Štai jis išeina iš savo kambario, praveria duris; už
lango šviečia Saulė, minkšta nuobodybė, pilka tyla. Jis atsistoja ir pribėga
prie šeimininko; už lango šviečia Saulė, minkšta nuobodybė, pilka tyla, jis
prieina prie jo, tas jį paglosto, šiek tiek pasilenkęs, jis vizgina uodega. „Eisime
šiandien pasivaikščioti, Reksai“, – pasako senas žmogus. Pasiima pavadėlį iš
spintos prieškambaryje. Atsisėda ant fotelio ir lėtai aunasi batus. Jis laukia
ir vizgina uodega. Jis moka laukti, – kitaip, nei žmonės, jis nejaučia jokio
noro nelaukti. Šeimininkas pasiima iš ten pat kepurę, užsimauna ant galvos.
Paltą – apsivelka. Prisega pavadėlį prie antkaklio. „Nu, broleli, eime...“ – pasako senas žmogelis ir jo drebančioje
rankoje telpa atsakymas į durų spyną. Jiedu eina žemyn, iš penkto aukšto, jo
kojos dabar garsiai brūžina jam atkakliai besipriešinantį cementą, jis slysta,
jo kojos sunkiai įveikia pakopas. Jiedu išeina į lauką: aplink tyla, žmonės
skuba į autobusą. Jie eina į alkoholio parduotuvę. Jie eina į prekybos centrą.
Jie eina iš mokyklos. Jie eina iš universiteto. Jie eina iš kolegijos. Jie eina
iš darbo. Jie eina su vaikais. Jie eina vieni. Jie eina su kuprinėmis. Jie eina
su maišais – jie visada eina. Važinėja mašinos. Šalta žemė. Jis greitai padaro
savo reikalą ir eina paskui jį. Jie eina gatve, suka į vieną gatvę, į kitą,
jiems reikia kvėpuoti, kai jie niekam neberūpi, o aniems nereikia kvėpuoti, nes
reikia dirbti. Jie visada skuba. Tad senas žmogus ir jo šuo eina gatve, šviečia
Saulė, šiandien sunki diena, spaudžia prie žemės. Šalta dabar. Viskas gražu.
Pavadėlis velkasi žeme, užkliūdamas už balų ir krūmų. Antkaklis vis kliūna už
ko nors kur nors grindinyje. Tas žmogus slenka gatve ir jaučia savo draugo
artumą, – tas vizgina uodegą ir lekuoja, jo šviesūs plaukai. Jo niekas nemato.
Stingdanti tyla, bet jie kartu.
