Jau kurį laiką tapo įprasta kalbėti apie politinių
elitų krizę visame pasaulyje, kurią šiemet ryškiausiai įkūnijo du įvykiai –
Jungtinės Karalystės sprendimas palikti ES ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV
prezidentu. Kita vertus, atrodytų, nenutyla kalbos apie „Vakarų saulėlydį“,
„Vakarų mirtį“, apie tai, kad „visuomenė serga“, „Lietuva serga“, „Vakarai
serga“. Neseniai Seimo narys Rimantas Jonas Dagys sujungė šias dvi minties
gijas savo straipsnyje
„Ar pripažįstame Vakarų ligas, kurias reikia gydyti?“
Mano paminėta idėja apie „Vakarų saulėlydį“
priklauso vokiečių rašytojui Oswaldui Spengleriui, kuris ją išsakė po Pirmojo
pasaulinio karo. Taigi, matome, ši mintis visai nėra nauja. Jeanas
Baudrillard‘as jau 1970-aisiais rašė apie plačiai paplitusį mitą, jog
„visuomenė serga“. Atrodo, šis mitas niekada nepasens... Prieš šv. Kalėdas,
manau, daugelis pastebi straipsnių, apraudančių „materializmą“, „hedonizmą“,
„vartotojišką visuomenę“ ir „dvasinių vertybių“ trūkumą, srautą. Dabar apie
„Vakarų ligas“ prabilo ir konservatorius, Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Tad
ir panagrinėkime, kokią diagnozę jis pateikia.
Dagys pradeda straipsnįį, išvardydamas jau minėtus
įvykius ir pridėdamas, jog „<...> beveik
niekam nebekyla abejonių dėl vykstančių sisteminių poslinkių Vakarų
visuomenėse.“ Jis iš karto atsiriboja nuo galimybės iš esmės šiuos „sisteminius
poslinkius“ išnagrinėti. Kam gi tada rašyti apie tokius svarbius dalykus, jei
nesiteikiama jų atitinkamai atidžiai analizuoti?
Toliau jis teigia, kad „ <...> didelė dalis
vakarų (sic) visuomenės intuityviai atmeta dabar egzistuojančią tvarką.“ Čia,
matyt, ne ta intuicija, apie kurį kalbėjo Rene Descartes‘as, turėdamas omeny
supratimą, kai dalykas pasidaro „aiškus ir ryškus“... Ar Dagys nori pasakyti,
kad ši atmetimo reakcija yra neracionali, nes remiasi intuicija, o ne mąstymu?
Toliau jis teigia, kad „<...> daugeliui žmonių egzistuojanti tvarka tampa
vis labiau nesuprantama, o deklaruojamos vertybės neaiškios.“ Dagys, tokiu būdu,
suponuoja infantilų ir naivų subjektą, kuris „nieko nebesupranta“, kuriam
viskas tampa „nebeaišku“ ir kuris „intuityviai“ jaučia, kad „kažkas netvarkoj“.
Kalbėdamas apie teisę, Seimo narys pademonstruoja
tokioms pareigoms nederantį naivumą, išryškindamas vien tokius dalykus, kaip
žmonių nenoras tąsytis po teismus. „<...> atsisakę moralinių, vertybinių
kriterijų teisėsaugoje ir besistengdami labai detaliai teisės aktuose aprašyti
kiekvieną mūsų žingsnį, sukūrėme tokią sudėtingą tvarką, kad jos be advokato suprasti
negalime.“ Suprask, sistema bloga, nes nėra lengvai perkandama „paprastam
žmogui“. Michelis Foucault Dagiui galėtų paaiškinti, kad šis šiuolaikinės
valstybės noras „labai detaliai teisės aktuose aprašyti kiekvieną mūsų žingsnį“
yra ne atsitiktinis, o totalizuojančios valdymo logikos, „Gouvernementalité“,
dalis. Giorgio Agambenas pridėtų, tęsdamas Foucault mintį, kad pati gyvybė
atsidūrė valstybės dėmesio centre ir tapo valdoma, kas lemia biopolitikos
įsigalėjimą. Disciplinavimas ir biopolitika sudaro būtiną dabartinės politikos
pagrindą. Tai, kad teisinė sistema yra „per sudėtinga“, toli gražu ne
didžiausia jos problema.
Kalbėdamas apie ES, Dagys teigia, kad „<...>
ES kūrėsi valstybių pagarbos viena kitai pagrindu, jos jėga buvo sugebėjimas
kūrybingai, lanksčiai išnaudoti esančią ekonominę, kultūrinę įvairovę
solidariai sprendžiant visiems svarbius klausimus. Deja, <...> ES
institucijų veikla tampa savitikslė, besistengianti visus „suvienodinti“.“
Įdomu, kokią „ekonominę įvairovę“ globalaus kapitalizmo sąlygomis įžvelgia
Dagys? Taip pat, argi, plėtojantis laisvajai prekybai, nėra natūralu kad viskas
suvienodėja? Jo priekaištai vėl atrodo naivūs. Foucault aptarta disciplinarinė
visuomenė bei biopolitika kaip tik ir numato tokį „suvienodinimą“.
Toliau Dagys išdrįsta kalbėti atviriau. „Esame prieš
mirties bausmę nusikaltusiems ir įteisiname vis mažiau varžomą eutanaziją ne
tik ligoniams, seneliams, bet ir vaikams, ir atimame teisę gyventi pradėtiems,
dar nieko (sic) nenusikaltusiems sūnums ir dukroms...“ – ironizuoja Seimo
narys. Ar aš teisingai supratau ir Dagys palaiko mirties bausmę,
apgailestaudamas, kad jos atsisakoma? Be to, ar jis nori „teisę į gyvybę“
sukabinti su tuo, kad esi „niekam nenusikaltęs“? Tad, gaunasi, kad abortas yra
blogai, nes „vaikas juk dar nieko
blogo nepadarė“. O štai žmogus, „padaręs kažką blogo“, gyventi nevertas. Taigi,
gyvybė yra ne nelygstama vertybė, o priklauso nuo vertinimo. Atrodo, kad Dagys
pats stoja į biopolitikos, politikos, kuri siekia kontroliuoti gyvybę, pusę. Teisės
spręsti apie gyvybę jis, panašu, visai neatmeta, tik siūlo ją pritaikyti pagal
„vertybes“.
„Vietoje pagarbos vienas kitam vartojame sąvoką –
tolerancija, kurią dažnas supranta kaip toleravimą blogų dalykų.“ – skelbia
konservatorius. Jis vėl suponuoja kažkokį subjektą, kuriam viskas yra neaišku
ir nesuprantama, kuris vadovaujasi ne protu, o intuicija, o jeigu jau ką „supranta“,
tai štai šitaip, visiškai klaidingai. „Giname moterų teisę nuogoms protestuoti
prieš jas erzinančius dalykus ir neleidžiame vaikščioti po rūbais
pasislėpusioms musulmonų moterims...“ – aprauda Vakarų ydas Dagys. Ar jo svajonė būtų, kad ir anos, susierzinusios moterys vaikščiotų
„pasislėpusios po rūbais“, kaip musulmonų moterys (įdomu, kad jis sako „musulmonų
moterys“, o ne „musulmonės“, tuo lyg pabrėždamas priklausymo musulmonams (vyrams?) momentą)? Ir šiaip
jis mato tik dvi galimybes, bent jau tik dvi laiko vertas aptarimo – „nuogos susierzinusios
moterys“ ir „po rūbais pasislėpusios musulmonų moterys“. Pagal analogiją,
matyt, yra ir „išsidažę gėjai odinėmis trumpikėmis“ bei „tikri vyrai su treningais“.
Tarp šitų dalykų mes turime pasirinkti. Abu poliai suponuoja vienas kitą ir
taip vyksta, atrodytų, nesibaigianti diskusija.
Dagys teigia, jog „<...> Bažnyčia – tai ne
pastatai ir vyskupai, bet visi tikintys laisvi piliečiai...“, taigi, negalima
riboti Bažnyčios teisę „pasisakyti“, tuo pat metu leidžiant ‚liberaliai“
pasisakyti kiekvienam. Tačiau ar tai „visi tikintys laisvi piliečiai“ pasisako,
kai išreiškiama „Bažnyčios nuomonė“? Ir kas mano, kad „Bažnyčia yra pastatai“?
Kuo Dagys laiko savo oponentus?
Galiausiai, jis pareiškia: „Gal todėl didelei daliai
žmonių tampa vis labiau patrauklios radikalų deklaruojamos „paprastos“, bet
primityvios vertybių sistemos, ar net radikalių islamistų nuostatos?“ Tad,
Dagys supranta islamizmo patrauklumą
ir dėl jo netiesiogiai kaltina „sergančius Vakarus“. Panašiai teigia dešinieji radikalai.
Kaip jau matėme su „musulmonų moterų rūbais“, Dagiui pasaulietiškumas vargu ar atrodo
verta ginti vertybė. Ar iš tikrųjų tokiems konservatoriams reikia liberaliosios
demokratijos, kurios krizę čia nagrinėja Dagys? O gal ji yra nesuprantama,
pernelyg sudėtinga eiliniam piliečiui ir nesiremia „vertybėmis“? Ką tiksliai
Dagys priešpastato dešiniųjų radikalų „primityvioms vertybių sistemoms“? Ar
apskritai jam reikia kažką joms priešpastatyti, juk visas jo tekstas kalba apie
„esamos tvarkos“ blogybes ir racionalizuoja pasirinkimą tą tvarką atmesti –
tiek balsuojant už radikalus, tiek palaikant radikalų Islamą. Juk, jeigu žmones
ten traukia intuicija, ką jau čia padarysi...
Kalbėdamas apie politiką, Dagys tradiciškai graudenasi,
jog opozicija nuolat nesutaria su pozicija. Tačiau visiškas sutarimas savaime
visai dar nėra joks gėris. „Rinkėjas ne išklausomas, o jis pamokomas.“ – teigia
Dagys. Tačiau ar jis pats ir jo atstovaujami TS-LKD tuo uoliausiai ir neužsiima?
Ar ne konservatoriai puola paaiškinti kiekvienam/ai, kas yra „šeima“,
„tradicinės vertybės“, ar ne jie aiškina, kad už juos nebalsavusieji viso labo
jaučia nostalgiją sovietmečiui ir yra nepribrendę suvokti, kad „There is no
alternative“, kaip sakė Margaret Thatcher, arba, kad tik jie „apgins nuo Rusijos
grėsmės“? Dagys toliau pažeria dar daugiau keistų pamąstymų, pavyzdžiui,
„[P]rie tokios tvarkos labiau pritampa žmonės, gyvenantys sostinėse, todėl vis
labiau skiriasi ten gyvenančių ir likusios valstybių dalies žmonių nuomonės.“
Tačiau, mūsų šalies atveju, būtent sostinės gyventojai ir balsavo už
konservatorius, kurie, kad ir ką manytų Dagys, yra politinis elitas, kurį ir
Lietuvos rinkėjai atmeta.
