Stoviu balkone. Nerūkau, nors taip įprasta
įsivaizduoti žmogų, stovintį balkone ir rūkantį. Lauke – žavus rūkas, žadantis
naujoves, nuotykius ir dar bala žino ką... Na, tokia interpretacija galima,
galimos ir kitos, bet man šitoks oras vasarą ir dar ryte atrodo kažkaip didingai; jaučiuosi galintis (ir
turintis) kažką nuveikti. Bet kaip įtemptai aš stoviu, pagalvoju pats sau.
Du dalykai man neduoda ramybės – o gal trys – tai šviesoforas,
kuris vykdo savo misiją taip įkyriai monotoniškai, kad to parazito niekaip
neišmuši iš vėžių, jis vis taip pat visiškai vienodai įsijautęs į įprastą
rutiną: žalia, geltona, mirksi geltona, raudona, aišku, galima ir kitokia
interpretacija, bet ne esmė... Darbuojasi, monotoniškai, nuobodžiai. Kitas
dalykas – tai mašinos. Ypač užknisa pilkos. Jos atrodo kažkaip negyvai, be to,
apgaulingai, nes jų pilka yra labai šviesi ir man atrodo kažkodėl artima
baltai, nors kontrastas su „tikrai balta“ mašina būna daugiau negu akivaizdus. Bet,
svarbiausia, jos nuolat kažkur važiuoja.
Tie du dalykai užknisa mane, stovintį balkone,
todėl, kad aš nejaučiu laiko tekant nuosekliai – vis rodosi, kad jis teka
pasišokinėdamas. Tad man atrodo, kad reikia
kažką daryti, kai šviesoforas žybsi akimis, lyg skaičiuotų laiką, arba, dar geriau, lyg būtų metronomas.
Šviesoforas žymi metrą. Aš privalau kažką daryti su tuo! Kažką veikti, stengtis
įtilpti į metrą, lyg orkestro muzikantas, o gal dirigentas, tik kažkaip vis
nepavyksta, jis, atrodo, čia pereina nuo 4/4 prie 5/4, čia šoka prie 7/8, kas
mane visiškai išmuša iš pusiausvyros. Blemba,
taip nebūna – jeigu šviesoforas ir žymi metrą, tai visada vienodą... Protas
taip sako, bet aš tuo lyg netikiu. Bet, atrodo, ir vėl... Užteks!
Kai paskaitai ligų aprašymus, susimąstai: ar man
visada, plaunant galvą ar šukuojantis, tiek plaukų iškrenta, o gal... Arba: ar
mano rankos visada buvo tokios plonos, o gal... Arba dar geriau: ar man visada
mėlynės gijo po savaitę, o gal... O gal tau galas, žmogau, štai imsi ir
pasimirsi, ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Spauda pilna straipsnių, kurie kone
– keista versija, bet vis tiek – piktdžiugiškai skalambija „Vyras galvojo, kad
praeis, bet tai buvo tik pradžia“ arba „Ši liga pakerta to nė neįtariančius“.
Reikėtų įkurti hipochondrikų asociaciją, lygą ar sąjungą, ir kreiptis į visas
mažumas ginančias įstaigas, kad patrauktų šitą šūdą iš eterio. Reikėtų
paskaičiuoti, kiek žmonių dėl tokių idiotizmų žudosi, tada uždegti atitinkamą
skaičių žvakučių prie laikraščių redakcijų ar prie Seimo, arba prie abiejų.
Susinervinu. Stoviu prie lango balkone. Oras kaip
niekad žadantis nuotykį. Bet jokio suknisto nuotykio galiu nesitikėti, kol
neišspręsiu vieną sunkų klausimą. Klausimas: jeigu aš paliečiau vonioje sieną
muilo gabaliuku tris kartus, ar tai
reiškia, kad aš turiu pradėti iš naujo visą procedūrą, nes juk aš privalau
paliesti ją keturis kartus, bet, kai
paliečiau, pagalvojau, kad ir paliečiau
keturis, bet paskui bandžiau prisiminti ir dabar man dingojasi, kad tris... Kai
liečiau paskutinįsyk, galėjau paliesti dar kartą, bet paliesti penkis būtų... Labai
blogai. Ir nepamenu, lyg pirmą kartą viską gyvenime daryčiau. Bet reikia
pakartoti ir viskas – tylu, ramu; tačiau, lyg tyčia, įsipareigojau, užėjęs į
vonią, jokių veiksmų NEKARTOTI. Gal išsigelbėti iš šios keblios padėties, pakartojant
viską tris kartus? Tai būtų
meta-lygmuo... O oras už lango toks gražus.
Štai atskrenda kovas, juodas, blizgantis, lyg batų
tepalas, lyg jis išsitepa batų tepalu plunksnas prieš kiekvieną skrydį. Blemba, kokia gera būtų reklama: tu
visas suplukęs, susijaudinęs, nes tuoj tau eiti į pasimatymą, gal prarasi
nekaltybę su ja, bet, še tau, kad nori, batai nusitrynę... Pamatys tave su
tokias batais, jokios gėlės nepadės, ateis macho
vyras su styrančiais kuokštais juodų plaukų iš po plačiai atlapotų marškinių ir
juodais blizgančiais batais, paims ją už parankės ir jiedu eis pas jį. Bet:
štai atskrenda kovas, apšika jam batus, o tau numeta batų tepalo tūbelę, tu
mikliai patepi juo batus, esi visas toks cool,
o tas nespėja prie tavo gražuolės, nes jam gėda dėl apšiktų batų, uždanga nusileidžia
ir, kol tu prarandi nekaltybę, kovas sparnu, lyg ranka, visiems parodo batų
tepalo tūbelę. „Šūdoplex“ – ir jūsų batams jo užteks.
Gerai, tai va, kovas nutupia ir pradeda karksėti...
Batų tepalas... Kadangi aš nešioju tuos pačius sportbačius ir žiemą, ir vasarą,
man batų tepalas visai nereikalingas. Čia kaip tas kursiokas, kuris visada
patepa lūpas vazelinu žiemą... Blemba,
skamba beveik nepadoriai, kelia kažkokių dviprasmiškų, o gal ir labai nedviprasmiškų minčių. Gerai, aiškiai
įvardyti: analinis seksas. Vazelinas siejasi man su analitiniais
sintetiniais... Tai yra – su analiniu seksu. Su juo. Jei aš...
Žodžiu, kovas karksi. Jei sukarksės tris kartus,
eisiu kartoti kurso tris kartus iš eilės ir taip darysiu visada nuo šiol už
bausmę... Jei ne, tai iš naujo, ta prasme, kartosiu klausimą. Tyli. Apima
trumpa neviltis. Tyli ir vėl. Pagaliau: vien du... Viskas. Iš naujo. Gal, jeigu
ne penki, tai vis vien sueis? Tris kartus – taip, kitaip vėl iš naujo... Viens,
du, trys (sveikinimai, rankų paspaudimas, kaip po krepšinio rungtynių, „taip,
jus taip pat...“)... keturi, penki, šeši, septyni. Kas tam paukščiui užėjo?
Gerai: gal nuo šiol paliesiu BENT tris kartus, taigi, trys tinka taip pat, svarbu, kad BENT trys ir ne penki. Trys kartus – taip, na, arba –
vėl. Viens, du, trys, keturi. Alright,
paskutinis kartas, apima nevaikiška neviltis, taigi... Nuskrenda, po galais.
Greit pamatau dar vieną kovą – nutupia ant antenos.
Na, dabar. Jei tris kartus, tai turėsiu nuo šiol paliesti keturis kartus po
keturis, tai yra, meta-lygmuo. Tyli, kaupiasi, taip sakant. Pagaliau: viens,
du, trys. Gerai, išsiaiškinau. Gali skristi, ačiū.
Bet gerai, o šį kartą – šį kartą, kaip man elgtis
būtent dabar... Išskrido. Gerai, paprastai tokiose situacijose negaliu iš savęs
reikalauti taikyti naujų taisyklių atgaline data... Aš čia kaip Konstitucinis
Teismas. Bet kažkaip neramu. Jaučiuosi padaręs
kažką bloga. Atrodo, lyg išeičiau į lauką, visi šypsosi, o aš su šlepetėm. Jie
šypsosi, o man gėda, nes staiga aptinku
save šioje situacijoje...
Gerai, eisiu į vonią pakartot. Bet staiga prisimenu,
kad įsipareigojau NEKARTOT, šūdas, visiškas šūdas, įdomu, ar taip jaučiasi
žmonės, kurie ketina mesti rūkyti ir staiga atsitokėja su cigarete burnoje, ar
vyras, mylintis savo žmoną, kuris staiga atsitokėja su meiluže.
Žinau, kad ilgai neišblaškysiu šito niūraus įspūdžio
– na, kad padariau kažką labai nedora, smerktina, žema, ir, kaip Kierkegaard‘o Tikėjimo
riteris, dargi niekam negaliu prasitarti, na, nes, na, nes patys matote, kaip
sunku visa tai paaiškinti „neišvęstajam į misterijas“, taip sakant... Žmonės
bent jau sielojasi dėl bent kažkiek objektyviai pripažįstamų sąžinės kazusų,
bent dauguma. Ir jokie panašūs kliedesiai jų nekamuoja – kad jiems mano
rūpesčiai!
