas tampa vis labiau sukaustytas neuromokslų. O
kas nutiks, kita vertus, jei paaiškės, kad naujausi mūsų vaistai sukelia
baisias pasekmes tik po daugelio metų,
ateities kartos nenorės prisiimti
atsakomybės už mūsų jiems
paliktas radioaktyvias atliekas, arba, jei kompiuteriai, reguliuojantys viską
ir apskaičiuojantys viską, sugęs?
Mes nepasiruošę pasipriešinti, nes mielai norėtume,
kad mumis pasirūpintų specialistai.
Be to, visada bus panaudotas svariausias argumentas,
metamas į kovą, kai kas nors ima, kaip vaikas, spyriotis, nenorėdama/s paklusti
naujiems suvaržymams: jūs nenorite vaizdo kamerų, sekančių kiekvieną jūsų
žingsnį darbe, mokykloje, prekybos centre, geležinkelio ar autobusų stotyje,
oro uoste, galiausiai, gatvėje? Tai gal jūs esate teroristas/ė ar jiems prijaučianti/s?
Norite tapti nusikaltėlių auka – o ar nebijote, kad – jei turite vaikų – būtent
jie taps aukomis? Nenorite, kad jūsų
buvimo vietą nustatytų Bendrasis Pagalbos Centras? Nenorite, kad jūsų elektroninis
paštas būtų sekamas, o naršymo istorija – kaupiama specialiųjų tarnybų
specialių padalinių? O ar nesate kartais pedofilas, Rusijos agentas ar
teroristas, kad taip slepiatės? Ar turite ką slėpti? Juk tai puikus argumentas
– juk kas drįs prieštarauti, kai, sekant be jokio orderio, sugaunamas pedofilas
ar teroristas... Niekas nenori kalbėti apie tokias „smulkmenas“ kaip privatumas
didžiulės grėsmės akivaizdoje! Draudimas naudotis mobiliuoju telefonu, einant
per perėją, reikalavimas dėvėti atšvaitus – ar tuo dar galima abejoti?
Mano manymu, jei žmogus nori gerti ir nusigerti,
būdamas laisvas individas, turi tokią teisę. Jei mes manomės geriau už jį žiną,
ko jam reikia, kaip jam būtų geriau, tai tik mūsų požiūris, požiūris mūsų atžvilgiu, dažniausiai, mes tiesiog
norime, kad tas žmogus tarnautų mums,
būtų geras mums – o ne sau, – ir
elgtųsi taip, kaip tinka mums,
vaidintų mūsų patvirtintą vaidmenį.
Aš neskatinu visiško abejingumo savo artimo atžvilgiu,
tačiau abejingumas yra kur kas geriau, negu kišimasis į kito gyvenimą ir
laisvės atėmimas iš kito žmogaus, – ar maža istorijų, kaip „norėdami gero“
žmonės terorizuoja savo giminaičius, vyrus/žmonas, vaikus, draugus,
bendradarbius, mokinius? Reikia tiek pateikti žmogui prasmingą alternatyvą tam,
kas mums nepatinka (pvz., girtavimui), tiek suvokti individo autonomiją ir
teisę pasirinkti. Reikia žmogų įtikinti
elgtis kitaip. Visgi, mes nesame linkę pripažinti Kitam teisės spręsti. Netgi
esame linkę atsisakyti savo pačių teisės spręsti ir perleisti ją kitiems –
valstybei, verslui, švietimo sistemai, teisėsaugai, gydytojams ar, asmeniniu
lygmeniu, psichologams arba „paveldimumui“, „prigimčiai“ ir „biologiniams
skirtumams tarp lyčių“.
Galiausiai, labai sunku įsivaizduoti pasaulį be šios
kontrolės, kurios mes pasigendame, vos mumis nepasirūpinama. Valstybė mus apgins ir mumis pasirūpins. O mes
būsime padorūs piliečiai. Tačiau, kaip ten bebūtų, mums patinka būti
glostomiems ir maitinamiems, todėl turi būti priimtina ir būti mušamiems ir
nuodijamiems.
Agamben, Giorgio. 2016. Homo sacer: suvereni galia
ir nuogas gyvenimas, vertė Saulius Jurga, Vilnius: Kitos knygos, 267 p.
Arendt, Hannah. 2001. Totalitarizmo ištakos, vertė
Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba,
487 p.
Arendt, Hannah. 2005. Žmogaus būklė, vertė Aldona Radžvilienė
ir Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 309 p.
Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai
ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 258 p.
Foucault, Michel. 1999.
Seksualumo istorija, 3 t., vertė Nijolė Kašelionienė, Renata Padalevičiūtė,
Vilnius: Vaga, 526 p.
