...Klausyk, – prisitraukęs kėdę arčiau kito žmogaus,
tarė: – bet juk tai labai įdomu!
Anas tik atsiduso, patenkintas.
– Taip, taip, – išsišiepęs tarė: – labai įdomu.
Bet kitas visai nenorėjo apsistoti ties šiais
aptakiais žodžiais ir vėl prasižiojo, kelissyk lyg sudelsė, tartum aplinkiniai
garsai, kurie ligtol jam buvo, regis, ne motais, ėmė kėsintis į jo balsui
skirtą tuščią, aplink juodu plytinčią, erdvę; bet ryžosi:
– Klausyk, – prisitraukęs kėdę arčiau, dar arčiau,
nei pirma, tarė: – bet štai koks reikalas, aš norėjau tau visai apie kitką
pasakyti.
Anas atsiduso, šįsyk – visai nepatenkintas, bet ir
atsiduso tyliau, ne taip reikšmingai, lyg nejučia, lyg užsimiršęs...
– Klausyk, – (šis žodis jau net jam pačiam buvo
įkyrėjęs) kitas tarė: – gal galime išeit šiek tiek, nes čia aš nieko negirdžiu.
– Gerai, hmm.. – burbtelėjo anas, atsistojo,
rankomis perbraukė per susiglamžiusias kelnes, lyg jaustųsi apdulkėjęs nuo
monotoniško sėdėjimo. Atsistojo ir kitas, labai nerangiai, lyg tai būtų buvęs kažkoks
netikėtas, net erzinantis pašnekovo prašymas, o ne jo paties noras. Aplinkui triukšmavo
minia. Na, „minia“ tuos keliolika asmenų gal per drąsu būtų įvardyti, tačiau
jie visgi kėlė šiokį tokį triukšmą; skambėjo muzika, liūdnai rodė televizorius,
– liūdnai, nes visų užmirštas, lyg senas pažįstamas. Kažkas įjungė ir pamiršo,
ką norėjęs pažiūrėti. Už lango buvo tamsu, viduje vietomis tvyrojo prietema,
vietomis- kaip tik tokia perdėta
šviesa, kad atrodė, jog tuojau pat „kažkas įvyks“, nes paprastai tiek šviesos
niekas nedegina, kol ramiai leidžia laiką. Susirinkusieji – keliolika asmenų:
vaikinai ir merginos, dalis ganėtinai įkaušę; dalies balsai nepaliaujamai
aidėjo visuose kambariuose, dalis atrodė iš prigimties nebylūs ir sutverti
klausymui.
Jiedu išėjo į laiptinę, išprašytasis neuždarė durų
ligi galo; šarvuotos durys, kurių skerspjūvis dabar atsivėrė, atrodė, lyg
kosminio laivo liukas, hermetiškos ir rimtos. Žmogus, matyt, tikėjosi pokalbio
ilgai netęsti, todėl, kaip savo pasiryžimo simbolį, ranka prilaikė duris, netgi
kiek jas siūbuodamas, kaip ką tik žaidė su tuščia taure, kol dar sėdėjo krėsle,
beveik priešais televizorių...
– Ko norėjai? – dabar tarė, tik ties žodžiu
„norėjai“ jo akys palietė pašnekovo veidą, net kažkap nepadoriai palietė, net
per grubiai. Pašnekovas, tą pajutęs, net krūptelėjo, nors, jeigu būtų tiesiog
ten pat apie tai paklaustas, nemaž nesutrikęs, būtų pasakęs, kad taip įvyko dėl
šalčio, tik todėl.
– Na, aš net nežinau... – pradėjo; bet jautėsi, kad
čia ilgos prakalbos pradžia, jis pastebimai atsigavo, nors, vos ištrūkęs iš
svetimo buto, atrodė kiek sutrikęs dėl staigaus temperatūros ir apšvietimo
pasikeitimo. – Pauliau, – tęsė: – juk puikiai žinai, kad man čia nepatinka: čia
pilna svetimų žmonių, aš jų nepažįstu, ar tu pažįsti – irgi nežinau, be to, jie
labai triukšmingi ir greitai pasigeria, net nespėju su jais susipažinti, o jie
jau nepajėgus susipažinti... – padarė pauzę ir tęsė: – Bet tu suprask, kad aš
atėjau vien todėl, kad pasišnekėčiau su tavimi, nors dabar gailiuosi.
Paskutinis žodis nuskambėjo beveik pasipūteliškai, žmogus
visas tiesiog pasistiebė, išsitiesė, vos pastebimai atlošė galvą, ranka
nubraukė plaukų sruogą nuo kaktos, tada pradėjo konvulsyviai trintis nosį...
Jis elgėsi, lyg žodžiai nuo jo būtų ką tik štai čia, laiptinėje, šviečiant
blausiai lempelei, atsiskyrę visai nejučia, nevalingai ir dėl to jo nereikėtų
kaltinti.
– Ir ką? – tarė Paulius. Jo pašnekovas, regis, kiek
pasimetė. Tuo metu iš už kiek pravirų durų pasigirdo naujas šūksnių gūsis,
palydėtas muzikos pagarsėjimo; abu nejučia pasisuko ton pusėn, tačiau Paulius
durų plačiau neatidarė.
– Gal einam į lauką? – pasiūlė pašnekovas, kažkaip
stebėtinai drąsiai, net drąsiau, negu pirma. Paulius atsiduso, lyg žmogus jau
gerokai įkyrėjęs. Bet greit tarė:
– Gerai jau gerai, einam.
Kone čiupo už rankos vėl žioptelėjusį pašnekovą,
kuris, pakvietęs ir sulaukęs atsakymo, stovėjo it įbestas, lyg apskritai būtų
buvęs „ne prie ko“. Nuo Pauliaus rankos instinktyviai išsisuko, abu nuėjo
laiptais žemyn; pastebimai vėso, bet pirma patrypinėti laiptinėje buvo gera
mintis, kitaip šaltis būtų išvis išmušęs iš vėžių. Vien dėl netikėtumo. Juk
jiedu visą vakarą čia prasėdėjo, kol susirinkusieji laipsniškai girtėjo; iš
pradžių buvo daug šnekų, paskui šnekos persikėlė tik į tam tikrus buto taškus,
o vieno bendro diskurso nebeliko ir pėdų...
– Tai, vis dėlto, ko gi tu norėjai? – paklausė Paulius.
Po akimirkos pridėjo: – Čia šalta.
Jo pašnekovas tikrai pajuto stingdantį šaltį.
Stovėjimas laiptinėje nė kiek, pasirodo, neamortizavo laukusio smūgio. Paulius
užsirūkė. Anas stovėjo įbedęs akis į jau gerokai nutryptą sniegą; jam kažkodėl
ūmai pakilo šleikštulys, nemalonus beprasmybės jausmas, lyg būtų kažką
užmiršęs, kažką labai svarbaus, ir visą vakarą praleidęs abejotinoje kompanijoje
veikdamas abejotinus dalykus; iš tiesų, buvo retas svečias tokiuose pobūviuose
ir faktas, kad jis mažai ką čia tepažinojo, jį kažkaip smarkiai trikdė;
neapleido mintis, kad jei kuriame nors nepažįstamo triukšmingo, prieblandoje ir
muzikos garsuose skendinčio buto kambaryje būtų pasidaręs galą, – niekas,
matyt, dar ilgai jo nepasigestų, nebent grįžę buto šeimininkai ar jų tėvai...
Ir tai po laiko.
– Kas tau čia įdomu? – paklausė Pauliaus. Tas, išpūtęs
dūmus, spinduliuodamas tylų pasitikėjimą savimi, nesudrumsčiamą ramybę, rimtį,
atsakė:
– Čia daug veiksmo, daug veiklos.
– Nėra čia jokios veiklos, Pauliau. – kone sušuko pašnekovas.
Tas nusijuokė, perbraukė sužvarbusiais pirštais per plaukus ir giliai įkvėpė
šalto oro.
– Tomai, čia visko yra, tik ne tau. – tarė. Tomui
kažkas lyg į nosį trenkė – vos ne vos, ir būtų pravirkęs. Lyg tai gera taktika,
jis pakėlė akis į Paulių, tartum galėtų ūmai perkeisti jo nuomonę apie visą
pasaulį.
– O kam? – tyliai paklausė.
– Mums visiems, kas sugeba priimti gyvenimą tokį,
koks jis yra, po galais, – nurijo seiles ir tęsė Paulius: – tu nieko nesupranti
– esi susikaustęs, esi susivaržęs, kaip tave kas nors čia pakenčia, bl... Tu suprask, – Tomui norint
įsiterpti ir kažkaip kvailai prasižiojus, tęsė: – kad ne dėl tavęs čia viskas
yra ir nėra ko pūstis. Sėdi kampe, kaip koks įsižeidęs vaikas, blemba... – pasakė, Tomui vėl
užsinorėjus prasižioti: – Kaip koks priekaištas, užknisi čia visus...
– Bet aš ne apie tai norėjau pasikalbėti! – suriko
Tomas, akimoju apsidairęs, ar aplink nieko nėra – nebuvo.
– O apie ką? – nusijuokė ir žybtelėjo akimis Paulius.
– Apie gyvenimą – apie tai, ką aš jaučiu, ką aš mąstau,
ką matau aplinkui, – visko tiek daug! – kone beviltiškai spygtelėjo.
– Klausyk, seni, – Paulius paplojo jam per petį
stora sudiržusia ranka, lėtai ir globėjiškai: – aš einu, o tu – kaip nori,
susitiksim per sesiją, jeigu ką.
Jis lėtai, kaip koks didelis
gyvūnas, kuriam menkesni už jį nedrumsčia ramybės, apsisuko ir nuėjo. Tomas
stovėjo it įbestas, ir, tik kai kodinės durys užsitrenkė, atsibudo.
2015
