Po įvykių Šarlotsvilyje tęsiasi debatai kas kaltas,
kas nekaltas, ir ką daryti. Ten vyko „Unite The Right“ maršas, esą skirtas
neleisti nukelti konfederatų kariuomenės generolo Roberto E. Lee paminklo iš
seniau jo vardu pavadinto parko, dabar pervadinto „Emancipacijos“. Savotišką
įnašą į polemiką įnešė Nida Vasiliauskaitė, paskelbusi Delfi.Lt straipsnį
ta tema. Deja, platesnio vertinimo ji nepateikė, o susikoncentravo į minėtų
įvykių pretekstą – paminklų konfederatų generolams ir kareiviams nukėlimą.
Būtent šį klausimą aš ir pasistengsiu išnagrinėti.
Nida Vasiliauskaitė teigia, esą yra didus žygdarbis pastatyti
paminklą pralaimėjusiam priešui, parklupdytam priešui ir taip susitaikyti, būti
civilizuotiems ir ne-barbarams, ištiesti ranką pralaimėjusiam garbingoje
kovoje, suprantant, jog viskas galėjo pasisukti ir kitaip. „Gerbti pralaimėjusį
priešą – netgi paminklą jam pastatant – užuot apspjaudžius, perdarius į monstrą
ir užtrypus – vienas nedaugelio dalykų, kuriais Amerika yra graži, protinga ir
kilni. Buvo.“ – tvirtina autorė.
Tokiu atveju, tęsia autorė, barbarai ir Amerikos
visuomenės kiršintojai yra būtent kairieji liberalai, reikalaujantys nuversti
tiek metų prastovėjusius paminklus – anot jos – gerai nugalėtųjų valiai
pralaimėjusiųjų atžvilgiu. „Taip, tai YRA fanatizmas. Iš pagarbos žmonijai
atvedęs tiesiai į troškimą ją – visa visutėlę – prakeikti ir ištrinti, iš
pastangų būti civilizuotais – į gryniausią barbarybę, iš siekio būti jautriu ir
teisingu – į kraštutinį beatodairišką neteisingumą.“ – teigia Vasiliauskaitė.
„Come on,
Robertas E. Lee <...> et alia
tai todėl stovi bronziniai aikštėse, kad Amerika patikėtų esanti viena nacija,
kad pralaimėjusi pusė galėtų išlikti ori, o laimėjusi atrodytų verta
pasitikėjimo – kad nekiltų pilietinis karas. Nugriauti juos užsakyti gali tik
tas, kas nori priešingai.“ – teigia autorė. Vasiliauskaitės įvertinimas, jog
šie paminklai esą nugalėtojų pastatyti nugalėtiesiems, kaip geros valios
ženklas, yra paprasčiausiai klaidingi:
dauguma paminklų konfederatų vadams pastatyti 1890-1920 m. (ankstyviausias,
apie kurį teko girdėti, pastatytas 1884 m.) t.y. po kelių dešimtmečių nuo karo
pabaigos. Minėtasis generolo Lee paminklas pastatytas... 1924 m. Sutapimas ar
ne, bet didvyrių atminimas pasidarė aktualus ne bet kokiu metu, o tais laikais,
kai buvo įvesti prieš juodaodžius nukreipti įstatymai (Jim Crow įstatymai).
Paskutinis paminklų statymo vajus prasidėjo 1950-1960 m., vykstant kovai už
pilietines teises. Kitaip tariant, plika akimi matome, jog šie monumentai nuo
pat pradžių tarnavo kaip Pietų kovos
tęstinumo simboliai. Juos pastatė nugalėtieji tam, kad įrodytų sau ir
juodaodžiams, kad visai nėra nugalėtieji,
na, tai nebent jiems nutikusi nelaimė, kurią verta apraudoti, kaip neišnaudotą galimybę,
tačiau kova dar nebaigta. Akivaizdu, kad paminklai atsirado kaip XX a. pr.
realijų atspindys, kaip pateisinimas tam, kas tuo metu vyko. Dar įdomiau: jų pastatymo
tikslas buvo sukiršinti žemiausius baltaodžių sluoksnius su juodaodžiais, kad
jie nekovotų prieš išnaudojimą, kurio aukomis visi buvo. Tad, šie paminklai nuo pat pradžių buvo manipuliacijų
objektas.
Paprasčiausiai tariant, Vasiliauskaitės interpretacija
yra iš piršto laužta. Dar daugiau: paminklus statė konfederatų šalininkų organizacijos,
ne nugalėtojai. Jiems nerūpėjo, kad „laimėjusi [pusė] atrodytų verta
pasitikėjimo“ – jie tęsė kovą ir 1960-aisiais, nenorėdami leisti, kad būtų
panaikinta segregacija – juk dėl to nusprendė anie, o išdidūs pietiečiai neketino jiems nusileisti. Nugalėtojų
nuolaidumas, skatinamas taip pat ir Demokratų noro užsitikrinti pietiečių
palaikymą, lėmė ne susitaikymą ir „buvimą viena šalimi“, o užsitęsusį konfliktą
tarp baltųjų viršenybės šalininkų ir juodaodžių. Susitaikymui reikia abiejų
pusių geranoriškumo, persimainymo, klaidų pripažinimo. Vasiliauskaitės
romantiška tezė skamba be galo originaliai, tik, deja, mažai ką turi bendra su
realybe.
Autorės tezė apie garbingą kovą ir mokėjimą,
laimėjus, išlikti civilizuotam ir garbingam puikiai tinka iki-modernios epochos
karams. Kare, kuriame susikerta materialūs valdovų interesai, garbinga yra per
daug nesipūsti laimėjus. Kare, kuriame ginama tam tikra ideologija ar pasaulio vizija,
žmonės ir jų garbė yra antraeiliai dalykai. Pripažinti priešo viziją kaip
teisėtą reiškia, kad karas buvo beprasmiškas.
Už ką kovojo konfederatai? Paprastai tariant – už vergovę.
Už teisę sudaiktintį žmogų pačia paprasčiausia to žodžio prasme. Aš visai neketinu
atmesti konfederatų kariuomenės kareivių ir vadų žmogiškumo ir neketinu jų laikyti nežmonėmis. Ne, jie žmonės. Kaip
žmonės, jie kovojo, kentėjo, krito, žuvo. Bet jie kovojo už esmingai blogą
idėją. Jų „žmogiškumas“ ir „racionalumas“ neginčytinas, tačiau Vasiliauskaitė
pamiršta pridurti, kad jų racionalumas buvo panaudotas blogam, o žmogiškumas
nebuvo taikomas juodaodžiams. (Galiausiai, generolo Lee racionalumas vertinamas,
studijuojant jo taktiką karo akademijose.) Jie kovojo, perfrazuojant autorę, už
„kraštutinį beatodairišką neteisingumą“.
Be to, būti „tokiu pat žmogumi, kaip mes“ nereiškia,
kad esi nusipelnęs paminklo. Paminklas ženklina iš principo ne-tokį-kaip-mes. Ir,
kur Vasiliauskaitė sustotų? Štai generolas Lee – vertas paminklo, o Leninas, o,
tarkim, Stalinas? Ar paminklų jiems nukėlimas irgi reiškia norą „ištrinti“ žmoniją?
Ar ne tuo tie garbūs ponai ir užsiėmė? Ir ar bet koks paminklas, jei tik buvo
pastatytas, jos manymu, vertas stovėti amžinai?
Vasiliauskaitė savo straipsnyje apskritai nepamini,
už ką šitie garbūs ponai kovojo. Atrodytų, kad karas kilo be priežasties. Graži
pasaka, kurią ji mums pasekė, iš esmės, yra apie brolžudišką karą, kurio
pabaigą vainikavo didžiadvasiškumo protrūkis ir susitaikymas. Kad tarp tų
dviejų baltaodžių brolių atsistojo Juodaodis, atsistojo Vergas, autorė pamiršta
paminėti. Ir, deja, nepasiūlo Juodaodžiui vietos savo romantinėje didybės
vizijoje. Susitaiko buvęs vergvaldys ir jo brolis, kuris neturi vergų. O buvę vergai?
Ar juodaodžiams apskritai esama vietos toje bendroje didybėje, kurią neva
reprezentuoja tie paminklai? Ar Amerika gali patikėti „esanti viena nacija“,
jei didelė dalis jai priklausančių žmonių iš jos simboliškai išmesti? Generolai, kurie kariavo tame kare, gal net ne
visi pritarė vergovei, tačiau tiesa ta, kad jie, nori nenori, tarnavo siekusiems
ją išsaugoti. Amerikos visuomenei, kuriai priklauso ir juodaodžiai, suvienyti
nelabai tinka baltųjų viršenybės šalininkų pastatyti paminklai baltųjų
viršenybės stricto sensu gynėjams,
kuriuos dabar lanko ir kuriems lenkiasi... baltųjų viršenybės šalininkai.
Tai, kad vieni stato paminklus tiems, kurie engė
kitus – tas autorei atrodo nekvestionuotinas žmogiškumo ir jautrumo triumfas, –
veda prie vis ryškėjančios dichotomijos „Mes vs. Jie“, kur abi pusės vis labiau praranda žmogišką veidą.
Baltieji stato paminklus konfederatams? Juodaodžiai šlovins kovojusius prieš
baltuosius jėga. Į tai baltieji atsakys didesniu konfederatų celebravimu, o
juodaodžiai – dar aršesniu „Black Power“ celebravimu... Tie, kurie iš
paskutiniųjų priešinasi vienų aukštinimui, nuoširdžiai garbina kitus. Visuomenė
suskyla į frakcijas, kurios kiekviena turi savo „didvyrius“ ir niekina oponentų
„didvyrius“. Tai veda į tribalizmą, o ne į universalizmą.
Svarbiausia, Vasiliauskaitė vaizduoja, kad
didžiuotis savo „moraliniu pranašumu“ prieš konfederatus yra kairiųjų liberalų
dekadanso viršūnė (ar dugnas). Na, taip, vergų nelaikančiam ir vergovei nepritariančiam
žmogui nėra ko didžiuotis prieš vergvaldį. Argi ne moralinis reliatyvizmas
tikinti, kad „tada buvo tokie laikai“ ir „tokia jų kultūra“? Tačiau tiesa, jog
ir XIX a. buvo pakankamai žmonių, kurie buvo prieš vergovei. Ne vakar ji buvo
pasmerkta, kaip, atrodo, mus nori įtikinti autorė. Jei nesama moralinio
pranašumo, jei „nėra blogų žmonių, yra tik žmonės, kurių istorijos mes
negirdėjome“, tada kaip iš viso kalbėti apie moralę? Tai yra universalizmo
priešingybė.
Galiausiai, jeigu tai būtų paminklai „kritusiems
kare“ ar kitoks karo atminimo įamžinimas, tada taip, galima būtų sutikti su
Vasiliauskaitės versija apie „gerą valią“. Dažnas tų paminklų atrodo gana karingai...
Kam kiltų mintis, kad jie – nugalėtiesiems? Žmonės, ėję ginti Roberto Lee
paminklo, gynė ne „gerą valią“, apie kurią kalba autorė; jie gynė ne idėją, kad
kare, toje didžioje nelaimėje, visi yra lygiai patrankų mėsa, – kažkas pasirodo
esąs miklesnis, žudydamas žmones, kažkas kažką išgelbėja, kažkas pats
išsigelbėja, kažkas parodo žmoniškumą, o kažkas – nežmoniškumą, – kur visi
vienodai vargsta dėl kažkieno tolimų, jiems galbūt nesuprantamų interesų, dėl
galingųjų užgaidų, – taip , tada beliktų sutikti: atmintis, liudijanti, kad
karo beprasmybėje krito daug gabių, dorų, protingų žmonių iš abiejų pusių ir
niekas nėra tiek šventas, kad tryptų jų atminimą, – atminimą būtent kaip šios nelaimės aukų – verta
išsaugoti. Ne, ginusieji Lee paminklą gynė savitą Pietų identitetą. Tie
paminklai liudija pietiečių nuostatą „Ir visgi mes buvome teisūs“. Tad, tai,
kad Vasiliauskaitė nusprendė „istorinę atmintį“ ginti būtent pasitelkusi šį
konfederatų paminklų pavyzdį, išties yra didžiulis nesusipratimas.
Jei kuo ir reikia kaltinti paminklų griovimo vajaus
organizatorius, tai naivumu. Jie, regis, tikisi, kad, sušlavus po kilimu
šiukšles, pasidarys švaru. Šie paminklai, drįstu spėti, abiem konflikto pusėms
naujo aktualumo įgavo tik dabar, iki
tol jie domino tik balandžius. Jei vienus jų nebuvimas nuramins, kitus suerzins
ir įskaudins. Vienašališkumas yra blogiausia, kas šioje situacijoje gali
nutikti. Guy Debord‘as teigė, kad Chruščiovo žymusis Stalino pasmerkimas buvo
„stalinistinis“, t.y. taip pat nuleistas iš viršaus. Griaunant vergvaldžių
kariuomenės paminklus, jų vertybės ir idėjos lieka. Kairieji liberalai,
besitikintys lengvai suvesti sąskaitas su sudėtinga JAV istorija, neįvertina viso
problemos sudėtingumo. Greičiausiai, jie nori simboliškai panaikinti rasizmą, kad nereikėtų kovoti su juo
šiandien ir nereikėtų nagrinėti jo priežasčių.
O kaip su kitais paminklais? Juk visi „Founding
Fathers“ turbūt buvo, mūsų laikų standartais vertinant, rasistai. Na, nereikia
pamiršti, kad JAV atstovavo ne konservatyvią viziją (kaip atrodo dabar,
kairiesiems liberalams ją puolant), o progresyvias
idėjas, Apšvietos vertybes ir t.t. Tai, kad jie susilaukia kritikos ir jų pažiūros
kelia pasipiktinimą, matyt, didžiai prajuokintų Burke‘ą, de Maistre‘ą ir
kitus... Jų progresyvumas priėjo liepto galą, nes paaiškėjo, kad šie
progresyvieji ne visur taikė vienodus standartus ir šitai dabar yra dėmesio
centre. Tai jie griovė tradiciją,
senąją tvarką ir buvo tų laikų „kairieji liberalai“. Kaip ir bet kokia pažanga,
jų propaguota pažanga pasiekė stadiją, kai atsirado už ją pažangesnė pažanga.
„Founding Fathers“ bėda ta, kad jie negyveno in times immemorial, be to, sukūrė valstybę, formaliai paremtą tam
tikra filosofine koncepcija. Jų pranašumas prieš Lee yra tas, kad jie bent jau
žodžiais skelbė teisingumą. To nepavargsta sakyti
Slavojus Žižekas. Jie nebuvo šventieji, tačiau tai jų aukšti reikalavimai, kurie jiems dabar pakiša koją, įgalino mus
juos vertinti ir to nereikia pamiršti.
Čia ir yra tas skirtumas, kurį sąmoningai pražiūri
Vasiliauskaitė: ne tas pats yra būti žymiu mokslininku, būnant rasistu ar
misoginu, ir vadovauti vergvaldžių kariuomenei. Vienas dalykas yra nekęsti juodaodžių
ar žydų mintyse ar privačiai, o kitas dalykas – aktyviai veikti. Jei žmonės nori
vertinti praeitį – puiku, tačiau tegu jie taip pat griežtai vertina save bei
savo „didvyrius“.
Tiesa ta, kad Amerikos didybė stovi ant itin
negarbingų pamatų, tačiau mesti šiuos žodžius į veidą Amerikos patriotui ir
taip jo akyse pasidaryti „Amerikos priešu“ yra itin bloga taktika, norint iš
praeities pasimokyti. Reikia siekti be
nuoskaudų vertinti skaudžią praeitį, o aukų ir budelių provaikaičiai neturi
vieni kitų teisti už prosenelių nusikaltimus – pakanka naujų. Tačiau tai
nereiškia, kad reikia gyventi iliuzijomis apie didingą praeitį.
Galiausiai, akivaizdu, kad paminklai mūsų laikais ir
jau seniai ne įprasmina istoriją ar įamžina didvyrių, nepriklausomai nuo jų politinės
priklausomybės, atminimą, o yra sąskaitų suvedinėjimo įrankis, būdas iškelti
savus ir nusmukdyti svetimus. Ir kada buvo kitaip? Be to, nereikia naiviai
tikėti, kad paminklas atstovauja „visuomenės“ kolektyvinę praeities viziją –
jis atstovauja tam tikro sluoksnio interesus; ši vizija retai būna kilusi iš „apačios“.
Kokia išeitis? Paminklus perkelti į Grūto parką ar
panašią vietą, kur jų meninė ir istorinė vertė būtų suvokiama atsietai nuo šios
dienos aktualijų, kurios ir sudaro jų reikšmę daugeliui.
O miestuose? Na, gal geriau nė jokių paminklų
nereikia. Robertas Musilis sakė, kad nėra mažiau matomo dalyko, negu paminklas.
Mes einame pro Kudirką ar Gediminą ir matome juos tik kaip foną savo
kasdienybei. Jei atsiverstume Kudirkos raštus ar paskaitytume apie Gedimino
žygius, paskaitytume jo laiškus ir t.t., jie mums būtų nebe „balvonai“ ir ne
kažkokie dėdės, kurie mus „žavi“, nes taip pasakė mokytoja ar tėvai, o žmonės,
kurie šį tą nuveikė ir už tai verti pagarbos ar bent dėmesio, ne celebravimo ir
klūpojimo, kuris dangsto užmarštį, o bendravimo su jų palikimu. Tad, galiausiai,
paminklai, kaip tokie, nėra tokie jau svarbūs, saugant atmintį.
Arba, štai vienas iš miestų, kuriuose stovėjo
paminklas konfederatų kareiviams, jį perkėlė į muziejų, o jo vietoje nusprendė
pastatyti paminklą visiems kritusiems kare. Manau, tai visai protingas
sprendimas.
Pagaliau, akivaizdu, kad fašistams susirinkti
Šarlotsvilyje viso labo prireikė preteksto ir jie tą pretekstą rado, juo
pasinaudojo ir nukreipė dėmesį nuo savo idėjų. Konfederatų generolai jiems pasitarnavo
kaip pritariantis balsas iš praeities, kuriuo jie tam tikruose sluoksniuose
gali kažką motyvuoti. Taip garbūs džentelmenai tampa „įkvepėjais“ vizijos, kuri
nieko bendra su jais neturi, postmodernios ir postironiškos alt-Right vizijos. Jei Vasiliauskaitei
rūpėtų jų garbė, ją reikėtų ginti būtent
nuo tokių „gynėjų“. Pasirinktas pretekstas, kad ir koks įdomus ir vertas
aptarimo, nėra toks svarbus, kaip
vaizduoja Vasiliauskaitė; išties, jei paminklai stovėtų toliau, įvykiai Šarlotsvilyje
(ar kur nors kitur) vis vien būtų įvykę, radus kitą pretekstą.
Praeitis vis dar slegia
amerikiečius, bet nurašyti tai, kaip „išprotėjusių leftistų“ bandymą sunaikinti istorinį atminimą, nutylint to „atminimo“
konstravimą ex post, dangstant nenorą
apskritai vertinti praeitį keistomis įžvalgomis,
neturinčiomis nieko bendra su istorija, prasta išeitis. Teisingumo troškimą,
kad ir kokį naivų, reikia ne nurašyti kaip fanatizmą, o nukreipti kitur – į kovą
su dabarties bėdomis, pasimokant iš praeities.
