Tomas sėdėjo klasėje. Už lango švietė saulė, jos
spinduliai dabar krito įkypai patalpos; ant langų, kiek aukščiau kompiuterio
monitoriaus, kuris dunksojo kaip senovės monumentaliosios architektūros
statinys ant mokytojos stalo, aukščio kabojo pusiau permatomos užuolaidos.
Šviesą jos, Tomui rodėsi, gadino ir skiedė. Jos, šitos baltos užuolaidos, kurios
šlykščiai pusiau permatomos, lyg koks tinklelis nuo vabzdžių šiltuose
kraštuose, jį ypač nervino, buvo lyg kažkoks simbolis, lyg įspėjimas. Matyti
klasę tokią tylią ir tuščią, sėdėti jos viduryje, o ne ant štai ano suolo prie
lango (mama jam, visai dar vaikui, kažkada seniai seniai sakiusi, kad, atėjęs į
klasę, sėstųsi prie lango, dėl ko tiksliai būtent prie lango, jis
nebeprisiminė, tačiau pats faktas, kad mamos patarimas jį lydėjo, atėjusį į
atšiaurią ir svetimą pradinės mokyklos aplinką, kaip vienintelis „sveikojo“,
„šiltojo“, „savo“ pasaulio reliktas, jam įsirėžė į atmintį taip giliai, kad jis
visada pasąmoningai stengėsi sėstis prie lango, jeigu tik būdavo tokia
galimybė), Tomui buvo neįprasta. Apskritai, diena buvo neįprasta: mokykla, jam
atėjus, neaidėjo nuo bukų ir neartikuliuotų moksleivių šūksnių, jos prieigų
nepuošė tos keistos voros, kuriomis lyg skruzdėlės į didelį plokščią pastatą
ėjo mokiniai (o gal taip į actekų šventyklos viršų kopė žmonės, kuriems bus
išpjauta širdis?). Tai buvo lyg mirties ženklas: viskas čia paskendę
kvaitinančioje tyloje. Ar tai tyla prieš audrą? O gal tai po audros čia visi išmirė? Gal Tomas (įprastas jam vaizdinys) ne
ten papuolė, pasiklydo, atėjo ne tuo laiku, todėl, be abejo, dabar jo laukia
skaudi bausmė, egzekucija, bet ne, ne dabar pat (nes juk jis pagal šitokį
scenarijų atėjęs nelaiku), o kai visa
išaiškės.
Šitos mintys probėgšmais pralėkdavo jo galvoje, kaip
klaikaus sapno prisiminimas. Beje, apie sapnus: šiąnakt vaikinas sapnavo, kaip
plaukė keltu į Smiltynę, kuris vis neketino prisišvartuoti kitame, aname,
krante – vis sukosi, tai vienur, tai kitur metėsi, kaip būna, kai keltui tenka
palūkuriuoti, kol praplauksiąs didelis laivas, keliantis bangas Kuršių mariose
ir traukiantis paskui save kirų piligrimų būrius, taip. Sapnas, dažnas
pripažins, neišraiškingas ir nereikšmingas. Na, bent jau palyginus su klaikiais
sapnais, kurie kartais užpuola Tomą ar kokį kitą žmogų arba apie kuriuos
skaitydamas kokioje knygoje, jau žinai, kad kitame puslapyje veikėjas mirs. Ir
mirs siaubinga mirtimi.
Lenta, žalia, tamsiai žalia, šįryt be jokių užrašų,
be jokios kreidos glamonės, buvo tiesiai priešais jį. Vaikinas turi keistą
polinkį įsivaizduoti, kad daiktai gali šnekėti. Borgesas rašė, kad kartais
atrodo, kad lyguma ims ir prabils; Tomui prabilti baudėsi viskas – nuo traukinių
iki virdulių. Bet kas, kas turėjo plokštumą ar, na, bet kokią išvaizdą, bent kažką
panašaus į veidą, tiko kaip potencialus veidas. Garvežys, žinia, Tomui buvo
stačiai veidas, kuris tuoj tuoj prašneks ir didžiausias vaikino rūpestis buvo
įsivaizduoti, koks tiksliai būsiąs to daikto balsas. Jo „veidas“ suponavo žemą
tembrą. Bet kai kurie traukiniai atrodė pajėgią išspausti ir aukštesnį.
Virdulys, aišku, irgi panašus į veidą, jo balsas irgi kėlė didelį Tomo domėsį,
bet niekas jo galvoje nepadėjo įveikti šios mįslės, juoba kad virdulys
pašaipiai tylėjo, niekindamas
paauglio pastangas. Kartais jis nusistebėdavo, kad dar yra ne durnyne. Taip jis
sau sakydavo, kai, lygindamas savo patirtį su kitų, įžvelgdavo DAUG
neatitikimų. Asmenybės susidvejinimas nebuvo dar viena Tomo problema, ne, bet
jis jautė, lyg yra viena jo dalis – ta, kuri regi tuoj prašneksiančius
traukinius ir arbatinukus, ir kažkokia kita, kuri mokosi, kuria būsimos
karjeros pamatus ir tvarkosi žmonių pasaulyje, šaltoje ir abejingoje Visatoje.
Toji antroji asmenybės dalis analizavo pirmosios veiksmus, įvaizdžius,
įspūdžius ir šaltai dalindavo diagnozes, kurios būdavo neatšaukiamos, griežtos
ir žadėjo begalinį pasmerkimą. O dabar žalia, tamsiai žalia lenta priešais
vaikino akis. „Ką ji pasakytų?“ – dabar kone balsu tarė Tomas. Nes šioje
laukimo perkreiptoje erdvėje lenta atrodė stabilumo garantas: ji čia buvo ir
vakar, ir užvakar, ir tądien, kai jis pirmą kartą nedrąsiai žengė į šį
kabinetą, kartu su kitais, kurių čia dabar kažkodėl nėra. Berkeley‘is sakė,
kad, jei niekas neregėtų daikto, tai jo nebūtų. Vakar Tomo čia nebuvo, nes vakar
jam nereikėjo į mokyklą. Tai vakar nebuvo lentos? Na, Berkeley‘is priduria, kad
Dievas viską regi. Lenta buvo, bet ne Tomui. Tomas namuose žaidė kompiuterinius
žaidimus, abejingas stūmė laiką, bandydamas pasprukti iš apsiausties – nerimo ir
tamsos apsiausties, į kurią jį įviliojo pažiūrėti nerūpestingos dienos pernai
bei užpernai, kada pagrindiniai rūpesčiai, laukę jo mokykloje, buvo kaip iš
ryto pasisveikinti su vienu ar kitu klasioku, kurio dėmesio beviltiškai troško
ir nė kiek negaudavo. Tos dienos nežadėjo nieko rimta. Be abejo, amžinos
patyčios, slidžios replikos, pašaipūs žvilgsniai ir atsainūs gestai buvo
svarbiau. Bet apie lietuvių kalbos kalbėjimą, tiksliau, kaip pasakytų
fanatiškas tikslumo mėgėjas Tomas, Gimtosios Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitą,
jis nė kiek negalvojo. Slapta nuojauta (viena iš dviejų, tiesą pasakius) jam
dabar kuždėjo kad, kai ateis, be abejo ateis, mokytoja, pažįstama nuo užpernai,
kai jis drebančiomis kojomis atėjo į šitą klaikią smegenis plaunančią įstaigą,
viskas įvyks sklandžiai, o, išėjęs iš čia, jis ir vėl panirs į visai kitokių
problemų verpetą. Ir šitos formalios problemos, šitie egzaminai, įskaitos,
rašiniai, kontroliniai neapsaugos jo,
dabar tokio susinervinusio ir įsitempusio nuo laukimo, neapsaugos nuo tų kasdienių
rūpesčių, nuo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių bendramokslių patyčių, kurios,
tokios nekaltos ir įstatymu nenustatytos, niekam nerūpi, kaip ir visos
paauglystės ir – anksčiau – vaikystės problemos, kurios, suaugusiųjų pasaulio
požiūriu, nė kiek neprilygsta rimtiems egzaminams ir mokslams, tam, kam, manė,
reikės atsidėti dar labai ilgą gyvenimo dalį. Lenta, į kurią nuobodžiaudamas
stebeilijo Tomas, nešnekėjo, tylėjo nors tu ką. Protingasis jo pradas jam sakė,
kad taip ir turi būti ir sykiu kvietė analizuoti visą šią situaciją kaip nors
racionaliau, tarkim, fenomenologiškai.
Jis staiga pasimuistė, lyg norėtų patikrinti, aš kas
nors realaus jį laiko pririštą prie šios elektros kėdės klasės viduryje. Kai
negalėjo nurimti arba per ilgai laukė, Tomas dažnai purtydavosi. Atsimena, kaip
kartą vasarą visą naktį nemiegojo, kol ryte neišgirdo traukinio,
pravažiuojančio 6:25 tose vietose. Tada jį apėmė didžiulis pyktis ir jis ėmė blaškytis
lovoje ir daužyti patalus, lyg kaltindamas juos už šitą kankinimų naktį. Kartą,
pasakodamas šią istoriją vienam klasiokui (tiesa, susirašinėdamas internetu),
išgirdo pašaipią užuojautą, esą ko tiek švenčia, kad užmiega tik ryte. Et,
nemigos nepažinęs žmogus, tąsyk pamąstė. Kažkoks hedonistiškas vėjelis dabar
papūtė pro jį ir Tomas pagalvojo apie tai, kad norėtų pajusti, ką tai reiškia –
švęsti iki ryto. Bet, neradęs už ko užsikabinti, akimis vėl atsirėmė į tokį
gyvą klasės vaizdą. Hesse kalbėjo apie įvaizdį, kai kalėjimo celėje sėdintis
žmogus nupiešia ant sienos tunelį ir į jį įvažiuojantį traukinį. Jis
užrakintas, bet... Kai jis įsivaizduoja save tame traukinyje, kuris štai neria
į tamsų tunelį, jis iš tiesų tampa laisvas. Dabar Tomas norėtų nupiešti ant
lentos, tos žaliai liūdnos, kaip pelkė, lentos tunelį ir į jį įvažiuojantį
traukinį – tokį vaizdą jis yra matęs nebent filmuose, bet kartą, tiesa, yra matęs
iš tikrųjų Kaune, tačiau lyg tyčia niekas tąsyk neįvažiavo į tą tunelį, o
vėliau jis buvo uždarytas remontui... Dar pamena pašto ženklą, matytą Alytuje –
ten irgi vaizduojamas tas pats Kauno tunelis, technikos stebuklas. Arba
istorijos vadovėlis, kuriame buvo Panerių tunelio Vilniuje, pastatyto Petro
Vileišio, nuotrauka. Tačiau ten vaizduojamas gražus senovinis traukinys, išvažiuojantis iš tunelio tamsos, o ne į
jį įvažiuojantis... Bet tai juk reikštų tik amžiną grįžimą į šios tylios klasės
tylią tylą, persmelktą laukimo.
Jis staiga pagalvojo, kaip žmonės jautėsi 1940
metais, kai netrukus prasidėjo sovietų okupacija. Ar jie jautė kažką baisingo,
didingo, ypatingo? O gal yra nerimo riba? Taip, gal yra riba, už kurios
nebegali būti didesnio nerimo, taigi, šito lieso vaikinuko, paskendusio tamsiai
mėlyname mokykliniame švarke pilkoje klasėje nerimas tolygus nerimui žmogaus,
kurį kultūringai ir mandagiai veda ant ešafoto, kur apie jo lemtį iš tolo jam
kalba tas didelis medinis statinys, giljotina? Tomas ėmė vaizduotis, ar gali
būti didesnis nerimas už jo dabar jaučiamą. Be abejo gali, pritarė sau. Jei jo
laukiamas žmogus būtų ne lietuvių kalbos mokytoja, o nacių Vokietijos
karininkas, manė Tomas, nerimas būtų kiek didesnis. Sadomazochistiškai ėmė
vaizduotis, kaip jį kankina šioje pat klasėje arba kaip jį sušaudo tokį gražų
rytą, tarkim, mokyklos kieme, visiems, kaip per kūno kultūrą, išsirikiavus.
Komandą galėtų duoti kad ir kūno kultūros mokytojas. Taip, pažeminimo perteklių
jo likime simbolizuotų trumpi šortai, tamsiai mėlyni, dengiantys tankiai
apžėlusias baltas liesas kojas ir ploni marškinėliai trumpomis rankovėmis, ne,
geriau visai be rankovių, liesi jo pečiai apnuoginti, o judesiai sukaustyti
nenoro parodyti, kad nesiskuto pažastų. Vaikinas kreivai šypteli beorėje tylios
klasės erdvėje, ne, oras čia yra – jei krusteli, girdi garsą, už lango šviečia
saulė, jos spinduliai įkypai krenta patalpos viduje, ant stalų, ant kėdžių.
Ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi, mąsto
vaikinas. Be abejo, kvaila mintis, neverta dėmesio, geriau būtų prisiminti
visas kirčiavimo taisykles, kad neapsižioplinti, bet ne, dabar jau beprasmiška.
Kažkur jis kadaise išskaitė, o gal išgirdo, kad, jei mokaisi atmintinai
eilėraštį, prieš pat jį deklamuodamas, neturi kartoti. Gal tame ir yra tiesos,
bet iš paskutinio eilėraščio jis gavo 7. Staiga, jis save įsivaizdavo esantį
Rimbaud, prancūzų poetu. Jam penkiolika metų, ir jis rašo „Miegantis dauboje“.
To nesimokė mokykloje (būtent todėl jis nesisielojo dėl ano prastai išmokto eilėraščio)
ir tai buvo jo asmeninis reikalas.
Tomas dabar ūmai pajuto polėkį. Jis atsisėdo kitaip. Jis perbraukė pirštais per
plaukus, įsivaizdavo, visiškai aiškiai įsivaizdavo save kaip tą paauglį
berniuką iš vienintelės nuotraukos, kurią matė „Wikipedia‘oje“: atsainus
žvilgsnis, netvarkingi plaukai, žvilgsnis į tolį. Kas iš tos mokytojos, mąstė dabar,
aš poetas, žiūriu giliau/toliau/originaliau/kitaip, negu visi. Ir dabar gal įeitų
ne mokytoja, ta nuobodi gąsdinanti moteriškė, o Paulis Verlaine‘as, cha... Jis
pralinksmėjo – bent tiek. Bet tą pačią akimirką Tomas pasimetė, pabijojo, jog
pametė minties giją. Kas, kas ten buvo? Verlaine‘as, Rimbaud, „Miegantis
dauboje“, aha – ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi?! Taigi, jis save
bandys nuraminti (pateisinama priežastis, kaip liga) šia mįsle. Taigi, ar ta
kėdė prisimena kiekvieną, ant jos sėdėjusį/ą? O gal kėdė visiškai tuo nesidomi,
gal ji anapus laiko, gal dar kažkas...
Išgirdęs kažkokį krebždėsį už durų, Tomas pasimuistė
ir nurijo seiles, moteriški bateliai kaukšėjo tyloje, rodės, neišvengiama, kad tai lietuvių kalbos
mokytoja ir ji tuoj atidarys duris. Jis paskubomis permetė galimus scenarijus:
jis pamiršta savo kalbą; jis viską pasako gerai; jis apalpsta; jis apsivemia
(nors, mąsto, jau senokai nėra vėmęs); jis nusirengia nuogai ir krinta ant
grindų, vartosi ir daužosi į grindis; jis tyli. Be abejo, labiausiai jį
bauginęs variantas anaiptol ne obsceniško jo asmenybės aspekto begėdiškas
išsišokimas ar ūmus sveikatos sutrikimas (be kaltės, žinia, bet kažin ar mažiau
gėdingas), o paprasčiausias įskaitos neišlaikymas. Vaikinas spėja pamąstyti,
jog gal lygiai prieš metus šioje kėdėje sėdėjo koks nors panašus į jį vaikinas,
kuris nesugebėjo atsakyti į mokytojos klausimus, kuris pamiršo savo temą, o
dabar jis mokosi profesinėje mokykloje... Jam nepavyksta išspausti gailesčio
tam fiktyviam personažui, matyt, todėl, kad visi jo bruožai stačiai rodėsi maroziški ir priminė vieną vyresnį
moksleivį, todėl empatija vis nepasireikšdavo, nes tapatintis su vienu tų,
kurių bijojo, šiaip ar taip, Tomas niekaip negalėjo prisiversti. Kuo labiau
tęsėsi vaikino laukimas, tuo labiau jo mintys darėsi padrikos ir
neartikuliuotos: jis probėgšmais bandė suprasti, ar visi galimi scenarijai jau yra, ar yra vienas neatšaukiamas,
kuris išplaukia iš gamtos tvarkos, prisiminė temą apie kėdes ir stalus,
prisiminė įvairius kvapus ir įvairias dainas, prisiminė kažkokį matytą, einant
į mokyklą, senį, dar automobilių numerius, dar saulę, dar dangų, dar žolę, dar
savo prakaitą, dar šaltą mokyklos tualetą, kur amžinai kvepia chlorkalkėmis ir
pučia šaltas žvarbus vėjas, matyt, dabar, štai dabar pagalvojo, visa tai gal
yra tikslingai padaryta, kad moksleiviai nerūkytų tualete, – o gal kad
neužsiiminėtų seksu? Pastaroji mintis jo dėmesį patraukė kiek ilgiau, bet
išsprūdo iš minčių lauko. Tada prisiminė, kad nori atrodyti, kaip Rimbaud. Kaip
jis mėgsta įsivaizduoti save kitais žmonėmis – lyg jiems niekada nebuvo sunku,
lyg Rimbaud buvo kietas vaikis, kuris darė, ką norėjo, bet niekad nekentėjo,
nebijojo, nesisielojo, neabejojo, nepriekaištavo sau, lyg jo veidas ir akys
neslėpė nieko baisaus, gilaus ir kraupaus. „Ar mano akys slepia ką nors gilaus,
kraupaus bei baisaus?“ – norėjo sušukti savo minčių įvarytas į spąstus
vaikinas. Bet dabar atsidarė durys ir užėjo mokytoja.
Jis negrabiai atsistojo, konvulsyviai pasitaisė
švarką, giliau atsiduso. Ji liepė jam sėstis, jis net nesuprato jos žodžių.
Norėjo perklausti (Tomui įprasta perklausinėti, bet paskui, po kelių sekundžių,
staiga suvokti, kas jam buvo pasakyta, lyg jis stovėtų be galo toli, o garsas
iki jo judėti be galo lėtai, lyg kvepalų kvapas), bet, susigėdęs, nusprendė,
kad nereikia. Ji atsisėdo ant mokytojos vietą žyminčios kėdės, kurią tvirtai
pasiėmė iš tos vietos ir pasistatė priešais jį. Vaikinui akimirką rodėsi be
galo neteisinga, kad ši moteris, mokantį jį ir kitus taisyklių ir tvarkos, sėdi
priešingai „negu reikia“, t.y., iš kitos viduriniojo suolo pusės. Bet jis
susitaikė – šioje mokykloje ir didesnių neteisybių, jam čia mokantis,
pasitaikė. Ji paklausė Tomo jo temos (tema buvo „Kuo literatūra gali
praturtinti žmogaus gyvenimą?“), jis, kiek suglumęs, lyg kalba būtų ne gimtoji,
burbtelėjęs temos pavadinimą. Kai drebančiomis rankomis parašė tekstą, kurį,
kaip bijojo, vargu ar pajėgs išskaityti (oficialiai, skaityti buvo draudžiama,
tiesa, leidžiama buvo „trumpai žvilgtelėti“ į tekstą, tačiau, žinia, „trumpai“
yra labai aptaki formuluotė), nes nuolat susilaukdavo priekaištų dėl rašto –
Tomo keverzonių negalėdavo išskaityti nei klasiokai (dėl to jis slapta
džiaugėsi), nei mokytojai. Kodėl negalima teksto parašyti iš anksto ir
atsinešti, jam vis dar nepaaiškėjo. Nors turėjo pasirašęs aiškią ir daugmaž
sklandžią kalbą, tačiau jos atsinešti čia negalėjo ir jam reikėjo ją parašyti
lyg ir iš atminties iš naujo, keliuose jam duotuose popieriaus lapuose. Tai
buvo keistas darbas. Lyg sapnų užrašymas. Sapnus atpasakoti Tomui sekėsi
sunkiai.
Galiausiai, jis parašė ir ėmė balsingai, kiek
paaukštėjusiu balsu, skaityti, po teisybei, o ne atpasakoti iš atminties, savo
kalbą. Joje vaikinas gynė tezę, jog literatūra labai praturtinanti žmogaus
gyvenimą, pateikdamas daugybę chrestomatinių pavyzdžių ir kaip didžiausias
džiaugsmas jį aplankiusį savo savęs įsivaizdavimą prancūzų poetu Rimbaud. Tai,
matyt, vargu ar kam atrodytų normalus pavyzdys, o mokytoja šaltai pasakė, kad
Rimbaud į dešimtos klasės programą neįtrauktas autorius. Tai kiek aptemdė
jaunuolio veidą, kurį kraštuose jau apribojo gyvuliškai lėtai tekantis
prakaitas (dar jam skaudėjo gerklę, jis jautėsi lyg perėjęs dykumą, be to,
apskritai jautėsi it po ilgos ir sunkios ligos: išsekęs, pavargęs ir
pasikeitęs), jis norėjo kažką pasakyti, bet pabijojo. Visgi, kadangi vaikinas
pateikė visą eilę normalių, priimtinų ir stereotipinių pavyzdžių, mokytoja
užmerkė akis į šį siurealistinį pokštą su prancūzų poetu. Tomas tuo tarpu
nekantriai laukė verdikto, tačiau mokytoja pasakiusi, kad vertina jo rašinį
gerai, tiesa, kalbėti jis galėjęs ir geriau, o įvertinimas paaiškės po egzamino
raštu, t.y. negreitai. Ji dar uždavė jam kelis klausimus, į kuriuos, kaip Tomui
atrodė, jis atsakęs gerai. Visą laiką jautėsi, lyg būtų ne jis, lyg darytų
viską mechaniškai, kaip koks užvestas mechanizmas. Koks žaislas, užvestas ir
pamirštas neatsakingo vaiko. Jis pats niekada toks nebuvo! Paskiri žodžiai
plaukiojo jo galvoje, kaip debesys danguje: „Kas aš esu?“, „Kodėl taip?“,
„Kvaila mergšė“, „Analinis seksas“, „Barbarų plekšnė“, „Šizoidinis asmenybės
tipas“, „Replės“ ir daugelis kitų.
– Iš kur tu toks protingas? – galiausiai,
nusišypsojusi, tarė ta pagyvenusi moteris, kuri jį tardė. Dabar ji atrodė šilta
ir maloni.
Jis labai pasimetė. Pasakė: „Nežinau, iš savęs“,
tada pamanė, kad anksčiau ar vėliau jo tėvai turės ateiti į tėvų susirinkimą, o
ši mokytoja galimai bus jo klasės auklėtoja kitais metais, taigi, jei jis
nepaminės tėvų, mokytoja, kalbėdamasi su jais, jaus jiems didelę užuojautą, kad
jų vienturtis sūnus yra toks egoistas, nedėkingas ir nenormalus. Todėl pridėjo:
„Gal iš šeimos, tėvų“. Kai baigė, mintyse nusimetė nerimo pančius, norėjo
šūktelėti: „Aš Wittgensteino giminaitis, todėl ir esu toks protingas“;
susijuokė, mokytoja trumpai į jį žvilgtelėjo, bet nieko nepasakė. Vaikinas
atsistojo ir pavargusiomis nuo tokio ilgo sėdėjimo kojomis palengva, lyg
pakilęs iš ligos patalo, nuėjo link durų, baltų, drumzlinų durų, kurias tiek
kartų varstė, pavėlavęs, atėjęs laiku, iš ryto ir po pietų, po muzikos ir po
matematikos; dabar jis atidarė jas iš vidaus ir išėjo į malonią prieblandą,
tvyrančią mirtinai nuščiuvusiuose koridoriuose. Jis lėtai slinko koridoriais ir
galvojo apie: a) klasiokus, kurie čia pasirodys ar jau irgi traukia namo; b)
kaip vasarą važiuos į Vilnių.
„Ei, troli“, – išgirdo aidint koridoriuje. Tai buvo
Jokūbas, klasiokas. Šalia jo stovėjo Simonas. Jie abu, ypač Jokūbas, atrodė
stebėtinai persimainę – su baltais marškiniais, o pastarasis dar ir su
kaklaraiščiu, nors buvo tikras marozas
(šis neatitikimas tarp mokyklos reikalaujamos išorės ir begėdiško kai kurių
asmenų (o gal ir mūsų visų) vidaus Tomui rodėsi tiesiog pasibaisėtinas dalykas;
jis pats tiesiog šlykštėjosi kostiumais ir šiandien nebuvo apsirengęs kitaip,
negu bet kokią kitą dieną šioje įstaigoje). Tomas norėjo trenkti sau į galvą
vien dėl to, kad, kaip vaikas, atsisuko, sustojo ir įsispoksojo į tuos du, nors
tarėsi niekada neatsiliepsiąs į tą „suknistą“, kaip sakė sau, pravardę. Jis
žinojo, kad jie nieko iš jo nenori, tik pasišaipyti, todėl nusprendė, slėpdamas
keistą veido išraišką, dumti namo. „Kaip sekėsi?“ – prabilo Simonas. „Niekaip“,
– sumurmėjo Tomas ir nuėjo neatsisukdamas. Jis vėl pasijautė kažin kodėl
apsikvailinęs, ne savo vietoje, ne ten pataikęs, apsipažinęs, apsirikęs,
apsijuokęs. Pagalvojo, kad, jei dabar pat eitų ir pasikartų miške, jo, matyt,
niekas pasaulyje nepasigestų. Ši mintis baugino jį. Tačiau, mąstė Tomas, tai
visai nebūtų blogai. Galiausiai, kiekviena galima jo mirtis, bent jau jam
tebesimokant šioje nykioje institucijoje, būtų sutikta kitų lygiai taip pat –
ir skausmas būtų lygiai toks pat netikras, ir žvakutė būtų tokia pati, ir
nuotrauką būtinai parinktų pačią kvailiausią, gal net nesąmoningai, bet visi
matytų jį tokį, koks jis, kaip jam dingojosi, nebuvo. Nė vienoje nuotraukoje, o
ypač nė vienoje iš tų su šituo niekingu švarku, Tomas nesijautė Tomu. Visur
buvo kažkas kitas... Kažkoks aproprijuotas, įkalintas, paženklintas,
sutramdytas, sunormintas – kaip lietuvių kalba, – apiformintas, – kaip jo
mokslai šioje mokykloje, – vidutiniškas šešiolikmetis, bet visiškai ne jis...
Bedvasis, bereikšmis, toks kuris daro viską, ką ir kiti.
Jis staiga sustojo koridoriuje, tamsoje. „O jei yra,
kaip Hesse‘s „Stiklo karoliukų žaidime“ – viskas „maja“, – ir dabar aš veidu
paliesiu mokyklos durų stiklą, iš išorės, ką tik čia atėjęs, – mąstė vaikinas. –
Gal visos mintys, aistros, jausmai, pojūčiai, tokie tikri ir gyvi – viskas, yra
tiktai iliuzija? – tęsė jis. Gal verta grįžti ir trenkti Simonui į veidą? Gal
vertėjo papasakoti mokytojai nepadoriausias savo fantazijas? Juk nieko nebus, –
mąstė Tomas. Niekas nenubaus, niekas neatkeršys, pasekmių nebus. Bet, hmm, bus...
– svarstė toliau. – Juk ir Hesse‘s istorijoje veikėjas jautė, kentėjo, patyrė
didžiulį malonumą ir valgė, tuštinosi, sapnavo, mąstė – nors tai buvo netikra.“
Ši mintis jaunuolį labai stipriai sukrėtė. Jis,
protingojo prado valdomas, į ją žiūrėjo atsainiai, nerūpestingai, kaip į
intelektualinę treniruotę. Bet vieną akimirką pajuto begėdišką galimybę (kaip,
būdamas jaunesnis, jausdavo, žiūrėdamas krepšinį ir tikėdamasis muštynių), kad
tai iš tiesų tikra, todėl visos jo pastangos bergždžios ir tuščios... Tačiau,
kita vertus, jis negali nieko neveikti, nes – ir tai svarbiausia – jis negali atsibusti, yra
įkalintas šiame sapne. Ir šis bukas valgyklos kvapas, ir koridorių tamsa, ir
tolimi balsai bei moteriškų batelių kaukšėjimas, ir kūno kultūros mokytojo
švilpuko signalas, ir mokytojos riksmai, klasiokams krečiant nesąmones, ir visi
iki vieno šitos mokyklos žurnalai yra viso labo nesibaigiantis kliedesys, kuriame
Tomas privalo būti, privalo gyventi, privalo kentėti, derindamas savo vidaus
pasaulį su išore, kuri jam nesuvokiama ir dažnai nepriimtina.
Beveik šimto metų sulaukęs Fontenelle‘is sakė
susirinkusiems aplink jo lovą: „Būti tapo taip sunku“ (taip Tomas kažkur
perskaitė). Dabar vaikinas mąstė apie šį dalyką... Kada jam būti yra sunku, o
kada lengva? Jis bijojo, kad neįvertins kažko, kad praleis pro akis, pvz.,
artėjančią toli toli mašiną, kuri sumaitos jo kūną, tą marozą, kuris stovi už kampo, tą klasioką, kuris stovi šalia, tos
akimirkos, kai jo koja sieks laiptų pakopos, bet nepataikys ant jos, ir vaikino
kūnas, veikiamas gamtos dėsnių, it nerūpestingo vaiko žaislas, kris žemyn,
kiekvienu prisilietimu prie paviršių teikdamas jam skausmą, primindamas jam
apie egzistenciją, apie būtį, apie buvimą, apie blyškią praeitį ir neaiškią
ateitį, kurią apspręsti gali tik tiek – vienas neatsargus žingsnis.
Akimirką Tomą užvaldė didi panika. Jam dingojosi,
kad bet kas gali atsitikti, kad jis
gali staiga nukristi, paslysti, nusisukti sprandą, kad jam gali sustoti širdis,
trūkti kraujagyslė galvos smegenyse, kad jis gali tapti teroro akto, plėšiko ar
narkomano auka. Kad jis staiga išprotės ir nebesiorientuos erdvėje, praras
laiko pojūtį. Jis įsitempė, bijojo žengti žingsnį. Lėtai iškvėpė, girdėjo savo
erotišką kvėpavimą tamsoje, nusijuokė, kažkaip mėšlungiškai. Tomas
pasišlykštėjo ta galybe galimybių, kurias praleido per savo gyvenimą. Staiga
pradėjo bėgti, nubėgo žemyn laiptais, jo pėdos pataikė ant visų pakopų, išbėgo
į lauką, saulė jį apakino... Jis bėgo ir bėgo. „Aš taip ir nesupratau, kodėl aš
čia esu“, – tarė kone balsu pats sau. Jis sustojo, o aplink nebuvo nieko
pažįstama. Pamatė save einantį, matyt, namo. Todėl dabar jam tapo ramiau: jo
tikrai niekas nepasiges.
