Praeitais metais filosofė Nida Vasiliauskaitė savo
Delfi.Lt publikuotame straipsnyje
pateikė tam tikrą apibendrintą koncepciją, kurią pavadino „banalybės kultu“.
Iki ir po to daug minčių ta tema „Facebook“ sugeneravo ji ir jos kolegos
grupėje „Totalitarinis feminizmas“. Atsižvelgdamas į tai, jog ši koncepcija
nėra užbaigta, vis vien noriu ją, kad ir pavėluotai, pakomentuoti.
Autorė pradeda tvirtindama, jog hipsteriai, „kartu su „visais““ palaiko, „politiškai ir kasdieniais
gestais“, banalybės atmosferą – tai atmosfera, „kurioje nieko kokybiškai naujo
nutikti negali, žaidimo taisyklės iš anksto žinomos, viskas vienodai svarbu ir
todėl niekas nebesvarbu, nes didelėmis idėjomis <...> tiki tiktai
naivuoliai, pamišę revoliucionieriai ar kvailiai, o didelių žmonių nebūna“.
Tokia padėtis susiklosto ne savaime, o yra palaikoma tam tikros „doktrinos“,
kuria remiasi kiekvieno/s pasaulėžiūra. Tai – ir kultas, kurį sudaro „ritualizuota
priežiūros, restitucijos, galutinių prielaidų apie tikrovę ir jų pagarbinimo
sistema“. Kulto adeptai gina kultą, net negebėdami įvardyti, kas jį sudaro,
anot autorės.
Sakyčiau, „banalybės atmosferą“ pirmas aiškiai
aprašė Herbertas Marcuse savo veikale „Vienamatis žmogus“. Jis aiškino, kad,
kadangi viskas svarbu, niekas nesvarbu, kažkokia alternatyva tampa nepamąstoma.
„Banalybės kultas“ primena Guy Debord‘o aprašytą „spektaklio visuomenę“ ir Hannah‘os
Arendt veikale „Žmogaus būklė“ aprašytą perėjimą nuo „veiksmo“ prie „elgesio“.
Toliau Vasiliauskaitė išvardina 6 „tezes“, būdingas
„banalybės kultui“ bei dar kelias pastabas. Pažvelkime į jas atidžiau.
Jos pateikiamos „tezės“ – tokios:
1. žmogus privalo būti „normalus“, tokia, kaip visi,
gyventi „pagal gamtą“, paklusdamas biologiniam determinizmui, kuris atmeta
unikalumą;
2. žmogus priklauso kitiems ir privalo atitikti jų
lūkesčius (t.y., turi būti banalus) bei vykdyti jų nurodymus;
3. žmogus
neįsivaizduojamas be bendruomenės, jis neturi valios, o yra tik
„bendrojo molio“ (iš kurio visi nulipdyti) gumulas ir privalo atlikti tam tikrą vaidmenį, turėti kažkokią tapatybę;
4. jausmas, nuojauta – svarbiau nei mąstymas;
5. normą žmogus privalo priimti, kaip
transgresuotiną, ne per daug rimtai, su sąlyga, kad ji bus pripažinta;
6. sistemos pokyčiai laikomi sunaikinančiais visumą.
Toliau: „obsceniškas galutinės lygybės-nieke
šventimas“. Lygybė „banalybės kulte“ esą suvokiama, kaip „nelygiųjų lygybė“,
pagrįsta baziniu vienodumu, dažniausiai apeliuojant į biologiją.
„Banalybės kultas“ esą verčia neanalizuoti, neskirstyti
dalykų, nematyti skirtumų. Atsisakymas matyti skirtumus iliustuojamas gana
keistais pavyzdžiais: „nuo senovinių liaudiškų „ar ten taip, ar biskį kitaip“, „kaip pavadinsi –
nepagadinsi“ iki dabartinio „nesikabinėk prie žodžių““. Neaišku, kaip šis bendrumo
suvokimas siejasi su neoliberalizmo skleidžiama idėja, kad reikia garbinti
visas tapatybes, na, ir būti vaidmens atlikėju/a.
Gana keistu pavyzdžiu straipsnis ir užsibaigia.
Kalbėdama apie gentis, tai, ką pavadina „herojinėmis visuomenėmis“,
Vasiliauskaitė pastebi: „ten nėra individo, bet yra istorija ir yra tam tikras Mega-Individas,
kurio epopėją tęsia pavieniai gyvenimai“.
Galiausiai, prieinama išvados, kad „banalybės kulte“
nėra apie ką papasakoti, nieko ten nevyksta, yra tik pavienis individo gyvenimas,
jo slegianti kasdienybė, kurios neva neįmanoma peržengti ir šis suvokimas lemia
politinę šios „atmosferos“ manifestaciją – tai, ką autorė įvardija, kaip
„neoliberali demokratija“.
Kalbėdama apie jausmo/mąstymo perskyrą, Vasiliauskaitė
teigia, kad iš jausmo vertinimo atsiranda „„gyvo bendravimo“, besąlygiškai
pozityviai priešinamo virtualiam, fetišizmas“, ką ji čia susieja su Zygmunto
Baumano interviu išsakyta mintimi, kad socialiniai tinklai – „spąstai“. Iš to
(ir daugelio kitų jos pasisakymų) darytina išvada, kad soc. tinklų kritika
kažkokiu būdu yra sudėtinė „banalybės kulto“ dalis. Tokia mintis, kuri čia
labiau numanoma, negu aiškiai išsakyta, yra visiškas nesusipratimas.
Kaip jau esu rašęs,
socialinių tinklų keliama problema yra ne tariama grėsmė „gyvam bendravimui“,
tačiau tai, kad, trumpai tariant, a) jie fundamentaliai išreiškia „vienamatės
visuomenės“ esmę; b) jie yra kontroliuojami iš išorės ir yra manipuliavimo realybe
priemonė; c) jie leidžia biopolitinį žmonių skirstymą/valdymą; d) jie suteikia prielaidas
manifestuotis visam tam, ką Vasiliauskaitė vadina „banalybės kultu“ – jie ir
yra grybiena, rizoma, kuria plinta informacija. Todėl būtina skirti apsimestinę
kritiką ir tikrų soc. tinklų keliamų problemų, kurios yra atspindys bendrų valdymo
tendencijų, įvardinimą.
Trumpai apžvelgus straipsnyje nurodytus dalykus,
matosi stulbinamas panašumas į Debord‘o aprašytą „spektaklio visuomenę“. Debord‘as
konkrečiai nurodo būtent tiek „spektaklio visuomenės“ neistoriškumą, kurį sieja
su struktūralizmu, jos „banalumą“, kurį aiškiai išveda iš kapitalizmo raidos, jos
siūlomus role models, pavyzdžiui,
įžymybę, laiko „individo priešu“. Taip pat jis pabrėžia, kad „spektaklio
visuomenė“ kuria tam tikrą „naująją valstietiją“, kuri gyvena „kontroliuojamoje
teritorijoje“, naujajame mieste, ją jungia dirbtinis, „spektaklio“
užtikrinamas, tamsumas. Debord‘as akcentuoja, jog tokio miesto prigimtis yra
tokia, kad, pasak jo, ten niekas niekada nevyko ir niekada neįvyks. Tai yra
būtent tai, ką teigia Vasiliauskaitė.
Apie sistemos pajėgumą integruoti nukrypimus kalbėjo
tiek situacionistai, tiek Th. W. Adorno, tiek Slavojus Žižekas. Vasiliauskaitės
pastebėjimas, kad kliūtis „banalybės kultui“ yra ištikimas taisyklėms
individas, yra labai taiklus. Tačiau, kita vertus, neaišku, kaip tai susiję su
sistemos „jautrumu“ ir nuolatinės apgulties būkle.
Radikalus individualizmas primena vieno anarchizmo
pradininkų Maxo Stirnerio idėjas. Kadangi nesu su jomis gerai susipažinęs,
plačiau nekomentuosiu.
Vasiliauskaitė kalba apie esminę „banalybės kulto“
opoziciją valiai, autentiškam veiksmui ir didiesiems žmonėms, ką pabrėžė
Arendt. Ji ne kartą kalbėjo apie tai, jog nuo veiksmo ir sąmoningo pasirinkimo
pereinama prie buvimo sąlygotu gyvuliu.
Tačiau yra vienas ryškus skirtumas: Vasiliauskaitė,
kitaip negu Marcuse, Arendt ir Debord‘as, visiškai neanalizuoja fundamentalaus
klausimo, kaip „banalybės kultas“ randasi ir kam tai naudinga. Taip, aišku,
kaip dieną, kad jis palaiko status quo,
tačiau kodėl būtent jis? Jungtinės Marcuse‘s, Arendt ir Debord‘o pajėgos
atskirai priėjo tos pačios išvados, kad po-industrinio kapitalizmo tikrovė yra
tiesioginis kapitalizmo raidos produktas. Tačiau Vasiliauskaitė nei patvirtina šį
atsakymą, nei jį paneigia. Tad skaitytojui lieka neaišku, kodėl „banalybės
kultas“ išvis atsirado.
Norėtųsi istorinio
požiūrio. Ypač problematiškas man atrodo autorės lengva ranka daromas tokių
dalykų, kaip džiaugsmas, kad visi mirsime, kuriam iliustruoti skirtos citatos
skamba, lyg būtų paimtos iš Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, liaudies patarlės apie
skirtumų tariamą nebuvimą bei specifiškai postmodernios ištaros, sulyginimas. Kyla
klausimas, ar „banalizacijos“ procesas glūdi pačioje visuomenės, bendruomenės
esmėje, ar tai, visgi, specifiškai modernus reiškinys.
Taip pat tekstas kenčia nuo sunkiai permatomo
stiliaus, nes gremėzdiški sakiniai sujungia į vieną dalykus, kurie nelabai
tarpusavyje susiję. Nelabai aišku, kodėl į vieną sujungiami išoriškai priešingi reiškiniai, kaip kad
„vertybių“ saugojimas, būdingas dešiniesiems, ir „progresyviųjų“ parodamasis transgresyvumas.
Paviršutiniškai žiūrint, tai atrodo nesuprantama. Panašu į pabirus faktus.
Susidaro įspūdis, kad paminėti dalykai tikrai nėra esminiai, pagrindiniai ar
vieninteliai „banalybės kulto“ elementai, juos galima pakeisti kitais.
