Pirma daina, matyt, neatsitiktinai vadinasi „Prelude“, ir nukelia mus į kažkokį keistą šlapią požemių pasaulį, kur yra stalaktitai ir stalagmitai, lianos ir palmės. Na, gerai, tų ten gal nėra. Taigi, jau ši daina skamba keistai. Atsargūs pabrazdinimai ir stiprūs sunkiojo roko kirčiai, kažkokia kinematografiška daina, pamažu kyla įtampa, įžanga, kurioje nėra arba beveik nėra teksto, kurį būtų galima girdėti. Be, kad ir keista, per vidurį įtampa nuslūgsta. Cha, tik tam, kad smogti pilnu dydžiu. Interviu, kurį kažkada žiūrėjau, Yannis Philipakis teigė, kad Foals galėtų iki begalybės šiaip groti, bet tai nebūtų dainos, nebūtų koncepcijos ir visai nebūtų įdomu. Ši daina, matyt, ir yra toks pagrojimas, kuriame nėra kažkokios iš anksto užprogramuotos prasmės. Visgi, tai visai įdomu.
Antroji daina, dabar jau tikrai, kerta iš peties. „Inhaler“ sutrikdė grupės fanus ir šiaip besiklausančius Foals savo sunkumu ir keistais muzikiniais sprendimais. Visgi, be šios dainos neįsivaizduojamas joks gyvas Foals pasirodymas. Iš tiesų, ši daina tikrai pabudins ir privers pajudėti. Joje įtampa auga pamažu, žingsnis po žingsnio, artindama mus prie kulminacijos. Kiek teko girdėti, Yannis Philipakis šią dainą parašė pasistumdęs Londono metro, kur pilna žmonių. Į tai nurodo žodžiai „I can't get enough space“. Pažįstamas man jausmas, cha. Taigi, ši daina tikrai yra visiškai kitokia negu ankstesnė jų kūryba, tačiau kiek primena, vis vien, pačią grupės pradžią ir „Mathletics“. Taigi, „Inhaler“ yra šiuo metu turbūt populiariausia Foals daina.
Trečioji daina yra turbūt antra pagal žinomumą, tai visiška „Inhaler“ priešingybė – gana popsinė daina „My Number“. Iš pradžių norėčiau pasakyti, kad ši daina man iškart nepatiko, atrodė kažkokia nesąmoninga. Lėkšta ir popsinė. Tačiau, laikui bėgant, atrodė, kad nėra jau ji tokia bloga, ir net iš pradžių atrodę banalūs žodžiai, atrodo, nėra banalūs. Šios dainos priedainis „You don't have my number, we don'y need eachother now, creed or the culture, we can move beyond it now...“, atrodo, visai ne apie numerį, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai savotiškas pabėgimo ir individualizmo noras. Kaip ir dainoje „Inhaler“, čia irgi pasirenkamas vienas žmogus, o ne minia, laisvė. Pati daina yra lengvai įsimenanti ir primena Talking Heads ir apskritai yra rami ir gerai nuteikianti. Žaisminga ir įdomu.
Ketvirtoji daina, „Bad Habit“, yra pradžia naujos albumo temos ir skamba kažkaip vasariškai ir nuteikia kelionėms. Kai viskas įdomu, nebuitiška, nepaprasta, KEISTA, kitaip, tikra. Sintezatorius ir kažkokia perkusija paskui perauganti į gitaras. Nors ši daina gali irgi atrodyti banali, taip nėra. Ir man asmeniškai tai viena įdomiausių šio albumo dainų. Tiek muzika, tiek žodžiai gyvai paliečia tave. Žodžiai nagrinėja išsilaisvinimo temą ir bandymą ištrūkti iš kažko, kas tave traukia atgal. Religiniai motyvai, nuoširdus maldavimas, pasiryžimas būti kitokiu. „I made my mistakes, and I feel something changed, wash the stains away, and I feel quite O.K.“ – atrodo toks malonus jausmas, kai išmeti senus daiktus, meti mokslus, išsikraustai į kitą pasaulio kraštą.
Penktoji daina, „Everytime“, yra bene mažiausiai patinkanti man, nes yra gana popsiška ir gana nuobodoka, visgi, ir ši daina yra įdomi, vėlgi, skamba kiek netipiškai, labiau primena pirmąjį Foals albumą, „Antidotes“, joje gausu ir pietietiškų ritmų, perkusijos, keistos melodijos. Vėlgi, primena vasarą, miškus ir kopas. Labai šilta čia.
Šeštoji albumo daina, „Late Night“, jau yra visiškai kitokia ir primena antrąjį grupės albumą, „Total Life Forever“, su jo šaltais ritmais ir kraują stingdančiu skambesiu. Pasibaigus ilgai ir šiltai prieš tai buvusiai daina „Everytime“, čia tu atsiduri vienas šaltą naktį, be draugų, vienas ir vienišas. Gitara ir Rhodes pianinas, žemesnis Yannio balsas, lėtai pajudanti daina, palengva įsijungiant gana primityviai skambantiems būgnams ir atsargiai bosinei gitarai, galiausiai, pasiekia viršūnę. Vieną akimirką įsivyrauja tyla ir tavo širdis sustoja, tik akimirkai, kada Yannis pasako „Stay“, o toliau viskas vėl pajuda, kol pasiekia apogėjų, kur Yannis šaukia „Now I found love, feeling won't go, now I found love, feeling won't go“, tada įvyksta išrišimas, įtampa atslūgsta, o paskui kažkaip groteskiškai ir niūriai ilgai tiesiog grojama. Ši daina gana slogi. Bet iš tiesų, pagaliau prikausto tavo dėmesį ir sukelia kažkokių skaudžiai rezonuojančių emocijų, bent jau man. Apskritai, pati subtiliausia ir švelniausia albumo daina.
Septintoji daina, „Out Of The Woods“, yra viena man labiausiai įsikirtusių į sąmonę dainų. Įdomu, kad po tokios niūrios prieš tai buvusios dainos čia ateina atgaiva. Gaivų rytą primenanti daina su sintezatoriumi ir gitarom, o ties žodžiais „It was just I dream, the most beautiful place I've seen“, atrodo, kad sapnuoji. Bosinė gitara čia reguliuoja eismą. Per vidurį – perkusijos solo. Muzikine prasme, ši daina nelabai išsiskiria, tačiau jos žodžiai man patinka bene labiausiai.
Aštuntoji daina, šį jausmą pratęsianti daina „Milk & Black Spiders“, tęsia ir šiltą ankstesnių dainų vasaros jausmo temą, ir turi didingumo. Vėlgi, šioje dainoje man labiausiai patinka žodžiai. Čia lyg ir susilieja abu prieš tai buvę šios grupės garsai. Ir kartu tai suformuoja savotišką naują skambesį. Būgnų ir bosinės vedama daina neria į svajingą jūrą.
Devintoji daina- apskritai visiškai kitokia. „Providence“, šiaip jau, labiausiai primena „Prelude“, ji tęsia tą pačią temą. Ir čia Foals jau veržiasi tolyn, vedami pačių paprasčiausių dainos žodžių ir grėmėzdiškų Jimmy'io kirčių. Čia yra viena geriausių šio albumo dainų. Būgnai skamba itin gerai. Prieš kulminaciją viskas susilieja į vientisą garsą, primenantį haliucinacijas, garso haliucinacijas, lyg užmiegant, kol, galiausiai, Jack'as ištraukia tave iš miego galingu savo grojimu. Čia tai garsas. Galingiausia albumo daina.
Dešimtoji daina, „Stepson“, dar kartą nustebina. Netikėta, kad po tokio triukšmo ir šėlo, kol dar neatsigavai, atsiduri kažkur liūdname horizonte, su kažkokiu keistu skambesiu – būgnų sample'ais vietoje perkusijos, ir skaudžiais žodžiais. Tas post-rock'inis garsas...
Vienuoliktoji daina, kuri taip pat ir paskutinė, „Moon“, tęsia tą pačią šaltą ir vienišą dainos „Stepson“ temą, tačiau peržengia ankstesnius apribojimus. Ir čia mes liekame tyrame baltame pasaulyje, sniegas, dangus, gitara. Jokių būgnų, bosinės gitaros, tik gitara ir pianinas. Tai labiausiai paliečianti šio albumo daina. Šiek tiek primena „Late Night“, bet kur kas įdomesnis ir labiau paliečiantis garsas. Šios dainos apogėjus tiesiog atveria smegenis. Ir įpučia šalto gaivaus vėjo. „Moon“ tęsia tą pabaigos temą, kuri vyravo ir „Out Of The Woods“, kurioje sakoma „Now I've waited for so long to sing you this final song“. O čia sakoma dar aiškiau „It is coming now, my friend, and it's the end“. Kaip kitaip pasakyti?
Tad, trečiasis Foals albumas gal ir nėra geresnis už pirmus du, tačiau yra savotiškas, ir nekartoja tų pačių temų bent jau tiesiai šviesiai, o kuria naujas ir šviežias. Bet iš tų pačių medžiagų. Be abejo, paprastesnės melodijos ir galimybės parėkti per priedainį žmonėms yra labai patrauklios, tačiau negalima atmesti šio albumo vien dėl to. Kažkaip Foals šiame albume pasiekia ir sunkiausią ir popsiškiausią tašką. Tačiau išlaiko savo veidą. Ir nors aš gal nešokinėju kambaryje, pasiklausęs „My Number“, bet negaliu išmesti dėl to šio albumo, kai jame yra „Providence“ ir „Out Of The Woods“, „Moon“ be abejo. Būtent dėl to šis albumas man patinka. Jis savotiškas. Juokinga taip sakyt, bet aš suaugau su šiuo albumu. Nei tęsia ankstesnių albumų skambesį, nei radikaliai jį atmeta. Tai įvairiausias jų albumas. Ir po metų, pagalvojęs, pastudijavęs tas dainas, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad šis albumas yra labai geras. Na, bet klipai dainoms man tikrai nepatiko, cha. Tačiau šis albumas jau turi vietą mano gyvenime, o dabar vėl noriu pasiklausyti tų dainų...
Foals:
http://www.foals.co.uk/
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
Albumą įsigyti galite:
https://itunes.apple.com/us/artist/foals/id192738057
