Štai jau šį sekmadienį vyks Seimo rinkimai. Jau
senokai girdime raginimus balsuoti, partijos varžosi dėl rinkėjų simpatijų,
nors dažnas pastebi, kad rinkimų kampanija – ir vėl nuobodi. Tačiau aš jau
žinau, kad rinkimuose tikrai nebalsuosiu. Pasak žmonių, raginančių jaunimą eiti
prie balsadėžių, kviečiančių pasakyti „Man ne dzin“, man kaip tik „dzin“ – esu abejingas,
man nerūpi šalies ateitis, esu nepilietiškas, per mane į valdžią gali ateiti radikalai,
už mane gali nubalsuoti kokie nors nesupratingi, papirkti ar neišsilavinę
rinkėjai, galiausiai, aš neturėsiu teisės kritikuoti kitų rinkėjų išrinktų
Seimo narių ir naujos valdžios – juk nebalsavau. Kaip galėčiau pasiteisinti?
Bet aš pabandysiu – jums spręsti, ar įtikinau.
Rinkimai yra tuščias spektaklis kai iš esmės nėra
pasirinkimo ir kai neįmanoma jokia alternatyva esamai tvarkai. Kaip pastebėjo vokiečių
filosofas Herbertas Marcuse, mes, gyvenantieji poindustrinio kapitalizmo
laikais, gyvename ir vienamatėje visuomenėje, kuriai yra būdingas iracionalus
racionalumas, kai protingomis priemonėmis siekiama neprotingų tikslų, ir visiškas
alternatyvų mąstymo negalimumas. Taigi bet kokios pažiūros čia tinka tol, kol
jos įsilieja į status quo kaip lygiai
bevertis elementas. Kiekvieno iš mūsų nuomonė laikoma svarbia todėl, kad ji
nieko nereiškia. Mes įsivaizduojame status
quo esant natūraliu mūsų išgyvenimų fonu, tad jos kritiškai nevertiname,
taikydamiesi prie mums primetamų standartų (juk nekritikuojame kapitalizmo,
veikiau stengiamės praturtėti). Kita vertus, alternatyva yra visiškai
neįmanoma, nes sistema asimiliuoja bet kokią naują idėją. Pasak Slavojaus Žižeko, Alaino Badiou ir kitų kairiųjų mąstytojų, mes gyvename post-politinėje tikrovėje, todėl
politiškai nieko seniai nebegalime spręsti, nes yra atsisakoma „ideologijos“; tikima,
kad visus nesutarimus ir klausimus išspręs technokratų valdžia: specialistai, analitikai,
ekspertai. Jie, žmonės be jokių politinių preferencijų, nešališki ir dirbantys,
o ne politikuojantys, viską sutvarkys geriausiu įmanomu būdu. Tuo pat metu,
daugelis klausimų jau yra išspręsti, partijos sutaria dėl svarbiausių dalykų,
šalies vystymosi gairių. Žižekas priduria, kad
kylanti vadinamoji alternatyva – „kapitalizmas su vertybėmis“ Rusijoje,
Turkijoje, arba savotiška jo versija Azijoje, yra ženklas, jog kapitalizmas
gali apsieiti be demokratijos ir pasukti link technokratijos su populistiniu
fasadu („šeimos vertybėmis“, „morale“, „tradicijomis“). Demokratija šiuo metu
pasaulyje „veikia“ bemaž visur: net Šiaurės Korėjoje ir Saudo Arabijoje
reguliariai vyksta rinkimai. Yra būtina atrodyti demokratiškam, tačiau tuo pat
metu stiprėja įsitikinimas, jog stabilumas ir tęstinumas yra svarbiausia.
Aišku, kad tai reiškia pasirinkimo atėmimą iš rinkėjų, bet rinkėjas turi
tikėti, kad tai jis renkasi. Pati vienamatė visuomenė nepripažįsta, kad yra
ideologiška. Kadangi iš esmės dėl visko yra susitarta iš anksto, yra tik
skirtumai tarp skirtingų vykdymo būdų, vienamatėje visuomenėje be tikro pasirinkimo
balsuoti neverta.
Aišku, galima klausti, ką visa tai turi bendra su
Lietuva? Galime, aišku, atmesti Marcuse's ir Žižeko bei kitų teorijas ir eiti toliau, tačiau matosi, kad minėti dalykai Lietuvoje
puikiai pastebimi: visos partijos sutaria dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo
ir finansavimo krašto apsaugos sistemai didinimo; didžiosios partijos iš esmės sutaria dėl Darbo Kodekso
liberalizavimo būtinumo; dar didesnis sutarimas dėl to, jog aukštasis mokslas
turi priklausyti nuo Rinkos poreikių, visos partijos sutaria, kad humanitarinių
ir socialinių mokslų nereikia, nes jie nenaudingi, taip pat dėl tokių esminių
nuostatų, kaip kad žmogus turi būti konkurencingas, našus ir visokeriopai
produktyvus. Partijos, tokiu atveju, yra šiuos klausimus išsprendusios,
visiškai neatsiklaususios rinkėjų. Šios temos laikomos pernelyg svarbiomis, kad
dėl jų būtų diskutuojama iš viso. Iš esmės, rinkėjams siūloma rinktis budelį
nuosprendžiui, kuris jau seniai yra priimtas, įvykdyti. Lietuvos politikoje
vyrauja stulbinamas sutarimas. Tam, kad jis nebūtų toks akivaizdus, mums
pateikiamas vaizdas, esą, priešingai, vyksta labai arši ideologijų kova, nors
esminiai klausimai jau seniai išspręsti. Kuriamos dirbtinės problemos, dėl
kurių būtų galima nuoširdžiai kovoti – „šeimos vertybės“, Seimo narių skaičiaus
mažinimas, įvairiausi siūlymai didinti algas, rungtyniaujant, kas daugiau, ir
t.t. Galiausiai, mūsų politinei
kampanijai savo autoritetingu žodžiu vadovauja užsienio kapitalo bankų
analitikai, politologai ir ekspertai, kurie kviečiami vertinti, kas nugalėjo
debatuose, kas teisus, kas protingas, kieno pasiūlymai racionalūs ir
įgyvendinami, o kas viso labo šneka nesąmones. Lietuvos Laisvosios Rinkos
Instututas, skandinaviškų bankų atstovai ir kiti ekspertai pateikiami kaip
visiškai nešališki ir siekiantys gero mums
visiems. Pagaliau, Lietuvoje realiai neegzistuoja alternatyvos Kairėje.
Nors šalį jau ketverius metus valdo neva kairieji, grąžintas privalomas
šaukimas į kariuomenę ir įvestas neoliberalus Darbo Kodeksas, streikuojantys
mokytojai laikomi priešo agentais, o protestuojantys žmonės – papirktais, vis
dar neįteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, atrodo, taip niekada ir
nebus įvesti progresiniai mokesčiai. Tai, kad dėl Darbo Kodekso vadinamieji
kairieji sutaria su liberalais ir konservatoriais, pasako daugiau negu bet
kokia agitacija. Aišku, globalaus kapitalizmo akivaizdoje alternatyvos
apskritai sunkiai pamąstomos. Mes matome, kad sutarimas dėl esminių klausimų,
jų išvalymas nuo aiškiai suvokiamos ideologijos, siekis matyti prie valdžios
kuo daugiau technokratų be ideologinių nuostatų, tiesiog šiaip sau „dirbančių“,
apskritai aršus nenoras matyti idėjų ar pasaulėžiūrų kovos, pasikliovimas
Rinkai atstovaujančiais ekspertais, kaip visų dalykų matu, paverčia rinkimus
nevertu dėmesio spektakliu.
Tačiau svarbiausias argumentas, kurį meta
raginantieji pareikšti pilietinę valią rinkimuose, yra piktdžiugiškas
pakrizenimas „Vis tiek ką nors išrinks“. Atseit, pats kaltas, jei su mumis
nenori žaisti. Mes raginami rinktis mažiausią blogybę, bet ką, tik kad rinktis,
o jei ne, esame gąsdinami „radikalais“, kurie esą tuoj tuoj ir ateis, vos tu
nenueisi prie balsadėžės. Taigi, iš po lovos lendantys radikalai, kurie viską
tuoj sugriaus, yra būdas pagyvinti, sudominti rinkėjų mases. Jei dabar jų nėra
– atsiras, vos tik tu imsi ir nenueisi į rinkimus, žodžiu, su rinkėjais
elgiamasi kaip su neklusniais vaikais. Šitie vadinamieji radikalai funkcionuoja
kaip visada čia pat esanti grėsme. Tačiau, apsidairius mūsų šalyje, radikalų
grėsmė atrodo nusirašyta iš užsienio politologijos vadovėlių. Kitas baubas,
kurį mums paruošė raginantieji balsuoti, yra runkeliai, tamsūs, neišsilavinę kaimiečiai ar už alų nupirkti
rinkėjai, kurie, esą, nubalsuos už mus, jei mes, tie, gerieji, protingieji ir
ne-runkeliai, nesusiprasime. „Man ne
dzin“ puslapis „Facebook“ tinkle puikiai parodo, kaip tai atrodo: neskoningas,
klasistinis šaipymasis iš sukarikatūrintų marozų
ir fyfų, kaimiečių ir prasčiokų,
kokius įsivaizduoja iš savo dramblio kaulo bokšto besižvalgantis tūlas hipsteris, čia funkcionuoja kaip būdas
mobilizuoti jaunuolius, mintyse sakančius „aš ne toks/ia“. Tuo pat metu sakoma,
kad „netgi jie“ balsuos – taip kaipgi tu? Vaizdo klipuose naivų ir tyrą jaunimą
į rinkimų apygardą vilioja show
pasaulio garsenybės. Tuo pat metu išlaikoma pagarbi tyla apie tai, už ką reikia balsuoti. Vakarų šalyse
įprasta, kad prieš rinkimus visi šalies laikraščiai paskelbia, už ką, jų
manymu, reikia balsuoti. Juk aišku, kad spauda nėra ir negali būti nešališka,
tik pas mus vis bandoma vaidinti nešališkumą, kai kur kas protingiau būti
atvirai deklaruoti šališkumą. Taip Lietuva atrodo visai „nu-ideologinta“,
kadangi viešai girdime tik šališką agitaciją ir ekspertus, kurie juk nešališki.
Taigi, paprasčiausiai tikima, kad „pasirinkimas yra“, tačiau įrodymų, kad yra,
nėra. Tačiau, kas iš to, kad aš nebalsuosiu – juk ir iš tikrųjų, Seimas vis
tiek bus išrinktas. Todėl reikią „jungtis prie chebros“, sudalyvauti tam tikrame show, tam tikrame žaidime, pajusti azartą, sportinį interesą, kaip
per krepšinio rungtynes. Galiausiai, nebalsuojantieji pagal nutylėjimą laikomi
tais, kuriems „tas pats“, „dzin“. Pridedama, kad „jeigu nebalsavai, tai neturi
teisės kritikuoti“. Bet gal kaip tik atvirkščiai: jei tu balsavai rinkimuose,
kur niekas nesprendžiama, tai vis tiek sutikai su tuo, kad valdžia, kuri bus
išrinkta, bus teisėta. Ji atstovaus
ir tave, nes įsiliejai į Bendrąją Valią (kaip sakė Rousseau). Čia panašiai kaip
lažybose: jei sutikai atlikti ką nors kvailo (nusidažyti plaukus mėlynai ar
palakstyti visiškai nuoga/s gatvėmis), jeigu praloši, o kai praloši (tikėjaisi
kad laimėsi), tai imi priešintis ir sakyti, kad tai „nesąmonė“ (panašiai būta
su referendumu dėl JK išstojimo iš ES). Tai jau ne – sutikai su pasirinkimu,
tai ir sutikai su galimybe, kad pralaimėsi. Kaip tik, nebalsuodamas, gali
kritikuoti naująją valdžią, nes atmetei pasirinkimą – tai irgi pasirinkimas. Tai,
kad, anot
Mažvydo Jastramskio, mažas rinkėjų aktyvumas iki šiol nepadėjo pakeisti politikos
kokybės į gerą, nereiškia, kad turiu dalyvauti rinkimuose, nes „tai vis vien
įvyks“. Tad iš mūsų norima atimti ir pasirinkimą atmesti mums primetamą
pasirinkimą. Jeigu visi iki vieno nedalyvautų – atsirastų viltis kažką
pakeisti. Iš esmės, mums sakoma, jog padėtis su partijomis Lietuvoje labai
bloga, bet, jei nebalsuosi, bus dar blogiau. Bet kam balsuoti, jeigu vis tiek
bus labai blogai? Visuomenė turi spausti politikus leisti rinkėjams patiems
pasirinkti, kaip toliau gyventi, pateikiant skirtingas
programas, kurios būtų iš tiesų skirtingos, ir padėtų rinkėjams apsispręsti, ko
jie nori – šauktinių ar profesionalios kariuomenės, neoliberalaus Darbo Kodekso
ar kokio alternatyvaus varianto, aukštojo mokslo kaip Rinkos tarnaitės ar
savarankiškos srities sampratos ir pan. Tada balsuoti būtų dėl ko ir būtų
vietos rimtoms diskusijoms dėl esminių klausimų, o ne vienadieniams pažadams. Tam
reikia atsakingai atsisakyti netikro pasirinkimo. Taigi, reikia nebalsuoti.
Gyvendami vienamatėje
visuotinio sutarimo dėl šauktinių, būtinybės didinti finansavimą krašto
apsaugai ir mažinti darbuotojų apsaugą, būtinybės didinti žmogaus
konkurencingumą ir atsikratyti humanitarinių mokslų, noro kontroliuoti žmogaus
gyvenimą nuo pradėjimo iki mirties, visuomenėje, kur politinių klausimų
nebeliko, o yra vien techniniai, apie kuriuos mums papasakos ekspertai,
pasiūlysiantys ir kaip juos išspręsti, demokratija tampa atgyvena, kuri
palaikoma tik dėl to, kad visuomenė legitimuotų tai, kas su ja yra daroma ir
būtų paskui ką kaltinti, kad „patys išrinkote“. Kad ir kaip mus gąsdintų
didžiuoju Kitu, ar tai būtų radikalai, o gal prasčiokai, kurie, jeigu ne mes,
ims ir išrinks vėl tuos, kurie daugiausia žada, tai vargiai užmaskuoja
pasirinkimo nebuvimą, politinio elito skurdumą, idėjų trūkumą, diskusijų nerimtumą,
skirtumų tarp Kairės ir Dešinės išnykimą visą persmelkiančios Rinkos naudai. Ir
mus kviečia rinktis racionaliai tarp iracionalių pasiūlymų. Demokratija bus vėl
prasminga tik atsisakant tuščio pasirinkimo. Todėl aš nebalsuosiu. Nes man ne
dzin.
