Viena diena iki kažko

„Iki“, – pasakė Ramūnas. Ir įšoko į troleibusą, kuris nudardėjo (mat buvo senas) Pylimo gatve. O Tomas liko stovėti. Ir diena buvo dar tik beprasidedanti, o jis stovėjo, jaukiai įsitaisęs medžių paunksmėje, mat buvo karšta. Be to, atsiduso.

Tomas Apeironas stovėjo po medžiu, bet, tiesą pasakius, vos akimirką. Iš karto metėsi kažkur kitur. Diena, kaip žinia, buvo beprasidedanti... Buvo vasara, birželis. Jis buvo vienas retų žmonių su ilgomis rankovėmis. Tądien, kiek anksčiau, jiems buvo egzaminas; kai jis pasibaigė, jiedu su Ramūnu ilgokai trypčiojo prie universiteto (kalbėjosi), paskui Ramūnas pranešė, kur traukiąs, tada Tomas pranešė ketinąs „pasivaikščioti po miestą“. Taigi, jie kartu ėjo iki Pylimo gatvės. Čia sustojo... Tada viskas buvo aišku. Dabar – nebeaišku. Diena pasidarė nepakenčiamai didelė, ji kepė ant lėtos ugnies. (Didelė žuvis.) Švietė saulė. Medžių lapija tingiai siūbavo, mašinų srautas tekėjo į visas puses. Gyvenimas aplink teka į visas puses, o Tomui darosi neramu.

Specifinė Tomo Apeirono problema yra baimė, kad kažkas aplink yra nepakeliamai didinga. Žodis „begalybė“, kuris lyg ir savaime peršasi šiame kontekste, gal yra kiek perdėtas, mat jos kaip ir neįmanoma įsivaizduoti (tuo tikėjo Tomas ir mums to pakanka). O be galo (tiksliau – su galu) didelį dydį, be gaaaaaaaalo (t.y. turintį galą) didelį dydį – įmanoma.

Tomo Apeirono gyvenimas visiems laikams pasikeitė, kai jam buvo trylika metų. Tada – jis gerai pamena tą akimirką – jis pajuto, kad ten, žydrame danguje, prasideda kosmosas, jis matyti ten (tiksliau, reikia įjungti mąstymą, kad tai suvoktum, vien matymas, vienas pats, apgauna, nes matai tik dangaus žydrynę, lyg gaubtą). Ten, suprato jaunasis Tomas, glūdi kosmosas, tiksliau – atvirkščiai – Tomas glūdi kosmose. Kai jis – tai tetrūko keletą sekundžių – suprato, kokio dydžio gali būti Visata, jo širdis pradėjo daužytis, lyg bėgiojant per kūno kultūrą, jį apėmė kažkoks visiškai ligtol jam nepažįstamas jausmas – kad jis mažėja, mažėja, mažėja ir pasaulis aplink tampa toks milžiniškas, kad per didelis suvokti Tomui... O už lango ramiai sau tekėjo gyvenimas. Kaip galima gyventi nesuvokiant, kad esi tik dalelė kosmose? Jį apėmė neviltis... Aišku, Tomas augo toliau, brendo... Jį ėmė traukti žemiškesni, kūniškesni dalykai, kūnai, ypač – vaikinų kūnai. Tačiau kartkartėmis lyg vėjas nupūsdavo jo kasdieniškus rūpesčius ir menkus išgyvenimus, nes jis vėl prisimindavo tą jausmą, kai pirmąsyk pajuto, kad gyvena Žemėje, o Žemė – kosmose...

Ši diena darėsi pavojinga. Iš ryto ją suskliaudė egzaminas, kuriam Tomas ruošėsi iš vakaro. Kelionė į universitetą, skaidrinama atsiveriančių giedro vasaros pradžios ryto vaizdų kontempliacijos ir kartu važiuojančių žmonių stebėjimo, buvo aiški ir tikslinga. Jos pabaiga aiškiai ją apribojo. Jos tikslingumas, jos nukreiptumas, jos įnirtingumas, jos intensyvumas, rodos, kilo ne iš ko kito, o tik iš jos ribotumo: kelionės pabaiga leido Tomui ją išgyventi, išjausti. Kelionė be pabaigos jam rodėsi stačiai siaubingas vaizdinys... Ši diena galėjo tapti kažkuo tokiu. Kai stovėjo prie universiteto ir kalbėjosi su Ramūnu, bandydamas savo elgesį priderinti prie tikslo visiems einantiems pro šalį sukelti įspūdį (kokį tiksliai – nežinojo), Tomui viskas irgi buvo aišku: Ramūnas trypčioja, mindžikuoja, tuoj pasakys ką nors panašaus į „Man reikia eiti, che che...“ ir kone bėgte pasileis žemyn Universiteto gatve. Ir todėl kalbėtis įdomu: kiekviena akimirka gali būti paskutinė, reikia spėti įkišti savo trigrašį, paliesti dar ir šitą temą, reikia spėti padengti savo žodžiais visą pasaulį. Jei Ramūnas būtų nuolatinis jo palydovas, jei tektų nuolat su juo kalbėtis... Ne, tai būtų jau visai nekas! Kai jiedu ėjo gatve, taip pat buvo aišku, kad eina jie į stotelę. Tada jie į ją atėjo. O tada, na, taip, jiedu laukė Ramūno geidžiamo troleibuso (ar tai troleibusas geidė Ramūno, kurį praryjo visą?).

Tačiau tada toks buvimas Tomą ėmė kažkodėl slėgti... Jis jautėsi taip pat nemaloniai, kaip kad jaučiasi autobusui sustojui prie šviesoforo: sustojimas, pertrūkis, gaišimas. Norisi sklandaus judėjimo, tekėjimo, o čia kažkas užtvenkia patirties upę. Lyg kažkas suspaudžia ranką, suveržia ir kraujas nustoja tekėti į ją, ji laipsniškai pamėlynuoja, atšąla, atmiršta. Vyksta žaibiškas pelkėjimo procesas, mintys pinasi, tunka, pasklinda pašvinkęs pelkyno kvapas. Stagnacija..

Bet dabar, laimė, Tomas vėl gali keliauti, judėti, gyventi... Atrodė, lyg Ramūnas užgaišo per ilgai, lyg jų išsiskyrimui trūko sklandumo. Tas stovėjimas stotelėje buvo kažkas perdėto, kažkas keliančio nuobodulį. Panašiai Tomui būdavo pasiekus tam tikrą limitą, kai apie kažkokį dalyką pasakai beveik viską, ką gali, tačiau esi verčiamas (ar manai turįs) toliau šnekėti (trupinių ieškojimas kišenėse, kai, iš pirmo žvilgsnio, nieko nebėra, bet ieškai toliau)...

Bet kur eiti? Šita nežinia ėmė tvenktis virš jo, kaip grėslūs debesys (gal jie jau tvenkėsi tuo metu?). Aišku buvo, kad... kitas egzaminas – kitą pirmadienį. O dabar – penktadienis. Ir dabar tik po 11:00. Karšta, tvankus oras ir nuteikia nuotykiams, ir migdo... Visgi, geriau nuotykiai, veiksmas. Tad Tomas Apeironas sustoja prie perėjos. Tačiau įkyriai dega raudona, o pro jo akis teka automobilių srautas. Chaosas ir absurdas. Tomas bando susikoncentruoti, tyrinėti priešais stovinčio namo fasadą, šalia stovinčios merginos suknelę, tačiau į galvą įkyriai lenda agresyvios, gleivėtos, šlykščios mintys; vienos yra tiesiog visiškos nesąmones, į kurias jis stengiasi neatkreipti savo mąstymo žvilgsnio, neapšviesti jų savo proto žibintuvėliu, o kitos – susijusios su anuo didingumo paradoksu, kas šiuo metu vyksta kitame Vilniaus gale, pavyzdžiui. Jo smegenis, rodos, vienu metu atakuoja tūkstančiai vaizdinių su visų įmanomų įvykių konsteliacijomis visame Vilniuje, visoje Lietuvoje, visame pasaulyje; jis žino, kad tai iliuzija... Bet šita iliuzija nuolat, nepaliaujamai skleidžia lyg milžiniško medžio šakas jo galvoje, atrodo, tuoj ims kaltis pro akis, kaip medžiai pro seno medinio namo langą lenda į vidų, į kambarį ar į virtuvę... Pagaliau žalia!

Tomas nustriksėjo per perėją ir paniro į Vilniaus senamiestį, Islandijos gatve nupėdino link Radvilų rūmų, apie kurių architektūrą kadaise rašė (kas dar pamena jo darbą, įvertintą 10?), o tada nuėjo link Vokiečių gatvės... Kur ėjo, dar nežinojo. Bet – numanė. Potencialūs maršrutai jam primetinėjo save. Šiandien – ryškėjo Tomo galvoje – jis nueis į Bernardinų sodą, nueis ten pro Bokšto gatvę, pro laiptus, laiptais nusileis žemyn... Eis Maironio gatve. Tačiau... kam? Kam jam ten eiti? Dera eiti namo, o gyvena jis Justiniškėse. Ten dabar irgi turėtų būti karšta. Bet kas ten yra dabar, kas dabar vyksta Justiniškėse? Bet... tas jaunuolis plonais pirštais, tas tylus šviesiaplaukis, kurį Tomas ir vėl matė autobuse, tas, kuris jam asocijuojasi su karameliniais ledais, – ką jis dabar veikia? Ir kur jis dabar? Bet dabar vertėtų eiti namo ir ruoštis sekančiam egzaminui... Tačiau diena skleidėsi ir žmonės pėdino visomis kryptimis, skuodė ir sliukino. Vos Tomas sustodavo, sulaikydavo kvėpavimą, jų maniakiškas ėjimas imdavo atrodyti grėsmingas – neatrodė gresmingas tik einant sykiu su visais. Ir nejaugi dabar sėdėti namie? Ir nejaugi vėl parašyti Ramūnui laišką el. paštu ir laukti atsakymo keletą dienų, o gal savaičių (o pirmadienį jis: „Oi, mačiau, laišką parašei, tai neturėjau laiko atsakyti, sorry...“)?

Ne, geriau jau... „Pasivaikščioti po miestą“. Tačiau ši frazė slėgė Tomą savo svetimu svoriu, savo oficioziniu rimtumu. Atrodo, kad vaikščiotų kažkaip „pasivaikščiodamas“, jei tik pasiduotų jos vilionei... Ne, norisi vaikščioti kaip nors... anonimiškai, neišsiskiriant. Tyliai, diskretiškai, bet: primetant save aplinkiniams, ir tegu visi gyvai svarsto: „Kur šitas jaunas vyras traukia tokią karštą dieną su marškiniais ilgomis rankovėmis?“ Tegu svarsto... (Toliau: „Jis kažkaip keistai eina... Ir ilgos rankovės... Tokią karštą dieną... Gal... narkomanas?“) Bet juk nesvarstys, juk jiems ne motais!

Visgi, mintis kad paprastai, „nepasivaikščiodamas“, nusliukins į Bernardinų sodą, Tomo negalėjo pilnai patenkinti... Ką ten veiks? Ar nepasijus vėl sustojęs? Tačiau dabar miestas, senamiestis ir kaip kraujo kūneliai jo gyslomis pulsuodami keliaujantys žmonės žadino Tomo nuotykių, įdomumo, kaip jis mėgdavo pats sau sakyti, troškimą, – visam tam nėra vietos Justiniškėse. Tačiau: juk tai ten  trylikametis Tomas Apeironas patyrė... tą jausmą, kad yra tik kažkoks mažas vabalėlis Visatoje, – argi tai neįrodo, kad didingumas gali užklupti bet kur?  Tačiau dabar jis pajuto, kad Vokiečių gatve šiandien eiti negali. Teko sukti Dominikonų gatve, paskui – Gaono, Stiklių gatvėmis, tada – į Rotušės aikštę, plieskiant saulei ir ore tvyrant kažkokiam Įvykio artėjimo jausmui. Ar ne taip jautėsi turiniečiai tądien, kai Nietzsche pamatė plakamą arklį?

Tomo Apeirono troškimas apriboti savo buvimą ir taip įsteigti apribotame garde prasmę, matyt, prasidėjo dar iki atvirai jam pasirodžiusio didingumo... Tačiau būtent tada jis aiškiau suprato, jog neįmanoma prasmingai gyventi begalybės ar kažko tau per didelio akivaizdoje. Begalybė nuvertina bet kokias pastangas. Ir kitądien iš biologijos gautas dešimtukas trylikamečio Tomo nepaguodė, nes jis pajuto, kad tai yra menka ir bergdžia. Tik apribojus savo egzistenciją, tik apribojus savo veiksmus, įmanoma turiningai gyventi. Todėl jis tądien grįžo namo, atsisėdo prie kompiuterio ir nusprendė pasiklausyti TIK trijų dainų. Ir tos trys dainos buvo kur kas reikšmingesnės ir svarbesnės jaunajam Tomui, negu būtų, jei jis būtų praleidęs visą vakarą klausydamasis muzikos. Jis buvo išgelbėtas. Ir kitą dieną, mėtydamas į šoninį krepšį, besibaigiant kūno kultūrai, jis pajuto, kad gali išgelbėti savo veiklos prasmingumą tik pasakęs sau, kad mes TIK vieną kartą. Jei pataikys – tai bus tikrai reikšminga pergalė, o jei ne – tragiškas pralaimėjimas... Jis nepataikė, tačiau, kol kamuolys skriejo nuo jo pirštų galų iki krepšio, jis jautėsi gyvenąs iš tikrųjų.

Dabar Tomui dingojosi, kad jo gyvenimas tuščias. Jis stovėjo Rotušės aikštėje ir tirpo. Turistai įkyriai turistavo. Kiti žmonės, galgi irgi turistai, tingiai sėdėjo ir valgė lauko kavinėje... Gyvenimas dabar atrodė beprasmiškas, nes jam jau nemažai metų, o jis vis dar studentas, trečio kurso; netrukus, rodė aplinkybės, jis baigs mokslus, o tada turės... vėl kažką veikti? Bet kam? Tuo mokykla ir buvo įdomi, kad turėjo aiškią pabaigą. Studijos universitete irgi turi aiškią, apčiuopiamą pabaigą. Tačiau po to atsiveria tuštuma... Karjera... Tomas nedirbo, galėjo sau tai leisti, nes buvo iš vidurinės klasės. Kaip įmanoma dirbti, kai už žydro dangaus – kosmosas? Jei suspenduoji natūralią nuostatą, tai, aišku, viso labo žydra paklodė, lubos, gaubtas, tačiau vis tiek... Jei ten, štai tos, dabar, vidury dienos, nematomos, žvaigždės mums vaidenasi, tačiau jos jau išnykusios... Kam dirbti? Juk darbas būtų prasmingas tik jei žinotum, kad jis turės pabaigą... Jei Tomas būtų labiau domėjęsis technologijų pamokomis pas mokytoją Izidorių Anankę, jei būtų išmokęs išdrožti iš medžio klumpę, jis galėtų tikėtis prasmę regėti, droždamas tą klumpę, – jos pagaminimas apribotų jo pastangas, nukreiptų jas tikslo link... Tačiau dirbti, pvz., biure? Ar ministerijoje, kaip jo tėvas? Ką ten veikti? Ir dėl ko? Tomą ėmė slėgti „kosmoso baimė“, kaip jis ją vadino, tik šį kartą ją kėlė Darbas. Dirbti, kad užsidirbtum pensijai? Bet juk tai bus... kada tai bus? Ir ar iš viso bus? Štai – gyvenimas visiškai beprasmiškas, jei nėra pabaigos. Tekstas, ne knyga.

Tačiau pabaiga yra: mirtis laukia visų: ir bomžo, dabar slenkančio palei Rotušės aikštę, ir štai to įmitusio galimai vokiečio, valgančio lauko kavinėje cepelinus (ar pirmasis slenka autentiškiau, negu antrasis valgo?). Bet... kada tai bus, kada? Tomui jau kurį laiką atrodė, kad jo pelkėjantį gyvenimą išgelbėtų tik ankstyva mirtis. Skamba absurdiškai! Bet Tomui tai atrodė vienintelė išeitis: jei jam liktų gyventi, tarkim, pora mėnesių, na, gal pora metų, ne daugiau, gyvenimas kaipmat – atrodė jam – įgytų prasmę, intensyvumą ir spalvas. Kiekviena diena, artinanti jį prie mirties, būtų vis svaresnė, vis svarbesnė, vis ryškesnė. Jis lyg tikėjo, kad gyvenimas, tokiu atveju, imtų laipsniškai tankėti, kol virstų deimantu, kol taptų prasmingas ir ryškus, žėrintis ir akinantis kitus, net būsimas kartas. Gyvenimas, kol mirtis yra efemeriška ir atrodo esanti tolima kaip horizontas, atrodo išskydęs. Tik mirties artumas, jos suvokimas pagyvina gyvenimą. Ši keista mintis Tomą Apeironą keistai pradžiugino.

Jau nuo septyniolikos metų jam vis vaidenosi, kad greit mirs. Tačiau ši mintis nėra tokia vienareikšmiška: Tomas netroško mirties, ne, jis troško būtent gyvenimo, tačiau intensyvaus, spalvingo, tikro. Jis bijojo net pamąstyti apie nebūtį – ji jam regėjosi esanti „negatyvi begalybė“.

Tačiau kaip gyventi Žemėje, kai ji yra tik dalis kosmoso? Kaip gyventi Vilniuje, kai yra Milanas, Paryžius, Tokijas, Londonas? Kaip studijuoti lietuvių filologija, kai dar yra filosofija? O klasikinė filologija? O istorija? O meno istorija? O kiek pasaulių atsiveria Tomui prieš akis, įsivaizdavus, kad galėjo lankyti kitą mokyklą... Juk vien tai, kad jis būtų ne Tomas, o, tarkim, Tadas, numato begalę scenarijų ir leidžia įsivaizduoti begalę galimų gyvenimo formų.

Pasaulis ėmė rodytis toks didelis, kad ėmė triuškinti Tomą; jis, išpiltas prakaito, stovėjo Rotušės aikštėje, o tada lėtai ir ryžtingai pajudėjo link Šv. Kazimiero gatvės. Akimirką pagalvojo, kad šiuo metų a) ant jo veido nepaliaujamai ir abejingai auga šeriai; b) jo viduriuose šiuo metu aktyviai tęsiasi virškinimas. Pasaulis, atrodo, augo, skleidėsi ne vien virš jo, bet ir jame, pasaulio didumas/mažumas bloškė jį kažkur vis giliau į save – bet ne į save. Apie kokį „aš“ gali eiti kalba, jei šeriai ir žarnos nepaliaujamai drasko tą „aš“, tąso jį, lyg šunys mėsgalius ar kaulus? Bet visgi kažkoks „aš“ buvo ir suvokė, kad jį drasko šeriai ir neramina žarnos... Tuo tarpu viršum miesto tvenkėsi debesys.

„Jei žinočiau, kad greit mirsiu, aš... prieičiau prie jo...“ – tarė sau Tomas Apeironas, turėdamas minty tą jaunuolį, kurį godžiai stebėdavo autobuse, rytais keliaudamas į paskaitas ar egzaminus. Mintis jį užkalbinti atrodė tokia beprotiška, jog tik suvokimas, kad nebebus laiko gėdytis dėl šio begėdiško pasiryžimo (ką jau kalbėti apie veiksmą) galėjo pastūmėti Tomą tokiam žingsniui, kad ir teoriškai. Dabar jam vis ryškiau rodėsi, kad tik pabaiga, tik užbaigtumo nuojauta leidžia prasmei egzistuoti pasaulyje. Ar ne todėl sakoma, kad bus Paskutinis Teismas? Ar ne todėl visi nuolat laukia pasaulio pabaigos? Ar ne todėl filmai turi pabaigą? Knygos turi pabaigą? Ar ne todėl filmai ir knygos yra prasmingi, kad yra lyg ranka danguje apibrėžtas ratas, kuriuo nepaliaujamai plaukia debesys? Juk, jei ne tas ratas, mes net negalėtume suprasti to, kas vyksta aplink (aplink!). Muzikos kūriniai irgi juk turi pabaigą... Patirtys išvis išsiskiria iš nuolatinio pasikartojimo ir amžinojo sugrįžimo tik todėl, kad yra apibrėžtos, baigtinės. Pabaiga leidžia mums susiprasti, kad gyvename, ir kuo mažiau suvokiame, kad ji in potentia egzistuoja nuo mūsų gyvenimo pradžios, tuo mažiau gyvename... Ir jis staiga prisiminė, kaip kartą kursiokas, toks Antanas Hiubrys, per retoriką sakė kalbą apie tai, kad gyventi prasminga bus tik tada, kai mokslininkai sugalvos kaip gyventi amžinai. Tomas baisėjosi kiekvienu to liberalo (tas priklausė politinei partijai) žodžiu, persunktu begalybės geismo. Jis troško ne vien, kad ekonomikos ratai suktųsi amžinai, bet ir pačiam tame sukimesi dalyvauti!

Dabar Tomas ėjo Šv. Kazimiero gatve, trumpai žvilgtelėjęs į Bazilijonų vartus, – jų barokiškumas dabar kedeno jam plaukus, nes buvo jiems atsukęs nugarą. Nes jie vis dar egzistavo... Jie tebebuvo – jie ten ir jis tą žino. Išėjęs prie Bastėjos, apsižvalgė, tačiau panorama atrodė per plati, neaprėpiama; apėmė neviltis ir silpnumas. Gal jis serga? Tačiau ar liga nėra užpelkėjimas, bet toks esmingas užpelkėjimas, kad sunku pamąstyti apie kažką labiau susijusio su gaišimu, stagnacija, sąstingiu? Taip... tačiau netikėta mirtis, mirtis per nelaimingą atsitikimą, per teroro išpuolį ar pan. juk yra visai visiškai nelaukta ir todėl visai netinka. Juk jis, pakartokime, ruošėsi gyventi, o ne mirti. Tad, reikia žinoti, kad mirsi, kad tau nedaug liko, tačiau dar turi pakankamai laiko įgyvendinti svarbiausiems troškimams, patirti būties pilnatvę... Tačiau Tomas dabar jautė, koks efemeriškas šis pažadas: liga juk yra susijusi su kančia, skausmu, jis pats ligų visada bijojo; viltis, kad, žinodamas, jog tau nedaug liko, dar turėsi jėgų ir nuotaikos kažką prasminga veikti, ėmė rodytis akivaizdžiai iliuziška.

Tomas nusileido laiptais ir ėjo Maironio gatve, lenkdamasis automobilių ir bijodamas, kad, matydamas statybas, ims įsivaizduoti visas Vilniuje šiuo metu vykstančias statybas, net ir tas, kurių pats savo akimis nebuvo matęs... Tada nukeliavo į Bernardinų sodą. Ilgai žiūrėjo į tekantį vandenį, tačiau jį neramino, kad vanduo teka be pabaigos. Norėjosi, kad tai baigtųsi. Tada upelio čiurlenimas įgytų nukreiptumą, tikslingumą, prasmę, Tomo širdis imtų daužytis tolydžio greičiau, kaip stebint krepšinio rungtynių paskutines sekundes, kol tai baigtųsi... Ir jam norėjosi kažkaip pasirodyti, lyg tuoj bus pabaiga, kažkaip atlikti savo vaidmenį taip savotiškai, taip radikaliai, esmingai... Tačiau šis troškimas neišvengiamai atsimušdavo į suvokimą, kad kiekvienas būdas, kurį tik sugalvotų, būtų atėjęs į aktualybę didžiulio skaičiaus kitų galimų būdų išnaikinimo sąskaita. Kiekviena Tomo pastanga dabar jam rodėsi beprasmiška ir nebuvo valios, kuri gebėtų pasirinkti. Net pabaigos akivaizdoje jis tiesiog pasimestų ir nesugebėtų pasirinkti tokio vaidmens, kuriuo liktų patenkintas; milžiniškas kosmoso svoris dabar jį prispaudė prie Žemės. Jis prisiminė, kaip prieš kiekvieną pabaigą (krepšinio rungtynių, klausomos dainos, skaitomos knygos, paskaitos) jį apima besaikis blaškymasis, nerimas, chaotiškas mėtymasis, nesugebant pasirinkti vienos pozos, vieno gesto, vieno žodžio ar minties...

Tačiau šita Žemė juk... viso labo viena iš daugelio planetų, galaktikoje, kuri tėra viso labo viena iš daugelio galaktikų, Visatoje, kurios neįmanoma įsivaizduoti, nepresuponuojant, bent jau teoriškai, jos ribų, kas aiškiai yra neįmanoma, nes jei ribos – tai Visata ne beribė, o jei Visata ne beribė, tai ji – ne Visata, tačiau Visata be ribų neįmanoma įsivaizduoti, nes protas nėra be ribų, todėl protu su ribomis nepamąstysi Visatos, nes kaip gi tu ją pamąstysi... Juk įsivaizduoji ją su ribomis, ribotą, tad įsivaizduoji kažką kitką, tai negali būti Visata...

Tomas pajuto, kad pasaulis pilnas reiškinių, įsistebeilijo į medį, tačiau medis, o varge, juk visas gumbuotas ir toks įvairiopas, o kiekvienas lapelis... o kiek ten vabalų vabalėlių, o jei dar pamąstysime apie bakterijas... betgi apie grybus... Tada jis pajuto vėjo dvelksmą, tačiau tai buvo vėjas, kuris pučia tik Vilniuje, nors ir dalis didesnio vėjo, atmosferoje judanti oro masė... Tačiau kas yra vėjo apibrėžimas, jo stabili, fiksuota tapatybė? O Tokijuje juk dabar irgi pučia vėjas, tik koks tai vėjas? O ką šiuo metu veikia Ramūnas? Ir kur jis tai veikia, su kuo? Tačiau pats Tomas pajuto, kad veikia kažką su visais tais, kurie aplink – o jų buvo daug. Ir kur baigti jų skaičiavimą – ar tie už anų medžių dar aplink jį, o gal jau per toli? Jis juokėsi ir, kažką burbėdamas sau po nosimi, ėmė kalbinti antis, bandydamas pasidalinti su jomis savo mintimis; jos atsispindėjo blizgančiose ašarose jo akyse.


2017

Mieste

Sėdint kavinėje, visos juslės buvo įtrauktos. Akys slidinėjo nuo mažų žmogeliukų (futbolas), lakstančių palubėje – jie lakstė ir valdė daugybės mažesnių žmogeliukų emocijas: kiekvienas jų veiksmas persiduodavo tamsiai masei, supančiai žalią lauką, kuriame jie lakstė, – iki stebėtinai tikroviškai pateiktos mizanscenos tiesiai po jais – du vyriškiai kalbėjosi, ant jų stalo stovėjo sklidini alaus bokalai; už lango nerūpestingai ir susirūpinę, susikuprinę žygiavo žmonės, juos irgi kažkas tampė už virvučių, kaip tą minią žiūrovų, kuriuos žmogeliukai, lakstantys paskui kamuolį, valdė, lyg lėlininkai. Tačiau viskas buvo priešingai: tai tie žmonės buvo laisvi – jie valdė juos stebinčiojo emocijas, kėlė asociacijas...

Šalia išsidrėbė du pusiau pažįstami žmonės, kursiokai. Jie pasikvietė Vaidotą į šią kavinę, vedini kuo tikriausio draugiškumo – bent jau taip manė pats Vaidotas. Dabar gi jie laikė jį savo rankose ir tylėjo. Skambėjo muzika. Klaiki muzika.

– Ką tu manai apie B.? – paklausė skvarbių akių Mykolas. Dar skvarbesnis, įžūlus, buvo Tomo žvilgsnis, jis sėdėjo priešais. Tomas laikė stalą apgėlbęs, jo plėšrios rankos gniaužė jo kraštus. Akivaizdi klasta.

– Ką aš manau apie B.? Na... – pratįsai išlemeno Vaidotas. Kartoti klausimą – laimėti laiko. Stebėti, stebėti. Deja, akys atrodė tiek pat iškalbingos, kiek balandžių akys, mažos oranžinės akys.

– Taip, mums su kolega kilo toks klausimas. – tvirtai tarė Mykolas. Mykolo balsas atrodė trupinantis žodžius. Plytos.

– Aš manau, kad B. kažkoks pasipūtęs kvailys. – iškošė Vaidotas. Jis nebenorėjo apie tai galvoti. Nemėgo ilgai galvoti apskritai. O dar ta muzika. Jo akys nukripo į negirdimą futbolo mačą. Jis pasijautė esąs stebimas – kad ir kur kryptų jo akys, tai kažką reikš. Jo juslėms viso to buvo per daug.

– Taip... – nusišypsojo Mykolas, katiniškas jo veidas.

Pirštai, Tomo pirštai minkė medį.

Vaidoto pravardė mokykloje buvo „Medis“. Prisiminimas. Užliejo šleiktulys. Jis norėjo trenkti Tomui. Jo marmūzė buvo savimi patenkinta. Vaidotas akimirką pamanė, kad pats atrodė ne ką geriau – kur ten, blogiau!

– Aš ir sakau, kad reikia daryti tą j... projektą, bl... – ryžtingai iškošė vyriškis kairėje. Jo ranka laikė šakutę, ant kurios kabojo kažkoks neaiškus mėsos gabalas. Jo kolega linksėjo. Vaidotui pasirodė, kad suaugusieji būtinai klastingi. Norint suaugti, reikia tapti klastingu. Kvailos mintis, pamanė pats sau.

– Mes ir sakome: koks mulkis tas B. – tarė Tomas.

Netrukus padavėja, už Vaidotą tai jau tikrai jaunesnė mergina, atnešė stalo įrankius. Mykolas: kotletai ir salotos, Tomas: cepelinai ir salotos. Vaidotas užsisakė sulčių. Jis pasijuto pasmerktas. Stalo įrankiai galėjo būti panaudoti ir kaip kankinimo įrankiai. Ir tas kvailas jausmas, kad jis čia sėdi. Štai už lango žengia tiek laisvų žmonių, tiek daug žmonių – bet gal jie vieniši, o jis štai turi net ne vieną, o du draugus. Štai, štai ta mintis, kuri jam galutinai atėmė idiotišką norą jaustis gerai, – jokie jie ne draugai. Noras jaustis gerai – lyg būtų dėl ko...

– Klausykit, aš tuoj. – jis tarė ir mikliai atsistojo.

Atsistojo ir, labai negrabiai, lyg girtas, nupėdino tarp kėdžių, stalų, matė tiek daug lėkščių, pilnų valgio, kuris ruošiasi paskutinei kelionei į žmogaus vidurius, gėrimai.

Ir štai jis nuėjo į tualetą.

Vaidotas visai nenorėjo į tualetą. Jis nusiplovė rankas, pažvelgė į veidrodį. Pasuko galvą, pasitaisė plaukus, pakėlė antakius, šyptelėjo, kreivai. Dabar kitaip šyptelėjo. O dabar pažvelgė kažkur prieš save, aukštyn. Taip, tai kartojasi. Vaidotas jau seniai susitaikė, kad vientiso savo paties vaizdo jam nepavyksta susikurti. Dabar ir vėl jis matė visą galeriją vaidotų. Jie galėtų būti bet kas. Jie galėtų būti kažkas, kas turi draugų. Kas užsisakys alaus. Kas griebs padavėją už užpakalio. Kas pasiųs Mykolą ir Tomą ir suras tokius žodžius, kad jų akyse pasirodys ašaros – jų. Net jų akyse. Visi tie vaidotai buvo kažkas Kitas. Visi jie buvo skilusio veidrodžio gabalai. Štai šitas jam net patiko, jam buvo jo gaila. Jis panūdo išgelbėti jį iš Tomo gniaužtų. Akimirką įsivaizdavo save pas dantistą: dantistas bus Tomas, jo kietos, šaltos, drėgnos rankos gniauš štai šito Vaidoto žandikaulį. Juk tie pirštai tikri... Kodėl taip negalėtų būti?

Jis lėtai išėjo iš tualeto. Pasaulis nepasikeitė. Pasaulis toliau spjaudėsi šlykščia gitarine muzika, standartas, prie kurio tave pratina nuo vaikystės, radijas, TV, pasirink iš daugybės šlykščių dalykų, pasirinkimo prievarta. Pasirinkti kažką kitą. Pasirinkti nepasirinkimą.

Staiga, lėtai eidamas tarp nuo gatvės nutolusių stalų ir baro, Vaidotas pamatė, kaip suokalbiškai kalbasi Tomas ir Mykolas. Ir pajuto, kiek stipriai jis jiems nereikalingas. Ir visiems, visiems šitiems žmonėms. Ir tai visai ne jų kaltė – džiaugsmas pabudo jo širdyje. Pirmą kartą tą dieną Vaidoto širdyje suspindo kažkoks graudus džiaugsmas. Tada pat jam gimė mintis, tokia paprasta, kad net stebėjosi, kodėl pirma apie tai nepamąstė. Jis išeis.

Žaidimas, vaikystė, rungtynės, lenktynės – tikra, kažkas tikra sušvito, Vaidotas, kreivai šypsodamasis, nenuleisdamas akių nuo Tomo ir Mykolo, sliūkino lauk. Jo širdis daužėsi ir jis jautėsi gyvas. Akimirką jo širdis pradėjo daužytis sparčiau, nes Tomas staiga sukluso ir, atrodo, tuoj ketino pasukti galvą, kuomet Vaidotas stovėjo, kad ir per kelis metrus nuo jo, bet tiesiog priešais. Tačiau tuo metu pasigirdo giliai jausmingas „Bl...“ ir nukrito kažkas sunkaus – anam vyriškiui pavyko netyčia nubraukti savo bokalą ir, putodamas, alus sklido visomis kryptimis.

Tomas sužiūro į apačią, visi atsisuko, o Vaidotas metėsi link durų, štai dar vienas žingsnis ir jis jau buvo išlaisvintas iš maisto kvapų, iš suaugusiųjų šnekų, iš televizoriaus, iš trankios muzikos, iš bokalų skambčiojimo. Jis jautėsi atsibudęs, atsipeikėjęs ir, svarbiausia, jautėsi iškrėtęs šunybę.

2017

Fronto linija

Stoviu balkone. Nerūkau, nors taip įprasta įsivaizduoti žmogų, stovintį balkone ir rūkantį. Lauke – žavus rūkas, žadantis naujoves, nuotykius ir dar bala žino ką... Na, tokia interpretacija galima, galimos ir kitos, bet man šitoks oras vasarą ir dar ryte atrodo kažkaip didingai; jaučiuosi galintis (ir turintis) kažką nuveikti. Bet kaip įtemptai aš stoviu, pagalvoju pats sau.

Du dalykai man neduoda ramybės – o gal trys – tai šviesoforas, kuris vykdo savo misiją taip įkyriai monotoniškai, kad to parazito niekaip neišmuši iš vėžių, jis vis taip pat visiškai vienodai įsijautęs į įprastą rutiną: žalia, geltona, mirksi geltona, raudona, aišku, galima ir kitokia interpretacija, bet ne esmė... Darbuojasi, monotoniškai, nuobodžiai. Kitas dalykas – tai mašinos. Ypač užknisa pilkos. Jos atrodo kažkaip negyvai, be to, apgaulingai, nes jų pilka yra labai šviesi ir man atrodo kažkodėl artima baltai, nors kontrastas su „tikrai balta“ mašina būna daugiau negu akivaizdus. Bet, svarbiausia, jos nuolat kažkur važiuoja.

Tie du dalykai užknisa mane, stovintį balkone, todėl, kad aš nejaučiu laiko tekant nuosekliai – vis rodosi, kad jis teka pasišokinėdamas. Tad man atrodo, kad reikia kažką daryti, kai šviesoforas žybsi akimis, lyg skaičiuotų laiką, arba, dar geriau, lyg būtų metronomas. Šviesoforas žymi metrą. Aš privalau kažką daryti su tuo! Kažką veikti, stengtis įtilpti į metrą, lyg orkestro muzikantas, o gal dirigentas, tik kažkaip vis nepavyksta, jis, atrodo, čia pereina nuo 4/4 prie 5/4, čia šoka prie 7/8, kas mane visiškai išmuša iš pusiausvyros. Blemba, taip nebūna – jeigu šviesoforas ir žymi metrą, tai visada vienodą... Protas taip sako, bet aš tuo lyg netikiu. Bet, atrodo, ir vėl... Užteks!

Kai paskaitai ligų aprašymus, susimąstai: ar man visada, plaunant galvą ar šukuojantis, tiek plaukų iškrenta, o gal... Arba: ar mano rankos visada buvo tokios plonos, o gal... Arba dar geriau: ar man visada mėlynės gijo po savaitę, o gal... O gal tau galas, žmogau, štai imsi ir pasimirsi, ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Spauda pilna straipsnių, kurie kone – keista versija, bet vis tiek – piktdžiugiškai skalambija „Vyras galvojo, kad praeis, bet tai buvo tik pradžia“ arba „Ši liga pakerta to nė neįtariančius“. Reikėtų įkurti hipochondrikų asociaciją, lygą ar sąjungą, ir kreiptis į visas mažumas ginančias įstaigas, kad patrauktų šitą šūdą iš eterio. Reikėtų paskaičiuoti, kiek žmonių dėl tokių idiotizmų žudosi, tada uždegti atitinkamą skaičių žvakučių prie laikraščių redakcijų ar prie Seimo, arba prie abiejų.

Susinervinu. Stoviu prie lango balkone. Oras kaip niekad žadantis nuotykį. Bet jokio suknisto nuotykio galiu nesitikėti, kol neišspręsiu vieną sunkų klausimą. Klausimas: jeigu aš paliečiau vonioje sieną muilo gabaliuku tris kartus, ar tai reiškia, kad aš turiu pradėti iš naujo visą procedūrą, nes juk aš privalau paliesti ją keturis kartus, bet, kai paliečiau, pagalvojau, kad ir paliečiau keturis, bet paskui bandžiau prisiminti ir dabar man dingojasi, kad tris... Kai liečiau paskutinįsyk, galėjau paliesti dar kartą, bet paliesti penkis būtų... Labai blogai. Ir nepamenu, lyg pirmą kartą viską gyvenime daryčiau. Bet reikia pakartoti ir viskas – tylu, ramu; tačiau, lyg tyčia, įsipareigojau, užėjęs į vonią, jokių veiksmų NEKARTOTI. Gal išsigelbėti iš šios keblios padėties, pakartojant viską tris kartus? Tai būtų meta-lygmuo... O oras už lango toks gražus.

Štai atskrenda kovas, juodas, blizgantis, lyg batų tepalas, lyg jis išsitepa batų tepalu plunksnas prieš kiekvieną skrydį. Blemba, kokia gera būtų reklama: tu visas suplukęs, susijaudinęs, nes tuoj tau eiti į pasimatymą, gal prarasi nekaltybę su ja, bet, še tau, kad nori, batai nusitrynę... Pamatys tave su tokias batais, jokios gėlės nepadės, ateis macho vyras su styrančiais kuokštais juodų plaukų iš po plačiai atlapotų marškinių ir juodais blizgančiais batais, paims ją už parankės ir jiedu eis pas jį. Bet: štai atskrenda kovas, apšika jam batus, o tau numeta batų tepalo tūbelę, tu mikliai patepi juo batus, esi visas toks cool, o tas nespėja prie tavo gražuolės, nes jam gėda dėl apšiktų batų, uždanga nusileidžia ir, kol tu prarandi nekaltybę, kovas sparnu, lyg ranka, visiems parodo batų tepalo tūbelę. „Šūdoplex“ – ir jūsų batams jo užteks.

Gerai, tai va, kovas nutupia ir pradeda karksėti... Batų tepalas... Kadangi aš nešioju tuos pačius sportbačius ir žiemą, ir vasarą, man batų tepalas visai nereikalingas. Čia kaip tas kursiokas, kuris visada patepa lūpas vazelinu žiemą... Blemba, skamba beveik nepadoriai, kelia kažkokių dviprasmiškų, o gal ir labai nedviprasmiškų minčių. Gerai, aiškiai įvardyti: analinis seksas. Vazelinas siejasi man su analitiniais sintetiniais... Tai yra – su analiniu seksu. Su juo. Jei aš...

Žodžiu, kovas karksi. Jei sukarksės tris kartus, eisiu kartoti kurso tris kartus iš eilės ir taip darysiu visada nuo šiol už bausmę... Jei ne, tai iš naujo, ta prasme, kartosiu klausimą. Tyli. Apima trumpa neviltis. Tyli ir vėl. Pagaliau: vien du... Viskas. Iš naujo. Gal, jeigu ne penki, tai vis vien sueis? Tris kartus – taip, kitaip vėl iš naujo... Viens, du, trys (sveikinimai, rankų paspaudimas, kaip po krepšinio rungtynių, „taip, jus taip pat...“)... keturi, penki, šeši, septyni. Kas tam paukščiui užėjo? Gerai: gal nuo šiol paliesiu BENT tris kartus, taigi, trys tinka taip pat, svarbu, kad BENT trys ir ne penki. Trys kartus – taip, na, arba – vėl. Viens, du, trys, keturi. Alright, paskutinis kartas, apima nevaikiška neviltis, taigi... Nuskrenda, po galais.

Greit pamatau dar vieną kovą – nutupia ant antenos. Na, dabar. Jei tris kartus, tai turėsiu nuo šiol paliesti keturis kartus po keturis, tai yra, meta-lygmuo. Tyli, kaupiasi, taip sakant. Pagaliau: viens, du, trys. Gerai, išsiaiškinau. Gali skristi, ačiū.

Bet gerai, o šį kartą – šį kartą, kaip man elgtis būtent dabar... Išskrido. Gerai, paprastai tokiose situacijose negaliu iš savęs reikalauti taikyti naujų taisyklių atgaline data... Aš čia kaip Konstitucinis Teismas. Bet kažkaip neramu.  Jaučiuosi padaręs kažką bloga. Atrodo, lyg išeičiau į lauką, visi šypsosi, o aš su šlepetėm. Jie šypsosi, o man gėda, nes staiga aptinku save šioje situacijoje...

Gerai, eisiu į vonią pakartot. Bet staiga prisimenu, kad įsipareigojau NEKARTOT, šūdas, visiškas šūdas, įdomu, ar taip jaučiasi žmonės, kurie ketina mesti rūkyti ir staiga atsitokėja su cigarete burnoje, ar vyras, mylintis savo žmoną, kuris staiga atsitokėja su meiluže.

Žinau, kad ilgai neišblaškysiu šito niūraus įspūdžio – na, kad padariau kažką labai nedora, smerktina, žema, ir, kaip Kierkegaard‘o Tikėjimo riteris, dargi niekam negaliu prasitarti, na, nes, na, nes patys matote, kaip sunku visa tai paaiškinti „neišvęstajam į misterijas“, taip sakant... Žmonės bent jau sielojasi dėl bent kažkiek objektyviai pripažįstamų sąžinės kazusų, bent dauguma. Ir jokie panašūs kliedesiai jų nekamuoja – kad jiems mano rūpesčiai!

2016

Nematomas šuo ir ne visiškai tas pats

Štai jis išeina iš savo kambario, praveria duris; už lango šviečia Saulė, minkšta nuobodybė, pilka tyla. Jis atsistoja ir pribėga prie šeimininko; už lango šviečia Saulė, minkšta nuobodybė, pilka tyla, jis prieina prie jo, tas jį paglosto, šiek tiek pasilenkęs, jis vizgina uodega. „Eisime šiandien pasivaikščioti, Reksai“, – pasako senas žmogus. Pasiima pavadėlį iš spintos prieškambaryje. Atsisėda ant fotelio ir lėtai aunasi batus. Jis laukia ir vizgina uodega. Jis moka laukti, – kitaip, nei žmonės, jis nejaučia jokio noro nelaukti. Šeimininkas pasiima iš ten pat kepurę, užsimauna ant galvos. Paltą – apsivelka. Prisega pavadėlį prie antkaklio. „Nu, broleli, eime...“ – pasako senas žmogelis ir jo drebančioje rankoje telpa atsakymas į durų spyną. Jiedu eina žemyn, iš penkto aukšto, jo kojos dabar garsiai brūžina jam atkakliai besipriešinantį cementą, jis slysta, jo kojos sunkiai įveikia pakopas. Jiedu išeina į lauką: aplink tyla, žmonės skuba į autobusą. Jie eina į alkoholio parduotuvę. Jie eina į prekybos centrą. Jie eina iš mokyklos. Jie eina iš universiteto. Jie eina iš kolegijos. Jie eina iš darbo. Jie eina su vaikais. Jie eina vieni. Jie eina su kuprinėmis. Jie eina su maišais – jie visada eina. Važinėja mašinos. Šalta žemė. Jis greitai padaro savo reikalą ir eina paskui jį. Jie eina gatve, suka į vieną gatvę, į kitą, jiems reikia kvėpuoti, kai jie niekam neberūpi, o aniems nereikia kvėpuoti, nes reikia dirbti. Jie visada skuba. Tad senas žmogus ir jo šuo eina gatve, šviečia Saulė, šiandien sunki diena, spaudžia prie žemės. Šalta dabar. Viskas gražu. Pavadėlis velkasi žeme, užkliūdamas už balų ir krūmų. Antkaklis vis kliūna už ko nors kur nors grindinyje. Tas žmogus slenka gatve ir jaučia savo draugo artumą, – tas vizgina uodegą ir lekuoja, jo šviesūs plaukai. Jo niekas nemato. Stingdanti tyla, bet jie kartu.

2013

Beribis gyvenimas

Tomas sėdėjo klasėje. Už lango švietė saulė, jos spinduliai dabar krito įkypai patalpos; ant langų, kiek aukščiau kompiuterio monitoriaus, kuris dunksojo kaip senovės monumentaliosios architektūros statinys ant mokytojos stalo, aukščio kabojo pusiau permatomos užuolaidos. Šviesą jos, Tomui rodėsi, gadino ir skiedė. Jos, šitos baltos užuolaidos, kurios šlykščiai pusiau permatomos, lyg koks tinklelis nuo vabzdžių šiltuose kraštuose, jį ypač nervino, buvo lyg kažkoks simbolis, lyg įspėjimas. Matyti klasę tokią tylią ir tuščią, sėdėti jos viduryje, o ne ant štai ano suolo prie lango (mama jam, visai dar vaikui, kažkada seniai seniai sakiusi, kad, atėjęs į klasę, sėstųsi prie lango, dėl ko tiksliai būtent prie lango, jis nebeprisiminė, tačiau pats faktas, kad mamos patarimas jį lydėjo, atėjusį į atšiaurią ir svetimą pradinės mokyklos aplinką, kaip vienintelis „sveikojo“, „šiltojo“, „savo“ pasaulio reliktas, jam įsirėžė į atmintį taip giliai, kad jis visada pasąmoningai stengėsi sėstis prie lango, jeigu tik būdavo tokia galimybė), Tomui buvo neįprasta. Apskritai, diena buvo neįprasta: mokykla, jam atėjus, neaidėjo nuo bukų ir neartikuliuotų moksleivių šūksnių, jos prieigų nepuošė tos keistos voros, kuriomis lyg skruzdėlės į didelį plokščią pastatą ėjo mokiniai (o gal taip į actekų šventyklos viršų kopė žmonės, kuriems bus išpjauta širdis?). Tai buvo lyg mirties ženklas: viskas čia paskendę kvaitinančioje tyloje. Ar tai tyla prieš audrą? O gal tai po audros čia visi išmirė? Gal Tomas (įprastas jam vaizdinys) ne ten papuolė, pasiklydo, atėjo ne tuo laiku, todėl, be abejo, dabar jo laukia skaudi bausmė, egzekucija, bet ne, ne dabar pat (nes juk jis pagal šitokį scenarijų atėjęs nelaiku), o kai visa išaiškės.

Šitos mintys probėgšmais pralėkdavo jo galvoje, kaip klaikaus sapno prisiminimas. Beje, apie sapnus: šiąnakt vaikinas sapnavo, kaip plaukė keltu į Smiltynę, kuris vis neketino prisišvartuoti kitame, aname, krante – vis sukosi, tai vienur, tai kitur metėsi, kaip būna, kai keltui tenka palūkuriuoti, kol praplauksiąs didelis laivas, keliantis bangas Kuršių mariose ir traukiantis paskui save kirų piligrimų būrius, taip. Sapnas, dažnas pripažins, neišraiškingas ir nereikšmingas. Na, bent jau palyginus su klaikiais sapnais, kurie kartais užpuola Tomą ar kokį kitą žmogų arba apie kuriuos skaitydamas kokioje knygoje, jau žinai, kad kitame puslapyje veikėjas mirs. Ir mirs siaubinga mirtimi.

Lenta, žalia, tamsiai žalia, šįryt be jokių užrašų, be jokios kreidos glamonės, buvo tiesiai priešais jį. Vaikinas turi keistą polinkį įsivaizduoti, kad daiktai gali šnekėti. Borgesas rašė, kad kartais atrodo, kad lyguma ims ir prabils; Tomui prabilti baudėsi viskas – nuo traukinių iki virdulių. Bet kas, kas turėjo plokštumą ar, na, bet kokią išvaizdą, bent kažką panašaus į veidą, tiko kaip potencialus veidas. Garvežys, žinia, Tomui buvo stačiai veidas, kuris tuoj tuoj prašneks ir didžiausias vaikino rūpestis buvo įsivaizduoti, koks tiksliai būsiąs to daikto balsas. Jo „veidas“ suponavo žemą tembrą. Bet kai kurie traukiniai atrodė pajėgią išspausti ir aukštesnį. Virdulys, aišku, irgi panašus į veidą, jo balsas irgi kėlė didelį Tomo domėsį, bet niekas jo galvoje nepadėjo įveikti šios mįslės, juoba kad virdulys pašaipiai tylėjo, niekindamas paauglio pastangas. Kartais jis nusistebėdavo, kad dar yra ne durnyne. Taip jis sau sakydavo, kai, lygindamas savo patirtį su kitų, įžvelgdavo DAUG neatitikimų. Asmenybės susidvejinimas nebuvo dar viena Tomo problema, ne, bet jis jautė, lyg yra viena jo dalis – ta, kuri regi tuoj prašneksiančius traukinius ir arbatinukus, ir kažkokia kita, kuri mokosi, kuria būsimos karjeros pamatus ir tvarkosi žmonių pasaulyje, šaltoje ir abejingoje Visatoje. Toji antroji asmenybės dalis analizavo pirmosios veiksmus, įvaizdžius, įspūdžius ir šaltai dalindavo diagnozes, kurios būdavo neatšaukiamos, griežtos ir žadėjo begalinį pasmerkimą. O dabar žalia, tamsiai žalia lenta priešais vaikino akis. „Ką ji pasakytų?“ – dabar kone balsu tarė Tomas. Nes šioje laukimo perkreiptoje erdvėje lenta atrodė stabilumo garantas: ji čia buvo ir vakar, ir užvakar, ir tądien, kai jis pirmą kartą nedrąsiai žengė į šį kabinetą, kartu su kitais, kurių čia dabar kažkodėl nėra. Berkeley‘is sakė, kad, jei niekas neregėtų daikto, tai jo nebūtų. Vakar Tomo čia nebuvo, nes vakar jam nereikėjo į mokyklą. Tai vakar nebuvo lentos? Na, Berkeley‘is priduria, kad Dievas viską regi. Lenta buvo, bet ne Tomui. Tomas namuose žaidė kompiuterinius žaidimus, abejingas stūmė laiką, bandydamas pasprukti iš apsiausties – nerimo ir tamsos apsiausties, į kurią jį įviliojo pažiūrėti nerūpestingos dienos pernai bei užpernai, kada pagrindiniai rūpesčiai, laukę jo mokykloje, buvo kaip iš ryto pasisveikinti su vienu ar kitu klasioku, kurio dėmesio beviltiškai troško ir nė kiek negaudavo. Tos dienos nežadėjo nieko rimta. Be abejo, amžinos patyčios, slidžios replikos, pašaipūs žvilgsniai ir atsainūs gestai buvo svarbiau. Bet apie lietuvių kalbos kalbėjimą, tiksliau, kaip pasakytų fanatiškas tikslumo mėgėjas Tomas, Gimtosios Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitą, jis nė kiek negalvojo. Slapta nuojauta (viena iš dviejų, tiesą pasakius) jam dabar kuždėjo kad, kai ateis, be abejo ateis, mokytoja, pažįstama nuo užpernai, kai jis drebančiomis kojomis atėjo į šitą klaikią smegenis plaunančią įstaigą, viskas įvyks sklandžiai, o, išėjęs iš čia, jis ir vėl panirs į visai kitokių problemų verpetą. Ir šitos formalios problemos, šitie egzaminai, įskaitos, rašiniai, kontroliniai neapsaugos jo, dabar tokio susinervinusio ir įsitempusio nuo laukimo, neapsaugos nuo tų kasdienių rūpesčių, nuo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių bendramokslių patyčių, kurios, tokios nekaltos ir įstatymu nenustatytos, niekam nerūpi, kaip ir visos paauglystės ir – anksčiau – vaikystės problemos, kurios, suaugusiųjų pasaulio požiūriu, nė kiek neprilygsta rimtiems egzaminams ir mokslams, tam, kam, manė, reikės atsidėti dar labai ilgą gyvenimo dalį. Lenta, į kurią nuobodžiaudamas stebeilijo Tomas, nešnekėjo, tylėjo nors tu ką. Protingasis jo pradas jam sakė, kad taip ir turi būti ir sykiu kvietė analizuoti visą šią situaciją kaip nors racionaliau, tarkim, fenomenologiškai.

Jis staiga pasimuistė, lyg norėtų patikrinti, aš kas nors realaus jį laiko pririštą prie šios elektros kėdės klasės viduryje. Kai negalėjo nurimti arba per ilgai laukė, Tomas dažnai purtydavosi. Atsimena, kaip kartą vasarą visą naktį nemiegojo, kol ryte neišgirdo traukinio, pravažiuojančio 6:25 tose vietose. Tada jį apėmė didžiulis pyktis ir jis ėmė blaškytis lovoje ir daužyti patalus, lyg kaltindamas juos už šitą kankinimų naktį. Kartą, pasakodamas šią istoriją vienam klasiokui (tiesa, susirašinėdamas internetu), išgirdo pašaipią užuojautą, esą ko tiek švenčia, kad užmiega tik ryte. Et, nemigos nepažinęs žmogus, tąsyk pamąstė. Kažkoks hedonistiškas vėjelis dabar papūtė pro jį ir Tomas pagalvojo apie tai, kad norėtų pajusti, ką tai reiškia – švęsti iki ryto. Bet, neradęs už ko užsikabinti, akimis vėl atsirėmė į tokį gyvą klasės vaizdą. Hesse kalbėjo apie įvaizdį, kai kalėjimo celėje sėdintis žmogus nupiešia ant sienos tunelį ir į jį įvažiuojantį traukinį. Jis užrakintas, bet... Kai jis įsivaizduoja save tame traukinyje, kuris štai neria į tamsų tunelį, jis iš tiesų tampa laisvas. Dabar Tomas norėtų nupiešti ant lentos, tos žaliai liūdnos, kaip pelkė, lentos tunelį ir į jį įvažiuojantį traukinį – tokį vaizdą jis yra matęs nebent filmuose, bet kartą, tiesa, yra matęs iš tikrųjų Kaune, tačiau lyg tyčia niekas tąsyk neįvažiavo į tą tunelį, o vėliau jis buvo uždarytas remontui... Dar pamena pašto ženklą, matytą Alytuje – ten irgi vaizduojamas tas pats Kauno tunelis, technikos stebuklas. Arba istorijos vadovėlis, kuriame buvo Panerių tunelio Vilniuje, pastatyto Petro Vileišio, nuotrauka. Tačiau ten vaizduojamas gražus senovinis traukinys, išvažiuojantis iš tunelio tamsos, o ne į jį įvažiuojantis... Bet tai juk reikštų tik amžiną grįžimą į šios tylios klasės tylią tylą, persmelktą laukimo.

Jis staiga pagalvojo, kaip žmonės jautėsi 1940 metais, kai netrukus prasidėjo sovietų okupacija. Ar jie jautė kažką baisingo, didingo, ypatingo? O gal yra nerimo riba? Taip, gal yra riba, už kurios nebegali būti didesnio nerimo, taigi, šito lieso vaikinuko, paskendusio tamsiai mėlyname mokykliniame švarke pilkoje klasėje nerimas tolygus nerimui žmogaus, kurį kultūringai ir mandagiai veda ant ešafoto, kur apie jo lemtį iš tolo jam kalba tas didelis medinis statinys, giljotina? Tomas ėmė vaizduotis, ar gali būti didesnis nerimas už jo dabar jaučiamą. Be abejo gali, pritarė sau. Jei jo laukiamas žmogus būtų ne lietuvių kalbos mokytoja, o nacių Vokietijos karininkas, manė Tomas, nerimas būtų kiek didesnis. Sadomazochistiškai ėmė vaizduotis, kaip jį kankina šioje pat klasėje arba kaip jį sušaudo tokį gražų rytą, tarkim, mokyklos kieme, visiems, kaip per kūno kultūrą, išsirikiavus. Komandą galėtų duoti kad ir kūno kultūros mokytojas. Taip, pažeminimo perteklių jo likime simbolizuotų trumpi šortai, tamsiai mėlyni, dengiantys tankiai apžėlusias baltas liesas kojas ir ploni marškinėliai trumpomis rankovėmis, ne, geriau visai be rankovių, liesi jo pečiai apnuoginti, o judesiai sukaustyti nenoro parodyti, kad nesiskuto pažastų. Vaikinas kreivai šypteli beorėje tylios klasės erdvėje, ne, oras čia yra – jei krusteli, girdi garsą, už lango šviečia saulė, jos spinduliai įkypai krenta patalpos viduje, ant stalų, ant kėdžių.

Ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi, mąsto vaikinas. Be abejo, kvaila mintis, neverta dėmesio, geriau būtų prisiminti visas kirčiavimo taisykles, kad neapsižioplinti, bet ne, dabar jau beprasmiška. Kažkur jis kadaise išskaitė, o gal išgirdo, kad, jei mokaisi atmintinai eilėraštį, prieš pat jį deklamuodamas, neturi kartoti. Gal tame ir yra tiesos, bet iš paskutinio eilėraščio jis gavo 7. Staiga, jis save įsivaizdavo esantį Rimbaud, prancūzų poetu. Jam penkiolika metų, ir jis rašo „Miegantis dauboje“. To nesimokė mokykloje (būtent todėl jis nesisielojo dėl ano prastai išmokto eilėraščio) ir tai buvo jo asmeninis reikalas. Tomas dabar ūmai pajuto polėkį. Jis atsisėdo kitaip. Jis perbraukė pirštais per plaukus, įsivaizdavo, visiškai aiškiai įsivaizdavo save kaip tą paauglį berniuką iš vienintelės nuotraukos, kurią matė „Wikipedia‘oje“: atsainus žvilgsnis, netvarkingi plaukai, žvilgsnis į tolį. Kas iš tos mokytojos, mąstė dabar, aš poetas, žiūriu giliau/toliau/originaliau/kitaip, negu visi. Ir dabar gal įeitų ne mokytoja, ta nuobodi gąsdinanti moteriškė, o Paulis Verlaine‘as, cha... Jis pralinksmėjo – bent tiek. Bet tą pačią akimirką Tomas pasimetė, pabijojo, jog pametė minties giją. Kas, kas ten buvo? Verlaine‘as, Rimbaud, „Miegantis dauboje“, aha – ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi?! Taigi, jis save bandys nuraminti (pateisinama priežastis, kaip liga) šia mįsle. Taigi, ar ta kėdė prisimena kiekvieną, ant jos sėdėjusį/ą? O gal kėdė visiškai tuo nesidomi, gal ji anapus laiko, gal dar kažkas...

Išgirdęs kažkokį krebždėsį už durų, Tomas pasimuistė ir nurijo seiles, moteriški bateliai kaukšėjo tyloje, rodės, neišvengiama, kad tai lietuvių kalbos mokytoja ir ji tuoj atidarys duris. Jis paskubomis permetė galimus scenarijus: jis pamiršta savo kalbą; jis viską pasako gerai; jis apalpsta; jis apsivemia (nors, mąsto, jau senokai nėra vėmęs); jis nusirengia nuogai ir krinta ant grindų, vartosi ir daužosi į grindis; jis tyli. Be abejo, labiausiai jį bauginęs variantas anaiptol ne obsceniško jo asmenybės aspekto begėdiškas išsišokimas ar ūmus sveikatos sutrikimas (be kaltės, žinia, bet kažin ar mažiau gėdingas), o paprasčiausias įskaitos neišlaikymas. Vaikinas spėja pamąstyti, jog gal lygiai prieš metus šioje kėdėje sėdėjo koks nors panašus į jį vaikinas, kuris nesugebėjo atsakyti į mokytojos klausimus, kuris pamiršo savo temą, o dabar jis mokosi profesinėje mokykloje... Jam nepavyksta išspausti gailesčio tam fiktyviam personažui, matyt, todėl, kad visi jo bruožai stačiai rodėsi maroziški ir priminė vieną vyresnį moksleivį, todėl empatija vis nepasireikšdavo, nes tapatintis su vienu tų, kurių bijojo, šiaip ar taip, Tomas niekaip negalėjo prisiversti. Kuo labiau tęsėsi vaikino laukimas, tuo labiau jo mintys darėsi padrikos ir neartikuliuotos: jis probėgšmais bandė suprasti, ar visi galimi scenarijai jau yra, ar yra vienas neatšaukiamas, kuris išplaukia iš gamtos tvarkos, prisiminė temą apie kėdes ir stalus, prisiminė įvairius kvapus ir įvairias dainas, prisiminė kažkokį matytą, einant į mokyklą, senį, dar automobilių numerius, dar saulę, dar dangų, dar žolę, dar savo prakaitą, dar šaltą mokyklos tualetą, kur amžinai kvepia chlorkalkėmis ir pučia šaltas žvarbus vėjas, matyt, dabar, štai dabar pagalvojo, visa tai gal yra tikslingai padaryta, kad moksleiviai nerūkytų tualete, – o gal kad neužsiiminėtų seksu? Pastaroji mintis jo dėmesį patraukė kiek ilgiau, bet išsprūdo iš minčių lauko. Tada prisiminė, kad nori atrodyti, kaip Rimbaud. Kaip jis mėgsta įsivaizduoti save kitais žmonėmis – lyg jiems niekada nebuvo sunku, lyg Rimbaud buvo kietas vaikis, kuris darė, ką norėjo, bet niekad nekentėjo, nebijojo, nesisielojo, neabejojo, nepriekaištavo sau, lyg jo veidas ir akys neslėpė nieko baisaus, gilaus ir kraupaus. „Ar mano akys slepia ką nors gilaus, kraupaus bei baisaus?“ – norėjo sušukti savo minčių įvarytas į spąstus vaikinas. Bet dabar atsidarė durys ir užėjo mokytoja.

Jis negrabiai atsistojo, konvulsyviai pasitaisė švarką, giliau atsiduso. Ji liepė jam sėstis, jis net nesuprato jos žodžių. Norėjo perklausti (Tomui įprasta perklausinėti, bet paskui, po kelių sekundžių, staiga suvokti, kas jam buvo pasakyta, lyg jis stovėtų be galo toli, o garsas iki jo judėti be galo lėtai, lyg kvepalų kvapas), bet, susigėdęs, nusprendė, kad nereikia. Ji atsisėdo ant mokytojos vietą žyminčios kėdės, kurią tvirtai pasiėmė iš tos vietos ir pasistatė priešais jį. Vaikinui akimirką rodėsi be galo neteisinga, kad ši moteris, mokantį jį ir kitus taisyklių ir tvarkos, sėdi priešingai „negu reikia“, t.y., iš kitos viduriniojo suolo pusės. Bet jis susitaikė – šioje mokykloje ir didesnių neteisybių, jam čia mokantis, pasitaikė. Ji paklausė Tomo jo temos (tema buvo „Kuo literatūra gali praturtinti žmogaus gyvenimą?“), jis, kiek suglumęs, lyg kalba būtų ne gimtoji, burbtelėjęs temos pavadinimą. Kai drebančiomis rankomis parašė tekstą, kurį, kaip bijojo, vargu ar pajėgs išskaityti (oficialiai, skaityti buvo draudžiama, tiesa, leidžiama buvo „trumpai žvilgtelėti“ į tekstą, tačiau, žinia, „trumpai“ yra labai aptaki formuluotė), nes nuolat susilaukdavo priekaištų dėl rašto – Tomo keverzonių negalėdavo išskaityti nei klasiokai (dėl to jis slapta džiaugėsi), nei mokytojai. Kodėl negalima teksto parašyti iš anksto ir atsinešti, jam vis dar nepaaiškėjo. Nors turėjo pasirašęs aiškią ir daugmaž sklandžią kalbą, tačiau jos atsinešti čia negalėjo ir jam reikėjo ją parašyti lyg ir iš atminties iš naujo, keliuose jam duotuose popieriaus lapuose. Tai buvo keistas darbas. Lyg sapnų užrašymas. Sapnus atpasakoti Tomui sekėsi sunkiai.

Galiausiai, jis parašė ir ėmė balsingai, kiek paaukštėjusiu balsu, skaityti, po teisybei, o ne atpasakoti iš atminties, savo kalbą. Joje vaikinas gynė tezę, jog literatūra labai praturtinanti žmogaus gyvenimą, pateikdamas daugybę chrestomatinių pavyzdžių ir kaip didžiausias džiaugsmas jį aplankiusį savo savęs įsivaizdavimą prancūzų poetu Rimbaud. Tai, matyt, vargu ar kam atrodytų normalus pavyzdys, o mokytoja šaltai pasakė, kad Rimbaud į dešimtos klasės programą neįtrauktas autorius. Tai kiek aptemdė jaunuolio veidą, kurį kraštuose jau apribojo gyvuliškai lėtai tekantis prakaitas (dar jam skaudėjo gerklę, jis jautėsi lyg perėjęs dykumą, be to, apskritai jautėsi it po ilgos ir sunkios ligos: išsekęs, pavargęs ir pasikeitęs), jis norėjo kažką pasakyti, bet pabijojo. Visgi, kadangi vaikinas pateikė visą eilę normalių, priimtinų ir stereotipinių pavyzdžių, mokytoja užmerkė akis į šį siurealistinį pokštą su prancūzų poetu. Tomas tuo tarpu nekantriai laukė verdikto, tačiau mokytoja pasakiusi, kad vertina jo rašinį gerai, tiesa, kalbėti jis galėjęs ir geriau, o įvertinimas paaiškės po egzamino raštu, t.y. negreitai. Ji dar uždavė jam kelis klausimus, į kuriuos, kaip Tomui atrodė, jis atsakęs gerai. Visą laiką jautėsi, lyg būtų ne jis, lyg darytų viską mechaniškai, kaip koks užvestas mechanizmas. Koks žaislas, užvestas ir pamirštas neatsakingo vaiko. Jis pats niekada toks nebuvo! Paskiri žodžiai plaukiojo jo galvoje, kaip debesys danguje: „Kas aš esu?“, „Kodėl taip?“, „Kvaila mergšė“, „Analinis seksas“, „Barbarų plekšnė“, „Šizoidinis asmenybės tipas“, „Replės“ ir daugelis kitų.

– Iš kur tu toks protingas? – galiausiai, nusišypsojusi, tarė ta pagyvenusi moteris, kuri jį tardė. Dabar ji atrodė šilta ir maloni.

Jis labai pasimetė. Pasakė: „Nežinau, iš savęs“, tada pamanė, kad anksčiau ar vėliau jo tėvai turės ateiti į tėvų susirinkimą, o ši mokytoja galimai bus jo klasės auklėtoja kitais metais, taigi, jei jis nepaminės tėvų, mokytoja, kalbėdamasi su jais, jaus jiems didelę užuojautą, kad jų vienturtis sūnus yra toks egoistas, nedėkingas ir nenormalus. Todėl pridėjo: „Gal iš šeimos, tėvų“. Kai baigė, mintyse nusimetė nerimo pančius, norėjo šūktelėti: „Aš Wittgensteino giminaitis, todėl ir esu toks protingas“; susijuokė, mokytoja trumpai į jį žvilgtelėjo, bet nieko nepasakė. Vaikinas atsistojo ir pavargusiomis nuo tokio ilgo sėdėjimo kojomis palengva, lyg pakilęs iš ligos patalo, nuėjo link durų, baltų, drumzlinų durų, kurias tiek kartų varstė, pavėlavęs, atėjęs laiku, iš ryto ir po pietų, po muzikos ir po matematikos; dabar jis atidarė jas iš vidaus ir išėjo į malonią prieblandą, tvyrančią mirtinai nuščiuvusiuose koridoriuose. Jis lėtai slinko koridoriais ir galvojo apie: a) klasiokus, kurie čia pasirodys ar jau irgi traukia namo; b) kaip vasarą važiuos į Vilnių.

„Ei, troli“, – išgirdo aidint koridoriuje. Tai buvo Jokūbas, klasiokas. Šalia jo stovėjo Simonas. Jie abu, ypač Jokūbas, atrodė stebėtinai persimainę – su baltais marškiniais, o pastarasis dar ir su kaklaraiščiu, nors buvo tikras marozas (šis neatitikimas tarp mokyklos reikalaujamos išorės ir begėdiško kai kurių asmenų (o gal ir mūsų visų) vidaus Tomui rodėsi tiesiog pasibaisėtinas dalykas; jis pats tiesiog šlykštėjosi kostiumais ir šiandien nebuvo apsirengęs kitaip, negu bet kokią kitą dieną šioje įstaigoje). Tomas norėjo trenkti sau į galvą vien dėl to, kad, kaip vaikas, atsisuko, sustojo ir įsispoksojo į tuos du, nors tarėsi niekada neatsiliepsiąs į tą „suknistą“, kaip sakė sau, pravardę. Jis žinojo, kad jie nieko iš jo nenori, tik pasišaipyti, todėl nusprendė, slėpdamas keistą veido išraišką, dumti namo. „Kaip sekėsi?“ – prabilo Simonas. „Niekaip“, – sumurmėjo Tomas ir nuėjo neatsisukdamas. Jis vėl pasijautė kažin kodėl apsikvailinęs, ne savo vietoje, ne ten pataikęs, apsipažinęs, apsirikęs, apsijuokęs. Pagalvojo, kad, jei dabar pat eitų ir pasikartų miške, jo, matyt, niekas pasaulyje nepasigestų. Ši mintis baugino jį. Tačiau, mąstė Tomas, tai visai nebūtų blogai. Galiausiai, kiekviena galima jo mirtis, bent jau jam tebesimokant šioje nykioje institucijoje, būtų sutikta kitų lygiai taip pat – ir skausmas būtų lygiai toks pat netikras, ir žvakutė būtų tokia pati, ir nuotrauką būtinai parinktų pačią kvailiausią, gal net nesąmoningai, bet visi matytų jį tokį, koks jis, kaip jam dingojosi, nebuvo. Nė vienoje nuotraukoje, o ypač nė vienoje iš tų su šituo niekingu švarku, Tomas nesijautė Tomu. Visur buvo kažkas kitas... Kažkoks aproprijuotas, įkalintas, paženklintas, sutramdytas, sunormintas – kaip lietuvių kalba, – apiformintas, – kaip jo mokslai šioje mokykloje, – vidutiniškas šešiolikmetis, bet visiškai ne jis... Bedvasis, bereikšmis, toks kuris daro viską, ką ir kiti.

Jis staiga sustojo koridoriuje, tamsoje. „O jei yra, kaip Hesse‘s „Stiklo karoliukų žaidime“ – viskas „maja“, – ir dabar aš veidu paliesiu mokyklos durų stiklą, iš išorės, ką tik čia atėjęs, – mąstė vaikinas. – Gal visos mintys, aistros, jausmai, pojūčiai, tokie tikri ir gyvi – viskas, yra tiktai iliuzija? – tęsė jis. Gal verta grįžti ir trenkti Simonui į veidą? Gal vertėjo papasakoti mokytojai nepadoriausias savo fantazijas? Juk nieko nebus, – mąstė Tomas. Niekas nenubaus, niekas neatkeršys, pasekmių nebus. Bet, hmm, bus... – svarstė toliau. – Juk ir Hesse‘s istorijoje veikėjas jautė, kentėjo, patyrė didžiulį malonumą ir valgė, tuštinosi, sapnavo, mąstė – nors tai buvo netikra.“

Ši mintis jaunuolį labai stipriai sukrėtė. Jis, protingojo prado valdomas, į ją žiūrėjo atsainiai, nerūpestingai, kaip į intelektualinę treniruotę. Bet vieną akimirką pajuto begėdišką galimybę (kaip, būdamas jaunesnis, jausdavo, žiūrėdamas krepšinį ir tikėdamasis muštynių), kad tai iš tiesų tikra, todėl visos jo pastangos bergždžios ir tuščios... Tačiau, kita vertus, jis negali nieko neveikti, nes – ir  tai svarbiausia – jis negali atsibusti, yra įkalintas šiame sapne. Ir šis bukas valgyklos kvapas, ir koridorių tamsa, ir tolimi balsai bei moteriškų batelių kaukšėjimas, ir kūno kultūros mokytojo švilpuko signalas, ir mokytojos riksmai, klasiokams krečiant nesąmones, ir visi iki vieno šitos mokyklos žurnalai yra viso labo nesibaigiantis kliedesys, kuriame Tomas privalo būti, privalo gyventi, privalo kentėti, derindamas savo vidaus pasaulį su išore, kuri jam nesuvokiama ir dažnai nepriimtina.

Beveik šimto metų sulaukęs Fontenelle‘is sakė susirinkusiems aplink jo lovą: „Būti tapo taip sunku“ (taip Tomas kažkur perskaitė). Dabar vaikinas mąstė apie šį dalyką... Kada jam būti yra sunku, o kada lengva? Jis bijojo, kad neįvertins kažko, kad praleis pro akis, pvz., artėjančią toli toli mašiną, kuri sumaitos jo kūną, tą marozą, kuris stovi už kampo, tą klasioką, kuris stovi šalia, tos akimirkos, kai jo koja sieks laiptų pakopos, bet nepataikys ant jos, ir vaikino kūnas, veikiamas gamtos dėsnių, it nerūpestingo vaiko žaislas, kris žemyn, kiekvienu prisilietimu prie paviršių teikdamas jam skausmą, primindamas jam apie egzistenciją, apie būtį, apie buvimą, apie blyškią praeitį ir neaiškią ateitį, kurią apspręsti gali tik tiek – vienas neatsargus žingsnis.

Akimirką Tomą užvaldė didi panika. Jam dingojosi, kad bet kas gali atsitikti, kad jis gali staiga nukristi, paslysti, nusisukti sprandą, kad jam gali sustoti širdis, trūkti kraujagyslė galvos smegenyse, kad jis gali tapti teroro akto, plėšiko ar narkomano auka. Kad jis staiga išprotės ir nebesiorientuos erdvėje, praras laiko pojūtį. Jis įsitempė, bijojo žengti žingsnį. Lėtai iškvėpė, girdėjo savo erotišką kvėpavimą tamsoje, nusijuokė, kažkaip mėšlungiškai. Tomas pasišlykštėjo ta galybe galimybių, kurias praleido per savo gyvenimą. Staiga pradėjo bėgti, nubėgo žemyn laiptais, jo pėdos pataikė ant visų pakopų, išbėgo į lauką, saulė jį apakino... Jis bėgo ir bėgo. „Aš taip ir nesupratau, kodėl aš čia esu“, – tarė kone balsu pats sau. Jis sustojo, o aplink nebuvo nieko pažįstama. Pamatė save einantį, matyt, namo. Todėl dabar jam tapo ramiau: jo tikrai niekas nepasiges.

2015

Išeiti ir (nebe)grįžti

Po visų tų prisiminimų, kurie mane štai staiga užklupo, aš prisiminiau ir, nežinau, kodėl, tą kartą, kai važiavau vasarą į Klaipėdą. Klaipėdoje aš gyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Išsikraustęs į Vilnių, vasarą vis vien ten nuvažiuodavau, vasarodavau kaime šalia miesto, pas gimines. Tas vaizdas, kurį štai prisiminiau, nors ir menu, kada visa tai galėjo vykti, buvo gana archetipinis ir peržengiantis vieno įvykio rėmus.

Taigi, ryte, po aštuntos, aš važiavau į stotį. Keltis ryte vasarą yra savaip smagu, kažkoks pažadas, kažkoks nuotykių troškulys užvaldo. Išeini ir sliūkini link stotelės, saulei šviečiant, lyg ir rūkas aplink. Karštos dienos pažadas. Kelionės pažadas. Sėdi į autobusą ir važiuoji.

Tas kelias kiek tinkamiau prisimintinas kaip kelias į mokyklą. Ir tas gaivus jausmas, kai nereikia lipti nustatytoje stotelėje, kai gali važiuoti toliau, net širdis, rodos, sparčiau ima plakti, pažeidus tuos nežinia kieno nustatytus apribojimus, peržengus ribą, skiriančią kasdienybę nuo ne-kasdienybės.

Ir štai pralekia pro šalį tie patamsėję nuo amžiaus ir tamsių, deginančių ar akinančių žmonių aistrų namai Karoliniškėse; pravažiuojant pro mokyklą, pro pažįstamas vietas pasidaro kažkaip sunku... Rodos, tuoj kas nors pamos man ranka (kaip niekada man gyvenime nėra buvę), pamos ir pasakys: „Ei, Žilvi, mes tavęs laukiame, kur tu dingai?“ Lyg staiga visi būtų virtę mano draugais, kuriuos aš štai šitaip palieku... Kita vertus, manyje glūdi ir kažkokia keista baimė – lyg mane pagaus, sučiups, neleis niekur važiuoti: nuotykiai baigėsi, sėdėk klasėje ir mokykis! Žodžiu, važiuojant pro pažįstamas vietas, kažkoks gaivalas nusiaubia mano vidinį pasaulį, jaučiuosi kaip šuo, po daugelio metų pamatęs namus, kur ilgai gyveno, kur tiek visko išgyveno, suprato ir pažino.

Pamenu, kaip kartą vietoj mokyklos teko keliauti į Klaipėdą. Tuomet tik pradėjau ją lankyti ir, tiesą pasakius, net dorai nebuvau su niekuo susipažinęs. Bet ryte, važiuojant darbingomis gatvėmis dar silpnai pažįstamo miesto miegamajame rajone, nutvilkė kažkoks gailestis, ilgesys – kodėl aš ne ten? Juk ten, klasėje, manęs laukia... Matyt, net tada puikiai žinojau, kad tai netiesa, netgi jau buvau ėmęs nusivilti savo naująja mokykla, tačiau vis vien kažkas mane taip traukė tą rytą tenai...

Štai jau pravažiuoju tas vietas; dabar ramiai po tiltais, tarp ūksmingų medžių, po TV bokštu, tarp didžiulių pilkų daugiabučių, kažkoks keistas, lyg stambiais potėpiais nupieštas rajonas, toliau miškai, parkai, laukai, platūs keliai, vėl tiltai, degalinės, įvairūs pastatai, upė, nustelbianti krūmokšnius ir medžius; kitokie namai, didžiulės estakados, kažkokie fantastiški (taip bent jau iš pradžių man rodės) statiniai, konstrukcijos... Ir toliau kelias veda per skurdžius, pilkus, nuvargusius miesto rajonus, artėjant prie pramoninės zonos; štai kolegija, štai baldų parduotuvė, štai kažkokie sandėliai, sandėliai visokie, tvoros – sunkios, gelžbetoninės, mūrinės; pėsčiųjų tiltas, šviesoforai, pavargę žmonės, rytas, sankryžos... Kiek čia visko slepiasi, šitie apleisti namukai, smulkios, neaiškios parduotuvės, krautuvės, kavinės, ypač kebabinės, abejingi medžiai, atriboti vieni nuo kitų draugijos tvoromis. Šičia miestas, kurio nepažįstu. Kam viso to reikėjo – juk kažkam reikėjo – visų tų pramoninių pastatų, sandėlių, tvorų, fabrikų („Sparta“), cechų, juk to kažkam reikėjo, tai buvo kažkieno gyvenimas. Prasmingas? Dabar čia istorijos šiukšlynas, vietomis į nosį (matyt – važiuoju neišlipdamas) tvoskia 80-ieji, kitur drąsiai lenda į akis 90-ieji, tarp visų šitų pastatų, afišų, iškabų, kur, matyt, pvz., ant tvorų, dar gali rasti ir dešimties metų senumo skelbimų, pranešančių apie koncertus, filmų premjeras, spektaklius, o gal raginančius balsuoti už ką nors, dar kukliai stovi ir XIX a. pab., XX a. pr. liekanų. Kada nors visa tai bus nušluota.

Toliau važiuoju medžių paunksmėje. Ir štai, kai jau visai arti ir širdį kutena nerimas, kad tuoj tuoj reikės keltis, tempti savo kuklų bagažą prie išėjimo, brautis pro baugius stoties rajono gyventojus ir lankytojus, pro autobusus ir troleibusus, pro visus tuos žmones, kebabus, gėles, kioskus, nuorūkas link stoties, mane sulaiko vaizdas, kuris dabar ir grąžino mane į tuos laikus.

Iš kairės, žvelgiant pro įstrižai į gatvę įsikertančias siauras gatveles, dar tik besikelianti saulė apšviečia senamiestį. Matau bažnyčias, medžius, stogus, balkonus, visą tą architektūrą, kurios iki šiol vis dar neperpratau, matau kažką, ko niekur kitur negalėčiau pamatyti, matyt. Bet aš žiūriu ir man skaudu. Kad galėčiau, išlipčiau čia pat ir lėkčiau akis išdegęs, kol tas miestas neišnyko, kol nevirto fabrikais, cechais, baldų parduotuvėmis, biurais, daugiabučiais su visu jų pilku anonimiškumu, kol aš nevirtau kažkuo kitu, kol dar matau grožį, kol dar pajėgiu lėkti paskui jį kaip kačiukas paskui drugelį pievoje. Ir man rodos, kad aš tokio Vilniaus dar nesu matęs. Kad štai iš šio taško viskas atrodo kažkaip kitaip, kažkaip taip... Vilnius mane šaukia, man mojuoja. Ir, jei jau aš pavėluosiu, kito karto gali nebebūti niekada.

Bet, palaukite, visi tie namai, gatvės, tas rūkas, ta saulės šviesa... Tie visi rytai, kai aš eidavau šiomis gatvėmis, pavargęs, neišsimiegojęs, skubėdamas, tie visi rytai, kai aš važiuodavau vasarą traukiniu, visada aš pamatydavau šiuos vaizdus lyg priekaištą: kodėl, kai tokių dalykų esama, rytais gulinėji namuose, miegamajame rajone, tarp pilkų sienų, pilkų namų, gyveni pilką gyvenimą, kodėl viską, kas gražu, kas širdžiai brangu ir miela, prisimeni tik išeidamas? Ar tik ne šitie tolimi, tolstantys senamiesčio kvartalų vaizdai sugraudins tave, kai ateis laikas keliauti, kaip rašoma Vinco Krėvės apysakose, „namo“? Ir ar ne šita baimė tave išlydi iš šito miesto – juk tu keliauji namo, į gimtąjį miestą, kur dabar jau visai nenori. Tai ne tavo, o kažkieno kito vaikystės miestas. Kažkokio tokio tavęs, kurio tu nenori prisiminti. Kiekvieną kartą baimė graso man toje kelionėje – o jei negrįšiu?

Bet senamiesčio namai tolumoje išnyksta, autobusui pasukus stoties linkui. Žmonių maišalynė, bagažas, kebabai, gėlės, taksi, į viršų kylantys šaligatviai. Štai ir geležinkelio stotis. Ir peronas, ir traukinys. Ir viskas čia kalba apie kelionę, įspūdžius, nuotykius, bet saulės nutviekstas miestas man pasidaro toks brangus, toks savas, toks artimas, kad nerūpi man jokie nuotykiai... Ir jokie gimtieji namai. Tai vis ne mano namai, ne man skirti nuotykiai, nuotykiai, kurie tėra gundymas, priedanga mane įvilioti į spąstus, į kitokią tikrovę, tą, kurios aš nenoriu pažinoti – daugiau ne. Kaip čia taip yra, kad daugumą žmonių, manau, traukia kelionės, poilsis egzotiškose vietose, na, arba bent prie jūros, arba bent kaime, arba traukia grįžti į tėviškę, į gimtinę, namo, ten, kur gimei, kur augai, kur brendai, kur tiek visko patyrei, bet štai aš tiek jau esu susigyvenęs su Vilniumi, kuriame juk nei gimiau, nei augau, kad sunkiai suprantu tuos žmones...

Galiausiai, išvažiuoju; traukiniui pajudėjus, nematant miesto, man lyg ir vėl įdomu pasidaro, lyg ir smagu, lyg ir norisi patirti kažką nauja, nuotykių, šviežių įspūdžių – prie jūros, į seniai nelankytas vietas, – bet kai pamatau miestą, daugiabučius, fabrikus, TV bokštą, katilines, man pasidaro taip bloga, taip nejauku, taip baugu... Man taip sunku palikti miestą, kad beveik prisiekiu sau, kai tik grįšiu iš šitos kelionės, niekada daugiau neišvyksiu, niekur nevažiuosiu iš čia. Tai mano išdavystė, kurios aš negaliu ir negalėsiu sau atleisti... Kaip aš galiu apleisti šį miestą? Kaip aš galiu dairytis į kitus miestus, kitas šalis, kaip galiu slapčia svajoti apie „nuotykius“ kur nors kitur, o ne Vilniuje? Kai matau tolstantį TV bokštą už miškų, jau ilgokai važiuojant už centro, man sunku sulaikyti ašaras, lyg amžinai palikčiau gimtąjį... gerai, ne gimtąjį, bet mylimą miestą... Nusisuku, nebežiūriu. Bet nuotaika sugadinta ilgam, kažkoks gniuždantis ilgesys sustingdo viską manyje. Tie žodžiai „lyg ir norisi patirti kažką naujo, nuotykių...“ yra ne mano. Tai klišės, kurios, lyg kažkieno išspjauta kramtomoji guma, prilipo man prie drabužių, gal autobuse, o gal ryte, jo laukiant stotelėje... Vėlgi, protas man sako, kad nieko tokio, kad vis vien juk sėdžiu namie, trūniju kaip senas kelmas, reikią prasiblaškyti, išvėdinti galvą ir t.t. Paistalai! Vėl tos suknistos klišės, kur jų spėjau prisirinkti pilnas kišenes, ką? Kaip man jos nusibodo... Kaip aš nuo jų pavargau. Čia – čia mano gyvenimas, ne kur kitur. Net jei nieko ten nepatyriau. Protas sako: gi nieko čia nebuvo, gi gali ramiausiai sau tūnoti prie kompiuterio, geibi kambarinė gėlė, bet kur, kur tik esama elektros ir interneto ryšio – lyg tau reikėtų to miesto, šalin sentimentalumą! Kieno „protas“ tai man sako? Argi tai mano „protas“? Kieno pasiųstas agentas yra šitas „protas“? Ir ar reikia kažką „objektyviai“ patirti, kad jaustumeisi patyręs? Jei mano komtempliatyvus gyvenimas kitam atrodo „objektyviai“ tuščias, tai kas man? Lyg aš galėčiau paaiškinti, kas ten yra, tame senamiestyje, tose gatvėse...

Bet, visgi, ko aš taip ilgėjausi, išvykdamas tąsyk, o ir kitus sykius? Draugų aš neturėjau, niekur neidavau, beveik su niekuo nebendravau... Nors, taip, kažkur čia liko buvęs kursiokas, apie kurį tuomet dažnai galvodavau. Dieną prieš tai rašiau jam, siūlydamas susitikti ir baisiai nusivyliau, jam neradus laiko. Todėl susipakavau daiktus ir tuoj pat išvykau į pajūrį... Tuo metu, matyt, tik miesto gatvės, dažnai mano lankytos, galėjo apie visą šitą istoriją turėti daugiau informacijos.

***

Prisiminęs gimtąjį miestą, prisiminiau savo neva draugą iš ten. Su Tomu lankėme tą pačią mokyklą. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus, su kuriuo galėjau šiek tiek atviriau pakalbėti. Vėliau aš išvykau Vilniun, jis išvyko kitur. Kiekvieną vasarą susitikdavome Klaipėdoje. Ir tąsyk, taip sunkiai atsisveikinęs su Vilnium, aš važiavau, be kita ko, ir su Tomu susitikti...             

Vėliau, po kelerių metų, susitikome Vilniuje, beveik atsitiktinai. Parašė, kad atvyksta į miestą ir, jeigu noriu, galime susitikti. Kadangi jau seniai nebuvome pasimatę, sutikau. Lyg ir jaučiau pareigą aprodyti jam miestą. Diena buvo apniukusi, lietinga, epizodiškai buvome apiberti ir paskutinėmis snaigėmis; buvo Didysis Penktadienis.

Oras buvo nedėkingas, o miesto svečias dar, mano didžiam nusivylimui, būtinai pageidavo valgyti. Tačiau Tomui picerijoje nepatiko, tad, vos atsisėdę, vėl pakilome ir išėjome į lietingą prospektą. Kolega pasivaikščiojimais gryname Gedimino prospekto ore, pučiant žvarbiam pavasario vėjui, kuris, tiesa, labiau priminė jau pasibaigusią žiemą, ir dargi lynojant, patenkintas neliko ir dairėsi kokios kavinės ar užkandinės. Po kelių nesėkmingų bandymų (Tomas man pasirodė pasidaręs kažkoks pedantiškas), apsistojome ties kažkokiu rytietišku restoranu.

Įstaiga, pripažinsiu, man pasirodė visai nekokia, nors turėjo pretenzijų į šį tą didesnio nei paprasta užkandinė. Atsisėdome vidury salės, lankytojų buvo visai negausu... Kadangi nesinorėjo sėdėti be reikalo (man kažkodėl rodėsi, kad tai draudžiama ar ką – jei neužsisakai nieko, tave iš karto išmeta lauk), užsisakiau arbatos, kuri buvo neįtikėtinai brangi, nors net indai neatrodė bent kiek ekskliuzyviniai (užsisakiau nenorom, vien, kad ką nors užsisakyčiau). O ypač man nepatiko, kad sąskaita buvo atnešta kažkokioje pseudorytietiškoje dėžutėje, lyg didžiausia paslaptis (orientalizmas, „amžinasis moteriškumas“?). Lyg konfidencialumo reikalaujantis dalykas: padavėja nusišypsos, pasitrauks saugiu atstumu, diskretiškai nusuks akis, o jau tada klientas gali užtikrintais, savimi pasitikinčio žmogaus judesiais atidaryti dėžutę, išvysti jo nė kiek nenustebinančią sumą, kurią, nesismulkindamas ir drąsiai suapvalindamas, restorano lankytojas ir padės į neva rytietišką dežutę. Padavėja ateis, be abejo, ne iš karto, be abejo, prisiartins diskretiškai, ir paims dėžutę. Grąžins su grąža, bet pasisotinęs klientas atsainiai žvilgtels į dėžutę, be abejo, jos beveik nepravers, atsikels, užsivilks paltą ar striukę, pasiims savo portfelį, nešiojamąjį kompiuterį ir t.t. bei apleis šią žavingą įstaigą, su visais galantiškai atsisveikinęs. Tuo tarpu, aš būčiau su mielu noru išėjęs tuoj pat. Bet draugas jau sėdėjo patogiai įsitaisęs kėdėje. Jo telefonas, tiesa, nuolat skambėjo, ir aš jaučiausi, lyg atėjau (nesamo) darbo reikalais, o ne į asmenišką susitikimą.

Prislinkus padavėjai, šalto veido blondinei, kuri nervingai šypsojosi, aš visai pasimečiau. Kolega elgėsi pabrėžtinai mandagiai, matyt, restoranas yra jam įprasta gyvenimo scena, kitaip negu man. Aš užsisakiau arbatos ir įsispoksojau į interjerą. Nuobodžiavau. Netrukus pokalbis visgi ėmė megztis.

– Kaip tau čia patinka? – diplomatiškai paklausė manęs. – Aš, aišku, nepalaikau kultūrinės apropriacijos, bet čia man patinka.

– Na, vieta kaip vieta. – numojau ranka aš.

Tokie neįdomūs pokalbiai tęsėsi gana ilgai. Čia aš, vis labiau pastebėdamas, kad šiandien jaučiuosi kažkoks nesavas, kažkoks svetimas sau, perdėm teatrališkas ir dar įsikandęs kažkokią įžūlią rolę, kuri visiems stringa kaip kaulas gerklėj, ėmiau kalbėti nei šį, nei tą.

– Žinai, kenčiu nuo visokiausių sveikatos sutrikimų. Nagi, mat, jau seniai man kažkas nutiko su liežuviu. Suskeldėjęs, paraudęs, žaizdotas, blemba, net valgyti sunku pasidarė... Kaip poetiška, kaip filosofiška, po galais: spoksai į maistą ir paliesti jo negali, nes tada bus vien tik skausmas... – garsiai postringavau aš. – Žinai, skaičiau, kad taip būna, sergant AIDS, arba... šizofrenija.

Kažin kokiais aplinkiniais keliais priėjau iki romantiškesnių temų.

– Ir tada anas, na, Karolis, pakvietė mane kartu eiti pas kažkokią savo draugę. Paskambino jai ir sako – žinok, aš dar nė sutikęs nebuvau su juo eiti, nors, po galais, norėjau, – taigi,  sako: „Ateisiu su draugu“. – kalbėjau aš, su neslepiamu pasididžiavimu savimi. – Gaila, bet jos nebuvo namie. O jei būtų, žinai, che, jaučiu, būtume parūkę žolės... – aš nutęsiau, sąmokslininkiškai prisislinkęs prie Tomo per stalą, lyg nenorėdamas, kad kas nugirstų. Ir, še tau, kad nori, padavėja prisliūkino visai arti. Atnešė šakutes, peilius, mano arbatą. Kuo dabar mane laiko? Bohema?

– Aš netikiu, kad Europos Sąjunga sugrius, – protingai nutęsė Tomas po kurio laiko, pasikeitus daug kartų temai. – Aš tikiuosi vieną dieną dirbti kur nors ten, Briuselyje, ten visada reikės specialistų... – žvelgė rimtai, tiesiai man į akis.

– Pagal mane, tegu nors ir sugriūna. – pasakiau. – Koks skirtumas, po galais?

– Tu nesupranti, nebūk vaikas... – suaugusiojo tonu tarė Tomas. – Ji gyvuos, tikiuosi dar ilgai.

– O štai ims ir sugrius ir tu nespėsi ten įsidarbinti. – šiepiau dantis aš.

– Vis tiek, tai būtų katastrofa, aš netikiu, kad ji sugrius, be to, mano paslaugų vis vien kam nors prireiks... – nutęsė jis.

– Žinai ką? – prabilau aš. – Tu būsi kokios stambios korporacijos įtakingas darbuotojas, o aš protestuosiu prieš tavo korporaciją.

– Baik juokus, aš neketinu dirbti jokioje ten korporacijoje, aš turiu principus: mane domina pareigos, kur prisidėsiu prie kovos su klimato kaita ir kitomis blogybėmis, aš... – tęsė, kaip visada protingai, jis.

Iš tiesų, anoje picerijoje jam nepatiko, nes ten neva prastos darbos sąlygos. „Lyg tu ten dirbt eini, po galais...“ – tąsyk pagalvojau. Tomui labai svarbu, kad verslas būtų socialiai atsakingas, kad vartojimas būtų atsakingas... Ir rūšiuoti atliekas... Jo specializacija – darnus vystymasis.

– Klausyk, ar žinai... – po kurio laiko tarė draugas, išsitraukdamas iš kuprinės sąsiuvinį ir jame kažko ilgokai ieškodamas. – Ar žinai, kur yra Šv. Mikalojaus bažnyčia, kur vienintelėje, – pabrėžė tą žodį, – lenkų okupacijos metais vyko pamaldos lietuvių kalba? – paklausė.

– Hmm, žinau, kaip tik neseniai tomis vietomis klajoti teko... – nutęsiau, krapštydamas akis.

Sunkiai suvokiau, kam jam ten eiti. Tačiau toliau jis ėmė pasakoti, mano kartkartėmis paakinamas, apie savo keliones, be to, planus. Vasarą jis ketino vykti į kažkokią konferenciją Ispanijoje, neseniai grįžo iš konferencijos Italijoje, o rudenį jo laukia praktika pažangiausioje Didžiosios Britanijos laboratorijoje. Ir visur jis aplanko visas lankytinas vietas. Jam pasakojant, pajutau, kad aš irgi gal esu kažkoks lankytinas originalas, kaip seniau žmonės sakydavo, – senas mokyklos laikų draugas, keistuolis, žmogus su psichikos sutrikimais... Gal bendravimas su manimi irgi buvo savotiškas, retas, vertingas, kolekcionuotinas įspūdis, nes Tomas buvo neprastas įspūdžių kolekcionierius. Baudėsi aplankyti Šiaurės Korėją. Jau aplankė Černobylį, bastėsi po apleistas psichiatrines ligonines ir sovietinius bunkerius. Aš, pripažinsiu, nuoširdžiai jo nesupratau...

– Žinai, aš trejus metus nesu išvažiavęs iš Vilniaus. – kažkaip sunkiai išlemenau aš. Man rodėsi, kad tai keistas faktas, įstabus, netgi, sakyčiau, bet Tomo tai nesudomino. Gal jis pagalvojo, kad aš liūdžiu dėl to? Po galais, nėra nieko šlykščiau, negu būti guodžiamam dėl to, kuo džiaugiesi.  

Norėdamas nuvyti mintis nuo viso šito, prisiminiau, kaip mudu senais gerais laikais, susitikę vasarą Klaipėdoje, su pasimėgavimu prisimindavome mokyklos laikus, patyčias, marozus, muštynes, keiksmažodžius ir kaip sunku buvo ten tokiems keistiems individams kaip mes. Tad pradėjau ir vėl apie senus laikus. Tiesą, šįsyk Tomas neįsitraukė į mano pradėtą dainą, o sugadino ją čaižiu diskordu:

– Žinai, nesakyk, gera buvo mūsų mokykla... – nutęsė draugas. – Ir Mauglis buvo geras žmogus, geros širdies jis buvo, tikrai tikrai, ir Lašas geras buvo, geri buvo mokytojai, todėl neverta bloguoju jų minėti, žinai, Žilvinai... – suaugusiojo tonu nutęsė.

Aš tiesiog kone pašokau iš pykčio. Ką? Mauglis, tas barzdotas kūno kultūros mokytojas, kuris mane vadino debilu ir nevykėliu visų akivaizdoje? Visiškas... Ir technologijų mokytojas Lašas, kuris nuo rėkimo, kaip toks krepšinio treneris Pačėsas, jau seniai buvo praradęs balsą? Jie buvo geri, ką? Ir visi tie marozai, kurie apspjaudydavo tave, rodydavo pirštais koridoriuje ir žvengė iš tavęs? Visi jie geri? Šitas susitaikėliškumas man buvo koktus.

– Per tave, Tomai, per tave dabar šimtai berniukų ir mergaičių kenčia nuo patyčių, tu tą žinai, Tomai? – drebančiu balsu tariau aš.

– Atleisk, ką? – nustebęs, dėbtelėjo į mane kolega.

– Taip, per tokius kaip tu patyčios toliau tęsiasi. – kone sušukau aš. – Matai, tu, kaip ir aš, kentėjai nuo patyčių, bet, užaugęs, jau sutinki visa tai, viską, ką tada patyrei, laikyti kažkokiu būtinu dalyku, beveik „tapimu vyru“ ar ką... Tu sutinki, kad tai buvo būtina. Jei sakai „kas buvo – pražuvo“, reiškia pasmerki ateities kartas tam pačiam dalykui... Taip juk negalima, tai neteisinga. – mostagavau rankomis aš.

– Klausyk, tu gali interpretuoti, kaip nori, – tavo reikalas... – rimtai, akivaizdžiai jau piktelėjęs, tarė jis. – Bet čia mano gyvenimas, aš turiu teisę interpretuoti savo gyvenimo įvykius, kaip noriu. Manau, kad viskas, ką aš patyriau savo gyvenime buvo būtina mano, kaip asmenybės, raidai, net ir iš pirmo žvilgsnio neigiami dalykai. Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. – rimtai konstatavo Tomas.

Aš tik skėstelėjau rankomis. Įspūdžių kolekcionierius!

Greitai jis atsiprašė, nes ketino eiti į tualetą dantų valytis. Jo dantis „puošė“ kabės, mat kolega norėjo normalizuoti savo dantis. Ten užtruko ilgai. Aš nervingai laukiau, baugščiai dairydamasis į šalis. „Mat, viskas, kas nutiko, taip ir turėjo būti“, – sukosi mano galvoje. Aš gal net sutikčiau su juo, bet čia, man rodos, užslėpta žinia, kad bet kokia neteisybė yra pateisinama tuo, kad ji įvyko. Suaugusiojo gestas, kai numoji ranka į paauglystės kančias, man atrodė visiškai nepriimtinas, primestas iš galios pozicijos – tų, kurie iš manęs tyčiojosi, juokėsi, mokytojų, mokyklos administracijos; toks susitaikymas yra pripažinimas, kad gerai jie tave tąsyk pamokė, pienburnį.

Čia prie manęs prislinko padavėja, nes mums jau buvo įteikta sąskaita ir Tomas, mudviem sudėjus savo pinigus, juos ten saugiai įdėjo.

– Galima paimti? – mandagiai tarė padavėja.

– Taip... – burbtelėjau, dėdamasis nesuinteresuotas asmuo.

Ji vis dar mandagiai šypsojosi ir žvilgtelėjo į dėžutę, o tada sušvokštė ūmai pasikeitusiu balsu:

– Čia trūksta vieno euro!

Aš jaučiausi it pagautas vagiantis. O dar, galvojau, ji juk girdėjo apie žolę, apie AIDS, apie viską... Ką pamanys? Galvoje ūmai ėmė rodytis scenarijai su policija.

– Štai žmogus grįš, tada... – nutęsiau aš. Padavėja, mergina jauna, vargiai vyresnė nei dvidešimties, dabar man rodėsi kad ir tokio amžiaus, tik aš – daugų daugiausiai keturiolikos... „Trauk devynerios tą Tomą“, – tūžau mintyse. Pagaliau jis atėjo, man drebančiu balsu papasakojus aną nutikimą, jis tik numojo ranka. Įdėjo tą eurą ir mudu tuoj išėjome.

Garsiai pasakiau, kad man čia nepatiko.  Ne tokios vietos vienatvę gali praskaidrinti...

2016