Turbūt dažnas skaitytojas yra matęs antraščių, tokių
kaip „Netradicinės orientacijos neslepiantis vyras prabilo apie...“, „Jausmų neslepianti
moteris ryžosi nebetylėti...“ ir t.t. Man įdomu, kokį pasaulio suvokimą tokios
antraštės (ir straipsniai, knygos) slepia.
Pirma reakcija, aišku, dažnai yra banalus pasakymas „Ko jie lenda į viešumą? Sėdėtų kur nors tyliai...“, visiškai
neapmąstant giluminių tokio diskurso implikacijų. Čia aš visai nenagrinėsiu,
kodėl ir ar teisėtai kas „skelbiasi“, bet analizuosiu tokio kalbėjimo būdo,
taip sakant, atskleidžiamus dalykus.
Visų pirma, tikrai dera atkreipti dėmesį į tai, kad
„X neslepiantis asmuo“, kaip figūra, numato tai, kad ta figūra yra unikali ir
išimtinė, t.y. paženklinta buvimo kitokiu
ir dargi paženklinta gesto, kuriuo žinojimas apie tą kitoniškumą yra
atskleidžiamas – šis gestas yra laikomas drąsa, atvirumu, nuoširdumu,
solidarumu. Neslėpti kažko reiškia tapti tapatybės nešiotoju (tapatybė tų, kurie
turi savybę būti X). Ir tai reiškia įsisteigti kaip tokiam/ai nešiotojui/ai per
atsiskleidimą.
Kita vertus, ir tai dar svarbiau, manau, viešas
tokių straipsnių, pranešimų skleidimas iš esmės postuluoja, kad kiti, kurie
tikrai ar tariamai turi savybę būti X, tai slepia.
Banaliai tariant, jei kažkas spaudoje atvirai paskelbia apie savo lytinę
orientaciją ir yra pristatomas kaip „neslepiantis“ jos asmuo, automatiškai
suponuojama, jog kiti ją neva slepia ir verti arba padrąsinimo (kad
atsiskleistų) arba peikimo (kam slepia?). Kita vertus, visiškai neaišku, kaip
tinkamai ko nors neslėpti. Pvz., ar važiuodamas viešuoju transportu, aš slepiu
ar neslepiu savo lytinę orientaciją? Ar yra minimalūs reikalavimai neslėpimui,
pvz., kiek žmonių reikėtų informuoti apie tai, kokias mažuma mane (visuomenės
akyse) paverčiančias savybes turiu, kaip užtikrinti, kad jie nepamirštų,
nesuprastų neteisingai ar tikrai atkreiptų dėmesį į tai, ką aš jiems sakau? Juk
kas nori būti tuo bailiu ar streiklaužiu, kuri/s slepia kažką – juk
pasakydamas, kad esu, pvz., veganas, aš padidinsiu žmonių sąmoningumą!
Pasakydamas, kad, tarkim, turiu psichikos sutrikimą (pvz., šizofreniją), aš
irgi skatinsiu žmonių susirūpinimą tokiais,
kaip aš žmonėmis! Akivaizdu, kad nenorėti to aš negaliu ar bent neturiu
teisės. Vengdamas pasirodyti slepiančiu kažką, aš turiu visokeriopai skleisti
informaciją ir dalintis patirtimi: juk geriau tikrai įsitikinti, kad padariau,
ką galėjau, negu baimintis padaryti per mažai...
Toks kalbėjimas gali būti analizuojamas keliais
būdais. Visų pirma, Michelis Foucault nagrinėja, kaip išpažintis iš kažko, kas
išgaunama kankinimais, virto tuo, apie ką žmones kamantinėjo psichoanalitikai,
o dabar tapo internalizuota – žmonės patys mielai šneka apie viską. Žinojimas,
kurį reikėjo išgauti, dabar sklinda pats, nes visi nori išsisakyti. Žmonės keistai
tiki, jog galia priklauso ne tam, kas klausosi, o tam, kas kalba...
Kita vertus, mums pravers Marshallo McLuhano
teorija, kuri, nors skamba keistai, visgi, yra verta dėmesio. McLuhanas,
kalbėdamas apie medijas, teigia, kad gyvename „elektros amžiuje“, kuris pakeitė
„Gutenbergo epochą“, t.y., amžius, kai dominavo spausdintas žodis. Su šiuo
perėjimu medijų teoretikas sieja kelis svarbiausius pokyčius: „globalaus kaimo“
atsiradimą ir atgimstantį tribalizmą bei tai, kad subjektas išsiplečia iki pasaulio
dydžio, mat elektra pratęsia ne kokią vieną mūsų juslę ar galią, o centrinę nervų sistemą. Taigi,
supaprastintai tariant, žmogaus nervų sistema elektros amžiuje sujungta su visų
kitų pasaulio gyventojų nervų sistemomis. Pažymėtina, kad McLuhanas šią teoriją
išvystė iki interneto, kada ši mintis atrodo suprantamesnė. Iš esmės, subjektui,
kuriam kitados reikėjo vienumos, kad skaitytų ir suvoktų informaciją, dabar
reikia sujungimo su kitais į bendrą tinklą. Tuo, matyt, paaiškinama, kodėl
šiais laikais daug kas reaguoja labai isteriškai į bet kokius įvykius pasaulyje
ir stengiasi prisidėti prie tam tikro neva bendruomeniškumo socialiniuose
tinkluose. Asmuo savo vidurius nešioja vietoje drabužių, tad turi kompulsyviai
dalintis viskuo ir priimti tai, reaguoti į tai, kuo dalinamasi su juo.
Privatumo elektros amžiuje nėra ir būti negali.
Taip pat, čia įsidėmėtina kaip savotiškai Deleuze‘as
ir Guattari kalbėjo apie subjektyvumą – apie viruso subjektyvumą, apie upelio
subjektyvumą, apie ne-asmeninį subjektyvumą. Todėl internete dalykai „plinta“, Feisbukas „sprogsta“ ar „pratrūksta“. Taip
pat, ateina naujasis tribalizmas, kuris labiausiai pasireiškia identity politics. Išlaisvėjimas ir
mažumų emancipacija pasiekiami visiškai nuasmeninant asmenį. Žmogus tampa
„atstovu“ savo rūšies ar porūšio, kuris jose atpažįsta save. Jei ne viešojoje
erdvėje – tai kur tos patirtis gali būti saugomos, jei subjektyvumo jau nebėra?
Sakyčiau, nervų sistemos pratęsimas elektra ir Deleuze‘o su Guattari idėja apie
paviršius, kuriuose procesai vyksta iki subjektyvumo, tam tikra prasme panašūs:
abu numato, jog individas ištirpsta bendroje nervų sistemoje ar rizomatinėse
„sistemose“, pvz., grybienoje.
Gal šitas teorinis ekskursas pasirodys kiek per
sudėtingas ir nuobodus, tačiau manau, kad jis tikrai daug ką paaiškina.
Atsiskleidimas ir kažko neslėpimas yra naujas buvimo būdas, būdas, kaip žmogus
funkcionuoja tapatybių jūroje. Informacijos perdavimas kitiems iš esmės sudaro
tokio žmogaus egzistencijos esmę. Kaip jau minėjau ankstesniame
straipsnyje, mums siūlomas buvimas atviruku kaip
egzistencijos etalonas. Taigi, toks vaikščiojantis ir kalbantis atvirukas
negali staiga nustoti funkcionuoti – jo programa tokia ir ne kitokia. Jis yra botas. Neveikdamas kaip atvirukas, toks
žmogus visai nustoja egzistuoti.
Apskritai, ne vien neslėpimas, bet ir susirūpinimas yra esminiai šiuolaikinio
gyvenimo bruožai. Visi nuolat reiškia susirūpinimą ir yra empatiški kitiems,
nes iš esmės yra visiškai atviri įtakai. Kaip vieninga nervų sistema, jie
negali nejausti, jie reaguoja. Todėl dabartiniame diskurse, ypač tai pastebėtina
naujienų portalų antraštėse, vyrauja reakcijos ir reflekso motyvai. Žmonės
nebemąsto, nereflektuoja. Jie tik reaguoja, juos tampo konvulsijos. Jų nervų
galūnėlės yra atviros, jie neturi odos, negali pasirinkti, ką mato, ką girdi,
ką užuodžia ar ką patiria.
Galiausiai, apsinuoginantis subjektas, kurį
paminėjau pavadinime, primena ir Giorgio Agambeno teoriją apie „bare life“,
kuri skiriama nuo „qualified life“. „Nuoga gyvybė“ yra grynai biologinė gyvybė.
Tai gyvybė, kuri bendra visiems, ir kurią, anot Agambeno, užvaldo valstybė. Ji
pasirodo kaip įspėjimas, kas lieka iš žmogaus, kuris redukuojamas iki
biologinio prado. Juk „nuoga gyvybė“ yra koncentracijos stovyklų kalinių
gyvybė, visų beteisių gyvybė. Mums primetamas diskursas, kuriame egzistuoti
reiškia atsiskleisti ir neslėpti nieko, galiausiai, reiškia mūsų subjektyvumo
niveliavimą ir mūsų redukavimą iki konvulsijų tampomų empatiškų ir emocingų
gyvūnų; net tai, kas neslepiama, dažnai tiesiogiai turi biologinį aspektą
(lytinė orientacja, psichikos sveikata, sveikata apskritai). Tik tiek iš mūsų
telieka.
