Skaitau ir nežinau, ką skaitau. Koks šlykštus
jausmas! Galėtų būti šilta diena, praleista lauke, praleista gamtoje,
praleista... Praleista – kas praleista? Ką aš vėl praleidau? Išsprūdo mintis,
žuvis iš delno, aš nesu gyvenime žvejojęs... Tai prie ko čia žuvis?
Hermeneutinis ratas: kol nesuprasiu, ką skaitau, nesuprasiu, kas esu, bet kol
nesuprasiu, kas esu – nesuprasiu, ką skaitau, ė... Gerai, viskas, gana, padedu
knygą.
Jei šiandien būtų šeštadienis, vis vien būčiau
priverstas skaityti, nes šeštadieniais nuobodu man čia. Išeiti į kiemą? Koks
paikas sumanymas tai būtų, iš manęs tik pasijuoktų kas nors. Kas manyje
juokinga? Gal man eiti į kokią humoro laidą. Taip ir įsivaizduoju: ateinu, sėdi
žymiausi Lietuvos žmonės ir minia pririnktų iš aplinkinių gatvių atsitiktinių
praeivių, tėvai, giminės, tolimi ir artimi – prie TV ekranų, ir, akimirkai
susitelkę, sutelkę savo žvilgsnį į mane, visi vienu metu pradeda juoktis,
žvengti, raitytis ant grindų, susiėmę už pilvų, aš šypteliu, man net įdomu,
kodėl jiems taip juokinga, ką, ką jie jaučia, taip smagiai besijuokdami... Tik
nelinksma kažkaip, vis vien. Juk iš manęs juokiasi. Užteks, gana, dabar į
mokyklą nereikia, atostogos juk. Kai grįšiu, galėsiu miniatiūrinę šio vaizdo,
štai iškilusio sąmonėje, kopiją stebėti gyvai. Jei šiandien būtų šeštadienis...
Aš laukčiau ko nors...
Bet šiandien antradienis. Kas iš to, po galais? Mano
darbai ir dienos lekia, nesustoja. Arkliai po manimi vaitoja. Kakta rasoja,
paspirk savo telefoną su koja, kai jis iškris tau iš rankų, išsprūs kaip žuvis
– Būk vyras, duok jam. – Taip, duok duok. Kankynė. Jei aš stebuklingai imčiau
sprūsti iš konteksto, iš situacijos tinklų kaip žuvelė, kas tada būtų? Taip
išprotėjama. Įvykis: jie stovi, apstoję tave, sako nemandagius žodžius, tarkim
„Karoli, tu kartais ne [keiksmažodis]? Mum seniai atrodo, kad tu
[keiksmažodis]“, arba „Ei, [keiksmažodis], [keiksmažodis] iš čia, mikliai,
[keiksmažodis][keiksmažodis], [keiksmažodis]...“, tu visas įsitempęs, kinkos
dreba, oi dreba, ypač kai priešais stovi Mantas, didelis, storas paršas, arba
Jonas, arba Adomas. Štai kaip ims ir tvos tau. Arba spjaus iš savo prarūkytų
nasrų tiesiai tau į veidą. Jie reikalauja atsakyti, klausinėja niekų. Reikalauja,
kad kalbėtum su jais (arba šeštokai šaukia per visą koridorių „Ei, pasakyk ką
nors“ ir apstoja tave, seka paskui, kad ir kur eitum), reikalauja dėmesio
(„Dėmesio“ – nervingu balsu sako istorijos mokytojas prakaitu prasmirdusioje
klasėje, nes penktadienis, šešta pamoka), kaip tada, kai apstojo ir sakė
„Nusiimk šaliką, [keiksmažodis]“. O tu štai imi ir nutolsti nuo jų, visiškai
nekreipi dėmesio į tai, ką jie tau sako. Stovi taip, lyg stovėtum vidury miško,
aplink oštų medžiai, čiulbėtų paukščiai, šalimais čiurlentų upelis, pvz.,
Vilnia. Tu visiškai nesuvoki, ką jie tau kalba; jų žodžiai reikalauja tavo
atsako, reakcijos, tavo supratimo, dalyvavimo, o tu nedalyvauji, esi čia ir nedalyvauji šitame specialiai tau
surengtame smagiame show. Bet kas
toliau? A, jie tave muš, o tu nesipriešinsi, supranti, n e s i p r i e š i n s i. Jie mėtys į tave
sniego gniūžtes, temps tave už šaliko, apmėtys niekam šitam mieste
nereikalingais obuoliais, kurie mėtosi tiesiog gatvėj šalia tavo mokyklos, o tu
stovėsi it uola. Obuoliai glamonės tavo pilvą, krūtinę, nugarą, paglostys nosį,
lūpas: beveik romantika, beveik seksas, sakyčiau; palies kaktą. Sniego gniūžtės
atvėsins karščiuojančią galvą, tavo karščiuojančias akis, sušildys sušąlusias ausis,
vėlgi, nosį, kuri užuodžia per daug smarvės šioje mokykloje. O tu nesipriešinsi.
Ko tu sieksi tuo? To stebuklingo momento, kai jie
visi nustos mėtę į tave daiktus, nustos trankę tavo kūną, kai jie nuleis
rankas, ir jiems pasidarys skaudu, kaip pamačius pervažiuotą kačiuką gatvėje.
Jiems taps taip nemalonu, kad jie štai taip elgėsi. Jie žvalgysis vieni į kitus
ir klaus, kaip čia taip išėjo, kad jie šitaip blogai elgėsi? Jie... Jie... Ką
jie? Gal atsiklaups prieš tave, ką? Kažkokios liguistos fantazijos, po
galais... O gal jie palūš, pamatę, kad tavęs negali įveikti, kodėl taip manai?
Nietzsche, vergų moralė, „klausykite, man atrodo, kad čia meluojama“. Tau
laikas pasitraukti į dykumą. Tau laikas.
Bet aš tada pasielgiau juk visai ne taip. Visi
pastebėjo, kad aš nesėdu ant palangių. Ir štai kartą, kai buvo septynios
pamokos, o aš buvau baisiai pavargęs, kojos vos laikė mane stačią, ėmiau ir
atsisėdau ant palangės. Visi atėjo ir apstojo mane. Kodėl aš nepasitraukiau, kaip
svajojau, kodėl? Taip gali išprotėti. Visi tokie įsijautę, įsitraukę, o tu
ignoruoji viską, kas čia dedasi. Taigi, kita stadija būtų: jie, apstoję tave,
kalbasi apie tave, o tu nekreipi nė
mažiausio dėmesio. Taip kalbama apie bepročius. Žiūrėk, Agota dar paglostytų
tau galvą, kaip mažam vaikui, o gal net Šarūnas paplekšnotų per petį... Taigi,
visos kilnios, iš pirmo žvilgsnio, strategijos, atidžiai į jas įsižiūrėjus,
veda į durnyną.
Tavo akys... Mano kūnas... Jie galėtų susiliesti,
galėtų galėti... Debesys, debesys, aš vėl vienas, stoviu vidury laukų, kaukiu
kaip šuo. Dangus lyg celofaninis maišelis ant galvos. Atrodo, kad horizonte jis
prisiūtas prie žemės, todėl aš iš čia niekados neištrūksiu – esu pasmerktas
(Dominykas sakė, kad su Tomce uostė klijus...), uždusiu; man rodos, kad aš
stebimas.
Kai ilgiau patyli, visi
atkreipia dėmesį – tėvai, mokyklos psichologė, administracija, auklėtoja.
Atrodo, kad galvoji, o galvoti pavojinga, maža ką sugalvosi (vėl puikybės
priepuolis!), iš tiesų tai jiems atrodo, kad aš narkomanas, kad susidėjau su
bloga kompanija, kad štai pradėsiu rūkyti ar užsiiminėti nesaugiais lytiniais
santykiais. Et, jie nežino tiesos! Aš su niekuo nebendrauju, atsakinėju tik
mokytojų paklaustas, nėra jokių merginų, jokių draugų, visos mano pagundos
saugiai tūno manyje, todėl man reikia pasitraukti į dykumą. O tavo akys gal ir
geidžia manęs, bet tas aš, kurio jos geidžia, man šlykštus, o gal aš jo net ir
nepažįstu, tai labiau tikėtina, gal jis kaip žuvis vandenyje, egzistuoja tik
tavo galvoje, bet tavo geismas mane domina tik teoriškai, tik, kai sustoja
mintys, lieka vaizdiniai, nurenginėjantys romantiškas mano fantazijas, kad
matytųsi visas jų akivaizdus banalus nuogumas ir biologinis pamatas. Mano kūnas
man kliudo mėgautis viskuo vienu metu, žiūrėti į žvaigždes, nenorint miegoti,
bet be šito kūno juk aš nieko nematyčiau, neužuosčiau, neliesčiau ruplėto
medžio kamieno, tavo rankos – atsitiktinai, aišku; todėl man reikalingas kūnas.
Nežinia, kas iš mūsų palūš pirmas – jis ar aš.2016
