Kas yra svarbiau – balsuoti, ar balsuoti už vertus
to politikus? Mums vėl ir vėl sakoma, kad balsuoti yra būtina, nes... yra
būtina. Balsuoti nesvarbu už ką, tačiau svarbu išlaikyti visuotinį tikėjimą,
kad pasirinkimas yra, kad mes, rinkėjai, renkamės. Kad tai smagu ir įdomu, bet
sykiu svarbu ir yra atsakingas poelgis.
Ypač balsuoti raginamas jaunimas. Kai pirmą kartą
balsavau, per praėjusius Seimo rinkimus, per daug negalvojau apie tai, kad
balsuoju pirmą kartą. Tuomet maniau, kad visi piliečiai privalo balsuoti, kad
pasirinkimas yra, dar ir kaip yra – jei ne aš ir kiti, mąstantys kaip aš, vėl
bus išrinkti (runkelių ir degradų balsais) kokie nors populistai
ar „gelbėtojai“. Tikėjau, kad jaunimas turi aktyviau domėtis politika ir
būtinai balsuoti, kad atsverti tuos neišsilavinusius, prasigėrusius, dažnai ir
papirktus rinkėjus, kurie į valdžią renka tuos, kas daugiausia žada. Pats ilgą
laiką buvau TS-LKD šalininkas, nors vienmandatėje apygardoje balsavau už
Liberalų Sąjūdžio kandidatą. Taip atrodė teisinga, logiška ir protinga – balsuoti už vertybes, už stabilumą, už sąžiningumą, už vakarietiškas vertybes.
Kas pasikeitė? Dabar laikau save kairiųjų pažiūrų ir nieku gyvu nepalaikyčiau
šauktinių kariuomenę remiančių, nuolat apie „šeimos vertybes“ kliedinčių ir
privatizuoti viską, ką tik įmanoma, norinčių radikaliai liberalių ekonomiškai
ir radikaliai konservatyvių socialiai konservatorių ar korupcija savo rinkėjus hipsterius ir jaunuosius profesionalus
nuvylusių, LGBT teises tik žodžiais, o ne darbais remiančius, šauktinių
kariuomenės grąžinimą palaikančius ir taip pat viską privatizuoti ketinančius
liberalus. Bet juo labiau neįsivaizduoju savęs balsuojančio už progresinius
mokesčius eilę metų žadančius ir taip niekada jų ir neįvesiančius,
neoliberalųjį Darbo Kodeksą prastūmusius ir šauktinių kariuomenę grąžinusius,
LGBT teises taip pat vien žodžiais remiančius socialdemokratus. Dar daugiau, aš
apskritai nematau pasirinkimo šiuose rinkimuose, kur dėl šauktinių kariuomenės
grąžinimo susitarta iš anksto, dėl finansavimo didinimo krašto apsaugos
sistemai susitarta iš anksto, kur visos partijos vienokia ar kitokia forma
stumia „šeimos vertybes“, vieni pateikdami šeimą, kaip „prigimtinę“ ir paremta „vyro
ir moters santuoką“, kiti žadėdami įtraukti į „šeimos šventę“ ir „kitokius“.
Visos partijos, regis, susitarė dėl to, kad reikia „didinti konkurencingumą“, „skatinti
užsienio investicijas“ ir „liberalizuoti darbo santykius“, rengti vaikus
mokykloje, ne, ne mokslams, o šeimai, karjerai, kariuomenei. Paskaičius partijų
programas, nukrečia šiurpas dėl to, kiek mūsų gyvenimas, anot politikų, turi
būti valdomas nuo pradėjimo iki mirties. Viskas dėl to, kad būtume darbingi,
sveiki ir patenkinti, užimti visą laiką ir neturėtume laiko mąstyti. Tokia
išvada peršasi, paskaičius rinkimines programas, kuriose skiriasi tik akcentai.
Vieniems valstybė nustatytų, ką reikia mokytis, o ko ne, kitiems – Rinka,
vieniems ugdyti reikia patriotus, kitiems – patriotus ir konkurencingus, darbo
rinkos virptelėjimams atliepiančius specialistus. Visi nori, jog žmogus
mokytųsi visą gyvenimą, jog niekada nebaigtų mokyklos, nes joks diplomas tavęs
neišgelbės, nes Rinka gali bet kada pašaukti stoti į kitą tarnybą. Tačiau gal
aš vienas toks paranojikas, daugumai konkurencingumo skatinimas ir vaikų
užimtumas, privalomas ikimokyklinis ugdymas ir t.t. atrodo geri tikslai.
Galiausiai, girdime, kad „toks gyvenimas“, kad „tokie
laikai“. Bet kaip aš galiu balsuoti už tuos, kurie nori paversti mane robotu,
kuris tik konkuruoja, dirba, dauginasi, vykdo visas reikalingas funkcijas ir
pasiruošęs bet kada iš siuvėjo virsti inžinieriumi, iš teisininko – IT specialistu.
Kur kiekvienas bus „priverstas norėti“ ir „sudomintas“. Kur visi politikai žada
skatinti tik tiksliuosius mokslus ir apskritai viską, kas naudinga Rinkai ir
šaliai dabar. Humanitariniai mokslai, jei nekuria pridėtinės vertės, yra
absoliučiai nereikalingi. Menas reikalingas tik kaip kūrybinės industrijos,
meno ir verslo simbiozė. Visos partijos tai siūlo, nuo tų, kurie realiai
pretenduoja į valdžios formavimą iki marginalų. Rinkėjui dėl viso šito
neleidžiama pareikšti nuomonės. Iš esmės, mums siūloma susipažinti su faktu,
kokio žmogaus reikia, koks žmogus bus ugdomas. Ar sąžininga iš manęs
reikalauti, kad aš savo balsu legitimuočiau visa tai? Vienamatėje visuomenėje,
kur pasirinkimo nėra, kur yra daugybė mažų pasirinkimų, daug „įvairovės“, bet
pati vienamatė visuomenė, anot Herberto Marcuse‘s, yra tiek įsitvirtinusi, kad
jos ir kritikuoti tampa jau nebeįmanoma. Ką man daryti, kaip rinkėjui, tokioje
situacijoje? Aš nenoriu sutikti su pasirinkimu tarp daugybės tos pačios
Michelio Foucault aprašytos biopolitikos variantų. Nes aš juk net nematau tarp
jų esminio skirtumo. Viskas seniai jau nuspręsta, man tik reikia palaiminti šį
sprendimą, nes „taip reikia“, nes esu rinkėjas ir turiu balsuoti rinkimuose.
Bet man sakoma, kad jei aš nebalsuosiu, į valdžią
ateis radikalai, arba už mane nubalsuos runkeliai,
neišsilavinę, gal net papirkti rinkėjai. Po galais, radikalų grėsmė atrodo
nusirašyta iš kitur, nes jie realiai neturi jokių galimybių patekti į Seimą.
Argumentas, kad už mane nubalsuos prasigėrę degradai
mane 2012 m. veikė, bet dabar matau jo ironišką atspalvį – jį naudoja
toleranciją ir lygybę propaguojantys hipsteriai,
tuo pat metu patys visaip kaip niekindami „varguolius“. Implicitiškai toks
grasinimas reiškia ir tai, kad demokratija jiems – ne motais, nes šitie hipsteriai tiki, kad spręsti turi tik
jie patys, nors patys skelbiasi esą demokratijos gynėjai, demokratijos
griovėjais laikydami tokius kaip aš. Iš esmės, toks elitistinis požiūris
leidžia teigti, kad „varguoliai“ amžinai telieka „varguoliais“ – mums jie
nerūpi, jie negali spręsti, jų sprendimas yra niekinis, o štai viduriniosios
klasės atstovų, pvz., sprendimas yra teisingas per se. Tai juk visai neliberalu ir visiškai prieštarauja lygybei.
Tačiau, jeigu dar to negana, man metamas dar vienas
argumentas – jei aš šiuose rinkimuose nebalsuosiu, tai nieko nepakeis. Seimas
vis tiek bus išrinktas, už mane valdžią išrinks kiti, tačiau politinis elitas
sėkmingai gyvuos toliau, nes aš, suprask, nieko nedariau, kad kažką pakeisčiau.
Aš esą turėjau balsuoti, kad ir už blogus politikus, bet balsuoti, už mažesnį
blogį, bet kito pasirinkimo nėra. Noriu aš ar nenoriu, rinkimai įvyks, noriu aš
ar nenoriu, naujas parlamentas bus išrinktas vienoks ar kitoks, aš esą turiu
padaryti savo darbą ir bent šiek tiek pakeisti mūsų visų ateitį į gerą. Tačiau
kodėl aš negaliu atsisakyti dalyvauti rinkimų beprasmybėje, jei man
nepriimtinas man siūlomas pasirinkimas? Galiausiai, jei raginantieji mane
balsuoti patys pripažįsta, kad partinė sistema bloga ir rinkėjams išrinkus
vienus ar kitus, niekas į gerą negali pasikeisti, kokia motyvacija man
balsuoti? Kuo padėtis bus blogesnė, man rinkimuose nenubalsavus? Tolesnė
rinkėjų apatija? Tačiau ar patys rinkėjai kalti, kad politikai nepateikia jiems
pasirinkimo, kuris juos tenkintų? Ar aš kaltas kad man nepriimtinos visų
partijų programos? Taip, tada gaunasi, kad aš tiesiog nebuvau tinkamai
išugdytas ir užprogramuotas. Tada matyčiau pasirinkimą ir pulčiau prie balsadėžių.
Iš esmės, mums sakoma, kad rinkimai yra tam tikras žaidimas ar sportas,
varžybos, kuriuose juk smagu dalyvauti, jomis domėtis, dėl jų diskutuoti,
pyktis, ginčytis, sekti jų rezultatus, jausti visą tą azartą, kurį sukelia
sportas. Balsuoti, galiausiai, aš turėčiau, nes vis tiek viskas bus taip, kaip
yra. Betgi smagu sudalyvauti ir gal nors truputėlį pasijusti reikšmingam,
galinčiam kažką pakeisti...
Taigi, sakoma, kad
aišku, jog neįmanomas toks scenarijus, kad rinkimus boikotuotų visi iki vieno
rinkėjai. Piktdžiugiškai teigiama, kad vis vien atsiras balsuojančių, ergo, Seimas bus išrinktas, tie, kas
nebalsavo bus patys kalti, kad leido spręsti kitiems. Tačiau tada apima visiška
apatija, matant, kad, nori nenori, bus taip, kaip turi būti, kad apskritai nėra
išeities iš esamos situacijos. Bet, ir vėl, kodėl aš turiu balsuoti, kai nuo
manęs niekas nepriklauso? Užsimerkti ir įsivaizduoti, kad priklauso? Tačiau aš
nenoriu taip elgtis, aš geriau pamąstysiu apie tai, ką galima pakeisti, o ne
darysiu kaip visi, nes „reikia kašką daryti“, taigi nebalsuosiu.
