Visgi, šiemet, kaip nuolat akcentuoja žiniasklaida,
atrodo, gali nutikti bet kas:
dalykai, rodęsi neįmanomi, nesąmoningi, neracionalūs, neįtikimi, pavyzdžiui,
Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES ar Donaldo Trumpo išrinkimas JAV
prezidentu, ėmė ir išsipildė. Jau iki šių didžių įvykių buvo plačiai kalbama
apie vadinamąją elito krizę. Tokie dalykai, kaip radikalios Dešinės iškilimas
Vakarų ir Centrinėje Europoje jau, atrodo, nieko nebestebina. Krizė, kurią iš
pradžių žymėjo populistiniai judėjimai („Occupy“) JAV ir Europoje ir „nesisteminių“
partijų iškilimas („Podemos“ Ispanijoje ar SYRIZA Graikijoje), įgija pagreitį
ir, sulig pabėgėlių krize, atrodo, tampa bauginančiai apčiuopiama ir vis
radikalesnė.
Ką gi daryti? Nejaugi mūsų laukia prapultis – viskas
sugrius, Vakarų vertybės bus atšauktos, o mus okupuos Rusija? Atrodo, kad
būtent tai mums žada įvairūs politologai ir ekspertai. Jų, pradžioje, ir
paklausykime.
„The Economist“ ekspertas iš Jungtinės Karalystės
Edwardas Lucasas, kurio tekstai Lietuvą pasiekia nenutrūkstamu srautu jau
kelerius metus, skelbia aiškiai: „Pasipiktinimas elitu gali blogai baigtis“.
Prieš kurį laiką publikuotame tekste
tokia antrašte Lucasas piešia graudulingą savo nerimastingos jaunystės
Didžiojoje Britanijoje paveikslą. „Kai augau 8-ame dešimtmetyje, nerimavome,
kad komunizmas iš tikrųjų gali laimėti: jis buvo patrauklus neturtingiesiems,
kurių buvo daug. Ir jį propagavo supervalstybė, kuri, kaip atrodė, įstengdavo
pergudrauti mus visame pasaulyje.“ – teigė ekonomistas. Čia jau į paviršių
iškyla tam tikros nuostatos: varge, neturtingiesiems, kurių daug, pasidaro patraukli baisi
ideologija – kaip juos nuraminti, kad vėl tyliai sau būtų neturtingi ir nekeltų
bangų? Dar svarbiau – „neturtingųjų nepasitenkinimas“ sukabinamas su
„komunizmas“, kuris sukabinamas su „Sovietų Sąjunga“. Gaunasi, kad bet koks emancipatory project būtinai būtinai siejasi
su komunizmu ir būtinai su sovietiniu.
Nors, be abejo, aptariant Šaltojo karo istorija, tam
esama pagrindo (SSRS įtaka skatinant lojalius komunistinius judėjimus pasaulyje
ir JAV atsakomieji veiksmai kaip Šaltojo karo realybė), tačiau Lucasas ties tuo
nesustoja, bet eina toliau, brėždamas paralelę tarp „nepasitenkinimo“ ir komunizmo,
siejamo su Rusijos imperinėmis ambicijomis, ir esamoje situacijoje. Jis teigia,
kad, didėjant nepasitenkinimui, žmonių prisiminimai apie SSRS baisybes blėsta
ir todėl jie nerūpestingai metasi link „priemonių iš praeities“. Bėda esą ta,
kad žmonės (kokie naivuoliai!) nori... planinės ekonomikos.
Lucasas kilniadvasiškai pastebi, kad „laisvosios
rinko kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti
beatodairiško finansininkų godumo“ yra „akivaizdus“. „Žmonių pasipiktinimas yra
teisingas“, – mums sako britas. Tik va tie žmonės per kvailumą renkasi planinę
ekonomiką (kaip ir kur?) ir gauna nomenklatūrą. Jis taip pat pastebi, kad liberaliajai
demokratijai būdingi tokie trūkumai, kaip kad „nesugebėjimas planuoti ilguoju
laikotarpiu ir nuo tikrovės atitrūkusio elito įsigalėjimas“. Tačiau ieškoti
stipraus lyderio – ne išeitis, nes gausi būtinai Trumpą, Marinne Le Pen ar
Putiną.
O ypač blogai bus, jei žmonės nemylės Amerikos. JAV
daro klaidų („baisių“), pastebi Lucasas, „ir neabejotinai dar padarys jų
ateityje“, na, bet, toks gyvenimas... Alternatyva pasauliui, kuriame nuolat daromos
baisios klaidos, dargi pripažįstant, kad jų tikrai
bus ateityje esą tik viena: „Jeigu su panieka vertinate Amerikos lyderystę,
negyvensite pasaulyje, besilaikančiame malonių liberalių europietiškųjų
taisyklių. Jums vadovaus Putinas, Bashiras (sic) al Assadas ir Kinijos
komunistai vergvaldžiai.“ – grūmoja piršteliu Lucasas. Iš esmės, gaunasi, kad gyvename
galios santykių pasaulyje, kuriame būtent
galia, o ne tiesa yra lemiamas
faktorius, priimant sprendimus, be to, kitaip būti nei gali, nei turi, klausimas
tik kieno ta galia bus. Arba gerų dėdžių ir tetų iš Vašingtono, arba blogo
dėdės iš Maskvos ar blogų dėdžių iš Pekino. Kitas dalykas, kad Lucasui mus
visus, mielieji skaitytojai, dosniai aprūpinanti drabužiais ir visokiais
pigiais prietaisais Kinija yra valdoma vergvaldžių, tik bėda, kad kinų vergai
dirba Vakarų kompanijoms, kurios, ieškodamos pigesnės darbo jėgos būtent ten perkėlė
gamybą... Tad, kaip ten bebūtų, matome, kad žmonių pasipiktinimas, koks
„teisėtas“ jis bebūtų, yra pavojingas, nes vietoje seno pono, kuris aptingo ir
nesusitvarko, jei būsime blogi, gausime kitą, kuris nesilaikys mūsų „malonių
liberalių europietiškųjų taisyklių“.
Lucasas sukonstruoja tam tikrą idėją apie tai, kad
pasipiktinimas JAV daromomis klaidomis būtinai reiškia norą, kad Rusija „turėtų
svarbesnį balsą“, kad alternatyva kapitalizmui yra planinė ekonomika ir kitų
nėra iš viso, kad pasipiktinimas elitu būtinai suponuoja „stiprios rankos“ norą
ir apskritai visa tai susiję su nostalgija Sovietų Sąjungai (na, Andrius Kubilius,
manau, sutiktų), tuo pat metu kairiąsias idėjas sukabinant su „Kremliaus
imperiniu valdymu“ ir taip jas diskvalifikuojant. Lucasui nekyla keblumų dėl
to, kad Rusijoje toli gražu ne planinė ekonomika, o tai, ką Slavojus Žižekas
vadina „kapitalizmu su vertybėmis“. Kinijos kapitalizmas „su azijietiškomis
vertybėmis“ (taip pat Žižeko terminas) taip pat atrodo tinkamas išdykusiems
Vakarų vaikams pagąsdinti...
Ar ekonomistas turi receptų pasipiktinusiems? Na,
aišku turi. Didesnė konkurencija ir „ryžtas padaryti mūsų pačių visuomenes
geriau veikiančias.“ Taigi, nors laisvosios rinkos kapitalizmas, pridaręs
daugybę klestėjimo vaisių, per mažai jais dalinasi su visais, daugiau laisvosios rinkos kapitalizmo, o
mes sakykime tiesiai – neoliberalizmo, tikrai padės. Jeanas Baudrillard‘as,
kalbėdamas apie vartojimo visuomenę, pastebi, kad mitas apie tai, kad
„visuomenė serga“ yra itin populiarus. Intelektualai linkę būti nusiteikę
pesimistiškai: niekas nepadės. Entuziastai, kita vertus, priešingai, nusiteikę
labai optimistiškai – tereikia dar vienos „rūpestingumo vertybių“ („šypsena“,
„nuoširdumas“, pridėsiu – pozityvus mąstymas, konkurencingumo ugdymas,
motyvacija) dozės ir viskas kaip mat susitvarkys, nes sergama funkcionavimo
lygmeniu, t.y., ką ir sako Lucasas – visuomenę reikia padaryti geriau
veikiančią.
Ką svarbu pastebėti, aptariant Lucaso tekstą, yra
kad jame pabrėžiama, nepasitenkinimas, kad ir kiek teisėtas, yra pavojingas,
nes yra būtinai naivus (žmonės pamiršo sovietinės sistemos blogybes, per
žioplumą prisišauks Rusiją ir Kiniją, gaus nomenklatūrą), siejamas su autoritariniais
režimais, visų pirma, Rusija. Dar plačiau žiūrint, žiniasklaidoje kritika
Vakarų demokratijos atžvilgiu ir bet kokia kritika elitui sukabinama su
„faktu“, kad „tai naudinga Rusijai“; be abejo, savo problemų ir trūkumų nereflektuojantys
ir iš jų nepasimokantys, nedarantys išvadų, Vakarai mums, vakariečiams, yra kur
kas geriau... Išeitis yra viena – paklusti elitui, koks jis bebūtų ir didinti
savo konkurencingumą bei visos visuomenės konkurencingumą. Kaip jau rašiau –
kam piktintis gyvenimu, jei gali iš jo šį tą išpešti. Nes nėra alternatyvos. Kas
nesugeba, tas ir verkia paskui ir, vietoje negailestingo, bet teisingo,
kapitalizmo, gauna Rusiją (kurioje šiaip irgi juk kapitalizmas, ai,
palaukite...).
Dabar peršokime į „dieną po rytojaus“ – dieną po
Trumpo išrinkimo JAV prezidentu. Tekste
įspūdingu pavadinimu „Artėja visos politinės eros pabaiga: tai bus chaotiškas
ir sunkus laikas“ politologas Tomas Janeliūnas išdėsto visą savo tikėjimo išpažinimą
su stebėtinu naivumu, iki tokio lygio, kad imi ir pagalvoji: gal čia ironija?
Janeliūnas paskelbia, kad matome politinės eros
pabaigą ir trumpai apmeta jos kontūrus: „<...> [Ši era – Aut. pastaba] realiai
prasidėjo po II-ojo pasaulinio karo ir buvo pavadinta liberalios prekybos ir
demokratijos plėtra. Didžiausias šio liberalizmo, paremto ekonominėmis ir
pilietinėmis laisvėmis, spurtas įvyko 1990-aisiais, kuomet jis nušlavė Sovietų
sąjungą ir apglėbė didelę dalį Rytų ir Vidurio Europos. Viskas atrodė taip
nuostabu - pasaulis globalizuojasi, laisva prekyba tampa neabejotinu gėriu,
viena po kitos sėmingai (sic) baigiasi Pasaulio Prekybos organizacijos derybos,
Europos bendrijos tampa ES, ekonominis bendradarbiavimas pereina į vis
aukštesnį lygį (euras, bankinės sąjungos ir t.t.), dar viena demokratizacijos
banga pasaulyje, demokratijos plėtra vyksta net ir po „pareigos ginti“
vėliavomis ir t.t.“ Ir kas gali nepalaikyti laisvos prekybos, kas, koks kvailys
ar „naudingas idiotas“, o gal kenkėjas?
Juk taip viskas gražu buvo ir še tau, kad nori... „Tarptautinės derybos dėl
laisvos prekybos, nors ir vis dar suprantamos kaip gėris, vis labiau sulaukia
nepasitenkinimo ir trukdžių. Kištis į kitų šalių demokratizavimą beveik niekas
nebenori.“ – apgailestauja Janeliūnas. Tikrai, atrodo, kad čia gal ironija... „Brexit
ir Trumpas - aiškūs ženklai, kad net svarbiausios Vakarų demokratinio
liberalizmo šalys pavargo nuo liberalizmo ir jo rezultatų.“ – pastebi jis.
Jeigu Lucasui laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalintis „gerovės
vaisiais“ – „akivaizdus“, tai Janeliūnui taip toli gražu neatrodo, kur ten –
tiesiog žmonės pavargo nuo gero gyvenimo. Gėris esąs toks akivaizdus, kad
politologas nepasivargino nei pagrįsti, kad tai Gėris, nei pasamprotauti apie
„nepasitenkinimo“ laisva prekyba priežastis. Viskas kur kas paprasčiau: yra
visuotinė gėrove ir visos galimybės kiekvienam – imk, daryk, užsidirbk ir būsi
pasiturintis – tik štai yra tokių nesusipratėlių, kurie nemato akivaizdžių
dalykų.
Rinkimų JAV dieną pasirodė ir interviu
su filosofu Alvydu Jokubaičiu, kuriame buvo kalbama vis apie tą patį – apie netikrumą,
galimai laukiantį mūsų po šių rinkimų (vėlgi, grasinta, kad laukia „kažkas
nauja“). Profesorius Jokubaitis, dar tiesmukiškiau negu Lucasas, viską sustatė
į savo vietas. „Nori nenori, JAV yra pirma valstybė, pasaulio policininkė.
Turint tokią galią pasaulis net nenorėdamas be jos negali susitvarkyti. <...>
Taip ir JAV atveju tai būtų chaoso padidėjimas, greitai atsirastų norinčiųjų
užimti tą tuščią vietą.“ – skelbia filosofas.
Toliau – dar stipriau: „Vakarų europiečiai gali būti
postmodernūs, o Amerika turi laikyti pirštą ant nuleistuko. Kaip žmones
amerikiečius galima suprasti, bet kaip politiškai atsakingai mąstančius asmenis
– na, jie turi prisiimti atsakomybę.“ Apie atsakomybę kalbėjo ir Lucasas, ir
Janeliūnas – reikia prisiimti atsakomybę pamokyti kokią Čilę, Iraką ar Siriją –
bet ne Saudo Arabiją kažkodėl... Amerikiečiai šitoje schemoje užima panašią
vietą, kaip Lucaso schemoje „pasipiktinusieji“ ar Janeliūno nenorintieji
palaikyti liberalios prekybos – naivuoliai ir ištižę vakariečiai, pavargę nuo
atsakomybės mąstyti „racionaliai“.
Nors jis ir kalba apie „teisę“, kaip visą Vakarų
santvarką sukabinantį elementą, tačiau, iš esmės, svarbu yra galia. Arba mes
juos, arba jie mus. Tai reiškia ir kad Šaltasis karas, kaip ir „karas su
terorizmu“ yra neišvengiamas ir, iš esmės, amžinas, nes konsensusas neįmanomas,
bet ir nė viena pusė negali nusileisti. Gali būti kiek nori „postmodernus“ ar
„vartotojas“ („<...> prieš H. Clinton jaučiasi nusistatymas, nes ji jau
buvo valdžioje, o vartotojų visuomenėje žmonės nori naujų prekių.“ – pastebi
Jokubaitis), ar individualistas – visa tai tik todėl, kad yra vyriška ir
raumeninga kaip Arnoldas Schwartzeneggeris Amerika, kurios saugomi, postmodernūs
kairieji vaikučiai gali ramiai sau žaisti. „The White Man‘s Burden“ –
kiekvienam snarglį nušluostyti, kai reikia – pagirti, kai reikia – papeikti,
žiūrėti, kad nesipeštų tarpusavyje, pastatyti į kampą, jei neklauso,
galiausiai...
Norime „saugumo, laisvės ir nepriklausomybės“? Tada
į Europą kreiptis neverta, ji seniai nebepajėgi spręsti reikalų vyriškai, na,
kaip per Pirmąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui. Vien gėjų paradai, ekologija ir
dviratininkai visur. „<...> tikra sumaištis Vakarų pasaulyje.“ – skelbia
Jokubaitis. Tiesa, kitaip, negu kiti ekspertai, filosofas teigia, kad
„ekonominis mąstymas“ ir „liberalizmas“ nėra gėris. Vartojimo išlepinti JAV
gyventojai nebežino, ko nori ir todėl bando laimę, rinkdamiesi „alternatyvą“. Vėlgi,
kaip jau matėme Lucaso tekste, jie per
žioplumą gali prisidaryti bėdų. Ir dargi visam pasauliui pridaryti! „Kinija,
Rusija jau stumdosi, negali atsitraukti nė minutei. Jei amerikiečiai turėjo
iliuzijų, tai jos tėra tik iliuzijos, bent jau vertinant filosofine prasme.“ –
primena mums Jokubaitis. Kažkas turi būti ponas – kitaip nebūna. Jeigu
nepatinka esamas, senas ir pavargęs, bet mandagus, ponas, paskui neverk, kad
naujas tvarkysis savaip ir išplaks, kai bus blogos nuotaikos (ar, priešingai,
geros)... Tiesa, vis dar gali būti neaišku, kuo Kinija ar Rusija blogesnės už
JAV, jeigu JAV visai nesivadovauja teisėtumu ir Apšvietos vertybėmis, o tik
naudojasi galia. Jeigu yra TIK galia, tada viskas pasidaro reliatyvu (kaip sakė
Nietzsche) – kas ją turi, to ir taisyklės. Varianto, kad reikia vadovautis
tiesa ir teisingumu, akivaizdu, nėra, tad reikia laikytis status quo. Be abejo, jei reikia paklusti, tai geriau Amerikai su
santykine demokratija, negu Rusijai net ir be tokios... Tačiau visa tai sukelia
neviltį ir norą persvarstyti pačias šito žaidimo taisykles. Tačiau ši neviltis,
jaučiu, tėra „postmodernus“, nuo „vartojimo“ ir „gero gyvenimo“ pavargusio,
vakariečio sentimentalumas, nuo kurio jaunuolį turi išgelbėti kad ir tarnavimas
šauktinių kariuomenėje.
Taigi, mums iškyla paprasta alternatyva: elitas,
nutolęs nuo realybės, nebesusitvarkantis ir verdantis savose sultyse, arba
netikrumas ir nežinia, kurie, kaip rūkas, slepia Rusijos grėsmę. Kitaip
tariant, arba liberalioji demokratija ir kapitalizmas (įsivaizduojant, kad jie
būtinai eina kartu, kuo, pavyzdžiui, Žižekas netiki...), arba autoritarinė
santvarka.
Bet gal mes nepakankamai apibrėžėme, kas yra tas
elitas? Kaip jau minėjau, daugelio teoretikų teigimu, mes gyvename
postpolitinėje būklėje (JAV prezidento rinkimų kontekste apie tai neseniai vėl yra
parašęs
ir Žižekas), kurią charakterizuoja Francis‘o Fukuyama‘os teiginys apie
„istorijos pabaigą“, žlugus Sovietų sąjungai. Matome, kad ir Lucasui, ir
Janeliūnui ši data ypač svarbi. Istorijai pasibaigus, liberalioji demokratija
ir kapitalizmas nugalėjo kartą ir visiems laikams. Tuo kapitalizmas iš esmės
užima komunizmo vietą Marxo koncepcijoje: pastarasis tikėjo, jog kapitalistai –
tezė, proletariatas, revoliucinė klasė – antitezė, o sintezė – komunizmas,
beklasė visuomenė, kurioje hegeliška logika mistiniu būdu baigiasi ir toliau
jau nieko nebevyksta. Taip pat dabar mums sakoma apie kapitalizmą. Visi
antagonizmai dabar įmanomi pašalinti techninėmis priemonėmis, tad vyrauja
požiūris, kad būtent technokratinis, ekspertų ir analitikų valdymas
tinkamiausias.
Liberaliosios demokratijos triumfas tęsėsi neilgai:
tarptautinis terorizmas artikuliavo nepasitenkinimą JAV „atsakomybe“ už kitų
šalių demokratizavimą ir globalizacija žiauriausiu ir destruktyviausiu įmanomu
būdu, neoliberali politika užsirovė ant 2008-2009 m. finansinės krizės grėblio,
iškilo Rusija ir Kinija, didinančios savo įtaką besivystančiose šalyse (ypač
Kinija).
Svarbiausia, kad nu-ideologintas ekspertų valdymas, kai nebelieka
skirtumų tarp pažiūrų ir pabrėžiama tęstinumo svarba, kai kairiosios jėgos
nebekelia grėsmės status quo ir
kapitalizmui (Tony Blairo „New Labour“ pratęsė Margaret Thatcher neoliberalią
politiką) ir vyrauja visuotinis sutarimas dėl beveik visko, sukelia vis
didėjančią alergiją vis didėjančiam žmonių skaičiui. Tampa akivaizdu, kad
balsuoti yra beprasmiška, nes dauguma klausimų yra nebelaikomi politiniais ir
rinkėjams seniai nebėra galimybių spręsti esminių klausimų... Galiausiai,
globalus kapitalizmas per Janeliūno išgirtą laisvąją prekybą veikia kiekvieno
iš mūsų gyvenimą visiškai nepaisant to, ko nori suverenios valstybės valdžia. Viso
šito akivaizdoje vienintelė alternatyva kaip vienas didelis blokas suvokiamam
elitui, kairiesiems (tiems, kurie, tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, prastūmė
neoliberalius darbo kodeksus) ir dešiniesiems (kurie daugumoj vis tiek su laiku
pritaria tos pačios lyties santuokoms ir kitoms „progresyvioms“ iniciatyvoms ir
bando vaizduotis besirūpinančiais kiekvienu), kurie daugybę dešimtmečių valdo,
keisdami vieni kitus, suvokiami dešinieji radikalai.
Čia mes susiduriame, be kita ko, su tam tikru prieštaravimu
tarp žodžių ir realybės. Teoriškai, kiekvienas šalies pilietis, atitinkąs tam
tikrus amžiaus ir gyvenamosios vietos reikalavimus, gali būti išrinktas į
valdžią. Praktikoje yra kitaip, ypač senose Vakarų demokratijose, tarkim, JK.
„Žmogus iš gatvės“ (Tarp Billas Clintonas neseniai pavadino Britanijos
Leiboristų partijos vadovą Jeremy‘į Corbyną) kelia įtarimą ir dažniausiai
susilaukia stipraus pasipriešinimo iš žiniasklaidos, politologų, ekspertų bei
analitikų. Mes stebimės, kad į valdžią gali būti išrinkti humoristai ar
agronomai, TV garsenybės ar blogeriai (tokie, kaip pvz. Piratų partija
Islandijoje) ir taip išsiduodame, kad netikime demokratija. Ne, ne kiekvienas
gali valdyti – tik tas, kas turi supratimą, turi patirties, tinkamą
išsilavinimą. Tačiau, iš tikrųjų, valdyti gali tik tas, kas yra kažkur matytas
ir baigęs prestižinę mokyklą, universitetą ir dirbęs padėjėju pas kokį/ią nors
žinomą politiką/ę. Tokia realybė tiek Lietuvoje, tiek kitur. Tai reiškia, kad
mes de facto netikime demokratija,
kuriai skiriame nuolatinius ditirambus.
Kompetencijos klausimo kėlimas atrodo lyg ir
teisėtas, juk „sveikas protas“ sako, kad toli gražu „nekiekviena virėja gali
valdyti valstybę“, tačiau realybėje juk ne vien apie tai kalbama. Be
kompetencijos yra ir charizmos ar pažinčių klausimas. Politikas/ė turi atitikti
kino žvaigždei taikomus reikalavimus, ką pastebėjo jau Walteris Benjaminas,
teigęs, kad „aparatūra“ reiškia, kad iškyla diktatorius ir kino žvaigždė.
Galima ironiškai pastebėti, kad Donaldo Trumpo pergalė rinkimuose yra šitos
tendencijos viršūnė: laimėjo realybės show
vedėjas. Žmonės supainiojo show su
realybę, norėtųsi pasakyti... Apskritai tuos, kurie yra „ne iš elito“, mes,
kartu su žiniasklaida, uoliai pliekiame jau vien tik dėl to, kad jie nėra iš
elito. Pats faktas, kad jie yra „iš gatvės“ juos diskvalifikuoja daugelio save politiškai
sąmoningais laikančiųjų akyse.
Lietuvoje vykę Seimo rinkimai visa tai tik dar kartą
patvirtino. Tai, kad antrąjį turą laimėjo Lietuvos Valstiečių žaliųjų sąjunga,
sukėlė audrą viešojoje erdvėje. Panašią audrą mes matėme Didžiojoje Britanijoje
po referendumo dėl išstojimo iš ES rezultatų paskelbimo ar, visai neseniai, JAV
ir pasaulyje po Donaldo Trumpo išrinkimo. Svarbiausias pasipiktinimo
rezultatais akcentas yra tai, kad „kažkokie runkeliai“
išrinko „mums“ netinkamą valdžią ar nubalsavo priešingai mūsų norams. Suprask,
jie turi teisę balsuoti, kaip ir mes,
bet juk tai MES, o JIE, na, jie turi tyliai būti ir nesimaišyti po kojomis
mums. Kita vertus, imama abejoti žmonių, balsuojančių už Trumpą ar už išstojimą
iš ES racionalumu. Jie kaltinami, kad, Lucaso žodžiais tariant, jų
pasipiktinimas teisėtas, bet reikia susispausti ir prisiimti atsakomybę
(perfrazuojant Jokubaitį) bei nubalsuoti už mažesnį blogį. Išsilaikyti status quo ribose.
Būtent mažesnio blogio pasirinkimu ir vadovaujasi šiuolaikinė
liberalioji demokratija. Ir būtent šitas pasirinkimas įgriso iki gyvo kaulo
rinkėjams, kurie spontaniškai ima elgtis neracionaliai (taip mums sakoma) ir
renkasi patį didžiausią blogį iš visų įmanomų. Betgi čia yra Soreno
Kierkegaard‘o „tikėjimo šuolis“ – būtent pasirinkti per absurdą, vien tikintis,
kad kas nors įvyks, kad kas nors pasikeis,
o gal net pasikeis į gerą. Jacques‘as Derrida pastebėjo, kad racionalus pasirinkimas
nėra laisvas: rinktis racionaliai reiškia suvesti skaičiukus ir gauti atsakymą.
Bet tai nėra pasirinkimas iš viso. O laisvas pasirinkimas visada yra
neracionalus, nes paremtas susidūrimu su nežinomybe ir panašiai. Taigi,
rinkėjai renkasi neracionaliai, nes nebepasitiki (kaip ir Derrida) racionalumu.
Tai, kas jiems buvo įteigta kaip racionalumas – postpolitinis konsensusas –
juos nuvylė. Elitai, kurie verda savose sultyse, žmonėms atrodo didesnis blogis
už pokyčius, kuriuos žada dešinieji radikalai, kad ir kiek juos žiniasklaida
gąsdintų gresiančiais pavojais. Elitų atitrūkimas nuo realybės ir visiškas
abejingumas žmonių nuomonei (pvz. dėl pabėgėlių), panieka runkeliams, „antrajai Lietuvai“ ir visiems tiems „tinginiams“,
kurie tiesiog nenori dirbti tampa toks nepakeliamas žmonėms, kad jie renkasi
šuolį į nežinią.
Galiausiai, elitas seniai spjovė į juos ir net
nebeapeliuoja į juos per rinkimus. Tai ne jiems skirta ateitis. Ateitis skirta start-up‘ų Lietuvai, „Facebook“
Lietuvai, kaip sako
Kasparas Pocius, „pirmajai Lietuvai“, konkurencingai ir našiai dirbančiai
Lietuvai, į kurią kreipiasi konservatoriai ir liberalai. Tas pats ir kitur: po
referendumo rezultatų garsenybės
viena per kitą socialinėse medijose verkė dėl to, kad „seni žmonės“ atėmė
ateitį iš jaunimo ir teiravosi, ar jie negalėtų tiesiog imti ir išmirti, vadino
išstojimo šalininkus rasistais ir ksenofobais, arba, kaip gražiai pasakė muzikantas
Geoffas Barrow iš grupės Portishead, „Mondeo driving bigoted Cunts“. Tą patį
matėme ir Amerikoje, kur Trumpo šalininkai buvo Hillary Clinton pavadinti
„deplorables“ (nuo žodžio „deplorable“ – angl. „apgailėtinas“, „apverktinas“). Bene
aiškiausiai juos apibūdino pop rock stiliaus grupė Green Day, kurios vokalistas
prieš pat rinkimus pareiškė, kad dėl Trumpo iškilimo kalti „kvaili balti
žmonės“.
Čia puikiai tinka George‘o Orwello mintis iš jo
knygos „Kelias į Vigano molą“ („The Road to Wigan Pier“), kur jis nagrinėja,
kodėl žmonėms gali būti nepriimtinas socializmas. Orwellas pastebi, kad jo,
kilusio iš vidurinės klasės, išauklėto atitinkama dvasia, baigusio prestižinę
mokyklą, tačiau gyvenančio vargiai geriau nei vidutinis darbininkas, klasės
atstovams sunku priimti socializmą dėl jo šalininkų paniekos „prestižinių
mokyklų vertybėms“ ir panašiai. Kaip teigia autorius, jei jam priekaištaujama,
kad jo manieros netinkamos, jis galįs pasitaisyti, bet jei jam priekaištaujama,
kad jis – eunuchas, tai belieka ginti savo garbę. Būtent tai mes ir matome, kai
kalbama apie pasipiktinimą „the Establishment“, kuris nuvilnijo per Europą ir
Ameriką. Žmonės, kuriems buvo pasakyta, kad jie – runkeliai, negali sėdėti ramiai rankas sudėję – jie priešinasi. Tai
iš dalies paaiškina „masių maištą“. Jeigu tu vis tiek esi rasistas ir nacionalistas (taip sako mainstream‘inė žiniasklaida), tai
belieka juo tapti. (Čia visiškai neteigiu, kad šie žmonės neturi prisiimti
atsakomybės už savo veiksmus.) Juk kitos išeities nėra – jei bandysi tapti
„normaliu“, tai būsi išvadintas prasisiekeliu ir „pavyduoliu“ ir išjuoktas. Todėl
belieka priešintis elitui, ir ne vien politikoje, bet ir kultūroje,
žiniasklaidoje, ir patikėti populistais. Kitos išeities daugumai žmonių nėra. Jie
jaučiasi išstumti į gyvenimo užribį ir vieninteliai, kurie baudžiasi juos
išklausyti, yra dešinieji radikalai. Tačiau politologai skuba mus patikinti,
kad, kaip jau matėme, šie žmonės yra naivuoliai ir per savo kvailą galvą
užsitrauks ant mūsų visų galvų nelaimę, na, pavyzdžiui, Rusiją. Panašiai po
referendumo Britanijoje teigė
ir buvęs The Smiths gitaristas Jonny Marras: „Niekas niekada nesakė, kad
dauguma žino, ką ji daro. Dar svaresnė priežastis mums visiems, likusiems,
laikytis drauge.“ Tiesiog reikia juos nutildyti, toliau vadinant nepataisomais
debilais ir bandyti mobilizuoti „teisingai“ mąstančiųjų jėgas – tam skirta,
pavyzdžiui, ir akcija „Man ne dzin“. Bėda, kad gali neužtekti „mąstančių“
žmonių.
Be to, žmonės, matydami didžiulį jų ir taip
nevertinančių ekspertų, analitikų, mainstream‘inių
politikų bei pinigais aptekusių garsenybių pasipiktinimą, neturėdami ko
prarasti, ir išvydę, kad jie turi galios
kažką pakeisti, sukelti skandalą, įskelti pleištą į politinio proceso sklandų
funkcionavimą, tęsia savo griaunamąjį darbą. Todėl po Britanijos sprendimo
pasitraukti iš ES masės, rodos, dar labiau įtikėjo galinčios iškrėsti piktą
pokštą elitui ir išrinko Trumpą. Vis tiek laikomi kaltais dėl visko, žmonės
neturi ko prarasti ir gal net su pasimėgavimu virkdo
jautrios sielos jaunuolius, kuriems atsigauti po Trumpo pergalės universitetai
ir kolegijos dalina servetėles ir karštą šokoladą, ir garsenybes, kurios
grasino emigruoti iš Amerikos, jei bus išrinktas Trumpas (teko matyti JAV naujienų
portale, kaip per vieną iš po jo pergalės kilusių mitingų mergina laikė rankose
rožinį plakatą su užrašu, sakančiu maždaug „Svarbu meilė ir pozityvumas“ – geriau
infantilios Kairės reakcijos vargu ar įmanoma apibendrinti, kas kelia dar
didesnį norą „trolinti“ tiems, kurie juk vis tiek yra „rasistai“ ir
„ksenofobai“).
Puikiai šį požiūrį išreiškė mūsų geras pažįstamas
politologas Tomas Janeliūnas, kuris po antrojo rinkimų turo socialiniame tinkle
„Facebook“ skelbė,
jog problema yra ne tai, kad politologai atitrūkę nuo realaus gyvenimo ir todėl
nesugebėjo numatyti valstiečių-žaliųjų pergalės rinkimuose, truputį gal tik
atitrūkę. Ne, apskritai viskas kur kas paprasčiau. Visa bėda tame, kad politologams
„sunku nusileisti į vidutinio rinkėjo provincijoje pasaulėžiūrą ir logiką“, –
teigė Janeliūnas. Ne tai, kad politologai užsisklendę savo burbule, bet
„<...> svarbiausias yra kitas burbulas: mes per daug tikime vidutinio rinkėjo
politiniu racionalumu ir intelektu apskritai.“ Tad, jeigu laimėjo „ne tie“, tai
tik todėl, kad vidutiniam rinkėjui trūksta intelekto. Pakaktų intelekto –
balsuotų už Gabrielių Landsbergį.
Politologų vaidmuo, pasak Janeliūno, yra šviesti
visuomenę, kad ji atsakingiau žiūrėtų į daromus pasirinkimus bei „ugdyti politinį
sąmoningumą“. Jis pastebi, kad „keičiasi“ tik Vilnius ir Klaipėda (kur laimėjo
konservatoriai ar liberalai). Likusi Lietuva perka loterijos bilietus, t.y.,
tikisi pinigų iš oro, ir balsuoja už valstiečius-žaliuosius, šmaikščiai pastebi
politologas.
Matome, pirma, kad politologų ir kitų ekspertų
vaidmuo yra ne tiek reflektuoti situaciją, o formuoti nuomonę, kas galantiškai
vadinama „politinio sąmoningumo ugdymu“. Dauguma politologų Lietuvoje gana
atvirai palaiko neoliberalią politiką, palaiko konservatorius ir liberalus bei
iš aukšto žiūri į galimybę, kad rinkėjai gali
tokios politikos nepalaikyti. Jeigu nepalaiko, tai, Janeliūno manymu, tiesiog
nesugeba mąstyti racionaliai. Nieko, priversim. Antra, daug kalbama apie
„antrąją Lietuvą“, kaip ja rūpintis, bet iš esmės ji toliau niekinama ir
postuluojama kaip ontologiškai kitokia, ontologiškai nekintanti, įstrigusi
praeityje. Edwardas W. Saidas panašiai apibūdino požiūrį į Orientą, į
mįslinguosius, neracionalius, bet viliojančius kūniškais malonumais ir pertekliumi
Rytus, kuriuos reikia auklėti ir kuriuos tik mes, racionaliai mąstantys
vakariečiai, esame pajėgūs suprasti. Šiuo atveju, „antroji Lietuva“ yra
Orientas, kurį tinkamai supranta, yra pajėgi analizuoti ir vertinti tik
„pirmoji Lietuva“ ir jos flagmanai – politologai, skandinaviškų bankų ekspertai
ir Lietuvos Laisvosios Rinkos Instituto ekspertai. O ir kiekviena/s tūla/s
„Facebook“ vartotoja/s. Toks požiūris, kaip parodė Orwellas, veda prie didėjančio
susipriešinimo. Negali žmogus visą gyvenimą klausytis, kad jis yra runkelis. Tokie žmonės ieško ir randa
tuos, kas atsiliepia į jų nepasitenkinimą, todėl ir renka nesistemines
partijas. Lietuvoje kol kas neiškilo radikali pro-putiniška Dešinė, kokia
iškilo Vakarų Europoje ir Vengrijoje ar Amerikoje, ir liaudis pasitenkino
išrinkdama kažką panašus į Naująją Sąjungą (pamenate tokią?) – visokių
funkcionierių ir poros žinomų, iš teisėsaugos kilusių „teisuolių“ rinkinį...
Ironiška, kad, augant nepasitenkinimui postpolitiniu konsensusu, kai Kairė ima
nesiskirti nuo Dešinės, iškylančios oponuojančios status quo jėgos retai save įvardija griežtai ideologiškai ir yra
linkusios apeliuoti į savo nesisteminį pobūdį kaip vienintelį juos apibūdinantį
rodiklį, atmesdami „siauras“ ideologijas. Lietuvoje taip pat matome neaiškią
jėgą, kuri balansuoja tarp konservatyvizmo socialiniais klausimais ir
socialinio liberalizmo ekonomikoje.
Atvirą panieką visiems, kas nenori paklusti
konsensusui, demonstruoja ir socialdemokratas politologas Mindaugas Kluonis, teigiantis,
kad Rytų Europa iš principo nepajėgi kurti jokių alternatyvų esamai tvarkai ir
tepajėgia kurti nacizmą. Tie, kas, jo žodžiais tariant, „atsisako būti tuo, kuo
jiems liepiama“, pridaro daug bėdų ir sau, ir kitiems... Galiausiai, Rytų
Europos kultūra, būdama „opresyvesnė“ už Vakarų Europos kultūrą, galėtų ir
išnykti. (Plačiau apie Kluonio pasisakymus parašė
Nida Vasiliauskaitė, kuriai jie ir buvo skirti socialiniame tinkle „Facebook“.)
Kluonio mintis yra paprasta – Rytų Europa (mes included) yra lyg koks marozas,
kuriam reikia paaiškinti jam suprantama kalba, kad jis gimęs tik tarnauti ir
turėtų būti už tai dėkingas. Toks pusbernis Valiukas iš Witoldo Gombrowicziaus
„Ferdydurkės“.
