Rugpjūtis

Rugpjūtis yra ypatingas mėnuo ne tik todėl, kad paskutinis vasaros mėnuo, bet ir todėl, kad jo pabaigą apkartina niūrus naujų mokslo metų laukimas. Net orai įsijaučia į tavo būklę ir virsta neramiais, niūriais, vėsiais ir neteikiančiais nei džiaugsmo, nei stipresnių emocijų. Nežinau, kiek save atsimenu, – tai baisiausias laikas. Net, kai grįžti į pažįstamą vietą, pažįstamą klasę, kai niekas nepasikeitė... Bet tokių dalykų mano gyvenime pasitaikė nedaug. Dažniausiai reikėjo eiti į naują mokyklą, naują klasę, kartais ir naujame mieste. Ir visada tai buvo kažkas baisaus, nežinomo – kaip didžiulis debesis, kabantis virš galvos saulėtą vasaros dieną. Bandai apsimesti, kad jo nėra, kad yra saulėta, kad vasara dar nesibaigė, bet dienos lekia ir ateina paskutinė diena, kai reikia pirkti sąsiuvinius, kuprines, piešimo albumus, gėlių, rengtis nesąmoningais, neva puošniais drabužiais, kurie baisiai nepatogūs, ir eiti į nežinią. Džiaugtis dažniausiai neleidžia ir greitai gendantis oras, bet, net jei nėra taip jau blogai, žiūrėdamas į blausią rugpjūčio Saulę, vis tiek galvoji apie mokyklą. Ir ta įtampa, slegianti įtampa, auga.

Svajoji apie tai, ką išvysi, pagaliau atėjęs į naują mokyklą, naują klasę ir, kuo mažesnis tavo patyrimas, tuo tos svajonės yra gražesnės, šviesesnės, bet su laiku tau reikia vis mažiau, nes pavargai kentėti, žiūrėdamas, kaip svajonės vysta greičiau nei niekam nereikalingos gėlės ant stalų. Bet iki viso to dar reikia ilgai laukti ir paskutinės kelios savaitės jau būna labai sunkios. Ore tvyro nuojauta, kad jau greitai tave vėl įsuks ta makabriška mokyklos gyvenimo hidroelektrinė ir nieko jau čia negali pakeisti. Bandymas apie tai negalvoti tikrai nepadės, dėl to laikas lėks dar greičiau ir viskas vis vien vėl prasidės iš naujo. O jei dar reikės iškasti naują tunelį į naują mokyklą ar klasę, tai išvis nesinori nieko...

Visas miestas pilnas įvairaus amžiaus vienodai aprengtų moksleivių, vieniems dar rūpi žaislai, o kitiems jau tenka sukti galvą, kur gauti alkoholio... Visur parduodamos niekam iš tikrųjų šiaip jau nereikalingos gėlės, kurios netrukus pūs šiukšlių dėžėse; visos parduotuvės skelbia akcijas visoms mokyklinėms prekėms ir, rugpjūtį parduotuvėje matydamas visus tuos stendus, ir vėl prisimeni artėjančią mokyklą... Ir vėl kvepės dažais, kaip statybvietėje, ir gėlėmis, kaip laidotuvėse, skambės idiotiškos kalbos – visiems ir atskirai tavo klasėje, – kuo tolyn – tuo bukyn. Bet po viso šito juk laukia ne pompastiška šventė, o kasdienybė... Jos, matyt, labiausiai ir bijai. Dar rugpjūtį, kai žiūri į dangų, į parduotuvių vitrinas, į kalendorių, matai visa tai, kas ir vėl bus tavo pelkė, kurioje klamposi dar metus. Išlipsi tik tam, kad vėl įlipti. Dar metams... Bet net, kai metų laikų, atostogų ir mokymosi kaita tampa savaime suprantama ir įprasta, rugpjūtį vėl jaudinsies. Tada stoja savotiška tuštuma – vasara baigėsi, linksmybės, jei tokių buvo, baigėsi, karščiai baigėsi, bet niekas dar neprasidėjo... Bet jauti, kad netrukus prasidės... Ir nebus nieko gero ar malonaus...

2012