Socialiniuose tinkluose – daug skelbimų apie būsimus
renginius. Vienas toks renginys
vyko Vilniuje kovo 18 d. Renginys vadinasi „Bi-Cafe“ ir buvo organizuotas
Lietuvos Gėjų Lygos (toliau – LGL). Renginio puslapis socialiniame tinkle
„Facebook“ paženklintas tradiciškai biseksualių asmenų judėjimui priskiriamomis
spalvomis – mėlyna, violetine ir rožine – bei spindi įvairių asmenų
nuotraukomis, kurių tarpe netrunki atpažinti gana gerai atpažįstamų personų. Iš
man pažįstamų – Lady Gaga, Freddy Mercury, Miley Cyrus, Davidas Bowie ir, man
kiek netikėtai, Amy Winehouse bei Iggy Pop. Tai, kad šie žmonės „reklamuoja“
renginį, šiek tiek klaidina, juoba, kad aprašyme apie juos nepasakoma nė žodžio
– jų aprobavimas laikomas detalesnio komentaro nevertu dalyku turbūt. Dar
iškalbingesnis renginio aprašymas: „Kovo 18 d. penktadienį po darbų ir mokslų
kviečiame tave į Bi-Cafe! Pasitiksime ne tik su kavos puoduku, bet ir kultūrine
programa: fone gros specialiai šiam vakarui sulipdytas biseksualių atlikėjų
grojaraštis, o prie staliukų šiek tiek smegenis pakrutinti skatins interaktyvūs
ir smagūs užsiėmimai Bi-tematika (nematomumas, santykiai, sveikata bei daug
kitų klausimų). Kovo 18 dienos vakare atsipalaiduok improvizuotoje kavinėje
LGBT centre, Pylimo g. 21.“ Pateikiama versija ir anglų kalba. Šis tekstas
suteikė puikią progą pamąstyti apie tapatybės politiką (angl. „Identity
Politics“) ir jos naudą bei žalą, taip pat apie individų, priskiriamų mažumoms,
savęs identifikacijos procesus. Panašių svarstymų galima pateikti kitais
panašiais priverstinės kategorizacijos ir getoizacijos atvejais – tarkim, kai
moterys raginamos balsuoti už moteris (apie tai rašė
Nida Vasiliauskaitė). Bet būtent šis atvejis, LGL organizuotas renginys
biseksualumo tematika, yra ypač chrestomatinis pavyzdys, kurį ir pasistengsiu
aptarti.
Taigi, ką mums sako šis renginį reklamuojantis
tekstas? Visų pirma, jau pats renginio pateikimas, naudojant įvairių žinomų
žmonių nuotraukas sugestijuoja, kad adresatas „pateko į gerą kompaniją“ – būti „vienoje
stovykloje“ su tokiais talentingais ir sėkmingais žmonėmis kaip Davidas Bowie
ar Freddy Mercury bei Iggy Pop ar netgi ir Lady Gaga skamba viliojančiai. Tai,
kad šie asmenys taip paprastai priskirti tam tikrai klasei, šiuo atveju,
biseksualių žmonių, jau kelia šiokių tokių klausimų. Nieko nauja, kad daugelis
popkultūros garsenybių švaistosi pareiškimais apie savo lytinį gyvenimą, taip
pat ir seksualinę orientaciją, dažnai tai daroma komerciniais tikslais (iš
kitos pusės – pvz., nuslepiant nepageidaujamus faktus nepalankioje aplinkoje,
ypač senais laikais), daugelis jų „parodymus“ šiuo klausimu keičia kas kelerius
metus ar dažniau. Bandymas šiuo žmonės „įtraukti“ į savo programą kaip
savotiškus pirmtakus ar autoritetus yra dažnas reiškinys bet kokiame panašiame
„laisvinančiajame“ diskurse. Mažumai ar socialinei grupei, kuri nebenori
jaustis „žemesnė“, „menkesnė“ ir pan. (juodaodžiai, moterys, arba, kad ir
lietuviai Sąjūdžio laikais ar XIX a.), reikia garbingų protėvių, pirmtakų,
autoritetų, tų, kurie pateisina jų pretenzijas į kitokį gyvenimą, kitokį
statusą, lygias su dauguma teises, aplinkinių pagarbą ir pan. Dažnai laikoma,
kad tai – puikus būdas mažinti netoleranciją ir diskriminaciją. LGBT teisių
aktyvistai nepraleidžia progos paminėti tokių žymių žmonių kaip Leonardo da
Vinci, Michelangelo, Caravaggio, Alanas Turingas, Ludwigas Wittgensteinas,
Piotras Čaikovskis, Marcelis Proustas bei kitų vardų, norėdami parodyti
užkietėjusiems homofobams, dėl ko jie turėtų dėkoti taip nekenčiamiems
homoseksualiems žmonėms. Kad tokia politika efektyvi, matyt, dalinai galima
sutikti (nors tam patvirtinti neturiu statistinių duomenų), nes asmeninis
pavyzdys dažnai veikia stipriau negu abstrakcija. Homofobija labiausiai pasireiškia
tarp piliečių, akyse nemačiusių LGBT žmogaus, kurie susikuria savo nuosavus
stereotipinius gėjus ir lesbietes, kurių gyvai nekenčia. Pamačius realius
žmones, santykis iš abstraktaus pasikeičia į konkretų. Panašiai veikia ir
supažindinimas su įvairiomis garsenybėmis, kurios atstovauja tam tikrą žmonių
klasę. Problema, visgi, neišvengiama – da Vinci‘o ar Sapfo laikais tokių
terminų kaip „LGBT“, „gėjus“, „lesbietė“, „homoseksualas“, „biseksualumas“
neegzistavo – todėl Michelis Foucault teigia, jog tokia kategorizacija niekuo
neparemta ir yra anachronistinė. Mūsų laikų drabužiai yra netinkami anų laikų
žmonėms- jie čia varžo, ten spaudžia, o gal kaip tik per dideli, vienu žodžiu, –
netinka. Tokia pastanga primena viduramžių paveikslus, kur Biblijos ar Antikos
personažai aprengti tapytojų gyvenamojo laiko ir regiono drabužiais. Tačiau
konkrečiai šiame renginio anonse šie tiek jau pasimokyta iš kritikos – nematome
nei Sokrato, nei Caravaggio. O gal todėl, kad tikslinė auditorija, matyt, tokių
personų nepažįsta? Toliau pereiname prie teksto: „[f]one gros specialiai šiam
vakarui sulipdytas biseksualių atlikėjų grojaraštis“, mums pranešama. Taigi,
ryškėja vienas pasaulėžiūros, kuri stovi už šio renginio, aspektas – muzikos atlikėjai,
galimas daiktas, kategorizuotini pagal seksualinę orientaciją. Jei jūsų
paklaus, kuo skiriasi Davido Bowie muzika nuo Bruce‘o Springsteeno muzikos,
nedvejokite ir pasakykite – pirmasis buvo biseksualus. Ir čia mes jau
susiduriame su getoizacija – biseksualumo tematikos renginyje groja biseksualių
atlikėjų muzika. Kita šio pasakymo versija – rasistų, tarkim, baltųjų
supremacistų, renginyje groja tik baltųjų atlikėjų muzika; neonacių renginyje
tikrai negroja žydų kompozitorių ar muzikos atlikėjų muzika ir t.t. Be abejo,
tolerantišką šių eilučių skaitytoją ūmai ištinka šokas – kaip, kodėl, kada
pereinama nuo nekalto „biseksualių atlikėjų“ biseksualios tematikos renginyje
išryškinimo prie tokių „neskanių“ dalykų, kaip rasizmas ar neonaciai? Logikos
požiūriu jokio perėjimo išvis neįvyko- žmonių aibei A skirtame renginyje groja
žmonių aibei A priklausančių individų muzika arba negroja žmonių aibei B
priklausančių individų muzika. Esmė čia tame, kad patį principą „nepamirškime,
kad atlikėjas X buvo biseksualus/i“ kuo puikiausiai taiko homofobai (ar šiame
kontekste derėtų išskirti „bifobus“?). Tai, kad stereotipiniam homofobui
nepatinka Eltono Johno muzika, vargu, ar būtume linkę aiškinti „skonio
reikalu“, kaip ir tai, kad naciai nemėgo žydų kompozitorių „dekadentiškos“
muzikos. Nerasite ir baltojo supremacisto, (atvirai) besiklausančio hip-hop‘o
muzikos. Radikaliu getoizacijos atveju, tam tikra žmonių kategorija visiškai,
nedviprasmiškai, absoliučiai, kategoriškai atmetama, arba, inversijos atveju,
atsiriboja nuo aplinkos pati. Nesunku pastebėti, kad radikaliam homofobui visur
vaidenasi gėjai; toks žmogus nedvejodamas kiekvienam jam nepatikusiam
priklijuoja ši terminą, o jei netyčia pasitaiko, kad kažkam, kam jis šiaip jau
simpatizuoja, kiti klijuoja tokią etiketę (ir gal ne be pagrindo), bando visaip
tokį asmenį išsukti ir „išplauti“ jo mundurą. Šitoks mąstymas – neapykanta,
besiremianti identitetu, – reikalauja atriboti tam tikros tapatybės asmenis,
išskirti juos ir jų tapatybę naudoti prieš juos kaip ginklą. Modernus menas
naciams buvo dekadentiškas dėl to,
kad jį dažnai kūrė žydai (tie, kas buvo nežydai, buvo „paveikti žydų“). Žmogui
apkaltinti, suniekinti, sumenkinti panaudojama jo lytinė orientacija, lytis,
amžius, rasė, tautybė ir kiti požymiai – daroma prielaida, kad šie dalykai yra
ne akcidenciniai, o esminiai, lemiantys, kas
yra konkretus žmogus, kokia jo
kuriama muzika, filmai ar rašomos knygos. Nesunku pastebėti, kad „savanoriška
getoizacija“ yra getoizacijos, vykdomos iš išorės, inversija. Čia „blogiau“
virsta „geriau“, tai, ko negalima klausyti ar skaityti – privaloma lektūra.
Taigi, skelbimo adresatas sužinos, kokia muzika yra atliekama panašių į jį/ją
asmenų – be abejo, tai didelis pliusas šiai muzikai, kaip kad homofobo
pasaulyje būtų didelis minusas. Akivaizdu, kad abi grupės apibrėžia muziką
redukcionistiškai- tai aišku, kad „biseksualių atlikėjų muzika“ skiriasi nuo
„heteroseksualių atlikėjų“ muzikos, kaip ir „moterų rašyta istorija“ ar „moterų
kurta literatūra“ skiriasi nuo „vyrų rašytos istorijos“, „vyrų literatūros“ ir
t.t. Skiriasi ne kaip kitaip, o esmingai.
Todėl, kad biseksualus atlikėjas kuria biseksualią muziką, kurią, matyt,
geriausiai gali suprasti biseksualus klausytojas. Smagu, kad galima
penktadienio vakare nueiti atsigerti kavos ir pasiklausyti kraupokos
(sprendžiant iš nuotraukų) Queen, Davido Bowie ir Lady Gagos mišrainės, kuri
skelbimo adresatui signalizuos, kad ji/s yra „namie“, „tarp savų“, „saugioje
aplinkoje“ (angl. „Safe Space“), kur iš už kampo neišdygs nei Petras Gražulis
su šūkiu „Už Lietuvą, vyrai“, nei Julius Panka. Ir, kas be ko, skelbimo
adresatas privalo žinoti, kad groja „biseksualių atlikėjų muzika“ ir jokia
kita. Kita vertus, tai būdas apibrėžti, ką
reiškia priklausyti žmonių grupei. Identiteto kūrimas ir palaikymas atsako
į klausimus „ką reiškia būti vyru?“, „ką reiškia būti moterimi?“, „ką reiškia
būti gėjumi?“, „ką reiškia būti lietuviu?“, nors akivaizdu, kad konkretaus
atsakymo nėra ir negali būti. Tačiau vidinė grupės logika verčia ieškoti
požymių, elgesio, aprangos kodų ir pan. Taip visuomenė tampa heteronormatyvinė,
t.y., įsivaizduojama, kad visi ir kiekvienas neabejotinai ir neginčytinai yra
heteroseksualūs, todėl vaikinai gatvėse bučiuoja merginas, vaikinai ir merginos
laikosi už rankų, sutuoktiniai nešioja žiedus, o visos reklamos ir pop dainos
paremtos paprasta meilės tarp berniuko ir mergaitės vizija. Visuomenė yra
heteronormatyvinė, kadangi dauguma jos narių yra linkę į priešingą lytį. Bet
tiems visuomenės nariams, kurie turi potraukį savosios lyties žmonėms, kyla
keblumų susirandant vietą tokioje visuomenėje. Kita vertus, vidinė grupės
logika diktuoja sąlygas savo nariams lygiai taip pat kaip ir visuomenė. Tad
LGBT bendruomenėje greitai susiformuoja homonormatyvumas,
kuris apibrėžia „vyro gėjaus“ ar „moters lesbietės“ vaidmenį ir yra nepalankus
„kitokiems“ savo grupės viduje. Tad nesunku numanyti, jog „biseksualių
atlikėjų“ pavyzdys privalo būti įkvėpiantis ir sektinas todėl, kad jie yra biseksualūs, tuo pat metu
kuriami nauji elgesio modeliai ir standartai, kas neišvengiama bet kokioje save
kaip nors identifikuojančioje ir kolektyvinį identitetą kontroliuojančioje grupėje.
Pati mintis, kad „biseksualus atlikėjas“ nebūtinai yra toks pat svarbus, kaip
koks nors kitas atlikėjas, kuris yra „ne-biseksualus“, šiame kontekste skamba
kone skandalingai. Ta pati logika galioja ir homofobams.
Grįžkime prie teksto. Toliau žaismingai kalbama apie
kultūrinę programą, kurią, be jau minėtų „biseksualių atlikėjų“, sudarys
„interaktyvūs ir smagūs užsiėmimai Bi-tematika“. Interaktyvus – kas skamba
saldžiau šiuolaikinei ausiai? Ir, be abejo, viskas privalo būti pateikiama kaip
pramoga, taigi, jokio intelectual rigour,
vien smagūs užsiėmimai. Jeigu kyla klausimas, apie ką užsiėmimai, atsakymas
pateikiamas skliaustuose: „(nematomumas, santykiai, sveikata bei daug kitų
klausimų)“. Angliškoje versijoje čia atsiranda ir terminas „bisexual erasure“.
Be abejo, kas galėtų nutikti baisesnio šiuolaikinėje identiteto politikoje, negu
„nematomumas“? Ir, be abejo, norint būti „matomam“ (kas kažkodėl laikoma
savaime suprantama dorybe), reikia „atsižymėti“ ir „apsibrėžti“. Tam būtina
jungtis į štai tokias grupes ir vaikščioti į štai tokius renginius – tik ten
būsi suprastas, išgirstas ir deramai įvertintas. Jei nevaikščiosi, nebūsi ten
ir nebūsi „toks“ – neturi teisės į tokį identitetą- anoks tu biseksualus/i. Matyt,
kenti nuo kompleksų, jauti interiorizuotą bifobiją. Vėlgi, tapus matomam, tavo
muzika bus atpažįstama kaip „biseksualaus atlikėjo muzika“, tavo kūryba – kaip
„biseksualaus rašytojo kūryba“ ir t.t. Juokinga, kad kažkas gali galvoti, jog štai
toks žmonių skirstymas gali būti naudingas individui. Sakyti, kad jis naudingas
visuomenei, valdžiai, kitiems, kas nori individą atpažinti ir t.t. – logiška,
tačiau, kad šis procesas naudingas individui kaip individui – nesusipratimas (Foucault,
1999: 122).
Prisimenu, kaip vienas pažįstamas, kažkur perskaitęs
mano apsakymą, pareiškė, kad jame aptikęs „tų [suprask – homoseksualių] troškimų
užuominų“. Bet kokie mano bandymai paaiškinti, kokia to teksto tema, nuėjo
veltui – žmogus buvo akivaizdžiai tvirtai įsitikinęs radęs universalų raktą į
mano literatūrinę kūrybą. Pabandžius užsiminti apie Michelį Foucault,
pažįstamas pasakė, kad Foucault „pats buvo homoseksualus“, suprask, visas jo
mąstymas yra nuspalvintas, perfrazuojant kolegą, „tų troškimų“, todėl jis
netenka bet kokios intelektualinės svarbos. Kuo ši logika homofobiška, manau,
papildomai neverta kalbėti. Tačiau vienas režisierius, LGBT teisių aktyvistas,
apie Foucault atsiliepė
labai panašiai. Taigi, matomumas veikia ne vien kaip būdas mažinti atskirtį
tarp įvairių grupių (minėtas pavyzdys su homofobais, nepažįstančiais LGBT
žmonių), bet ir kaip būdas įtvirtinti atstumus tarp įvairių grupių – kažkam
Foucault vertė slypi jo lytinėje orientacijoje, kažkam jo orientacija reiškia
visišką jo asmens ir mąstymo diskreditaciją. Virtimas matomu šitokiu specifiniu
būdu virsta tapimu tam tikro fiksuoto vaidmens atlikėju. Pirmoji LGBT matomumo
banga reiškė, kad daugelis manė, kad tokie stereotipai kaip „gėjus kirpėjas“ ar
„gėjus dizaineris“, filmų ir pop muzikos atlikėjų įvaizdis ir pan. išsemia
pačią LGBT žmonių klasę, vėliau, kita vertus, imta kratytis šitokio matomumo ir
imta reikalauti kitokio, įvairesnio, „autentiškesnio“ matomumo, tačiau
imperatyvas išlieka, išlieka ir problemos, kurios su juo susijusios. Kiekvienas
bandymas pateikti „labiau reprezentuojančius“ LGBT elgesio modelius sulaukia
naujos kritikos bangos ir reikalavimo kurti dar
labiau reprezentuojančius modelius. Svarbiausia, toks matomumas užgožia
patį Kito žmogiškumo suvokimą – reaguojama į tam tikras kokybes (lytis, rasė,
orientacija), net nebandant pagrįsti, kodėl
būtent į jas reikia reaguoti.
Ir čia galima pagaliau vėl grįžti prie Foucault. Šis
mąstytojas teigė, kad XVIII a. prasidėjo žengimas į tai, ką jis įvardina kaip
„disciplinavimo visuomenė“. Tai reiškė visuomenės, pagrįstos individualizacija
ir individų kontrole, pradžią. Ši trajektorija atsispindėjo kalėjimuose,
mokyklose ir fabrikuose bei ligoninėse. Disciplina reiškė individų skirstymą,
rūšiavimą ir dėliojimą į lentynėles, kad jais būtų galima patogiai ir lengvai
naudotis, kaip įrankiais (Foucault, 1998: 221-222, 228). Netrukus, XIX a.
atsirado mokslinė psichologija, kuri padėjo apibrėžti didžiąją Normą ir
„moksliškai“ pagrįsti individų normalizaciją, būtent tada atsirado ir tokie
terminai kaip homoseksualumas, o kiek vėliau ir biseksualumas (nors šio termino
reikšmė kito) (Foucault, 1999: 37, 138-139). Racionalizmo ir Apšvietos
padiktuotas poreikis viską daryti metodiškai ir protingai, skirstyti,
disciplinuoti ir didinti viso ko efektyvumą, kaip pastebi italų filosofas
Giorgio Agambenas, aukščiausią savo tašką pasiekė per Holokaustą. Būtent
metodiškai naikinti metodiškai atrinktus individus. Tas pats Agambenas pastebi,
kad Prancūzijoje vykdyti Holokaustą padėjo nuotraukos identikifacijos
kortelėse, kurios leido atpažinti individus. Po Antrojo pasaulinio karo
visuotinė kontrolė ir individualizacija, reiškianti individo objektyvaciją,
tęsėsi. Šiuolaikinė visuomenė, kaip 1990 m. teigė
Gilles‘is Deleuze‘as, jau nebėra tokia disciplinarinė, kaip Foucault teigimu, o
yra kontrolės visuomenė, kai kontroliuojamieji pasirenka būti kontroliuojami,
nes tai užtikrina jiems gerovę ir saugumą. Identitetas neatsiejamai susijęs su
naratyvais ir tam tikru troškimu suskirstyti žmones į tam tikras kategorijas.
Formuojant identitetą, kuriami standartai, randama Norma, į kurią privaloma
lygiuotis. Formuojant grupės identitetą, reikia ieškoti visus grupės narius
vienijančio naratyvo, ritualų, svarbių datų ir istorinių figūrų ar dabarties
figūrų, į kurias verta lygiuotis. Individualizacija (šia prasme), kad ir
keista, nereiškia Kito kitybės įtvirtinimo, o veikiau reiškia individo
objektyvaciją, kuriai pats individas su mielu noru pritaria. Gyvenant
vienamatėje visuomenėje, pasak Herberto Marcuse‘s, mums paliekama galimybė
„išreikšti“ savo „unikalią“ asmenybė visaip kaip, tačiau visada toje pat
vienamatėje plotmėje, kurioje nebelieka galimybės iš tikrųjų priešintis,
nepritarti, diskutuoti (Marcuse: 34). Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad
vartojimo visuomenė gamina „skirtumus“ masinės gamybos būdu, leisdama mums
„diferencijuotis“, „personalizuoti„ savo vartojimą (Baudrillard: 100-101). Žmogus,
bandantis susigaudyti šiuolaikiniame pasaulyje, verste verčiamas pasirinkti
vieną iš daugybės pramoninės gamybos tapatybių. Taigi, griebiamasi visiškai
esencialistiškai suvokiamo identiteto šiaudo, kaip vienintelio rakto į savo
egzistencijos „paslaptį“... Apibrėžti save kaip biseksualų ar homoseksualų
reiškia išspręsti daugybę problemų ir pašalinti eilę dviprasmybių: ir tau
patogu (nes žinai, kas toks esi), ir kitam patogu (nes žino, kas tu esi).
Matomumas šiuo atveju reiškia ne ką kitą, o Foucault Gaze (angl. „Žvilgsnis“, „Žiūra“, „Spoksojimas“), objektyvuojantį
Panoptikono žvilgsnį. Sveiki atvykę į postmodernų zoologijos sodą: kairėje –
gėjai, dešinėje – lesbietės, ten tolėliau – moterys, dar tolėliau –
kairiarankiai, o štai ten – kairieji, ten, kiek tolėliau, – dešinieji, o štai
pačiame gale – vegetarai. Visi vienodi, visi lygūs! Visi vienodai tupi vienoduose
narvuose – bet kokiuose patogiuose! Argi ne gražu? Protas nugalėjo, Linneaus
klasifikacija rūpestingų prižiūrėtojų perkelta į žmonių pasaulį. Ir visada yra
kavos, nemokamas Wi-Fi ir interaktyvūs užsiėmimai.
Galiausiai, ką mums sako anas tekstas? Biseksualumas
iškeliamas kaip teisėtas kriterijus, paženklinantis ir apibrėžiantis individą
X, ar jis būtų Petras iš Pabradės ar Onutė iš Utenos, ar Davidas Bowie su
Freddy Mercury. Be abejo, tokiems žmonės reikia „saugios erdvės“ ir savų
palaikymo – juk buvimas biseksualiu yra pakankamas
ir pagrįstas pagrindas pajusti bendrystę, ar ne? Kas gali mane suprasti, jei ne
panašūs į mane? Tiesa, su sąlyga, kad įrodysiu, kad esu į juos panašus. Turiu atstovauti savo grupei, kaip tą „daro“
Davidas Bowie, Freddy Mercury, Lady Gaga ir visi kiti, o tam reikia deramai
išpildyti identitetą. Ir dar būtinas yra „atsiskleidimas“ (angl. „Coming Out“)
– konceptas, kuris dabar taikomas bene visose žmonių grupėse. Nes nieko neturi
likti nepasakyta, nepamatyta, nepastebėta – Gaze
turi apžvelgti visą mūsų asmenybę, kaip mes ją įsivaizduojame (savaime
suprantama, pakanka įsivaizduoti). Be abejo, nereikia nuvertinti ir teigiamų
poslinkių, kuriuos sukelia matomumas – taip, 2016 m. biseksualumas yra labiau
priimtinas didesniam skaičiui žmonių, negu 1966 m. Tačiau ar „saugi erdvė“ ir
asmens redukavimas iki vieno požymio išties yra įvairovės sveikinimas? Ir ar
neironiška, kad panašios akcijos dažnai pavadinamos „Be Etikėčių“ ir pan., kai
iš tiesų tik ir gamina naujas, „teisėtas“ etiketes. Gal veikiau tai žmogaus
gyvenimo suprimityvinimas ir subanalinimas, pavertimas dar vienu individu, naudingu ir patenkintu. Getoizacijos, bandymo
atsiskirti nuo kitų, užsisklęsti, užsidaryti, procesas niekada nevyksta viena
kryptimi – lygiagrečiai jis vyksta ir kitoje barikadų pusėje, kai tam tikras Kito
asmens aspektas yra ne vertas celebruoti ir didžiuotis, o yra „svarus“
pagrindas nuvertinti ir paniekinti. „Biseksualių atlikėjų muzika“ egzistuoja ne
vien LGL renginiuose, bet ir radikalios dešinės atstovų renginiuose, tiesa, jau
kaip nepageidaujama. „Tapdamas matomu, atsipalaiduok“ – lyg ir sako skelbimas.
Atsipalaiduok stebimas vaizdo kamerų ir eidamas pro metalo detektorius – juk tu
ne nusikaltėlis, ką? Juk neturi ko slėpti? Juk esi mūsiškis? Tai ko nepatinka
mūsų gete? Gete visi savi. Ir visi turės tapti garantuotai „savi“.
Bet kas visgi negerai su identiteto politika? Argi
blogai neslėpti savo biseksualumo, atsigerti kavos penktadienio vakare
improvizuotoje kavinėje, klausantis Amy Winehouse ir Iggy Pop muzikos? Nejaugi
geriau tylėti, kentėti, bijoti? Argi nematai, autoriau, pasaulis nėra toks
blogas, va kiek gerų žmonių, kiek mūsiškių, kokie visi gražūs ir linksmi. Deja,
individo troškimas (kiek jis primestas aplinkos, dar klausimas) identifikuoti,
„apibrėžti“ save, „įstoti į klubą“, atitinkantį jo interesus, pomėgius,
„vertybes“, polinkius, skonį, asmenybės aspektus neveda į jokį išsilaisvinimą
ir savo vertės suvokimą (angl. „Gay Pride“), nes individas nužmoginamas,
redukuojamas iki kelių požymių, be to, dar ir, šiuo atveju, įgimtų. Ši įvairovė
yra serijinės gamybos įvairovė. Be abejo, niekas nesako, kad negali klausytis
kitokios muzikos, tačiau bandymas apibrėžti
muziką/literatūrą/filosofiją/mąstymą pagal tokį biologinį aspektą, kaip
individo seksualinė orientacija nemaloniai primena rasistines ir seksistines
kategorijas, Agambeno aptariamą „nuogą gyvybę“, arba mano pažįstamą, kuris
pamatė mano kūrybą „per naują prizmę“, kuri jam viską apie tą kūrybą paaiškino.
Bandymas sudėti žmones į lentynėles neveda į išsivadavimą iš „stereotipų“, jis
tik kuria naujus, „moksliškai“ pagrįstus, sakralizuotus stereotipus, kurie
greičiau nei bet kada įtvirtinami per medijas. Kam naudingas individų
suskirstymas? Kontrolei, valdžiai, bet kam, kas nori išnaudoti individus savo
tikslams; pačiam individui savęs identifikavimas, aprobuotas grupės ir
visuomenės, visai nenaudingas. Tam tikras identifikavimas (tapatumo suvokimas),
aišku, yra neišvengiamas, tačiau visada kyla klausimas – kieno jis įvykdytas,
kokiu pagrindu ir t.t. Šiuo atveju, pagrindas yra ne „kvalifikuotos gyvybės“ (bios), o bendros visiems gyvybės, taigi,
zoologinės gyvybės (zoe) srityje
(Agambeno terminai). Ne mūsų nuopelnai, o mūsų „by default“ pozicija lemia mūsų
įvertinimą. Ir tai džiugina šiuolaikinį žmogų iki palike‘inimo ir emotikono pavartojimo. Jei, anot Marshallo
McLuhano, elektra pratęsia mūsų centrinę nervų sistemą, tai tokiu atveju dabar
mes savo „vidų“ nešiojame išorėje. Mūsų laikais žmogus siekia būti tiek nuogas,
kad bet kokia erotika užleidžia vietą racionaliai pornografijai ir visuotinei
seksualizacijai (Baudrillard: 188). Kiekvienas individas bando tiek
atsiverti, kad nebesuvokia, kad neturi ko parodyti – vien tai, ką turi visi
kiti. Ir iš kur tas šventas tikėjimas, kad tie, kas nepasisako, „slepia“ savo
orientaciją? Brėžiama klaidinga dichotomija tarp „slepiančiųjų“ (ir dėl to
didžiai kenčiančiųjų) masės ir drąsių žavingų ir fotogeniškų „neslepiančiųjų“.
„Neslėpti“ reiškia dalyvauti iš anksto surepetuotame ir užsienyje išbandytame
performanse, kuris tau gali suteikti palaimą „būti savimi“(Ten pat: 100-101).
Įkyriai piešiamas vaizdas, kad būtina nuolat teisintis ir aiškintis – klauso
kas, ar neklauso, nesvarbu, – jei neklauso, reikalingi edukacijos ir
tolerancijos ugdymo. ,„Facebook“ grupėse kuriami identitetai vargu ar kažką
unikalaus pasako apie jų savininkus. Ir todėl smagu konstruoti savo tapatybę
penktadienio vakarais prie kavos, besiklausant „biseksualių atlikėjų muzikos“,
bandant pagrįsti savo identiteto (buvimo-biseksualiu, pvz.), kaip kriterijaus,
kuris nusako kas esi, svarbą. Tekste aptariamas renginys yra simptomas, bet
būna ir blogesnių simptomų. Logika, kuria jis vadovaujasi, yra tapusi
universalia. Ir tai reiškia tik griežtesnę individo kontrolę, taip pat ir
savikontrolę. Plepusis seksualumas, anot Foucault, yra tai, kas ne šiaip nori,
kad elgtumeisi taip ar kitaip, bet kas klastingai verčia tave išsipasakoti (nes
tau palengvės). Sveiki atvykę į zoologijos sodą, nebijokite, pašaro užteks
visiems.
***
Akivaizdu, kad lietuviai šioje srityje nieko nauja
neišranda. Štai britų dienraščio „The Guardian“ (save pozicionuojančio kaip
„progressive“ jėgų ruporas) straipsnis
„From Proust to Ellen DeGeneres, 10 gay
works that changed the world“ (angl. „Nuo Prousto iki Ellen DeGenneres, 10
homoseksualių kūrinių, kurie pakeitė pasaulį“) yra tapatybės politikos
chrestomatinis pavyzdys.
Štai geriausi epizodai iš šio straipsnio: „[apie Prousto
„Prarastojo laiko beieškant“] No straight
man could have written it. Parts of it, indeed, still need to be explained to the heterosexual reader – parts that are instantly understandable by any gay reader
<...>[Čia ir toliau paryškinta mano].“„[Apie Gertrude Stein romaną
„Alisos B. Toklas autobiografija“] This is a shockingly intimate act of
creation and reimagining that only a same
sex-orientated writer could contemplate.“ „From Oscar Wilde to Alan
Bennett, popular British theatre was in
the hands of gay men.“ „[apie Luchino Visconti filmą
„Servalas“/„Leopardas“] A great product of the homosexual aesthetic without a single identified gay character in
it.“ „[apie „The Ellen DeGeneres Show“] Nothing made more sense
of the way the outsiders captured the citadel
than this hugely popular, funny and warm chatshow.“
Peržvelgus šiuos tiesmukiškus ir banalius
pavyzdžius, į akis krenta, kad įsivaizduoti kai kuriuos teiginius atvirkščiai
būtų neįmanoma, nesukėlus skandalo. Pvz. pasakyti, kad „joks homoseksualus rašytojas
niekada negalėtų parašyti“, tarkim, „Karo ir taikos“ ar „Svetimo“... Čia iškart
pasijunti nejaukiai. Vaizduotę susiejus ne su homoseksualumu (kaip „egzotika“,
kaip „Orientu“, ar ne?), o su heteroseksualumu, nieko nauja pasakyta nebūtų,
tačiau pikti liežuviai imtų kalbėti apie „privilegijas“. Idėja, kad teatrą buvo
užvaldę gėjai vyrai, mano galva, galėtų kilti nebent Petro Gražulio galvoje,
bent jau ten tokiai idėjai ir būtų vieta. Mat šis teiginys nesąmoningai
implikuoja, kad žmonės, dirbę teatre, buvo celebruotini nūdienos subjektai,
besimėgaujantys savo tapatybinimosi procesu. Mano manymu, jeigu taip iš tiesų
būtų buvę, jie nebūtų laiko turėję statyti spektaklių. Be to, tai iš esmės bet
kokias žmogaus, kuris turi potraukį savo lyčiai, svajones, viltis, idėjas,
jausmus, išgyvenimus nuspalvina „gay“ spalvomis, automatiškai atmetant bet
kokią mintį apie tai, kad jis/ji galėtų turėti ir kitokių, nieko „gay“ (ar „straight“)
neturinčių minčių, svajonių, idėjų ir t.t. (ypač tai akivaizdu, kalbant apie Visconti
filmą) Ne, esi gėjus ir, prašom, būk gėjiškas.
Ir toliau kliedėk, kad tu kaip outsider‘ių
kastos narys, paėmei piktų „straight white male“ citadelę ir iškėlei
vaivorykštinę vėliavą.
Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai
ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos.
Foucault, Michel. 1998. Disciplinuoti ir bausti:
kalėjimo gimimas, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos.
Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, vertė
Nijolė Kašelionienė ir Renata Padalevičiūtė, Vilnius: Vaga.
Marcuse, Herbert. 2014.
Vienamatis žmogus: brandžiosios industrinės visuomenės ideologijos tyrimai,
vertė Kęstas Kirtiklis, Vilnius: Kitos knygos