Gali galėsi galėti galima, kur kas labiau, negu
nori. Tam tikru tikslu tu eini kažkur, bet nežinai, kokiu tiksliai. Tikslai yra
anapus suvokimo, o gal stokoji suvokimo, pasikėlimas nežmoniškas. Žmogau,
atsipeikėk. Abstrakcija, abstrakcija, obstrukcija, galų gale, bėgimas yra
prievarta, prievarta prieš save prieš aplinką, kur stovi, liko stovėti, tau
nubėgus, todėl tu gali pasigirti, kad išsivaduoji. Jei bėgsiu pakankamai
greitai, ar nusiplėš mėsa, viskas, galiausiai liks smegenys stiklainyje ar net
jų neliks, galiausia, liks tik viskas, ko neįmanoma nusakyti žodžiais, taigi,
nieko nebus prarasta.
Galbūt tu ateis, kai manęs nebus; bet dažniau būna
atvirkščiai, dažniau aš laukiu tavęs. Tu žiūri į kitą pusę, todėl aš laukiu
akių kontakto ir bandau patikėti, kad tu ne robotas. Kad tu žmogus, kad
prabilęs, tu šnekėsi tai, ką aš kalbu mintyse būdamas tavimi. Nes kitaip.
Kitaip, žinai, būtų liūdna, ar ne, būtų daug tylos, tyla nėra blogai, tyla yra
gerai. Bet ne tyla, pilna tuštumos, kurios neužpildai savo aktyviu tylėjimu –
tylėk įnirtingai, žiūrėdamas man į akis ir aš patikėsiu, kad tavo akys yra mano
akys yra tavo akys, yra kuosos akys yra dangus, yra upė, yra medis, yra žolė,
yra netgi grindinys, pastatas, namas, bet kas. Nes aš visada laukiau, kad tu
prabilsi, kitu atveju skambėtų nekaip. Nenoriu gadinti vaizdo, gyvenimo, kažko,
ko aš nenoriu liesti savo buvimu, kalbėjimu, diskursu, įsikišimu; kištis į
gamtą negerai, kištis į tavo gyvenimą – taip pat. Kitas yra visiškai Kitas, būk
Kitas, prašau, būk kitas negu aš. Net sapne aš esu Kitas. Mūsų daug.
Aš noriu kad tai būtų filmas. Kad gale būtų titrai.
Kad tu kažką suprastum, jei žiūri, suprasi, gerai? Aš tikiu, prašau, suprask
teisingai, nenuvilk. Nenoriu, kad suprastum kaip nors kitaip, kaip nors
banaliai. Medžiai, pušys, gėlės, rūšys, taip.
Gal tai ir gerai, aš eisiu ir eisiu, todėl, kad
suspenduosiu savo natūralistines prielaidas, gal tave irgi suspenduosiu, nes
kad ir ką rasčiau, būčiau radęs ant įsivaizduojamos sofos įsivaizduojamame
name, kur aš gulėčiau ir žiūrėčiau į lubas; aš lubas mačiau mirtingomis akimis,
kupinomis siaubo, prašau, ateik sapne, nes aš laukiu, tu galėjau ten būti,
galėjai traukti mane už rankos, kol jos nenutrauktum, bet tam, kad aš likčiau
vietoje, vata ir lūžtantis kartonas. Tyla žaloja smegenis, kai lauki mirties.
Aš laukiau galimybės pabėgti, kad nereikėtų laukti. Nėra nieko baisiau negu
laukti. Nes laukimas yra tuščias.
2016
