„Iki“, – pasakė Ramūnas. Ir įšoko į troleibusą,
kuris nudardėjo (mat buvo senas) Pylimo gatve. O Tomas liko stovėti. Ir diena
buvo dar tik beprasidedanti, o jis stovėjo, jaukiai įsitaisęs medžių
paunksmėje, mat buvo karšta. Be to, atsiduso.
Tomas Apeironas stovėjo po medžiu, bet, tiesą
pasakius, vos akimirką. Iš karto metėsi kažkur kitur. Diena, kaip žinia, buvo
beprasidedanti... Buvo vasara, birželis. Jis buvo vienas retų žmonių su ilgomis
rankovėmis. Tądien, kiek anksčiau, jiems buvo egzaminas; kai jis pasibaigė,
jiedu su Ramūnu ilgokai trypčiojo prie universiteto (kalbėjosi), paskui Ramūnas
pranešė, kur traukiąs, tada Tomas pranešė ketinąs „pasivaikščioti po miestą“. Taigi,
jie kartu ėjo iki Pylimo gatvės. Čia sustojo... Tada viskas buvo aišku. Dabar –
nebeaišku. Diena pasidarė nepakenčiamai didelė, ji kepė ant lėtos ugnies. (Didelė
žuvis.) Švietė saulė. Medžių lapija tingiai siūbavo, mašinų srautas tekėjo į
visas puses. Gyvenimas aplink teka į visas puses, o Tomui darosi neramu.
Specifinė Tomo Apeirono problema yra baimė, kad
kažkas aplink yra nepakeliamai didinga. Žodis „begalybė“, kuris lyg ir savaime
peršasi šiame kontekste, gal yra kiek perdėtas, mat jos kaip ir neįmanoma
įsivaizduoti (tuo tikėjo Tomas ir mums to pakanka). O be galo (tiksliau – su
galu) didelį dydį, be gaaaaaaaalo (t.y. turintį galą) didelį dydį – įmanoma.
Tomo Apeirono gyvenimas visiems laikams pasikeitė,
kai jam buvo trylika metų. Tada – jis gerai pamena tą akimirką – jis pajuto,
kad ten, žydrame danguje, prasideda kosmosas, jis matyti ten (tiksliau, reikia
įjungti mąstymą, kad tai suvoktum, vien matymas, vienas pats, apgauna, nes
matai tik dangaus žydrynę, lyg gaubtą). Ten, suprato jaunasis Tomas, glūdi
kosmosas, tiksliau – atvirkščiai – Tomas
glūdi kosmose. Kai jis – tai tetrūko keletą sekundžių – suprato, kokio dydžio gali būti Visata, jo širdis
pradėjo daužytis, lyg bėgiojant per kūno kultūrą, jį apėmė kažkoks visiškai
ligtol jam nepažįstamas jausmas – kad jis mažėja, mažėja, mažėja ir pasaulis
aplink tampa toks milžiniškas, kad per
didelis suvokti Tomui... O už lango ramiai sau tekėjo gyvenimas. Kaip
galima gyventi nesuvokiant, kad esi tik dalelė kosmose? Jį apėmė neviltis... Aišku,
Tomas augo toliau, brendo... Jį ėmė traukti žemiškesni, kūniškesni dalykai,
kūnai, ypač – vaikinų kūnai. Tačiau kartkartėmis lyg vėjas nupūsdavo jo
kasdieniškus rūpesčius ir menkus išgyvenimus, nes jis vėl prisimindavo tą
jausmą, kai pirmąsyk pajuto, kad gyvena Žemėje, o Žemė – kosmose...
Ši diena darėsi pavojinga. Iš ryto ją suskliaudė
egzaminas, kuriam Tomas ruošėsi iš vakaro. Kelionė į universitetą, skaidrinama
atsiveriančių giedro vasaros pradžios ryto vaizdų kontempliacijos ir kartu važiuojančių
žmonių stebėjimo, buvo aiški ir tikslinga.
Jos pabaiga aiškiai ją apribojo. Jos tikslingumas, jos nukreiptumas, jos
įnirtingumas, jos intensyvumas, rodos, kilo ne iš ko kito, o tik iš jos
ribotumo: kelionės pabaiga leido Tomui ją išgyventi, išjausti. Kelionė be
pabaigos jam rodėsi stačiai siaubingas vaizdinys... Ši diena galėjo tapti
kažkuo tokiu. Kai stovėjo prie universiteto ir kalbėjosi su Ramūnu, bandydamas
savo elgesį priderinti prie tikslo visiems einantiems pro šalį sukelti įspūdį
(kokį tiksliai – nežinojo), Tomui viskas irgi buvo aišku: Ramūnas trypčioja, mindžikuoja,
tuoj pasakys ką nors panašaus į „Man reikia eiti, che che...“ ir kone bėgte
pasileis žemyn Universiteto gatve. Ir todėl kalbėtis įdomu: kiekviena akimirka
gali būti paskutinė, reikia spėti įkišti savo trigrašį, paliesti dar ir šitą
temą, reikia spėti padengti savo žodžiais visą pasaulį. Jei Ramūnas būtų
nuolatinis jo palydovas, jei tektų nuolat su juo kalbėtis... Ne, tai būtų jau
visai nekas! Kai jiedu ėjo gatve, taip pat buvo aišku, kad eina jie į stotelę. Tada jie į ją atėjo. O tada, na, taip, jiedu laukė Ramūno geidžiamo troleibuso (ar
tai troleibusas geidė Ramūno, kurį praryjo visą?).
Tačiau tada toks buvimas Tomą ėmė kažkodėl slėgti...
Jis jautėsi taip pat nemaloniai, kaip kad jaučiasi autobusui sustojui prie šviesoforo:
sustojimas, pertrūkis, gaišimas. Norisi sklandaus judėjimo, tekėjimo, o čia
kažkas užtvenkia patirties upę. Lyg kažkas suspaudžia ranką, suveržia ir
kraujas nustoja tekėti į ją, ji laipsniškai pamėlynuoja, atšąla, atmiršta. Vyksta
žaibiškas pelkėjimo procesas, mintys pinasi, tunka, pasklinda pašvinkęs pelkyno
kvapas. Stagnacija..
Bet dabar, laimė, Tomas vėl gali keliauti, judėti,
gyventi... Atrodė, lyg Ramūnas užgaišo per ilgai, lyg jų išsiskyrimui trūko
sklandumo. Tas stovėjimas stotelėje buvo kažkas perdėto, kažkas keliančio
nuobodulį. Panašiai Tomui būdavo pasiekus tam tikrą limitą, kai apie kažkokį
dalyką pasakai beveik viską, ką gali, tačiau esi verčiamas (ar manai turįs) toliau
šnekėti (trupinių ieškojimas kišenėse, kai, iš pirmo žvilgsnio, nieko nebėra,
bet ieškai toliau)...
Bet kur eiti? Šita nežinia ėmė tvenktis virš jo, kaip
grėslūs debesys (gal jie jau tvenkėsi tuo metu?). Aišku buvo, kad... kitas
egzaminas – kitą pirmadienį. O dabar – penktadienis. Ir dabar tik po 11:00.
Karšta, tvankus oras ir nuteikia nuotykiams, ir migdo... Visgi, geriau
nuotykiai, veiksmas. Tad Tomas Apeironas sustoja prie perėjos. Tačiau įkyriai
dega raudona, o pro jo akis teka automobilių srautas. Chaosas ir absurdas.
Tomas bando susikoncentruoti, tyrinėti priešais stovinčio namo fasadą, šalia
stovinčios merginos suknelę, tačiau į galvą įkyriai lenda agresyvios,
gleivėtos, šlykščios mintys; vienos yra tiesiog visiškos nesąmones, į kurias
jis stengiasi neatkreipti savo mąstymo žvilgsnio, neapšviesti jų savo proto
žibintuvėliu, o kitos – susijusios su anuo didingumo paradoksu, kas šiuo metu
vyksta kitame Vilniaus gale, pavyzdžiui. Jo smegenis, rodos, vienu metu
atakuoja tūkstančiai vaizdinių su visų įmanomų įvykių konsteliacijomis visame
Vilniuje, visoje Lietuvoje, visame pasaulyje; jis žino, kad tai iliuzija... Bet
šita iliuzija nuolat, nepaliaujamai skleidžia lyg milžiniško medžio šakas jo
galvoje, atrodo, tuoj ims kaltis pro akis, kaip medžiai pro seno medinio namo
langą lenda į vidų, į kambarį ar į virtuvę... Pagaliau žalia!
Tomas nustriksėjo per perėją ir paniro į Vilniaus
senamiestį, Islandijos gatve nupėdino link Radvilų rūmų, apie kurių
architektūrą kadaise rašė (kas dar pamena jo darbą, įvertintą 10?), o tada
nuėjo link Vokiečių gatvės... Kur ėjo, dar
nežinojo. Bet – numanė. Potencialūs
maršrutai jam primetinėjo save. Šiandien – ryškėjo Tomo galvoje – jis nueis į
Bernardinų sodą, nueis ten pro Bokšto gatvę, pro laiptus, laiptais nusileis
žemyn... Eis Maironio gatve. Tačiau... kam? Kam jam ten eiti? Dera eiti namo, o
gyvena jis Justiniškėse. Ten dabar irgi turėtų būti karšta. Bet kas ten yra dabar, kas dabar vyksta
Justiniškėse? Bet... tas jaunuolis plonais pirštais, tas tylus šviesiaplaukis,
kurį Tomas ir vėl matė autobuse, tas, kuris jam asocijuojasi su karameliniais ledais,
– ką jis dabar veikia? Ir kur jis dabar? Bet dabar vertėtų eiti namo ir ruoštis
sekančiam egzaminui... Tačiau diena skleidėsi ir žmonės pėdino visomis
kryptimis, skuodė ir sliukino. Vos Tomas sustodavo, sulaikydavo kvėpavimą, jų
maniakiškas ėjimas imdavo atrodyti grėsmingas – neatrodė gresmingas tik einant
sykiu su visais. Ir nejaugi dabar sėdėti namie? Ir nejaugi vėl parašyti Ramūnui
laišką el. paštu ir laukti atsakymo keletą dienų, o gal savaičių (o pirmadienį
jis: „Oi, mačiau, laišką parašei, tai neturėjau laiko atsakyti, sorry...“)?
Ne, geriau jau... „Pasivaikščioti po miestą“. Tačiau
ši frazė slėgė Tomą savo svetimu
svoriu, savo oficioziniu rimtumu. Atrodo, kad vaikščiotų kažkaip
„pasivaikščiodamas“, jei tik pasiduotų jos vilionei... Ne, norisi vaikščioti
kaip nors... anonimiškai, neišsiskiriant. Tyliai, diskretiškai, bet: primetant
save aplinkiniams, ir tegu visi gyvai svarsto: „Kur šitas jaunas vyras traukia
tokią karštą dieną su marškiniais ilgomis rankovėmis?“ Tegu svarsto... (Toliau:
„Jis kažkaip keistai eina... Ir ilgos rankovės... Tokią karštą dieną... Gal...
narkomanas?“) Bet juk nesvarstys, juk jiems ne motais!
Visgi, mintis kad paprastai, „nepasivaikščiodamas“,
nusliukins į Bernardinų sodą, Tomo negalėjo pilnai patenkinti... Ką ten veiks?
Ar nepasijus vėl sustojęs? Tačiau dabar
miestas, senamiestis ir kaip kraujo kūneliai jo gyslomis pulsuodami
keliaujantys žmonės žadino Tomo nuotykių, įdomumo, kaip jis mėgdavo pats sau
sakyti, troškimą, – visam tam nėra vietos Justiniškėse. Tačiau: juk tai
ten trylikametis Tomas Apeironas
patyrė... tą jausmą, kad yra tik kažkoks mažas vabalėlis Visatoje, – argi tai
neįrodo, kad didingumas gali užklupti bet kur? Tačiau dabar jis pajuto, kad Vokiečių gatve
šiandien eiti negali. Teko sukti
Dominikonų gatve, paskui – Gaono, Stiklių gatvėmis, tada – į Rotušės aikštę,
plieskiant saulei ir ore tvyrant kažkokiam Įvykio artėjimo jausmui. Ar ne taip
jautėsi turiniečiai tądien, kai Nietzsche pamatė plakamą arklį?
Tomo Apeirono troškimas apriboti savo buvimą ir taip
įsteigti apribotame garde prasmę, matyt, prasidėjo dar iki atvirai jam
pasirodžiusio didingumo... Tačiau būtent tada jis aiškiau suprato, jog
neįmanoma prasmingai gyventi begalybės ar kažko tau per didelio akivaizdoje.
Begalybė nuvertina bet kokias pastangas. Ir kitądien iš biologijos gautas
dešimtukas trylikamečio Tomo nepaguodė, nes jis pajuto, kad tai yra menka ir
bergdžia. Tik apribojus savo
egzistenciją, tik apribojus savo veiksmus, įmanoma turiningai gyventi. Todėl
jis tądien grįžo namo, atsisėdo prie kompiuterio ir nusprendė pasiklausyti TIK
trijų dainų. Ir tos trys dainos buvo kur kas reikšmingesnės ir svarbesnės jaunajam
Tomui, negu būtų, jei jis būtų praleidęs visą vakarą klausydamasis muzikos. Jis
buvo išgelbėtas. Ir kitą dieną, mėtydamas į šoninį krepšį, besibaigiant kūno kultūrai,
jis pajuto, kad gali išgelbėti savo veiklos prasmingumą tik pasakęs sau, kad
mes TIK vieną kartą. Jei pataikys – tai bus tikrai reikšminga pergalė, o jei ne
– tragiškas pralaimėjimas... Jis nepataikė, tačiau, kol kamuolys skriejo nuo jo
pirštų galų iki krepšio, jis jautėsi gyvenąs iš tikrųjų.
Dabar Tomui dingojosi, kad jo gyvenimas tuščias. Jis
stovėjo Rotušės aikštėje ir tirpo. Turistai įkyriai turistavo. Kiti žmonės,
galgi irgi turistai, tingiai sėdėjo ir valgė lauko kavinėje... Gyvenimas dabar
atrodė beprasmiškas, nes jam jau nemažai metų, o jis vis dar studentas, trečio kurso;
netrukus, rodė aplinkybės, jis baigs mokslus, o tada turės... vėl kažką veikti?
Bet kam? Tuo mokykla ir buvo įdomi, kad turėjo aiškią pabaigą. Studijos
universitete irgi turi aiškią, apčiuopiamą pabaigą. Tačiau po to atsiveria
tuštuma... Karjera... Tomas nedirbo, galėjo sau tai leisti, nes buvo iš
vidurinės klasės. Kaip įmanoma dirbti, kai už žydro dangaus – kosmosas? Jei
suspenduoji natūralią nuostatą, tai, aišku, viso labo žydra paklodė, lubos,
gaubtas, tačiau vis tiek... Jei ten, štai tos, dabar, vidury dienos, nematomos,
žvaigždės mums vaidenasi, tačiau jos jau išnykusios... Kam dirbti? Juk darbas
būtų prasmingas tik jei žinotum, kad jis turės pabaigą... Jei Tomas būtų labiau
domėjęsis technologijų pamokomis pas mokytoją Izidorių Anankę, jei būtų išmokęs
išdrožti iš medžio klumpę, jis galėtų tikėtis prasmę regėti, droždamas tą
klumpę, – jos pagaminimas apribotų jo pastangas, nukreiptų jas tikslo link... Tačiau
dirbti, pvz., biure? Ar ministerijoje, kaip jo tėvas? Ką ten veikti? Ir dėl ko?
Tomą ėmė slėgti „kosmoso baimė“, kaip jis ją vadino, tik šį kartą ją kėlė
Darbas. Dirbti, kad užsidirbtum pensijai? Bet juk tai bus... kada tai bus? Ir
ar iš viso bus? Štai – gyvenimas visiškai beprasmiškas, jei nėra pabaigos.
Tekstas, ne knyga.
Tačiau pabaiga yra: mirtis laukia visų: ir bomžo, dabar slenkančio palei Rotušės
aikštę, ir štai to įmitusio galimai vokiečio, valgančio lauko kavinėje cepelinus
(ar pirmasis slenka autentiškiau,
negu antrasis valgo?). Bet... kada tai bus, kada? Tomui jau kurį laiką atrodė,
kad jo pelkėjantį gyvenimą išgelbėtų tik ankstyva mirtis. Skamba absurdiškai!
Bet Tomui tai atrodė vienintelė išeitis: jei jam liktų gyventi, tarkim, pora
mėnesių, na, gal pora metų, ne daugiau, gyvenimas kaipmat – atrodė jam – įgytų
prasmę, intensyvumą ir spalvas. Kiekviena diena, artinanti jį prie mirties,
būtų vis svaresnė, vis svarbesnė, vis ryškesnė. Jis lyg tikėjo, kad gyvenimas,
tokiu atveju, imtų laipsniškai tankėti, kol virstų deimantu, kol taptų
prasmingas ir ryškus, žėrintis ir akinantis kitus, net būsimas kartas. Gyvenimas,
kol mirtis yra efemeriška ir atrodo esanti tolima kaip horizontas, atrodo
išskydęs. Tik mirties artumas, jos suvokimas pagyvina gyvenimą. Ši keista
mintis Tomą Apeironą keistai pradžiugino.
Jau nuo septyniolikos metų jam vis vaidenosi, kad greit
mirs. Tačiau ši mintis nėra tokia vienareikšmiška: Tomas netroško mirties, ne,
jis troško būtent gyvenimo, tačiau intensyvaus, spalvingo, tikro. Jis bijojo
net pamąstyti apie nebūtį – ji jam regėjosi esanti „negatyvi begalybė“.
Tačiau kaip gyventi Žemėje, kai ji yra tik dalis
kosmoso? Kaip gyventi Vilniuje, kai yra Milanas, Paryžius, Tokijas, Londonas?
Kaip studijuoti lietuvių filologija, kai dar yra filosofija? O klasikinė
filologija? O istorija? O meno istorija? O kiek pasaulių atsiveria Tomui prieš
akis, įsivaizdavus, kad galėjo lankyti kitą mokyklą... Juk vien tai, kad jis
būtų ne Tomas, o, tarkim, Tadas, numato begalę scenarijų ir leidžia
įsivaizduoti begalę galimų gyvenimo formų.
Pasaulis ėmė rodytis toks didelis, kad ėmė triuškinti
Tomą; jis, išpiltas prakaito, stovėjo Rotušės aikštėje, o tada lėtai ir ryžtingai
pajudėjo link Šv. Kazimiero gatvės. Akimirką pagalvojo, kad šiuo metų a) ant jo
veido nepaliaujamai ir abejingai auga šeriai; b) jo viduriuose šiuo metu
aktyviai tęsiasi virškinimas. Pasaulis, atrodo, augo, skleidėsi ne vien virš
jo, bet ir jame, pasaulio didumas/mažumas bloškė jį kažkur vis giliau į save –
bet ne į save. Apie kokį „aš“ gali eiti kalba, jei šeriai ir žarnos
nepaliaujamai drasko tą „aš“, tąso jį, lyg šunys mėsgalius ar kaulus? Bet visgi
kažkoks „aš“ buvo ir suvokė, kad jį
drasko šeriai ir neramina žarnos... Tuo tarpu viršum miesto tvenkėsi debesys.
„Jei žinočiau, kad greit mirsiu, aš... prieičiau
prie jo...“ – tarė sau Tomas Apeironas, turėdamas minty tą jaunuolį, kurį
godžiai stebėdavo autobuse, rytais keliaudamas į paskaitas ar egzaminus. Mintis
jį užkalbinti atrodė tokia beprotiška, jog tik suvokimas, kad nebebus laiko
gėdytis dėl šio begėdiško pasiryžimo (ką jau kalbėti apie veiksmą) galėjo
pastūmėti Tomą tokiam žingsniui, kad ir teoriškai. Dabar jam vis ryškiau
rodėsi, kad tik pabaiga, tik užbaigtumo nuojauta leidžia prasmei egzistuoti
pasaulyje. Ar ne todėl sakoma, kad bus Paskutinis Teismas? Ar ne todėl visi
nuolat laukia pasaulio pabaigos? Ar ne todėl filmai turi pabaigą? Knygos turi
pabaigą? Ar ne todėl filmai ir knygos yra prasmingi, kad yra lyg ranka danguje
apibrėžtas ratas, kuriuo nepaliaujamai plaukia debesys? Juk, jei ne tas ratas,
mes net negalėtume suprasti to, kas vyksta
aplink (aplink!). Muzikos kūriniai irgi juk turi pabaigą... Patirtys išvis
išsiskiria iš nuolatinio pasikartojimo ir amžinojo sugrįžimo tik todėl, kad yra
apibrėžtos, baigtinės. Pabaiga leidžia mums susiprasti, kad gyvename, ir kuo
mažiau suvokiame, kad ji in potentia
egzistuoja nuo mūsų gyvenimo pradžios, tuo mažiau gyvename... Ir jis staiga
prisiminė, kaip kartą kursiokas, toks Antanas Hiubrys, per retoriką sakė kalbą apie
tai, kad gyventi prasminga bus tik tada, kai mokslininkai sugalvos kaip gyventi
amžinai. Tomas baisėjosi kiekvienu to liberalo (tas priklausė politinei
partijai) žodžiu, persunktu begalybės geismo. Jis troško ne vien, kad
ekonomikos ratai suktųsi amžinai, bet
ir pačiam tame sukimesi dalyvauti!
Dabar Tomas ėjo Šv. Kazimiero gatve, trumpai
žvilgtelėjęs į Bazilijonų vartus, – jų barokiškumas dabar kedeno jam plaukus,
nes buvo jiems atsukęs nugarą. Nes jie vis dar egzistavo... Jie tebebuvo – jie ten ir jis tą žino. Išėjęs prie Bastėjos, apsižvalgė, tačiau panorama
atrodė per plati, neaprėpiama; apėmė neviltis ir silpnumas. Gal jis serga?
Tačiau ar liga nėra užpelkėjimas, bet toks esmingas užpelkėjimas, kad sunku
pamąstyti apie kažką labiau susijusio su gaišimu, stagnacija, sąstingiu?
Taip... tačiau netikėta mirtis, mirtis per nelaimingą atsitikimą, per teroro
išpuolį ar pan. juk yra visai visiškai nelaukta ir todėl visai netinka. Juk
jis, pakartokime, ruošėsi gyventi, o
ne mirti. Tad, reikia žinoti, kad mirsi, kad tau nedaug liko, tačiau dar turi pakankamai
laiko įgyvendinti svarbiausiems troškimams, patirti būties pilnatvę... Tačiau
Tomas dabar jautė, koks efemeriškas šis pažadas: liga juk yra susijusi su
kančia, skausmu, jis pats ligų visada bijojo; viltis, kad, žinodamas, jog tau
nedaug liko, dar turėsi jėgų ir nuotaikos kažką prasminga veikti, ėmė rodytis akivaizdžiai
iliuziška.
Tomas nusileido laiptais ir ėjo Maironio gatve,
lenkdamasis automobilių ir bijodamas, kad, matydamas statybas, ims įsivaizduoti
visas Vilniuje šiuo metu vykstančias
statybas, net ir tas, kurių pats savo akimis nebuvo matęs... Tada nukeliavo į
Bernardinų sodą. Ilgai žiūrėjo į tekantį vandenį, tačiau jį neramino, kad
vanduo teka be pabaigos. Norėjosi,
kad tai baigtųsi. Tada upelio čiurlenimas įgytų nukreiptumą, tikslingumą,
prasmę, Tomo širdis imtų daužytis tolydžio greičiau, kaip stebint krepšinio
rungtynių paskutines sekundes, kol tai baigtųsi... Ir jam norėjosi kažkaip pasirodyti, lyg tuoj bus pabaiga, kažkaip
atlikti savo vaidmenį taip savotiškai, taip radikaliai, esmingai... Tačiau šis
troškimas neišvengiamai atsimušdavo į suvokimą, kad kiekvienas būdas, kurį tik
sugalvotų, būtų atėjęs į aktualybę didžiulio skaičiaus kitų galimų būdų
išnaikinimo sąskaita. Kiekviena Tomo pastanga dabar jam rodėsi beprasmiška ir
nebuvo valios, kuri gebėtų pasirinkti. Net pabaigos akivaizdoje jis tiesiog
pasimestų ir nesugebėtų pasirinkti tokio vaidmens, kuriuo liktų patenkintas;
milžiniškas kosmoso svoris dabar jį prispaudė prie Žemės. Jis prisiminė, kaip
prieš kiekvieną pabaigą (krepšinio rungtynių, klausomos dainos, skaitomos
knygos, paskaitos) jį apima besaikis blaškymasis, nerimas, chaotiškas
mėtymasis, nesugebant pasirinkti vienos pozos, vieno gesto, vieno žodžio ar minties...
Tačiau šita Žemė juk... viso labo viena iš daugelio
planetų, galaktikoje, kuri tėra viso labo viena iš daugelio galaktikų,
Visatoje, kurios neįmanoma įsivaizduoti, nepresuponuojant, bent jau teoriškai,
jos ribų, kas aiškiai yra neįmanoma, nes jei ribos – tai Visata ne beribė, o
jei Visata ne beribė, tai ji – ne Visata, tačiau Visata be ribų neįmanoma
įsivaizduoti, nes protas nėra be ribų, todėl protu su ribomis nepamąstysi Visatos, nes kaip gi tu ją pamąstysi... Juk
įsivaizduoji ją su ribomis, ribotą,
tad įsivaizduoji kažką kitką, tai negali būti Visata...
Tomas pajuto, kad pasaulis
pilnas reiškinių, įsistebeilijo į medį, tačiau medis, o varge, juk visas
gumbuotas ir toks įvairiopas, o kiekvienas lapelis... o kiek ten vabalų
vabalėlių, o jei dar pamąstysime apie bakterijas... betgi apie grybus... Tada
jis pajuto vėjo dvelksmą, tačiau tai buvo vėjas, kuris pučia tik Vilniuje, nors
ir dalis didesnio vėjo, atmosferoje judanti oro masė... Tačiau kas yra vėjo
apibrėžimas, jo stabili, fiksuota tapatybė? O Tokijuje juk dabar irgi pučia
vėjas, tik koks tai vėjas? O ką šiuo metu veikia Ramūnas? Ir kur jis tai
veikia, su kuo? Tačiau pats Tomas pajuto, kad veikia kažką su visais tais,
kurie aplink – o jų buvo daug. Ir kur baigti jų skaičiavimą – ar tie už anų
medžių dar aplink jį, o gal jau per toli? Jis juokėsi ir, kažką burbėdamas sau
po nosimi, ėmė kalbinti antis, bandydamas pasidalinti su jomis savo mintimis; jos
atsispindėjo blizgančiose ašarose jo akyse.2017
