Kai eini ryte laiptais žemyn, į lauką, gaivu, ruduo,
vėjas, šalta, šlama, šlama. Visur skraido lapai, netekę pastovios vietos,
nebeprisirišę. Gerai: visur tas pats, kaip pas tave galvoje. Tu eini žemyn,
žemyn gatve; kur tu mokaisi? Dabar tau reikia autobuso; jis pamąsto, apie ką
šiandien reikės atsakinėti – kodėl ir vėl jam? Jis jaučia, kad jam. Kam kitam?
Visi juk visada praslysta, neima į galvą, o jis jaudinasi, prakaituoja, dreba,
jo keliai dreba, nes jam šalta. Dabar jį slegia milžiniška įtampa. Jam reikia
autobuso. Jo reikia ir dar dešimčiai žmonių, jie stovi stotelėje, ko jie taip?
Kai atvažiuoja autobusas, jame irgi tiek pat žmonių; kada aš pradėsiu mąstyti?
Kada aš pradėsiu daryti, kažką keisti savo gyvenime, šis švarkas man netinka,
aš niekada nemėgau švarkų, kišenių, sagų: tamsiai mėlyna, kažkoks nevykėlis, aš
esu nevykėlis – gerai, šauksiu garsiai, kad visi įvertintų. Jis niekada nemėgo
netariamų garsiai žodžių.
Jie visada slypi kažkur ir šaldo jo odą. Štai tau
žiūri į veidą ir sako kažką, keistai žiūri. Sako maloniai. Labai mandagiai,
pabrėžtinai mandagiai. Bet jauti, kad tai netiesa. Kur tiesa prasilenkia su
nuomone, su žodžiai, žodžiai, žodžiai – jie nieko nereiškia. Štai dabar jis
stovi autobuse: tiek daug žmonių, jis visai nenusiteikęs. Bet jo niekas
neklausia, jis visai nenusiteikęs taip: nenoriu stumdytis, bet jį stumdo, tai
kaip man, po galais, tave praleisti, karve? Seni, kur lendi? Boba, na, palauk
bent šiek tiek. Tai kur man eiti? Jie nesupranta, visad nesupranta, kodėl jis
amžinai paskutinis? Kitų taip nestumdo, manė jis. Kada pradėsiu mąstyti? Bet ne
dabar: tikrai.
Štai dar trys stotelės, o taip, aš išlipu. Ir kaip
aš nemėgstu to švarko, gal man nesmagu, nemalonu, nemalonu, nemalonu, gal aš
prastos nuotaikos, kada nebenoriu nieko, koks tikslas- jie neklausia to, niekas
neklausia to, o ko klausia? Jie klausia, koks
tavo telefonas; ne, šitas visai ne naujas, neįdomu. Funkcijų per... Kiek jų
yra? Kokios mano kūno funkcijos? Bet kur man paspausti mygtuką; dabar aš esu
liūdnas... Dabar troleibusas. Ta netariama nuosaka, keisti žodžiais... Negaliu
rasti žodžių, štai aš matau kažką, mačiau tą vaikiną autobuse, jis mokosi kartu
su manimi, mokykloje, bet nežinau. Kurioje jis klasėje. Ką aš jaučiu? Kas
manyje yra, po švarku, po marškiniais, po marškinėliais? Po viskuo. Kvapas
kažką primena: aš buvau kitaip apsirengęs, kitaip atrodžiau, kažkada, seniai
seniai, toli atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal,
atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, spaudžiu akis, beveik apsiverkiu. Ką
aš matau? Kažkas tarpiškai. Viskas susidėlioja. Viskas, absoliučiai viskas- į
vieną vietą, viskas taip akina, aš noriu verkti, man sunku, bet aš einu
šaligatviu.
Štai atvažiuoja troleibusas: ar man sėsti į jį, ar
ne, – jis toks gražus, naujas, kas yra nauja, kas yra raudona – vakar buvo
liūdna, aš buvau pavargęs labai. Aš sėdėjau savo kambaryje, slapčia klausiausi
muzikos, nes tai kažkas didinga. Kur aš buvau? Aš atsistoju ten. Stotelės, aš
važiuočiau. Kur tik nori, toliau. Į tolimus miestus, šalis, miestus, šalis,
miestus, kas ten ne taip? Ar ten žmonės kitokie? Kaip aš suvokiu save? Kas aš
esu? Vis tiek tai – ne aš. Jis norėjo miegoti. Norėjo atsigulti, nesipriešinti,
tėkmei, upei, srautui. Jis paskęs savo sapnuose, kuriuose jam įdomu. Tai gilu.
Šiltas ruduo. Visai ne. Visai ne aš.
Jis atvažiuoja, aplinka įsikerta į akis. Taip visada. Išeinu į lauką. Kažkodėl
jis niekada nemėgo važiuoti autobusais – tarp žmonių blogai. Jam buvo bloga nuo
viso to. Kodėl jam nuolat bloga? Dabar jis eina į mokyklą; kada aš pradėsiu?
Kada aš pradėsiu? Kada aš pradėsiu
mąstyti? Suvokti save, ką aš dabar
veikiu. Aš pradėsiu gyventi savo
gyvenimą, nebesekti nurodymais- ką tu man sakai? Dabar aš einu į mokyklą, ką aš
veikčiau, jei jos nebūtų? Nežinau, ką tada daryčiau aš? Sėdėčiau savo
kambaryje. Ir kas yra toje muzikoje? Ten sakoma tas pats, ką aš jaučiu? Jie
irgi gyveno taip, taip, taip... apgailėtinai? Šiek namai. Viskas čia, šie
didžiuliai medžiai,- viskas sueina į vieną. Kodėl taip, o ne kitaip? Viskas iš
įpratimo.
Štai jis eina į mokyklą, laikas vakarais tirpsta,
namų darbai, valgyti, miegoti, viskas, ko reikia. Auk ir stiprėk. Kam visa tai?
Jei jis nesupras to... Visi eina ten, irgi tyli, kiti šnekasi, bet irgi tyli,
nes jų kalbėjimas tuščias. Jame nieko nėra, jame nieko nėra. Kas aš esu? Ir kas
atsitiks, kai suaugsiu? Ar tada susirasiu merginą? Ar jos pačios kabinsis man
ant kaklo? Tikrai ne. Ar turėsiu draugų tada ir aš? Bus krepšinis, mes eisime į
kavinę žiūrėti rungtynių, gersime alų. Jie suplos su manimi delnais, kai mes
įmesim, gerai? Dar aš turėsiu nuosavą automobilį. Todėl turėsiu dar daugiau
draugų, ne ne ne ne ne ne ne. Kur tai bus? Ar tai būsiu aš? Gal galima
tiksliau? Jis mąstė ir vaikšto į priekį: žolė, pjaunama paskutinė žolė. Kvapas,
ruduo, syvai. Syvai, taip.
Stovi oras. Oras stovi ramiai. Jis nebijo. Aš bijau,
– mąstysiu kitaip. Taigi, sakykime taip, ar Artūras ir Donatas mano draugai?
Gerai, apibūdink, kas yra draugas? Aš nežinau; draugas – tai tas, su kuriuo
nori viską daryti. Sėdėti viename suole, taip. Bet vakar Artūras su manimi
nepasisveikino, aš nuliūdau. Aš beviltiškas, mąstė jis. Siekiu būtent tų žmonių
dėmesio, kurie nenori su manimi bendrauti. Donatas turi daug draugų ir be
manęs. Kas yra draugas? Draugas turi būti gražus, – na, ne, bet toks, na, toks
simpatiškas... gražus; ar tau patinka, kai žaidžiate krepšinį... Kai gali.
Visiškai teisėtai pasistumdyti su juo. Prisiliesti prie jo. Ar patinka? Ne – aš
negaliu... Taip, man tai patinka. Tačiau aš – ne toks.
Apie ką mąstyti? Mokykla tokia institucija, kur visi
keičiasi, kaip tiltas, po kuriuo prateka tonos vandens, bet jis nuo to
nesikeičia- bet juk, kita vertus, hmm, vanduo garuoja – vanduo atomai, vanduo
atomai, vanduo atomai, vanduo molekulės, vanduo molekulės, – kaip jį geriu? Ir
kodėl jis toks yra? Kodėl jis permatomas? Kada aš galėsiu susivokti, kas esu,
ką veikiu? Jį nuolat slėgė įtampa. Jam drebėjo keliai, jo rankos prakaituotos:
jis prakaituoja, jis dreba, stengiasi, stengiasi nurimti, bet jam nepavyksta –
čia tokia įtampa, baimė, baimė, baimė, baimė, kai reikia laiko; reikia laukti-
jis visada bijo; kada pradėsiu mąstyti, kada suprasti, ko tau reikia? Kada aš
suaugsiu? Man dabar šešiolika, neseniai sukako; kada man bus aštuoniolika, ar
aš jau būsiu suaugęs, tapsiu normalus? Kodėl aš savęs klausiu tokių... Visko –
visko klausiu. Aš neturiu, ko klausti, aš visko išmokau iš savęs, ne, taip
nebūna, išmokau iš mokytojų- žinau, kiek yra litrų galone, kas yra Talio
teorema, kas yra. Pažyminys po pažymimojo žodžio. Viską išmokau; aš taip bijau.
Jei manęs paklaus... Juk tik aš jaudinuosi: jie vis vien nieko nežino, bet jie
nebijo, jie ramūs, jie dideli ir masyvūs, jie protingi, jie rimti, jie valdo.
Kas būtų.
Viskas būtų atvirkščiai – sapnai būtų gyvenimas; jis
atsigultų. Užsiklotų, viską pamirštų. Užmigtų ir ten būtų draugai, ten būtų
smagu, ten jis būtų VISAI KITOKS, ten gera, ten gera, ten gera, kartais baisu,
bet gera: nuotykiai, įdomu, įdomu, viskas ten įdomu. Šiandien pirma pamoka –
anglų kalba. Reikėjo pasiruošti atsakinėti. Jis taip to nemėgsta, jis bijo. Jis
eina koridoriais; „Ei, žiūrėk – medis“, – sušunka vienas; „Tu kietas, gerai
varai“, – jie juokiasi, jam taip nepatinka. Jo širdis po švarku, po languotais
marškiniais, po baltais marškinėliais, po blyškia jo oda, daužosi, jam karšta.
Kodėl jis nusipelnė, kad iš jo tyčiotųsi, kodėl? Gerai, kad jie nežino, ką jis
galvoja, o kas būtų, jei visas pasaulis staiga viską. Viską viską, kas yra jo
sąmonėje, išgirstų betarpiškai? Gal jo veide matyti viskas, gal, kai jis
vaikšto, jis atrodo nenormaliai? Gal, kai bėgioja per fizinį, atrodo
nenormaliai? Kodėl jie nesako? Jis bijo klausti. Jis turi susikaupti. Reikia
susikaupti. Reikia susikaupti. Kas bus, kai būsiu dvyliktokas? Kas pasikeis – mąstė
jis. Grindys, grindys, tai keista, lendantys akmenys į paviršių- jie nenori
slėptis, o gal taip buvo visada? Jis irgi nenori slėpti, bet jis nežino, ką? Ko
jis nenori slėpti? Jūs manęs nesuprantate, galiausiai, aš likau vienas.
Kada atsiras draugai? Kada atsiras mergina? Kada aš
drąsiai vaikščiosiu? Kas man yra? Kada aš pradėsiu mąstyti? Jis įeina į klasę,
dažai yra nešvarūs. Jis atsisėda, kas būtų. Jei jis čia. Nieko nepažinotų?
Vieną momentą. Viskas iš naujo – prasidėtų viskas iš naujo, naujos pažintys;
gal jis kažką ne taip padarė tada, prieš dvejus metus. Taip, beveik. Štai jie
visi kalba. Apie nieką. Jis įtempia klausą, bet jo negali sudominti niekas. Jis
vis tiek neatsakys, net. Nesvarbu, tai nesvarbu. Šviesa akina.
Greitai tems. Tai bus šūdas. Tamsu, ryte sėdi
klasėje, spigina elektros lemputės, zvimbia, kaip negailestingos musės po
klasę. Tokia spengianti tyla- kažką reiškia. Viskas kažką reiškia. Sapnai, visa
kita, prašau, jeigu aš galėsiu pasisakyti, aš jums papasakosiu, ką aš matau, ką
aš jaučiu, visos tos asociacijos, skaičiai, sapnai, ženklai, prašau, bet tarp
jūsų nėra nė vieno, kas man būtų toks artimas, aš norėčiau apkabinti jį,
Donatą, taip, o gal ir Artūrą, bet jis šiaip senokai jau nesisveikina su
manimi, gaila- ar jis sutiktų, jei pasakyčiau, kad noriu jį apkabinti? Bet gal
prarasčiau jį amžiams. Kai žiemą tyla, elektra, purvini batai. Šalta salėje.
Reikia persirengti. Kai stovi be reikalo kažkur, kur tavęs... Niekas
nepageidauja. Čia tavęs nereikia, ne. Pailsėk, gerai? Ir nuo ko gi man dabar
ilsėtis? Ką aš padariau, ko aš bijau, kada aš pradėsiu mąstyti? Kur mano vieta?
Su Artūru ir Donatu? Kas dar su manimi sveikinasi... Durys atsidaro, dar viena
baimės banga užkloja, tave užklojo su galva, tu girdi tik duslius garsus. Galva
po vandeniu, šlapi plaukai, aš stoviu duše, kas aš esu, mano nuogu kūnu rieda
vandens permatomi lašai, ar tai aš? Šlapi plaukai. Žiūri į veidrodį, nieko
nematai. Kada baigsis spuogai? Aš laikausi turėklo autobuse, prisispaudęs prie
jo, jis nebylus, aš tyliu, aš sėdžiu čia, tylu, tačiau jie kalbasi, jų kalba
verčia mane gūžtis, stiebtis link lubų, noriu žiūrėti kažkur, matyti kažką.
Matyti kažką. Teisingas mąstymas: aš bijau, aš bijau. Tekstas, kontekstai,
visur kontekstai, jūs neskaitote tekstų. Aš noriu verkti, nes tai- visa tai,
taip tuščia: gaištu laiką čia, tarp šių sienų, aš negaliu pakęsti jų, tų
žmonių, ji, taip, graži, aš jai padaviau knygą, bet aš negaliu. Jie visi tokie.
Aš negaliu jiems padėti, jie negali. Jie nieko negali. Jų žodžiai, jie tokie
skaudūs, kitame kontekste... Kitame kontekste... Negaliu pakęsti jų šalia, bet
ne su manimi, per kūno kultūrą sako man: tu eik pažaisk vienas, prieš muziką
sako, o tu kokius kompiuterinius žaidimus žaidi, ką? Tu nežaidi? Tai žaidi su
savimi? Taip juokinga.
Bet jūs kieti... Jums galima viskas. Prašau, duok
man dabar savo ranką,- nors kartą,- prašau. Praeina Donatas, praeina pro šalį,
atseit manęs nemato, – kodėl? Aš bijau prasižioti, sugriauti tylą, tylą, tylą,
tylą. Ji išsisklaido. Jos nėra. Bet aš žiūriu į tą Jungtinės Karalystės
žemėlapį, daugelio mano klasiokų tėvai ten yra buvę, jie patys ten yra buvę,
ten kitaip... Aš norėčiau ten būti, dabar, taip, dabar, atsibundu, štai aš ten.
Dabar įkvepiu. Iškvėpiu, nurimk, prašau, kodėl jo širdis taip daužosi? Kada
pagaliau. Ateis mokytoja. Ir kada gi tai baigsis? Jis išsiima tušinuką. Ir
pradeda groti, jis būgnininkas, jis groja. Kartais nepataiko. Jis tą jaučia,
bet jam patinka: jis negirdi savęs. Viskas taip gaudžia. Aplinkui kažkas visur
apie kažką nuolat kalba: apie meilę, apie teises, kaip jas išsilaikė iš trečio
karto, gerai gerai gerai gerai. Dabar jis atsipalaiduoja. Tai gera. Prašau,
leisk man.
Tarpais jaudulys prasibrauna. Bet vėl tylu.
– Ei, tu, bliatj, užpisai jau, taip taip, girdi tu...
– koks jo vardas? – tyliai: – Ugnius lyg tai.
– Ei, Ugniau, gali, bliatj, patylėt truputį, O.K.? A
tu girdi, ar ne, ei, aš tau sakau, bliatj, – ne, nu dolbajobas kažkoks nachuj,
ei, aš tau sakau – baik pagaliau daužyt; ei, nu gali baigti, kiek gi galima, žmonės
ruošiasi; tu gali tyliau biškį, juk atsakinėti šiandien reikės; ne, nu užpiso
jau visai – kiek tu gali daužyti tuo tušinuku, pyderas tu, baik daužyt, aš tau
sakau, medi; Ugniaus tyla truko neilgai, neilgai.
– Žiūrėk, arba tu baigsi, arba...
– Duok jam, Karoli, – davai, duok jam. Nu užpiso
rimtai jau.
Dabar Karolis griebė Ugniaus petį, Ugniui tai labai
nepatiko.
– Atsipisk. – pasakiau aš tada, bet jis neatlyžo:
jie negirdi, jie negirdi, jie negirdi, kad jie patys kelia tokį... Nepakeliamą
man triukšmą – jų kalba griauna mane.
Karolis jį pastūmė, Ugnius suurzgė ir pastūmė
Karolį. Tada kibo jam į atlapus, kažką sumurmėjo ir nukrito. Karolis jam
netrenkė, jei ir norėjo, tai tik nestipriai. Bet Ugnius... Nukrito, matyt,
neišlaikė pusiausvyros, gal paslydo, ir trenkėsi galva į stalą. Jis tada atsisėdo
ant grindų, visi sužiūro į jį. Jis bejėgiškai bandė kažką pasakyti ir smakru
jam tekėjo kraujas, kraujas tekėjo iš antakio, kuriame žiojėjo šiokia tokia
skylė, jis trenkėsi ir prasiskėlė antakį, galva kraujavo- jis vėl viską
sugadino, kodėl ir vėl? Jis kaltai žiūrėjo į grindis. Joana, Ugnė, Karolina,
Karolis, Tomas, Pranas, Augustas, Donatas, Artūras, kitas Artūras, Rimgailė,
Simona; bet kas su manimi ne taip? Ugnius apsiverkė, jam staiga pakilo didi
pyktis visiems. Visi žiūrėjo į jį. Kas yra? Visą dieną sugadino. Visą dieną.
– Taip tau ir reikia, lochas, bliatj. – pasakė Karolis.
O jis žiūrėjo į Donatą, Ugniaus akyse spindėjo ašaros, Donatas jam nepadėjo,
Artūras irgi? Jis daužė kumščiu per grindis; linoleumas, grindys, betonas,
viskas. Jis verkė.
– Jis toks lochas, negaliu. – sakė Augustas.
– Jūs lochai. – pasakiau. Gerai būtų dabar būti
namuose, savo kambaryje...
– Ne, nu bet tu žiūrėk: apsiverkė dar, kaip mažas
vaikas...
– Bet tai, blemba, jis ir yra kaip mažas vaikas,
toks lochas, nu negaliu.
Ir staiga atsidarė durys. Ir pagaliau atėjo
mokytoja.
– Hey, what's going on? – pasakė ji.
– Nothing, just this silly kid is so clumsy, that he
has felled. – pasakė Artūras.
– Šiaip tai „fell“. – pasakė kitas Artūras. Bet ji
tarė jam:
– Are you alright?
Jis pašoko ir, čiupęs kuprinę ir sąsiuvinį, griebęs
nuo grindų tą... Tušinuką, tą nelemtą suknistą tušinuką, pabėgo. Jie juokiasi.
Jie vėl iš jo juokiasi. Žvengia; juokiasi. Žiūri ir sako su neišskaitoma veido
išraiška: „Tu kietas“. „Bet kodėl tu toks keistas?“ – klausia jo. Bet ką aš...
Jis pabėgo koridoriais, verkė ir daužė rankomis ir
kojomis sienas. Jis išbėgo į lauką. Ne – dar ne. Juk durys užrakintos, prašau,
kodėl vėl – ne, neužrakintos, Ugnius išėjo; blogai, žaislai, žaisti, aš
nevykėlis, man visi taip sako, kūno kultūros mokytojas sako, visi taip sako;
bet, jei jis suaugs, ar bus kitoks? Ir tada viskas bus kitaip: gal ne.
Oras stovi- jis nebijo.
Mokykla stovi, ji laukia naujų aukų. Jie juokiasi. Kadangi jis visada elgiasi
kvailai. Tu apgailėtinas. Tu nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis,
nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis,
nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, tu
negalvoji. O gal visa tai netiesa? Gal tai tik dar viena iliuzija, kaip tos
figūros? Kai pamačiau jį autobuse, kai sutikau jį mokykloje, kai kažkas
nutinka, juk kažkas čia – garsai ir žmonės, žmonės ir medžiai, šlama, šlama,
šlama, šlama, viskas, kas nepasakyta. Aš matau viską viename taške ir man
norisi verkti. Bet neverkiu. Akinama šviesa, viskas viename taške, viskas
susisieja. Ir negali atskirti. Viskas susisieja – bet kodėl; aš noriu verkti,
nes matau, bet prieiti arčiau negaliu – negaliu. Ir viskas.
2014
