Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius šią
gegužę kalbėjo LRT radijuje, o pokalbį paskelbė ir 15min.Lt. Manau, tai
vertingas mano jau aptartos ir kritikuotos identity politics, arba tapatybės
politikos, pavyzdys, vertas detalesnio žvilgsnio ir kai kurių teorinių
implikacijų išskleidimo. Pabandysiu analizuoti šį diskursą kaip pavyzdį to, kas
patiekiama ant mūsų stalo šiais laikais, gerą, kokybišką pavyzdį, pasiskolintą
iš kitur, ir panagrinėti, kokia iš tiesų nauda ar žala plaukia iš siūlomų
minėtame interviu dalykų.
Tomas Raskevičius, atsakinėdamas į žurnalisto
klausimus, teigia, jog informacija apie LGBT nėra „propaganda“, ir neigiamai
jaunuolių neveikia, nes „[j]ų vis tiek tokia tapatybė (ar tai būtų seksualinė
orientacija, ar lytinė tapatybė), todėl reikia daryti išvadą, kad vis dėlto tai
– žmogaus prigimtis. Taigi tai nėra pavyzdys ar kažkokia neigiama propaganda –
tiesiog tokia mūsų įvairovė ir realybė.“ Tai LGL atstovas sako, aptardamas
neigiamas LGBT jaunuolių patirtis, kai šie auga nedėkingoje anti-LGBT
propagandos jūroje. Tad, jam atrodo, kad potraukis tos pačios lyties žmonėms,
kaip ten bebūtų, yra tapatybė. Tai nėra... potraukis tos pačios lyties žmonėms,
tai – tapatybė. Michelis Foucault teigia, kad „homoseksualumas“ atsirado 1870
m., kaip tam tikras konceptas, nors jo ištakų būta ir seniau, tačiau būtent
toks, kokį mes visi, tiek homofobai, tiek LGBT žmonės, tiek visi kiti,
suvokiama, atsirado būtent XIX a. antrojoje pusėje (Foucault: 38). Tačiau
potraukis tai pačiai lyčiai atsirado kartu su potraukiu kitai lyčiai. Yra
didelis skirtumas tarp tapatybės ir polinkio ar potraukio. Sakyti, kad „tai – žmogaus
prigimtis“ yra kiek per paprasta. Be abejo, pats potraukis yra, matyt,
prigimtis (labai sudėtingas teorinis konceptas, kaip ten bebūtų), tačiau
tapatybė – tikrai ne. Stereotipiškai gėjais laikomi Michelangelo ar Leonardo da
Vinci neturėjo tos gėjaus tapatybės, apie kurią čia kalba Raskevičius. Be
abejo, tai yra mūsų realybė – potraukiai, ne tapatybės – tačiau „LGBT“ ir
„homoseksualumas“ yra kultūriniai ir socialiniai tam tikros visuomenės sukurti
dalykai.
Toliau jis kalba: „Socialinis matomumas, kuris per
pastaruosius penkerius metus Lietuvoje LGBT bendruomenės atžvilgiu yra labai
padidėjęs, yra labai pozityvus reiškinys, nes mūsų visuomenė pradeda kalbėti
apie šią problemą.“ Įdomu, kaip vertinti tai, kad, akivaizdžiai
simplifikuodamas, Raskevičius LGBT (?) įvardijo kaip „problemą“. Matyt, riktas.
Akivaizdu, kad turėta omeny kažkas kita, tačiau vis vien keistai skamba.
Kalbant apie matomumą, mums naudingas Michelio Foucault aptartas Gaze terminas,
reiškiantis objektyvuojantį ir šaltą žvilgsnį, žiūrą, spoksojimą. Teigti, kad
matomumas yra būtinai teigiamas dalykas, yra naivu. Čia mus pravers ir kitas
Foucault terminas – iš Jeremy Benthamo pasiskolintas Panoptikono konstruktas
bei iš to jo išvestas panoptizmas. Trumpai tariant, tai reiškia, kad kalėjime
(tinka ir ligoninei, mokyklai, fabrikui) visi sėdi po viena kamerose ir yra
matomi prižiūrėtojui, kuris sėdi bokštelyje kalėjimo viduryje. Jie jo nemato,
jie nežino, ar jis išvis šiuo metu žiūri, būtent taip ir veikia panoptizmas:
jie interiorizuoja mintį, kad yra prižiūrėtojo stebimi (Benthamas sako, kad
prižiūrėtoju gali būti bet kas – nesvarbu, nes žiūrėti iš esmės net ir
nereikia) ir pradeda elgtis atitinkamai. Taigi, matomumas gali atsisukti prieš
mus ir paversti mus objektais. Tai, kad visuomenė „pastebi“ vis daugiau savo
narių, yra dalis to, ką Foucault laikė disciplinarine visuomene, kur visi yra
suskaičiuoti ir privalo efektyviai veikti. Gilles‘is Deleuze‘as, savo ruožtu,
1990 m. teigė, kad mes gyvename jau kontrolės visuomenės laikais. Individualizacija
ir individų įtraukimas į veiklą, kuri naudinga valstybei ir verslininkams,
reiškia tik tai, kad likti nematomam tampa pavojinga, kaip pavojinga tavo
karjerai yra neturėti „Facebook“ paskyros ir reguliariai jos neatnaujinti taip,
kaip reikia, bet tuo pat metu išreiškiant savo asmenybę. Šiuo atveju Tomas
Raskevičius mums nieko nauja nepasako – be abejo, socialinis matomumas yra
naudingas tiek, kiek jis palengvina individo kančias, galimai patiriamas dėl
diskriminacijos ir pan., bet ar nesiilgėsime baisių senovės kalėjimų, kaip teigė
Gilles‘is Deleuze‘as? Nežinia, ar geriau būti išstumtam iš visuomenės ir
sistemos, ar būti jos preparuojamam nuolat ir negailestingai.
Tomas Raskevičius teigia, kad „[k]albėti apie tai
viešojoje erdvėje pozityviai arba net neutraliai yra labai siektinas ir
pageidautinas reiškinys.“Toliau jis pakartoja mano jau pakomentuotą mintį: „LGBT
žmonės užauga net nesusidurdami su jokia arba susidurdami tik su neigiama
informacija, bet vis tiek ta tapatybė egzistuoja. Tad, kalbėdami apie šią
problemą ir mūsų LGBT jaunimui, vaikams bei paaugliams sudarydami tokias
sąlygas, siųsdami tokią žinutę, kad šiuo aspektu viskas jiems yra gerai, tikrai
padėtume jiems tapti visaverčiais visuomenės piliečiais ir susidurti su
mažesniais iššūkiais, negu jie susiduria dabar.“ Taigi, tikslas yra, kad LGBT
jaunuoliai užaugtų tokiais pat sistemos tarnais, kaip ir heteroseksualūs
jaunuoliai. Taip pat jis nuoširdžiai dėsto, kad tapatybė (gėjus, lesbietė,
biseksualas, trans) egzistuoja, nors tu ką. Platono „Puota“ ir Sapfo
eilėraščiai jam, matyt, įrodymas.
Paklaustas žurnalisto, ką atsakytų LGBT matomumo
kritikams, Raskevičius atsako: „Reikėtų apsidairyti aplink – tokių žmonių yra
visur ir buvo visą laiką. Mes, kaip visuomenė, ne kaip bendruomenė, turime
suprasti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis yra vertingas, o seksualinės
orientacijos ar lytinės tapatybės aspektas yra iš privataus žmogaus gyvenimo
srities, todėl neturi jokios įtakos žmogaus socialinės integracijos ir
socialinės raidos tendencijoms. Taigi jei mes, atsižvelgę į dabartines
demografines tendencijas ir emigracijos mastą, sudarytume palankias socialines
sąlygas Lietuvoje gyvenantiems žmonėms būti tuo, kuo jie nori būti, tiesiog
sukurtume daug geresnį socialinį klimatą. Tai labai paprasta žinutė.“ Argumentas
„We are here. We are queer. Deal with it!“ man skamba neskoningai ir
neįtikinamai ir šaukiasi nemalonių analogijų – yra ir pedofilų, yra ir žudikų,
yra ekshibicionistų, yra vagių, yra ir homofobų. Ir visi jie akivaizdžiai buvo visą laiką (be abejo, su tomis pačiomis išlygomis, kurių reikalauju aukščiau, kalbėdamas apie tapatybę). Toks
Raskevičiaus argumentas silpnas būtent todėl, kad „LGBT“ įtraukia į kažkokią
neapibrėžtą „keistuolių“ (freaks) kategoriją, kurią tęsti galima labai toli.
Toliau jis šneka sklandžiau ir postuluoja Apšvietos laikų idėjas, kaip kad
lygybė, tačiau vėl daro keistą judesį, norėdamas toleranciją LGBT pateisinti
tuo, kad tokie žmonės „integruojasi“. Autistai sunkiai integruojasi, tai, hmm,
su jais galima daryti eksperimentus, kaip su gyvūnais, gal? Socialinė
integracija jam toks svarbus kriterijus, kad nusveria ir kiekvieno asmens vertingumą.
Beje, keista, kad pabrėžiama, kad vertingas „pilietis“ – pabėgėlis nevertingas?
Neįpilietintas žmogus – nevertingas? Taigi, ir nepakankamai įtrauktas į
visuomenės struktūras žmogus – nevertingas. Kalbėdamas apie gyvūnus fermose ir
verslininkų „susirūpinimą“ jai, Jeanas Baudrillard‘as sako: „Turbūt niekas
geriau neparodo, kad „humanizmas“, „normalumas“, „gyvenimo kokybė“ tėra viena
iš rentabilumo peripetijų.“ (Baudrillard: 151)
Toliau Raskevičius aptaria, ką Lietuvoje veikia LGBT
organizacijos, visų pirma, LGL, ir išskiria tris punktus, pirmi du iš kurių
mane tenkina, tačiau užbaigia: „Ir trečias aspektas – skatinti visuomenės
diskusiją ir galiausiai sureguliuoti bazę dėl tos pačios lyties porų santykių
teisinio pripažinimo.“ Taigi, žmogus vertingas tik tada, kai įšeimintas. Santykiai
vertingi tik teisiškai pripažinti. Taigi, kai LGBT prisideda prie biopolitikos.
Taigi, utilitaristiškai, o gal pataikaujant, teigiama, kad LGBT ar bet kokių
kitų žmonių vertę apsprendžia jų naudingumas, ką jie duoda visuomenei ir t.t.
Žmogus, kurio santykiai ar jausmai nėra apiforminti, yra kliūtis biopolitika
paremtai visuomenei. Vienamatėje visuomenėje, apie kurią kalba Herbertas
Marcuse, mes visi turime būti savo vietoje, nors įvairūs ar vartojantis
personalizuotus daiktus.
Galiausiai, įdomiausią savo mintį LGL atstovas
paliko pabaigai, kaip ir dera. „Mūsų kolegų pradėta iniciatyva
[Pastaba: nuoroda įdėta mano] apie šias labai jautrias ir gyvenimiškas patirtis,
apie LGBT asmenis Lietuvos visuomenėje yra sveikintina ir labai jautri,
sveikinu tuos žmones už drąsą ir pasiryžimą. Reikia pasakyti, kad tie žmonės,
kurie atsiskleidžia, dažniausiai yra jauni. Bet LGBT bendruomenę sudaro ne tik
jauni žmonės – joje yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių
piliečių, tik jie kol kas tyli. Manau, kai pradėsime vadinamąją atsikleidimo [sic] bangą, kai kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti,
kad jis yra LGBT ir tokiu būdu griauti stereotipus, būtent tada ir pajudėsime
vis [sic] jėga.“ Taigi, jautrumas (ir empatija) yra toks svarbus dalykas, kad
vertas paminėjimo net dusyk tame pačiame sakinyje. Ir visi privalo
atsiskleisti, pasisakyti. Tai išreikšta, pirmiausia, dviem aspektais. Pirma, teigiama
„kas galėtų paneigti?“, kad daugybė „celebrities“ yra LGBT. Tada kandžiai
priduriama, et, va, jaunimas drąsūs ir žavūs, o tie va – tyli! Čia darytinos
dvi išvados: buvimas LGBT yra toks esencialistiškai (prisiminkime: juk
„prigimtis“) mąstomas ontologiškai kitoks būvimo būdas, kad tokią savybę
turintis žmogus neturi kito pasirinkimo, tik „prisiimti atsakomybę“ ir kurti
savo, kaip LGBT žmogaus, tapatybę; „celebrities“ ir yra tai, kas „neša žinią“,
todėl vienas aktorius/ė ar politikas/ė pasako, kad yra gay, ir išsyk atsveria
1000 vaikinukų ir mergaičių, kurie visai nieko, bet, na, patys suprantate – ne
„celebrities“. Antra, ir svarbiausia, yra tai, kad kiekvieno LGBT žmogaus
pareiga yra pranešti (į artimiausią karinį komisariatą?), kad toks/tokia yra. Ir
jokių išsisukinėjimų! Be to, grįžtant prie „celebrities“, paaiškėja, kad
atsiskleidimu bus griaunami „stereotipai“. Tačiau, pvz., jei visiškai
stereotipinis „moteriškas“ gėjus ar visiškai stereotipinė „vyriška“ lesbietė
pasisakys, tai nebetinka? Arba jei pasisakys koks gėjus autistas, nežiūrintis į
akis, kai kalba – ar nebus tokie „prisipažįstantieji“ patraukti į šalį (arba bus kuriami nauji tapatybių vėriniai), o LGBT
tapatybė bus tyčia siejama kaip tik su fotogeniškais „celebrities“ ir kurs
įvaizdį, kad LGBT yra „sėkmingi“, „verslūs“, „gražūs“, „daug pasiekę gyvenime“,
nes, nors yra ir kitokių, bet tuos reikėtų nukišti kur nors į tolimą kampą. Su
visa derama pagarba, man idėja apie privalomą atsiskleidimą atrodo sadistiška.
Tai Panoptikono ir kontrolės visuomenės modeliai, tai Foucault Gaze, šaltas
vizituojančio gydytojo, kalėjimo prižiūrėtojo, mokytojo, psichologo žvilgsnis. Akivaizdu,
kad postuluojama LGBT tapatybė yra socialinė, todėl numato ir socialinę
atsakomybę ir reikalavimą užimti tau skirtą vietą – gete. Pilna jėga mes
pajudėsime į Giorgio Agambeno aprašytą koncentracijos stovyklą, kur „nuoga
gyvybė“ bus tai, kas mums liko, nes nieko žmoniška mums nebus leista turėti.
Straipsnį norėtųsi
baigti Deleuze‘o citata, kuri yra ir šio straipsnio antraštėje. „Laiške
griežtam kritikui“, kuris šiame kontekste labai tinka, filosofas sako: „Tu, tu tik ir galvoji apie
provokacijas, publikacijas, klausimynus, viešus prisipažinimus („prisipažink“, „prisipažink“...).[Pastaba: vertimas iš anglų kalbos mano]“ (Deleuze: 11) Belieka pasilikti daug dalykų vien sau. Baudrillard, Jean. 2002. Simuliacija ir simuliakrai, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos
Deleuze, Gilles. 1995. Negotiations, vertė Martin Joughin, Columbia University Press
Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, I t., vertė Nijolė Kašelionienė, Vilnius: Vaga, p. 7-123
