Mūsų pasaulis, sakoma mums, yra draskomas konfliktų.
Akistaton stoja nesutaikomi priešai. Yra Donaldas Trumpas ir Hillary Clinton,
yra Marine Le Pen ir Emmanuelis Macronas. Yra Rusija ir Vakarai, islamistai ir
Vakarai... Yra tie, kuriems #smagu ir
niurzgantys pagiežingi pikčiurnos, kuriems nelabai... Tačiau, jei geriau
įsižiūrėsime, pamatysime, kad visi jie nėra tokie jau skirtingi, juoba –
priešingi. Tolerantiškoji „atviros visuomenės“ Kairė ir tradicionalistinė
Dešinė, Laisvos Visuomenės Institutas ir Tolerantiško Jaunimo Asociacija – jie
visi supranta pasaulį ir žmogų vienodai ir remdamiesi tuo pačiu principu –
Naudingumo principu.
Ir, be abejo, natūrali ir suprantama reakcija: kaip
taip „tas pats“, kaip taip „niekuo nesiskiria“? Juk vieni už translyčių moterų
teisę rinktis į kokį nori eiti tualetą, už pabėgėlius ir lytinį švietimą, o
kiti – už patriarchatą, musulmonų persekiojimą ir „mokslu pagrįstas“ skaidres
apie „homoseksualistus“ per tikybos pamokas. Ar gali sveikai protaujančiam
žmogui kilti mintis sulyginti Trumpą ir H. Clinton, Le Pen ir Macroną, ar tai
ne priešgynos, kuris nesutinka tik tam, kad nesutiktų, pozicija? Bet
neskubėkime.
Štai prieš kelerius metus Lietuvoje aktyviai buvo
skelbiama, esą „homofobija mums brangiai atsieina“, suprask, homofobu būti
neapsimoka ir todėl lietuviams laikas keisti plokštelę. Manau, dauguma, pamatę
tokią antraštę ir paskaitę tokį tekstą, pultų diskutuoti apie antraeilius
dalykus, tokius kaip „ar tai tiesa?“, piktintis „homopropoganda už ES pinigus“
ir t.t., praleisdami pro akis svarbiausią mintį: pasirodo, kad homofobija, pačių
LGBT aktyvistų teigimu, blogai, nes
neapsimoka – ji nenaudinga („R. Baltaduonio įsitikinimu, būdama atviresnė LGBT
asmenims, Lietuva galėtų uždirbti nemažai pinigų.“).
Peršasi logiška išvada, kad, jei „mokslininkai“ įrodytų kitaip, vertinimas taip pat pasikeistų –
sykiu su „mokslu“, koja kojon. Nes juk tai „mokslu pagrįsta“ pozicija, mokslas
yra pamatas, ant kurio stovi visi įsitikinimai. Mokslui priėjus priešingų išvadų,
nuostatos privalėtų keistis sykiu su juo. Be abejo, galima numoti ranka: viso
labo viešieji ryšiai, taip „tik sakoma“, juk visi suprantame, kad „negerai“,
kad „blogai“ ir t.t., tačiau, visgi, faktas lieka faktu – argumentas nebūti
homofobais – tai neapsimoka. Juk būtent šitas argumentas naudojamas, kaip
pagrindinis (ir naudojamas gana
dažnai). Matyt, tai reiškia, kad taip sakantys yra įsitikinę, kad tai pats
stipriausias, paveikiausias jų argumentas.
Tačiau štai Laisvos Visuomenės Institutas (pavadinimas
tiesiog iš koto verčiantis) skelbia, kad būti homoseksualu – nenaudinga:
gyvena jie trumpiau („tyrimas atskleidė, kad <...> vyrams, kurie turi
potraukį tos pačios lyties asmenims, kyla dvigubai didesnė rizika susirgti
vėžiu nei heteroseksualiems vyrams“), yra nelaimingi („<...> tyrimas
atskleidė, kad potraukį tos pačios lyties asmenims turintys žmonės patiria
daugiau psichologinių kančių nei tyrime kaip kontrolinė grupė dalyvavę
heteroseksualai.“), žudosi ir ne taip našiai dirba... Išvada paprasta – mesti
šalin tas nesąmones ir... vesti. Nes, štai, vedus – darbingumas padidės, būsi
laiminga/s, o jei turėsi vaikų – sveikata pagėrės, ilgiau gyvensi bus daugiau
progų juoktis ir džiaugtis (kas juk irgi sveika ir ilgina gyvenimą) ...
Prielaida – lygiai ta pati, kaip ir anksčiau aptartoje situacijoje: nauda
nulemia, kas gera ir kas bloga. Abortai? Moteris, pasidariusi abortą, linkusi į
depresiją... Naudojant prezervatyvus, sutrinka virškinimas, o lytiškai
santykiaujant ne su sutuoktiniu/e, didėja rizika susirgti širdies ligomis (čia
fantazuoju, tačiau nežinia, ar kur nors „mokslininkai“ dar nėra priėję tokių
išvadų). Nuodėmė? Pragaras, Rojus? Dabar kiti laikai, žmonės...
Be abejo, ir čia egzistuoja galimybė, kad
„mokslininkai“ nustatys, kad būti užaugintam homoseksualių asmenų šeimoje visai
nepaverčia tavęs kanibalu ar pedofilu... Tada visa LVI ideologija subyrėtų į
šipulius. Juk jie įrodinėja, jog ji „moksliškai pagrįsta“. Tačiau, kad to
niekada nenutiktų, ir yra steigiami „teisingi institutai“, kur vystoma
„teisinga“ mintis ir įrodoma tai, kas ir privalo būti įrodyta. Viskas remiasi
mokslu, kuris juk „nešališkas“, tačiau kuris, savo ruožtu, remiasi „vertybėmis“,
arba, tiksliau, atsitiktinai jo rezultatai jas atitinka. Mokslas neva reiškia
ne tam tikrą specifinį požiūrį į tikrovę, o pačią tikrovę (net, jei tai
akivaizdžiai „nemoksliškas“ mokslas): suprask, mokslas mūsų pusėje, tikrovė
mūsų pusėje – tau galas, žmogau! Ir, čia pat, atsiranda paprasta išeitis –
daryk tą ir tą, elkis taip ir taip ir viskas bus gerai („Potraukį tos pačios
lyties asmenims jaučiantys respondentai, pradėję gyventi skaisčiau, jautė
bendrą psichologinės sveikatos pagerėjimą.“ – teigiama
LVI svetainėje), nes prisidėsi prie „teisingos“ stovyklos ir nebešokinėsi „prieš
prigimtį“.
Matome, kad abiem atvejais galioja ta pati logika:
nedaryk X, nes tai tau nenaudinga, daryk Y, nes tai naudinga. Kai kur abi pusės
absurdiškai randa sąlyčio taškų: tiek „atviros visuomenės“ šalininkai, tiek
priešininkai jaučia didžiulę neapykantą individualizmui ir pareigą rūpintis
visais ir kiekvienu (taip, kaip patys tą rūpestį supranta), nori tie visi ir
kiekvienas, ar ne, abiem atrodo, kad žmogus be šeimos, be bendruomenės ir be „laimės“
yra niekingas dvasios invalidas, vertas užuojautos ir empatijos. Idėja, kad gyvenimo
prasmė yra tiesiog „gyventi“ ir dirbti-pirkti-mirti, bendra beveik visoms šiuo
metu egzistuojančioms ideologijoms.
TJA pasaulėlyje būti LGBT yra „smagu“, nes jie
gražus ir laimingi, sumanūs ir įdomūs; būti homofobu yra „nesmagu“, nes jie
pikti ir nelaimingi, kvaili ir nuobodūs. LVI ir „Pro Patria“ pasaulėlyje būti
įsišeiminusiu yra „smagu“, nes tada esi laimingas, tavo pajamos auga,
realizuoji savo potencialą; būti „tolerastu“ yra „nesmagu“, esi nelaimingas,
jei esi vyras – nesi vyriškas, slapta kankiniesi, trokšdamas „normalios
šeimos“, jei esi moteris – tiesiog neradai „tikro vyro“, kuris tau užtaisytų
vaiką, tavo pajamos mažėja, todėl priklausai nuo tėvų ar valstybės malonės, o
tavo, kaip pater familias arba
daugiavaikės motinos potencialas lieka nerealizuotas, kadangi, nors „gamta
šaukia“, tu jai priešiniesi, išdarinėdama/s tai, ką aptarinėja dešimtokai per
tikybos pamokas... Abi vizijos identiškos: Nauda, Nauda ir dar kartą Naudą! Ar
man apsimoka būti LGBT ar verta
„gydytis“ pas „specialistus“ (iš pietinių JAV valstijų) – kuriuo atveju manęs
laukia geresnės karjeros perspektyvos ir kuriuo atveju mano sveikatai grės
mažesnė rizika? Juk kaip kitaip eiliniam žmogui susiorientuoti pasaulyje.
Dar kartą verta pasiaiškinti: abi tikrovės versijos,
ir liberalioji/progresyvioji, ir konservatyvioji, remiasi tomis pačiomis
prielaidomis. Tokias kategorijas, kaip „nuodėmė“ ir „teisingumas“, joms de facto pakeičia nauda. Pasirinkimus,
kuriuos rekomenduoja mums, jie argumentuoja nauda. Abortai blogai, nes didina
depresijos riziką, homofobija blogai, nes mažina šalies ekonomikos
perspektyvas. Pamatinės vertybės, į kurias apeliuoja konservatoriai privalo turėti
pagrindimą tikrovėje. Tik, kai yra „įrodoma“, kad pamatinės vertybės yra „mokslu
pagrįstos“, kad jomis vadovautis yra naudinga mums, kad gyventi pagal jas
nekenkia mums, kad mes neišeiname iš savo komforto zonos, jomis sekdami, jos virsta
kiekvieną įpareigojančiomis.
Tiesa, žmonės dažnai bando pateisinti savo naudos
troškimą, pridengdami jį kilniais žodžiais, tačiau jis lieka labai jau silpnai
pridengtas. Taip, jie tiki, kad „homofobija blogai iš principo“, bet
argumentuoja nauda; jie tiki, kad „abortai yra blogai“, bet argumentuoja
nauda... Atrodo, jie tiki, kad tikrovė yra „jų naudai“. Tad, teigia maždaug „sakėme,
kad homoseksualizmas blogai, tai štai, britų mokslininkai praneša...“, atseit,
jų tikrovės versija pasitvirtino, pasitvirtino, kaip naudinga.
Tačiau, svarbu pastebėti, kad šis ideologijos
„pagrįstumas“ pasidaro ją neva legitimuojantis ženklas. Maždaug, jei man tai
naudinga, tai yra gera. Todėl net konservatoriai grindžia savo „šeimos
vertybes“ vadinamuoju mokslu, kas vėl ir vėl verčia manęs klausti: o jei
kažkokie empiriniai duomenys, kuriems jūs atnašaujate, patvirtins priešingą
rezultatą? Juk visa jų „vertybių“ pilis stovi ant lakaus smėlio. Tiesa, kaip
jau sakiau, jie tvirtai tiki savimi, nes visas mokslas – jų kišenėje. Todėl
uoliai renka pinigus. Ir abi pusės teigia, esą mums naudinga remti juos. Valstybė klestės būtent jų dėka. Tik, jei
triumfuos šeimos vertybės ar atvira visuomenė. Tada visi bus laimingi.
Pavyzdžių esama bemaž visur. Tarkim, veganai ir
vegetarai, kurie „už gyvūnus“. Nepaisant savo „nesavanaudiškumo“, jie visi (ar
beveik visi) nuolat agituoja mus pasekti jų pėdomis, be kita ko, todėl, kad nevalgyti mėsos yra sveika,
naudinga, todėl, kad veganai gražesni, mėsaėdžiai pikti ir t.t. Pastarieji
atsako irgi analogiškai: veganai ir vegetarai yra pikti, impotentai ir anemiški
fanatikai.
Abiem atvejais, naudos kategorija vienintelė iš
esmės apsprendžia žmogaus pasirinkimą. Tad, vienintelis, mano galva, tikras
„gyvūnų gynėjas“ būtų ta/s, kuri/s nevalgytų mėsos ir nežudytų gyvūnų nepaisant visiško tokio elgesio
nenaudingumo. Jei žinotum, kad valgyti mėsą yra gyvybiškai svarbu, ir jos
atsisakytum, tik tada gali vadintis žmogumi,
kuris rūpinasi gyvūnais. Kiekvienas propagandinis argumentas „... o taip pat tai stabdo senėjimą“ ar „ilgina
gyvenimą“ yra neetiškas. Tokie
utilitaristiniai argumentai nėra ir negali būti laikomi etiniais, nes jie
remiasi rūpesčiu dėl savęs. Tai savojo ego
tenkinimas, kaip apie ekologiškai sąmoningą vartotojų elgesį ne kartą yra
sakęs Slavojus Žižekas. Jis taip pat priduria, kad tai tik dalis
kapitalizmo ideologijos – kaltinti individą dėl jo elgesio ir pateikti jam
patrauklią alternatyvą – „ekologiškai sąmoningą“ elgesį, vartojimą, kuris
panaikina kaltę ir atpalaiduoja nuo atsakomybės dėl dalyvavimo kapitalistinėje
visuomenėje. Kaip jau minėjau, panašiai yra ir su konservatorių požiūriu: jei
nesi geras, visada gali pasitaisyti patraukliu ir nesudėtingu būdu.
Žmonės, kurie nevalgo mėsos ir „myli gyvūnus“, prieš
tai pasitarę su gydytoju arba vaistininku, tiesiog myli save. Kadangi rūpinasi
savimi ne vien rūpindamiesi savo kūnu, bet ir savo emotional well-being, tai žinojimas, kad yra „sąmoningi“ ir
„rūpinasi gyvūnais“, taip pat įsiskaičiuoja į „laimės koeficientą“. Kitas jiems
nerūpi niekaip kitaip, kaip kažkas, kam rodomas rūpestis padeda jiems patiems. Ši
„protestantiška etika“, kaip teigė Maxas Weberis, galiausiai, susiveda į pinigų
darymą, net ir to tikslingai nesiekiant nuo pat pradžių – pats tikslingumas čia
naudingas, o ne tai, į ką tas tikslingumas aktualiai nukreiptas.
Aišku, galima sakyti, kad, kritikuodamas naudingumo
principą, aš einu prieš protą – juk kas norėtų kenkti sau. Tačiau, po galais,
etika negali remtis nauda. Jei tikėti Dievą verta, nes tikintieji ilgiau
gyvena... Ką tai reiškia? Pirmiesiems krikščionims tikėjimas buvo absurdiškas.
Tikėti, manant, kad tai „pravers“, yra obsceniška ir egoistiška... Neįtikėtina,
kad naudos principas taip stipriai užvaldė mūsų gyvenimą, kad jokia politinė
ideologija nesugeba be jo apsieiti, jokia idėja nesugeba savęs legitimuoti
kitaip, negu kalbėdama apie naudingumą. Elkis gerai, nes ilgiau gyvensi. Elkis
gerai, nes geriau dirbs kepenys. Elkis gerai, nes bus mažesnė širdies ir
kraujagyslių ligų rizika. Nežudyk, nes pakenksi savo emociniam stabilumui.
Tai neturi nieko bendra su etika. Naivus tikėjimas, būdingas
Bernardui Mandeville‘iui
ir utilitarizmui, kad, jei kiekvienas elgsimės savanaudiškai, tai „proto klasta“
(Hegel) ar „nematoma Rinkos ranka“ (Smith) lems, kad mums visiems bus gera,
dažnai gali atrodyti įtikinama (cituotame Žižeko straipsnyje griebiamasi šio
argumento, įrodinėjant, esą teiginys, kad tai pavienių kapitalistų egoizmas
kenkia gamtai, yra klaidingas; Žižekas tikina, kad kiekvieno/s mūsų
savanaudiškumas padėtų užtikrinti kovą su klimato kaita), tačiau išduoda tam
tikrą „gamtamokslinį“ požiūrį į žmonių elgesį. Galima teigti, kad tai, jog kiekvieno
individo noras greičiau nusigauti į darbą nuosavu automobiliu lemia žalą
visiems ir padaro taip, kad nė vienas nebegali judėti, yra viso labo rezultatas
prasto kiekvieno vairuotojo savo elgesio padarinių įvertinimo – jei jie būtų
geriau apskaičiavę savo galimybes ir kaip jų elgesys sąveikauja su kitų elgesiu,
tada visi būtų pasirinkę optimalų variantą visiems, pasirinkdamas geriausią
variantą sau, tačiau tai aiškiai nebe tas savanaudiškumas, į kurį esame
kiekviena/s linkę, o kažkoks rafinuotas racionalistinis savanaudiškumas.
Gera idėja, kuri nesusilaukia palaikymo ir pralaimi,
nuvertinama, nes „nenaudinga“, dorybė, kuri neapsimoka, išmetama į šiukšlių
dėžę. Hannah Arendt teigė, kad naudingumas, įtvirtinamas, kaip prasmė, kuria
beprasmybę. Utilitarizmas beprasmiškas, kol nesuranda „tikslo savaime“. Tas
tikslas yra žmogus ir jo gyvenimas. Tą mes ir matome šioje post-politinėje
epochoje, kurioje karaliauja biopolitika. Matome, jog, anapus ideologinių
skirčių, egzistuoja Forma, kurią įgija skirtingų ideologijų turinys, ir kuri
visiškai jų nekvestionuojama. Tokiu atveju, ideologijų kova vyksta nyčiškai,
mat remiamasi ne tiesa, o galia. Kas nugalės – TJA ar LVI – priklausys nuo to,
kas iš jų užsitikrins didesnį finansavimą ir pramins kelius į Seimą. Mes
nebesame veikiantys individai, politiniai gyvūnai, o tik animal laborans, dirbantys gyvūnai, kurių gyvybė yra administruojama.
Jeigu nėra etinės dimensijos, kuri išeitų už naudos siekimo ribų, nėra ir
žmogiškumo, todėl nebus didelio skirtumo, jei pereisime prie dirbtinio
intelekto. Kaip parodė Arendt, toks noras anaiptol nėra naujas, tačiau, kita
vertus, tik šiuolaikinis gamtamokslis leidžia jam tikėtis virsti tikrove.
Ideologija bando save
pateikti, kaip ne-ideologiją (tuo ji yra „Ideologija gryniausia prasme“, anot Žižeko),
kaip „tiesiog gyvenimas“. Ji grindžia mums primetamus pasirinkimus ne jų etine
verte („taip daryti teisinga“), o jų nauda („taip gyventi verta“). Gal tai toks
naujasis nuoširdumas ideologijos viduryje? O gal visuotinio bereikšmiškumo,
Arendt minėtos beprasmybės, spektaklis, kurio atžvilgiu pati revoliucingiausia
ir labiausiai sistemos netoleruojama pozicija yra nekomunikabilumas, kuris, ironiškai, yra pati neefektyviausia strategija – ar naši revoliucija/pasipriešinimas
įmanoma, kaip kažkas kita, negu pati
sistema, kuri remiasi būtent efektyvumu;
matyt, belieka nieko nedaryti ir nebendradarbiauti, o kontempliuoti.
