How Much More Feminism is Needed?

Once, when I was studying philosophy, during a seminar on feminism, one female coursemate, who had been presenting one of the mandatory texts on the topic, openly expressed surprise at the fact that the text she had read did not appear to be as bad as she thought it would. And she added that feminism, in her opinion, is the worst thing in the world – after Marxism and postmodernism… In recent times, being ‘against feminism’, however one would look, has become popular in more and more social groups. Maybe feminism has indeed reached its limit – either every goal has been reached, or feminism has always been a dubious thing, only that now its shortcomings have become more clearly visible? I will not be analysing this question as thoroughly as I perhaps should. Instead I will try to present my own vision of what feminism should be and what should its goal be.

I think that the main tenet of feminism should be equality of the sexes: men and women are equal and should enjoy equal opportunities to strive for the same things. In my understanding this thesis is based on a hypothesis that has become unpopular these days – that gender [1] is a ‘social construct’. Gender is a concept that is literally driving people mad. Critics of feminism refuse to accept that sex could have a social dimension [2] – they insist there is only ‘biological sex’ [3]. Girls like pink, whereas boys like blue, girls like to play with dolls, whereas boys like to play with toy cars, girls like to cook, whereas boys like to construct. Such is ‘Nature’, critics of feminism say, and one cannot fight against Nature – however, paradoxically, they themselves insist feminism is bad precisely because it ‘fights against Nature’… Anyway, if we agree that human sex as a fact of nature constitutes itself for our consciousness only socially, that as a naked fact it ‘does not mean anything’, is unintelligible, before it is understood through culture, it is obvious that girls and boys understand themselves as girls and boys only with the aid of society and not ‘of their own accord’. Gender roles are not innate and do not directly flow from sex. During the aforementioned seminar, another female coursemate said that girls, even if they are not given dolls, cover knives with towels as if with blankets, whilst playing mothers. Thus, girls supposedly as ‘simply’ ‘caring’ and ‘sweet’. Back then I thought that such facts are worthless, since there is no neutral environment, where it would be possible to find out whether boys and girls, raised in the same way, will behave in the same way. If we want to pursue the goal of equality of the sexes – and this is what justice demands us to do – we must accept the presupposition that men and women are equal. Arguments that ‘scientists have found’ that the brains of men and women differ or that there exist ‘male’ and ‘female’ brains, should not bother us.

But the latter idea has nowadays regained traction – it is foundational for the trans movement. The statement that a man ‘feels’ that he is a woman (or vice versa) problematize gender and solidify the match of sex and gender as an ideal to be pursued. But radical feminists, who reject the trans movement as ‘directed against women’ and one that puts female ‘safe’ spaces in jeopardy, do exactly the same. So, transwomen claim that they are ‘just as much women’ as ‘biological’ women, i.e. women born as women. But the problem is that both sides depend on a certain presupposition of ‘eternal femininity’, only transgender people try to detach it from sex and attach it to self-identification, whereas radical feminists seek to continue associating it with sex and to deter ‘men’ from ‘attacking’ it. My argument that gender is a social construct precisely was meant to reject an essentialist concept of gender. A feminism that defends ‘eternal femininity’ is merely a movement seeking segregation and ghettoization. Such a position creates the conditions for questioning the very basis of granting women equal rights. Such a feminism seeks to blow the difference between men and women out of proportion, as if there lays a void between them, any understanding is impossible, there are no common interests, only ‘the war of the sexes’. It is ironic, but such a view is not that different from the conservative position that claims differences between men and women and natural and speaks about ‘complementarity of the sexes’. ‘Eternal femininity’ imprisons a woman in her sex, to which contingent qualities, that have emerged throughout history, are ascribed. Feminism should seek to liberate people from gender [4]. Sex should not shackle a person but should be just another fact of nature, whereas the trans movement turns gender into a central concept, that determines the whole of human existence. This movement does not transcend gender but solidifies gender stereotypes that feminism has long fought against. Gender should cease to be a political issue and become a private matter.

The goals of feminism, in my opinion, ought to be the abolition of gender as a criterion, based on which people are categorised. This looks like a goal that is hard to reach, but it is worth pursuing. If the reader would say that this is absurd, that sex is a biological fact, and that men fundamentally differ from women, I may respond that a person’s height, the colour of his/her eyes or hair, the form of his/her ears or nose, left-handedness or right-handedness are also biological facts but people usually are not categorised, based on these facts, except in specific cases. But sex is still considered a fact of such tremendous importance that the whole social reality is delineated based on it. It is precisely this that feminism should strive to abolish. Differences between the sexes should become no longer relevant.

But a feminism that accentuates peculiar female ‘experience’ that is supposedly accessible to women only, tries to turn these differences into a problem. But is this experience really transparent to the subject? And what does it mean to feel like being a man or a woman anyway? I think it is nothing more than empty talk. That gender can be irrelevant in no way runs counter to everyday experience. I find it hard to say, whether I eat like a man, count like a man, think like a man – or maybe like a woman… Do you look at the sky like a man or like a woman? Only overtly feminine women, macho men and transgender people identify with their gender roles all of the time. If you are not transgender, that does not necessarily mean that you are a masculine man or a feminine woman.

A feminism that states that we should fight for gender equality by seeking arithmetical equality in all spheres of life, also makes a mistake, since it solidifies the present situation of women as a given, that can only be regulated. Thus such feminists wish that in the Seimas [5] or in the Government at least half the seats would be held by women. The competence, political positions, ideas and human qualities of concrete female politicians are irrelevant to these feminists. If half of the Seimas would be comprised of women like Agnė Širinskienė [6], Vilija Aleknaitė-Abramikienė [7] and so on, the conditions of women (and men) in Lithuania would hardly improve. Also, an influx of such politicians could cause citizens’ discontent with women’s rights overall. On the other hand, a woman who had formally reached the heights of her career because of gender quotas, could legitimately feel humiliated. ‘She became Director only because she’s a woman’, subordinates would say quietly. That she became Director since she was the most competent applicant and surpassed all her male rivals, will not matter to anyone. If people and not men or women would be assessed, a competent woman would have the same chances to reach a top position in one or another sphere of life as a man would. But – feminists would reply – it is not like that, since sexism is rampant in our society. But can we change this situation, if we consider sexism a ‘natural’ position? Such feminists themselves do not believe that someone could support a woman – only under pressure. Besides, an attempt to impose such equal representation presupposes the potential of the individual to fit in anywhere, assuming that women, if only given the chance, would definitely choose a ‘manly’ profession and that they must do that for it to be possible to talk of gender equality.

                         

With the imposition of quotas for women, their lower status would be legally recognized. A woman would once again be a creature in need of care, support and help, that is not able to free itself from the manifold problems it itself has created. And how could conservatives not agree with this? But here ‘feminine writing’ is already being celebrated and female writers lauded – for being female. Such a feminism, instead of unmasking the sexism that had long been hiding behind evaluations of achievements in culture and science and seeking to open the fields of art, politics and science to women too, tries to secure a patch of land in each of them, where all the women who have gotten in anyway would be driven, and where a place would be reserved for those taken in simply to make the numbers look better, with all of them being treated equally as merely women. The culture of previous epochs is ‘unmasked’ as sexist, its universalism – as male. Such a feminism too renders sexual difference a wall between people no one can climb that runs right through the fields of culture, politics, science, philosophy – it only matter that it should run in the middle, so that nowhere an ‘all male panel’ [9] would emerge. An ‘all female panel’ [9] can exist. And why – because the weak, the weaker sex should be given priority – something that the man who learned the lessons of patriarchy, whom the aforementioned feminists deride, and who gives way to a woman, understands. Such a feminism promotes considering women victims, potential or such that are yet to learn they are victims – something that supposedly only the control of all spheres of life could save from: as Slavoj Žižek notes, in the era of #MeToo sexual intercourse has become the subject of a contract, just like any other transaction in the age of neoliberalism. A feminism that demands to see the person and not gender, cannot support gender quotas or assuming women to be inherently in need of care.

Anyway, is not contemporary feminism identifying with the status quo too much, simply hoping to accommodate itself to it? Feminism often is used to defend the existing order. Instead of questioning militarism, women are urged to serve in the army, female generals, who are in charge of the bombing of some remote country, are lauded without asking whether these actions are right; instead of questioning liberal democracy, the rise in the number of female politicians is sought without asking whether they are good politicians; instead of questioning capitalism, it is sought that women would fill top positions in corporations without asking is what they are doing right. Those asking are labelled sexist, since who else could not support a woman?

Justice is impossible without equality between the sexes. To reject feminism as such, ignoring its achievements, used by its critics, like the coursemate I mentioned, as well, would be a mistake, just like it would be to say that wishing people to be evaluated not according to their gender but according to general human criteria is absurd. As long as this goal is not reached, there will have not been enough feminism. But it is questionable whether contemporary feminism is pursuing this goal. Ignoring growing resistance and being naively self-assured, it risks paving the way for the triumph of a new ‘common sense’ sexism. Feminism must again prove itself necessary. The wish to underline differences and the refusal to see the commonalities that are precisely what allows us to understand each other, is what is actually absurd.

2018, translated from the Lithuanian by the author in 2018-2019.

Endnotes:

[1] In Lithuanian the concept of ‘gender’ is nearly always expressed as, literally, ‘social sex’ (socialinė lytis) as opposed to ‘biological sex’ (what would be simply ‘sex’ in English). Note that throughout the text the Lithuanian word lytis is translated as ‘sex’ or ‘gender’ based on context (whilst trying to avoid automatically reducing ‘sex’ to ‘gender’ as is often the case in English), and socialinė lytis as ‘gender’ except in some cases. (All notes by the Translator) 

[2] In other words, that what can be broadly called ‘sex’ (Lithuanian lytis), has an element that is social, i.e. ‘gender’.

[3] I.e. ‘sex’.

[4] Both ‘sex’ and ‘gender’ could be used here but note that the Lithuanian lytis (used here) designates ‘sex’ in a broad sense.

[5] The Lithuanian Parliament.

[6] A Lithuanian MP (b. 1975) from the ruling Lithuanian Peasants and Greens Union, chair of the Committee of Legal Affairs, known for her homophobic statements and hard-line traditionalist stance on issues such as abortion, IVF, sex education, alcohol consumption and so on.

[7] A former long-time Lithuanian MP (b. 1957) from the Homeland Union-Lithuanian Christian Democrats party (the main conservative party, currently the biggest opposition party), known for her anti-feminist, homophobic and reactionary statements and hard-line traditionalist stance on abortion, sex education, same-sex partnership; a proponent of ‘family values’ and ‘Law and Order’ policies.

[8] English in the original.

[9] English in the original.

The Importance of Not Voting

As the General Election approaches, I would like to present my thoughts on the subject in a quite specific way – not by endorsing either party or enthusiastically urging people (especially young people) to vote for whomever they want, but to consider whether one should or should not vote in elections.

First of all, one begins by asking the simple question: ‘How am I to make a difference?’ The simple answer is – take part in politics. The most general way in which citizens do this in a democracy, is by voting in general and local elections (and presidential elections elsewhere). Thus we – so we are told – decide what will become of our lives in the next 4-5 years. ‘Britain decides’ – we hear here and there as the vote looms. If we do, we decide for those who do not take part in elections too.

Suppose I vote. When I cast my ballot, I effectively endorse the system in toto. I endorse its very structure – I take part in the general will (Rousseau) and give in to it. When people say that only those who voted can criticise the ones elected, they are wrong: a vote for Labour is a vote for the Tories as well, since you agree your local Labour MP will take his or her seat in the House of Commons made up of representatives of all parties, the Tories included. This in itself is not yet enough to panic. After all, if we agree to take part in the democratic process, we must endorse it as a whole never mind the consequences that we ourselves might be opposed to profoundly. This is the basic rule of modern democracy.

But what if I see that my vote does not anyhow affect the system itself, since most questions – indeed, the most fundamental ones – are usually agreed upon by all parties taking part. Here we counter what theorists call the post-political condition. Simply put, it means politics lose their political essence. What is left is administration of citizens via techniques of governmentality (Michel Foucault’s term). So, we see decision-making turn from a political thing to simple calculation, best done by computers and not humans; ideas and metaphysical concepts give way to efficiency and pragmatism that leave no place for human action, that, according to Hannah Arendt, is essential to politics.

     

Here two strategies emerge. Firstly, if I refuse to vote, not wishing to endorse the system, it may be because I wish for certain reforms, even if limited – say, changes to the voting system. Or maybe I wish the actors in the political game would again get political. I might wait for a better day, when politicians would come up with new ideas and allow me to choose between qualitatively – not quantitatively – differing visions for our future. Rosa Luxemburg once said that back in the day clashes between different ideas and classes were honest. If it was about ‘Socialism vs. Capitalism’, she argued, it would be a clear choice. This is what I might want as well – a clear choice. However, I see this choice as anyway within the limits of the system.

Secondly, I might want to abolish of the system itself. That is, I can reject elections if I see voting is essentially flawed and the system makes no change possible at all. Thus, I reject the system altogether. Party politics are illusory and only hide the basic unity of the system. Guy Debord thought the voting system is conservative, whilst capitalism is constantly revolutionising itself. If I realise that proposed amendments that would supposedly improve the living conditions of the poor and vulnerable, are merely like rearranging the seats on the Titanic, my only answer is not voting.

So, the former reason for abstaining is based on a belief in the system but with a wish for certain changes, that would reinvigorate it (or a return to basics), while the latter means rejecting the system as the root of all problems which different parties promise to solve.

Refusing to take part in elections is not uncommon today and is proposed by well-known theorists like Slavoj Žižek or Alain Badiou and in the past has been advocated by a wide array of critics of representative democracy and government. They note the fact that elections do not actually change anything, and not simply because particular people are not suited to govern, but because of the very nature of the system. It cannot be changed piecemeal, only rejected as a whole, they argue.

  

The ones who argue against voting from the perspective of bettering the system without getting rid of it are often the ones endorsing ‘political’ movements, or so-called populists. They see such forces as marking a return to genuine politics after what Francis Fukuyama called ‘the end of History’. When a new movement/party emerges or people like Bernie Sanders or Jeremy Corbyn get into the spotlight, those wishing a return to politics feel like they are actually witnessing it. So, they go back to voting and support new populist mass movements. A Trump or a Marine Le Pen echoes their sentiment of rejecting the Establishment. Tired of patronizing administrators, people embrace a new kind of politics manifestly at odds with the status quo. As these supposed radicals constantly reminds us of this, even if they do not in principle oppose the system, the fact that they receive massive support, speaks volumes about how deeply people are fed up with post-politics.

So, if I decide not to vote, it’s perhaps because: 1) I feel it is meaningless, because things never change; 2) I reject all participants of the election and wish for better politicians. In the latter case, it is easy to see what I should do – engage with the party I most support and do my best that they change for the better, or start my own one. This requires patience and an ability to compromise, to talk to people, to engage in debate. However, it also means I can hope to see some change. In the former case, I am left unsure what to do – if I reject the system, I am side-lined and feel out of sync with the world (election coverage on TV, but I ‘don’t care’); I simply live my life with no hope for change or dreaming one day it will come, but perhaps not in my lifetime.

Before I move on to discussing the issues with not voting, maybe I ought to consider voting, after all.

The main reason for voting is usually a belief that at least this time we all have a duty to ensure someone with a horrendous agenda does not get elected. That is, I might decide to vote because I see a rise to power of some people, who threaten something much bigger than the status quo. After all, it is about avoiding the worst case scenario. Flawed Labour seems a more reasonable choice than five more years of Tory domination. And, you may ask, should not I help to stop a Trump or a Le Pen from government? I might detest Clinton, as did a significant part of her voters, but I might endorse her to save us all from supposed fascism. Here we see that if I am unsure about voting, what motivates me to go to the polling station is not a new-found love for Labour or for Clinton but fear of impeding terror and more suffering. To prevent the worst I choose the lesser evil.

There are obvious ways of criticising this benevolent wish. The system finds pleasure at portraying its enemies as a threat to its very essence and to the stability of our everyday life. If the Establishment is out of ideas, it can always employ fear. Coaxed out of my place on Election Day, I cast my ballot for people I utterly detest because I am horrified by a perspective of Trump or the Front National. The status quo makes me endorse it by making up spectacular encounters between supposed polar opposites.

So if this last try to prove I need to vote proved unconvincing at best, what now? It is clear that the choice between two evils is what is evil about elections. However, two counter-arguments can be presented against abstaining.

First, what kind of system does such a position entail? If we follow the unrepentant Maoist Badiou, it would be communism which is not only unlikely, but disturbingly vague – as if Marx’s formulation wasn’t! If we follow Debord, it would be council communism. If we follow anarchists, obviously we get various forms of self-governance. At best, these ideas are vague. At worst, a distorted ideology might lead to totalitarianism or a more low-key dictatorship. Again, we return to the concept of the lesser evil: the choice between the status quo and Stalin’s Russia or Pol Pot’s Cambodia is a no-brainer. Like those voting for the Establishment’s candidate, we could say that better we elect him or her and relentlessly fight them for the next four or five years than lapse into fascism.

Second, what effect does not voting actually have on our living conditions? That is, if I do not vote, what will change? While I may continue to occasionally entertain dreams about the coming victory of communism or anarchism, I will be forced to carry on with my life, to use social services kindly provided by the system and nothing will change for the better, since at best I could speak at meetings or write essays like the one you are currently reading. As Timothy B. Lee argues: “<…> “principled” non-voters have the luxury of not participating in the political process because millions of others are doing the hard work of making democracy work <…>.”

How to respond to such arguments? Well, obviously no one would like to choose outward dictatorship in the stead of democracy, however flawed, but if at the end of the day the two are less different than we think (as noted by Giorgio Agamben), this choice is obfuscating the innate unity of the Spectacle, to use Debord’s term. Then again, if the system can impose itself on us because it exists, this does not mean it is equal to life itself. As for the supposed laziness of the apathetic voter, who does not want to take part anymore, again, we fall prey to false choices because we still believe in capitalist virtues and we want to see anti-capitalism act in a capitalist way and we want to see some ‘action’ to entertain ourselves, but actions in the context of this system only help it thrive as we waste energy not when we think, but when we take up various spectacular forms of action, taking part in a political circus of colourful protests, contemporary art performances or being Social Justice Warriors – it all is less that futile – it is detrimental to the struggle against capitalism. Nevertheless, I admit it is worth questioning whether your not voting is helpful.

  

So, after all, should you vote on June 8^th? I would say better do not to vote or at least do not to vote Tory, who would lead Britain to more poverty and suffering – stably and under strong leadership. By not voting, you refuse to engage with the system that is leading not only Britain, but the whole world to a catastrophe – ecological, demographical, economic… Vote, if you believe it will bring change. If you vote Labour, you might think you will get kinder capitalism, but the thing is that capitalism is essentially the opposite of kindness. I would be dishonest if I would not admit I enjoyed seeing Labour surge in the polls, but can they deliver? The inert mass of Labour MPs, who supported Blair and Brown, neoliberalism and the Iraq War, is here to stay. Corbyn needs them to win, but they hardly need him. Don’t vote but think, before acting.

Kada gi tie sergantys Vakarai pagaliau mirs?

Jau kurį laiką tapo įprasta kalbėti apie politinių elitų krizę visame pasaulyje, kurią šiemet ryškiausiai įkūnijo du įvykiai – Jungtinės Karalystės sprendimas palikti ES ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Kita vertus, atrodytų, nenutyla kalbos apie „Vakarų saulėlydį“, „Vakarų mirtį“, apie tai, kad „visuomenė serga“, „Lietuva serga“, „Vakarai serga“. Neseniai Seimo narys Rimantas Jonas Dagys sujungė šias dvi minties gijas savo straipsnyje „Ar pripažįstame Vakarų ligas, kurias reikia gydyti?“

Mano paminėta idėja apie „Vakarų saulėlydį“ priklauso vokiečių rašytojui Oswaldui Spengleriui, kuris ją išsakė po Pirmojo pasaulinio karo. Taigi, matome, ši mintis visai nėra nauja. Jeanas Baudrillard‘as jau 1970-aisiais rašė apie plačiai paplitusį mitą, jog „visuomenė serga“. Atrodo, šis mitas niekada nepasens... Prieš šv. Kalėdas, manau, daugelis pastebi straipsnių, apraudančių „materializmą“, „hedonizmą“, „vartotojišką visuomenę“ ir „dvasinių vertybių“ trūkumą, srautą. Dabar apie „Vakarų ligas“ prabilo ir konservatorius, Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Tad ir panagrinėkime, kokią diagnozę jis pateikia.

Dagys pradeda straipsnįį, išvardydamas jau minėtus įvykius ir pridėdamas, jog „<...>  beveik niekam nebekyla abejonių dėl vykstančių sisteminių poslinkių Vakarų visuomenėse.“ Jis iš karto atsiriboja nuo galimybės iš esmės šiuos „sisteminius poslinkius“ išnagrinėti. Kam gi tada rašyti apie tokius svarbius dalykus, jei nesiteikiama jų atitinkamai atidžiai analizuoti?

Toliau jis teigia, kad „ <...> didelė dalis vakarų (sic) visuomenės intuityviai atmeta dabar egzistuojančią tvarką.“ Čia, matyt, ne ta intuicija, apie kurį kalbėjo Rene Descartes‘as, turėdamas omeny supratimą, kai dalykas pasidaro „aiškus ir ryškus“... Ar Dagys nori pasakyti, kad ši atmetimo reakcija yra neracionali, nes remiasi intuicija, o ne mąstymu? Toliau jis teigia, kad „<...> daugeliui žmonių egzistuojanti tvarka tampa vis labiau nesuprantama, o deklaruojamos vertybės neaiškios.“ Dagys, tokiu būdu, suponuoja infantilų ir naivų subjektą, kuris „nieko nebesupranta“, kuriam viskas tampa „nebeaišku“ ir kuris „intuityviai“ jaučia, kad „kažkas netvarkoj“.

Kalbėdamas apie teisę, Seimo narys pademonstruoja tokioms pareigoms nederantį naivumą, išryškindamas vien tokius dalykus, kaip žmonių nenoras tąsytis po teismus. „<...> atsisakę moralinių, vertybinių kriterijų teisėsaugoje ir besistengdami labai detaliai teisės aktuose aprašyti kiekvieną mūsų žingsnį, sukūrėme tokią sudėtingą tvarką, kad jos be advokato suprasti negalime.“ Suprask, sistema bloga, nes nėra lengvai perkandama „paprastam žmogui“. Michelis Foucault Dagiui galėtų paaiškinti, kad šis šiuolaikinės valstybės noras „labai detaliai teisės aktuose aprašyti kiekvieną mūsų žingsnį“ yra ne atsitiktinis, o totalizuojančios valdymo logikos, „Gouvernementalité“, dalis. Giorgio Agambenas pridėtų, tęsdamas Foucault mintį, kad pati gyvybė atsidūrė valstybės dėmesio centre ir tapo valdoma, kas lemia biopolitikos įsigalėjimą. Disciplinavimas ir biopolitika sudaro būtiną dabartinės politikos pagrindą. Tai, kad teisinė sistema yra „per sudėtinga“, toli gražu ne didžiausia jos problema.

Kalbėdamas apie ES, Dagys teigia, kad „<...> ES kūrėsi valstybių pagarbos viena kitai pagrindu, jos jėga buvo sugebėjimas kūrybingai, lanksčiai išnaudoti esančią ekonominę, kultūrinę įvairovę solidariai sprendžiant visiems svarbius klausimus. Deja, <...> ES institucijų veikla tampa savitikslė, besistengianti visus „suvienodinti“.“ Įdomu, kokią „ekonominę įvairovę“ globalaus kapitalizmo sąlygomis įžvelgia Dagys? Taip pat, argi, plėtojantis laisvajai prekybai, nėra natūralu kad viskas suvienodėja? Jo priekaištai vėl atrodo naivūs. Foucault aptarta disciplinarinė visuomenė bei biopolitika kaip tik ir numato tokį „suvienodinimą“.

Toliau Dagys išdrįsta kalbėti atviriau. „Esame prieš mirties bausmę nusikaltusiems ir įteisiname vis mažiau varžomą eutanaziją ne tik ligoniams, seneliams, bet ir vaikams, ir atimame teisę gyventi pradėtiems, dar nieko (sic) nenusikaltusiems sūnums ir dukroms...“ – ironizuoja Seimo narys. Ar aš teisingai supratau ir Dagys palaiko mirties bausmę, apgailestaudamas, kad jos atsisakoma? Be to, ar jis nori „teisę į gyvybę“ sukabinti su tuo, kad esi „niekam nenusikaltęs“? Tad, gaunasi, kad abortas yra blogai, nes „vaikas juk dar nieko blogo nepadarė“. O štai žmogus, „padaręs kažką blogo“, gyventi nevertas. Taigi, gyvybė yra ne nelygstama vertybė, o priklauso nuo vertinimo. Atrodo, kad Dagys pats stoja į biopolitikos, politikos, kuri siekia kontroliuoti gyvybę, pusę. Teisės spręsti apie gyvybę jis, panašu, visai neatmeta, tik siūlo ją pritaikyti pagal „vertybes“.

„Vietoje pagarbos vienas kitam vartojame sąvoką – tolerancija, kurią dažnas supranta kaip toleravimą blogų dalykų.“ – skelbia konservatorius. Jis vėl suponuoja kažkokį subjektą, kuriam viskas yra neaišku ir nesuprantama, kuris vadovaujasi ne protu, o intuicija, o jeigu jau ką „supranta“, tai štai šitaip, visiškai klaidingai. „Giname moterų teisę nuogoms protestuoti prieš jas erzinančius dalykus ir neleidžiame vaikščioti po rūbais pasislėpusioms musulmonų moterims...“ – aprauda Vakarų ydas Dagys. Ar jo svajonė būtų, kad ir anos, susierzinusios moterys vaikščiotų „pasislėpusios po rūbais“, kaip musulmonų moterys (įdomu, kad jis sako „musulmonų moterys“, o ne „musulmonės“, tuo lyg pabrėždamas priklausymo musulmonams (vyrams?) momentą)? Ir šiaip jis mato tik dvi galimybes, bent jau tik dvi laiko vertas aptarimo – „nuogos susierzinusios moterys“ ir „po rūbais pasislėpusios musulmonų moterys“. Pagal analogiją, matyt, yra ir „išsidažę gėjai odinėmis trumpikėmis“ bei „tikri vyrai su treningais“. Tarp šitų dalykų mes turime pasirinkti. Abu poliai suponuoja vienas kitą ir taip vyksta, atrodytų, nesibaigianti diskusija.

  

Dagys teigia, jog „<...> Bažnyčia – tai ne pastatai ir vyskupai, bet visi tikintys laisvi piliečiai...“, taigi, negalima riboti Bažnyčios teisę „pasisakyti“, tuo pat metu leidžiant ‚liberaliai“ pasisakyti kiekvienam. Tačiau ar tai „visi tikintys laisvi piliečiai“ pasisako, kai išreiškiama „Bažnyčios nuomonė“? Ir kas mano, kad „Bažnyčia yra pastatai“? Kuo Dagys laiko savo oponentus?

Galiausiai, jis pareiškia: „Gal todėl didelei daliai žmonių tampa vis labiau patrauklios radikalų deklaruojamos „paprastos“, bet primityvios vertybių sistemos, ar net radikalių islamistų nuostatos?“ Tad, Dagys supranta islamizmo patrauklumą ir dėl jo netiesiogiai kaltina „sergančius Vakarus“. Panašiai teigia dešinieji radikalai. Kaip jau matėme su „musulmonų moterų rūbais“, Dagiui pasaulietiškumas vargu ar atrodo verta ginti vertybė. Ar iš tikrųjų tokiems konservatoriams reikia liberaliosios demokratijos, kurios krizę čia nagrinėja Dagys? O gal ji yra nesuprantama, pernelyg sudėtinga eiliniam piliečiui ir nesiremia „vertybėmis“? Ką tiksliai Dagys priešpastato dešiniųjų radikalų „primityvioms vertybių sistemoms“? Ar apskritai jam reikia kažką joms priešpastatyti, juk visas jo tekstas kalba apie „esamos tvarkos“ blogybes ir racionalizuoja pasirinkimą tą tvarką atmesti – tiek balsuojant už radikalus, tiek palaikant radikalų Islamą. Juk, jeigu žmones ten traukia intuicija, ką jau čia padarysi...

Kalbėdamas apie politiką, Dagys tradiciškai graudenasi, jog opozicija nuolat nesutaria su pozicija. Tačiau visiškas sutarimas savaime visai dar nėra joks gėris. „Rinkėjas ne išklausomas, o jis pamokomas.“ – teigia Dagys. Tačiau ar jis pats ir jo atstovaujami TS-LKD tuo uoliausiai ir neužsiima? Ar ne konservatoriai puola paaiškinti kiekvienam/ai, kas yra „šeima“, „tradicinės vertybės“, ar ne jie aiškina, kad už juos nebalsavusieji viso labo jaučia nostalgiją sovietmečiui ir yra nepribrendę suvokti, kad „There is no alternative“, kaip sakė Margaret Thatcher, arba, kad tik jie „apgins nuo Rusijos grėsmės“? Dagys toliau pažeria dar daugiau keistų pamąstymų, pavyzdžiui, „[P]rie tokios tvarkos labiau pritampa žmonės, gyvenantys sostinėse, todėl vis labiau skiriasi ten gyvenančių ir likusios valstybių dalies žmonių nuomonės.“ Tačiau, mūsų šalies atveju, būtent sostinės gyventojai ir balsavo už konservatorius, kurie, kad ir ką manytų Dagys, yra politinis elitas, kurį ir Lietuvos rinkėjai atmeta.

Dagys siekia ne paaiškinti „elito krizę“, o iš jos pasipelnyti, pasinaudojant „paprastų žmonių“ pykčiu ir nesupratimu „kas vyksta“, apeliuoti į „intuicijas“ ir toliau skleisti mitą, kad „visuomenė serga“, tuo pagrindžiant būtinybę „grįžti prie pradų“. Matome, kad elitas perima radikalų retoriką, kad išlikti valdžioje. „Dauguma žmonių Lietuvoje ilgisi tradicinių vertybių ir nesijaučia atstovaujami, šią tendenciją atspindi ir visuomenės nuostatų pokyčiai pasaulyje.“ – teigė ir Paulius Saudargas. Tad mums siūlomos tos pačios dešiniųjų radikalų idėjos, tik gražesnėje pakuotėje... Tačiau kada gi Vakarai, kurie jau tiek ilgai serga, mirs – jie vis nemiršta, todėl mitas apie „sergančią visuomenę“ bus vėl ir vėl kartojamas, kas jau senokai vargina; tai noras priversti mus pasijusti kaltais dėl „Vakarų dekadanso“ ir laukti apvalančio kosminio gaisro, ar tai būtų „grįžimas prie pamatinių vertybių“, ar dešinieji radikalai (jei tarp jų esama skirtumo), tačiau, galiausiai, tai tuščia retorinė priemonė, slepiantį gilesnės analizės trūkumą.

Atsiskleidimas ir apsinuoginantis subjektas

Turbūt dažnas skaitytojas yra matęs antraščių, tokių kaip „Netradicinės orientacijos neslepiantis vyras prabilo apie...“, „Jausmų neslepianti moteris ryžosi nebetylėti...“ ir t.t. Man įdomu, kokį pasaulio suvokimą tokios antraštės (ir straipsniai, knygos) slepia. Pirma reakcija, aišku, dažnai yra banalus pasakymas „Ko jie lenda į viešumą? Sėdėtų kur nors tyliai...“, visiškai neapmąstant giluminių tokio diskurso implikacijų. Čia aš visai nenagrinėsiu, kodėl ir ar teisėtai kas „skelbiasi“, bet analizuosiu tokio kalbėjimo būdo, taip sakant, atskleidžiamus dalykus.

Visų pirma, tikrai dera atkreipti dėmesį į tai, kad „X neslepiantis asmuo“, kaip figūra, numato tai, kad ta figūra yra unikali ir išimtinė, t.y. paženklinta buvimo kitokiu ir dargi paženklinta gesto, kuriuo žinojimas apie tą kitoniškumą yra atskleidžiamas – šis gestas yra laikomas drąsa, atvirumu, nuoširdumu, solidarumu. Neslėpti kažko reiškia tapti tapatybės nešiotoju (tapatybė tų, kurie turi savybę būti X). Ir tai reiškia įsisteigti kaip tokiam/ai nešiotojui/ai per atsiskleidimą.

Kita vertus, ir tai dar svarbiau, manau, viešas tokių straipsnių, pranešimų skleidimas iš esmės postuluoja, kad kiti, kurie tikrai ar tariamai turi savybę būti X, tai slepia. Banaliai tariant, jei kažkas spaudoje atvirai paskelbia apie savo lytinę orientaciją ir yra pristatomas kaip „neslepiantis“ jos asmuo, automatiškai suponuojama, jog kiti ją neva slepia ir verti arba padrąsinimo (kad atsiskleistų) arba peikimo (kam slepia?). Kita vertus, visiškai neaišku, kaip tinkamai ko nors neslėpti. Pvz., ar važiuodamas viešuoju transportu, aš slepiu ar neslepiu savo lytinę orientaciją? Ar yra minimalūs reikalavimai neslėpimui, pvz., kiek žmonių reikėtų informuoti apie tai, kokias mažuma mane (visuomenės akyse) paverčiančias savybes turiu, kaip užtikrinti, kad jie nepamirštų, nesuprastų neteisingai ar tikrai atkreiptų dėmesį į tai, ką aš jiems sakau? Juk kas nori būti tuo bailiu ar streiklaužiu, kuri/s slepia kažką – juk pasakydamas, kad esu, pvz., veganas, aš padidinsiu žmonių sąmoningumą! Pasakydamas, kad, tarkim, turiu psichikos sutrikimą (pvz., šizofreniją), aš irgi skatinsiu žmonių susirūpinimą tokiais, kaip aš žmonėmis! Akivaizdu, kad nenorėti to aš negaliu ar bent neturiu teisės. Vengdamas pasirodyti slepiančiu kažką, aš turiu visokeriopai skleisti informaciją ir dalintis patirtimi: juk geriau tikrai įsitikinti, kad padariau, ką galėjau, negu baimintis padaryti per mažai...

Toks kalbėjimas gali būti analizuojamas keliais būdais. Visų pirma, Michelis Foucault nagrinėja, kaip išpažintis iš kažko, kas išgaunama kankinimais, virto tuo, apie ką žmones kamantinėjo psichoanalitikai, o dabar tapo internalizuota – žmonės patys mielai šneka apie viską. Žinojimas, kurį reikėjo išgauti, dabar sklinda pats, nes visi nori išsisakyti. Žmonės keistai tiki, jog galia priklauso ne tam, kas klausosi, o tam, kas kalba...

Kita vertus, mums pravers Marshallo McLuhano teorija, kuri, nors skamba keistai, visgi, yra verta dėmesio. McLuhanas, kalbėdamas apie medijas, teigia, kad gyvename „elektros amžiuje“, kuris pakeitė „Gutenbergo epochą“, t.y., amžius, kai dominavo spausdintas žodis. Su šiuo perėjimu medijų teoretikas sieja kelis svarbiausius pokyčius: „globalaus kaimo“ atsiradimą ir atgimstantį tribalizmą bei tai, kad subjektas išsiplečia iki pasaulio dydžio, mat elektra pratęsia ne kokią vieną mūsų juslę ar galią, o centrinę nervų sistemą. Taigi, supaprastintai tariant, žmogaus nervų sistema elektros amžiuje sujungta su visų kitų pasaulio gyventojų nervų sistemomis. Pažymėtina, kad McLuhanas šią teoriją išvystė iki interneto, kada ši mintis atrodo suprantamesnė. Iš esmės, subjektui, kuriam kitados reikėjo vienumos, kad skaitytų ir suvoktų informaciją, dabar reikia sujungimo su kitais į bendrą tinklą. Tuo, matyt, paaiškinama, kodėl šiais laikais daug kas reaguoja labai isteriškai į bet kokius įvykius pasaulyje ir stengiasi prisidėti prie tam tikro neva bendruomeniškumo socialiniuose tinkluose. Asmuo savo vidurius nešioja vietoje drabužių, tad turi kompulsyviai dalintis viskuo ir priimti tai, reaguoti į tai, kuo dalinamasi su juo. Privatumo elektros amžiuje nėra ir būti negali.

Taip pat, čia įsidėmėtina kaip savotiškai Deleuze‘as ir Guattari kalbėjo apie subjektyvumą – apie viruso subjektyvumą, apie upelio subjektyvumą, apie ne-asmeninį subjektyvumą. Todėl internete dalykai „plinta“, Feisbukas „sprogsta“ ar „pratrūksta“. Taip pat, ateina naujasis tribalizmas, kuris labiausiai pasireiškia identity politics. Išlaisvėjimas ir mažumų emancipacija pasiekiami visiškai nuasmeninant asmenį. Žmogus tampa „atstovu“ savo rūšies ar porūšio, kuris jose atpažįsta save. Jei ne viešojoje erdvėje – tai kur tos patirtis gali būti saugomos, jei subjektyvumo jau nebėra? Sakyčiau, nervų sistemos pratęsimas elektra ir Deleuze‘o su Guattari idėja apie paviršius, kuriuose procesai vyksta iki subjektyvumo, tam tikra prasme panašūs: abu numato, jog individas ištirpsta bendroje nervų sistemoje ar rizomatinėse „sistemose“, pvz., grybienoje.

Gal šitas teorinis ekskursas pasirodys kiek per sudėtingas ir nuobodus, tačiau manau, kad jis tikrai daug ką paaiškina. Atsiskleidimas ir kažko neslėpimas yra naujas buvimo būdas, būdas, kaip žmogus funkcionuoja tapatybių jūroje. Informacijos perdavimas kitiems iš esmės sudaro tokio žmogaus egzistencijos esmę. Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, mums siūlomas buvimas atviruku kaip egzistencijos etalonas. Taigi, toks vaikščiojantis ir kalbantis atvirukas negali staiga nustoti funkcionuoti – jo programa tokia ir ne kitokia. Jis yra botas. Neveikdamas kaip atvirukas, toks žmogus visai nustoja egzistuoti.

Apskritai, ne vien neslėpimas, bet ir susirūpinimas yra esminiai šiuolaikinio gyvenimo bruožai. Visi nuolat reiškia susirūpinimą ir yra empatiški kitiems, nes iš esmės yra visiškai atviri įtakai. Kaip vieninga nervų sistema, jie negali nejausti, jie reaguoja. Todėl dabartiniame diskurse, ypač tai pastebėtina naujienų portalų antraštėse, vyrauja reakcijos ir reflekso motyvai. Žmonės nebemąsto, nereflektuoja. Jie tik reaguoja, juos tampo konvulsijos. Jų nervų galūnėlės yra atviros, jie neturi odos, negali pasirinkti, ką mato, ką girdi, ką užuodžia ar ką patiria.

Galiausiai, apsinuoginantis subjektas, kurį paminėjau pavadinime, primena ir Giorgio Agambeno teoriją apie „bare life“, kuri skiriama nuo „qualified life“. „Nuoga gyvybė“ yra grynai biologinė gyvybė. Tai gyvybė, kuri bendra visiems, ir kurią, anot Agambeno, užvaldo valstybė. Ji pasirodo kaip įspėjimas, kas lieka iš žmogaus, kuris redukuojamas iki biologinio prado. Juk „nuoga gyvybė“ yra koncentracijos stovyklų kalinių gyvybė, visų beteisių gyvybė. Mums primetamas diskursas, kuriame egzistuoti reiškia atsiskleisti ir neslėpti nieko, galiausiai, reiškia mūsų subjektyvumo niveliavimą ir mūsų redukavimą iki konvulsijų tampomų empatiškų ir emocingų gyvūnų; net tai, kas neslepiama, dažnai tiesiogiai turi biologinį aspektą (lytinė orientacja, psichikos sveikata, sveikata apskritai). Tik tiek iš mūsų telieka.

Nepaslėptis, apie kurią kalbėjo Martinas Heideggeris (jis taip vadino tiesą), ironiškai virto sadomazochistiniu atvirumu be teisės į privatumą. Ką reiškia atsiskleisti, jei ne plačiai atlapoti ploščiaus skvernus miškelyje šalia takelio; ką reiškia nebeslėpti, jei ne kompulsyviai išpažinti viską pasauliniam teismui; atvirumo akimirka slepia savyje teismą ir medicininę komisiją, kur tu ir aš tampame mėsos gabalais.

Ar man tikrai „dzin“?

Štai jau šį sekmadienį vyks Seimo rinkimai. Jau senokai girdime raginimus balsuoti, partijos varžosi dėl rinkėjų simpatijų, nors dažnas pastebi, kad rinkimų kampanija – ir vėl nuobodi. Tačiau aš jau žinau, kad rinkimuose tikrai nebalsuosiu. Pasak žmonių, raginančių jaunimą eiti prie balsadėžių, kviečiančių pasakyti „Man ne dzin“, man kaip tik „dzin“ – esu abejingas, man nerūpi šalies ateitis, esu nepilietiškas, per mane į valdžią gali ateiti radikalai, už mane gali nubalsuoti kokie nors nesupratingi, papirkti ar neišsilavinę rinkėjai, galiausiai, aš neturėsiu teisės kritikuoti kitų rinkėjų išrinktų Seimo narių ir naujos valdžios – juk nebalsavau. Kaip galėčiau pasiteisinti? Bet aš pabandysiu – jums spręsti, ar įtikinau.

Rinkimai yra tuščias spektaklis kai iš esmės nėra pasirinkimo ir kai neįmanoma jokia alternatyva esamai tvarkai. Kaip pastebėjo vokiečių filosofas Herbertas Marcuse, mes, gyvenantieji poindustrinio kapitalizmo laikais, gyvename ir vienamatėje visuomenėje, kuriai yra būdingas iracionalus racionalumas, kai protingomis priemonėmis siekiama neprotingų tikslų, ir visiškas alternatyvų mąstymo negalimumas. Taigi bet kokios pažiūros čia tinka tol, kol jos įsilieja į status quo kaip lygiai bevertis elementas. Kiekvieno iš mūsų nuomonė laikoma svarbia todėl, kad ji nieko nereiškia. Mes įsivaizduojame status quo esant natūraliu mūsų išgyvenimų fonu, tad jos kritiškai nevertiname, taikydamiesi prie mums primetamų standartų (juk nekritikuojame kapitalizmo, veikiau stengiamės praturtėti). Kita vertus, alternatyva yra visiškai neįmanoma, nes sistema asimiliuoja bet kokią naują idėją. Pasak Slavojaus Žižeko, Alaino Badiou ir kitų kairiųjų mąstytojų, mes gyvename post-politinėje tikrovėje, todėl politiškai nieko seniai nebegalime spręsti, nes yra atsisakoma „ideologijos“; tikima, kad visus nesutarimus ir klausimus išspręs technokratų valdžia: specialistai, analitikai, ekspertai. Jie, žmonės be jokių politinių preferencijų, nešališki ir dirbantys, o ne politikuojantys, viską sutvarkys geriausiu įmanomu būdu. Tuo pat metu, daugelis klausimų jau yra išspręsti, partijos sutaria dėl svarbiausių dalykų, šalies vystymosi gairių. Žižekas priduria, kad kylanti vadinamoji alternatyva – „kapitalizmas su vertybėmis“ Rusijoje, Turkijoje, arba savotiška jo versija Azijoje, yra ženklas, jog kapitalizmas gali apsieiti be demokratijos ir pasukti link technokratijos su populistiniu fasadu („šeimos vertybėmis“, „morale“, „tradicijomis“). Demokratija šiuo metu pasaulyje „veikia“ bemaž visur: net Šiaurės Korėjoje ir Saudo Arabijoje reguliariai vyksta rinkimai. Yra būtina atrodyti demokratiškam, tačiau tuo pat metu stiprėja įsitikinimas, jog stabilumas ir tęstinumas yra svarbiausia. Aišku, kad tai reiškia pasirinkimo atėmimą iš rinkėjų, bet rinkėjas turi tikėti, kad tai jis renkasi. Pati vienamatė visuomenė nepripažįsta, kad yra ideologiška. Kadangi iš esmės dėl visko yra susitarta iš anksto, yra tik skirtumai tarp skirtingų vykdymo būdų, vienamatėje visuomenėje be tikro pasirinkimo balsuoti neverta.

Aišku, galima klausti, ką visa tai turi bendra su Lietuva? Galime, aišku, atmesti Marcuse's ir Žižeko bei kitų teorijas ir eiti toliau, tačiau matosi, kad minėti dalykai Lietuvoje puikiai pastebimi: visos partijos sutaria dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo ir finansavimo krašto apsaugos sistemai didinimo; didžiosios partijos iš esmės sutaria dėl Darbo Kodekso liberalizavimo būtinumo; dar didesnis sutarimas dėl to, jog aukštasis mokslas turi priklausyti nuo Rinkos poreikių, visos partijos sutaria, kad humanitarinių ir socialinių mokslų nereikia, nes jie nenaudingi, taip pat dėl tokių esminių nuostatų, kaip kad žmogus turi būti konkurencingas, našus ir visokeriopai produktyvus. Partijos, tokiu atveju, yra šiuos klausimus išsprendusios, visiškai neatsiklaususios rinkėjų. Šios temos laikomos pernelyg svarbiomis, kad dėl jų būtų diskutuojama iš viso. Iš esmės, rinkėjams siūloma rinktis budelį nuosprendžiui, kuris jau seniai yra priimtas, įvykdyti. Lietuvos politikoje vyrauja stulbinamas sutarimas. Tam, kad jis nebūtų toks akivaizdus, mums pateikiamas vaizdas, esą, priešingai, vyksta labai arši ideologijų kova, nors esminiai klausimai jau seniai išspręsti. Kuriamos dirbtinės problemos, dėl kurių būtų galima nuoširdžiai kovoti – „šeimos vertybės“, Seimo narių skaičiaus mažinimas, įvairiausi siūlymai didinti algas, rungtyniaujant, kas daugiau, ir t.t.  Galiausiai, mūsų politinei kampanijai savo autoritetingu žodžiu vadovauja užsienio kapitalo bankų analitikai, politologai ir ekspertai, kurie kviečiami vertinti, kas nugalėjo debatuose, kas teisus, kas protingas, kieno pasiūlymai racionalūs ir įgyvendinami, o kas viso labo šneka nesąmones. Lietuvos Laisvosios Rinkos Instututas, skandinaviškų bankų atstovai ir kiti ekspertai pateikiami kaip visiškai nešališki ir siekiantys gero mums visiems. Pagaliau, Lietuvoje realiai neegzistuoja alternatyvos Kairėje. Nors šalį jau ketverius metus valdo neva kairieji, grąžintas privalomas šaukimas į kariuomenę ir įvestas neoliberalus Darbo Kodeksas, streikuojantys mokytojai laikomi priešo agentais, o protestuojantys žmonės – papirktais, vis dar neįteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, atrodo, taip niekada ir nebus įvesti progresiniai mokesčiai. Tai, kad dėl Darbo Kodekso vadinamieji kairieji sutaria su liberalais ir konservatoriais, pasako daugiau negu bet kokia agitacija. Aišku, globalaus kapitalizmo akivaizdoje alternatyvos apskritai sunkiai pamąstomos. Mes matome, kad sutarimas dėl esminių klausimų, jų išvalymas nuo aiškiai suvokiamos ideologijos, siekis matyti prie valdžios kuo daugiau technokratų be ideologinių nuostatų, tiesiog šiaip sau „dirbančių“, apskritai aršus nenoras matyti idėjų ar pasaulėžiūrų kovos, pasikliovimas Rinkai atstovaujančiais ekspertais, kaip visų dalykų matu, paverčia rinkimus nevertu dėmesio spektakliu.

Tačiau svarbiausias argumentas, kurį meta raginantieji pareikšti pilietinę valią rinkimuose, yra piktdžiugiškas pakrizenimas „Vis tiek ką nors išrinks“. Atseit, pats kaltas, jei su mumis nenori žaisti. Mes raginami rinktis mažiausią blogybę, bet ką, tik kad rinktis, o jei ne, esame gąsdinami „radikalais“, kurie esą tuoj tuoj ir ateis, vos tu nenueisi prie balsadėžės. Taigi, iš po lovos lendantys radikalai, kurie viską tuoj sugriaus, yra būdas pagyvinti, sudominti rinkėjų mases. Jei dabar jų nėra – atsiras, vos tik tu imsi ir nenueisi į rinkimus, žodžiu, su rinkėjais elgiamasi kaip su neklusniais vaikais. Šitie vadinamieji radikalai funkcionuoja kaip visada čia pat esanti grėsme. Tačiau, apsidairius mūsų šalyje, radikalų grėsmė atrodo nusirašyta iš užsienio politologijos vadovėlių. Kitas baubas, kurį mums paruošė raginantieji balsuoti, yra runkeliai, tamsūs, neišsilavinę kaimiečiai ar už alų nupirkti rinkėjai, kurie, esą, nubalsuos už mus, jei mes, tie, gerieji, protingieji ir ne-runkeliai, nesusiprasime. „Man ne dzin“ puslapis „Facebook“ tinkle puikiai parodo, kaip tai atrodo: neskoningas, klasistinis šaipymasis iš sukarikatūrintų marozų ir fyfų, kaimiečių ir prasčiokų, kokius įsivaizduoja iš savo dramblio kaulo bokšto besižvalgantis tūlas hipsteris, čia funkcionuoja kaip būdas mobilizuoti jaunuolius, mintyse sakančius „aš ne toks/ia“. Tuo pat metu sakoma, kad „netgi jie“ balsuos – taip kaipgi tu? Vaizdo klipuose naivų ir tyrą jaunimą į rinkimų apygardą vilioja show pasaulio garsenybės. Tuo pat metu išlaikoma pagarbi tyla apie tai, už ką reikia balsuoti. Vakarų šalyse įprasta, kad prieš rinkimus visi šalies laikraščiai paskelbia, už ką, jų manymu, reikia balsuoti. Juk aišku, kad spauda nėra ir negali būti nešališka, tik pas mus vis bandoma vaidinti nešališkumą, kai kur kas protingiau būti atvirai deklaruoti šališkumą. Taip Lietuva atrodo visai „nu-ideologinta“, kadangi viešai girdime tik šališką agitaciją ir ekspertus, kurie juk nešališki. Taigi, paprasčiausiai tikima, kad „pasirinkimas yra“, tačiau įrodymų, kad yra, nėra. Tačiau, kas iš to, kad aš nebalsuosiu – juk ir iš tikrųjų, Seimas vis tiek bus išrinktas. Todėl reikią „jungtis prie chebros“, sudalyvauti tam tikrame show, tam tikrame žaidime, pajusti azartą, sportinį interesą, kaip per krepšinio rungtynes. Galiausiai, nebalsuojantieji pagal nutylėjimą laikomi tais, kuriems „tas pats“, „dzin“. Pridedama, kad „jeigu nebalsavai, tai neturi teisės kritikuoti“. Bet gal kaip tik atvirkščiai: jei tu balsavai rinkimuose, kur niekas nesprendžiama, tai vis tiek sutikai su tuo, kad valdžia, kuri bus išrinkta, bus teisėta. Ji atstovaus ir tave, nes įsiliejai į Bendrąją Valią (kaip sakė Rousseau). Čia panašiai kaip lažybose: jei sutikai atlikti ką nors kvailo (nusidažyti plaukus mėlynai ar palakstyti visiškai nuoga/s gatvėmis), jeigu praloši, o kai praloši (tikėjaisi kad laimėsi), tai imi priešintis ir sakyti, kad tai „nesąmonė“ (panašiai būta su referendumu dėl JK išstojimo iš ES). Tai jau ne – sutikai su pasirinkimu, tai ir sutikai su galimybe, kad pralaimėsi. Kaip tik, nebalsuodamas, gali kritikuoti naująją valdžią, nes atmetei pasirinkimą – tai irgi pasirinkimas. Tai, kad, anot Mažvydo Jastramskio, mažas rinkėjų aktyvumas iki šiol nepadėjo pakeisti politikos kokybės į gerą, nereiškia, kad turiu dalyvauti rinkimuose, nes „tai vis vien įvyks“. Tad iš mūsų norima atimti ir pasirinkimą atmesti mums primetamą pasirinkimą. Jeigu visi iki vieno nedalyvautų – atsirastų viltis kažką pakeisti. Iš esmės, mums sakoma, jog padėtis su partijomis Lietuvoje labai bloga, bet, jei nebalsuosi, bus dar blogiau. Bet kam balsuoti, jeigu vis tiek bus labai blogai? Visuomenė turi spausti politikus leisti rinkėjams patiems pasirinkti, kaip toliau gyventi, pateikiant skirtingas programas, kurios būtų iš tiesų skirtingos, ir padėtų rinkėjams apsispręsti, ko jie nori – šauktinių ar profesionalios kariuomenės, neoliberalaus Darbo Kodekso ar kokio alternatyvaus varianto, aukštojo mokslo kaip Rinkos tarnaitės ar savarankiškos srities sampratos ir pan. Tada balsuoti būtų dėl ko ir būtų vietos rimtoms diskusijoms dėl esminių klausimų, o ne vienadieniams pažadams. Tam reikia atsakingai atsisakyti netikro pasirinkimo. Taigi, reikia nebalsuoti.

Gyvendami vienamatėje visuotinio sutarimo dėl šauktinių, būtinybės didinti finansavimą krašto apsaugai ir mažinti darbuotojų apsaugą, būtinybės didinti žmogaus konkurencingumą ir atsikratyti humanitarinių mokslų, noro kontroliuoti žmogaus gyvenimą nuo pradėjimo iki mirties, visuomenėje, kur politinių klausimų nebeliko, o yra vien techniniai, apie kuriuos mums papasakos ekspertai, pasiūlysiantys ir kaip juos išspręsti, demokratija tampa atgyvena, kuri palaikoma tik dėl to, kad visuomenė legitimuotų tai, kas su ja yra daroma ir būtų paskui ką kaltinti, kad „patys išrinkote“. Kad ir kaip mus gąsdintų didžiuoju Kitu, ar tai būtų radikalai, o gal prasčiokai, kurie, jeigu ne mes, ims ir išrinks vėl tuos, kurie daugiausia žada, tai vargiai užmaskuoja pasirinkimo nebuvimą, politinio elito skurdumą, idėjų trūkumą, diskusijų nerimtumą, skirtumų tarp Kairės ir Dešinės išnykimą visą persmelkiančios Rinkos naudai. Ir mus kviečia rinktis racionaliai tarp iracionalių pasiūlymų. Demokratija bus vėl prasminga tik atsisakant tuščio pasirinkimo. Todėl aš nebalsuosiu. Nes man ne dzin.

Dar kartą apie nebalsavimą

Kas yra svarbiau – balsuoti, ar balsuoti už vertus to politikus? Mums vėl ir vėl sakoma, kad balsuoti yra būtina, nes... yra būtina. Balsuoti nesvarbu už ką, tačiau svarbu išlaikyti visuotinį tikėjimą, kad pasirinkimas yra, kad mes, rinkėjai, renkamės. Kad tai smagu ir įdomu, bet sykiu svarbu ir yra atsakingas poelgis.

Ypač balsuoti raginamas jaunimas. Kai pirmą kartą balsavau, per praėjusius Seimo rinkimus, per daug negalvojau apie tai, kad balsuoju pirmą kartą. Tuomet maniau, kad visi piliečiai privalo balsuoti, kad pasirinkimas yra, dar ir kaip yra – jei ne aš ir kiti, mąstantys kaip aš, vėl bus išrinkti (runkelių ir degradų balsais) kokie nors populistai ar „gelbėtojai“. Tikėjau, kad jaunimas turi aktyviau domėtis politika ir būtinai balsuoti, kad atsverti tuos neišsilavinusius, prasigėrusius, dažnai ir papirktus rinkėjus, kurie į valdžią renka tuos, kas daugiausia žada. Pats ilgą laiką buvau TS-LKD šalininkas, nors vienmandatėje apygardoje balsavau už Liberalų Sąjūdžio kandidatą. Taip atrodė teisinga, logiška ir protinga – balsuoti už vertybes, už stabilumą, už sąžiningumą, už vakarietiškas vertybes. Kas pasikeitė? Dabar laikau save kairiųjų pažiūrų ir nieku gyvu nepalaikyčiau šauktinių kariuomenę remiančių, nuolat apie „šeimos vertybes“ kliedinčių ir privatizuoti viską, ką tik įmanoma, norinčių radikaliai liberalių ekonomiškai ir radikaliai konservatyvių socialiai konservatorių ar korupcija savo rinkėjus hipsterius ir jaunuosius profesionalus nuvylusių, LGBT teises tik žodžiais, o ne darbais remiančius, šauktinių kariuomenės grąžinimą palaikančius ir taip pat viską privatizuoti ketinančius liberalus. Bet juo labiau neįsivaizduoju savęs balsuojančio už progresinius mokesčius eilę metų žadančius ir taip niekada jų ir neįvesiančius, neoliberalųjį Darbo Kodeksą prastūmusius ir šauktinių kariuomenę grąžinusius, LGBT teises taip pat vien žodžiais remiančius socialdemokratus. Dar daugiau, aš apskritai nematau pasirinkimo šiuose rinkimuose, kur dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo susitarta iš anksto, dėl finansavimo didinimo krašto apsaugos sistemai susitarta iš anksto, kur visos partijos vienokia ar kitokia forma stumia „šeimos vertybes“, vieni pateikdami šeimą, kaip „prigimtinę“ ir paremta „vyro ir moters santuoką“, kiti žadėdami įtraukti į „šeimos šventę“ ir „kitokius“. Visos partijos, regis, susitarė dėl to, kad reikia „didinti konkurencingumą“, „skatinti užsienio investicijas“ ir „liberalizuoti darbo santykius“, rengti vaikus mokykloje, ne, ne mokslams, o šeimai, karjerai, kariuomenei. Paskaičius partijų programas, nukrečia šiurpas dėl to, kiek mūsų gyvenimas, anot politikų, turi būti valdomas nuo pradėjimo iki mirties. Viskas dėl to, kad būtume darbingi, sveiki ir patenkinti, užimti visą laiką ir neturėtume laiko mąstyti. Tokia išvada peršasi, paskaičius rinkimines programas, kuriose skiriasi tik akcentai. Vieniems valstybė nustatytų, ką reikia mokytis, o ko ne, kitiems – Rinka, vieniems ugdyti reikia patriotus, kitiems – patriotus ir konkurencingus, darbo rinkos virptelėjimams atliepiančius specialistus. Visi nori, jog žmogus mokytųsi visą gyvenimą, jog niekada nebaigtų mokyklos, nes joks diplomas tavęs neišgelbės, nes Rinka gali bet kada pašaukti stoti į kitą tarnybą. Tačiau gal aš vienas toks paranojikas, daugumai konkurencingumo skatinimas ir vaikų užimtumas, privalomas ikimokyklinis ugdymas ir t.t. atrodo geri tikslai.

Galiausiai, girdime, kad „toks gyvenimas“, kad „tokie laikai“. Bet kaip aš galiu balsuoti už tuos, kurie nori paversti mane robotu, kuris tik konkuruoja, dirba, dauginasi, vykdo visas reikalingas funkcijas ir pasiruošęs bet kada iš siuvėjo virsti inžinieriumi, iš teisininko – IT specialistu. Kur kiekvienas bus „priverstas norėti“ ir „sudomintas“. Kur visi politikai žada skatinti tik tiksliuosius mokslus ir apskritai viską, kas naudinga Rinkai ir šaliai dabar. Humanitariniai mokslai, jei nekuria pridėtinės vertės, yra absoliučiai nereikalingi. Menas reikalingas tik kaip kūrybinės industrijos, meno ir verslo simbiozė. Visos partijos tai siūlo, nuo tų, kurie realiai pretenduoja į valdžios formavimą iki marginalų. Rinkėjui dėl viso šito neleidžiama pareikšti nuomonės. Iš esmės, mums siūloma susipažinti su faktu, kokio žmogaus reikia, koks žmogus bus ugdomas. Ar sąžininga iš manęs reikalauti, kad aš savo balsu legitimuočiau visa tai? Vienamatėje visuomenėje, kur pasirinkimo nėra, kur yra daugybė mažų pasirinkimų, daug „įvairovės“, bet pati vienamatė visuomenė, anot Herberto Marcuse‘s, yra tiek įsitvirtinusi, kad jos ir kritikuoti tampa jau nebeįmanoma. Ką man daryti, kaip rinkėjui, tokioje situacijoje? Aš nenoriu sutikti su pasirinkimu tarp daugybės tos pačios Michelio Foucault aprašytos biopolitikos variantų. Nes aš juk net nematau tarp jų esminio skirtumo. Viskas seniai jau nuspręsta, man tik reikia palaiminti šį sprendimą, nes „taip reikia“, nes esu rinkėjas ir turiu balsuoti rinkimuose.

Bet man sakoma, kad jei aš nebalsuosiu, į valdžią ateis radikalai, arba už mane nubalsuos runkeliai, neišsilavinę, gal net papirkti rinkėjai. Po galais, radikalų grėsmė atrodo nusirašyta iš kitur, nes jie realiai neturi jokių galimybių patekti į Seimą. Argumentas, kad už mane nubalsuos prasigėrę degradai mane 2012 m. veikė, bet dabar matau jo ironišką atspalvį – jį naudoja toleranciją ir lygybę propaguojantys hipsteriai, tuo pat metu patys visaip kaip niekindami „varguolius“. Implicitiškai toks grasinimas reiškia ir tai, kad demokratija jiems – ne motais, nes šitie hipsteriai tiki, kad spręsti turi tik jie patys, nors patys skelbiasi esą demokratijos gynėjai, demokratijos griovėjais laikydami tokius kaip aš. Iš esmės, toks elitistinis požiūris leidžia teigti, kad „varguoliai“ amžinai telieka „varguoliais“ – mums jie nerūpi, jie negali spręsti, jų sprendimas yra niekinis, o štai viduriniosios klasės atstovų, pvz., sprendimas yra teisingas per se. Tai juk visai neliberalu ir visiškai prieštarauja lygybei.

Tačiau, jeigu dar to negana, man metamas dar vienas argumentas – jei aš šiuose rinkimuose nebalsuosiu, tai nieko nepakeis. Seimas vis tiek bus išrinktas, už mane valdžią išrinks kiti, tačiau politinis elitas sėkmingai gyvuos toliau, nes aš, suprask, nieko nedariau, kad kažką pakeisčiau. Aš esą turėjau balsuoti, kad ir už blogus politikus, bet balsuoti, už mažesnį blogį, bet kito pasirinkimo nėra. Noriu aš ar nenoriu, rinkimai įvyks, noriu aš ar nenoriu, naujas parlamentas bus išrinktas vienoks ar kitoks, aš esą turiu padaryti savo darbą ir bent šiek tiek pakeisti mūsų visų ateitį į gerą. Tačiau kodėl aš negaliu atsisakyti dalyvauti rinkimų beprasmybėje, jei man nepriimtinas man siūlomas pasirinkimas? Galiausiai, jei raginantieji mane balsuoti patys pripažįsta, kad partinė sistema bloga ir rinkėjams išrinkus vienus ar kitus, niekas į gerą negali pasikeisti, kokia motyvacija man balsuoti? Kuo padėtis bus blogesnė, man rinkimuose nenubalsavus? Tolesnė rinkėjų apatija? Tačiau ar patys rinkėjai kalti, kad politikai nepateikia jiems pasirinkimo, kuris juos tenkintų? Ar aš kaltas kad man nepriimtinos visų partijų programos? Taip, tada gaunasi, kad aš tiesiog nebuvau tinkamai išugdytas ir užprogramuotas. Tada matyčiau pasirinkimą ir pulčiau prie balsadėžių. Iš esmės, mums sakoma, kad rinkimai yra tam tikras žaidimas ar sportas, varžybos, kuriuose juk smagu dalyvauti, jomis domėtis, dėl jų diskutuoti, pyktis, ginčytis, sekti jų rezultatus, jausti visą tą azartą, kurį sukelia sportas. Balsuoti, galiausiai, aš turėčiau, nes vis tiek viskas bus taip, kaip yra. Betgi smagu sudalyvauti ir gal nors truputėlį pasijusti reikšmingam, galinčiam kažką pakeisti...

Taigi, sakoma, kad aišku, jog neįmanomas toks scenarijus, kad rinkimus boikotuotų visi iki vieno rinkėjai. Piktdžiugiškai teigiama, kad vis vien atsiras balsuojančių, ergo, Seimas bus išrinktas, tie, kas nebalsavo bus patys kalti, kad leido spręsti kitiems. Tačiau tada apima visiška apatija, matant, kad, nori nenori, bus taip, kaip turi būti, kad apskritai nėra išeities iš esamos situacijos. Bet, ir vėl, kodėl aš turiu balsuoti, kai nuo manęs niekas nepriklauso? Užsimerkti ir įsivaizduoti, kad priklauso? Tačiau aš nenoriu taip elgtis, aš geriau pamąstysiu apie tai, ką galima pakeisti, o ne darysiu kaip visi, nes „reikia kašką daryti“, taigi nebalsuosiu.

The Short-Sighted Revenge of the 'Dumb' Masses

A few weeks ago the UK woke up to the news that the EU referendum was won by the supporters of Britain leaving the EU by a slim margin – 52% to 48%. This quickly proved to be shocking news both for Britain and Europe, and the whole world, after all. Feeling that victory is inevitable, the Remain camp felt confident. And here this confidence proved unfounded as the very few prominent Leave campaigners cheered. The UK woke up and anger, disbelief and uncertainty prevailed, especially across the world of celebrities and pop stars. The markets responded as well with a dazzling fall for the pound shares. PM David Cameron added some fuel to the fire with breaking his promise not to resign, albeit on a condition that the new PM would be announced later on. As the Tories threw themselves right in the middle of a brutal leadership competition, a long-awaited mutiny took place in Labour as well. So, what can be said of this, as pundits claim, historic event, the UK deciding to leave the European Union? Embittered Remainers lament the future of the young and of Britain itself and desperately call for a second referendum, while the less notable Leavers cheer at their supposed victory in gaining independence for the UK, though much of what pro-Brexit campaigners have offered to the public, has since been discarded by themselves. How we should view the results and the aftermath of the referendum and what lesson do these events teach us all, including people in other European countries? This I will try to answer in my short essay.

Reading the papers and various internet sites after the results of the referendum had been announced made me wonder about a rather fringe topic in the general discussions, namely the class and mentality divisions that were brought to the fore by the fierce discussions and comments from devastated Remainers. As the Glastonbury festival went ahead, musicians whom I knew and whom I have never heard of (or just happen to know their names) stormed social media to lament the result of the referendum. Things said included a wish for the selfish old, who voted Leave and robbed the young of their future, to die off already, shaming of ‘Mondeo driving bigots’, calling opponents racists and xenophobes and generally decrying the result as a win for the selfish, the self-serving, the narrow-minded, old white Englishmen. To set the record straight, having followed the campaign for a long time, I myself would have voted, was I a British citizen, to Remain. Later I will try to explain my position but now it will suffice to say that despite my general sentiment that the EU must be repaired and fixed, not dismantled, I feel the Remain campaign was as shameful as the often racist and xenophobic, often lying Leave campaign. The ideas brought up by the Glastonbury festival and its participants warrant attention. Compassion and conscious consumption were named as the tenets of the ‘us’ it stood for. Fears of unrestrained migration and a lack of democracy were broadly attacked, not addressed, as racist, selfish, backwards-thinking remarks from self-serving and bigoted ‘little Englanders’. The Remain campaign, in my opinion signed its own death warrant because the cause of staying in the EU was promoted with scaremongering and name-calling, and advocates campaigning for Remain tended to be millionaires and ‘experts’. All this played into the hands of the anti-Establishment sentiment, evident on the side of those who voted Leave. The wish to kick the Tories, kick Cameron and kick the Establishment, the City, the banksters, the system was what led Leave to victory. And Remain only help to maintain this sentiment by promoting the image of young, diverse, vibrant and hipster Britain, who loves refugees for the sake of loving them, who consume consciously and have learned the latest updated vocabulary of political correctness, who are compassionate and empathetic and open-minded, successful and smiling, competent and qualified, so that the less better off, unemployed, old, forgotten, hopeless, embittered and discontent with the Government and with the system in general would even better realize how unwanted they are, how useless and not cared for they are. The resentment felt in England, in the communities that are left behind and forgotten resulted in a basic understanding that the only way to kick the Establishment is to vote Leave. Why? Not only because immigration is a big problem for many, but because Cameron says to vote Remain, because Remain is all about the young, the better off, the successful, the ones who have some perspective in this life, thus people apparently thought this is the way to punish them for ignoring the voters, ignoring the poor, the discontented, the old. The whinnying that followed after the results were announced, the childish demands for a second referendum, backed by the likes of Thom Yorke and Jarvis Cocker, only proved these points. I bet a second referendum might have ended with a similar result if not with a bigger win for Leave. The ones who wanted to be heard, again were shouted down and ridiculed as those who would better be dead or who are bigots, backwards-minded and so on. The mentality that was exhibited by the Remain campaign accentuated the stark differences of class and ideology that defined the campaign, as the Leave camp was ridiculed as clowns and xenophobes and those who voted Leave later being described in purely classist terms as, to put it simply, the vengeful poor old people, stealing the future from the millenials (whatever that means) and consigning the UK to the rubbish bin of history, leaving it on the fringe of world politics. This, I believe, was a huge mistake. The Remain camp made grave mistakes by appealing to scaremongering and presenting any potential Leave voters as worthless scum. The embittered masses have fought back and what has followed the result must have even further emboldened them. Some, indeed, were emboldened way too much. But the divisions not only between Scotland and England, but divisions based on age and on class have proved important and have been worsened by the result. The gap between the anti-Establishment working class people and the middle class young professionals, aspiring to live in a compassionate and open-minded world was widened and both sides bear responsibility for that, but the Remain camp has especially been good at digging its own grave with sneers at everyone who is not as optimistic about the EU as they are. This proved a dreadful tactic. However, sadly, no signs of remorse have been showed.

So, telling Leavers that they were wrong does not help. The mistake they have made – having kicked themselves as well as the Establishment – might be realised sooner or later, but the general sentiment will prevail. Because there is no viable alternative to it. People who find themselves amongst the out-dated and outmoded crowd that is wary of immigrants, wary of ‘openness’, wary of political correctness and identity politics have to either go all right wing as if to prove their opponents right about themselves, or they need a true alternative. An alternative, as I would like to argue, that the Left has not provided. The results of the referendum highlight the tension in society that is not restricted to the UK, far from it. It is widespread and dangerous. The alternative to the open-minded and politically correct neoliberalism is a kind of stripped-down neoliberalism with values. The brutal and frank capitalism, exhibited in the rhetoric of Donald Trump, in the appeal to values and national pride that marks Vladimir Putin and Recep Tayyip Erdogan. This kind of honest politics, based on fear of the Other, on emotion, anger and paranoia is gaining ground throughout Europe and in America. Make no mistake, it is far from revolutionary – the capital transactions still take place anyway… The difference is in attitude, in the way this system does not bother to present itself with a veneer of ‘progressive’ politics, with a veil of compassion and empathy that has long become the mark of mealy-mouthed and hollow leftist politicians. It tells people ‘You have been fooled by these pricks, their words are empty, this is not how the world works’. People nod in approval. The silence on certain matters, the toe-curling inability to be honest and down to Earth of mainstream politics has reached such a point that the voters sigh with deep relief when hearing an honest and unapologetic Trump. The fact that he is not just politically incorrect but simply impolite and rude, a person who enjoys bullying with a sadist’s lust does not alert the voters. This speaks volumes of the overall quality of discourse in politics. The detached and patronizing, condescending and predictable mainstream politicians have pissed off the society to an extent that even a raving lunatic looks better to people. Their desire to hear honest and anti-elitist politicians makes them an easy target for bullying and manipulating right wing types. The working class and disenfranchised masses think such prophets of brutal capitalism will help them through with their problems. Of course they are wrong, but the more the leftist liberals relax in their ivory towers, the bigger the chances that right wingers appealing to the low instincts of the forgotten and the embittered will gain grounds. 

The problem with Britain leaving the EU is that it is a clear symptom of a rotting political system. As Slavoj Zizek noticed, we live in a post-political system that tends to sneer at old definitions of ‘Left’ and ‘Right’, ‘true’ and ‘false’, ‘right’ and ‘wrong’, instead opting for a practical, pragmatic and effective outlook. Politics have been consistently drained of any meaning, any beliefs, any ideology. Instead we are served an expert-led government that concentrates on efficiency and positive thinking. We should be optimistic, as we allow ourselves to be governed by experts, by people holding no views or beliefs other than the utilitarian and the practical outlook of a tradesman. Issues such as human rights, poverty and climate change again are presented as not ideological, but practical. Homophobia is bad because it does not pay off. Politics being based on rational calculations made by experts and non-politicians, everything else in this life has been subsumed by emotion. The laments of celebrities after the results of the referendum had been announced are a good example. The lure of right wing neoliberalism with values is that it focuses on the core aspects of a market economy and instead of the high-brow attitude of leftist liberals who feel like being responsible for all the world's woes, they give people an appealing alternative – deriding everyone around, blaming others and circle-jerking around ‘national identity’, ‘national pride’, ‘tradition’; it is designed for those tired of forcefully smiling at customers, tired of playing the role of a concerned citizen of the World, for those wishing for something more brutal and frank. The post-political system did not take away the need of people to appeal to values and customs, identities and ideology. Whilst it tried to peddle cheap mass-produced substitutes, such as identity politics and positive psychology, it is at a loss here. What people across the world are being offered is honest and understandable politics, based on principles such as ‘Might is right’ and on a general disregard for politeness and good taste. Putin, Trump, Erdogan, the PM of Hungary Viktor Orbán and leaders of far-right parties across Europe talk straight and expose the elites for what they are, pointing out their arrogance and hypocrisy. Underneath it all we still find capitalism and the right wingers hardly bring whatever change they argue for. The comment made by the Polish Minister Witold Waszczykowski is worth attention. He named the enemies of the right wing government as ‘vegetarians’, ‘cyclists’, those who use ‘renewable energy’ and want to ‘mix all the nationalities and races’. Painting such a vivid picture, he appealed to the fear and misunderstandings prevalent among the working class that generally gets looked down by the political elites. And in the end this government seeks to cut down one of the last primeval forests in Europe simply because they want to do it. This points at a future, for which the Leave campaign fought – no more regard for ‘European regulations’, just brutal management.

What is the future of Europe in the face of ‘Brexit’ and a patent rise in unapologetic bigotry and opposition to the post-political consensus peddled by the Establishment? I fail to imagine an EU falling apart. The blow dealt to the Brussels Establishment was huge but not a knock-out. Nation states like Poland, Hungary, Slovakia or the Czech Republic may indulge in nationalist and far-right sentiments but the money that keeps flowing from the EU in various ways does not allow them to seriously consider leaving the union. Fear of ‘cultural Marxism’ or ‘cyclists and vegetarians’ might continue to rise but the pragmatic nature of neoliberalism with values does not allow them a way out of the EU as the masses that hate it will hardly cheer at the result of leaving it even in short term. Countries that sneer at their Eastern neighbours exactly for what those are grateful to the EU – money flowing their way and migrant workers in Western European countries – might wish to leave but the Establishment is still well-equipped and strong enough to hold the tide back. Uncertainty might outweigh nationalism and fear of migrants. Of course, the refugee crisis might add fuel but I would imagine the EU making concessions to avoid further damage. Too much money and too much bureaucracy is there to be made redundant for the union to give up so easily. However, the disenchanted masses need to be contented one way or another, especially in the face of ‘Brexit’. Will the Establishment and the leftist liberals learn? Sadly, I do not see any perspective in waiting for this. The urge to get rid of Jeremy Corbyn that sends the right of Labour into trepidation is yet another sign of this.

So, the UK leaving the EU may have made a fatal mistake, but the Establisment and supercilious leftist liberals making up the most conspicuos part of the Remain campaign have paved the way for it. Embittered with the elites, the working class, the forgotten, the unwanted and the useless fought back albeit in a self-harming way. Regaining control might simply mean closing yourself in a prison cell and kindly handing the keys to a Tory or to a Ukipper. Instead of hypocritical leftist liberal empathy they will receive honest, frank, direct and brutal Thatcherism. Hardly a good bargain, yet it proves to what extent did mainstream politics lose touch with the real world, so that it has become a key market of manipulators and bullies from the far-right. While the Establishment and left-leaning media are clueless as to how could have the tamed and allegedly contented voter turned into a jeering bully, supporting Trump, Farage, Boris Johnson and others, the voters are equally clueless in their choice of a rich and loud-mouthed manipulator and liar. They miss the point that this is not as much as an alternative to the current system, as a new way of contenting the society – this time with hate and rudeness. Apathetic voters cheer at the site of a shouting foam at the mouth bigot. They have learned the biggest lesson of the market economy – one needs to care for image, not substance. Liars and tycoons play such people like a fiddle and as long as anger is vented and previously ducked questions and being addressed in a direct and ‘understandable’ manner, people feel alright. The Remain campaign tried to frighten those who feel like they have nothing to lose. It is not pragmatic questions, but an appeal to reason, showing the true colours of Leave that should have been made, addressing issues and discussing them honestly, but all this needs an alternative that the Left does not have. And so we are left with two brands of neoliberalism, the more cheesy and hipster one, for the upper-class people and the brutally honest capitalism with values, with nationalism, with ‘dignity’, and the Remain loss show the power the manipulative and brutal version has gained over the years of post-political pragmatics. After all, significant change in tone and reasoning needs to occur before a change of heart could take place amongst the embittered masses that sadomasochistically dragged the UK out.