Galbūt rašyti apie skandalingąją užkandinę „Keulė
Rūkė“ (sic) būtent dabar jau nebeverta, nes didžiausias šios įstaigos kada nors
sugeneruotas skandalas jau gerokai primirštas, tačiau, kadangi šis mano tyrimas
netaiko į aktualumą, kaip kad „Keulė Rūkė“, manau, jog pagrindinius jų
komunikacijos akcentus aptarti galima ir dabar. Tiems, kas galbūt primiršo
turimus omenyje įvykius, trumpai priminsiu, jog kalba eina apie po Paryžiaus
teroro aktų 2015 m. lapkričio 13 d. minėtos užeigos socialinio tinklo
„Facebook“ paskyroje patalpintą įrašą su nuotrauka, kurioje – taukais ir padažu
apšlakstytas krikščioniškas Psalmynas, kurio keli lapai išplėšti. Nuotrauka ir
įrašas skirti pajuokti besidalinančiuosius žyma su grotelėmis #PrayForParis („Melstis už Paryžių“).
Ažiotažas kilo nemenkas ir kelias dienas šis demaršas buvo vis primenamas
įvairiuose Lietuvos naujienų portaluose, dažniausiai neslepiant per daug
neracionalizuojamo pasipiktinimo. Savo ruožtu aš analizuoju įstaigos vadovo Dominyko
Čečkausko interviu
portale Ore.Lt, pasirodžiusį tuoj po minėtų įvykių, kuriame jis plačiai išdėsto
savo veiklos principus bei motyvus, bei bandau atsakyti į klausimą, ką iš tiesų
galima ir reikia įžvelgti šitoje „vertybių kolizijoje“.
Pirmiausia, derėtų trumpai apsibrėžti tyrimo
kryptis. Aš bandau analizuoti, koks yra „Keulė Rūkė“ komunikacijos tikslas ir
kokios priemonės naudojamos jam pasiekti. Taip pat įdomu stebėti, kokį
visuomenės ir pasaulio vaizdą paišo užkandinės atstovas. Norisi atsispirti
pagundai pasiduoti netikrai dichotomijai, kuri iškilo šio skandalo metu:
tikintieji prieš netikinčiuosius, paniurėliai veidmainiai prieš gyvenimu
besimėgaujančius linksmuolius, dorieji prieš nedorėlius, moralistai prieš
hedonistus. Aš siūlau žiūrėti į „Keulė Rūkė“ per vartojimo prizmę. Taigi, šio
teksto tema iš esmės yra vartojimo paveikslas, kokį mums paišo (tokie kaip)
„Keulė Rūkė“. Tokiu atveju, skandalas praranda savo išskirtinumą ir pasimato jo
banalumas.
1.
Skandalas ir pojūtis kaip prieskoniai
Prancūzų filosofas ir sociologas Jeanas
Baudrillard‘as teigia, kad šiais poindustrinio kapitalizmo ir vartojimo
visuomenės laikais mes vartojame nebe produktus, o potyrius. Produktas iš to,
kas yra suvartojama virto patirties nešėju. Reklama akcentuoja nebe turėjimą, o
įspūdžius ir patirtis, kuriuos šis turėjimas generuos tavyje, jei įsigysi tau siūlomą
objektą (Baudrillard: 204). Bet koks vartojimas yra nebe produktų, o paslaugų
plačiąja prasme vartojimas. Todėl „Keulė Rūkė“ teikia ne vien burgerius, bet ir
ypatingą patirtį, ypatingus išgyvenimus, ypatingus jausmus.
D. Čečkauskas piktinasi Lietuvoje neva vyraujančiu
požiūriu, kad užkandinė turi tik gaminti maistą ir neturi politikuoti bei giriasi,
jog „Keulė Rūkė“ siūlo ne vien burgerius, bet, svarbiausia, „[i]r dar enterteinina aktualia komunikacija“. Toliau
jis teigia, kad „būti mielam“ visiems versle tapo nebemadinga ir nebeapsimoka,
„[k]ad žmonės nebenori formalaus masinio produkto, jie nori kažko tikro ir
nuoširdaus“. Išties, juk reikia parduoti ne burgerius, o įspūdžius, patirtį.
Šiuo atveju patirtis yra labiau rafinuota, ne-plebėjiška – susirūpinusio vakariečio
egzistencinė patirtis. Parduodami savo burgerius kreatyviniame aktualių įvykių originalios, savitos recepcijos fone,
jie sukuria unikalią klientų patirtį – būti štai-tokiu, ne-tokiu-kaip-visi,
sąmoningu, susirūpinusiu, susipratusiu ir besidominčiu aktualijomis ir
inovacijomis pasaulio piliečiu. Tikslas yra gana banalus – prastumti savo preke
efektyviausiu būdu. Kadangi panašią prekę ant kiekvieno kampo šiais laikais
stumdo bet kas, apeliuojama į tikslinę, neslėpkime, – hipsterių, auditoriją. Į tuos, kuriuos užveda aktuali komunikacija.
Į tuos, kurie trokšta „autentiškumo“ („kažko tikro ir nuoširdaus“ – pagal užsakymą
ir puikiai paruoštą planą, žinia) ir kuriems, kaip pamatysime toliau, Čečkausko
giliu pastebėjimu, patinka juokeliai apie religiją. Taigi, patosas apie laisvę
yra tik būdas sujaudinti hipsterį. Visa
tai – paslaugos dalis. (Ten pat) Anas, kimšdamas burgerį ar šonkaulius, galės
pasigirti tuo, kad prisidėjo prie šviečiamojo darbo Lietuvoje ir kad padarė šį pasaulįį
bent kiek geresnį. Mat suvalgyti burgerį, anot Čečkausko, šiaip ar taip, yra
veiksmas, o maldos – ne. Vartojimą šiame interviu jis bando pateisinti kaip iš
esmės vienintelį kovos su terorizmu būdą, būdą „solidarizuotis“ su aukomis ir
parodyti islamistams vidurinįjį pirštą. Tai, kad šis „kerštas“ fanatikams
atsitiktinai neša pelną jo įstaigai, verta laikyti sutapimu.
2.
Kliūtys vartojimui ir kūrybingas jų pašalinimas
Bene didžiausias dėmesys minėtame interviu skiriamas
religijai, temai, kuriai „Keulė Rūkė“ jau senokai neabejinga, ir kuri ir buvo
skandalo dėmesio centre pernai lapkritį. Apie savo liūdną patirtį Vilniaus
jėzuitų gimnazijoje ir analogiškai liūdną žmonos Rūtos Jankauskaitės,
užsiimančios visų įstaigos vizualinių provokacijų menine dalimi, patirtį
prabilęs verslininkas toliau teigia: „Abu sutikome daug fanatiškų krikščionių,
todėl manome, kad tai yra didelė problema Lietuvoje (lengva kalbėti apie
nuosaikią krikščionybės versiją tiems, kam vienintelė jos išraiška – šeimyninis
susirinkimas prie Kalėdų stalo). Lietuvoje islamo ekstremizmas nėra reali
problema, tuo tarpu radikali krikščionybė yra čia pat.“ Perskaitęs šias eilutes
likau kiek suglumęs – aš tikrai gyvenu toje pačioje šalyje, apie kuria čia
kalbama? Pratęsiant Čečkausko mintį, darytina išvada, kad Lietuvoje religinis
fanatizmas nė kiek nenusileidžia Sirijai ar Irakui su Saudo Arabija. Kaip įmanoma
Lietuvą, Edwardo W. Saido terminais šnekant, paversti „Orientu“, man lieka
paslaptis. Tiksliau, paslaptis yra, kaip tokie pasisakymai nesukelia juos
skaitantiesiems ar girdintiesiems kognityvinio disonanso, nes, regis,
nesukelia, kadangi tokių pasisakymų nemažėja.
Egzotiškoji „Keulė Rūkė“ keikiama atsilikusi Lietuva
– iš tiesų baisi šalis, tik klausimas, kur ji egzistuoja... Ji tarnauja kaip
fonas, kaip „Kitas“, kuriam rodomas vidurinysis pirštas. Tai tam „Kitam“ reikia
švietimo, tai tam „Kitam“ reikia „drąsių pasisakymų“, kaip sako Čečkauskas.
Bet – be šito „Kito“ „Keulė Rūkė“ komunikacija netektų to specifinio jouissance, kurį ji sukelia.
Daugkartiniai Čečkausko bandymai išvengti tiesaus
atsakymo, kodėl ištepliojo ne Koraną – juk skirta islamistų teroro akto aukoms
atminti, ar ne? – yra juokingi. Be abejo, tarptautinis skandalas užkandinei yra
per didelis kiaulienos gabalas praryti, tad tenka apsiriboti lietuviškomis
aktualijomis. Tačiau juk neuždrausi to pateikti kaip kilnų Lietuvoje
veikiančios įtakingos teroristinės organizacijos CSL (Christian State of
Lithuania) puolimą. Drąsus žingsnis, vertas pagyrų. Tiems islamistams iki mūsų
tikybos mokytojų – toli. „Tai nėra normalus nuosaikus tikėjimas, tai –
neapykantos ir fanatizmo kultūra. Tai tik įrodo, kad reikėjo postinti būtent krikščionišką maldyną, o
ne Koraną. Ekstremistai ir fanatikai yra ne kažkur Sirijoje ar Prancūzijoje –
jie čia pat mūsų panosėje.“ – perspėja verslininkas. Staiga, atsivertęs panašų
interviu ar kokį straipsnį (dažniausiai susijusį su kokia nors nevyriausybine
žmogaus teisėmis besirūpinančia organizacija), sužinai, kad Lietuva yra
trečiojo pasaulio šalis, kurioje girtauti ir mušti žmoną yra norma,
celebruojama aukščiausiu lygiu. Toks distancijavimasis nuo kasdienybės yra
stulbinantis ir visgi labai dažnas. Lietuva yra „Orientas“, gryna katalikiškų
fanatikų tvirtovė su eretikų deginimais tarpuose tarp juodaodžių linčiavimo
bei vairavimo girtame stovyje.
„Esam postinę geidulingai į mūsų mėsainį žiūrintį
Jėzų, Budą su “Keulės” galva ir vandens šautuvais, lazeriais šaudančius
angeliukus. Per Vėlines rodėme prie “Mcdonalds” uždegtą žvakelę ir gedulingą
vainiką. Kai JAV legalizavo vienos lyties santuokas, perdarėme savo logo į
fetišistinę gay keulę. Dieną prieš teroristines atakas kalbėjome apie žodžio
laisvę, o dieną po atakų rodėme Laisvės statulą su alaus bokalu rankose,
skatindami žmones ne bijoti, o mėgautis gyvenimu, taip žeminant fanatiškus teroristus.“
– nuveiktais darbais dalinasi Dominykas Čečkauskas. Jis visa tai įvardija kaip
„hedonizmo“ skelbimą ir aukščiausia žmogiškosios laisvės forma. Hipsteris Jėzus reklamuoja mėsą – nėra nieko
švento. Taigi, viskas yra profaniška,
viskas yra profanizuojama. Imanentinė tikrovė pasiekia savo išsipildymą
kosminiame vartojimo akte – nueini, nusiperki, susimoki, suvalgai, suvirškini,
išsituštini ir vėl iš pradžių. Neverta piktintis kad tai esą šventvagystė- tai
tiesiog kūrybingas simbolių ir kultūrinių referencijų, kurios vis dar rezonuoja
konkrečioje Lietuvos aplinkoje, naudojimas, siekiant pelno (Ten pat: 188).
„Like’ų tiek ir tikėjomės – religiniai postai visada
jų susilaukia daug, mūsų auditorija mėgsta, kai kalbam apie dalykus, kurių
jiems vaikystėje neleisdavo tėvai ar seneliai.“ – teigia „Keulė Rūkė“ vadovas. Kalba
eina apie draudimų atsisakymą ir jaunatvišką šėlsmą versus niūrią tėvų ir senelių primestą askezę. „“Keulė”, kaip
geroji mama, sako: “Nori mėsainio pietums? No
prob. Nori pepsio ir saldumynų? No
prob. Nori alaus? Chillas. Nori
neit sekmadienį į bažnyčią, pasijuokt iš tų, kas eina, o pats valgyt
šonkaulius? Easy.” – tęsia verslininkas.
Desakralizavus tikrovę, atmetus primestus suvaržymus, jau galima mėgautis. Baisus košmaras – jau praeityje, mokyklos
koridoriuose, tėvų namuose, tamsioje vaikystėje. Būtent apie tai kalba
Slavojus Žižekas, teigdamas, kad dabar mus visus kamuoja superego įsakymas „ENJOY“ („Mėgaukis“). Negalėjimas ar nenorėjimas
mėgautis laikomas trūkumu, gėda, liga ir disfunkcija, impotencija, kuri griauna
gyvenimus ir kurios žūtbūt reikia atsikratyti, kol dar ne per vėlu, kol dar yra
likę laiko mėgautis. Jau minėtas Baudrillard‘as teigia, jog dabartinis žmogus
vartotojas „[t]arsi įpareigotas būti laimingas, įsimylėjęs, meilikaujantis ar
tas, kuriam meilikaujama, viliojantis ar viliojamas, dalyvaujantis, euforiškas
ir dinamiškas. Tai egzistencijos maksimizacijos principas per kontaktų ir ryšių
dauginimą, per intensyvų ženklų ir objektų naudojimą, per sistemišką visų
mėgavimosi galimybių eksploataciją.“ (Ten pat: 91) Bėda, kad visas mėgavimasis,
visi malonumai, kurių laikinumas ir tuštybė buvo žinomi jau senovės graikams,
yra tiesiogiai susijęs su vartojimu. Ir, be abejo, mes skatinami mėgautis
(Baudrillard‘as skiria mėgavimąsi nuo vartojimo) ne iš meilės mums ir ne iš
noro mus išlaisvinti.
Tačiau tęsiam apie desakralizaciją. Desakralizacijos
aktas šiuo atveju vykdomas paveiksliukais. „Lietuvai žūtbūt reikia drąsių
pasisakymų.“ – primygtinai tvirtina užkandinės vadovas. Be abejo, juk ji –
„Orientas“. Grįžtame prie profaniško mėgavimosi desakralizacijos aktu kaip
ypatingo padažo mėsainiams – tai yra unikali patirtis, kurią suteikia būtent ši
įstaiga. Pražiūrima tik tai, kad desakralizavus tikrovę, pats malonumas
profanizuoti ją išnyks – nebeliks prieš ką grūmoti. Tikėjimas galutiniu
profanizacijos aktu yra beveik religinis. Taip pat nesunku pastebėti, jog tokia
„religijos kritika“, kokia užsiiminėja ši užkandinė yra kur kas efektyvesnė
priemonė mobilizuoti Lietuvos „šiaudiniams katalikams“, negu švietėjiškai
misijai, kuriai jie neva pasišventę. Galiausiai, koks žmogus „religijos
kritika“ laikys chamišką bei savanaudišką marketingą, turint aiškų tikslą
pritraukti hipsterius? Tai tik
pablogina netikinčiojo, agnostiko, ateisto ir laisvamanio įvaizdį – jie yra
hedonistiniai nepraustaburniai dvasios ubagai, sakys daugelis (tas du kartus
per metus, per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas, tikintis daugelis), nes „Keulė Rūkė“ ir nori taip juos įvertinti. Tokį
portretą jie ir paišo. Mano manymu, tai beviltiškiausias įmanomas būdas kovoti
su „religiniu fanatizmu“- tapti viskuo, kuo laikomas netikintis žmogus ir dar
tuo įnirtingai didžiuotis. Be abejo, kramtant burgerį. Visa tai užkandinės
vadovas vadina „progresyvumu“ (kaip visišką priešingybę Dalios Teišerskytės ir
Marijaus Adomaičio „absurdiškam konservatyvumui“). „Progresyvumas“ šiame
kontekste yra buvimas hipsteriu. Tai
reiškia vartoti ypatingu, unikaliu, autentišku, personalizuotu ir socialiai
atsakingu būdu. Taigi, išties, pasirinkimas Lietuvoje menkas: fanatiška tikybos
mokytoja, prievarta kalanti tikėjimo tiesas į vargšelių vaikučių galvutes arba
kepti kiaulės šonkauliai. Be abejo, burgeris, šalia hipsteriškos barzdos, turėtų tapti progresyvumo simboliu. Nes,
galiausiai, šis „progresyvumas“ yra ne kas kita, kaip neoliberalizmas, kuris
yra fun. Jei turi pinigų, aišku.
3.
Filosofavimas burgeriais
Pastanga vartojimo apologijai suteikti sakralumo
aureolę, matoma šiame interviu, išties didinga. Sorbonoje studijavęs (bet gal
nebaigęs?) Čečkauskas į kairę ir į dešinę svaidosi laisvę išaukštinančiais
pasisakymais, tačiau sunkiai sugeba tikslingai vartoti visą eilę sąvokų. Pvz.,
„vertybės“ – neaišku, kaip reikėtų suprasti šios ir daugelio kitų sąvokų
reikšmę jo kalboje. O garbinama laisvė yra suvokiama (arba pateikiama
auditorijai, sykiu numatant auditorijos suvokimo lygį) dvylikamečio, kurį užkniso tėvai ir mokykla, akimis. „“Keulė”
turi viena esminę vertybę, tai – Laisvė. Laisvė tikėti tuo, kuo nori tikėti,
laisvė daryti su savo kūnu, tai, ką nori daryti, laisvė vartoti, tai, ką nori, laisvė
ateiti pachmelnam mėsainio, laisvė
stovėti už baro su tatūchom, tuneliais ar barzda. Galu [sic] gale,
laisvė pas mus neateiti, jei esi pagiežingas ir kerštingas žmogus.“ – teigia Čečkauskas. Taigi, bent kartą prabilta
tiesiai – „laisvė vartoti“. Būtent tai ir ne kas kita ir yra visa „Keulė Rūkė“
filosofavimo burgeriais esmė. Įsakymas „Mėgaukis“ galioja visiems ir
kiekvienam, todėl ‚nestabdyk“, arba tapsi „pagiežingu“ ir „kerštingu“. Kalbant
rimčiau, visi užkandinės vadovo, studijavusio „politinę istoriją“ Sorbonoje,
išvardyti laisvės predikatai verčia galvoti, kad didžiausią įspūdį jam padarė
ne Rousseau ar Monteigne‘is ar koks Locke‘as, o veikiau „Filosofija buduare“,
parašyta Markizo de Sade‘o; visi jie yra vartojimo visuomenės subproduktai –
laisvė pirkti tai, ko tau nereikia, laisvė būti „kitokiam“, jei aišku, įperki
ją. Ir vėlgi, nuskriausto dvylikamečio nihilistinis patosas. Išties, laisvė yra
turėti tatuiruotę. Ypač, jei mama draudžia.
Žodžio laisvė, kuriai skirtos adoracijos užima
didžiąją dalį straipsnio, turi kažkur baigtis. Ir baigiasi ji štai kur: „Po
mūsų posto gavome 200 vienos iš
penkių žvaigždučių įvertinimų feisbuke,
buvo parašyti trys tendencingai prieš mus nukreipti straipsniai didžiuosiuose
portaluose, gavome grasinimų susidoroti fiziškai, teisiškai, ekonomiškai ar net
susisprogdinti mūsų užkandinėje. Tai nėra normalus nuosaikus tikėjimas, tai –
neapykantos ir fanatizmo kultūra.“ Be abejo, žodžio laisvė O.K., tačiau štai vienos iš penkių žvaigždučių įvertinimai
„Facebook‘e“ yra islamistų teroro akto atitikmuo lietuviškoje žemėje. Visi
šiais laikais gali turėti nuomonę – daug kartų nuskamba šiame interviu. Jis
netgi pristatomas kaip „turinčios nuomonę apie viską“ keulės
pasisakymai. Tačiau, matyt, visgi, keturios kojos gerai, bet dvi – geriau,
kiaulių nuomone. Visiškai neteisindamas žmonių, kurie dalino įvertinimus (jų
motyvacija yra tik jų reikalas), galiu tik pasufleruoti Čečkauskui, kad, matyt,
bent dalis tų, kurie taip prastai įvertino jo užkandinę, pasinaudojo jo
patarimu. Juk jis teigė: „Neatsakinga būtų matant neteisybę visuomenėje tylėti.
Laisvė ir yra atsakomybė.“ Žodžio laisvė „Keulė Rūkė“ žodyne virsta kažkokia
parodija ir iš esmės priima visas tas formas, kurias jai prikiša kritikai (kaip
ir ateizmas).
Kada postmoderniame amžiuje (ši frazė kažin kodėl
interviu metu taip ir nenuskambėjo) visi gali turėti savo nuomonę ir ją laisvai
reikšti, akivaizdu, kad visos nuomonės vienodai bereikšmės. Viską lemia galių
žaismas, ką jau yra pastebėjęs Nietzsche. Galia, šiuo atveju yra ir „Keulė
Rūkė“ pusėje – galia skelbti savo nuomonę, ją pateikti socialiniuose tinkluose,
buvimas cool. Kitoje barikadų pusėje
galia apsireiškė naujienų portalų straipsniuose ir komentarų skiltyse pačių
„Keulė Rūkė“ puslapyje. Tačiau svarbiausia galios išraiška yra ir liko rinkos
ekonomika. Būtent jos ir verta atsiklausti, prieš imant turėti savo nuomonę. Ar
mano turima nuomonė man naudinga? Ar ją turėti apsimoka? Ar ji nepakenks mano
karjeros perspektyvoms? Ar jausiuosi kietas, turėdamas šią nuomonę? Tada turi
teisę tikėti, kuo nori, daryti, ką nori ir būti, kuo nori, ypač – savimi, bet
nepamiršk užsidirbti, kad visa tai įpirktum, o geri dėdės su barzdomis
pasirūpins tavo entertainment‘u
aktualia komunikacija
.
Taigi, „Keulė Rūkė“ komunikacija yra vartojimo
apologija: vartok, lietuvi, išsijuosęs, nes tik taip būsi: a) vakarietis,
saikingai ir teisingai, bet empatiškai ir nuoširdžiai, reiškiantis susirūpinimą
ir visada pasirengęs solidarizuotis (rami sąžinė); b) laisvas (kad galėtum
vartoti, aišku). Ir, be abejo, visa tai su sąlyga, kad turi pakankamai pinigų,
kad įpirktum tas patirtis, kurias tau suteikia „Keulė Rūkė“. Nuomonę gali turėti, aišku, kiekvienas, o dar
labai gerai, jei nuomone galima pagardinti mėsainį. Vartotojiškumas jau senokai
plačiai smerkiamas, ypač hipsterių
tarpe, tačiau start-uperių ir apps‘ų kūrėjų kartai reikia šio to
daugiau – ramios sąžinės, kurią ypač paglosto žinojimas, kad prisidedi,
maloniai leisdamas laiką ir vartodamas, prie taikos visame pasaulyje, skurdo
panaikinimo ir bado įveikimo pasaulyje. Produktas, kurį suvartojęs, hipsteris jaučiasi padaręs žygdarbį arba
„įgalinęs“ savo „tikrąjį aš“, negali būti per brangus – juk kiekvienas mūsų
nusipelnėme geriausio. Išteplioti ir suplėšyti Psalmyną, kuris, jei tikėsime
Bernardinai.Lt straipsniu, yra retas egzempliorius, skirtas silpnaregiams (iš
to ir užrašas „Viešpatie, aš regiu“ – šiame kontekste tai skamba kažkaip itin makabriškai),
nereiškia nuvainikuoti stabus. Tai tereiškia nuvainikuoti skonį, ką ir daro
visa „Keulė Rūkė“ komunikacija, pradedant darkyta kalba. Juk ne vien religija
ar pažiūros trukdo su pasimėgavimu vartoti, kartais trukdo ir geras skonis.
Chamiškumas ir primityvumas „Keulė Rūkė“ yra pavadintas progresyvumu.
Progresyvumas „Keulė Rūkė“ stiliumi – tai leftistinis
susirūpinimas visais ir viskuo, empatijos, sąmoningumo, jautrumo ir jausmų
turėjimas, vartotojiškumas su žmogišku, kas, kad barzdotu veidu. Toks
progresyvumas yra buvimas „ypatinga snaige“ ir „saugios erdvės“ reikalavimas.
„Keulė Rūkė“ ir yra tokia saugi erdvė, kur maloniai gali leisti laiką tarp
„savų“. Galiausiai, impotentus, negebančius pajusti malonumo vartojant, belieka
užjausti. Kas tau neleidžia vartoti? Gedulas, religija, įsitikinimai, politinės
pažiūros, etinės pažiūros, rūpestis dėl gyvūnų gerovės? Pašalinkime tai ir tau
palengvės – galėsi vartoti be kaltės jausmo – galėsi laisvai ir su pasimėgavimu
vartoti. Įveik savo vidinius barjerus, įveik visus kompleksus – bet kam? Tam,
kad galėtum laisvai ir be kliūčių vartoti, nes vartojimas ir kapitalizmas yra
tai, prieš ką skandalingieji „Keulė Rūkė“ neburnoja ir neketina to daryti... Kol
dauguma piktinosi „Keulė Rūkė“ šventvagiškumu,
retas pastebėjo jų panieką geram skoniui apskritai ir bandymą ne vien
desakralizuoti viską, t.y. viską paversti vartojimui skirtu objektu arba
vartotina patirtimi, bet ir paversti vartojimą religija, kuriai atnašauti
rikiuojasi eilės. Ironiškai šyptelėk į ūsą (tinkamas posakis hipsteriui) ir vartok toliau, nes, jei
jau gyvenam kartą, tai pradžiugink užkandinės savininkus ir pagerink šalies
ekonomiką – negi gaila? Bet nepamiršk, kad vienas draudimas lieka – nevartoti draudžiama.
Vartojimo modelis, propaguojamas „Keulė Rūkė“ yra ne šiaip nuosaikus, įprastas
vartojimas, „buvimas geru visiems“, pažįstamas mums iš reklamų, visiems jau
seniai nebeįdomus, bet neapykantos viskam, kas neleidžia vartoti, bei fanatiško
vartojimo (ne vien burgerių, bet ir progresyvumo) kultūra, perfrazuojant
Dominyką Čečkauską. Tai bandymas savo pranašumą įrodyti dažnai panašaus plauko
veikėjų nemėgstamo (neatsižvelgiant į jo dabar jau buvusių oponentų pažiūras
bei retoriką) Donaldo Trumpo būdu. Visuotinio celebravimosi laikais kiečiausi
celebruoja savo chamiškumą ir jaučiasi puikiai.
