Friday 7 April 2017

Kodėl neverta sukti į kairę

Atrodo, visur girdime kalbas apie globalinę krizę, naująjį Šaltąjį karą, terorizmo grėsmę, didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų ir grėsmę, kad į valdžią labiausiai išsivysčiusiose šalyse ateis dešinieji radikalai – JAV prezidentu jau išrinktas milijardierius Donaldas Trumpas... Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ką gali pasiūlyti Kairė? Ar yra viltis, kad Kairė galėtų pasiūlyti alternatyvą neramumų krečiamam, milžiniško atotrūkio tarp turtingųjų ir skurstančiųjų kamuojamam pasauliui, ar kairiosios idėjos padės pakeisti šią padėtį? Mano atsakymas yra: deja, ne.

Terminas „Kairė“ atsirado Prancūzijos revoliucijos laikais, kai Generaliniuose Luomuose radikalai, siekę panaikinti monarchiją ir apriboti Bažnyčios valdžią, sėdėjo į kairę nuo pirmininko, o nuosaikesni atstovai – į dešinę. Įdomu, kad žodis „kairė“ daugelyje kalbų turi neigiamų konotacijų: italų k. „kairė“ yra „sinistra“, kas žinančiam anglų kalbą iškart kelia asociacijų su „sinister“. Žinant seną nusistatymą prieš kairę pusę ir kairiarankius, nieko keista. Tačiau tai simboliška, nes Kairė visada save tapatino su kitų atmesta dalimi, su nuskriaustaisiais, su tuo, kas yra nemalonu eiliniam bourgeois. Kairė visada siekė išmontuoti esamą tvarką, pradedant „buržuazine morale“ ir baigiant privačia nuosavybe. Kairieji save tapatino su radikaliai griaunamąja, apvalančia veikla, kuria visas melas ir neteisybės, rėmusios sostus ir puošnius rūmus, būtų nušluota nuo Žemės paviršiaus.

Tačiau ar Kairė turėjo ką pasiūlyti vietoje viso to? Slavojus Žižekas dažnai teigia, kad tiek seni, tiek nauji kairieji judėjimai visai neblogai sugeba sutraukti mases ir užimti valdžią ar laimėti rinkimus. Tačiau po to sukurti stabilios tvarkos jiems nepavyksta. Kaip mėgsta pastebėti kritikai (emocingas tokios kritikos pavyzdys – čia), kairiųjų valdymo rezultatai būna katastrofiški. Atsiradus marksizmui, turinčiam neklystančio mokslo apie „klasių kovą“ ir istorijos eigą statusą, smurto mastas, pademonstruotas Prancūzijos revoliucijos, buvo toli pranoktas. Toks yra Kairės paveldas. Kita vertus, sunku paneigti, kad būtent tada, kai Kairė vis dar kėlė grėsmę status quo, ji pasiekė daugiausia gero mums visiems. Galime, kiek norime, pliekti „raudonuosius“, tačiau be jų šiandien neturėtume nei nemokomos medicinos, nei nemokamo mokslo, nei profsąjungų, be kurių darbo sąlygos vargu ar būtų tokios, kaip dabar.

Tačiau, kas nutiko Kairei, žlungant viltims sukurti socializmą ir matant, kaip Sovietų sąjunga stagnuoja? 7-ajame deš. atsirado „Naujoji Kairė“, kuri siekė integruoti kovą prieš kapitalizmą ir kovą prieš rasizmą, už LGBT ir moterų teises, prieš „sustabarėjusią moralę“ ir t.t. „Naujoji Kairė“ siejama su Herberto Marcuse‘s vardu, tačiau būtent Marcuse pasiūlė argumentus, kaip ją kritikuoti. Taip, jis naiviai tikėjo, kad, mūsų visuomenei tampant vis labiau viską asimiliuojančia, vienamate, paskutinė mūsų viltis yra mažumos, kurias sistema atmeta. Juodaodžiai, homoseksualai, imigrantai, bedarbiai gali būti tie, kurie atsispirs sistemai ir sukurs alternatyvą, paskui kurią galės sekti visi kiti. Kaip skaudžiai jis klydo! Sistema kuo puikiausiai sugebėjo integruoti ir juos, leisdami jiems „būti savimi“ ir džiaugtis savo tapatybe, paversdama tiksline rinka visai eilei naujų prekių ir paslaugų. Marcuse šią logiką puikiai suprato, tačiau tikėjo, kad mažumos galės prasprūsti pro sistemos tinklą.

Reikia nubrėžti skirtį tarp mainstream‘inės Kairės, kuri veikia Vakarų liberaliosios demokratijos kontekste, ir Kairės, kurios veikla susitelkia akademijoje, aktyvizme (nevyriausybinėse organizacijose) ir medijose. Pirmoji Kairė seniausiai susitaikė su kapitalizmo viešpatavimu ir mažai kuo skiriasi nuo Dešinės. Esminiai skirtumai kaip tik ir yra socialinė kairiųjų programa, akcentuojanti lygybės ir mažumų emancipacijos klausimus; čia akademinė ir žiniasklaidoje dominuojanti Kairė užima lobistų poziciją kairiųjų partijų atžvilgiu. Kitas dalykas yra tai, jog daugelyje šalių „kairieji“ tapatinami su „liberalais“ būtent per „progresyvumą“, per socialinius klausimus.

Esminė Kairės negalia yra susitapatinimas su „identity politics“. Partikuliarizmas akivaizdžiai neefektyvus kovojant su status quo, tačiau puikiai suderinamas su neoliberalizmu. Kairė, atstovaujama rėksmingų „žmogaus teisių aktyvistų“ ir „kovotojų už socialinį teisingumą“ („Social Justice Warriors“), seniai pamiršo ne tik Marxą ir Engelsą, bet ir visus rimtus autorius apskritai, nes, tai juk „seni baltaodžiai vyrai“, kurie užmiršo pasitikrinti savo privilegijas, kai drįso kalbėti už visus...

Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad moterų ir jaunimo išsilaisvinimas iš „puritoniškos moralės“ sukabinamas su „neatsakingumo“ kategorija (Baudrillard: 173). Tad, įvyksta jų įterpimas į „globos“ vertybių sistemą. „Tai „neatsakingos“ vertybės, orientuojančios tuo pačiu į vartotojiškas ir socialinės tremties antspaudu pažymėtas elgsenas, pačiai egzaltacijai, pripažinimo pertekliui užtveriant kelią realiai ekonominei ir socialinei atsakomybei.“ – teigia Baudrillard‘as (Ten pat, išskirta originale). Galima pratęsti šią mintį: šiuolaikinė Kairė prisiima neatsakingumo poziciją ir atstovauja „neatsakingoms vertybėms“. Matomiausią kairiųjų dalį sudarantys studentai ir aktyvistai būtent to ir siekia. Jie siekia „saugių erdvių“, apsaugos nuo neigiamos informacijos ir Paulo Coelho ar žurnalų moterims lygio išminties apie meilę ir pozityvų mąstymą. Visa tai numato, kad kažkas turi ateiti ir apkloti, paglostyti, apkabinti. Atsakomybei atstovauja Dešinė, kuri tai nuosekliai ir skelbia.

Tai, kad, supaprastintai tariant, kairieji ėmė kovoti už juodaodžių trans-moterų teisę reikalauti į jas kreiptis „gender neutral“ įvardžiais ir apleido kovą už darbo liaudį ir proletariatą, apskritai kovą su kapitalizmu, parodo esminį lūžį Kairės istorijoje. Tačiau, kad ir keista, jau George‘as Orwellas knygoje „Kelias į Vigano molą“ pastebėjo tendenciją, kad vien žodis „socializmas“ pritraukia margą feministų, vegetarų ir nudistų kompaniją (Orwell: 173-174). Vadinamasis „politinis korektiškumas“ lemia, jog dabar kairiaisiais save laikantys studentai pasitenkina, kartodami tam tikras mantras iš kritinės teorijos terminų, kurie, jų šventu įsitikinimu, atliepia jų giliausiai esmei.

Mąstymą Kairės diskurse pakeitė emocijos ir empatija. Kita jos pusė – isterija, kurią galima stebėti, kai tik kas nors pasako ką nors seksistinio ar transfobiško. Tiesa, „kovotojų už socialinį teisingumą“ pyktis ir drąsa dažniausiai apsiriboja socialiniais tinklais. Šią tendenciją iliustruoja mano „The Guardian“ portale matytas vaizdas: tarp nuomonių rubrikos straipsnių – apie tai, kad „Disney‘s“ animaciniame filme privalo būti princesė-lesbietė, aišku, su šimtais komentarų, o šalia – straipsnis apie tikrai nepavydėtiną gėjų padėtį Kirgizijoje... Ar jų persekiojamas įdomus princesių lytine orientacija gyvai susidomėjusiems „LGBT teisių“ aktyvistams? Abejoju.
             
Kairės bėda yra polinkis automatiškai tapatintis su visuomenės atstumtaisiais. „Naujoji Kairė“ šį poreikį stoti į silpnesniųjų pusę sukabina su mažumų emancipacija. Dar Nietzsche šaipėsi iš socializmo kaip resentiment‘o idealogijos, kuri remiasi savo pačių silpnumo suvokimu. „Mes silpni, stiprieji – blogis, todėl ginkime [visus] silpnuosius!“ – teigtų tokia kairumo artikuliacija. Tačiau praktikoje tai – ir buvimas silpnumo pusėje. Tai nenoras tapti stipriais – atmetama pati stiprybės idėja, arba ji pakeičiama „įgalinimu“ (kažkas suteikia silpnajam galios). Kartu, tai noras, kad stiprieji nebūtų stiprūs, ką pabrėžė Nietzsche. Kairė remia bet ką, kas nėra laimėtojas, kas nėra pirmas. Sakysite, tai gerai, tai puiku, bet praktikoje tai reiškia, kad kiekvienas tampa „geriausiu“, kad tik nebūtų pirmaujančių, kad tik nebūtų hierarchijos. Tokiu atveju ne suteikiamas šansas visiems ir kiekvienam tapti pirmam, o toks šansas atimamas iš tų, kas tai galėtų pasiekti, vien dėl to,  kad niekas nesijaustų nuskriaustas. Kiekvienas laikomas „ypatinga snaige“, kas puikiai dera su neoliberalizmu, tačiau ir keista – juk jis numato konkurenciją, tačiau, matyt, tai kita konkurencijos pusė...

Taip pat, „baltojo žmogaus našta“ šiame diskurse virto „baltojo žmogaus kalte“, ritualine saviplaka, kuria užsiima kairiųjų pažiūrų vakariečiai. Jie atmeta mintį, kad, nepaisant kolonializmo blogybių, Vakarai kitoms kultūroms per aplaidumą padovanojo, kaip pastebi Žižekas, tas „senų baltaodžių vyrų“ sugalvotas idėjas, tokias kaip „laisvė“, „pilietinės teisės“, „žmogaus teisės“, „moterų ir vyrų lygybė“ (kurių vakariečiai, aišku, neketino taikyti kitiems), kurios ir leido Afrikos ir Azijos šalims išsikovoti nepriklausomybę nuo kolonijinio valdymo (Žižek: 174).
    
Kairieji atrodo nedėkingi savo tėvams ir seneliams, niekinantys savo šalį, savo kultūrą, jos paveldą. Vakarai jiems atrodo „opresyvūs“, jie jaučia begalinę kaltę už tai, kiek Vakarų civilizacija skriaudė gėjus ir lesbietes, juodaodžius ir azijiečius, musulmonus ir žydus. Kairieji naiviai nesuvokia, kad tai šita civilizacija vis dėlto leidžia jiems užimti kritišką jos atžvilgiu poziciją. Kito kultūra garbinama visiškai numojant ranka į kokybę – „Trečiojo pasaulio“ ar mažumų menas celebruojamas kaip šių grupių kūryba, o ne kaip menas. Ar dar reikia sakyti, kad ši „globėjiška“ Kairės nuostata suponuoja giluminį rasizmą ir seksizmą: reikia padėti moterims, juodaodžiams ir t.t., nes jie patys neva nieko nesugeba, jiems reikia padėti patiems save suprasti ir „tapti savimi“. Tai ir yra rasizmas ir seksizmas.

Taip pat ir Kito valdžia, kad ir kokia autoritarinė, didelei daliai kairiųjų yra garbinimo objektas. Kaltindami Vakarų vyriausybes dvigubais standartais, jie patys naudojasi tokiais pat dvigubais standartais, plaudami kokio diktatoriaus mundurą. Kairieji manosi remią silpnuosius kovoje su imperialistiniais Vakarais, nes silpnumas neva savaime geras. Jie, kartu su patriotais, vilkinčiais Amerikos vėliavos raštu padabintomis trumpikėmis, sudaro lyg kokią neišskiriamą dialektinę porą, kur kiekviena pusė laikosi diametraliai priešingos pozicijos visais klausimais ir viena kitą palaiko. Pavyzdys galėtų būti didis Kairės guru Noamas Chomsky‘is, kuris, paklaustas apie Ukrainą, kalba apie tai, kaip JAV atėmė iš Kubos uostą prieš daugelį metų. Iš esmės, tokiems kaip Chomsky‘is, tai, ką daro Rusija ir kitos imperinių ambicijų nestokojančios šalys, yra būtinai reakcija į „Vakarų spaudimą“, nes, kaip jau minėjau, tokie intelektualai neįsivaizduoja, kad be Vakarų pasaulyje gali egzistuoti savarankiški veikėjai. Visas blogis pasaulyje jiems susikoncentruoja Vakaruose, o ypač Amerikoje, tuo tarpu kraupiausi nusikaltimai, įvykdyti Trečiojo pasaulio diktatorių, tėra niekis, palyginus su Amerikos nusikaltimais... Kadangi šitie kairieji puikiai matomi ir girdimi, plačioji publika susidaro vaizdą, kad Kairė iš principo visada yra už „mūsų priešus“ ir yra „penktoji kolona“.
       
Kitas aspektas yra skirtingų mažumų teisių susikirtimai. Kairėje vyrauja šventas įsitikinimas, kad buvimas mažuma automatiškai pakelia į mažų mažiausiai kankinių, jei ne šventųjų, statusą, todėl fetišizuojami pabėgėliai, musulmonai, trans-moterys ir kiti, tačiau nepastebima, kad nuolaidžiaujant vienoms mažumų grupėms, nukenčia kitų mažumų teisės. Kairei nesiseka tvarkyti šio „vaikų darželio“, nes kai kas (musulmonai) nepratę būti vaikais ir ima skriausti kitus „mažuosius“, primesdami savo žaidimo taisykles. Bėda čia tame, kad Kairei nepriimtinas universalizmas, tad belieka kartoti mantras apie toleranciją. Užmėtytos akmenimis moterys feministėms nerūpi, nes „islamofobija“, jei musulmoniškas nuostatas LGBT atžvilgiu, kurios toli gražu nėra būdingos vien ekstremistams, imtų skleisti ne-musulmonai – tada tai būtų homofobija, o dabar, na... „Moterų padėtis musulmonų pasaulyje yra problematiška, be abejo, tačiau pačios moterys turėtų nuspręsti, ką jos laiko priespauda.“ – teigia Jacques‘as Rancière‘as. Ar musulmonų visuomenės taip ims ir lauks, kol moterys nuspręs, ko jos nori? Ir ar musulmonė moteris, pavyzdžiui, užmėtyta akmenimis, turi pati nuspręsti, ar tai priespauda? Ar tuo norima pasakyti, kad joms mažiau skauda, ar kaip?

Šitokie nesusipratimai, kai nesugebama skirti prioriteto vienoms ar kitoms teisėms, kai pamirštamas pasaulietiškumas, kažkada neatsiejamas nuo kairiųjų pažiūrų, priveda prie situacijos, kai Kairė dėl savo „gerumo“ padeda musulmonams užsikonservuoti senose tradicijose, priešinamasi „kultūrinei apropriacijai“ ir postuluojamas moralinis reliatyvizmas. Pagrindas palaikyti kažkieno kovą už lygias teises ir toleranciją dabar yra pats buvimo buvimo „priespaudos auka“ faktas. Mažumų atstovams garantuojama „aukos“ pozicija likusiam gyvenimui. Mes visi raginami rasti savyje „auką“ ir tapatintis su buvimu auka – dar kartą „neatsakingos vertybės“, dar kartą silpnumo propagavimas... Tai tik parodo, kad Kairė nepajėgi rimtai spręsti pasaulyje iškylančių problemų, nes dėl empatijos atsisakoma apskritai postuluoti ribas. Atidarai duris į savo namus ir sakai: eikite, kas tik norite, ir darykite, ką norite, tebūnie tolerancija, atvirumas ir meilė, tačiau nepastebi, kaip tave fundamentalistiškai išspiria pro duris ir užrakina jas iš vidaus...

Gilles‘is Deleuze‘as ir Felixas Guattari teigė, kad mūsų kelias į „revoliuciją“ veda per tapsmą mažuma, nes „vyras“, „baltasis“, „suaugęs“ ir „psichiškai sveikas“ jau savaime yra standartas, kurį implikuoja dauguma; apskritai, egzistuoja du buvimo režimai: paranojiškas fašizmas, kuris stato sienas ir stratifikuoja ir šizofreniškas „progresyvumas“, kuris atviras viskam ir kuriam jokių sienų nebereikia (Žukauskaitė: 104-108, 117-119). Pastarasis buvimo modusas ir suponuoja tapsmą mažuma. Akivaizdu, kad tai šis modelis uoliai taikomas praktikoje. Rimtais veidais imama aiškinti, kad, pvz., LGBT bendruomenė yra „rasistiška“, nes jos atstovai baltieji nenoriai renkasi į partnerius juodaodžius ar azijiečius. Taigi, atvirumas privedamas iki logiškos pabaigos. Atvirumas Kitam reiškia atsidavimą Kitam. Čia ir vėl pastebime Žižeko kartojamą tezę apie „imperatyvą mėgautis“: mėgavimosi galimybė implikuoja, kad mėgavimasis tampa prievole (Žižek: 76). Šiuo atveju, galimybė „nediskriminuoti“ tampa prievole rinktis ne tai, ko nori. Kaip pastebi Audronė Žukauskaitė, „<...> [d]augumai neužtenka tik „pripažinti“ skirtumų; dauguma turi atsisakyti savo privilegijuotos pozicijos ir dalyvauti tapsmo mažuma procese; tapti moterimi, tapti spalvotuoju; tapti kiekvienu (bet kuo).“ (Žukauskaitė: 175) Ar Kitas nori dalyvauti šitame šizofreniškame vyksme, kažkodėl kairieji neklausia. Bet: iš Kito nereikalaujama paklusti šio keisto žaidimo taisyklėms – šis atsisakymas sutarti dėl taisyklių iš principo panaikina galimybę tokiam atvirumui funkcionuoti ir fundamentalistiškai „neužsisklęsti“.

„Mažoji politika“, propaguota Deleuze‘o ir Guattari, iš esmės yra silpnųjų politika, pripažįstanti savo principinį pralaimėjimą. Tokią politiką, postringaudami apie „bendruomenę“, mums siūlo patys pažangiausi kairieji. Grėsmei iš radikalėjančios Dešinės ir kapitalizmui jie priešpastato štai šitą atvirą viskam marmalą, kurio kontūrus galima įžiūrėti, pasidomėjus šiuolaikiniu menu. Atsakomybė ir politiniai sprendimai nurašomi kaip būtinai autoritariniai ir smurtiniai bei renkamasi „eksperimentuojant“ žaisti su savo „geismo mašina“. Taip ir žaidžiama su mašinėlėmis, paišoma kreidelėmis, bandoma save įgalinti ir išmaldauti sau „saugią erdvę“. O tada dešinieji šaiposi: „Kas už visa tai sumokės, a?“ Taip pat, visas šis „kūrybingumas“ puikiai tinka Rinkai ir garantuoja neblogą pelną.

Matome, kad Kairė šiandien atstovauja visko pertekusį vakarietį, sąmoningą vartotoją, ji atstovauja hipsteriškas vertybes, tai viduriniosios klasės, entrepreneur‘ių vertybės, „bendruomeniškumas“ hipsteriškoje kavinėje ir moralinis pasitenkinimas, kad darai gerą darbą, pirkdamas „teisingai“ pagamintus produktus. Taigi, kapitalizmas natūralizuojamas, jis esą yra neišvengiamas ir savaime suprantamas, tereikia padaryti jį empatiškesnį, rūpestingesnį (Baudrillard: 216). Viduriniosios klasės vaikai, kurie įsivaizduoja esą kovotojai ir baudžiasi sugriauti „opresyvias institucijas“ pamiršta, kad dar ne visi yra šizofreniškai atviri ir a) tie, kas nėra, nebalsuos už šitokius kairiuosius; b) yra pilna tikros priespaudos ir ji netruks pasireikšti, kol jie paišys kreidelėmis. Antagonizmas tarp kairiųjų liberalų ir darbo liaudies lemia, kad darbo liaudis įtiki savo revoliucine misija tapti tuo, kuo ji kairiųjų yra vadinama jau seniai – rasistais, seksistais ir homofobais. Tai, savo ruožtu, lemia realiai blogėjančias sąlygas mažumoms. Masės renkasi tikrus seksistus ir rasistus, tikėdamosi, kad chamizmas yra išeitis iš slogaus kairiųjų primesto sapno. Visur aplink iškyla kraštutinė Dešinė, arba, kaip sako Alainas Badiou, „demokratinis fašizmas“, kuris mėgaujasi savo obsceniška prigimtimi. Jo taikinys, apeliuojant į plačiąsias mases, yra ne tiek politinis elitas, o būtent kairiųjų idėjos. Elitas blogas tiek, kiek jis leftistiškas, atrodo iš dešiniųjų pasisakymų. Kairė į tai visiškai neturi ką atsakyti. Ji paskandina tuos, ką palaiko tiek tuo, jog įtraukia juos į biopolitikos galios mechanizmus ir leidžia kapitalizmui naudotis jais, kaip tiksline rinka, tiek todėl, jog savo kontrproduktyviu elgesiu paskatina radikalios Dešinės iškilimą, kuriam nesugeba priešintis, nes remia politinį elitą.

Akivaizdu, dialogo tarp kairiųjų bei masių nebus. O be dialogo, kuris, kaip pastebėjo Orwellas, neįmanomas, kairiesiems nesugrįžus prie „common decency“, patraukti savo pusėn žmonių neįmanoma. O bet ir kam? Juk svarbu savų bendruomenė ir mažoji politika, žiūrėk, tuoj atidarysim kokią kavinę veganams ir piešime kreidelėmis, tai ir bus mūsų politika.

Čia ir vėl matome lemiamą politinio gyvenimo skilimą į „rimtų žmonių“ Dešinę, kuri „dirba“ ir „tvarko reikalus“, ir infantilią, krykštaujančią ir isterikuojančią Kairę, atmetančią „hierarchiją“, didžiąją politiką, Vakarų civilizaciją, savisaugos instinktą, kuri jau nepastebi, kur pati sau prieštarauja. Verta atkreipti dėmesį į Margaret Thatcher ir Respublikonų retoriką, koks Kairės įvaizdis plačiojoje visuomenėje buvo formuojamas – dekadentiškas jaunimas, norintis sugriauti savo tėvų ir senelių sukurtą pasaulį. Patekę į valdžią, kita vertus, kairieji iš esmės nepakeisdavo nieko, ką sukūrė dešinieji (pvz. Tony Blairas).

Žinia, yra toks posakis: kas dvidešimties nebuvo socialistas, tas neturi širdies, o kas keturiasdešimties vis dar yra socialistas, tas neturi galvos. Gyvenimas rodo, kad jame esama daug tiesos: daugybė kovingų kairiųjų tapo rimtais dešiniaisiais, iki pamėlynavimo ginančiais karą Irake ar teisę nešiotis ginklą. 1968-ųjų maištininkai tapo visai normaliais verslininkais, arba karšinasi Europos Parlamente – panašią tendenciją pastebėjo jau Orwellas. Nūdienos leftistai, matyt, paseks jų pėdomis. Tai, kad Kairė daugeliui tėra tapimo suaugusiu stadija, yra jos didelė problema. Kairumas dažnai suvokiamas kaip laikinas proto užtemimas, jaunatviškas idealizmas ir „neatsakingumas“, kuris, tiesa, gali pridaryti daug žalos, daugiausia kitų turtui, ir ypač, jei užsitęsia.

Tačiau, visa tai pasakęs, turiu pridėti, kad Kairė turi suteikti mums viltį ir pasiūlyti alternatyvą. Mes visi turime prie to prisidėti ir rimtai mąstyti šia tema, nes nei laisvosios rinkos šalininkai liberalai, nei radikali Dešinė nieko gero neatneš. Kapitalizmas pats yra utopija, todėl reikia mąstyti radikaliai, kad sugalvotume alternatyvą, sveiko proto alternatyvą. Kaip sakė Herbertas Marcuse, priespauda ir represinės struktūros realiai egzistuoja, nepakanka numoti ranka į jų egzistavimą ar, pasitenkinant „mažąja politika“, užsidaryti savųjų ratelyje, taip pat nepakanka neigti tikrovę, nes tikrovė gali paneigti tave. Jei Kairė nebesupranta savo tikslo, tai reikia patiems tapti Kaire, jei tą tikslą suprantame.


Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Kaunas; Kitos knygos, 258 p.
Orwell, George, 1976, The Road to Wigan Pier, London
Žižek, Slavoj. 2013. Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas, vertė Nida Vasiliauskaitė, Kaunas: Kitos knygos, 188 p.
Žukauskaitė, Audronė. 2011. Gilles'io Deleuze'o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika, Vilnius: Baltos lankos, 268 p.