How Much More Feminism is Needed?

Once, when I was studying philosophy, during a seminar on feminism, one female coursemate, who had been presenting one of the mandatory texts on the topic, openly expressed surprise at the fact that the text she had read did not appear to be as bad as she thought it would. And she added that feminism, in her opinion, is the worst thing in the world – after Marxism and postmodernism… In recent times, being ‘against feminism’, however one would look, has become popular in more and more social groups. Maybe feminism has indeed reached its limit – either every goal has been reached, or feminism has always been a dubious thing, only that now its shortcomings have become more clearly visible? I will not be analysing this question as thoroughly as I perhaps should. Instead I will try to present my own vision of what feminism should be and what should its goal be.

I think that the main tenet of feminism should be equality of the sexes: men and women are equal and should enjoy equal opportunities to strive for the same things. In my understanding this thesis is based on a hypothesis that has become unpopular these days – that gender [1] is a ‘social construct’. Gender is a concept that is literally driving people mad. Critics of feminism refuse to accept that sex could have a social dimension [2] – they insist there is only ‘biological sex’ [3]. Girls like pink, whereas boys like blue, girls like to play with dolls, whereas boys like to play with toy cars, girls like to cook, whereas boys like to construct. Such is ‘Nature’, critics of feminism say, and one cannot fight against Nature – however, paradoxically, they themselves insist feminism is bad precisely because it ‘fights against Nature’… Anyway, if we agree that human sex as a fact of nature constitutes itself for our consciousness only socially, that as a naked fact it ‘does not mean anything’, is unintelligible, before it is understood through culture, it is obvious that girls and boys understand themselves as girls and boys only with the aid of society and not ‘of their own accord’. Gender roles are not innate and do not directly flow from sex. During the aforementioned seminar, another female coursemate said that girls, even if they are not given dolls, cover knives with towels as if with blankets, whilst playing mothers. Thus, girls supposedly as ‘simply’ ‘caring’ and ‘sweet’. Back then I thought that such facts are worthless, since there is no neutral environment, where it would be possible to find out whether boys and girls, raised in the same way, will behave in the same way. If we want to pursue the goal of equality of the sexes – and this is what justice demands us to do – we must accept the presupposition that men and women are equal. Arguments that ‘scientists have found’ that the brains of men and women differ or that there exist ‘male’ and ‘female’ brains, should not bother us.

But the latter idea has nowadays regained traction – it is foundational for the trans movement. The statement that a man ‘feels’ that he is a woman (or vice versa) problematize gender and solidify the match of sex and gender as an ideal to be pursued. But radical feminists, who reject the trans movement as ‘directed against women’ and one that puts female ‘safe’ spaces in jeopardy, do exactly the same. So, transwomen claim that they are ‘just as much women’ as ‘biological’ women, i.e. women born as women. But the problem is that both sides depend on a certain presupposition of ‘eternal femininity’, only transgender people try to detach it from sex and attach it to self-identification, whereas radical feminists seek to continue associating it with sex and to deter ‘men’ from ‘attacking’ it. My argument that gender is a social construct precisely was meant to reject an essentialist concept of gender. A feminism that defends ‘eternal femininity’ is merely a movement seeking segregation and ghettoization. Such a position creates the conditions for questioning the very basis of granting women equal rights. Such a feminism seeks to blow the difference between men and women out of proportion, as if there lays a void between them, any understanding is impossible, there are no common interests, only ‘the war of the sexes’. It is ironic, but such a view is not that different from the conservative position that claims differences between men and women and natural and speaks about ‘complementarity of the sexes’. ‘Eternal femininity’ imprisons a woman in her sex, to which contingent qualities, that have emerged throughout history, are ascribed. Feminism should seek to liberate people from gender [4]. Sex should not shackle a person but should be just another fact of nature, whereas the trans movement turns gender into a central concept, that determines the whole of human existence. This movement does not transcend gender but solidifies gender stereotypes that feminism has long fought against. Gender should cease to be a political issue and become a private matter.

The goals of feminism, in my opinion, ought to be the abolition of gender as a criterion, based on which people are categorised. This looks like a goal that is hard to reach, but it is worth pursuing. If the reader would say that this is absurd, that sex is a biological fact, and that men fundamentally differ from women, I may respond that a person’s height, the colour of his/her eyes or hair, the form of his/her ears or nose, left-handedness or right-handedness are also biological facts but people usually are not categorised, based on these facts, except in specific cases. But sex is still considered a fact of such tremendous importance that the whole social reality is delineated based on it. It is precisely this that feminism should strive to abolish. Differences between the sexes should become no longer relevant.

But a feminism that accentuates peculiar female ‘experience’ that is supposedly accessible to women only, tries to turn these differences into a problem. But is this experience really transparent to the subject? And what does it mean to feel like being a man or a woman anyway? I think it is nothing more than empty talk. That gender can be irrelevant in no way runs counter to everyday experience. I find it hard to say, whether I eat like a man, count like a man, think like a man – or maybe like a woman… Do you look at the sky like a man or like a woman? Only overtly feminine women, macho men and transgender people identify with their gender roles all of the time. If you are not transgender, that does not necessarily mean that you are a masculine man or a feminine woman.

A feminism that states that we should fight for gender equality by seeking arithmetical equality in all spheres of life, also makes a mistake, since it solidifies the present situation of women as a given, that can only be regulated. Thus such feminists wish that in the Seimas [5] or in the Government at least half the seats would be held by women. The competence, political positions, ideas and human qualities of concrete female politicians are irrelevant to these feminists. If half of the Seimas would be comprised of women like Agnė Širinskienė [6], Vilija Aleknaitė-Abramikienė [7] and so on, the conditions of women (and men) in Lithuania would hardly improve. Also, an influx of such politicians could cause citizens’ discontent with women’s rights overall. On the other hand, a woman who had formally reached the heights of her career because of gender quotas, could legitimately feel humiliated. ‘She became Director only because she’s a woman’, subordinates would say quietly. That she became Director since she was the most competent applicant and surpassed all her male rivals, will not matter to anyone. If people and not men or women would be assessed, a competent woman would have the same chances to reach a top position in one or another sphere of life as a man would. But – feminists would reply – it is not like that, since sexism is rampant in our society. But can we change this situation, if we consider sexism a ‘natural’ position? Such feminists themselves do not believe that someone could support a woman – only under pressure. Besides, an attempt to impose such equal representation presupposes the potential of the individual to fit in anywhere, assuming that women, if only given the chance, would definitely choose a ‘manly’ profession and that they must do that for it to be possible to talk of gender equality.

                         

With the imposition of quotas for women, their lower status would be legally recognized. A woman would once again be a creature in need of care, support and help, that is not able to free itself from the manifold problems it itself has created. And how could conservatives not agree with this? But here ‘feminine writing’ is already being celebrated and female writers lauded – for being female. Such a feminism, instead of unmasking the sexism that had long been hiding behind evaluations of achievements in culture and science and seeking to open the fields of art, politics and science to women too, tries to secure a patch of land in each of them, where all the women who have gotten in anyway would be driven, and where a place would be reserved for those taken in simply to make the numbers look better, with all of them being treated equally as merely women. The culture of previous epochs is ‘unmasked’ as sexist, its universalism – as male. Such a feminism too renders sexual difference a wall between people no one can climb that runs right through the fields of culture, politics, science, philosophy – it only matter that it should run in the middle, so that nowhere an ‘all male panel’ [9] would emerge. An ‘all female panel’ [9] can exist. And why – because the weak, the weaker sex should be given priority – something that the man who learned the lessons of patriarchy, whom the aforementioned feminists deride, and who gives way to a woman, understands. Such a feminism promotes considering women victims, potential or such that are yet to learn they are victims – something that supposedly only the control of all spheres of life could save from: as Slavoj Žižek notes, in the era of #MeToo sexual intercourse has become the subject of a contract, just like any other transaction in the age of neoliberalism. A feminism that demands to see the person and not gender, cannot support gender quotas or assuming women to be inherently in need of care.

Anyway, is not contemporary feminism identifying with the status quo too much, simply hoping to accommodate itself to it? Feminism often is used to defend the existing order. Instead of questioning militarism, women are urged to serve in the army, female generals, who are in charge of the bombing of some remote country, are lauded without asking whether these actions are right; instead of questioning liberal democracy, the rise in the number of female politicians is sought without asking whether they are good politicians; instead of questioning capitalism, it is sought that women would fill top positions in corporations without asking is what they are doing right. Those asking are labelled sexist, since who else could not support a woman?

Justice is impossible without equality between the sexes. To reject feminism as such, ignoring its achievements, used by its critics, like the coursemate I mentioned, as well, would be a mistake, just like it would be to say that wishing people to be evaluated not according to their gender but according to general human criteria is absurd. As long as this goal is not reached, there will have not been enough feminism. But it is questionable whether contemporary feminism is pursuing this goal. Ignoring growing resistance and being naively self-assured, it risks paving the way for the triumph of a new ‘common sense’ sexism. Feminism must again prove itself necessary. The wish to underline differences and the refusal to see the commonalities that are precisely what allows us to understand each other, is what is actually absurd.

2018, translated from the Lithuanian by the author in 2018-2019.

Endnotes:

[1] In Lithuanian the concept of ‘gender’ is nearly always expressed as, literally, ‘social sex’ (socialinė lytis) as opposed to ‘biological sex’ (what would be simply ‘sex’ in English). Note that throughout the text the Lithuanian word lytis is translated as ‘sex’ or ‘gender’ based on context (whilst trying to avoid automatically reducing ‘sex’ to ‘gender’ as is often the case in English), and socialinė lytis as ‘gender’ except in some cases. (All notes by the Translator) 

[2] In other words, that what can be broadly called ‘sex’ (Lithuanian lytis), has an element that is social, i.e. ‘gender’.

[3] I.e. ‘sex’.

[4] Both ‘sex’ and ‘gender’ could be used here but note that the Lithuanian lytis (used here) designates ‘sex’ in a broad sense.

[5] The Lithuanian Parliament.

[6] A Lithuanian MP (b. 1975) from the ruling Lithuanian Peasants and Greens Union, chair of the Committee of Legal Affairs, known for her homophobic statements and hard-line traditionalist stance on issues such as abortion, IVF, sex education, alcohol consumption and so on.

[7] A former long-time Lithuanian MP (b. 1957) from the Homeland Union-Lithuanian Christian Democrats party (the main conservative party, currently the biggest opposition party), known for her anti-feminist, homophobic and reactionary statements and hard-line traditionalist stance on abortion, sex education, same-sex partnership; a proponent of ‘family values’ and ‘Law and Order’ policies.

[8] English in the original.

[9] English in the original.

Kiek dar reikia feminizmo?

Kartą, man studijuojant filosofiją, per seminarą, skirtą feminizmui, viena kursiokė, pristatinėjusi vieną iš programoje numatytų tekstų, garsiai stebėjosi, kad perskaitytas tekstas jai pasirodė visai ne toks baisus, kaip ji tikėjosi. Ir pridūrė, kad feminizmas, jos nuomone, yra blogiausias dalykas pasaulyje – po marksizmo ir postmodernizmo... Pastaruoju metu būti „prieš feminizmą“, kaip bepažiūrėsi, pasidarė populiaru vis platesniuose visuomenės sluoksniuose. Gal išties feminizmas priėjo liepto galą – arba viskas jau pasiekta, arba jis visada buvo abejotinas dalykas, tik dabar jo trūkumai aiškiau pasimatė? Nesiimsiu analizuoti šio klausimo taip išsamiai, kaip galbūt reikėtų. Geriau pasistengsiu išdėstyti savo vizija, koks feminizmas turi būti, koks turi būti jo tikslas.

Manau, jog pagrindinis feminizmo postulatas turi būti lyčių lygybė: vyrai ir moterys yra lygūs ir jiems turi būti sudarytos lygios sąlygos siekti tų pačių dalykų. Šis teiginys mano sampratoje remiasi šiais laikais nepopuliaria hipoteze – kad lytis yra „socialinis konstruktas“. Socialinė lytis (angl. k. gender) yra konceptas, kuris žmones stačiai veda iš proto. Feminizmo kritikai atsisako pripažinti, kad lytis gali būti socialinė – jie tvirtina, jog yra tik „biologinė lytis“. Mergaitėms patinka rožinė spalva, o berniukams – mėlyna, mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis, o berniukai – su mašinėlėmis, mergaitėms patinka gaminti, o berniukams – meistrauti. Tokia yra „prigimtis“, sako feminizmo kritikai, o prieš prigimtį nepakovosi – tačiau, paradoksaliai, patys tvirtina, kad feminizmas tuo ir blogas, kad „kovoja prieš prigimtį“... Kaip ten bebūtų, jei pripažįstame, kad žmogaus biologinė lytis, kaip gamtos faktas, mūsų sąmonei konstituojasi tik socialiai, kad kaip plikas faktas ji apskritai „nieko nereiškia“, yra nesuvokiamas dalykas, kol nėra suvokiamas per kultūrą, akivaizdu, kad mergaitės ir berniukai suvokia save kaip mergaites ir berniukus tik padedami visuomenės, o ne kaip nors „savaime“. Lyčių vaidmenys nėra įgimti ir tiesiogiai neplaukia iš biologinės lyties. Kita kursiokė per aną seminarą teigė, kad mergaitės, net jei joms neduodamos lėlės, užkloja peilius rankšluosčiais kaip lėles, žaisdamos mamas. Tad, esą mergaitės „tiesiog“ yra „rūpestingos“ ir „meilios“. Tada pagalvojau, kad tokie faktai yra beverčiai, nes nesama neutralios terpės, kurioje būtų įmanoma nustatyti, ar berniukai ir mergaitės, auginami vienodai, elgsis vienodai. Jei norime siekti lyčių lygybės, o to reikalauja teisingumas, turime priimti prielaidą, kad vyrai ir moterys yra lygūs. Teiginiai, kad „mokslininkai nustatė“, jog vyrų ir moterų smegenys skiriasi, ar kad yra „vyriškos“ ir „moteriškos“ smegenys, mūsų neturėtų jaudinti.

Tačiau šiais laikais pastaroji idėja ir vėl grįžo į apyvartą – ja remiasi trans judėjimas. Teiginys, kad vyras „jaučiasi“ moterimi (arba atvirkščiai) suproblemina lytį ir įtvirtina biologinės ir socialinės lyčių sutapimą kaip siektiną idealą. Tačiau lygiai tą patį daro ir radikaliosios feministės, atmetančios trans judėjimą kaip „nukreiptą prieš moteris“ ir besikėsinantį į „saugias“ moterų erdves. Juk trans-moterys skelbiasi, kad yra „tokios pat moterys“ kaip ir „biologinės“ moterys, t.y. moterys, gimusios moterimis. Tačiau problema tame, kad abi pusės remiasi tam tikra „amžinojo moteriškumo“ prielaida, tik translyčiai bando jį atkabinti nuo biologinės lyties ir sukabinti su saviidentifikacija, o radikaliosios feministės bando jį toliau sieti su biologine lytimi ir neleisti į jį „kėsintis“ „vyrams“. Mano išsakytas teiginys, kad lytis – socialinis konstruktas, būtent ir buvo skirtas atmesti esencialistinei lyties sampratai. Feminizmas, ginantis „amžinąjį moteriškumą“, tėra segregacijos ir getoizacijos siekiantis judėjimas. Toks požiūris sudaro prielaidas užklausti lygių teisių suteikimą moterims apskritai. Toks feminizmas siekia skirtumo tarp vyrų ir moterų iškėlimo iki kosminio masto, esą tarp jų žioji praraja, bet koks susikalbėjimas neįmanomas, jokių bendrų interesų nėra, tėra „lyčių kova“. Ironiška, tačiau šis požiūris ne itin skiriasi nuo konservatyviosios pozicijos, tvirtinančios, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų – prigimtiniai bei kalbančios apie „lyčių papildomumą“. „Amžinasis moteriškumas“ įkalina moterį biologinėje lytyje, kuriai priskiria istorijos eigoje atsiradusias savybes. Feminizmo turėtų siekti išlaisvinti žmogų iš lyties. Biologinė lytis neturi varžyti žmogaus, o turi būti tiesiog dar vienas gamtos faktas. Tuo tarpu trans judėjimas lytį padaro centrine, visą žmogaus egzistenciją apsprendžiančia sąvoka. Šis judėjimas ne transcenduoja socialinę lytį, o įtvirtina lyčių stereotipus, prieš kuriuos feminizmas ilgą laiką kovojo. Lytis turi nustoti būti politinis klausimas, ir tapti privačiu reikalu.

Feminizmo tikslas, mano nuomone, turėtų būti lyties, kaip kriterijaus, kategorizuojant žmones, panaikinimas. Tai atrodo sunkiai įgyvendinamas tikslas, tačiau jo verta siekti. Jei skaitytojas sakys, kad tai – absurdas, kad lytis – biologinis faktas, o vyrai esmingai skiriasi nuo moterų, galiu atsakyti, kad žmogaus ūgis, akių ar plaukų spalva, ausų ar nosies forma, kairiarankiškumas ar dešiniarankiškumas irgi yra biologiniai faktai, tačiau pagal juos žmonės paprastai neskirstomi, nebent specifiniais atvejais. Bet lytis vis dar laikoma tokiu milžiniškos svarbos faktu, kad visa socialinė tikrovė yra skirstoma lyties pagrindu. Būtent tai turi siekti panaikinti feminizmas. Lyties skirtumai turi nebebūti aktualūs.

Tačiau feminizmas, akcentuojantis savitą moterišką „patirtį“, kuri esą prieinama tik moterims, siekia šiuos skirtumus suprobleminti. Tačiau ar ši patirtis tikrai yra skaidri subjektui? Apskritai, ką reiškia jaustis vyru ar moterimi? Manau, tai tėra tuščios šnekos. Tai, kad lytis gali būti neaktualus dalykas, anaiptol neprieštarauja kasdieniam patyrimui. Man sunku pasakyti, ar aš valgau kaip vyras, ar skaičiuoju kaip vyras, ar mąstau kaip vyras, o gal – kaip moteris... Ar jūs žiūrite į dangų kaip vyras, ar kaip moteris? Gal gyvenime esama kur kas daugiau situacijų, kai lytis nėra svarbi, negu mes manome? Nuolat su savo lyčių vaidmenimis tapatinasi tik fyfos, macho vyrai ir translyčiai. Jeigu nesi translytis, tai nebūtinai reiškia, kad esi vyriškas vyras ar moteriška moteris.

Feminizmas, teigiantis, kad už lyčių lygybę reikia kovoti, siekiant aritmetinės lygybės visose gyvenimo srityse, irgi daro klaidą, nes esamą moterų padėtį įtvirtina kaip duotybę, kurią tegalima reguliuoti. Tad tokie feministai siekia, jog Seime ar Vyriausybėje bent pusę vietų užimtų moterys. Tačiau jiems aktuali tik viena moters savybė – buvimas moterimi. Konkrečių politikių kompetencija, politinės pažiūros, idėjos, žmogiškosios savybės jiems neaktualios. Jei pusę Seimo sudarytų tokios moterys kaip Agnė Širinskienė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir pan., vargu ar moterų (ir vyrų) padėtis Lietuvoje pagerėtų. Taip pat, tokių politikių antplūdis galėtų sukelti piliečių nepasitenkinimą moterų teisėmis apskritai. Kita vertus, moteris, pasiekusi karjeros aukštumų formaliai dėl to, kad buvo įvestos kvotos pagal lytį, pagrįstai galėtų jaustis pažeminta. „Ji tapo direktore tik todėl, kad moteris“, – šnabždėsis pavaldiniai. Tai, kad ji tapo direktore, nes buvo kompetetingiausia pretendentė ir pranoko visus savo konkurentus vyrus, niekam nebus įdomu. Jei vertinami būtų žmonės, o ne moterys ir vyrai, kompetetinga moteris turėtų tokius pat šansus užimti vadovaujančias pareigas kokioje nors gyvenimo srityje, kaip ir vyras. Bet, atsakys feministai, taip nėra, nes mūsų visuomenėje vyrauja seksizmas. Tačiau ar galime pataisyti šią padėtį, numanydami seksizmą kaip „natūralią“ poziciją? Tokie feministai patys netiki, kad moterį kažkas gali palaikyti – nebent bus priversti. Taip pat bandymas įvesti tokią lygiavą suponuoja potencialų individo pritaikomumą bet kur, manant, kad moterys, jei tik turėtų galimybę, būtinai pasirinktų „vyrišką“ specialybę ir kad jos turi taip elgtis, idant būti galima kalbėti apie lyčių lygybę.

Įvedus kvotas moterims, jų kaip žemesnių padėtis būtų pripažinta įstatymo. Moteris ir vėl būtų būtybė, reikalinga globos, paramos ir pagalbos, pati negalinti išsikapanoti iš savo susikurtų problemų liūno. Ir kaip tam galėtų nepritarti konservatoriai? Bet štai jau garbinamas „moteriškas rašymas“ ir aukštinamos moterys-rašytojos – dėl to, kad moterys. Toks feminizmas, vietoje to, kad demaskuotų kultūros ir mokslo pasiekimų vertinime ilgą laiką slypėjusį seksizmą, ir siektų atverti meno, politikos, mokslo laukus ir moterims, nori juose išskirti po lopinėlį, į kurį būtų galima suvaryti į jį ir taip prasibrovusias moteris, ir kuriame vieta būtų rezervuota ir paimtoms „dėl skaičiaus“, visas jas vertinant vienodai kaip tiesiog moteris. Ankstesnių laikų kultūra „demaskuojama“ kaip seksistinė, jos universalizmas – kaip vyriškas. Ir toks feminizmas lyties skirtumą paverčia neperlipama siena tarp žmonių, einančia per kultūros, politikos, mokslo, filosofijos laukus – svarbu, kad eitų per vidurį ir kad niekur nebūtų „all male panel“. „All female panel“ būti gali. O kodėl gali – ogi todėl, kad pirmenybė teikiama silpnesniems, silpnajai lyčiai, ką supranta ir minėtų feministų išjuokiamas patriarchato išauklėtas vyras, praleidžiantis moterį į priekį. Toks feminizmas propaguoja moters laikymą auka, potencialia ar dar nesupratusia, kad yra auka, nuo ko išgelbėti esą gali tik visų gyvenimo sričių reguliavimas: kaip pastebi Slavojus Žižekas, #MeToo eroje lytiniai santykiai tampa kontrakto tarp šalių objektu, kaip bet koks kitas sandoris neoliberalizmo laikais. Feminizmas, kuris reikalauja matyti žmogų, o ne lytį, negali palaikyti kvotų pagal lytį ar moters laikymo iš prigimties reikalinga globos.

Kita vertus, ar šiuolaikinis feminizmas pernelyg nesitapatina su įtvirtintąja padėtimi, tiesiog tikėdamasis prie jos prisitaikyti? Feminizmas dažnai pasitelkiamas ginti esamą santvarką. Vietoje to, kad būtų užklaustas militarizmas, moterys skatinamos tarnauti kariuomenėje, džiaugiamąsi moterimis generolėmis, vadovaujančiomis kokios nors tolimos šalies bombardavimams, neklausiant, ar tai teisinga; vietoje to, kad būtų užklausta liberalioji demokratija, siekiama, kad būtų kuo daugiau moterų-politikių, neklausiant, ar jos geros politikės; vietoje to, kad būtų užklaustas kapitalizmas, siekiama, kad moterys užimtų vadovaujančias pareigas korporacijose, neklausiant, ar tai, ką jos daro, yra teisinga. Tie, kas to klausia, išvadinami seksistais, nes kas dar gali nepalaikyti moters?

Teisingumas neįmanomas be lyčių lygybės. Atmesti feminizmą apskritai, ignoruojant jo laimėjimus, kuriais naudojasi ir feminizmo kritikai, tokie kaip ana kursiokė, būtų klaidinga. Kaip ir sakyti, kad noras, jog žmonės būtų vertinami ne pagal lytį, o pagal bendražmogiškus kriterijus, yra absurdiškas. Kol šito nėra pasiekta, feminizmo nebus per daug; tačiau kyla klausimas, ar šiuolaikinis feminizmas to siekia. Ignoruodamas didėjantį pasipriešinimą ir naiviai pasitikėdamas savimi, jis rizikuoja nutiesti kelią naujo „sveiko proto“ seksizmo triumfui. Feminizmas privalo iš naujo pagrįsti savo reikalingumą. Noras pabrėžti skirtumus ir atsisakymas matyti panašumus, kurie ir leidžia mums susikalbėti, yra absurdiškas.

Anapus Naudingumo principo

Mūsų pasaulis, sakoma mums, yra draskomas konfliktų. Akistaton stoja nesutaikomi priešai. Yra Donaldas Trumpas ir Hillary Clinton, yra Marine Le Pen ir Emmanuelis Macronas. Yra Rusija ir Vakarai, islamistai ir Vakarai... Yra tie, kuriems #smagu ir niurzgantys pagiežingi pikčiurnos, kuriems nelabai... Tačiau, jei geriau įsižiūrėsime, pamatysime, kad visi jie nėra tokie jau skirtingi, juoba – priešingi. Tolerantiškoji „atviros visuomenės“ Kairė ir tradicionalistinė Dešinė, Laisvos Visuomenės Institutas ir Tolerantiško Jaunimo Asociacija – jie visi supranta pasaulį ir žmogų vienodai ir remdamiesi tuo pačiu principu – Naudingumo principu.

Ir, be abejo, natūrali ir suprantama reakcija: kaip taip „tas pats“, kaip taip „niekuo nesiskiria“? Juk vieni už translyčių moterų teisę rinktis į kokį nori eiti tualetą, už pabėgėlius ir lytinį švietimą, o kiti – už patriarchatą, musulmonų persekiojimą ir „mokslu pagrįstas“ skaidres apie „homoseksualistus“ per tikybos pamokas. Ar gali sveikai protaujančiam žmogui kilti mintis sulyginti Trumpą ir H. Clinton, Le Pen ir Macroną, ar tai ne priešgynos, kuris nesutinka tik tam, kad nesutiktų, pozicija? Bet neskubėkime.

Štai prieš kelerius metus Lietuvoje aktyviai buvo skelbiama, esą „homofobija mums brangiai atsieina“, suprask, homofobu būti neapsimoka ir todėl lietuviams laikas keisti plokštelę. Manau, dauguma, pamatę tokią antraštę ir paskaitę tokį tekstą, pultų diskutuoti apie antraeilius dalykus, tokius kaip „ar tai tiesa?“, piktintis „homopropoganda už ES pinigus“ ir t.t., praleisdami pro akis svarbiausią mintį: pasirodo, kad homofobija, pačių LGBT aktyvistų teigimu, blogai, nes neapsimoka – ji nenaudinga („R. Baltaduonio įsitikinimu, būdama atviresnė LGBT asmenims, Lietuva galėtų uždirbti nemažai pinigų.“).

Peršasi logiška išvada, kad, jei „mokslininkai“ įrodytų kitaip, vertinimas taip pat pasikeistų – sykiu su „mokslu“, koja kojon. Nes juk tai „mokslu pagrįsta“ pozicija, mokslas yra pamatas, ant kurio stovi visi įsitikinimai. Mokslui priėjus priešingų išvadų, nuostatos privalėtų keistis sykiu su juo. Be abejo, galima numoti ranka: viso labo viešieji ryšiai, taip „tik sakoma“, juk visi suprantame, kad „negerai“, kad „blogai“ ir t.t., tačiau, visgi, faktas lieka faktu – argumentas nebūti homofobais – tai neapsimoka. Juk būtent šitas argumentas naudojamas, kaip pagrindinis (ir naudojamas gana dažnai). Matyt, tai reiškia, kad taip sakantys yra įsitikinę, kad tai pats stipriausias, paveikiausias jų argumentas.

Tačiau štai Laisvos Visuomenės Institutas (pavadinimas tiesiog iš koto verčiantis) skelbia, kad būti homoseksualu – nenaudinga: gyvena jie trumpiau („tyrimas atskleidė, kad <...> vyrams, kurie turi potraukį tos pačios lyties asmenims, kyla dvigubai didesnė rizika susirgti vėžiu nei heteroseksualiems vyrams“), yra nelaimingi („<...> tyrimas atskleidė, kad potraukį tos pačios lyties asmenims turintys žmonės patiria daugiau psichologinių kančių nei tyrime kaip kontrolinė grupė dalyvavę heteroseksualai.“), žudosi ir ne taip našiai dirba... Išvada paprasta – mesti šalin tas nesąmones ir... vesti. Nes, štai, vedus – darbingumas padidės, būsi laiminga/s, o jei turėsi vaikų – sveikata pagėrės, ilgiau gyvensi bus daugiau progų juoktis ir džiaugtis (kas juk irgi sveika ir ilgina gyvenimą) ... Prielaida – lygiai ta pati, kaip ir anksčiau aptartoje situacijoje: nauda nulemia, kas gera ir kas bloga. Abortai? Moteris, pasidariusi abortą, linkusi į depresiją... Naudojant prezervatyvus, sutrinka virškinimas, o lytiškai santykiaujant ne su sutuoktiniu/e, didėja rizika susirgti širdies ligomis (čia fantazuoju, tačiau nežinia, ar kur nors „mokslininkai“ dar nėra priėję tokių išvadų). Nuodėmė? Pragaras, Rojus? Dabar kiti laikai, žmonės...

Be abejo, ir čia egzistuoja galimybė, kad „mokslininkai“ nustatys, kad būti užaugintam homoseksualių asmenų šeimoje visai nepaverčia tavęs kanibalu ar pedofilu... Tada visa LVI ideologija subyrėtų į šipulius. Juk jie įrodinėja, jog ji „moksliškai pagrįsta“. Tačiau, kad to niekada nenutiktų, ir yra steigiami „teisingi institutai“, kur vystoma „teisinga“ mintis ir įrodoma tai, kas ir privalo būti įrodyta. Viskas remiasi mokslu, kuris juk „nešališkas“, tačiau kuris, savo ruožtu, remiasi „vertybėmis“, arba, tiksliau, atsitiktinai jo rezultatai jas atitinka. Mokslas neva reiškia ne tam tikrą specifinį požiūrį į tikrovę, o pačią tikrovę (net, jei tai akivaizdžiai „nemoksliškas“ mokslas): suprask, mokslas mūsų pusėje, tikrovė mūsų pusėje – tau galas, žmogau! Ir, čia pat, atsiranda paprasta išeitis – daryk tą ir tą, elkis taip ir taip ir viskas bus gerai („Potraukį tos pačios lyties asmenims jaučiantys respondentai, pradėję gyventi skaisčiau, jautė bendrą psichologinės sveikatos pagerėjimą.“ – teigiama LVI svetainėje), nes prisidėsi prie „teisingos“ stovyklos ir nebešokinėsi „prieš prigimtį“.
  

Matome, kad abiem atvejais galioja ta pati logika: nedaryk X, nes tai tau nenaudinga, daryk Y, nes tai naudinga. Kai kur abi pusės absurdiškai randa sąlyčio taškų: tiek „atviros visuomenės“ šalininkai, tiek priešininkai jaučia didžiulę neapykantą individualizmui ir pareigą rūpintis visais ir kiekvienu (taip, kaip patys tą rūpestį supranta), nori tie visi ir kiekvienas, ar ne, abiem atrodo, kad žmogus be šeimos, be bendruomenės ir be „laimės“ yra niekingas dvasios invalidas, vertas užuojautos ir empatijos. Idėja, kad gyvenimo prasmė yra tiesiog „gyventi“ ir dirbti-pirkti-mirti, bendra beveik visoms šiuo metu egzistuojančioms ideologijoms.

TJA pasaulėlyje būti LGBT yra „smagu“, nes jie gražus ir laimingi, sumanūs ir įdomūs; būti homofobu yra „nesmagu“, nes jie pikti ir nelaimingi, kvaili ir nuobodūs. LVI ir „Pro Patria“ pasaulėlyje būti įsišeiminusiu yra „smagu“, nes tada esi laimingas, tavo pajamos auga, realizuoji savo potencialą; būti „tolerastu“ yra „nesmagu“, esi nelaimingas, jei esi vyras – nesi vyriškas, slapta kankiniesi, trokšdamas „normalios šeimos“, jei esi moteris – tiesiog neradai „tikro vyro“, kuris tau užtaisytų vaiką, tavo pajamos mažėja, todėl priklausai nuo tėvų ar valstybės malonės, o tavo, kaip pater familias arba daugiavaikės motinos potencialas lieka nerealizuotas, kadangi, nors „gamta šaukia“, tu jai priešiniesi, išdarinėdama/s tai, ką aptarinėja dešimtokai per tikybos pamokas... Abi vizijos identiškos: Nauda, Nauda ir dar kartą Naudą! Ar man apsimoka būti LGBT ar verta „gydytis“ pas „specialistus“ (iš pietinių JAV valstijų) – kuriuo atveju manęs laukia geresnės karjeros perspektyvos ir kuriuo atveju mano sveikatai grės mažesnė rizika? Juk kaip kitaip eiliniam žmogui susiorientuoti pasaulyje.

Dar kartą verta pasiaiškinti: abi tikrovės versijos, ir liberalioji/progresyvioji, ir konservatyvioji, remiasi tomis pačiomis prielaidomis. Tokias kategorijas, kaip „nuodėmė“ ir „teisingumas“, joms de facto pakeičia nauda. Pasirinkimus, kuriuos rekomenduoja mums, jie argumentuoja nauda. Abortai blogai, nes didina depresijos riziką, homofobija blogai, nes mažina šalies ekonomikos perspektyvas. Pamatinės vertybės, į kurias apeliuoja konservatoriai privalo turėti pagrindimą tikrovėje. Tik, kai yra „įrodoma“, kad pamatinės vertybės yra „mokslu pagrįstos“, kad jomis vadovautis yra naudinga mums, kad gyventi pagal jas nekenkia mums, kad mes neišeiname iš savo komforto zonos, jomis sekdami, jos virsta kiekvieną įpareigojančiomis.

Tiesa, žmonės dažnai bando pateisinti savo naudos troškimą, pridengdami jį kilniais žodžiais, tačiau jis lieka labai jau silpnai pridengtas. Taip, jie tiki, kad „homofobija blogai iš principo“, bet argumentuoja nauda; jie tiki, kad „abortai yra blogai“, bet argumentuoja nauda... Atrodo, jie tiki, kad tikrovė yra „jų naudai“. Tad, teigia maždaug „sakėme, kad homoseksualizmas blogai, tai štai, britų mokslininkai praneša...“, atseit, jų tikrovės versija pasitvirtino, pasitvirtino, kaip naudinga.

Tačiau, svarbu pastebėti, kad šis ideologijos „pagrįstumas“ pasidaro ją neva legitimuojantis ženklas. Maždaug, jei man tai naudinga, tai yra gera. Todėl net konservatoriai grindžia savo „šeimos vertybes“ vadinamuoju mokslu, kas vėl ir vėl verčia manęs klausti: o jei kažkokie empiriniai duomenys, kuriems jūs atnašaujate, patvirtins priešingą rezultatą? Juk visa jų „vertybių“ pilis stovi ant lakaus smėlio. Tiesa, kaip jau sakiau, jie tvirtai tiki savimi, nes visas mokslas – jų kišenėje. Todėl uoliai renka pinigus. Ir abi pusės teigia, esą mums naudinga remti juos. Valstybė klestės būtent jų dėka. Tik, jei triumfuos šeimos vertybės ar atvira visuomenė. Tada visi bus laimingi.

 

Pavyzdžių esama bemaž visur. Tarkim, veganai ir vegetarai, kurie „už gyvūnus“. Nepaisant savo „nesavanaudiškumo“, jie visi (ar beveik visi) nuolat agituoja mus pasekti jų pėdomis, be kita ko, todėl, kad nevalgyti mėsos yra sveika, naudinga, todėl, kad veganai gražesni, mėsaėdžiai pikti ir t.t. Pastarieji atsako irgi analogiškai: veganai ir vegetarai yra pikti, impotentai ir anemiški fanatikai.

Abiem atvejais, naudos kategorija vienintelė iš esmės apsprendžia žmogaus pasirinkimą. Tad, vienintelis, mano galva, tikras „gyvūnų gynėjas“ būtų ta/s, kuri/s nevalgytų mėsos ir nežudytų gyvūnų nepaisant visiško tokio elgesio nenaudingumo. Jei žinotum, kad valgyti mėsą yra gyvybiškai svarbu, ir jos atsisakytum, tik tada gali vadintis žmogumi, kuris rūpinasi gyvūnais. Kiekvienas propagandinis argumentas „... o taip pat tai stabdo senėjimą“ ar „ilgina gyvenimą“ yra neetiškas. Tokie utilitaristiniai argumentai nėra ir negali būti laikomi etiniais, nes jie remiasi rūpesčiu dėl savęs. Tai savojo ego tenkinimas, kaip apie ekologiškai sąmoningą vartotojų elgesį ne kartą yra sakęs Slavojus Žižekas. Jis taip pat priduria, kad tai tik dalis kapitalizmo ideologijos – kaltinti individą dėl jo elgesio ir pateikti jam patrauklią alternatyvą – „ekologiškai sąmoningą“ elgesį, vartojimą, kuris panaikina kaltę ir atpalaiduoja nuo atsakomybės dėl dalyvavimo kapitalistinėje visuomenėje. Kaip jau minėjau, panašiai yra ir su konservatorių požiūriu: jei nesi geras, visada gali pasitaisyti patraukliu ir nesudėtingu būdu.

Žmonės, kurie nevalgo mėsos ir „myli gyvūnus“, prieš tai pasitarę su gydytoju arba vaistininku, tiesiog myli save. Kadangi rūpinasi savimi ne vien rūpindamiesi savo kūnu, bet ir savo emotional well-being, tai žinojimas, kad yra „sąmoningi“ ir „rūpinasi gyvūnais“, taip pat įsiskaičiuoja į „laimės koeficientą“. Kitas jiems nerūpi niekaip kitaip, kaip kažkas, kam rodomas rūpestis padeda jiems patiems. Ši „protestantiška etika“, kaip teigė Maxas Weberis, galiausiai, susiveda į pinigų darymą, net ir to tikslingai nesiekiant nuo pat pradžių – pats tikslingumas čia naudingas, o ne tai, į ką tas tikslingumas aktualiai nukreiptas.

    

Aišku, galima sakyti, kad, kritikuodamas naudingumo principą, aš einu prieš protą – juk kas norėtų kenkti sau. Tačiau, po galais, etika negali remtis nauda. Jei tikėti Dievą verta, nes tikintieji ilgiau gyvena... Ką tai reiškia? Pirmiesiems krikščionims tikėjimas buvo absurdiškas. Tikėti, manant, kad tai „pravers“, yra obsceniška ir egoistiška... Neįtikėtina, kad naudos principas taip stipriai užvaldė mūsų gyvenimą, kad jokia politinė ideologija nesugeba be jo apsieiti, jokia idėja nesugeba savęs legitimuoti kitaip, negu kalbėdama apie naudingumą. Elkis gerai, nes ilgiau gyvensi. Elkis gerai, nes geriau dirbs kepenys. Elkis gerai, nes bus mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Nežudyk, nes pakenksi savo emociniam stabilumui.

Tai neturi nieko bendra su etika. Naivus tikėjimas, būdingas Bernardui Mandeville‘iui ir utilitarizmui, kad, jei kiekvienas elgsimės savanaudiškai, tai „proto klasta“ (Hegel) ar „nematoma Rinkos ranka“ (Smith) lems, kad mums visiems bus gera, dažnai gali atrodyti įtikinama (cituotame Žižeko straipsnyje griebiamasi šio argumento, įrodinėjant, esą teiginys, kad tai pavienių kapitalistų egoizmas kenkia gamtai, yra klaidingas; Žižekas tikina, kad kiekvieno/s mūsų savanaudiškumas padėtų užtikrinti kovą su klimato kaita), tačiau išduoda tam tikrą „gamtamokslinį“ požiūrį į žmonių elgesį. Galima teigti, kad tai, jog kiekvieno individo noras greičiau nusigauti į darbą nuosavu automobiliu lemia žalą visiems ir padaro taip, kad nė vienas nebegali judėti, yra viso labo rezultatas prasto kiekvieno vairuotojo savo elgesio padarinių įvertinimo – jei jie būtų geriau apskaičiavę savo galimybes ir kaip jų elgesys sąveikauja su kitų elgesiu, tada visi būtų pasirinkę optimalų variantą visiems, pasirinkdamas geriausią variantą sau, tačiau tai aiškiai nebe tas savanaudiškumas, į kurį esame kiekviena/s linkę, o kažkoks rafinuotas racionalistinis savanaudiškumas.

Gera idėja, kuri nesusilaukia palaikymo ir pralaimi, nuvertinama, nes „nenaudinga“, dorybė, kuri neapsimoka, išmetama į šiukšlių dėžę. Hannah Arendt teigė, kad naudingumas, įtvirtinamas, kaip prasmė, kuria beprasmybę. Utilitarizmas beprasmiškas, kol nesuranda „tikslo savaime“. Tas tikslas yra žmogus ir jo gyvenimas. Tą mes ir matome šioje post-politinėje epochoje, kurioje karaliauja biopolitika. Matome, jog, anapus ideologinių skirčių, egzistuoja Forma, kurią įgija skirtingų ideologijų turinys, ir kuri visiškai jų nekvestionuojama. Tokiu atveju, ideologijų kova vyksta nyčiškai, mat remiamasi ne tiesa, o galia. Kas nugalės – TJA ar LVI – priklausys nuo to, kas iš jų užsitikrins didesnį finansavimą ir pramins kelius į Seimą. Mes nebesame veikiantys individai, politiniai gyvūnai, o tik animal laborans, dirbantys gyvūnai, kurių gyvybė yra administruojama. Jeigu nėra etinės dimensijos, kuri išeitų už naudos siekimo ribų, nėra ir žmogiškumo, todėl nebus didelio skirtumo, jei pereisime prie dirbtinio intelekto. Kaip parodė Arendt, toks noras anaiptol nėra naujas, tačiau, kita vertus, tik šiuolaikinis gamtamokslis leidžia jam tikėtis virsti tikrove.

  

Ideologija bando save pateikti, kaip ne-ideologiją (tuo ji yra „Ideologija gryniausia prasme“, anot Žižeko), kaip „tiesiog gyvenimas“. Ji grindžia mums primetamus pasirinkimus ne jų etine verte („taip daryti teisinga“), o jų nauda („taip gyventi verta“). Gal tai toks naujasis nuoširdumas ideologijos viduryje? O gal visuotinio bereikšmiškumo, Arendt minėtos beprasmybės, spektaklis, kurio atžvilgiu pati revoliucingiausia ir labiausiai sistemos netoleruojama pozicija yra nekomunikabilumas, kuris, ironiškai, yra pati neefektyviausia strategija – ar naši revoliucija/pasipriešinimas įmanoma, kaip kažkas kita, negu pati sistema, kuri remiasi būtent efektyvumu; matyt, belieka nieko nedaryti ir nebendradarbiauti, o kontempliuoti.

Kodėl neverta sukti į kairę

Atrodo, visur girdime kalbas apie globalinę krizę, naująjį Šaltąjį karą, terorizmo grėsmę, didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų ir grėsmę, kad į valdžią labiausiai išsivysčiusiose šalyse ateis dešinieji radikalai – JAV prezidentu jau išrinktas milijardierius Donaldas Trumpas... Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ką gali pasiūlyti Kairė? Ar yra viltis, kad Kairė galėtų pasiūlyti alternatyvą neramumų krečiamam, milžiniško atotrūkio tarp turtingųjų ir skurstančiųjų kamuojamam pasauliui, ar kairiosios idėjos padės pakeisti šią padėtį? Mano atsakymas yra: deja, ne.

Terminas „Kairė“ atsirado Prancūzijos revoliucijos laikais, kai Generaliniuose Luomuose radikalai, siekę panaikinti monarchiją ir apriboti Bažnyčios valdžią, sėdėjo į kairę nuo pirmininko, o nuosaikesni atstovai – į dešinę. Įdomu, kad žodis „kairė“ daugelyje kalbų turi neigiamų konotacijų: italų k. „kairė“ yra „sinistra“, kas žinančiam anglų kalbą iškart kelia asociacijų su „sinister“. Žinant seną nusistatymą prieš kairę pusę ir kairiarankius, nieko keista. Tačiau tai simboliška, nes Kairė visada save tapatino su kitų atmesta dalimi, su nuskriaustaisiais, su tuo, kas yra nemalonu eiliniam bourgeois. Kairė visada siekė išmontuoti esamą tvarką, pradedant „buržuazine morale“ ir baigiant privačia nuosavybe. Kairieji save tapatino su radikaliai griaunamąja, apvalančia veikla, kuria visas melas ir neteisybės, rėmusios sostus ir puošnius rūmus, būtų nušluota nuo Žemės paviršiaus.

Tačiau ar Kairė turėjo ką pasiūlyti vietoje viso to? Slavojus Žižekas dažnai teigia, kad tiek seni, tiek nauji kairieji judėjimai visai neblogai sugeba sutraukti mases ir užimti valdžią ar laimėti rinkimus. Tačiau po to sukurti stabilios tvarkos jiems nepavyksta. Kaip mėgsta pastebėti kritikai (emocingas tokios kritikos pavyzdys – čia), kairiųjų valdymo rezultatai būna katastrofiški. Atsiradus marksizmui, turinčiam neklystančio mokslo apie „klasių kovą“ ir istorijos eigą statusą, smurto mastas, pademonstruotas Prancūzijos revoliucijos, buvo toli pranoktas. Toks yra Kairės paveldas. Kita vertus, sunku paneigti, kad būtent tada, kai Kairė vis dar kėlė grėsmę status quo, ji pasiekė daugiausia gero mums visiems. Galime, kiek norime, pliekti „raudonuosius“, tačiau be jų šiandien neturėtume nei nemokomos medicinos, nei nemokamo mokslo, nei profsąjungų, be kurių darbo sąlygos vargu ar būtų tokios, kaip dabar.

Tačiau, kas nutiko Kairei, žlungant viltims sukurti socializmą ir matant, kaip Sovietų sąjunga stagnuoja? 7-ajame deš. atsirado „Naujoji Kairė“, kuri siekė integruoti kovą prieš kapitalizmą ir kovą prieš rasizmą, už LGBT ir moterų teises, prieš „sustabarėjusią moralę“ ir t.t. „Naujoji Kairė“ siejama su Herberto Marcuse‘s vardu, tačiau būtent Marcuse pasiūlė argumentus, kaip ją kritikuoti. Taip, jis naiviai tikėjo, kad, mūsų visuomenei tampant vis labiau viską asimiliuojančia, vienamate, paskutinė mūsų viltis yra mažumos, kurias sistema atmeta. Juodaodžiai, homoseksualai, imigrantai, bedarbiai gali būti tie, kurie atsispirs sistemai ir sukurs alternatyvą, paskui kurią galės sekti visi kiti. Kaip skaudžiai jis klydo! Sistema kuo puikiausiai sugebėjo integruoti ir juos, leisdami jiems „būti savimi“ ir džiaugtis savo tapatybe, paversdama tiksline rinka visai eilei naujų prekių ir paslaugų. Marcuse šią logiką puikiai suprato, tačiau tikėjo, kad mažumos galės prasprūsti pro sistemos tinklą.

Reikia nubrėžti skirtį tarp mainstream‘inės Kairės, kuri veikia Vakarų liberaliosios demokratijos kontekste, ir Kairės, kurios veikla susitelkia akademijoje, aktyvizme (nevyriausybinėse organizacijose) ir medijose. Pirmoji Kairė seniausiai susitaikė su kapitalizmo viešpatavimu ir mažai kuo skiriasi nuo Dešinės. Esminiai skirtumai kaip tik ir yra socialinė kairiųjų programa, akcentuojanti lygybės ir mažumų emancipacijos klausimus; čia akademinė ir žiniasklaidoje dominuojanti Kairė užima lobistų poziciją kairiųjų partijų atžvilgiu. Kitas dalykas yra tai, jog daugelyje šalių „kairieji“ tapatinami su „liberalais“ būtent per „progresyvumą“, per socialinius klausimus.

Esminė Kairės negalia yra susitapatinimas su „identity politics“. Partikuliarizmas akivaizdžiai neefektyvus kovojant su status quo, tačiau puikiai suderinamas su neoliberalizmu. Kairė, atstovaujama rėksmingų „žmogaus teisių aktyvistų“ ir „kovotojų už socialinį teisingumą“ („Social Justice Warriors“), seniai pamiršo ne tik Marxą ir Engelsą, bet ir visus rimtus autorius apskritai, nes, tai juk „seni baltaodžiai vyrai“, kurie užmiršo pasitikrinti savo privilegijas, kai drįso kalbėti už visus...

Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad moterų ir jaunimo išsilaisvinimas iš „puritoniškos moralės“ sukabinamas su „neatsakingumo“ kategorija (Baudrillard: 173). Tad, įvyksta jų įterpimas į „globos“ vertybių sistemą. „Tai „neatsakingos“ vertybės, orientuojančios tuo pačiu į vartotojiškas ir socialinės tremties antspaudu pažymėtas elgsenas, pačiai egzaltacijai, pripažinimo pertekliui užtveriant kelią realiai ekonominei ir socialinei atsakomybei.“ – teigia Baudrillard‘as (Ten pat, išskirta originale). Galima pratęsti šią mintį: šiuolaikinė Kairė prisiima neatsakingumo poziciją ir atstovauja „neatsakingoms vertybėms“. Matomiausią kairiųjų dalį sudarantys studentai ir aktyvistai būtent to ir siekia. Jie siekia „saugių erdvių“, apsaugos nuo neigiamos informacijos ir Paulo Coelho ar žurnalų moterims lygio išminties apie meilę ir pozityvų mąstymą. Visa tai numato, kad kažkas turi ateiti ir apkloti, paglostyti, apkabinti. Atsakomybei atstovauja Dešinė, kuri tai nuosekliai ir skelbia.

Tai, kad, supaprastintai tariant, kairieji ėmė kovoti už juodaodžių trans-moterų teisę reikalauti į jas kreiptis „gender neutral“ įvardžiais ir apleido kovą už darbo liaudį ir proletariatą, apskritai kovą su kapitalizmu, parodo esminį lūžį Kairės istorijoje. Tačiau, kad ir keista, jau George‘as Orwellas knygoje „Kelias į Vigano molą“ pastebėjo tendenciją, kad vien žodis „socializmas“ pritraukia margą feministų, vegetarų ir nudistų kompaniją (Orwell: 173-174). Vadinamasis „politinis korektiškumas“ lemia, jog dabar kairiaisiais save laikantys studentai pasitenkina, kartodami tam tikras mantras iš kritinės teorijos terminų, kurie, jų šventu įsitikinimu, atliepia jų giliausiai esmei.

Mąstymą Kairės diskurse pakeitė emocijos ir empatija. Kita jos pusė – isterija, kurią galima stebėti, kai tik kas nors pasako ką nors seksistinio ar transfobiško. Tiesa, „kovotojų už socialinį teisingumą“ pyktis ir drąsa dažniausiai apsiriboja socialiniais tinklais. Šią tendenciją iliustruoja mano „The Guardian“ portale matytas vaizdas: tarp nuomonių rubrikos straipsnių – apie tai, kad „Disney‘s“ animaciniame filme privalo būti princesė-lesbietė, aišku, su šimtais komentarų, o šalia – straipsnis apie tikrai nepavydėtiną gėjų padėtį Kirgizijoje... Ar jų persekiojamas įdomus princesių lytine orientacija gyvai susidomėjusiems „LGBT teisių“ aktyvistams? Abejoju.

             

Kairės bėda yra polinkis automatiškai tapatintis su visuomenės atstumtaisiais. „Naujoji Kairė“ šį poreikį stoti į silpnesniųjų pusę sukabina su mažumų emancipacija. Dar Nietzsche šaipėsi iš socializmo kaip resentiment‘o idealogijos, kuri remiasi savo pačių silpnumo suvokimu. „Mes silpni, stiprieji – blogis, todėl ginkime [visus] silpnuosius!“ – teigtų tokia kairumo artikuliacija. Tačiau praktikoje tai – ir buvimas silpnumo pusėje. Tai nenoras tapti stipriais – atmetama pati stiprybės idėja, arba ji pakeičiama „įgalinimu“ (kažkas suteikia silpnajam galios). Kartu, tai noras, kad stiprieji nebūtų stiprūs, ką pabrėžė Nietzsche. Kairė remia bet ką, kas nėra laimėtojas, kas nėra pirmas. Sakysite, tai gerai, tai puiku, bet praktikoje tai reiškia, kad kiekvienas tampa „geriausiu“, kad tik nebūtų pirmaujančių, kad tik nebūtų hierarchijos. Tokiu atveju ne suteikiamas šansas visiems ir kiekvienam tapti pirmam, o toks šansas atimamas iš tų, kas tai galėtų pasiekti, vien dėl to,  kad niekas nesijaustų nuskriaustas. Kiekvienas laikomas „ypatinga snaige“, kas puikiai dera su neoliberalizmu, tačiau ir keista – juk jis numato konkurenciją, tačiau, matyt, tai kita konkurencijos pusė...

Taip pat, „baltojo žmogaus našta“ šiame diskurse virto „baltojo žmogaus kalte“, ritualine saviplaka, kuria užsiima kairiųjų pažiūrų vakariečiai. Jie atmeta mintį, kad, nepaisant kolonializmo blogybių, Vakarai kitoms kultūroms per aplaidumą padovanojo, kaip pastebi Žižekas, tas „senų baltaodžių vyrų“ sugalvotas idėjas, tokias kaip „laisvė“, „pilietinės teisės“, „žmogaus teisės“, „moterų ir vyrų lygybė“ (kurių vakariečiai, aišku, neketino taikyti kitiems), kurios ir leido Afrikos ir Azijos šalims išsikovoti nepriklausomybę nuo kolonijinio valdymo (Žižek: 174).

    

Kairieji atrodo nedėkingi savo tėvams ir seneliams, niekinantys savo šalį, savo kultūrą, jos paveldą. Vakarai jiems atrodo „opresyvūs“, jie jaučia begalinę kaltę už tai, kiek Vakarų civilizacija skriaudė gėjus ir lesbietes, juodaodžius ir azijiečius, musulmonus ir žydus. Kairieji naiviai nesuvokia, kad tai šita civilizacija vis dėlto leidžia jiems užimti kritišką jos atžvilgiu poziciją. Kito kultūra garbinama visiškai numojant ranka į kokybę – „Trečiojo pasaulio“ ar mažumų menas celebruojamas kaip šių grupių kūryba, o ne kaip menas. Ar dar reikia sakyti, kad ši „globėjiška“ Kairės nuostata suponuoja giluminį rasizmą ir seksizmą: reikia padėti moterims, juodaodžiams ir t.t., nes jie patys neva nieko nesugeba, jiems reikia padėti patiems save suprasti ir „tapti savimi“. Tai ir yra rasizmas ir seksizmas.

Taip pat ir Kito valdžia, kad ir kokia autoritarinė, didelei daliai kairiųjų yra garbinimo objektas. Kaltindami Vakarų vyriausybes dvigubais standartais, jie patys naudojasi tokiais pat dvigubais standartais, plaudami kokio diktatoriaus mundurą. Kairieji manosi remią silpnuosius kovoje su imperialistiniais Vakarais, nes silpnumas neva savaime geras. Jie, kartu su patriotais, vilkinčiais Amerikos vėliavos raštu padabintomis trumpikėmis, sudaro lyg kokią neišskiriamą dialektinę porą, kur kiekviena pusė laikosi diametraliai priešingos pozicijos visais klausimais ir viena kitą palaiko. Pavyzdys galėtų būti didis Kairės guru Noamas Chomsky‘is, kuris, paklaustas apie Ukrainą, kalba apie tai, kaip JAV atėmė iš Kubos uostą prieš daugelį metų. Iš esmės, tokiems kaip Chomsky‘is, tai, ką daro Rusija ir kitos imperinių ambicijų nestokojančios šalys, yra būtinai reakcija į „Vakarų spaudimą“, nes, kaip jau minėjau, tokie intelektualai neįsivaizduoja, kad be Vakarų pasaulyje gali egzistuoti savarankiški veikėjai. Visas blogis pasaulyje jiems susikoncentruoja Vakaruose, o ypač Amerikoje, tuo tarpu kraupiausi nusikaltimai, įvykdyti Trečiojo pasaulio diktatorių, tėra niekis, palyginus su Amerikos nusikaltimais... Kadangi šitie kairieji puikiai matomi ir girdimi, plačioji publika susidaro vaizdą, kad Kairė iš principo visada yra už „mūsų priešus“ ir yra „penktoji kolona“.

       

Kitas aspektas yra skirtingų mažumų teisių susikirtimai. Kairėje vyrauja šventas įsitikinimas, kad buvimas mažuma automatiškai pakelia į mažų mažiausiai kankinių, jei ne šventųjų, statusą, todėl fetišizuojami pabėgėliai, musulmonai, trans-moterys ir kiti, tačiau nepastebima, kad nuolaidžiaujant vienoms mažumų grupėms, nukenčia kitų mažumų teisės. Kairei nesiseka tvarkyti šio „vaikų darželio“, nes kai kas (musulmonai) nepratę būti vaikais ir ima skriausti kitus „mažuosius“, primesdami savo žaidimo taisykles. Bėda čia tame, kad Kairei nepriimtinas universalizmas, tad belieka kartoti mantras apie toleranciją. Užmėtytos akmenimis moterys feministėms nerūpi, nes „islamofobija“, jei musulmoniškas nuostatas LGBT atžvilgiu, kurios toli gražu nėra būdingos vien ekstremistams, imtų skleisti ne-musulmonai – tada tai būtų homofobija, o dabar, na... „Moterų padėtis musulmonų pasaulyje yra problematiška, be abejo, tačiau pačios moterys turėtų nuspręsti, ką jos laiko priespauda.“ – teigia Jacques‘as Rancière‘as. Ar musulmonų visuomenės taip ims ir lauks, kol moterys nuspręs, ko jos nori? Ir ar musulmonė moteris, pavyzdžiui, užmėtyta akmenimis, turi pati nuspręsti, ar tai priespauda? Ar tuo norima pasakyti, kad joms mažiau skauda, ar kaip?

Šitokie nesusipratimai, kai nesugebama skirti prioriteto vienoms ar kitoms teisėms, kai pamirštamas pasaulietiškumas, kažkada neatsiejamas nuo kairiųjų pažiūrų, priveda prie situacijos, kai Kairė dėl savo „gerumo“ padeda musulmonams užsikonservuoti senose tradicijose, priešinamasi „kultūrinei apropriacijai“ ir postuluojamas moralinis reliatyvizmas. Pagrindas palaikyti kažkieno kovą už lygias teises ir toleranciją dabar yra pats buvimo buvimo „priespaudos auka“ faktas. Mažumų atstovams garantuojama „aukos“ pozicija likusiam gyvenimui. Mes visi raginami rasti savyje „auką“ ir tapatintis su buvimu auka – dar kartą „neatsakingos vertybės“, dar kartą silpnumo propagavimas... Tai tik parodo, kad Kairė nepajėgi rimtai spręsti pasaulyje iškylančių problemų, nes dėl empatijos atsisakoma apskritai postuluoti ribas. Atidarai duris į savo namus ir sakai: eikite, kas tik norite, ir darykite, ką norite, tebūnie tolerancija, atvirumas ir meilė, tačiau nepastebi, kaip tave fundamentalistiškai išspiria pro duris ir užrakina jas iš vidaus...

Gilles‘is Deleuze‘as ir Felixas Guattari teigė, kad mūsų kelias į „revoliuciją“ veda per tapsmą mažuma, nes „vyras“, „baltasis“, „suaugęs“ ir „psichiškai sveikas“ jau savaime yra standartas, kurį implikuoja dauguma; apskritai, egzistuoja du buvimo režimai: paranojiškas fašizmas, kuris stato sienas ir stratifikuoja ir šizofreniškas „progresyvumas“, kuris atviras viskam ir kuriam jokių sienų nebereikia (Žukauskaitė: 104-108, 117-119). Pastarasis buvimo modusas ir suponuoja tapsmą mažuma. Akivaizdu, kad tai šis modelis uoliai taikomas praktikoje. Rimtais veidais imama aiškinti, kad, pvz., LGBT bendruomenė yra „rasistiška“, nes jos atstovai baltieji nenoriai renkasi į partnerius juodaodžius ar azijiečius. Taigi, atvirumas privedamas iki logiškos pabaigos. Atvirumas Kitam reiškia atsidavimą Kitam. Čia ir vėl pastebime Žižeko kartojamą tezę apie „imperatyvą mėgautis“: mėgavimosi galimybė implikuoja, kad mėgavimasis tampa prievole (Žižek: 76). Šiuo atveju, galimybė „nediskriminuoti“ tampa prievole rinktis ne tai, ko nori. Kaip pastebi Audronė Žukauskaitė, „<...> [d]augumai neužtenka tik „pripažinti“ skirtumų; dauguma turi atsisakyti savo privilegijuotos pozicijos ir dalyvauti tapsmo mažuma procese; tapti moterimi, tapti spalvotuoju; tapti kiekvienu (bet kuo).“ (Žukauskaitė: 175) Ar Kitas nori dalyvauti šitame šizofreniškame vyksme, kažkodėl kairieji neklausia. Bet: iš Kito nereikalaujama paklusti šio keisto žaidimo taisyklėms – šis atsisakymas sutarti dėl taisyklių iš principo panaikina galimybę tokiam atvirumui funkcionuoti ir fundamentalistiškai „neužsisklęsti“.

„Mažoji politika“, propaguota Deleuze‘o ir Guattari, iš esmės yra silpnųjų politika, pripažįstanti savo principinį pralaimėjimą. Tokią politiką, postringaudami apie „bendruomenę“, mums siūlo patys pažangiausi kairieji. Grėsmei iš radikalėjančios Dešinės ir kapitalizmui jie priešpastato štai šitą atvirą viskam marmalą, kurio kontūrus galima įžiūrėti, pasidomėjus šiuolaikiniu menu. Atsakomybė ir politiniai sprendimai nurašomi kaip būtinai autoritariniai ir smurtiniai bei renkamasi „eksperimentuojant“ žaisti su savo „geismo mašina“. Taip ir žaidžiama su mašinėlėmis, paišoma kreidelėmis, bandoma save įgalinti ir išmaldauti sau „saugią erdvę“. O tada dešinieji šaiposi: „Kas už visa tai sumokės, a?“ Taip pat, visas šis „kūrybingumas“ puikiai tinka Rinkai ir garantuoja neblogą pelną.

Matome, kad Kairė šiandien atstovauja visko pertekusį vakarietį, sąmoningą vartotoją, ji atstovauja hipsteriškas vertybes, tai viduriniosios klasės, entrepreneur‘ių vertybės, „bendruomeniškumas“ hipsteriškoje kavinėje ir moralinis pasitenkinimas, kad darai gerą darbą, pirkdamas „teisingai“ pagamintus produktus. Taigi, kapitalizmas natūralizuojamas, jis esą yra neišvengiamas ir savaime suprantamas, tereikia padaryti jį empatiškesnį, rūpestingesnį (Baudrillard: 216). Viduriniosios klasės vaikai, kurie įsivaizduoja esą kovotojai ir baudžiasi sugriauti „opresyvias institucijas“ pamiršta, kad dar ne visi yra šizofreniškai atviri ir a) tie, kas nėra, nebalsuos už šitokius kairiuosius; b) yra pilna tikros priespaudos ir ji netruks pasireikšti, kol jie paišys kreidelėmis. Antagonizmas tarp kairiųjų liberalų ir darbo liaudies lemia, kad darbo liaudis įtiki savo revoliucine misija tapti tuo, kuo ji kairiųjų yra vadinama jau seniai – rasistais, seksistais ir homofobais. Tai, savo ruožtu, lemia realiai blogėjančias sąlygas mažumoms. Masės renkasi tikrus seksistus ir rasistus, tikėdamosi, kad chamizmas yra išeitis iš slogaus kairiųjų primesto sapno. Visur aplink iškyla kraštutinė Dešinė, arba, kaip sako Alainas Badiou, „demokratinis fašizmas“, kuris mėgaujasi savo obsceniška prigimtimi. Jo taikinys, apeliuojant į plačiąsias mases, yra ne tiek politinis elitas, o būtent kairiųjų idėjos. Elitas blogas tiek, kiek jis leftistiškas, atrodo iš dešiniųjų pasisakymų. Kairė į tai visiškai neturi ką atsakyti. Ji paskandina tuos, ką palaiko tiek tuo, jog įtraukia juos į biopolitikos galios mechanizmus ir leidžia kapitalizmui naudotis jais, kaip tiksline rinka, tiek todėl, jog savo kontrproduktyviu elgesiu paskatina radikalios Dešinės iškilimą, kuriam nesugeba priešintis, nes remia politinį elitą.

Akivaizdu, dialogo tarp kairiųjų bei masių nebus. O be dialogo, kuris, kaip pastebėjo Orwellas, neįmanomas, kairiesiems nesugrįžus prie „common decency“, patraukti savo pusėn žmonių neįmanoma. O bet ir kam? Juk svarbu savų bendruomenė ir mažoji politika, žiūrėk, tuoj atidarysim kokią kavinę veganams ir piešime kreidelėmis, tai ir bus mūsų politika.

Čia ir vėl matome lemiamą politinio gyvenimo skilimą į „rimtų žmonių“ Dešinę, kuri „dirba“ ir „tvarko reikalus“, ir infantilią, krykštaujančią ir isterikuojančią Kairę, atmetančią „hierarchiją“, didžiąją politiką, Vakarų civilizaciją, savisaugos instinktą, kuri jau nepastebi, kur pati sau prieštarauja. Verta atkreipti dėmesį į Margaret Thatcher ir Respublikonų retoriką, koks Kairės įvaizdis plačiojoje visuomenėje buvo formuojamas – dekadentiškas jaunimas, norintis sugriauti savo tėvų ir senelių sukurtą pasaulį. Patekę į valdžią, kita vertus, kairieji iš esmės nepakeisdavo nieko, ką sukūrė dešinieji (pvz. Tony Blairas).

Žinia, yra toks posakis: kas dvidešimties nebuvo socialistas, tas neturi širdies, o kas keturiasdešimties vis dar yra socialistas, tas neturi galvos. Gyvenimas rodo, kad jame esama daug tiesos: daugybė kovingų kairiųjų tapo rimtais dešiniaisiais, iki pamėlynavimo ginančiais karą Irake ar teisę nešiotis ginklą. 1968-ųjų maištininkai tapo visai normaliais verslininkais, arba karšinasi Europos Parlamente – panašią tendenciją pastebėjo jau Orwellas. Nūdienos leftistai, matyt, paseks jų pėdomis. Tai, kad Kairė daugeliui tėra tapimo suaugusiu stadija, yra jos didelė problema. Kairumas dažnai suvokiamas kaip laikinas proto užtemimas, jaunatviškas idealizmas ir „neatsakingumas“, kuris, tiesa, gali pridaryti daug žalos, daugiausia kitų turtui, ir ypač, jei užsitęsia.

Tačiau, visa tai pasakęs, turiu pridėti, kad Kairė turi suteikti mums viltį ir pasiūlyti alternatyvą. Mes visi turime prie to prisidėti ir rimtai mąstyti šia tema, nes nei laisvosios rinkos šalininkai liberalai, nei radikali Dešinė nieko gero neatneš. Kapitalizmas pats yra utopija, todėl reikia mąstyti radikaliai, kad sugalvotume alternatyvą, sveiko proto alternatyvą. Kaip sakė Herbertas Marcuse, priespauda ir represinės struktūros realiai egzistuoja, nepakanka numoti ranka į jų egzistavimą ar, pasitenkinant „mažąja politika“, užsidaryti savųjų ratelyje, taip pat nepakanka neigti tikrovę, nes tikrovė gali paneigti tave. Jei Kairė nebesupranta savo tikslo, tai reikia patiems tapti Kaire, jei tą tikslą suprantame.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Kaunas; Kitos knygos, 258 p.

Orwell, George, 1976, The Road to Wigan Pier, London

Žižek, Slavoj. 2013. Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas, vertė Nida Vasiliauskaitė, Kaunas: Kitos knygos, 188 p.

Žukauskaitė, Audronė. 2011. Gilles'io Deleuze'o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika, Vilnius: Baltos lankos, 268 p.

Atsiskleidimas ir apsinuoginantis subjektas

Turbūt dažnas skaitytojas yra matęs antraščių, tokių kaip „Netradicinės orientacijos neslepiantis vyras prabilo apie...“, „Jausmų neslepianti moteris ryžosi nebetylėti...“ ir t.t. Man įdomu, kokį pasaulio suvokimą tokios antraštės (ir straipsniai, knygos) slepia. Pirma reakcija, aišku, dažnai yra banalus pasakymas „Ko jie lenda į viešumą? Sėdėtų kur nors tyliai...“, visiškai neapmąstant giluminių tokio diskurso implikacijų. Čia aš visai nenagrinėsiu, kodėl ir ar teisėtai kas „skelbiasi“, bet analizuosiu tokio kalbėjimo būdo, taip sakant, atskleidžiamus dalykus.

Visų pirma, tikrai dera atkreipti dėmesį į tai, kad „X neslepiantis asmuo“, kaip figūra, numato tai, kad ta figūra yra unikali ir išimtinė, t.y. paženklinta buvimo kitokiu ir dargi paženklinta gesto, kuriuo žinojimas apie tą kitoniškumą yra atskleidžiamas – šis gestas yra laikomas drąsa, atvirumu, nuoširdumu, solidarumu. Neslėpti kažko reiškia tapti tapatybės nešiotoju (tapatybė tų, kurie turi savybę būti X). Ir tai reiškia įsisteigti kaip tokiam/ai nešiotojui/ai per atsiskleidimą.

Kita vertus, ir tai dar svarbiau, manau, viešas tokių straipsnių, pranešimų skleidimas iš esmės postuluoja, kad kiti, kurie tikrai ar tariamai turi savybę būti X, tai slepia. Banaliai tariant, jei kažkas spaudoje atvirai paskelbia apie savo lytinę orientaciją ir yra pristatomas kaip „neslepiantis“ jos asmuo, automatiškai suponuojama, jog kiti ją neva slepia ir verti arba padrąsinimo (kad atsiskleistų) arba peikimo (kam slepia?). Kita vertus, visiškai neaišku, kaip tinkamai ko nors neslėpti. Pvz., ar važiuodamas viešuoju transportu, aš slepiu ar neslepiu savo lytinę orientaciją? Ar yra minimalūs reikalavimai neslėpimui, pvz., kiek žmonių reikėtų informuoti apie tai, kokias mažuma mane (visuomenės akyse) paverčiančias savybes turiu, kaip užtikrinti, kad jie nepamirštų, nesuprastų neteisingai ar tikrai atkreiptų dėmesį į tai, ką aš jiems sakau? Juk kas nori būti tuo bailiu ar streiklaužiu, kuri/s slepia kažką – juk pasakydamas, kad esu, pvz., veganas, aš padidinsiu žmonių sąmoningumą! Pasakydamas, kad, tarkim, turiu psichikos sutrikimą (pvz., šizofreniją), aš irgi skatinsiu žmonių susirūpinimą tokiais, kaip aš žmonėmis! Akivaizdu, kad nenorėti to aš negaliu ar bent neturiu teisės. Vengdamas pasirodyti slepiančiu kažką, aš turiu visokeriopai skleisti informaciją ir dalintis patirtimi: juk geriau tikrai įsitikinti, kad padariau, ką galėjau, negu baimintis padaryti per mažai...

Toks kalbėjimas gali būti analizuojamas keliais būdais. Visų pirma, Michelis Foucault nagrinėja, kaip išpažintis iš kažko, kas išgaunama kankinimais, virto tuo, apie ką žmones kamantinėjo psichoanalitikai, o dabar tapo internalizuota – žmonės patys mielai šneka apie viską. Žinojimas, kurį reikėjo išgauti, dabar sklinda pats, nes visi nori išsisakyti. Žmonės keistai tiki, jog galia priklauso ne tam, kas klausosi, o tam, kas kalba...

Kita vertus, mums pravers Marshallo McLuhano teorija, kuri, nors skamba keistai, visgi, yra verta dėmesio. McLuhanas, kalbėdamas apie medijas, teigia, kad gyvename „elektros amžiuje“, kuris pakeitė „Gutenbergo epochą“, t.y., amžius, kai dominavo spausdintas žodis. Su šiuo perėjimu medijų teoretikas sieja kelis svarbiausius pokyčius: „globalaus kaimo“ atsiradimą ir atgimstantį tribalizmą bei tai, kad subjektas išsiplečia iki pasaulio dydžio, mat elektra pratęsia ne kokią vieną mūsų juslę ar galią, o centrinę nervų sistemą. Taigi, supaprastintai tariant, žmogaus nervų sistema elektros amžiuje sujungta su visų kitų pasaulio gyventojų nervų sistemomis. Pažymėtina, kad McLuhanas šią teoriją išvystė iki interneto, kada ši mintis atrodo suprantamesnė. Iš esmės, subjektui, kuriam kitados reikėjo vienumos, kad skaitytų ir suvoktų informaciją, dabar reikia sujungimo su kitais į bendrą tinklą. Tuo, matyt, paaiškinama, kodėl šiais laikais daug kas reaguoja labai isteriškai į bet kokius įvykius pasaulyje ir stengiasi prisidėti prie tam tikro neva bendruomeniškumo socialiniuose tinkluose. Asmuo savo vidurius nešioja vietoje drabužių, tad turi kompulsyviai dalintis viskuo ir priimti tai, reaguoti į tai, kuo dalinamasi su juo. Privatumo elektros amžiuje nėra ir būti negali.

Taip pat, čia įsidėmėtina kaip savotiškai Deleuze‘as ir Guattari kalbėjo apie subjektyvumą – apie viruso subjektyvumą, apie upelio subjektyvumą, apie ne-asmeninį subjektyvumą. Todėl internete dalykai „plinta“, Feisbukas „sprogsta“ ar „pratrūksta“. Taip pat, ateina naujasis tribalizmas, kuris labiausiai pasireiškia identity politics. Išlaisvėjimas ir mažumų emancipacija pasiekiami visiškai nuasmeninant asmenį. Žmogus tampa „atstovu“ savo rūšies ar porūšio, kuris jose atpažįsta save. Jei ne viešojoje erdvėje – tai kur tos patirtis gali būti saugomos, jei subjektyvumo jau nebėra? Sakyčiau, nervų sistemos pratęsimas elektra ir Deleuze‘o su Guattari idėja apie paviršius, kuriuose procesai vyksta iki subjektyvumo, tam tikra prasme panašūs: abu numato, jog individas ištirpsta bendroje nervų sistemoje ar rizomatinėse „sistemose“, pvz., grybienoje.

Gal šitas teorinis ekskursas pasirodys kiek per sudėtingas ir nuobodus, tačiau manau, kad jis tikrai daug ką paaiškina. Atsiskleidimas ir kažko neslėpimas yra naujas buvimo būdas, būdas, kaip žmogus funkcionuoja tapatybių jūroje. Informacijos perdavimas kitiems iš esmės sudaro tokio žmogaus egzistencijos esmę. Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, mums siūlomas buvimas atviruku kaip egzistencijos etalonas. Taigi, toks vaikščiojantis ir kalbantis atvirukas negali staiga nustoti funkcionuoti – jo programa tokia ir ne kitokia. Jis yra botas. Neveikdamas kaip atvirukas, toks žmogus visai nustoja egzistuoti.

Apskritai, ne vien neslėpimas, bet ir susirūpinimas yra esminiai šiuolaikinio gyvenimo bruožai. Visi nuolat reiškia susirūpinimą ir yra empatiški kitiems, nes iš esmės yra visiškai atviri įtakai. Kaip vieninga nervų sistema, jie negali nejausti, jie reaguoja. Todėl dabartiniame diskurse, ypač tai pastebėtina naujienų portalų antraštėse, vyrauja reakcijos ir reflekso motyvai. Žmonės nebemąsto, nereflektuoja. Jie tik reaguoja, juos tampo konvulsijos. Jų nervų galūnėlės yra atviros, jie neturi odos, negali pasirinkti, ką mato, ką girdi, ką užuodžia ar ką patiria.

Galiausiai, apsinuoginantis subjektas, kurį paminėjau pavadinime, primena ir Giorgio Agambeno teoriją apie „bare life“, kuri skiriama nuo „qualified life“. „Nuoga gyvybė“ yra grynai biologinė gyvybė. Tai gyvybė, kuri bendra visiems, ir kurią, anot Agambeno, užvaldo valstybė. Ji pasirodo kaip įspėjimas, kas lieka iš žmogaus, kuris redukuojamas iki biologinio prado. Juk „nuoga gyvybė“ yra koncentracijos stovyklų kalinių gyvybė, visų beteisių gyvybė. Mums primetamas diskursas, kuriame egzistuoti reiškia atsiskleisti ir neslėpti nieko, galiausiai, reiškia mūsų subjektyvumo niveliavimą ir mūsų redukavimą iki konvulsijų tampomų empatiškų ir emocingų gyvūnų; net tai, kas neslepiama, dažnai tiesiogiai turi biologinį aspektą (lytinė orientacja, psichikos sveikata, sveikata apskritai). Tik tiek iš mūsų telieka.

Nepaslėptis, apie kurią kalbėjo Martinas Heideggeris (jis taip vadino tiesą), ironiškai virto sadomazochistiniu atvirumu be teisės į privatumą. Ką reiškia atsiskleisti, jei ne plačiai atlapoti ploščiaus skvernus miškelyje šalia takelio; ką reiškia nebeslėpti, jei ne kompulsyviai išpažinti viską pasauliniam teismui; atvirumo akimirka slepia savyje teismą ir medicininę komisiją, kur tu ir aš tampame mėsos gabalais.

Atsiskleidimo logikos absurdiškumas

Po to, kai pakomentavau Lietuvos gėjų lygos atstovo Tomo Raskevičiaus pasisakymus interviu LRT radijui, kilo mintis detaliau panagrinėti būtent pačią atsiskleidimo (Coming out) logiką. Praėjusią savaitę esu rašęs panašia tema, kur daugiau dėmesio skiriu tapatybės (identity) temai, tad platesniam kontekstui siūlau būtent aną savo straipsnį.

Trumpai siūlau prisiminti, ką sakė Raskevičius. Jis LRT radijui sakė, kad akcija „Išgirsti“ (turinti ir „Facebook“ puslapį) yra „sveikintina ir labai jautri“, o jos dalyviai, tiksliau, kaip LGBT atsiskleidę žmonės verti pagyrų už „drąsą ir pasiryžimą“. Toliau LGL atstovas pasiguodė, kad, et, visi tie jauni žmonės, taip, labai drąsūs ir ryžtingi, tačiau, girdi, LGBT bendruomenėje „yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių piliečių, tik jie kol kas tyli“. Tyli, matai, nors tu ką. Problema čia tame, kad būdami „LGBT bendruomenės“ nariais, anie „celebrities“ išdavikiškai tyli ir neneša vaivorykštės vėliavos išdidžiai (Gay Pride) ir ryžtingai. Suprask, jei žinomas asmuo atsiskleidžia, visiems, kurie irgi yra LGBT staiga pasidaro gera gyventi, nes 1) pasirodo, „mūsų tarpe“ esama tokių žmonių; 2) homofobas, sužinojęs, kad koks aktorius/ė, politikas/ė, dainininkas/ė yra homoseksualūs ar biseksualūs, staiga skaudžiai suvoks savo milžinišką klaidą ir taps „straight ally“. Toliau Raskevičius prideda svarbiausią tezę, tokia ji svarbi, kad LGL savo „Facebook“ paskyroje šį straipsnį reklamuoja būtent šita teze: kai LGBT žmonės (ar nevyriausybinės organizacijos?) pradės „vadinamąją atsiskleidimo bangą“, kai „kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT“, tokiu būdu bus galima atsikratyti stereotipų ir tada „mes“ pajudėsime visa jėga. Tik kur? Koks, tokiu atveju, yra LGBT organizacijų tikslas – mažinti diskriminaciją ir kovoti, kad buvimas LGBT nebebūtų svarbus kriterijus vertinant žmogaus „vertę“, „tinkamumą“ užimti kokias nors pareigas ir t.t., ar stengtis steigti naujas, bet neva moksliškai sankcionuotas tapatybes (kurios neva „buvo visais laikais“), kurias turėtų, kaip aktoriai, o gal kaip etiketė ant produkto, kuri reprezentuoja tikrąjį produkto turinį, įkūnyti LGBT asmenys?

Savo nagrinėjimą pradėsiu nuo kiek asmeniško pastebėjimo. Asmeniškai man noras „pasisakyti“ yra keistas ir nesuprantamas. Ne tik, kad man nesinori apskelbti pasauliui, kokia mano lytinė orientacija, man netgi nesinori pasakoti bent kiek apie save, net elementariausių faktų, net vardo ar amžiaus, absoliučiai daugumai žmonių. Aš nejaučiu jokio noro deklaruoti, ką mėgstu, ko nemėgstu, kas mane jaudina ar nejaudina, nemanau, kad man neįdomiems žmonėms tai turėtų būti įdomu. Man neatrodo, kad reikia su visais kalbėtis ir „free hugs“ man yra kažkas nesuprantama. Kodėl man turėtų rūpėti aplinkinių žinios apie mane, dar svarbiau, kodėl aš turėčiau juos informuoti apie dalykus, kurie tiesiogiai nesusiję su mano veikla? Viena yra, kai tau pasiūlo mėsos, pasakyti, kad esi vegetaras/ė, kita – kai sutinki žmogui ir, prisistatydama/s, pasisakai nevalganti/s mėsos. Coming out‘as, mano manymu, veikia lygiai taip pat: yra tolimas kelias nuo nesakymo apie savo orientaciją ir melo/slėpimo/apgaudinėjimo. Jei, atėjęs į mokyklą, universitetą ar darbą, nepasakai, kad esi LGBT, tai yra toli gražu ne tas pats, kas apgaudinėti save ir gyventi „dvigubą gyvenimą“ ar bandyti „pasikeisti“ ir tapti, kaip kiti. Atsiskleidimo proponentai šiuos skirtumus ignoruoja. Jiems, rodos, atrodo, kad, jei bent vienas žmogus iš tavo pažįstamų ratų nežino, kad tu – LGBT, reiškia, tupi „spintoje“ (in the closet). Jei aš nemanau, kad žmogus X vertas žinoti mano vardą, aš nesakau tam žmogui savo vardo. Tik nuo manęs priklauso, ar jį pasakysiu – bandymas atimti iš manęs šią teisę yra autonomijos pažeidimas. Jei aš nenoriu su kuo nors bendrauti, ar tokiems žmonėms vis tiek privalau viską apie save iškloti, kaip teisme, policijoje, per tardymą, per kankinimą?

Reikia aiškiai atskirti, kam naudingas toks reikalavimas („Kalbėk“). Kaip pastebi Michelis Foucault, seniau žinojimą iš žmonių reikėdavę traukti replėmis, vėliau šia praktiką perėmė psichiatrai ir psichoanalitikai, tačiau dabar ši praktika yra interiorizuota – kiekvienas mūsų su mielu noru išpažįstame visas nuodėmes visam pasauliui ir jaučiamės suvaržyti, jei to negalime padaryti. Foucault atmeta populiarią hipotezę, kad seksas esą buvęs suvaržytas (dėl kapitalizmo įsigalėjimo XVIII-XIX a.), jo nuomone, seksas kaip tik buvo verčiamas kalbėti jau labai seniai ir dabartinė mūsų „plepaus seksualumo“ epocha tėra tęsinys ir tolimesnis etapas to, kas vyko amžių amžiais ir naivus įsitikinimas, kad lytiškumas dabar yra, pirmą kartą, išvaduotas nuo puritonizmo ir kvailų suvaržymų, yra nesąmoniningas (Foucault: 48-57). Kaip jau minėjau, žmogus yra patalpinamas į Panoptikoną, į Jeremy Benthamo svajonių kalėjimą, kur yra stebimas ir interiorizuoja idėją, kad jis yra stebimas nuolat ir nepertraukiamai. Taip pat žmogus verčiamas ir išsipasakoti, išsisakyti. Jis yra išstatomas Foucault minėto Gaze apžiūrai – tai šaltas, moksliškas, nešališkas, metodiškas žvilgsnis. Kodėl kiekvienas „privalo“ pasisakyti esąs LGBT? Nes plepusis seksualumas reiškia, kad jau nebėra kur pabėgti – viskas vieša, viskas yra dalis sistemos. Atsiskleidimo logika veikia pagal Foucault aptartą modelį – žmogus yra išstatomas visų apžiūrai, įvertinimui, teismui (anonimiškam, distancijuotam, medijuotam). Žmogus privalo „pasisakyti“, tai yra, turi viską išpasakoti, viską atskleisti, kad nieko neliktų nepastebėta, kiekviena scena iš gyvenimo būtų preparuota, įvertinta, pamatuota. Didžioji klasta yra tikinimas, kad tai „įgalina“ subjektą. Negi neaišku, jog pasakojant kitiems, tu įgalini juos – praturtini juos žinojimu, atsisakai dalies „paslaptingumo“, ‚paslepties“, apie ką kalbėjo Gilles‘is Deleuze‘as, kurią dar laikei savo rankose. Tu atsisakai dalies autonomiškumo mainais į tribalistinį pripažinimą. Marshalas McLuhanas, kalbėdamas apie elektros amžių, kuriame gyvename, pastebi, kad mes grįžtame į gentinės sąmonės laikus, atsisakydami subjektyvaus požiūrio taško, kadangi elektra pratęsia ne kokią nors konkrečia mūsų juslę ar organą, o mūsų centrinę nervų sistemą; visas pasaulis virsta dalimi mūsų gyvenimo (įsidėmėtina, kad McLuhanas tai rašė 1964 m..). Kitų pripažinimas įgalina mane būti „savimi“ (beveik pono ir vergo dialektika Hegelio mąstyme), be to, mano paslaptingumas yra kaltė, nes „privalau“ pasisakyti, kitaip išduosiu „saviškius“. Taigi, dviguba atsakomybė – prieš kitus, kad jie įgyti apie mane žinojimą, ir prieš „bendruomenę“, kuriai aš priklausau „by default“, nesąmoningai, priklausymo nepasirinkęs. Aš priklausau bendruomenėms, jų nepasirinkęs, nes mano priklausymas yra nustatytas kitų. Žmogus, pažvelgęs į mane vertinamu žvilgsniu, nustato, kokiai bendruomenei aš priklausau – mano protestai čia nieko nereiškia. Tačiau kaip tada su atsakomybe? Jei aš nepasirinkau priklausyti bendruomenei, kaip aš atsakau prieš kitus tos bendruomenės narius? Akivaizdu, kad mano norai ir sprendimai čia mažai ką reiškia. Kiti sprendžia ir kiti žiūri, stebi, vertina. Atsiduoti kitų valiai aš privalau.

Jeigu norite, analizuojant Raskevičiaus pateiktą imperatyvą „LGBT privalo pasisakyti, kad yra LGBT“ kantiškai, nieko nesigauna. Jei mano elgesio maksimą „Kaip dalis bendruomenės A, viešai pripažįstu priklausąs bendruomenei A“ taptų universalia įstatymo leidybos norma, nieko nepasikeistų LGBT žmonių gyvenime. Toks kantiškas judesys tiesiog numatytų, kad sutinku, kad kiti tos pačios bendruomenės nariai taip pat privalėtų pasisakyti. Galima būtų išvesti bendresnį reikalavimą visiems žmonėms deklaruoti kažką apie save, tačiau vis tiek neaišku, kuo tai naudinga jiems patiems. Galiausiai, patenkame į tapatybės politikos (identity politics) spąstus. Tapatybės politika pasižymi tuo, kad sugriauna du svarbius konceptus – universalizmo ir logikos svarbos. Jei aš pasakysiu, kad manau, jog LGBT žmonių negalima diskriminuoti, žeminti ir bausti ar „gydyti“, mano teiginys bus paremtas loginiais argumentais ir racionaliu mąstymu ir remsis teoriniais dalykais, kurie sudarys galimybę jį įvertinti kaip teisingą ar klaidingą, įtikinantį, logiškai neprieštaringą. Tačiau identity politics logika diktuoja visai kitokį imperatyvą: jei pasakysiu, kad „LGBT žmonių negalima diskriminuoti, o aš esu LGBT“, žmonės pagyvės ir nebežiovaus. „Kaip LGBT/autistas/vegetaras“ aš galiu pasakyti didžiausią loginiu požiūriu nesąmonę, kaip kad „LGBT nereikia skriausti, nes tai žiauru“, arba „LGBT nereikia diskriminuoti, nes tai mane skaudina“ ir mano argumentas bus kur kas įtikinamesnis daugeliui. Tapatybės politika atsisako universalizmo, nes postuluoja, kad tik bendruomenės A nariai supranta, ką reiškia būti bendruomenės A nariu. Bendruomenės B nariai apie tai „nieko nesupranta“ ir šneka kaip „privilegijuoti“ individai, kurių argumentai vien dėl to nieko nereiškia. Taigi, bet kokios šnekos apie LGBT teisės yra niekinės, kol neišstoja į priekį koks vaikinukas ar mergina ir graudulingu balseliu neištaria „I‘m gay“ ir neapsižliumbia. Būtent vėliavnešių čia reikia. Todėl reikia pasakyti, kad po to, kai „pasisakys, kad yra LGBT“, LGBT asmenys dar turės šiokią tokią nedidelę prievolę – būti atviruku „Kas yra LGBT“ ir nuolat pozuoti kaip toks atvirukas. Nuolat būti Gaze matomumo zonoje. Juk nepakanka kartą pasisakyti, reikia nešti „bendruomenės“ vėliavą visą likusį gyvenimą ir „valgyti kaip LGBT“, „mąstyti kaip LGBT“, „skaityti kaip LGBT“, „vaikščioti kaip LGBT“ ir t.t. Nes tapatybė šiuo atveju suvokiama esencialistiškai ir reiškia, kad „esi kitoks“. Mano nuomone, toks getuose gyvenančių mažumų susvetimėjimas (ir visų iki vieno pavertimas mažumų atstovais) yra ne vien postmoderno dalis, bet ir puikus dalykas neoliberaliajai rinkos ekonomikai. Koks pasipriešinimas neoliberalizmui, ekologinių problemų priežastims ir kitiems visus iki vieno liečiantiems dalykams gali būti, kai kiekvienas jaučiasi „ypatinga snaige“ ir mano, kad tik savo gete jį/ją visi supranta. Tai stebėtinai ištrina ir asmeniškumą – pradedama mąstyti ne „aš“ ir „jie“, o „mes“ ir „jie“, aš esu aš tik tiek, kiek esu bendruomenės A narys. Atsiskleidimas nėra pabaiga, o kaip mėgstama sakyti nūnai „kelias“, ir tas kelias veda į getą. Partikuliarumo obsesija verčia žmones vartoti neoliberalizmo sukurtus masinės gamybos personalizuotus „specialiai jums“ skirtus identitetus. Ir visa tai daroma šventai tikint, kad „išreiški save“ (apie tai, kaip jau minėjau, kalbėjo ir Baudrillard‘as). Be to, juk būti laimingam yra netgi savotiška prievolė, apie kurią nenuilstamai mums kalba psichologai. Juk kiekvienas privalome būti atvirukas „Kaip man gera gyventi“.

Tad, atsiskleidimo logika verčia žmogų 1) atsiverti Gaze, leistis preparuojamam Gaze ir „prisipažinti“ (sau ir kitiems), kas esi, ką mąstai, ką jauti, kiek tik gali; 2) prisiimti tapatybę, kuri nuspalvina absoliučiai visas jo gyvenimo sritis, tapatybę, kuri yra pri-skirta ir numatyta žmogui. Noras prakalbinti Kitą, prakalbinti lytiškumą iš tiesų visus mus paverčia atvejais, pacientais ir kaliniais, kurie privalo atsiskleisti ir nieko neslėpti nuo kitų akių. Šis ritualinis paslapties atskleidimas arba „šydo nutraukimas“, apie kurį kalbėjo Friedrichas Nietzsche, yra panašus į tuos ritualus, kuriuos praktikuoja elitinių aukštųjų mokyklų klubų nariai – pažeminimas kitų akyse, vienas po kito visi per tai praeina ir taip sustiprina tarpusavio saitus. Tačiau, manau, pastebėjote, kad tai yra uždarų ir elitinių klubų užsiėmimai, na, dar pirmakursių ar naujokų kariuomenėje krikštynos, tačiau šitie ritualai susiję su slaptumu, tuo tarpu atsiskleidimas yra ta pati idėja perkelta į visos visuomenės plotmę (elektros amžius?). Visi privalo per tai praeiti (juk kiekvienas turi tapatybę, šiaip ar taip) ir taip tapti visuomenės, sistemos dalimi. Tačiau ir čia jaučiasi kažkoks keistas aspektas: žvilgsnis visada yra anonimiškas bendruomenės kaip bendruomenės žvilgsnis (Panoptikonas), kuris nužmogina ir pažemina, nes myli tave tik pažemintą, toleruoja tave tik sužalotą, silpną, verkiantį. Žiauru yra to reikalauti.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, I t., vertė Nijolė Kašelionienė, in Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, p. 7-123