Po to, kai pakomentavau
Lietuvos gėjų lygos atstovo Tomo Raskevičiaus pasisakymus interviu
LRT radijui, kilo mintis detaliau panagrinėti būtent pačią atsiskleidimo (Coming
out) logiką. Praėjusią savaitę esu rašęs panašia tema, kur daugiau dėmesio skiriu tapatybės (identity) temai,
tad platesniam kontekstui siūlau būtent aną savo straipsnį.
Trumpai siūlau prisiminti, ką sakė Raskevičius. Jis
LRT radijui sakė, kad akcija „Išgirsti“ (turinti ir „Facebook“ puslapį) yra „sveikintina
ir labai jautri“, o jos dalyviai, tiksliau, kaip LGBT atsiskleidę žmonės verti
pagyrų už „drąsą ir pasiryžimą“. Toliau LGL atstovas pasiguodė, kad, et, visi
tie jauni žmonės, taip, labai drąsūs ir ryžtingi, tačiau, girdi, LGBT
bendruomenėje „yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių
piliečių, tik jie kol kas tyli“. Tyli, matai, nors tu ką. Problema čia tame,
kad būdami „LGBT bendruomenės“ nariais, anie „celebrities“ išdavikiškai tyli ir
neneša vaivorykštės vėliavos išdidžiai (Gay Pride) ir ryžtingai. Suprask, jei žinomas
asmuo atsiskleidžia, visiems, kurie irgi yra LGBT staiga pasidaro gera gyventi,
nes 1) pasirodo, „mūsų tarpe“ esama tokių
žmonių; 2) homofobas, sužinojęs, kad koks aktorius/ė, politikas/ė, dainininkas/ė
yra homoseksualūs ar biseksualūs, staiga skaudžiai suvoks savo milžinišką
klaidą ir taps „straight ally“. Toliau Raskevičius prideda svarbiausią tezę, tokia
ji svarbi, kad LGL savo „Facebook“ paskyroje šį straipsnį reklamuoja būtent
šita teze: kai LGBT žmonės (ar nevyriausybinės organizacijos?) pradės „vadinamąją
atsiskleidimo bangą“, kai „kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps
viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT“, tokiu būdu bus galima atsikratyti stereotipų
ir tada „mes“ pajudėsime visa jėga. Tik kur? Koks, tokiu atveju, yra LGBT
organizacijų tikslas – mažinti diskriminaciją ir kovoti, kad buvimas LGBT nebebūtų svarbus kriterijus vertinant žmogaus
„vertę“, „tinkamumą“ užimti kokias nors pareigas ir t.t., ar stengtis steigti
naujas, bet neva moksliškai sankcionuotas tapatybes (kurios neva „buvo visais
laikais“), kurias turėtų, kaip aktoriai, o gal kaip etiketė ant produkto, kuri
reprezentuoja tikrąjį produkto turinį, įkūnyti LGBT asmenys?
Savo nagrinėjimą pradėsiu nuo kiek asmeniško
pastebėjimo. Asmeniškai man noras „pasisakyti“ yra keistas ir nesuprantamas. Ne
tik, kad man nesinori apskelbti pasauliui, kokia mano lytinė orientacija, man
netgi nesinori pasakoti bent kiek apie save, net elementariausių faktų, net
vardo ar amžiaus, absoliučiai daugumai žmonių. Aš nejaučiu jokio noro
deklaruoti, ką mėgstu, ko nemėgstu, kas mane jaudina ar nejaudina, nemanau, kad
man neįdomiems žmonėms tai turėtų būti įdomu. Man neatrodo, kad reikia su
visais kalbėtis ir „free hugs“ man yra kažkas nesuprantama. Kodėl man turėtų rūpėti
aplinkinių žinios apie mane, dar svarbiau, kodėl aš turėčiau juos informuoti
apie dalykus, kurie tiesiogiai nesusiję su mano veikla? Viena yra, kai tau
pasiūlo mėsos, pasakyti, kad esi vegetaras/ė, kita – kai sutinki žmogui ir, prisistatydama/s,
pasisakai nevalganti/s mėsos. Coming out‘as,
mano manymu, veikia lygiai taip pat: yra tolimas kelias nuo nesakymo apie savo
orientaciją ir melo/slėpimo/apgaudinėjimo. Jei, atėjęs į mokyklą, universitetą
ar darbą, nepasakai, kad esi LGBT, tai yra toli gražu ne tas pats, kas
apgaudinėti save ir gyventi „dvigubą gyvenimą“ ar bandyti „pasikeisti“ ir tapti,
kaip kiti. Atsiskleidimo proponentai šiuos skirtumus ignoruoja. Jiems, rodos,
atrodo, kad, jei bent vienas žmogus iš tavo pažįstamų ratų nežino, kad tu –
LGBT, reiškia, tupi „spintoje“ (in the closet). Jei aš nemanau, kad žmogus X
vertas žinoti mano vardą, aš nesakau tam žmogui savo vardo. Tik nuo manęs
priklauso, ar jį pasakysiu – bandymas atimti iš manęs šią teisę yra autonomijos
pažeidimas. Jei aš nenoriu su kuo nors bendrauti, ar tokiems žmonėms vis tiek privalau
viską apie save iškloti, kaip teisme, policijoje, per tardymą, per kankinimą?
Reikia aiškiai atskirti, kam naudingas toks
reikalavimas („Kalbėk“). Kaip pastebi Michelis Foucault, seniau žinojimą iš
žmonių reikėdavę traukti replėmis, vėliau šia praktiką perėmė psichiatrai ir psichoanalitikai,
tačiau dabar ši praktika yra interiorizuota – kiekvienas mūsų su mielu noru
išpažįstame visas nuodėmes visam pasauliui ir jaučiamės suvaržyti, jei to
negalime padaryti. Foucault atmeta populiarią hipotezę, kad seksas esą buvęs suvaržytas
(dėl kapitalizmo įsigalėjimo XVIII-XIX a.), jo nuomone, seksas kaip tik buvo
verčiamas kalbėti jau labai seniai ir dabartinė mūsų „plepaus seksualumo“
epocha tėra tęsinys ir tolimesnis etapas to, kas vyko amžių amžiais ir naivus
įsitikinimas, kad lytiškumas dabar yra, pirmą kartą, išvaduotas nuo puritonizmo
ir kvailų suvaržymų, yra nesąmoniningas (Foucault: 48-57). Kaip jau minėjau,
žmogus yra patalpinamas į Panoptikoną, į Jeremy Benthamo svajonių kalėjimą, kur
yra stebimas ir interiorizuoja idėją, kad jis yra stebimas nuolat ir
nepertraukiamai. Taip pat žmogus verčiamas ir išsipasakoti, išsisakyti. Jis yra
išstatomas Foucault minėto Gaze
apžiūrai – tai šaltas, moksliškas, nešališkas, metodiškas žvilgsnis. Kodėl
kiekvienas „privalo“ pasisakyti esąs LGBT? Nes plepusis seksualumas reiškia,
kad jau nebėra kur pabėgti – viskas vieša, viskas yra dalis sistemos.
Atsiskleidimo logika veikia pagal Foucault aptartą modelį – žmogus yra
išstatomas visų apžiūrai, įvertinimui, teismui (anonimiškam, distancijuotam,
medijuotam). Žmogus privalo „pasisakyti“, tai yra, turi viską išpasakoti, viską
atskleisti, kad nieko neliktų nepastebėta, kiekviena scena iš gyvenimo būtų
preparuota, įvertinta, pamatuota. Didžioji klasta yra tikinimas, kad tai „įgalina“
subjektą. Negi neaišku, jog pasakojant kitiems, tu įgalini juos – praturtini juos
žinojimu, atsisakai dalies „paslaptingumo“, ‚paslepties“, apie ką kalbėjo
Gilles‘is Deleuze‘as, kurią dar laikei savo rankose. Tu atsisakai dalies
autonomiškumo mainais į tribalistinį pripažinimą. Marshalas McLuhanas,
kalbėdamas apie elektros amžių, kuriame gyvename, pastebi, kad mes grįžtame į
gentinės sąmonės laikus, atsisakydami subjektyvaus požiūrio taško, kadangi
elektra pratęsia ne kokią nors konkrečia mūsų juslę ar organą, o mūsų centrinę
nervų sistemą; visas pasaulis virsta dalimi mūsų gyvenimo (įsidėmėtina, kad
McLuhanas tai rašė 1964 m..). Kitų pripažinimas įgalina mane būti „savimi“
(beveik pono ir vergo dialektika Hegelio mąstyme), be to, mano paslaptingumas
yra kaltė, nes „privalau“ pasisakyti, kitaip išduosiu „saviškius“. Taigi,
dviguba atsakomybė – prieš kitus, kad jie įgyti apie mane žinojimą, ir prieš „bendruomenę“,
kuriai aš priklausau „by default“, nesąmoningai, priklausymo nepasirinkęs. Aš
priklausau bendruomenėms, jų nepasirinkęs, nes mano priklausymas yra nustatytas
kitų. Žmogus, pažvelgęs į mane vertinamu žvilgsniu, nustato, kokiai
bendruomenei aš priklausau – mano protestai čia nieko nereiškia. Tačiau kaip
tada su atsakomybe? Jei aš nepasirinkau priklausyti bendruomenei, kaip aš atsakau prieš kitus tos
bendruomenės narius? Akivaizdu, kad mano norai ir sprendimai čia mažai ką
reiškia. Kiti sprendžia ir kiti žiūri, stebi, vertina. Atsiduoti kitų valiai aš
privalau.
Jeigu norite, analizuojant Raskevičiaus pateiktą
imperatyvą „LGBT privalo pasisakyti, kad yra LGBT“ kantiškai, nieko nesigauna.
Jei mano elgesio maksimą „Kaip dalis bendruomenės A, viešai pripažįstu
priklausąs bendruomenei A“ taptų universalia įstatymo leidybos norma, nieko
nepasikeistų LGBT žmonių gyvenime. Toks kantiškas judesys tiesiog numatytų, kad
sutinku, kad kiti tos pačios bendruomenės nariai taip pat privalėtų pasisakyti.
Galima būtų išvesti bendresnį reikalavimą visiems žmonėms deklaruoti kažką apie
save, tačiau vis tiek neaišku, kuo tai naudinga jiems patiems. Galiausiai,
patenkame į tapatybės politikos (identity politics) spąstus. Tapatybės politika
pasižymi tuo, kad sugriauna du svarbius konceptus – universalizmo ir logikos
svarbos. Jei aš pasakysiu, kad manau, jog LGBT žmonių negalima diskriminuoti,
žeminti ir bausti ar „gydyti“, mano teiginys bus paremtas loginiais argumentais
ir racionaliu mąstymu ir remsis teoriniais dalykais, kurie sudarys galimybę jį
įvertinti kaip teisingą ar klaidingą, įtikinantį, logiškai neprieštaringą.
Tačiau identity politics logika
diktuoja visai kitokį imperatyvą: jei pasakysiu, kad „LGBT žmonių negalima
diskriminuoti, o aš esu LGBT“, žmonės pagyvės ir nebežiovaus. „Kaip
LGBT/autistas/vegetaras“ aš galiu pasakyti didžiausią loginiu požiūriu
nesąmonę, kaip kad „LGBT nereikia skriausti, nes tai žiauru“, arba „LGBT nereikia
diskriminuoti, nes tai mane skaudina“ ir mano argumentas bus kur kas įtikinamesnis
daugeliui. Tapatybės politika atsisako universalizmo, nes postuluoja, kad tik bendruomenės A nariai supranta, ką
reiškia būti bendruomenės A nariu. Bendruomenės B nariai apie tai „nieko
nesupranta“ ir šneka kaip „privilegijuoti“ individai, kurių argumentai vien dėl to nieko nereiškia. Taigi, bet
kokios šnekos apie LGBT teisės yra niekinės, kol neišstoja į priekį koks
vaikinukas ar mergina ir graudulingu balseliu neištaria „I‘m gay“ ir
neapsižliumbia. Būtent vėliavnešių čia reikia. Todėl reikia pasakyti, kad po
to, kai „pasisakys, kad yra LGBT“, LGBT asmenys dar turės šiokią tokią nedidelę
prievolę – būti atviruku „Kas yra LGBT“ ir nuolat pozuoti kaip toks atvirukas.
Nuolat būti Gaze matomumo zonoje. Juk
nepakanka kartą pasisakyti, reikia nešti „bendruomenės“ vėliavą visą likusį
gyvenimą ir „valgyti kaip LGBT“, „mąstyti kaip LGBT“, „skaityti kaip LGBT“, „vaikščioti
kaip LGBT“ ir t.t. Nes tapatybė šiuo atveju suvokiama esencialistiškai ir
reiškia, kad „esi kitoks“. Mano nuomone, toks getuose gyvenančių mažumų
susvetimėjimas (ir visų iki vieno pavertimas mažumų atstovais) yra ne vien
postmoderno dalis, bet ir puikus dalykas neoliberaliajai rinkos ekonomikai.
Koks pasipriešinimas neoliberalizmui, ekologinių problemų priežastims ir
kitiems visus iki vieno liečiantiems dalykams gali būti, kai kiekvienas jaučiasi
„ypatinga snaige“ ir mano, kad tik savo gete jį/ją visi supranta. Tai
stebėtinai ištrina ir asmeniškumą – pradedama mąstyti ne „aš“ ir „jie“, o „mes“
ir „jie“, aš esu aš tik tiek, kiek esu bendruomenės A narys. Atsiskleidimas
nėra pabaiga, o kaip mėgstama sakyti nūnai „kelias“, ir tas kelias veda į getą.
Partikuliarumo obsesija verčia žmones vartoti neoliberalizmo sukurtus masinės
gamybos personalizuotus „specialiai jums“ skirtus identitetus. Ir visa tai
daroma šventai tikint, kad „išreiški save“ (apie tai, kaip jau minėjau, kalbėjo
ir Baudrillard‘as). Be to, juk būti laimingam yra netgi savotiška prievolė,
apie kurią nenuilstamai mums kalba psichologai. Juk kiekvienas privalome būti
atvirukas „Kaip man gera gyventi“.
Tad, atsiskleidimo logika verčia žmogų 1) atsiverti Gaze, leistis preparuojamam Gaze ir „prisipažinti“ (sau ir kitiems),
kas esi, ką mąstai, ką jauti, kiek tik gali; 2) prisiimti tapatybę, kuri
nuspalvina absoliučiai visas jo gyvenimo sritis, tapatybę, kuri yra pri-skirta
ir numatyta žmogui. Noras prakalbinti Kitą, prakalbinti lytiškumą iš tiesų
visus mus paverčia atvejais, pacientais ir kaliniais, kurie privalo atsiskleisti
ir nieko neslėpti nuo kitų akių. Šis ritualinis paslapties atskleidimas arba „šydo
nutraukimas“, apie kurį kalbėjo Friedrichas Nietzsche, yra panašus į tuos
ritualus, kuriuos praktikuoja elitinių aukštųjų mokyklų klubų nariai – pažeminimas
kitų akyse, vienas po kito visi per tai praeina ir taip sustiprina tarpusavio
saitus. Tačiau, manau, pastebėjote, kad tai yra uždarų ir elitinių klubų
užsiėmimai, na, dar pirmakursių ar naujokų kariuomenėje krikštynos, tačiau šitie
ritualai susiję su slaptumu, tuo
tarpu atsiskleidimas yra ta pati idėja perkelta į visos visuomenės plotmę
(elektros amžius?). Visi privalo per tai praeiti (juk kiekvienas turi tapatybę,
šiaip ar taip) ir taip tapti visuomenės, sistemos dalimi. Tačiau ir čia jaučiasi
kažkoks keistas aspektas: žvilgsnis visada yra anonimiškas bendruomenės kaip
bendruomenės žvilgsnis (Panoptikonas), kuris nužmogina ir pažemina, nes myli
tave tik pažemintą, toleruoja tave tik sužalotą, silpną, verkiantį. Žiauru yra to
reikalauti.
