Nėra geresnio būdo užbaigti kažko tuo, nuo ko pradėjai. Prieš pusantrų metų aš pradėjau rašyti recenzijas čia nuo Foals albumo „Holy Fire“ recenzijos, o dabar pristatau savo įžvalgas apie naujausią šių britų darbą – „What Went Down“, išleistą rugpjūčio 28 d. Transgressive Records. Ši man itin brangi grupė pradėjo savo karjerą nuo matematinių nuklydimų ir triukšmingų vakarėlių, bet labiau išgarsėjo ne tuo, ir net ne geriausių savo darbu – 2010-ųjų „Total Life Forever“, – bet kaip didingų, festivaliams pritaikytų, piktokais dantytais riffais apginkluotų dainų kūrėjai- toks ir buvo jų proveržio albumas, jau minėtasis „Holy Fire“. Nepanašu, kad šie britai ruoštųsi sustoti, bent jau patys jie teigia, kad šis, naujausias, jų albumas yra garsiausias ir sunkiausias, o vokalistas Yannis Philippakis teigia jame atradęs savyje „vidinį beprotį“. Ir visa tai jie įrašė su Artic Monkeys ir Florence + The Machine prodiuseriu Jamesu Fordu pietų Prancūzijoje, kur buvojo vietoje, kur kadaise buvojo ausį nusipjovęs van Goghas ir kur grupė sėmėsi įkvėpimo iš kraštovaizdžio ir 30 butelių vyno... Kas išėjo?
„What Went Down“ prasideda negailestingai ir iš karto eina prie reikalo – titulinė albumo daina, sunkumas ir triukšmas, kaip ir žadėta ir nė vienos sekundės atokvėpio per visas keturias minutes. „When I see a man/I see a liar“ paklaikęs šukauna Philippakis ir išties pasidaro kraupu. Bet kur užpernai „Inhaler“ man pasirodė perdėm vienmatiška, „What Went Down“ eina iki galo ir kapoja be gailesčio. Ypač stipru yra dalis su 3/4 metru ir sintezatoriais, po kurių trumpas atsigavimas (tada jauti išties esmingą kraupumą) ir galingas finalas. Foals moka kurti sunkesnę muziką, bet ši daina, kartu su viena ankstyvųjų – „Mathletics“ – yra tie geri pavyzdžiai, kaip gerai jie tą visada sugebėdavo. Šių dviejų dainų skirtumai kaip ir atspindi grupės pažangą per 8 metus.
„Mountain at My Gate“, kita vertus, nors prasideda galingai, tačiau kiek per daug nuklysta į post punk lankas ar šiaip į paprastą ir nepretenzingą gitarinės muzikos daržą, kuriame ir taip daug kas kuisiasi, tad gal kumeliukams ten ne vieta. Gitaros skamba kažkaip „ne-Foalsiškai“, nors priedainis vis dar įtikinamas ir jaudinantis. Tiesa, plynaukštė, kurioje trumpam apsistojama ir kurioje vystosi gitaros solo, yra gana nyki. Pabaiga bando išspausti viską, ką tik įmanoma, bet gaunasi kažkoks laukinių Vakarų salūnas. Tiesa, šios dainos video tikrai nenuvilia. Na, nėra ir pati daina tokia bloga, tačiau po „What Went Down“ ji nublanksta, be to, kai kurie sprendimai atrodo perdėm popsiniai.
„Birch Tree“ maloniai primena senąjį gerąjį Foals skambesį circa „Total Life Forever“ (ypač dainą „Miami“) ir parodo, kad Philippakis vis dar turi parako kaip dainų žodžių kūrėjas. Bet visumoje, daina nykoka ir pabaiga atrodo kiek užtęsta. „Give it All“ man asmeniškai priminė Coldplay, o tai nėra geras dalykas... Čia Foals, lyg pavargę nuo pačių sau primesto tempo, nusprendė galutinai pailsėti su paprastute balade. Tik galingi ir įtikinami Jacko Bevano būgnai pabaigoje bent kažkiek gelbsti padėtį.
„Albatross“ tęsia būgnų temą, tačiau kiek per daug užsižaidžia su efektais ir produkcija. „You've got an albatross around your neck“ – įtikinimai dainuoja Yannis, bet nepamanykite kad jis visiškai kliedi – „albatrosas apie kaklą" yra gana retas frazeologizmas, reiškiantis kaltę ir frustraciją. Daina stiprokai primena „Electric Bloom“ iš ankstyvojo grupės repertuaro, bet nedaro tokio pat stipraus įspūdžio, kaip pastaroji. Visgi čia grupė jau rodo atsigavimo ženklus ir atrodo pailsėjusi po dviejų prieš tai ėjusių dainų atsipūtimo.
„Snake Oil“ prasideda kaip kažkoks kompiuterinio žaidimo soundtrack'as, bet vėliau įsivažiuoja ir tiesu taikymu įvažiuoja į britiško lad rock'o lankas, šiaip jau priklausančias Kasabian ir Arctic Monkeys. Atsipūtęs riffas ir rimti beat'ai. Kažkuo primena Interpol dainą „Roland“, nors ir nueina elektroniniais keliais. Apskritai, dainos esmę stipriai užgožia produkcija, ištirpinanti bet kokį natūralumo likutį.
„Night Swimmers“, priešingai, sugrąžina gerus laikus su aukštais gitaros tvinksniais ir įdomiais ritmais. Viskas beveik kaip senais laikais, tik Yannis skamba kur kas solidžiau ir labiau atsipūtęs. Ir tai gerai. Čia žaismingi būgnai ir Edwino Congreave'o žaidimas su sintezatoriais, pridėjus stiprų Jimmy Smith'o riffą, duoda vaisių – tikrai viena geresnių dainų iš pastarųjų dviejų grupės albumų.
Tačiau po akinamos vasaros ir linksmų nuotykių ateina sunkus rytas... „London Thunder“ gitara vėl surimtėja, Yannis irgi pasidaro melancholiškas ir pradeda svarstyti apie prabėgančius metus ir pasikeitusį gyvenimą. „And now the table have turned/I'm older“- sako jis per priedainį, kuris, tiesa, kiek numuša tikrai stiprią šios dainos nuotaiką. „Lonely Hunter“ lyg ir tęsia tą pačią amžinumo ir laikinumo temą, tačiau čia nuotaika jau giedresnė. Kažkoks atsipūtęs post punk'inis skambesys ir neįkyrūs vokalai tikrai padaro šia daina viena geresnių albume, nors priedainis ir vėl skamba kiek per paprastai.
Galiausiai, ateina pabaiga ir nėra geresnio būdo atsisveikinti su šiuo albumu negu daina „A Knife in The Ocean“ su jos genialia vokalo melodija ir puikiomis gitaromis. Čia viskas skamba neįtikėtinai rimtai bet nenuobodžiai: prasidėjusi nuo varpo dūžio, daina lėtai plaukia savo kryptimi, primindama mums kas mes buvome ir kas esame dabar. „Oh, all the things we've once believed/Are lost in the hungry sea“ – per triukšmingą priedainį dainuoja Philippakis, pritariamas bosisto Walterio Gerverso. Tačiau ne priedainiuose čia jėga, o lėtame tekėjime tarp jų. Keli momentai tylos ir gitaros delay pedalo feedback'as ir visažinio Yannio Philippakio balsas mus veda tolyn/gilyn. Ir iš tiesų susimąstai, ką praradai „in the roaring sea“... Kad ir kiek nusivylimo būtų buvę šiame albume, šita daina neleidžia pamiršti Foals: jie vis dar moka savo dalyką ir kai jau nebetiki, kad vėl bus kažkas savo, randi.
Matyt, paskutinėje dainoje užkoduotas atsakymas į mano amžiną priekaištą šiai grupei – kodėl pastarieji du albumai skamba „ne-Foalsiškai“? Visa tai, matyt, jau praėjo ir nebegrįš, taigi reikėtų gal vertinti grupę pagal jos esamą formą, o ne pagal praeities nuotrupų kiekį dabartinėje kūryboje. Taip, šis įrašas ir vėl mano akyse nepasiekė „Total Life Forever“ aukštumų, hmm, netgi įtikinamai nenugalėjo „Antidotes“. Tačiau šen bei ten vis dar randi tų elementų, dėl kurių myli šią grupę – gitaros iš „Night Swimmers“, būgnai iš „Albatross“, vasariškas atsipūtimas „Birch Tree“ ir neaprėpiama didybė „A Knife In The Ocean“ dainose, be to, nereikėtų aklai atmesti ir naujos Foals kokybės – sunkumo ir triukšmingumo, kaip titulinėje albumo dainoje ar toje pačioje „Mountain at My Gates“. Ypač pirmosios atveju, sunku atsispirti šitai galingai, viską naikinančiai srovei, kuri vietomis užsistovi ir bando įvairius variantus, bet dažniau apsistoja ties įprastais ir visuotinai priimtinais. Net ir bandydami labiau susitapatinti su gitarinės muzikos scena, Foals išlaiko kažkiek originalumo.
Kitas dalykas, kurio nesinorėtų praleisti pro akis, yra idėja, kad palaksčius po buvusią psichiatrinę ligoninę, kur dienas leido van Goghas, ir išgėrus kažkiek vyno, o gal dar ko pridėjus, galima įsijausti į bepročio vaidmenį ir visa tai paversti kažkuo vertu dėmesio. Mintis, kad psichinė liga yra smagu ir kieta, yra gana keista ir man sunkiai suprantama. Be to, nesimato, kad savo sąmonės tamsiausiuose užkaboriuose Yannis būtų radęs šio to išties galingo. Kiek per daug šiame albume vietų, kur jo dainų žodžiai atrodo nuobodžiai ir nuspėjamai, nors „Birch Tree“ ir „A Knife in The Ocean“ jis vis dar skamba įtraukiančiai. Jeigu beprotybės pavaizdavimui užtenka garsiau parėkti kaip „What Went Down“ ar „Mountain at My Gates“ dainose, tai gal ir esama čia tos beprotybės, kaip ir šūksniuose „Snake Oil“ dainoje. Visgi, ar bet kas beprotiška yra menas, yra neatsakomas klausimas. Ar verta paaugliškai paistyti apie vairavimą be stabdžių ar lakstymą naktinėmis gatvėmis susikruvinus per muštynes, hmm? Sakyčiau, kad vargu. Paviršutiniškas ir lėkštas naratyvas gana dažnai yra neatsiejamas nuo šio albumo, deja.
Visgi, negalima taip paprastai ir atmesti Foals naujausio įrašo – taip, toli gražu ne viskas jame yra vienodai įdomu ir išradinga, tačiau kelios geros dainos atperka daug nuklydimų. „What Went Down“, „Night Swimmers“ ir „A Knife In The Ocean“ yra nepriekaištingos dainos, parodančios, kad Foals vis dar sugeba kurti ne šiaip banalų, kad ir kiek tūkstančių į festivalius pritraukiantį indie rock'ą, bet ir šį tą giliau ir rimčiau. „London Thunder“ ir „Lonely Hunter“ pasirodo šiek tiek silpniau, bet irgi yra įdomios. Kitos dainos, daugiau ar mažiau, yra blankios ir nerišlios. Arba per daug rišlios, kaip „Snake Oil“ ar „Albatross“. Tačiau tuo pat metu, pamąsčius apie „Holy Fire“, atrodo, kad šįsyk tamsesnė ir brandesnė Foals įrašo nuotaika suveikė geriau. „What Went Down“ skamba įdomiau ir stipriau kur kas dažniau negu „Holy Fire“. Tad, Foals man yra grupė, kuri kad ir kiek nuviltų, kažkodėl lieka sava, su šiuo albumu jie tą ir vėl patvirtino, nors albumas toli gražu nėra jų geriausias, bet ten kur jis yra geras, jis yra geras iš tikrųjų. Gaila, kad mažiau vietos čia lieka post rock'o nuotaikoms (ką jau bekalbėti apie matematiką) ir daugiau dėmesio tenka distort'ui ir lad rock'inėms tendencijoms. Tačiau Foals ir toliau rodo pajėgumą kurti įvairią muziką ir tai pagirtina. Tačiau buvimas savimi yra svarbus ne ką mažiau.
Foals:
https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/
„What Went Down“ nusipirkti galima čia:
https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21
