– To toks keistas...
– Kodėl?
– Na, nežinau... Nepyk, tiesiog sakau...
– Bet kodėl?
– Nežinau, atrodo, kad nesi toks, kaip visi...
– O kas tie „visi“?
– Na, pats supranti, dauguma, žmonės, aplinkiniai...
– Kuom aš tau ne kaip visi?
– Na, nežinau, tu kalbi kažkaip kitaip... Sunku
paaiškinti... Žmonės kalba apie kitus dalykus, jiem kiti dalykai įdomūs, o tu
kalbi keistai kartais, pats žodžių pasirinkimas keistas, be to, kalbi keistus
dalykus, nežinau...
– Pavyzdžiui?
– Na, nepyk.
– Ne, nu
tu sakai, kad aš keistas, bet negebi pagrįsti pavyzdžiais, kodėl taip sakai?
– Nu sorry,
nepyk.
– Kas „nepyk“? Aš nepykstu, aš tik noriu
išsiaiškinti... Man šalta, gal einam?
– Einam.
Kurį laiką ėjo tylėdami. Sniegas traškėjo po
kojomis. Jo kojos šąlo. Pirštai stingo. Tai toks keistas jausmas – pamanė jis.
Norėjosi tyrinėti viską, ypač pojūčius, nes gal jų daugiau nebebus, kada nors
juk jie išnyks, norisi juos suregistruoti, užfiksuoti, apmąstyti, nes daugiau
jų nebebus – be jo jų nebebus. Karolis žiūrėjo į tolį pro akinius. Kaip smagu,
kad jis dabar žiūri kažkur kitur, ne į savo išmaniojo telefono ekraną,
nebraukia per tą ekraną, nekeliauja kažkur tais jo pirštais tiesiamais keliais.
Juk ten jis bus toli, vienas, o gal – tai labiau tikėtina – su kitais. Jis
skaičiuoja akimirkas, kurias šalia lėtai einantis draugas žiūri ne į telefoną.
Ir jį jaudina mintis, kad draugas galvoja apie jį – ką jis galvoja?
- Gražu šiandien...
– Taip, bet labai šalta.
– Bet čia geriau, kai žmonių nėra...
– Kodėl?
– Na, žinai, kai pilna žmonių, šurmulys, triukšmas,
kažkokia nesąmonė... Norisi ramybės, pamiršti viską.
– Ką pamiršti?
– Na, viską...
– Gal einam į kavinę, ten... na, žinai?
– Oi, ne, aš... man jau... man reikia... namo
turbūt.
– Šiaip jo, man irgi.
Vėl stovi tyla. Stovi tarp jų. Kažkoks efemeriškas,
keistas, lipnus, salvas, šildantis džiaugmas, kurį jis patyrė nuo rugsėjo...
Dabar gruodis, tik prasidėjo gruodis. Jis pamena spalio pradžią: buvo šilta,
bet lapai žaižaravo šildančiomis akis spalvomis, kartkartėmis pūtė ausis
šąldantis vėjas, bet buvo šilta, saulė šildė, regis, visai kaip vasarą... Tą
vasarą, kai jis nepažinojo jo, Karolio. Tai buvo tuščia vasara. Bet ruduo buvo
kupinas to keisto džiaugsmo, kuris buvo lyg nuaustas iš sapnų audinio, kažkoks
keistas oras, kuriuo jis kvėpavo, bet dabar tas oras išsisklaidė, susimaišė su
įprastu, iš vaikystės jam pažįstamu, oru, kaltės oru, nerimas, jaudulys, baimė.
Ir dabar jis taip aiškiai suvokia visą ano spalio, ano rudens spalvingumą, visą
šilumą, visą jaudulį, malonų, kutenantį, visą tą keistą būseną, kurioje buvo
paskendęs – suvokia, nes dabar visa tai nutolo, yra regima pro miglą, pro
stiklą, to jau nėra, lyg sapno. Bet iš to sapno jam liko daug: mokykla,
koridorius, kuprinė, megztinis, tušinukai (jie visi vienodi, nors jis daug jų
sunaudojo per šį rudenį), mokytojų balsai, kvapai (valgyklos, tualeto, sporto
salės rūbinės, koridorių), daug pažįstamų veidų, žaizdos ant krumplių, kurios
dar nebaigė gyti, ir Karolis. Bet Karolis dabar atrodo toks tolimas, jo gilios
liūdnos akys žiūri į tiltą, o gal į bažnyčias tolumoje.
Jis taip bijojo pratarti į jį žodį. Taip bijojo. Ir
taip norėjo. Širdis daužėsi, akys kaito, jis visas tankiai drebėjo, delnai
prakaituoti, bet šalti. Ir negalėjo. Bet, eidamas pirmą savaitę, jis kiekvieną
dieną svajojo apie vieną: kad Karolis atsisėstų su juo viename suole. Kiekvieną
kartą su bendraklasiais šturmuojant naują kabinetą ši mintis tempė jį kažkur.
Bet jis vis prašaudavo, atsisėsdavo kažkur kitur. Su niekuo, vienas. Gal taip
ir geriau. Bet vieną kartą jis ilgai užtruko, rašydamas matieką... Ir tada ėjo
vienas. Staiga atsisuko: Karolis ėjo iš paskos, visiškai ramus, žmogaus, kuris
turi tikslą ir jo link eina, nei per greitai, nei per lėtai, išraiška. Viskas
tapo kažkaip keista. Atrodė, lyg tikrovė slysta iš po kojų, lyg ji pravertų
savo dantytą burną ir viskas sukristų į ją. Tikrovė sutankėjo, jis pėdino į
priekį, bandydamas nepastebimai sulėtėti. Baisiausia būtų, jei Karolis pasakytų
„Lauki kažko?“ Tai reikštų, kad tas kažkas
egzistuoja (ko jis, Karolio nuomone, galimai laukia) ir tas kažkas jį pasičiuptų, atimtų iš jo viską.
Viskas, apie ką galvoji, egzistuoja – manė jis. Bijojo to. Ir Karolis galėtų
įtarti, kad jis laukia jo. Ir tai būtų taip gėdinga, taip baisu, taip
absoliučiai nepakeliama. Ir tiesa. Kaip negerai meluoti – manė. Bet visa tiesa
buvo taip arti jo, kad akys negalėjo aprėpti, tad nebuvo aišku, kaip tą tiesą
iškloti Karoliui ar kam kitam... Karolis buvo du kartus, ne – tris, su juo
sveikinęsis. Kaip ir visi. Jis ateidavo, eidavo link žmonių ir visi tiesdavo rankas,
o jis – savąją. Jiems jo ranka gal ir nepatiko, bet toks buvo paprotys. Čia
daug papročių, o jie pirmokai. Ir dabar jis taip norėjo geriau parašyti
matieką, nes tai buvo dalykas, kuris jam sekėsi sunkiausiai, tačiau Karolis
buvo puikus matematikas. Ir kiekvieną kartą jo ištiesta ranka reikšdavo, kad
verta buvo atsikelti, važiuoti autobusu, pilnu žmonių, verta buvo eiti miesto
gatvėmis, vengiant mašinų ir plūstančių žmonių (žmonės čia plūdo lyg kraujas,
jis visada galvojo, kur ta žaizda, iš kurios jis plūsta). Ir kiek jis
kankinosi, kol surado optimalų maršrutą iki čia... Jei Karolis pavėluodavo ir
negalėdavo (be abejo, tai – ne jo kaltė...) su juo pasisveikinti, visa tai,
visi autobusai, troleibusai (kai pavėluodavo), visa ilga kelionė, visas
nesibaigiantis rudens nuovargis, besimerkiančios akys ir šąlančios galūnės savo
svoriu užguldavo jį, prispausdavo jį prie sienos, kampe (jam atrodė, kad žodis
„Atleisk“ reiškė, kai kažką štai šitaip prispaudė prie sienos, užspaudė į
kampą, o anas sako – atleisk, prašau, nebespausk). Jam nebuvo atleidimo. Jis
niekados netiesdavo rankos pats, nes bijojo, kad kas nors neišties. Jei taip
nutiktų, mokyklos sienos subyrėtų, senamiesčio grindinys, kuriuo dabar pėdino,
įgriūtų, viskas išnyktų, o jis būtų pasodintas 8b kl., tame suole, prie durų,
kur sėdėjo... „Paleisk“- toks buvo dažniausiai jo kartojamas žodis toje
mokykloje. Ir viena neištiesta gimnazisto ranka reikštų, kad jis amžinai liks
ten, kur jam ir vieta...
Karolis ėjo lėtai. O jei jis pasuks? Gal palaukti
jo, pavaizdoti, kad grožisi Vilniaus vaizdais? Bet jau trečia savaitė, kaip čia
mokosi, Karolis mano, kad jis turėjo užtektinai laiko jais prisigrožėti. Tai
neįtikinama. Taigi, teks eiti, galvojo jis. Bet štai ant laiptų susirinkę
žmonės, kažkas kažką filmuoja, filmą? Žinias? Jis visada bijojo patekti į
kadrą, tad plačiu lanku apeidavo kameras, matomas miesto centre tai šen, tai
ten – vis ten kažką filmuoja: – Sveiki. Kokia jūsų nuomonė? Ką manote apie...
Ar... kaltas dėl... Ar po to, kai... jis turėtų atsistatydinti? Ar Lietuvoje...
– Ir čia kažką filmuoja. Jis sustoja it įbestas. Gal apeiti? Jis jau nesitiki,
jog Karolis eis čia. Bet Karolis, susilyginęs su juo, akies krašteliu
dirstelėjęs į jį, eina žemyn. Širdis daužosi, spalvos liejasi; filmavimas,
kinas, reporteriai, gėlės, žmonės, matieka, kažkas nesueina, mokytoja kalbasi
su ketvirtoku, kažkas nesueina... Kas belieka – jis leidžiasi žemyn, bėgte.
Karolis jau beveik apačioje. Kur jis eis toliau? Staiga, jau apačioje, iš dešinės,
vaikas, kažkokia moteris, matyt, jo motina, vaikas mažas, kokių trejų-ketverių
metų, šoka nuo laiptelio, Karolis eina iš kairės, bet tas vaikas šoka tiesiai
jam po kojomis, jis bando jo išvengti, bet per greitai nusileido nuo kalno...
Nukrenta, trenkiasi į kelkraštį, plytelės, šalta žemė, tiksliau grindinys,
viskas pasidaro nebesvarbu. Pakelia galvą, atsisuka: vaikas pamąsto ir pradeda
verkti. Jis atsikelia ir eina. Skauda rankas, koją. Karolis. Kur Karolis? Jis
čia: –Na, seni, tu duodi... – šypsosi, eidamas šalia. – Tu gyvas? Tau viskas
gerai? Nestipriai susižeidei? – Viskas tvarkoj... atrodo... nežinau... – Jie
eina šalia. Taip paprastai eina šalia, ta moteris, matyt, pamanė (ji nieko
nesakė, tik ėmė raminti vaiką), kad jiedu – draugai. Karolis jau turėjo būti
nuėjęs tolyn... Tai jis... Buvo sustojęs? Jam labai skauda delnus, koją,
alkūnę. Bet Karolio buvimas šalia...
– Kiek gavai iš lietuvių?
– Aš? Septynis. Per skyrybą atsigriebsiu...
– Ai, jo, man rašyba irgi sunkiai einasi...
– O kiek tu?
– Aštuonis.
– Tai ryt fizikos kontrolinis?
– Aha.
– Aišku...
– O tu kur gyveni?
– Šeškinėje.
– A...
– O tu?
– Antakalnyje...
Jie pasuko į kairę, ėjo palei gatvę, tada jis
pamatė, kad jo ranka teka kraujas: jis sunkėsi iš didelės žaizdos. Jo krumpliai
atrodė lyg po muštynių. Ši mintis yra tokia šlykšti – pagalvojo.
– Tu eini iki Mindaugo tilto ar iki Kudirkos?
– Hmm, šiaip iki tilto.
– Gal nori eit pro Sereikiškių parką?
– Jo, gerai...
Ir t.t.
Ir jis tada akimirką dvejojo, ar atsakyti. Bet
išdrįso atsakyti. Ir tada jam pasirodė, kad slysta, lyg kūlversčiais ristųsi
nuo to kalno (gal žiemą ten būna vien ledas?): dabar galėjo nutikti bet kas.
Ir po to buvo takai Kalnų parke. Jis, Karolis,
Augustė iš kitos klasės, Simona, Domas... Bet dažnai būdavo tik jis ir Karolis.
Ir kavinės, Bernardinų sodas, pokalbiai su antimis, varnomis, krūmai, kiemai,
Karolis davė jam savo pradėtą rūkyti žolės
suktinę.
– Tomai, kaip tau? – klausdavo jie. O jis spoksodavo
į medžius, į dangaus mėlynumą, į baltus ar tamsiai pilkus debesis, kurie kaip
storos antklodės, buvo tampomos virš visų jų galvų. „Ir tu galėtum būti, kaip
mes“ – jie lyg sako jam. Ir jie visi kartu eina į kokią parodą ar renginį,
juokiasi, stengiasi prasibrauti kažkur artyn, tapti reikšmingais. Ir kiekvieną
kartą patekti į tą ratą darosi vis sunkiau, atrodo, taip lengva iškristi iš jų
tarpo, jie nepasiges Tomo. Jie jaučia, kad jis – kaip šuniui penkta koja. Jų
keturi, o jis – penktas.
Ir jo šiurkštus šeštadienio ryto protas stambiais
štrichais ant A3 formato lapo braižo Karolio ir Augustės lytinį aktą kur nors draugo
„chatoje“ ar krūmuose. Karolis kieno nors kito – Augustės, Simonos, telefono...
Telefonas atima Karolį iš Tomo. Telefonas atima juos visus iš jo. Jie visi
sulindę į telefonus. Tomas spokso į tolį. Ir nekenčia savęs. Nes šitas kūnas,
šitie raumenys, riebaluoti plaukai, akys, pirštai, šąlantys, prakaituoti,
amžina baimė krūtinėje, kojos, kurios neklauso ir eina savaip, rankos, kurios
vedžioja raides savaip, alkūnės, kurias skauda susitrenkus (elektros šokas:
Tomas galvoja, ar jis kartais nėra tik robotukas, kuriam vieną rytą ar vakarą
kas nors išims elementus, išims iš nugaros, to robotuko letenėlės tiesis,
tiesis, bet negebės sustabdyti rankų, kurios nuginkluos jį, pavers jį metalo
laužu), jo veidas, keliantis vieniems gailestį, kitiems panieką, užuojautą ar
norą, kad tokių spuoguotų kaltų veidų nereikėtų kasdien stebėti ir jaustis
kaltu, sukelia norą nusisukti, jo balsas, aidintis klasėje, besibraunantis pro
polifonines pertraukų simfonijas, nutraukiamas stipresnių Karolio, Domo,
Klaudijaus balsų, nesugebantis balsas, balsas, už kurio slepiasi jo žodžiai –
kaip sunku juos nunešti iki kitų žmonių – šitas kūnas, šitie raumenys, plaukai
ir kaulai slepia kažkokią panieką, kuri vertai Tomą užgriūva, susidūrus su
žmonėmis ar veidrodžiu. Ir kelio iš ten nėra: visos jo mintys, visi jo
troškimai, jo pagalbos šauksmas ar vaikiškas tyras džiaugsmas medijuojami šito
keisto kūno, nepakeliami aplinkinių žvilgsniai iššaukia jo slaptą norą sušukti
jiems, surinktiems į aikštę, pageidautina, į Rotušės: „ Tai ne aš, aš – čia:
mano žodžiai, mano darbai, mano mintys, mano nuomonė – jie čia, po storu balso
sluoksniu, po mano veido mimikos kauke, po akimis, po liežuviu, burna ir balso
stygomis šitame ploname kakle... Bet visa tai, ką jūs matote – ne aš, ne aš,
koks aš noriu būti, koks aš, po galais, esu iš tikrųjų, aš... aš... aš...“ Bet
jie arba imtų juoktis, arba, turbūt, imtų skirstytis, šnekučiuotis tarpusavyje
apie einamuosius reikalus, arba su nuoširdžiu (deja!) susirūpinumu stebeilytų į
jį, manydami „Koks jis būtų, jei ne...“, arba „Visokių yra, visokių reikia,
et...“ ir tai jų nuoširdumas, kuris jį smaugia, verčia norėti juos įskaudinti,
įžeisti, parodyti, kad jie klysta, bet, ne – ir tada jie žinotų geriau už jį,
nes būtų viską numatę, arba nuoširdžiai stebėtųsi ir vis vien būtų tikrieji
šeimininkai. Jie išmontuos jį. Jei norės – permontuos iš naujo, o gal
nurašys... Dabar atšąlo ir Karolis nutolo nuo jo. Nepastebimai ir tyliai. Ir
buvimas šalia tapo kančia, kuri verčia jį norėti sulaukti rytojaus. Tam, kad
vėl galėtų patirti tą kančią, turinčią vilties prieskonį, sykiu ir nevilties, kad
vėl galėtų būti Karolio vaizdo toli, toli nuneštas, nuneštas į šilčiausias ir
smagiausias akimirkas, kai trumpam pamiršo, kad yra štai-šitas.
Tyla tvyrojo tarp jų.
Gal taip geriau. Ir Tomui kyla noras pasakyti Karoliui „Palauk manęs čia,
gerai?“ ir pabėgti. Tyla liks su Karoliu, tokiu atveju. Ir paliks Tomą
ramybėje, bent trumpam.2016
