Nuo revoliucijos – prie reakcijos, arba „Darbotvarkė“

Pripažinsiu, nesu didelis TS-LKD fanas, veikiau esu linkęs jiems oponuoti, tačiau net tokiame kontekste Žygimanto Pavilionio iškilimas šioje partijoje, tapimas jai atstovaujančiu Seimo nariu ir vienu matomiausiu bei girdimiausių atstovų, o dabar dar ir kandidatu pirmininko rinkimuose, mane nuteikė itin nemaloniai, nes šio politiko ir diplomato agresyvi, iš radikaliausių Amerikos Pietų respublikonų perimta retorika yra šis tas nauja, bent iš pažiūros, Lietuvos politinėje padangėje. Šis importinės politikos veikėjas, diegiantis Tėvynėje Grand Old Party „pamatines vertybes“ ir vaizduojantis gerbiamą diplomatą, neseniai parašė labai iškalbingą ir įdomų straipsnį portale Delfi.lt, kuriame išdėjo savo (be abejo, ne vien savo) politinę strategiją ir trumpą, bet dar labiau iškalbingą einamųjų reikalų pasaulyje analizę. Ja ir remsiuosi savo trumpoje apžvalgoje.

Praeitų metų pabaigoje kitas TS-LKD atstovas, puikiai žinomas „tradicinių vertybių“ propaguotojas Rimantas Jonas Dagys jau skelbė apie „Vakarų pasaulio ligas“ ir su supratinga užuojauta žiūrėjo į „nieko nesuprantančius žmones“, kurie jaučiasi pasimetę sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Dagys ne vien solidarizavosi (ar bent vaizdavo tai darąs) su teisės ir įstatymų neišmanančiu „paprastu žmogumi“, tačiau ir supratingai akcentavo musulmonų moterų norą nešioti tradicinius apdarus, supriešindamas jį su „susierzinusių nuogų moterų protestais“. Pareiškęs, kad reikia rinkėją ne pamokyti ar jam pamokslauti, o išklausyti, Dagys viltingai žiūrėjo į naudą, kurią „prie tradicinių vertybių“ grįžti norinčių masių sukilimas gali atnešti jo partijai. (Žr. mano straipsnį apie Dagio tekstą) Žygimantas Pavilionis, aišku, parašė kur kas rimtesnę nūdienos aktualijų analizę, taip pat ir kur kas emocingesnę.

Paskelbęs apie „neoliberalių elitų“ pabaigą, Pavilionis nubrėžė paralelę tarp didžiulės nelygybės, kurią prilygino XIX a., kurios esą liberali demokratija neišsprendė, ir paties (neo)liberalizmo „antikrikščioniškumo“. Revoliucija, apie kurią jis mums trimituoja, yra ne šiaip masių sukilimas prieš elitus, tačiau, iš vienos pusės, sukilimas prieš racionalumą ir protą, kuriuos jis priskiria „neoliberalams“, iš kitos pusės, sukilimas prieš jų amoralumą ir sekuliarizmą. „Širdis, intuicija, emocinis intelektas, tikėjimas, tradicija sukyla prieš šaltą, racionalų, technokratišką protą, kuriam pralaimėjus belieka tik konstatuoti, kad iki šiol gyveno tarp tų vieno procento pasaulio gyventojų, kurie valdo visų likusių gyventojų turtą jį visą kartu sudėjus.“ – teigia jis.

Bene keisčiausia Seimo nario straipsnio vieta – ten, kur jis „millenials“ (demografinė kategorija, paprastai žyminti gimusius tarp 1985 ir 1995 m. ir nuolat naudojama Vakarų spaudos žmonėms ar reiškiniams specifišku būdu apibūdinti), kuriuos pavadino „dutūkstantukais“ (absurdiškesnio vertimo net norėdamas nesugalvosi), kuriuos pabrėžtinai įvardijo kaip „multikultūrinius“, priskyrė prie judėjimo, kuris iš principo siekia tradicijos grįžimo, tad čia jis įžvelgė „jaunystės ir tradicijos“ sintezės galimybę. Naudojant Witoldo Gombrowicziaus romano „Ferdydurkė“ terminus, jis nori „naujoviškus“ sujungti su „senoviškais“ ir tiki, kad tai bus tvari sąjunga.

Sakyčiau, kad labiausiai mane rašyti apie šį Pavilionio straipsnį paskatino būtent tai, kad Seimo narys nedviprasmiškai mums siūlo stoti „širdies, emocinio intelekto, empatijos“ ir t.t. pusėn, „išskleisti sparnus“ (tą jis siūlo, visų pirma, savo partiečiams) ir kviečia: „išgirskime ką iš tiesų sako širdis, įsiklausykime į nelogišką visame pasaulyje kylančio protesto žmogiškumą“. Ilgai negalėjau patikėti, kad tikrai perskaičiau šiuos žodžius. Tačiau straipsnio pabaiga, kur išsitariama, jog svarbu šitam gaivališkam ir iracionaliam masių judėjimui sudaryti „mūsų“ darbotvarkę, nes kitaip jie patys primes „mums“ darbotvarkę, atrodo visai racionali. Probėgšmais Pavilionis išsitaria ir kad paprastai populistiniais įvardijami judėjimai vienodai gali būti tiek iš Kairės, tiek iš Dešinės, tai esą nesvarbu, ir kad jie buvo ilgai „demonizuojami“ valdančiojo „neoliberalaus“ elito.

Kas čia svarbu pamatyti, yra keli dalykai. Visų pirma, verta atkreipti dėmesį, jog Pavilionis naudojasi „millenials“ priskiriama retorika, dažniausiai asocijuojama su save laikančiais kairiaisias, studentų aktyvizmo atstovais bei „kovotojais už socialinį teisingumą“ („Social Justice Warriors“, „SJW“). Tai išsyk man primena mano neseniai skaitytą straipsnį apie įdomias paraleles tarp „identity politics“ šalininkų iš Kairės ir naujosios radikalios Dešinės („alt-Right“). Ten pabrėžiamos nerimą keliančios tendencijos, jog ilgai išjuoktą (ir, leisiu sau tarti, pelnytai) kairiųjų retoriką radikaliausi dešinieji dabar perima. Pats principinis nusistatymas prieš „the Establishment“, beje, taip pat atsirado 7-ajame deš. „Naujosios Kairės“ tarpe, kurie atmetė ne vien tėvų ir tradicijos remiamas sustabarėjusias valstybes ir visuomenės institucijas, bet ir komunistų partiją. Dabar, kai anoji revoliucionierių karta (1968-ųjų protestų karta) tapo pačiu tikriausiu „Establishment“, kalbėjimą prieš „Establishment“ perėmė dešinieji.
    

Tačiau tai dar toli gražu ne rimčiausia šios retorikos grėsmė. Kas gerai žino fašizmo ir vokiečių nacionalsocializmo istoriją, tam turėtų išsyk į akis kristi apeliacija į iracionalų, instinktyvų, spontanišką pradą žmoguje. Racionalumo atmetimas, jo juodinimas, visiškai nepagrįstai siejant jį su elitu ir iš jo kildinant tikras ar tariamas elito nesėkmes, yra paradigminis fašistinis gestas. Juk, nesant racionalaus, protingo ir logika paremto pagrindo, mes liekame kyboti virš bedugnės. „Širdis“, „empatija“ ir „emocinis intelektas“, tokiu atveju, gali įgauti visai baisių konotacijų.

Galiausiai, įžūlus Pavilionio bandymas daugiausia neoliberalizme užaugintą „millenials“ kartą ir, esmingiau, pačią „širdies, empatijos, emocinio intelekto“ retoriką supriešinti su „atitrūkusiu nuo žmonių“ elitu, kuris yra „neoliberalus“, yra paremtas visiškais nesusipratimais: tai, ką Pavilionis projektuoja kaip „masių alternatyvą“, būtent ta emocinga ir iracionali retorika, ir yra neoliberalizmo produktas. Tai, kad ji gali įgauti (tiesioginis ryšys čia tikrai dar vertas užklausti) populistinių ir atvirai neo-fašistinių bruožų yra tam tikras side effect. Empatija savaime nėra užuojauta, tai tik gebėjimas įsijausti.

Įdomu, kad profesorius Gintautas Mažeikis praeitų metų pabaigoje parašė straipsnį, kurį galima būtų laikyti įvadu į šį Pavilnio tekstą. Mažeikis beveik tokiais pat žodžiais, kaip ir Pavilionis, kalba apie „bendruomenių“ ir „periferijos“ sukilimą, paremtą iracionalumu ir maginiu mąstymu. Taip, priešingai negu Seimo nariui, Mažeikiui čia imponuoja ne „krikščioniškos vertybės“, o magija, okultizmas ir folkloras, tačiau jis maištą įvardina kaip „konservatyvų“ ir Kairės tikrą ar tariamą jo nesupratimą laiko pasikliovimo Protu pasekme. „Sveiki atvykę į žmonių rūstybės pasaulį, kuriame įsitvirtina širdis, jausmai ir žmogiškumas, bendruomeniškumas, atjauta, periferija, nuo kurios taip ilgai slėpėsi negailestingas elitas.“ – šis sakinys laisvai galėtų būti iš Mažeikio straipsnio, visgi, tai Pavilionio šūkis. Simptomatiška, kad, kaip ir Pavilionis, Mažeikis keikiasi „neoliberalizmu“ ir „globalizacija“, tiksliai neapibrėždamas, ką tais terminais vadina. (Beje, Mažeikis individualizmą sieja su vartotojiškumu ir su „spektakliškumo placebu“, o kaip atsvarą jam siūlo tapimą dividu, t.y. daliu žmogumi, kuriam būdingas maginis mąstymas ir kuris dalinasi savo širdimi su kitais; terminas „dividas“ jau buvo pavartotas filosofijoje; Gilles‘is Deleuze‘as savo pranašiškame tekste „Prierašas apie kontrolės visuomenę“ taip vadina individą pakeitusį valdymo subjektą, kurio atsiradimą (paties žodžio neminėdamas savo tekste) sieja su neoliberalizmu (nauja monetarine politika), tad Mažeikis nuo neoliberalizmo siūlo gelbėtis neoliberalizmo įdiegtomis koncepcijomis, kas yra gana ironiška.)
  

Beje, verta pastebėti, kad dešinieji, tokie kaip Pavilionis, metai iš metų neigė „neoliberalizmo“ egzistavimą, tačiau, papūtus naujiems vėjams, kai kurie, atrodo, pirmi puolė su juo „kovoti“. Nors, kita vertus, Pavilionio kolega Andrius Kubilius toliau giria Margaret Thatcher ir Ronaldą Reaganą, du principinius neoliberalizmo architektus. Abejoju, ar ir pats Pavilionis juos kritikuotų. Čia verta pridėti, kad „neoliberalizmas“ jo straipsnyje vartojamas visai neapibrėžtai.

Antras vertas pastebėti dalykas šiame straipsnyje, yra wishful thinking, kurį Pavilionis naudoja, sujungdamas ar atjungdamas vienus nuo kitų įvairius konceptus. Masių maištas jam asocijuojasi su krikščioniškų vertybių pasigendančių, tradicijų ilgėsio iškankintų ir Tėvynės, „dvasinės ir fizinės“ (kad ir ką tai reikštų) stokojančių žmonių bendruomenių pasipriešinimu „bedieviškam“, amoraliam, arogantiškam („krištoliniame [ne dramblio kaulo!] bokšte“ užsidariusiam), – tęskime – LGBT teises, „genderizmą“ ir masinę imigraciją stumiančiam, „šeimos vertybes“ griaunančiam, globalistiniam, kairuoliškai, liberaliai (JAV, iš kur semiasi įkvėpimo Pavilionis, tai tapačios sąvokos...) nusiteikusiam elitui. Iš esmės, net Šv. Tomas Akvinietis sutiktų, kad visos būtinos sąlygos priešintis šitai liberalų tironijai įvykdytos. Todėl kovojantys prieš „neoliberalus“ yra vienareikšmiškai Pavilionio dvasiniai sąjungininkai kovoje už „tradicines vertybes“. Ar jie balsuoja už Bernie Sandersą, kuris Pavilionio idėjiniams draugams JAV atrodė komunistas, ar už Donaldą Trumpą, visai nesvarbu: jie yra puikus grobis „mums“. „Mes“ turime pasirūpinti, kad jie nenueitų klystkeliais, pvz., pas „Putiną ir jo draugus“. Faktas, kad absoliuti dauguma šių masių maišto iškeltų politinių jėgų ir yra tai, ką Pavilionis, matyt, įvardina kaip „Putino draugai“, jo visai netrikdo. Netgi kibernetinės atakos, dėl kurių ir pats kaltina „Putiną ir jo draugus“, jam, atrodo, tik dar labiau inkriminuoja elitą.

Kita vertus, jam savaime suprantamas dalykas atrodo ir kad miestų jaunimas, persipildęs užuojautos ir empatijos, susijungs (labai primena naivesnes sovietinės ideologijos pasakas) su provincijos „white trash“ ir „redneck‘ais“ ir suformuos vieningą, Tėvynę, šaknis, „šeimos vertybes“ ir visą kitą, ką išrašys tokie Vakarų ligas gydantys specialistai, kaip Pavilionis, Dagys ar P. Saudargas, atradusia „Tauta“. Kodėl šita svajonė neįtraukia vieno uoliausių jos vykdytojų, Putino, lieka neaišku. Laviruodamas tarp „Putino draugų“ ir konservatorių elitui „naudingų idiotų“, kuriuos dera panaudoti, Pavilionis geba sutaikyti visas priešybes – „millenials“ su Trumpo šalininkais, Lenkijos miestų jaunimą su „sukilusiais regionais“ ir t.t. Tai, kad „sukilimą prieš protą“ galima vadinti revoliucija ir šį žodį vartoti teigiamai, nieko keista: naciai irgi kalbėjo apie „revoliuciją“ ir po jos sekantį Vokietijos „atgimimą“, Graikijos pulkininkų karinė chunta taip pat kalbėjo apie ištikimybę „1967-ųjų revoliucijai“, per kurią jie atėjo į valdžią. Tokioms ideologijoms būdingas orveliškas doublethink, būdingas ir Pavilioniui (tą įrodo bemaž kiekvienas viešas jo pasisakymas).

Svarbiausia išvada, kurią turime padaryti, yra tokia: matyti, kad, kaip išdėstė ir Pavilionis savo straipsnyje, elitas turi pasirinkimą – arba likti „liberalus“ ir žlugti, arba atitikti liaudies širdies troškimus, kitaip tariant, perimti radikalios Dešinės retoriką ir taip ją nuginkluoti. Čia mes prieiname prie įdomios išvados – Putinui, pvz., atsispirsime tik tapę panašiais į jį – taip mums tarp eilučių siūloma. Radikalios Dešinės grėsmę reikia kooptuoti ir taip sustiprinti savo poziciją. Iš esmės, Pavilionis tik kartoja Dagio ir P. Saudargo teiginius, kad „pasaulis atsibudo“ ir, kol nekilo kokių nors ekscesų, kurie „mums“ gali būti nenaudingi, reikia masių energiją panaudoti, sustiprinant savo pačių (elito) poziciją. Alternatyva likimui „liberaliems“ ir iš to sekančiam žlugimui esą yra „dešiniųjų jėgų sugebėjimas ne tik amortizuoti, bet ir mobilizuoti sukilimą prieš elito burbulą sau naudinga linkme“, anot jo. Tiesiai šviesiai. Jei tam reikės naudoti gličią kairiųjų retoriką (Lietuvoje Andrius Bielskis, buvęs Algirdo Butkevičiaus patarėjas, karštai įrodinėjo empatijos buvimą „kairiąja vertybe“), tebūnie.
  

Aišku, tai bandymas suvilioti ir suvedžioti „revoliucionierius“, kad jų jaunystė ir „naujoviškumas“ sutvirtintų tradiciją ir „senoviškumą“. Vietoje tikros alternatyvos status quo mums siūloma kažkas neapibrėžto, į mainstream‘ą žengęs fašizmas, fašizmas su kostiumu ir kaklaraiščiu. Tai dvigubas žaidimas, kurį konservatoriams siūlo žaisti Pavilionis: naudoti nepasitenkinimo valdžia tendencijas, atsiribojant nuo „buvimo valdžia“, nuo elitizmo, tačiau tam, kad galėtų atšaukti bet kokias realias grėsmes status quo išlikimui. Pavilionis čia žaidžia „gerą ir blogą policininką“: elitas yra „blogas policininkas“, jis „negailestingas“ ir t.t., o tokie apsišvietę (panašiai, kaip būna apsišvietęs absoliutizmas) politikai, kaip Pavilionis, kita vertus, merkia akį sukilusiai liaudžiai ir pritariamai linksi, girdėdami jos skundus ir nepasitenkinimą elitu.

Čia simptomatiška, kad, užsiminęs apie didžiulę nelygybę pasaulyje, Pavilionis toliau apie ją nebekalba. Kaip jis siūlo ją spręsti? Jokio atsakymo nėra. O siūlo jis, kaip sakytų Slavojus Žižekas, „kapitalizmą su vertybėmis“. Žižekas taip pat priduria, kad kapitalizmas ateityje galės apsieiti ir be demokratijos; pavyzdys čia būtų ne vien Kinija, bet ir neoliberalizmo bandomasis laukas, Augusto Pinocheto laikų Čilė. 

Kur link juda ant masių maišto bangos iškilusios partijos, puikiai parodo Rusijos, Turkijos, Vengrijos, Lenkijos pavyzdžiai. Jau jie parodo, kad reali revoliucija yra tik fikcija nesusipratėliams, paskutinė viltis masėms, kurioms vietoje alternatyvos pateikiama socialinių tinklų ir „think tank“ mikrobangų krosnelėje pašildyta reakcija. Tai, kad dabar ir valdantieji elitai raginami aproprijuoti radikalios Dešinės retoriką, populizmą ir tiesmukiškumą (Prancūzija geras pavyzdys), iš esmės, yra ir revoliucinių masių troškimų išdavystė (jie gauna kitaip pragydusius senuosius politikus, o ne „naujus žmones“, tą patį, o ne pokyčius), ir visų mūsų išdavystė, įveliant visuomenę į fašistinę „revoliuciją“. Ir juokingiausia, kad pačios blogiausios su neoliberalizmu į partnerystę suėjusios Kairės idėjos, būtent „širdis“, „empatija“ ir noras duoti valią instinktams, postmodernus polinkis į iracionalumą ir „Tiesos“ atmetimas, dabar atsigręžia prieš ją pačią – jas panaudoja tie, kurie mokės ir norės jas įdiegti taip, kad šios idėjos tarnautų jų reikmėms. Perspektyvos daugiau negu liūdnos.