Atrodo, visur girdime kalbas apie globalinę krizę,
naująjį Šaltąjį karą, terorizmo grėsmę, didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir
skurstančiųjų ir grėsmę, kad į valdžią labiausiai išsivysčiusiose šalyse ateis
dešinieji radikalai – JAV prezidentu jau išrinktas milijardierius Donaldas
Trumpas... Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ką gali pasiūlyti Kairė? Ar
yra viltis, kad Kairė galėtų pasiūlyti alternatyvą neramumų krečiamam,
milžiniško atotrūkio tarp turtingųjų ir skurstančiųjų kamuojamam pasauliui, ar
kairiosios idėjos padės pakeisti šią padėtį? Mano atsakymas yra: deja, ne.
Terminas „Kairė“ atsirado Prancūzijos revoliucijos
laikais, kai Generaliniuose Luomuose radikalai, siekę panaikinti monarchiją ir
apriboti Bažnyčios valdžią, sėdėjo į kairę nuo pirmininko, o nuosaikesni
atstovai – į dešinę. Įdomu, kad žodis „kairė“ daugelyje kalbų turi neigiamų
konotacijų: italų k. „kairė“ yra „sinistra“, kas žinančiam anglų kalbą iškart
kelia asociacijų su „sinister“. Žinant seną nusistatymą prieš kairę pusę ir
kairiarankius, nieko keista. Tačiau tai simboliška, nes Kairė visada save
tapatino su kitų atmesta dalimi, su nuskriaustaisiais, su tuo, kas yra nemalonu
eiliniam bourgeois. Kairė visada
siekė išmontuoti esamą tvarką, pradedant „buržuazine morale“ ir baigiant
privačia nuosavybe. Kairieji save tapatino su radikaliai griaunamąja,
apvalančia veikla, kuria visas melas ir neteisybės, rėmusios sostus ir puošnius
rūmus, būtų nušluota nuo Žemės paviršiaus.
Tačiau ar Kairė turėjo ką pasiūlyti vietoje viso to? Slavojus Žižekas dažnai
teigia, kad tiek seni, tiek nauji kairieji judėjimai visai neblogai sugeba
sutraukti mases ir užimti valdžią ar laimėti rinkimus. Tačiau po to sukurti stabilios
tvarkos jiems nepavyksta. Kaip mėgsta pastebėti kritikai (emocingas tokios
kritikos pavyzdys – čia),
kairiųjų valdymo rezultatai būna katastrofiški. Atsiradus marksizmui, turinčiam
neklystančio mokslo apie „klasių kovą“ ir istorijos eigą statusą, smurto mastas,
pademonstruotas Prancūzijos revoliucijos, buvo toli pranoktas. Toks yra Kairės
paveldas. Kita vertus, sunku paneigti, kad būtent tada, kai Kairė vis dar kėlė
grėsmę status quo, ji pasiekė
daugiausia gero mums visiems. Galime, kiek norime, pliekti „raudonuosius“,
tačiau be jų šiandien neturėtume nei nemokomos medicinos, nei nemokamo mokslo,
nei profsąjungų, be kurių darbo sąlygos vargu ar būtų tokios, kaip dabar.
Tačiau, kas nutiko Kairei, žlungant viltims sukurti
socializmą ir matant, kaip Sovietų sąjunga stagnuoja? 7-ajame deš. atsirado
„Naujoji Kairė“, kuri siekė integruoti kovą prieš kapitalizmą ir kovą prieš
rasizmą, už LGBT ir moterų teises, prieš „sustabarėjusią moralę“ ir t.t. „Naujoji
Kairė“ siejama su Herberto Marcuse‘s vardu, tačiau būtent Marcuse pasiūlė argumentus,
kaip ją kritikuoti. Taip, jis naiviai tikėjo, kad, mūsų visuomenei tampant vis
labiau viską asimiliuojančia, vienamate, paskutinė mūsų viltis yra mažumos,
kurias sistema atmeta. Juodaodžiai, homoseksualai, imigrantai, bedarbiai gali
būti tie, kurie atsispirs sistemai ir sukurs alternatyvą, paskui kurią galės
sekti visi kiti. Kaip skaudžiai jis klydo! Sistema kuo puikiausiai sugebėjo
integruoti ir juos, leisdami jiems „būti savimi“ ir džiaugtis savo tapatybe, paversdama
tiksline rinka visai eilei naujų prekių ir paslaugų. Marcuse šią logiką puikiai
suprato, tačiau tikėjo, kad mažumos galės prasprūsti pro sistemos tinklą.
Reikia nubrėžti skirtį tarp mainstream‘inės Kairės, kuri veikia Vakarų liberaliosios
demokratijos kontekste, ir Kairės, kurios veikla susitelkia akademijoje,
aktyvizme (nevyriausybinėse organizacijose) ir medijose. Pirmoji Kairė
seniausiai susitaikė su kapitalizmo viešpatavimu ir mažai kuo skiriasi nuo
Dešinės. Esminiai skirtumai kaip tik ir yra socialinė kairiųjų programa,
akcentuojanti lygybės ir mažumų emancipacijos klausimus; čia akademinė ir
žiniasklaidoje dominuojanti Kairė užima lobistų poziciją kairiųjų partijų
atžvilgiu. Kitas dalykas yra tai, jog daugelyje šalių „kairieji“ tapatinami su
„liberalais“ būtent per „progresyvumą“, per socialinius klausimus.
Esminė Kairės negalia yra susitapatinimas su „identity
politics“. Partikuliarizmas akivaizdžiai neefektyvus kovojant su status quo, tačiau puikiai suderinamas
su neoliberalizmu. Kairė, atstovaujama rėksmingų „žmogaus teisių aktyvistų“ ir
„kovotojų už socialinį teisingumą“ („Social Justice Warriors“), seniai pamiršo ne
tik Marxą ir Engelsą, bet ir visus rimtus autorius apskritai, nes, tai juk
„seni baltaodžiai vyrai“, kurie užmiršo pasitikrinti savo privilegijas, kai
drįso kalbėti už visus...
Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad moterų ir jaunimo
išsilaisvinimas iš „puritoniškos moralės“ sukabinamas su „neatsakingumo“ kategorija
(Baudrillard: 173). Tad, įvyksta jų įterpimas į „globos“ vertybių sistemą.
„Tai „neatsakingos“ vertybės, orientuojančios tuo pačiu į vartotojiškas ir
socialinės tremties antspaudu
pažymėtas elgsenas, pačiai egzaltacijai, pripažinimo pertekliui užtveriant
kelią realiai ekonominei ir socialinei atsakomybei.“ – teigia Baudrillard‘as
(Ten pat, išskirta originale). Galima pratęsti šią mintį: šiuolaikinė Kairė
prisiima neatsakingumo poziciją ir atstovauja „neatsakingoms vertybėms“. Matomiausią
kairiųjų dalį sudarantys studentai ir aktyvistai būtent to ir siekia. Jie
siekia „saugių erdvių“, apsaugos nuo neigiamos informacijos ir Paulo Coelho ar
žurnalų moterims lygio išminties apie meilę ir pozityvų mąstymą. Visa tai
numato, kad kažkas turi ateiti ir
apkloti, paglostyti, apkabinti. Atsakomybei atstovauja Dešinė, kuri tai
nuosekliai ir skelbia.
Tai, kad, supaprastintai tariant, kairieji ėmė
kovoti už juodaodžių trans-moterų teisę reikalauti į jas kreiptis „gender
neutral“ įvardžiais ir apleido kovą už darbo liaudį ir proletariatą, apskritai
kovą su kapitalizmu, parodo esminį lūžį Kairės istorijoje. Tačiau, kad ir
keista, jau George‘as Orwellas knygoje „Kelias į Vigano molą“ pastebėjo
tendenciją, kad vien žodis „socializmas“ pritraukia margą feministų, vegetarų
ir nudistų kompaniją (Orwell: 173-174). Vadinamasis „politinis
korektiškumas“ lemia, jog dabar kairiaisiais save laikantys studentai
pasitenkina, kartodami tam tikras mantras iš kritinės teorijos terminų, kurie,
jų šventu įsitikinimu, atliepia jų giliausiai
esmei.
Mąstymą Kairės diskurse pakeitė emocijos ir empatija.
Kita jos pusė – isterija, kurią galima stebėti, kai tik kas nors pasako ką nors
seksistinio ar transfobiško. Tiesa, „kovotojų už socialinį teisingumą“ pyktis
ir drąsa dažniausiai apsiriboja socialiniais tinklais. Šią tendenciją
iliustruoja mano „The Guardian“ portale matytas vaizdas: tarp nuomonių rubrikos
straipsnių – apie tai, kad „Disney‘s“ animaciniame filme privalo būti
princesė-lesbietė, aišku, su šimtais komentarų, o šalia – straipsnis apie
tikrai nepavydėtiną gėjų padėtį Kirgizijoje... Ar jų persekiojamas įdomus
princesių lytine orientacija gyvai susidomėjusiems „LGBT teisių“ aktyvistams? Abejoju.
Kairės bėda yra polinkis automatiškai tapatintis su visuomenės atstumtaisiais. „Naujoji
Kairė“ šį poreikį stoti į silpnesniųjų pusę sukabina su mažumų emancipacija.
Dar Nietzsche šaipėsi iš socializmo kaip resentiment‘o
idealogijos, kuri remiasi savo pačių silpnumo suvokimu. „Mes silpni, stiprieji
– blogis, todėl ginkime [visus] silpnuosius!“ – teigtų tokia kairumo
artikuliacija. Tačiau praktikoje tai – ir buvimas silpnumo pusėje. Tai nenoras tapti
stipriais – atmetama pati stiprybės idėja, arba ji pakeičiama „įgalinimu“
(kažkas suteikia silpnajam galios). Kartu, tai noras, kad stiprieji nebūtų
stiprūs, ką pabrėžė Nietzsche. Kairė remia bet ką, kas nėra laimėtojas, kas
nėra pirmas. Sakysite, tai gerai, tai puiku, bet praktikoje tai reiškia, kad
kiekvienas tampa „geriausiu“, kad tik nebūtų pirmaujančių, kad tik nebūtų
hierarchijos. Tokiu atveju ne suteikiamas šansas visiems ir kiekvienam tapti
pirmam, o toks šansas atimamas iš tų, kas tai galėtų pasiekti, vien dėl to, kad niekas nesijaustų nuskriaustas. Kiekvienas
laikomas „ypatinga snaige“, kas puikiai dera su neoliberalizmu, tačiau ir keista
– juk jis numato konkurenciją, tačiau, matyt, tai kita konkurencijos pusė...
Taip pat, „baltojo žmogaus našta“ šiame diskurse virto
„baltojo žmogaus kalte“, ritualine saviplaka, kuria užsiima kairiųjų pažiūrų vakariečiai.
Jie atmeta mintį, kad, nepaisant kolonializmo blogybių, Vakarai kitoms
kultūroms per aplaidumą padovanojo, kaip pastebi Žižekas, tas „senų baltaodžių
vyrų“ sugalvotas idėjas, tokias kaip „laisvė“, „pilietinės teisės“, „žmogaus
teisės“, „moterų ir vyrų lygybė“ (kurių vakariečiai, aišku, neketino taikyti
kitiems), kurios ir leido Afrikos ir Azijos šalims išsikovoti nepriklausomybę
nuo kolonijinio valdymo (Žižek: 174).
Kairieji atrodo nedėkingi savo tėvams ir seneliams,
niekinantys savo šalį, savo kultūrą, jos paveldą. Vakarai jiems atrodo „opresyvūs“,
jie jaučia begalinę kaltę už tai, kiek Vakarų civilizacija skriaudė gėjus ir
lesbietes, juodaodžius ir azijiečius, musulmonus ir žydus. Kairieji naiviai
nesuvokia, kad tai šita civilizacija vis
dėlto leidžia jiems užimti kritišką jos atžvilgiu poziciją. Kito kultūra
garbinama visiškai numojant ranka į kokybę – „Trečiojo pasaulio“ ar mažumų
menas celebruojamas kaip šių grupių
kūryba, o ne kaip menas. Ar dar
reikia sakyti, kad ši „globėjiška“ Kairės nuostata suponuoja giluminį rasizmą
ir seksizmą: reikia padėti moterims, juodaodžiams ir t.t., nes jie patys neva nieko
nesugeba, jiems reikia padėti patiems save suprasti ir „tapti savimi“. Tai ir yra
rasizmas ir seksizmas.
Taip pat ir Kito valdžia, kad ir kokia autoritarinė,
didelei daliai kairiųjų yra garbinimo objektas. Kaltindami Vakarų vyriausybes
dvigubais standartais, jie patys naudojasi tokiais pat dvigubais standartais,
plaudami kokio diktatoriaus mundurą. Kairieji manosi remią silpnuosius kovoje
su imperialistiniais Vakarais, nes silpnumas neva savaime geras. Jie, kartu su
patriotais, vilkinčiais Amerikos vėliavos raštu padabintomis trumpikėmis, sudaro
lyg kokią neišskiriamą dialektinę porą, kur kiekviena pusė laikosi diametraliai
priešingos pozicijos visais klausimais ir viena kitą palaiko. Pavyzdys galėtų
būti didis Kairės guru Noamas Chomsky‘is, kuris, paklaustas apie Ukrainą, kalba
apie tai, kaip JAV atėmė iš Kubos uostą prieš daugelį metų. Iš esmės, tokiems
kaip Chomsky‘is, tai, ką daro Rusija ir kitos imperinių ambicijų nestokojančios
šalys, yra būtinai reakcija į „Vakarų
spaudimą“, nes, kaip jau minėjau, tokie intelektualai neįsivaizduoja, kad be Vakarų pasaulyje gali egzistuoti
savarankiški veikėjai. Visas blogis pasaulyje jiems susikoncentruoja Vakaruose,
o ypač Amerikoje, tuo tarpu kraupiausi nusikaltimai, įvykdyti Trečiojo pasaulio
diktatorių, tėra niekis, palyginus su
Amerikos nusikaltimais... Kadangi šitie kairieji puikiai matomi ir girdimi,
plačioji publika susidaro vaizdą, kad Kairė iš
principo visada yra už „mūsų priešus“ ir yra „penktoji kolona“.
Kitas aspektas yra skirtingų mažumų teisių
susikirtimai. Kairėje vyrauja šventas įsitikinimas, kad buvimas mažuma
automatiškai pakelia į mažų mažiausiai kankinių, jei ne šventųjų, statusą,
todėl fetišizuojami pabėgėliai, musulmonai, trans-moterys ir kiti, tačiau
nepastebima, kad nuolaidžiaujant vienoms mažumų grupėms, nukenčia kitų mažumų teisės.
Kairei nesiseka tvarkyti šio „vaikų darželio“, nes kai kas (musulmonai) nepratę
būti vaikais ir ima skriausti kitus „mažuosius“, primesdami savo žaidimo
taisykles. Bėda čia tame, kad Kairei nepriimtinas universalizmas, tad belieka
kartoti mantras apie toleranciją. Užmėtytos akmenimis moterys feministėms
nerūpi, nes „islamofobija“, jei musulmoniškas nuostatas LGBT atžvilgiu, kurios toli
gražu nėra būdingos vien ekstremistams, imtų skleisti ne-musulmonai – tada tai būtų homofobija, o dabar, na...
„Moterų padėtis musulmonų pasaulyje yra problematiška, be abejo, tačiau pačios
moterys turėtų nuspręsti, ką jos laiko priespauda.“ – teigia
Jacques‘as Rancière‘as. Ar musulmonų visuomenės taip ims ir lauks, kol moterys
nuspręs, ko jos nori? Ir ar musulmonė moteris, pavyzdžiui, užmėtyta akmenimis,
turi pati nuspręsti, ar tai
priespauda? Ar tuo norima pasakyti, kad joms mažiau skauda, ar kaip?
Šitokie nesusipratimai, kai nesugebama skirti prioriteto vienoms ar kitoms teisėms,
kai pamirštamas pasaulietiškumas, kažkada neatsiejamas nuo kairiųjų pažiūrų, priveda
prie situacijos, kai Kairė dėl savo „gerumo“ padeda musulmonams užsikonservuoti
senose tradicijose, priešinamasi „kultūrinei apropriacijai“ ir postuluojamas moralinis
reliatyvizmas. Pagrindas palaikyti kažkieno kovą už lygias teises ir
toleranciją dabar yra pats buvimo buvimo „priespaudos auka“ faktas. Mažumų
atstovams garantuojama „aukos“ pozicija likusiam gyvenimui. Mes visi raginami
rasti savyje „auką“ ir tapatintis su buvimu auka – dar kartą „neatsakingos
vertybės“, dar kartą silpnumo propagavimas... Tai tik parodo, kad Kairė
nepajėgi rimtai spręsti pasaulyje iškylančių problemų, nes dėl empatijos
atsisakoma apskritai postuluoti ribas. Atidarai duris į savo namus ir sakai:
eikite, kas tik norite, ir darykite, ką norite, tebūnie tolerancija, atvirumas
ir meilė, tačiau nepastebi, kaip tave fundamentalistiškai išspiria pro duris ir
užrakina jas iš vidaus...
Gilles‘is Deleuze‘as ir Felixas Guattari teigė, kad
mūsų kelias į „revoliuciją“ veda per tapsmą mažuma, nes „vyras“, „baltasis“,
„suaugęs“ ir „psichiškai sveikas“ jau savaime yra standartas, kurį implikuoja
dauguma; apskritai, egzistuoja du buvimo režimai: paranojiškas fašizmas, kuris
stato sienas ir stratifikuoja ir šizofreniškas „progresyvumas“, kuris atviras
viskam ir kuriam jokių sienų nebereikia (Žukauskaitė: 104-108, 117-119).
Pastarasis buvimo modusas ir suponuoja tapsmą mažuma. Akivaizdu, kad tai šis
modelis uoliai taikomas praktikoje. Rimtais veidais imama aiškinti,
kad, pvz., LGBT bendruomenė yra „rasistiška“, nes jos atstovai baltieji
nenoriai renkasi į partnerius juodaodžius ar azijiečius. Taigi, atvirumas
privedamas iki logiškos pabaigos. Atvirumas Kitam reiškia atsidavimą Kitam. Čia ir vėl pastebime Žižeko kartojamą tezę apie
„imperatyvą mėgautis“: mėgavimosi galimybė implikuoja, kad mėgavimasis tampa prievole
(Žižek: 76). Šiuo atveju, galimybė „nediskriminuoti“ tampa prievole rinktis ne tai, ko nori. Kaip pastebi Audronė
Žukauskaitė, „<...> [d]augumai neužtenka tik „pripažinti“ skirtumų;
dauguma turi atsisakyti savo privilegijuotos pozicijos ir dalyvauti tapsmo
mažuma procese; tapti moterimi, tapti spalvotuoju; tapti kiekvienu (bet kuo).“
(Žukauskaitė: 175) Ar Kitas nori dalyvauti šitame šizofreniškame vyksme,
kažkodėl kairieji neklausia. Bet: iš Kito nereikalaujama paklusti šio keisto
žaidimo taisyklėms – šis atsisakymas sutarti dėl taisyklių iš principo
panaikina galimybę tokiam atvirumui funkcionuoti ir fundamentalistiškai „neužsisklęsti“.
„Mažoji politika“, propaguota Deleuze‘o ir Guattari,
iš esmės yra silpnųjų politika,
pripažįstanti savo principinį pralaimėjimą. Tokią politiką, postringaudami apie
„bendruomenę“, mums siūlo patys pažangiausi kairieji. Grėsmei iš radikalėjančios
Dešinės ir kapitalizmui jie priešpastato štai šitą atvirą viskam marmalą, kurio
kontūrus galima įžiūrėti, pasidomėjus šiuolaikiniu menu. Atsakomybė ir
politiniai sprendimai nurašomi kaip būtinai autoritariniai ir smurtiniai bei
renkamasi „eksperimentuojant“ žaisti su savo „geismo mašina“. Taip ir žaidžiama
su mašinėlėmis, paišoma kreidelėmis, bandoma save įgalinti ir išmaldauti sau
„saugią erdvę“. O tada dešinieji šaiposi: „Kas už visa tai sumokės, a?“ Taip
pat, visas šis „kūrybingumas“ puikiai tinka Rinkai ir garantuoja neblogą pelną.
Matome, kad Kairė šiandien atstovauja visko
pertekusį vakarietį, sąmoningą vartotoją, ji atstovauja hipsteriškas vertybes, tai viduriniosios klasės, entrepreneur‘ių vertybės,
„bendruomeniškumas“ hipsteriškoje
kavinėje ir moralinis pasitenkinimas, kad darai gerą darbą, pirkdamas
„teisingai“ pagamintus produktus. Taigi, kapitalizmas natūralizuojamas, jis esą
yra neišvengiamas ir savaime suprantamas, tereikia padaryti jį empatiškesnį,
rūpestingesnį (Baudrillard: 216). Viduriniosios klasės vaikai, kurie
įsivaizduoja esą kovotojai ir baudžiasi sugriauti „opresyvias institucijas“ pamiršta,
kad dar ne visi yra šizofreniškai atviri ir a) tie, kas nėra, nebalsuos už šitokius
kairiuosius; b) yra pilna tikros priespaudos ir ji netruks pasireikšti, kol jie
paišys kreidelėmis. Antagonizmas tarp kairiųjų liberalų ir darbo liaudies
lemia, kad darbo liaudis įtiki savo revoliucine misija tapti tuo, kuo ji
kairiųjų yra vadinama jau seniai – rasistais, seksistais ir homofobais. Tai,
savo ruožtu, lemia realiai blogėjančias sąlygas mažumoms. Masės renkasi tikrus seksistus ir rasistus, tikėdamosi,
kad chamizmas yra išeitis iš slogaus kairiųjų primesto sapno. Visur aplink
iškyla kraštutinė Dešinė, arba, kaip sako
Alainas Badiou, „demokratinis fašizmas“, kuris mėgaujasi savo obsceniška
prigimtimi. Jo taikinys, apeliuojant į plačiąsias mases, yra ne tiek politinis
elitas, o būtent kairiųjų idėjos. Elitas blogas tiek, kiek jis leftistiškas, atrodo iš dešiniųjų
pasisakymų. Kairė į tai visiškai neturi ką atsakyti. Ji paskandina tuos, ką
palaiko tiek tuo, jog įtraukia juos į biopolitikos galios mechanizmus ir leidžia
kapitalizmui naudotis jais, kaip tiksline rinka, tiek todėl, jog savo kontrproduktyviu
elgesiu paskatina radikalios Dešinės iškilimą, kuriam nesugeba priešintis, nes
remia politinį elitą.
Akivaizdu, dialogo tarp kairiųjų bei masių nebus. O
be dialogo, kuris, kaip pastebėjo Orwellas, neįmanomas, kairiesiems nesugrįžus
prie „common decency“, patraukti savo pusėn žmonių neįmanoma. O bet ir kam? Juk
svarbu savų bendruomenė ir mažoji politika, žiūrėk, tuoj atidarysim kokią
kavinę veganams ir piešime kreidelėmis, tai ir bus mūsų politika.
Čia ir vėl matome lemiamą politinio gyvenimo skilimą
į „rimtų žmonių“ Dešinę, kuri „dirba“ ir „tvarko reikalus“, ir infantilią,
krykštaujančią ir isterikuojančią Kairę, atmetančią „hierarchiją“, didžiąją
politiką, Vakarų civilizaciją, savisaugos instinktą, kuri jau nepastebi, kur
pati sau prieštarauja. Verta atkreipti dėmesį į Margaret Thatcher ir
Respublikonų retoriką, koks Kairės įvaizdis plačiojoje visuomenėje buvo
formuojamas – dekadentiškas jaunimas, norintis sugriauti savo tėvų ir senelių sukurtą
pasaulį. Patekę į valdžią, kita vertus, kairieji iš esmės nepakeisdavo nieko,
ką sukūrė dešinieji (pvz. Tony Blairas).
Žinia, yra toks posakis: kas dvidešimties nebuvo
socialistas, tas neturi širdies, o kas keturiasdešimties vis dar yra
socialistas, tas neturi galvos. Gyvenimas rodo, kad jame esama daug tiesos:
daugybė kovingų kairiųjų tapo rimtais dešiniaisiais, iki pamėlynavimo
ginančiais karą Irake ar teisę nešiotis ginklą. 1968-ųjų maištininkai tapo
visai normaliais verslininkais, arba karšinasi Europos Parlamente – panašią
tendenciją pastebėjo jau Orwellas. Nūdienos leftistai,
matyt, paseks jų pėdomis. Tai, kad Kairė daugeliui tėra tapimo suaugusiu
stadija, yra jos didelė problema. Kairumas dažnai suvokiamas kaip laikinas
proto užtemimas, jaunatviškas idealizmas ir „neatsakingumas“, kuris, tiesa,
gali pridaryti daug žalos, daugiausia kitų turtui, ir ypač, jei užsitęsia.
Tačiau, visa tai pasakęs, turiu pridėti, kad Kairė
turi suteikti mums viltį ir pasiūlyti alternatyvą. Mes visi turime prie to
prisidėti ir rimtai mąstyti šia tema, nes nei laisvosios rinkos šalininkai liberalai,
nei radikali Dešinė nieko gero neatneš. Kapitalizmas pats yra utopija, todėl
reikia mąstyti radikaliai, kad sugalvotume alternatyvą, sveiko proto
alternatyvą. Kaip sakė Herbertas Marcuse, priespauda ir represinės struktūros
realiai egzistuoja, nepakanka numoti ranka į jų egzistavimą ar, pasitenkinant
„mažąja politika“, užsidaryti savųjų ratelyje, taip pat nepakanka neigti
tikrovę, nes tikrovė gali paneigti tave. Jei Kairė nebesupranta savo tikslo,
tai reikia patiems tapti Kaire, jei tą tikslą suprantame.
Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai
ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Kaunas; Kitos knygos, 258 p.
Orwell, George, 1976, The Road to Wigan Pier, London
Žižek, Slavoj. 2013. Iš pradžių kaip tragedija, po
to kaip farsas, vertė Nida Vasiliauskaitė, Kaunas: Kitos knygos, 188 p.
Žukauskaitė, Audronė.
2011. Gilles'io Deleuze'o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika,
Vilnius: Baltos lankos, 268 p.
