Po visų tų prisiminimų, kurie mane štai staiga
užklupo, aš prisiminiau ir, nežinau, kodėl, tą kartą, kai važiavau vasarą į
Klaipėdą. Klaipėdoje aš gyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Išsikraustęs į Vilnių,
vasarą vis vien ten nuvažiuodavau, vasarodavau kaime šalia miesto, pas gimines.
Tas vaizdas, kurį štai prisiminiau, nors ir menu, kada visa tai galėjo vykti,
buvo gana archetipinis ir peržengiantis vieno įvykio rėmus.
Taigi, ryte, po aštuntos, aš važiavau į stotį.
Keltis ryte vasarą yra savaip smagu, kažkoks pažadas, kažkoks nuotykių
troškulys užvaldo. Išeini ir sliūkini link stotelės, saulei šviečiant, lyg ir
rūkas aplink. Karštos dienos pažadas. Kelionės pažadas. Sėdi į autobusą ir
važiuoji.
Tas kelias kiek tinkamiau prisimintinas kaip kelias
į mokyklą. Ir tas gaivus jausmas, kai nereikia lipti nustatytoje stotelėje, kai
gali važiuoti toliau, net širdis,
rodos, sparčiau ima plakti, pažeidus tuos nežinia kieno nustatytus apribojimus,
peržengus ribą, skiriančią kasdienybę nuo ne-kasdienybės.
Ir štai pralekia pro šalį tie patamsėję nuo amžiaus
ir tamsių, deginančių ar akinančių žmonių aistrų namai Karoliniškėse; pravažiuojant
pro mokyklą, pro pažįstamas vietas pasidaro kažkaip sunku... Rodos, tuoj kas
nors pamos man ranka (kaip niekada man gyvenime nėra buvę), pamos ir pasakys:
„Ei, Žilvi, mes tavęs laukiame, kur tu dingai?“ Lyg staiga visi būtų virtę mano
draugais, kuriuos aš štai šitaip palieku... Kita vertus, manyje glūdi ir kažkokia
keista baimė – lyg mane pagaus, sučiups, neleis niekur važiuoti: nuotykiai
baigėsi, sėdėk klasėje ir mokykis! Žodžiu, važiuojant pro pažįstamas vietas,
kažkoks gaivalas nusiaubia mano vidinį pasaulį, jaučiuosi kaip šuo, po daugelio
metų pamatęs namus, kur ilgai gyveno, kur tiek visko išgyveno, suprato ir
pažino.
Pamenu, kaip kartą vietoj mokyklos teko keliauti į
Klaipėdą. Tuomet tik pradėjau ją lankyti ir, tiesą pasakius, net dorai nebuvau
su niekuo susipažinęs. Bet ryte, važiuojant darbingomis gatvėmis dar silpnai
pažįstamo miesto miegamajame rajone, nutvilkė kažkoks gailestis, ilgesys –
kodėl aš ne ten? Juk ten, klasėje, manęs laukia... Matyt, net tada puikiai
žinojau, kad tai netiesa, netgi jau buvau ėmęs nusivilti savo naująja mokykla,
tačiau vis vien kažkas mane taip traukė tą rytą tenai...
Štai jau pravažiuoju tas vietas; dabar ramiai po
tiltais, tarp ūksmingų medžių, po TV bokštu, tarp didžiulių pilkų daugiabučių,
kažkoks keistas, lyg stambiais potėpiais nupieštas rajonas, toliau miškai,
parkai, laukai, platūs keliai, vėl tiltai, degalinės, įvairūs pastatai, upė, nustelbianti
krūmokšnius ir medžius; kitokie namai, didžiulės estakados, kažkokie
fantastiški (taip bent jau iš pradžių man rodės) statiniai, konstrukcijos... Ir
toliau kelias veda per skurdžius, pilkus, nuvargusius miesto rajonus, artėjant
prie pramoninės zonos; štai kolegija, štai baldų parduotuvė, štai kažkokie
sandėliai, sandėliai visokie, tvoros – sunkios, gelžbetoninės, mūrinės;
pėsčiųjų tiltas, šviesoforai, pavargę žmonės, rytas, sankryžos... Kiek čia
visko slepiasi, šitie apleisti namukai, smulkios, neaiškios parduotuvės,
krautuvės, kavinės, ypač kebabinės, abejingi medžiai, atriboti vieni nuo kitų
draugijos tvoromis. Šičia miestas, kurio nepažįstu. Kam viso to reikėjo – juk
kažkam reikėjo – visų tų pramoninių pastatų, sandėlių, tvorų, fabrikų („Sparta“),
cechų, juk to kažkam reikėjo, tai buvo kažkieno gyvenimas. Prasmingas? Dabar
čia istorijos šiukšlynas, vietomis į nosį (matyt – važiuoju neišlipdamas)
tvoskia 80-ieji, kitur drąsiai lenda į akis 90-ieji, tarp visų šitų pastatų,
afišų, iškabų, kur, matyt, pvz., ant tvorų, dar gali rasti ir dešimties metų
senumo skelbimų, pranešančių apie koncertus, filmų premjeras, spektaklius, o
gal raginančius balsuoti už ką nors, dar kukliai stovi ir XIX a. pab., XX a.
pr. liekanų. Kada nors visa tai bus nušluota.
Toliau važiuoju medžių paunksmėje. Ir štai, kai jau
visai arti ir širdį kutena nerimas, kad tuoj tuoj reikės keltis, tempti savo
kuklų bagažą prie išėjimo, brautis pro baugius stoties rajono gyventojus ir
lankytojus, pro autobusus ir troleibusus, pro visus tuos žmones, kebabus,
gėles, kioskus, nuorūkas link stoties, mane sulaiko vaizdas, kuris dabar ir grąžino mane į tuos laikus.
Iš kairės, žvelgiant pro įstrižai į gatvę
įsikertančias siauras gatveles, dar tik besikelianti saulė apšviečia senamiestį.
Matau bažnyčias, medžius, stogus, balkonus, visą tą architektūrą, kurios iki
šiol vis dar neperpratau, matau kažką, ko niekur kitur negalėčiau pamatyti,
matyt. Bet aš žiūriu ir man skaudu. Kad galėčiau, išlipčiau čia pat ir lėkčiau
akis išdegęs, kol tas miestas neišnyko, kol nevirto fabrikais, cechais, baldų
parduotuvėmis, biurais, daugiabučiais su visu jų pilku anonimiškumu, kol aš
nevirtau kažkuo kitu, kol dar matau grožį,
kol dar pajėgiu lėkti paskui jį kaip kačiukas paskui drugelį pievoje. Ir man
rodos, kad aš tokio Vilniaus dar nesu matęs. Kad štai iš šio taško viskas
atrodo kažkaip kitaip, kažkaip taip... Vilnius
mane šaukia, man mojuoja. Ir, jei jau aš pavėluosiu, kito karto gali
nebebūti niekada.
Bet, palaukite, visi tie namai, gatvės, tas rūkas,
ta saulės šviesa... Tie visi rytai, kai aš eidavau šiomis gatvėmis, pavargęs,
neišsimiegojęs, skubėdamas, tie visi rytai, kai aš važiuodavau vasarą
traukiniu, visada aš pamatydavau šiuos vaizdus lyg priekaištą: kodėl, kai tokių
dalykų esama, rytais gulinėji namuose, miegamajame rajone, tarp pilkų sienų,
pilkų namų, gyveni pilką gyvenimą, kodėl viską, kas gražu, kas širdžiai brangu
ir miela, prisimeni tik išeidamas? Ar
tik ne šitie tolimi, tolstantys senamiesčio kvartalų vaizdai sugraudins tave,
kai ateis laikas keliauti, kaip rašoma Vinco Krėvės apysakose, „namo“? Ir ar ne
šita baimė tave išlydi iš šito miesto – juk tu keliauji namo, į gimtąjį miestą, kur dabar jau visai nenori. Tai ne tavo, o
kažkieno kito vaikystės miestas. Kažkokio tokio tavęs, kurio tu nenori
prisiminti. Kiekvieną kartą baimė graso man toje kelionėje – o jei negrįšiu?
Bet senamiesčio namai tolumoje išnyksta, autobusui pasukus
stoties linkui. Žmonių maišalynė, bagažas, kebabai, gėlės, taksi, į viršų
kylantys šaligatviai. Štai ir geležinkelio stotis. Ir peronas, ir traukinys. Ir
viskas čia kalba apie kelionę, įspūdžius, nuotykius, bet saulės nutviekstas
miestas man pasidaro toks brangus, toks savas, toks artimas, kad nerūpi man
jokie nuotykiai... Ir jokie gimtieji namai.
Tai vis ne mano namai, ne man skirti nuotykiai, nuotykiai, kurie tėra gundymas,
priedanga mane įvilioti į spąstus, į kitokią tikrovę, tą, kurios aš nenoriu
pažinoti – daugiau ne. Kaip čia taip yra, kad daugumą žmonių, manau, traukia
kelionės, poilsis egzotiškose vietose, na, arba bent prie jūros, arba bent
kaime, arba traukia grįžti į tėviškę,
į gimtinę, namo, ten, kur gimei, kur
augai, kur brendai, kur tiek visko patyrei, bet štai aš tiek jau esu
susigyvenęs su Vilniumi, kuriame juk nei gimiau, nei augau, kad sunkiai
suprantu tuos žmones...
Galiausiai, išvažiuoju; traukiniui pajudėjus,
nematant miesto, man lyg ir vėl įdomu pasidaro, lyg ir smagu, lyg ir norisi
patirti kažką nauja, nuotykių, šviežių įspūdžių – prie jūros, į seniai
nelankytas vietas, – bet kai pamatau miestą, daugiabučius, fabrikus, TV bokštą,
katilines, man pasidaro taip bloga, taip nejauku, taip baugu... Man taip sunku
palikti miestą, kad beveik prisiekiu sau, kai tik grįšiu iš šitos kelionės,
niekada daugiau neišvyksiu, niekur nevažiuosiu iš čia. Tai mano išdavystė,
kurios aš negaliu ir negalėsiu sau atleisti... Kaip aš galiu apleisti šį
miestą? Kaip aš galiu dairytis į kitus miestus, kitas šalis, kaip galiu slapčia
svajoti apie „nuotykius“ kur nors kitur, o ne Vilniuje? Kai matau tolstantį TV
bokštą už miškų, jau ilgokai važiuojant už centro, man sunku sulaikyti ašaras,
lyg amžinai palikčiau gimtąjį... gerai, ne gimtąjį, bet mylimą miestą... Nusisuku,
nebežiūriu. Bet nuotaika sugadinta ilgam, kažkoks gniuždantis ilgesys sustingdo
viską manyje. Tie žodžiai „lyg ir norisi patirti kažką naujo, nuotykių...“ yra
ne mano. Tai klišės, kurios, lyg kažkieno išspjauta kramtomoji guma, prilipo
man prie drabužių, gal autobuse, o gal ryte, jo laukiant stotelėje... Vėlgi,
protas man sako, kad nieko tokio, kad vis vien juk sėdžiu namie, trūniju kaip
senas kelmas, reikią prasiblaškyti, išvėdinti galvą ir t.t. Paistalai! Vėl tos
suknistos klišės, kur jų spėjau prisirinkti pilnas kišenes, ką? Kaip man jos
nusibodo... Kaip aš nuo jų pavargau. Čia – čia mano gyvenimas, ne kur kitur.
Net jei nieko ten nepatyriau. Protas sako: gi nieko čia nebuvo, gi gali
ramiausiai sau tūnoti prie kompiuterio, geibi kambarinė gėlė, bet kur, kur tik
esama elektros ir interneto ryšio – lyg tau reikėtų to miesto, šalin
sentimentalumą! Kieno „protas“ tai man sako? Argi tai mano „protas“? Kieno
pasiųstas agentas yra šitas „protas“? Ir ar reikia kažką „objektyviai“ patirti,
kad jaustumeisi patyręs? Jei mano komtempliatyvus gyvenimas kitam atrodo
„objektyviai“ tuščias, tai kas man? Lyg aš galėčiau paaiškinti, kas ten yra,
tame senamiestyje, tose gatvėse...
Bet, visgi, ko aš taip ilgėjausi, išvykdamas tąsyk, o
ir kitus sykius? Draugų aš neturėjau, niekur neidavau, beveik su niekuo
nebendravau... Nors, taip, kažkur čia liko buvęs kursiokas, apie kurį tuomet
dažnai galvodavau. Dieną prieš tai rašiau jam, siūlydamas susitikti ir baisiai
nusivyliau, jam neradus laiko. Todėl susipakavau daiktus ir tuoj pat išvykau į pajūrį...
Tuo metu, matyt, tik miesto gatvės, dažnai mano lankytos, galėjo apie visą šitą
istoriją turėti daugiau informacijos.
***
Prisiminęs gimtąjį miestą, prisiminiau savo neva
draugą iš ten. Su Tomu lankėme tą pačią mokyklą. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus,
su kuriuo galėjau šiek tiek atviriau pakalbėti. Vėliau aš išvykau Vilniun, jis
išvyko kitur. Kiekvieną vasarą susitikdavome Klaipėdoje. Ir tąsyk, taip sunkiai
atsisveikinęs su Vilnium, aš važiavau, be kita ko, ir su Tomu susitikti...
Vėliau, po kelerių metų, susitikome Vilniuje, beveik
atsitiktinai. Parašė, kad atvyksta į miestą ir, jeigu noriu, galime susitikti.
Kadangi jau seniai nebuvome pasimatę, sutikau. Lyg ir jaučiau pareigą aprodyti
jam miestą. Diena buvo apniukusi, lietinga, epizodiškai buvome apiberti ir
paskutinėmis snaigėmis; buvo Didysis Penktadienis.
Oras buvo nedėkingas, o miesto svečias dar, mano
didžiam nusivylimui, būtinai pageidavo valgyti. Tačiau Tomui picerijoje nepatiko,
tad, vos atsisėdę, vėl pakilome ir išėjome į lietingą prospektą. Kolega
pasivaikščiojimais gryname Gedimino prospekto ore, pučiant žvarbiam pavasario
vėjui, kuris, tiesa, labiau priminė jau pasibaigusią žiemą, ir dargi lynojant,
patenkintas neliko ir dairėsi kokios kavinės ar užkandinės. Po kelių nesėkmingų
bandymų (Tomas man pasirodė pasidaręs kažkoks pedantiškas), apsistojome ties
kažkokiu rytietišku restoranu.
Įstaiga, pripažinsiu, man pasirodė visai nekokia,
nors turėjo pretenzijų į šį tą didesnio nei paprasta užkandinė. Atsisėdome
vidury salės, lankytojų buvo visai negausu... Kadangi nesinorėjo sėdėti be
reikalo (man kažkodėl rodėsi, kad tai draudžiama ar ką – jei neužsisakai nieko,
tave iš karto išmeta lauk), užsisakiau arbatos, kuri buvo neįtikėtinai brangi,
nors net indai neatrodė bent kiek ekskliuzyviniai (užsisakiau nenorom, vien,
kad ką nors užsisakyčiau). O ypač man nepatiko, kad sąskaita buvo atnešta
kažkokioje pseudorytietiškoje dėžutėje, lyg didžiausia paslaptis
(orientalizmas, „amžinasis moteriškumas“?). Lyg konfidencialumo reikalaujantis
dalykas: padavėja nusišypsos, pasitrauks saugiu atstumu, diskretiškai nusuks
akis, o jau tada klientas gali užtikrintais, savimi pasitikinčio žmogaus
judesiais atidaryti dėžutę, išvysti jo nė kiek nenustebinančią sumą, kurią,
nesismulkindamas ir drąsiai suapvalindamas, restorano lankytojas ir padės į
neva rytietišką dežutę. Padavėja ateis, be abejo, ne iš karto, be abejo, prisiartins
diskretiškai, ir paims dėžutę. Grąžins su grąža, bet pasisotinęs klientas
atsainiai žvilgtels į dėžutę, be abejo, jos beveik nepravers, atsikels,
užsivilks paltą ar striukę, pasiims savo portfelį, nešiojamąjį kompiuterį ir
t.t. bei apleis šią žavingą įstaigą, su visais galantiškai atsisveikinęs. Tuo
tarpu, aš būčiau su mielu noru išėjęs tuoj pat. Bet draugas jau sėdėjo patogiai
įsitaisęs kėdėje. Jo telefonas, tiesa, nuolat skambėjo, ir aš jaučiausi, lyg
atėjau (nesamo) darbo reikalais, o ne į asmenišką susitikimą.
Prislinkus padavėjai, šalto veido blondinei, kuri
nervingai šypsojosi, aš visai pasimečiau. Kolega elgėsi pabrėžtinai mandagiai,
matyt, restoranas yra jam įprasta gyvenimo scena, kitaip negu man. Aš
užsisakiau arbatos ir įsispoksojau į interjerą. Nuobodžiavau. Netrukus pokalbis
visgi ėmė megztis.
– Kaip tau čia patinka? – diplomatiškai paklausė
manęs. – Aš, aišku, nepalaikau kultūrinės apropriacijos, bet čia man patinka.
– Na, vieta kaip vieta. – numojau ranka aš.
Tokie neįdomūs pokalbiai tęsėsi gana ilgai. Čia aš,
vis labiau pastebėdamas, kad šiandien jaučiuosi kažkoks nesavas, kažkoks
svetimas sau, perdėm teatrališkas ir dar įsikandęs kažkokią įžūlią rolę, kuri
visiems stringa kaip kaulas gerklėj, ėmiau kalbėti nei šį, nei tą.
– Žinai, kenčiu nuo visokiausių sveikatos sutrikimų.
Nagi, mat, jau seniai man kažkas nutiko su liežuviu. Suskeldėjęs, paraudęs,
žaizdotas, blemba, net valgyti sunku
pasidarė... Kaip poetiška, kaip filosofiška, po galais: spoksai į maistą ir
paliesti jo negali, nes tada bus vien tik skausmas... – garsiai postringavau
aš. – Žinai, skaičiau, kad taip būna, sergant AIDS, arba... šizofrenija.
Kažin kokiais
aplinkiniais keliais priėjau iki romantiškesnių temų.
– Ir tada anas, na,
Karolis, pakvietė mane kartu eiti pas kažkokią savo draugę. Paskambino jai ir
sako – žinok, aš dar nė sutikęs nebuvau su juo eiti, nors, po galais, norėjau,
– taigi, sako: „Ateisiu su draugu“. –
kalbėjau aš, su neslepiamu pasididžiavimu savimi. – Gaila, bet jos nebuvo
namie. O jei būtų, žinai, che, jaučiu, būtume parūkę žolės... – aš nutęsiau, sąmokslininkiškai prisislinkęs prie Tomo
per stalą, lyg nenorėdamas, kad kas nugirstų. Ir, še tau, kad nori, padavėja
prisliūkino visai arti. Atnešė šakutes, peilius, mano arbatą. Kuo dabar mane
laiko? Bohema?
– Aš netikiu, kad
Europos Sąjunga sugrius, – protingai nutęsė Tomas po kurio laiko, pasikeitus
daug kartų temai. – Aš tikiuosi vieną dieną dirbti kur nors ten, Briuselyje,
ten visada reikės specialistų... – žvelgė rimtai, tiesiai man į akis.
– Pagal mane, tegu nors
ir sugriūna. – pasakiau. – Koks skirtumas, po galais?
– Tu nesupranti, nebūk
vaikas... – suaugusiojo tonu tarė Tomas. – Ji gyvuos, tikiuosi dar ilgai.
– O štai ims ir sugrius
ir tu nespėsi ten įsidarbinti. – šiepiau dantis aš.
– Vis tiek, tai būtų
katastrofa, aš netikiu, kad ji sugrius, be to, mano paslaugų vis vien kam nors
prireiks... – nutęsė jis.
– Žinai ką? – prabilau
aš. – Tu būsi kokios stambios korporacijos įtakingas darbuotojas, o aš protestuosiu
prieš tavo korporaciją.
– Baik juokus, aš
neketinu dirbti jokioje ten korporacijoje, aš turiu principus: mane domina
pareigos, kur prisidėsiu prie kovos su klimato kaita ir kitomis blogybėmis,
aš... – tęsė, kaip visada protingai, jis.
Iš tiesų, anoje
picerijoje jam nepatiko, nes ten neva prastos darbos sąlygos. „Lyg tu ten dirbt
eini, po galais...“ – tąsyk pagalvojau. Tomui labai svarbu, kad verslas būtų
socialiai atsakingas, kad vartojimas būtų atsakingas... Ir rūšiuoti atliekas...
Jo specializacija – darnus vystymasis.
– Klausyk, ar žinai...
– po kurio laiko tarė draugas, išsitraukdamas iš kuprinės sąsiuvinį ir jame
kažko ilgokai ieškodamas. – Ar žinai, kur yra Šv. Mikalojaus bažnyčia, kur
vienintelėje, – pabrėžė tą žodį, – lenkų okupacijos metais vyko pamaldos
lietuvių kalba? – paklausė.
– Hmm, žinau, kaip tik
neseniai tomis vietomis klajoti teko... – nutęsiau, krapštydamas akis.
Sunkiai suvokiau, kam
jam ten eiti. Tačiau toliau jis ėmė pasakoti, mano kartkartėmis paakinamas,
apie savo keliones, be to, planus. Vasarą jis ketino vykti į kažkokią
konferenciją Ispanijoje, neseniai grįžo iš konferencijos Italijoje, o rudenį jo
laukia praktika pažangiausioje Didžiosios Britanijos laboratorijoje. Ir visur
jis aplanko visas lankytinas vietas. Jam pasakojant, pajutau, kad aš irgi gal esu
kažkoks lankytinas originalas, kaip seniau žmonės sakydavo, – senas mokyklos
laikų draugas, keistuolis, žmogus su psichikos sutrikimais... Gal bendravimas
su manimi irgi buvo savotiškas, retas, vertingas, kolekcionuotinas įspūdis, nes
Tomas buvo neprastas įspūdžių kolekcionierius. Baudėsi aplankyti Šiaurės
Korėją. Jau aplankė Černobylį, bastėsi po apleistas psichiatrines ligonines ir
sovietinius bunkerius. Aš, pripažinsiu, nuoširdžiai jo nesupratau...
– Žinai, aš trejus
metus nesu išvažiavęs iš Vilniaus. – kažkaip sunkiai išlemenau aš. Man rodėsi,
kad tai keistas faktas, įstabus, netgi, sakyčiau, bet Tomo tai nesudomino. Gal
jis pagalvojo, kad aš liūdžiu dėl to? Po galais, nėra nieko šlykščiau, negu
būti guodžiamam dėl to, kuo džiaugiesi.
Norėdamas nuvyti mintis
nuo viso šito, prisiminiau, kaip mudu senais gerais laikais, susitikę vasarą
Klaipėdoje, su pasimėgavimu prisimindavome mokyklos laikus, patyčias, marozus, muštynes, keiksmažodžius ir
kaip sunku buvo ten tokiems keistiems individams kaip mes. Tad pradėjau ir vėl
apie senus laikus. Tiesą, šįsyk Tomas neįsitraukė į mano pradėtą dainą, o
sugadino ją čaižiu diskordu:
– Žinai, nesakyk, gera
buvo mūsų mokykla... – nutęsė draugas. – Ir Mauglis buvo geras žmogus, geros
širdies jis buvo, tikrai tikrai, ir Lašas geras buvo, geri buvo mokytojai,
todėl neverta bloguoju jų minėti, žinai, Žilvinai... – suaugusiojo tonu nutęsė.
Aš tiesiog kone pašokau
iš pykčio. Ką? Mauglis, tas barzdotas kūno kultūros mokytojas, kuris mane
vadino debilu ir nevykėliu visų akivaizdoje? Visiškas... Ir technologijų
mokytojas Lašas, kuris nuo rėkimo, kaip toks krepšinio treneris Pačėsas, jau
seniai buvo praradęs balsą? Jie buvo geri, ką? Ir visi tie marozai, kurie apspjaudydavo tave, rodydavo pirštais koridoriuje ir
žvengė iš tavęs? Visi jie geri? Šitas susitaikėliškumas man buvo koktus.
– Per tave, Tomai, per
tave dabar šimtai berniukų ir mergaičių kenčia nuo patyčių, tu tą žinai, Tomai?
– drebančiu balsu tariau aš.
– Atleisk, ką? –
nustebęs, dėbtelėjo į mane kolega.
– Taip, per tokius kaip
tu patyčios toliau tęsiasi. – kone sušukau aš. – Matai, tu, kaip ir aš,
kentėjai nuo patyčių, bet, užaugęs, jau sutinki visa tai, viską, ką tada
patyrei, laikyti kažkokiu būtinu dalyku, beveik „tapimu vyru“ ar ką... Tu
sutinki, kad tai buvo būtina. Jei sakai „kas buvo – pražuvo“, reiškia pasmerki
ateities kartas tam pačiam dalykui... Taip juk negalima, tai neteisinga. –
mostagavau rankomis aš.
– Klausyk, tu gali
interpretuoti, kaip nori, – tavo reikalas... – rimtai, akivaizdžiai jau
piktelėjęs, tarė jis. – Bet čia mano gyvenimas, aš turiu teisę interpretuoti
savo gyvenimo įvykius, kaip noriu. Manau, kad viskas, ką aš patyriau savo
gyvenime buvo būtina mano, kaip asmenybės, raidai, net ir iš pirmo žvilgsnio
neigiami dalykai. Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. – rimtai konstatavo
Tomas.
Aš tik skėstelėjau
rankomis. Įspūdžių kolekcionierius!
Greitai jis atsiprašė, nes
ketino eiti į tualetą dantų valytis. Jo dantis „puošė“ kabės, mat kolega norėjo normalizuoti savo dantis. Ten užtruko
ilgai. Aš nervingai laukiau, baugščiai dairydamasis į šalis. „Mat, viskas, kas
nutiko, taip ir turėjo būti“, – sukosi mano galvoje. Aš gal net sutikčiau su
juo, bet čia, man rodos, užslėpta žinia, kad bet kokia neteisybė yra
pateisinama tuo, kad ji įvyko.
Suaugusiojo gestas, kai numoji ranka į paauglystės kančias, man atrodė visiškai
nepriimtinas, primestas iš galios pozicijos – tų, kurie iš manęs tyčiojosi,
juokėsi, mokytojų, mokyklos administracijos; toks susitaikymas yra
pripažinimas, kad gerai jie tave tąsyk pamokė, pienburnį.
Čia prie manęs
prislinko padavėja, nes mums jau buvo įteikta sąskaita ir Tomas, mudviem sudėjus
savo pinigus, juos ten saugiai įdėjo.
– Galima paimti? –
mandagiai tarė padavėja.
– Taip... –
burbtelėjau, dėdamasis nesuinteresuotas asmuo.
Ji vis dar mandagiai
šypsojosi ir žvilgtelėjo į dėžutę, o tada sušvokštė ūmai pasikeitusiu balsu:
– Čia trūksta vieno
euro!
Aš jaučiausi it
pagautas vagiantis. O dar, galvojau, ji juk girdėjo apie žolę, apie AIDS, apie viską... Ką pamanys? Galvoje ūmai ėmė rodytis
scenarijai su policija.
– Štai žmogus grįš,
tada... – nutęsiau aš. Padavėja, mergina jauna, vargiai vyresnė nei
dvidešimties, dabar man rodėsi kad ir tokio amžiaus, tik aš – daugų daugiausiai
keturiolikos... „Trauk devynerios tą Tomą“, – tūžau mintyse. Pagaliau jis
atėjo, man drebančiu balsu papasakojus aną nutikimą, jis tik numojo ranka. Įdėjo
tą eurą ir mudu tuoj išėjome.
Garsiai pasakiau, kad
man čia nepatiko. Ne tokios vietos
vienatvę gali praskaidrinti...
