Sėdint kavinėje, visos juslės buvo įtrauktos. Akys
slidinėjo nuo mažų žmogeliukų (futbolas), lakstančių palubėje – jie lakstė ir valdė
daugybės mažesnių žmogeliukų emocijas: kiekvienas jų veiksmas persiduodavo
tamsiai masei, supančiai žalią lauką, kuriame jie lakstė, – iki stebėtinai
tikroviškai pateiktos mizanscenos tiesiai po jais – du vyriškiai kalbėjosi, ant
jų stalo stovėjo sklidini alaus bokalai; už lango nerūpestingai ir susirūpinę,
susikuprinę žygiavo žmonės, juos irgi kažkas tampė už virvučių, kaip tą minią
žiūrovų, kuriuos žmogeliukai, lakstantys paskui kamuolį, valdė, lyg lėlininkai.
Tačiau viskas buvo priešingai: tai tie žmonės buvo laisvi – jie valdė juos
stebinčiojo emocijas, kėlė asociacijas...
Šalia išsidrėbė du pusiau pažįstami žmonės,
kursiokai. Jie pasikvietė Vaidotą į šią kavinę, vedini kuo tikriausio
draugiškumo – bent jau taip manė pats Vaidotas. Dabar gi jie laikė jį savo
rankose ir tylėjo. Skambėjo muzika. Klaiki muzika.
– Ką tu manai apie B.? – paklausė skvarbių akių
Mykolas. Dar skvarbesnis, įžūlus, buvo Tomo žvilgsnis, jis sėdėjo priešais.
Tomas laikė stalą apgėlbęs, jo plėšrios rankos gniaužė jo kraštus. Akivaizdi
klasta.
– Ką aš manau apie B.? Na... – pratįsai išlemeno
Vaidotas. Kartoti klausimą – laimėti laiko. Stebėti, stebėti. Deja, akys atrodė
tiek pat iškalbingos, kiek balandžių akys, mažos oranžinės akys.
– Taip, mums su kolega kilo toks klausimas. –
tvirtai tarė Mykolas. Mykolo balsas atrodė trupinantis žodžius. Plytos.
– Aš manau, kad B. kažkoks pasipūtęs kvailys. –
iškošė Vaidotas. Jis nebenorėjo apie tai galvoti. Nemėgo ilgai galvoti
apskritai. O dar ta muzika. Jo akys nukripo į negirdimą futbolo mačą. Jis
pasijautė esąs stebimas – kad ir kur kryptų jo akys, tai kažką reikš. Jo
juslėms viso to buvo per daug.
– Taip... – nusišypsojo Mykolas, katiniškas jo
veidas.
Pirštai, Tomo pirštai minkė medį.
Vaidoto pravardė mokykloje buvo „Medis“.
Prisiminimas. Užliejo šleiktulys. Jis norėjo trenkti Tomui. Jo marmūzė buvo
savimi patenkinta. Vaidotas akimirką pamanė, kad pats atrodė ne ką geriau – kur
ten, blogiau!
– Aš ir sakau, kad reikia daryti tą j... projektą,
bl... – ryžtingai iškošė vyriškis kairėje. Jo ranka laikė šakutę, ant kurios
kabojo kažkoks neaiškus mėsos gabalas. Jo kolega linksėjo. Vaidotui pasirodė,
kad suaugusieji būtinai klastingi. Norint suaugti, reikia tapti klastingu.
Kvailos mintis, pamanė pats sau.
– Mes ir sakome: koks mulkis tas B. – tarė Tomas.
Netrukus padavėja, už Vaidotą tai jau tikrai
jaunesnė mergina, atnešė stalo įrankius. Mykolas: kotletai ir salotos, Tomas:
cepelinai ir salotos. Vaidotas užsisakė sulčių. Jis pasijuto pasmerktas. Stalo
įrankiai galėjo būti panaudoti ir kaip kankinimo įrankiai. Ir tas kvailas
jausmas, kad jis čia sėdi. Štai už
lango žengia tiek laisvų žmonių, tiek daug žmonių – bet gal jie vieniši, o jis
štai turi net ne vieną, o du draugus. Štai, štai ta mintis, kuri jam galutinai
atėmė idiotišką norą jaustis gerai, – jokie jie ne draugai. Noras jaustis gerai
– lyg būtų dėl ko...
– Klausykit, aš tuoj. – jis tarė ir mikliai
atsistojo.
Atsistojo ir, labai negrabiai, lyg girtas, nupėdino tarp
kėdžių, stalų, matė tiek daug lėkščių, pilnų valgio, kuris ruošiasi paskutinei
kelionei į žmogaus vidurius, gėrimai.
Ir štai jis nuėjo į tualetą.
Vaidotas visai nenorėjo į tualetą. Jis nusiplovė
rankas, pažvelgė į veidrodį. Pasuko galvą, pasitaisė plaukus, pakėlė antakius,
šyptelėjo, kreivai. Dabar kitaip šyptelėjo. O dabar pažvelgė kažkur prieš save,
aukštyn. Taip, tai kartojasi. Vaidotas jau seniai susitaikė, kad vientiso savo paties
vaizdo jam nepavyksta susikurti. Dabar ir vėl jis matė visą galeriją vaidotų.
Jie galėtų būti bet kas. Jie galėtų būti kažkas, kas turi draugų. Kas užsisakys
alaus. Kas griebs padavėją už užpakalio. Kas pasiųs Mykolą ir Tomą ir suras
tokius žodžius, kad jų akyse pasirodys ašaros – jų. Net jų akyse. Visi tie
vaidotai buvo kažkas Kitas. Visi jie buvo skilusio veidrodžio gabalai. Štai
šitas jam net patiko, jam buvo jo gaila. Jis panūdo išgelbėti jį iš Tomo
gniaužtų. Akimirką įsivaizdavo save pas dantistą: dantistas bus Tomas, jo
kietos, šaltos, drėgnos rankos gniauš štai šito Vaidoto žandikaulį. Juk tie
pirštai tikri... Kodėl taip negalėtų būti?
Jis lėtai išėjo iš tualeto. Pasaulis nepasikeitė.
Pasaulis toliau spjaudėsi šlykščia gitarine muzika, standartas, prie kurio tave
pratina nuo vaikystės, radijas, TV, pasirink iš daugybės šlykščių dalykų,
pasirinkimo prievarta. Pasirinkti kažką kitą. Pasirinkti nepasirinkimą.
Staiga, lėtai eidamas tarp nuo gatvės nutolusių
stalų ir baro, Vaidotas pamatė, kaip suokalbiškai kalbasi Tomas ir Mykolas. Ir
pajuto, kiek stipriai jis jiems nereikalingas. Ir visiems, visiems šitiems žmonėms.
Ir tai visai ne jų kaltė – džiaugsmas pabudo jo širdyje. Pirmą kartą tą dieną
Vaidoto širdyje suspindo kažkoks graudus džiaugsmas. Tada pat jam gimė mintis,
tokia paprasta, kad net stebėjosi, kodėl pirma apie tai nepamąstė. Jis išeis.
Žaidimas, vaikystė, rungtynės, lenktynės – tikra,
kažkas tikra sušvito, Vaidotas, kreivai šypsodamasis, nenuleisdamas akių nuo
Tomo ir Mykolo, sliūkino lauk. Jo širdis daužėsi ir jis jautėsi gyvas. Akimirką
jo širdis pradėjo daužytis sparčiau, nes Tomas staiga sukluso ir, atrodo, tuoj
ketino pasukti galvą, kuomet Vaidotas stovėjo, kad ir per kelis metrus nuo jo,
bet tiesiog priešais. Tačiau tuo metu pasigirdo giliai jausmingas „Bl...“ ir
nukrito kažkas sunkaus – anam vyriškiui pavyko netyčia nubraukti savo bokalą ir,
putodamas, alus sklido visomis kryptimis.
Tomas sužiūro į apačią, visi atsisuko, o Vaidotas
metėsi link durų, štai dar vienas žingsnis ir jis jau buvo išlaisvintas iš
maisto kvapų, iš suaugusiųjų šnekų, iš televizoriaus, iš trankios muzikos, iš
bokalų skambčiojimo. Jis jautėsi atsibudęs, atsipeikėjęs ir, svarbiausia,
jautėsi iškrėtęs šunybę.
