Kadangi už lango (kartais) šviečia gegužės saulė, kyla pagrįstas klausimas, kodėl ši recenzija yra apie albumą, kuris išleistas praeitą vasarą. Į pagrįstą klausimą pagrįsto atsakymo aš, regis, neturiu, bet galiu pareikšti, tiek oficialiai, kiek man leista, kaip šio blog'o vieninteliam rašytojui, kad tai tikrai paskutinė recenzija apie albumą iš 2014-ųjų. Galiausiai, taip- aš pavėlavau, bet kaip galima nepaminėti tokio gero albumo, kad ir pusmečiu per vėlai? Taigi, albumas, kuris apvainikuos metus, yra anglų grupės Adult Jazz darbas „Gist Is“ (angl. „Esmė yra“), išleistas praeitų metų Rugpjūtį jų pačių leidybos kompanijos „Spare Thought“ (angl. „Atliekama mintis“). Sunku pasakyti, ar ši grupė yra viena mažiausiai žinomų mano aprašytų grupių, bet sunku patikėti, kad tikrai ne. Iš Gilfordo kilę, Lydse studijavę draugai Harry Burgessas, Tomas Howe'as, Timas Slateris ir Stevenas Wellsas ilgai ir kruopščiai maklinėjo, niekieno nepastebėti, kol parašė šį albumą, o 2014-ųjų pradžioje numetė publikos teismui dvi dainas – „Springful“ ir „Am Gone“, kurios su laiku gavo ir klipus prie savo vardo. Filosofiški ir įdomūs klipai tikrai pridėjo dar daugiau susidomėjimo tiek man, tiek, manau, ir daugeliui: „Springful“, tarkim, vaizduoja kažką panašaus į modernią Budos istorijos interpretaciją (citata iš Hermanno Hesse'ės „Sidharthos“ čia irgi ne šiaip sau), o „Am Gone“ vaizduoja viduramžiškai surakintą žmogų, kuriam ničniekaip nesiseka išsivaduoti iš medinių varžtų. Be abejo, skaitytojas, prieš pradėdamas skaityti pačią recenziją, norėtų sužinoti, ar verta, kitaip tariant, kokio žanro šitas albumas. Šis klausimas yra labai sunkus, bet gal padarykime atmetimo būdu? Adult Jazz nėra džiazas; Adult Jazz nėra hip-hop'as; Adult Jazz nėra metal'as; Adult Jazz nėra indie rock'as, t.y. negroja The Smiths cover'ių su Sonic Youth influence'ais; Adult Jazz nėra elektroninės muzikos atstovai, bet... turi kažką elektroniško; Adult Jazz nėra rokas, bet groja su gitaromis ir būgnais; Adult Jazz nėra folk, bet kartais atrodo, kad yra. Vienu žodžiu, aiškiau nepasidarys, todėl geriau paklausykime kartu ir pagalvokime.
Albumas prasideda su daina „Hum“ (angl. „Niūniavimas“), kur Harry's Burgessas dainuoja vos ne kaip koks Jónsi iš Sigur Rós, skambant kažkokiems sample'ams/garsams, bet post rock'inę aurą išvaiko keisti elektroniniai garsai, „I couldn't spare a though/Spare a though/Spare thought/Spare a though“ – gieda Burgessas (angl. „Aš negalėčiau rast minties, rast minties, atliekamos minties, rast minties“), kol staiga pradeda veblenti trombonas, o vokalistas kankinamai nepradeda pasakoti esmės: „Was I born a roach/The belly-crawling grub?/Just as I suppose, I hear a holy hum...“ (angl. „Ar gimiau tarakonu, ropinėjančiu padaru? Kaip ir tikėjausi, girdžiu šventą murmėjimą...“). Istorija, regis, yra apie identiteto paieškas nedėkingoje situacijoje ir tai, kad „Holy hum“ susideda iš imperatyvų, skatinančių savineigą. Lyrinis subjektas jaučiasi jų gluminamas ir nežino, ką daryti. Paskui atmosferą pragiedrėja, nuotaika pasitaiso ir daina baigiasi.
„Am Gone“, viena vertus, tęsia tą pačią temą žodžių prasme, kita vertus, muzika čia jau kiek kitokia- daugiau gitarų, nuotaika kiek žaismingesnė, gražiai žaižaruoja bosinė gitara. „I was always a runner/I was always a runner, you know/I was always a runner, became a forgiver, and now I have nothing to show“ (angl. „Visada buvau bėgikas, buvau bėgikas, juk žinai, buvau bėgikas, bet tapau atlaidžiuoju ir nebeturiu kuo pasigirt“) – pavargusiu balsu aiškina dainininkas. Tema apie atsižadėjimą vėl čia, tik dar labiau išvystyta. Kai beveik visi garsais išsiskleidžia, prasideda antra dalis, kur, demonstruodamas bemaž visas savo vokalo galimybes, Burgessas pasakoja apie pietus danguje, kurių nekantraudamas laukia drebančia ranka laikydamas šakutę... Askezės ir rezignacijos tema nenoromis man primena Nietzsche'ę. Muzika baigiasi labai gražiu trombonų žaismu, primenančiu Foals dainų iš „Antidotes“ laikų outro...
„Springful“ prasideda ausį rėžiančiu vokalu, bet ir prie jo galima priprasti su laiku... Vėliau prisideda gitara, vėliau bus ir būgnų, sample'ų ir visokių kitokių garsų. Burgessas tęsia temą: „Right eye honour/Coat of armour/And I'm proud/In my left eye/Dreams are lead-like/And I'm down...“ (angl. „Dešinės akies garbė ir herbas, yra kuo didžiuotis, kairėj aky svajonės švininės ir slegia mane“). Visgi, skambant kažkodėl Rytus primenančiai (gal visgi dėl klipo...) gitarai, Burgess'as galiausiai randa laikina sprendimą, kad reikia būti pavasariškiems (labai binkiška tema) ir džiaugtis dabar tuo, ką turi. Daina baigiasi ilgu ambient'iniu outro.
Dainoje „Donne Tongue“, pritariant įvairiems instrumentams, vokalistas parodo, kad ne dainoje „Am Gone“ buvo jo vokalo stiprybė... Gražių garsų nepašykšti ne vien gitara ir perkusija, bet ir grupės prodiuseris. „Gist is exactly enough“ (angl. „Esmė yra užtektinai“) –šaukia Burgessas, pristatydamas albumo pavadinimą. Paskui, kad nepabostų tas pats per tą patį, grupė įjungia kitą režimą ir dramatiškesnį epizodą užmeta kaip maišą ant galvos neatidžiam klausytojui.
„Pigeon Skulls“ (angl. „Balandžių kaukolės“) yra bene labiausiai folk daina, kur bemaž galima patikėti, jog tai visai neprastas žanras apibūdinti visam tam, kas vyksta „Gist Is“ albume. Visgi, ir čia pilna duobių – keisčiausi sample'ai ir netikėti posūkiai priverčia atsisakyti minėto sumanymo ir pagalvoti, kad čia labiau Four Tet stiliaus elektronika negu folk.
Galiausiai, „Spook“ yra ta daina, kuri neabejotinai yra aukščiausias taškas šiame albume. Tylaus gausmo fone, vokalistas seka mums pasaką prieš miegą, prie židinio, už lango žiema, visa kita, na, čia jau kiek per toli nuvažiavau... Vėliau įsijungia gitara ir trombonas, apskritai, susidaro įspūdis, kad bus dar vienas „Hum“ tipo numeris, bet vėliau viskas pamažu keičiasi, galiausiai, po liūdnos akimirkos ir turbūt pasiekus dainos vidurį, šios dainos laivas ima tvirtą kursą kažkur, demonstruodamas visą įmanomą šioje situacijoje veržlumą. „A while back/We bonded...“ (angl. „Prieš kurį laiką mes susidraugavom“) – sako Burgessas ir pasakoja toliau... Dvi gitaros varžosi tarpusavyje, būgnai pritariamai linksi, o galiausiai atmosfera tampa vis labiau ekstaziška, kažkur skubama, ruošiamasi, tuoj kažkas atsitiks. „But did you ask for thi-i-i-is?“ (angl. „Bet ar prašei šito?“) – gieda dainininkas, ištęsdamas ir modifikuodamas šią kuklią frazę tūkstančiais būdų. Tada gitaros pasitraukia ir viską užvaldo būgnai, būgnų sample'ui pravažiuojant pro mus, visa kas atrodo kaip haliucinacija.
„Idiot Mantra“ tęsia būgnų ir bet ko, kas duoda beat'ą, temą. Įvairūs sample'ai ir garsai visur aplinkui niekais paverčia bet kokį norą kategorizuoti šią grupę kaip roko ar folk stiliaus kolektyvą, o grįžęs į rikiuotę Burgessas sako „Been mumbling that idiot mantra so long“ (angl. „Kartojau šią idiotišką mantrą taip ilgai“), o toliau vyksta sunkiai aprašomi dalykai, galiausiai, dar keistesnė pabaiga. Lyg vokalistas ir taip dainuotų nepakankamai išradingai, šitoje dainoje jo balsas tampa bene pagrindiniu instrumentu be jo paties pastangų.
„Be a Girl“, atrodo, pasuka albumą atgal prie pradų, toliau nuo elektronikos kraterių. Kiek tiek džiazo, šiek tiek folk'o, šiek tiek gitarų ir trombonų, žaismingi būgnai ir dar viena Burgesso istorija. Ši daina yra nei daug nei mažai daugiau nei 4 kartus trumpesnė už „Spook“! Ir ji netikėtai baigiasi, kai buvo galima tikėtis kažko panašaus į „Donne Tongue“ tipo estetiką.
Galiausiai, paskutinė daina „Bonedigger“ sujungia tiek folk pradą, tiek tą eksperimentinį „Spook“ ir „Am Gone“ būdingą pradą į vienį. Daina apie šunį, kažkodėl man labai graudi ir graži. Priedainis kažkur kitame kambaryje. Daugiau akustinių gitarų pabaigoje. Sunku apsispręsti, kokie Adult Jazz man labiau patinka – eksperimentinės elektronikos ir sample'ų meistrai ar tokių dainų kaip ši atlikėjai... Štai ir viskas.
Ką gi galima pasakyti apie šį albumą? Na, manau, kad reikėtų pasakyti, jog „Gist Is“ yra labai geras albumas akivaizdžiai, nedviprasmiškai geras. Be abejo, sunkiai suvokiamas, bet juk tokie albumai/grupės ir yra įdomiausi, ypač, kai pagaliau supranti, suvoki, pajunti. Tada atsiveria prasmės ir nuotaiką, kurie čia paslėpti. Kurti kažką ne kaip visi nėra taip paprasta, bet šiai grupei tai kuo puikiausiai gaunasi. Žodžių prasme, tai labai įdomus, kompleksinis, sudėtingas poezijos šedevras apie žmogaus kovą su institucijomis, su jį ribojančią visuomenę ir su pačiu savimi. Nyčiška kova su stabais ir askeze („Be ascetic/Be a bean/Thick gloves for everything/Is the way“ (angl. „Būk asketas, būk žirnis, storos pirštinės viskam – štai kelias.“), bet, kaip filosofas ir sako, toliau – „.„Is the way to sugar a life“ (angl. „.„Štai kelias pasaldinti gyvenimą“)). Adult Jazz, kaip tikri suaugėliai, davė mums muzikos pamoką, kurios neišeina pamiršti, jei supratai, apie ką čia kalba. Puiki patirtis.
Adult Jazz:
https://www.facebook.com/adultjazz
https://soundcloud.com/adultjazz
http://adultjazz.tumblr.com/
http://adultjazz.bandcamp.com/
Albumą „Gist Is“ galite, turėjote ir nusipirksite čia:
http://adultjazz.bandcamp.com/
Pabaigai, vaizdo klipai dainoms „Springful“ ir „Am Gone“:
