Nuolat tenka girdėti šnekų apie toleranciją, kaip
labai gerą ar labai blogą dalyką. Ką galima toleruoti, o ko – jau per daug –
tai daugelį kovingai nuteikiantis klausimas, kuriam aktualumo nestinga. Minint
Tarptautinę kovos prieš homofobiją dieną, Seime svarstant partnerystės įstatymo
projektą, noriu dar kartą iškelti šį klausimą aikštėn, ne vien tolerancijos,
bet ir netolerancijos, ypač seksualinių mažumų atstovams. Kodėl tolerancijos
sąvoka vietoje susitaikymo visuomenei atneša susipriešinimą? Kodėl Lietuva
nuolat minima kaip itin netolerantiška šalis? Galiausiai, kodėl Lietuvoje
tolerancijos (ar netolerancijos) homoseksualams tema sulaukia tokio dėmesio ir
kartu tokio pasipriešinimo? Žinau, kad ši tema daugeliui sukelia arba pykčio
priepuolį, arba atmetimo reakciją, tačiau siūlau pabandyti kartu nuosekliai
panagrinėti aptariamą klausimą, o ne vien apsikeisti „komplimentais“.
Homoseksualumo tema Lietuvoje yra viena aštriausių
ir sukeliančių daugiausia ir pikčiausių diskusijų. Kyla natūralus klausimas –
kodėl? Neapykanta homoseksualiems žmonėms Lietuvoje yra labai plačiai
paplitusi, ką rodo begalė viešosios nuomonės tyrimų. Panagrinėjus interneto
komentarus, kurių autoriai keikia seksualinių mažumų atstovus, susidaro
įspūdis, kad pagrindinės neapykantos skleidėjų kultivuojamos temos yra šios: 1.
Anksčiau gėjų nebuvo – juos užveisė
Europos Sąjunga (arba jie pradėjo kelti galvas būtent įstojus į ES); 2.
Homoseksualūs santykiai yra nenormalūs, nenatūralūs, tai – lytinis iškrypimas, nes (pagrindinis argumentas) iš tokių santykių
negimsta vaikai; 3. Homoseksualių žmonių daugėja dėl „homoseksualizmo
propagandos“ ir Europos Sąjungos pastangų; 4. Jei gėjų ir lesbiečių daugės –
tauta išnyks, būtent to siekiama; 5. Gėjų santuokos sunaikins šeimą – to siekia
Lietuvos priešai; 6. Visi žmonės yra
heteroseksualūs, tik kai kurie, pamiršę gamtą
ir tradicijas, tampa gėjais; 7. Gėjų
lobistai siekia užgniaužti sveiko
proto žmonių pasipriešinimą jų
kėslams. Be abejo, galima rasti ir daugiau versijų, bet šios yra
pagrindinės. Dabar galima panagrinėti kiekvieną idėją smulkiau.
Teko skaityti įdomų Richardo Mole‘o tyrimą apie
homofobiją Latvijoje (Mole, 2011), kurioje prieita tokių išvadų, kad neapykantą
stipriai skatina nuostata, kad homoseksualumas yra latviškumo priešų ginklas.
Labai panašių „teorijų“ pasitaiko ir Lietuvos homofobų tarpe. Dominuoja niekuo
neparemtas teiginys, esą visi lietuviai visais laikais buvo „normalūs“.
Homoseksualumas vertinamas kaip absoliučiai primestas, svetimas ir priešiškas
dalykas, kaip invazija iš išorės, kuriai „reikia priešintis“. Mintis, kad
žmonių, mylėjusių tos pačios lyties asmenis, būta visais laikais, ką rodo
istorija, begalė tyrimų ir t.t., daugeliui aršių homofobų yra nesuvokiama. Jie
priešpastato lytiškumą tautiškumui, lyg tai būtų tos pačios kategorijos
dalykai. Įdomu, kad daugelis tokias idėjas skleidžiančiųjų dėsto neįtikėtinai
kolektyvistinę, nužmoginančią teoriją, pagal kurią „visi“ Lietuvoje visada buvo
tik tokie ir tokie. Kiltų nuoširdus palinkėjimas pažvelgti pro langą ir
pasitikrinti, ar taip būna. Bet tokių idėjų propaguotojai dažniausiai apeliuoja
į praeitį, taigi apsisaugo nuo tokių palinkėjimų... Panašios kilmės yra ir 3,
4, 5 bei 7 teorijos. Verta pastebėti, kad „tradicijų sergėtojai“ ne tik žmogų
suvokia kaip sraigtelį „tautos“ mechanizme, bet ir kaip biologinį vienetą,
todėl dauginimąsi iškelia į pirmą planą – individo norai, svajonės, mintys,
išgyvenimai ir visa kita yra nesvarbu, palyginti su tautos gausėjimu. Tokiame
diskurse vieno žmogaus gyvenimas yra menkavertis ir vertas tik tiek, kiek jis
prisideda prie „bendro reikalo“. Kadangi tai – ne šio straipsnio tema, plačiau nekalbėsiu,
tepasakysiu tiek, kad tautos ar žmonijos didėjimas, kaip ir begalinė gamyba,
yra filosofiškai gana niūrios temos, dvelkiančios mesianizmu ir totalitarizmu.
Tas pats pasakytina ir apie šeimos, kaip universalios sąvokos, iškėlimą. Šeima,
šiaip ar taip, nėra ore kabanti idėja, tai yra X ir Y šeima, kuri yra tokia ir
tokia. Abstrakcijų garbinimas, atsisakant žiūrėti į realybę veda prie
beprasmiškų diskusijų. Taip pat juoką kelia kalbos apie mistinę gėjų
propagandą, kuri kaimyninėje Rusijoje yra netgi uždrausta. Kas ta propaganda?
Pasakymas, kad „pasaulyje egzistuoja vyrų, kuriuos traukia vyrai ir moterų,
kurias traukia moterys“ vadintinas propaganda ar ne? Kažkodėl didžiųjų „vaikų
teisių gynėjų“ ir moralistų neerzina nei plačiai prieinamas heteroseksualių seksualinių
santykių nagrinėjimas, nei neva „normalus“ dalykas – moterų naudojimas beveik
visose reklamose, aiškiai sugestinuojantis seksualinius santykius. Ne – visa tai
yra, pasak daugumos, normalu, todėl,
kad ir iki kokių smulkių detalių būtų nagrinėjama, visuomenei stebint, tai
nepažeidžia nei kažkieno teisių, nei gero skonio reikalavimų. Tačiau kam nors
prabilus vien apie tai, kad jo ar jos antroji pusė yra tos pačios lyties, tokie
moralistai kaipmat užuodžia Briuselio kopūstų kvapą ir puola rėkti apie
homoseksualumo propagandą. Nejaugi nepakanka to, kad dauguma visada buvo ir yra
heteroseksuali, – ne, kažkodėl vien mintis apie kitokio lytiškumo egzistavimą
kelia pasipiktinimą daugumai. Lyg tai būtų svarbiausias žmogaus vertės matas.
Na, be abejo, didžiausias argumentas, kurį prieš
pastarąjį mano teiginį mestų dauguma žmonių- girdi, homoseksualumas yra nenormalu
ir nenatūralu. Todėl, pasak šios versijos, tai reikia drausti. Ši idėja nors ir
turėjo ankstyvų versijų, galutinai susiformavo, pasak prancūzų filosofo ir
sociologo Michelio Foucault, XIX a. viduryje, kai psichiatrija, apsiskelbusi
mokslu, ėmė kategorizuoti žmones ir išradinėti naujas patologijas. Būtent tada
atsirado terminas homoseksualumas,
būtent tada atsirado daugelis iki dabar kartojamų argumentų, neigiančių šio
reiškinio teisėtumą. „Natūralumo“ ir „nenatūralumo“ distinkcija atsirado iš
esmės būtent tada. Kodėl šiuolaikinis žmogus mano, kad išmano gamtą taip gerai,
kad geriau už ją pačią žino, kas yra normalu, o kas ne, man pačiam yra neaišku.
Šios sąvokos yra virtusios metafizinėmis ir iš esmės pakeitė „dorybės“ ir
„nuodėmės“ kategorijas. Bet ar nėra klaidinga jas vartoti? Ar kairiarankiškumas
yra natūralus? Ar jis yra normalus? Be abejo, daugelis atsakys, kad taip –
natūralus, nes žmonės gimsta kairiarankiai. Bet juk jų – absoliuti mažuma. Ar
homoseksualumas gali būti nenatūralus, jei žmonės gimsta homoseksualūs? Tie,
kas argumentuoja savo homofobišką nuostatą mokslu, čia bando vėl griebtis „gėjų
lobistų“ kortos – esą išbraukimas iš ligų sąrašas buvo sąlygotas lobistų.
Tačiau jie pamiršta, kad pats „ligų sąrašas“ ir homoseksualumo kaip ligos idėja
atsirado palyginti vėlai, XIX a. Ar įtraukimas į tą „sąrašą“ nebuvo sąlygotas
būtent plačiai paplitusios homofobijos? Bet, grįžtant prie temos, galima mąstyti
arba esencialistiškai – seksualinė orientacija
yra įgimta (todėl homoseksualumas nėra apsisprendimas), arba konstruktyvistiškai – seksualinė orientacija
yra socialinis konstruktas (todėl homoseksualumas, tiksliau, potraukis tos
pačios lyties asmenims, yra tiek pat tikra/netikra, kaip ir heteroseksualumas).
Jei lytiškumas yra socialinės patirties produktas, tai homoseksualumas nėra
didesnis pasirinkimas, negu heteroseksualumas. Jei laikytume, kad mes gimstame
su tam tikra lytine orientacija, tai kaltinti žmogų, kad jį traukia tos pačios
lyties žmonės, yra tiek pat protinga, kaip ir kaltinti ką nors dėl
kairiarankiškumo. Apskritai, ideologizuota natūralumo idėja yra nesąmoninga ir
nepagrįsta. Ja buvo grindžiama nacių propaganda – žydai buvo laikomi
„nenatūraliais“, o arijai – „natūraliais“. Tiems, kas homoseksualumą laiko
apsisprendimo dalyku, vertėtų savęs paklausti, ar jie ryžtųsi tokiam
„apsisprendimui“, kai jam nepritaria dauguma aplinkinių, kai pilna
heteroseksualių priešingos lyties žmonių, o homoseksualių tos pačios lyties
žmonių labai mažai, kai jų gyvenimas kartu valstybės akyse nėra šeima,
galiausiai, kai buvo numatytos sankcijos už tos pačios lyties santykius,
kankinimai ir mirties bausmė. Ar kas nors norėtų viso to? Visus diskursus apie
tai, kad, taip, tolerancija gerai, bet negalima leisti gėjams ir lesbietėms
žygiuoti Gedimino prospektu, negalima leisti jiems partnerystės ir apskritai
negalima apie tai garsiai kalbėti, kad ir kokie nuoširdūs jie būtų, apnuodija
potekstėje styrantis teiginys – „tai nenormalu“. Todėl bet koks atlaidumas
homoseksualiam žmogui tokiu atveju yra tik nuvertinimas. Taigi, 7 teorija, apie
tai, kad „gėjų lobistai“ nori užgniaužti pasipriešinimą savo stumiamoms
idėjoms, kyla iš to, kad viskas, kas prieštarauja idėjai apie „iškrypėlius“,
bandoma parodyti, kaip puolimą prieš „žodžio laisvę“. Apskritai, manau, kad
lytiškumo pavertimas politiniu klausimu yra klaidingas pats savaime, jis nėra
ir negali būti „mes“ ir „jie“ tipo kovos fronto linija. Asmeniškai aš
nepritariu tam, kad už komentarus (kad ir po šiuo straipsniu) būtų skiriama
baudžiamoji atsakomybė, bet vaizduoti aklą neapykantą kaip neva konstruktyvų „pasipriešinimą“
yra apgailėtina. Tai, kad absoliuti dauguma yra homofobiška, nereiškia, kad
taip ir turi būti, o leisti tai daugumai sutraiškyti mažumą būtų neatleistina
jokiai valstybei. Be to, jei jūsų kaimynas aikštėje visiems praneš, kad jus
reikėtų nužudyti, ar nesigriebtumėte teisinių priemonių, kad to neįvyktų, o gal
paplotumėte, kad išreiškė žodžio laisvę ir nuomonių įvairovę?
Kodėl Lietuvai būdinga homofobija, yra sudėtingas
klausimas, bet iš to, kas čia aptarta, galima daryti išvadą, kad nacionalizmas
(ir kitoniškumo vaizdavimas kaip išorės puolimo), natūralumo tema ir pavojaus
tautai ar šeimai tema yra svarbiausi aspektai. Kitas dalykas- vyriškumo diskursas.
Idėja, kad gėjus yra „ne vyras“ – moteriškas, silpnas ir apgailėtinas, žiūrint
vyro akimis, yra plačiai paplitusi. Šis stereotipas verčia nejuokais sunerimti
daugelį vyrų, kurie patys nėra užtikrinti dėl savęs. Aš visiškai neteigiu, kad
homofobai yra slapti homoseksualai, tačiau daugelis homofobų to bijo ir, kad
įtvirtinti savo kaip „ne-gėjaus“ įvaizdį, garsiai deklaruoja panieką gėjams.
Nuo pat mokyklos tai yra savotiškas būdas parodyti, kad esi vyras: arba
tyčiokis iš homoseksualių žmonių, arba... Gal tu pats toks? Asmeninės baimės ir
nenoras smukti kitų akyse verčia žmones kartoti įprastą mantrą, kad „gėjai yra
iškrypėliai“, „šaudyti tokius“, „tai liga“ ir pan. Tokia, iš dalies kalėjimo
kultūros sąlygota, „tradicija“ dabar daugeliui yra savaime suprantamas
„tautinio“ identiteto dalykas. Nepakantumas bet kokiam išskirtinumui ir šiaip
jau plačiai paplitęs mūsų šalyje, tačiau seksualinės mažumos yra vienas
didžiausių jo taikinių. Kaltinimas, kad oponentas esąs gėjus daugelyje diskusijų
yra vos ne lemiamas – išraudęs asmuo turi iš peties pasistengti, kad įtikintų,
kad kaltinimas nepagrįstas. Homofobija plačiai skleidžiama sporte: „Ką,
neįmetei? P*deras“; „Ką, įmetė (varžovas)? P*deras“; „Mes jus (jūsų komandą) padarysime pro šikną“ ir pan. Tai
laikoma savaime suprantamu dalyku ir kova su šiuo reiškiniu, kaip ir su
patyčiomis apskritai, daugeliui atrodo kaip priešų
puolimas („Tai ką, nebegalima jau laisvai kalbėti?“).
Galiausiai, liko aptarti pačią toleranciją ir jos
ribas. Sunku rasti kokią kitą koncepciją, kuri padėtų palaikyti tam tikrą
santarvę skirtingų žmonių visuomenėje. Ar tolerancija turi ribas? Atsakymas
peršasi lyg ir savaime – taip, turi. Mums tenka toleruoti žmones, su kuriais
susiduriame kasdieniame gyvenime. Visgi, dažnas sutiks, kad toleruoti
skirtingus žmones – ne tas pats, kas toleruoti, pvz., nusikaltimą. Kita vertus,
pakantumas korupcijai Lietuvoje išties stulbinamai didelis ir sunkiai
išraunamas, tačiau ir čia dažnas daro išlygą „rimtiems“ nusikaltimams, kaip kad
nužudymui. Ir iš tiesų, nusikaltimo toleruoti neįmanoma, nes tokia tolerancija
veda į valstybės susinaikinimą, į visų karą prieš visus. Galima sakyti, kad
žmogui natūralu priešintis prievartai ir smurtui, agresyviam ir akivaizdžiai
neteisingam kitų elgesiui, o tai toleruoti reikalauja pastangų. Grįžtant prie
mažiau aptakių dalykų, kyla klausimas, ar galima toleruoti kitoniškumą, kuris
atrodo nepriimtinas? Be abejo, tai asmeniškas klausimas. Priversti žmogų
atsisakyti savo nuomonės (viešai neskleidžiamos) yra sunku, kartais net
neįmanoma ir beveik niekada nėra verta aktyvių pastangų. Tačiau visuomenės
bendrabūvis reikalauja, kad laikytumeisi įstatymų, kurie yra tam tikras
konsensusas. Jei valstybėje įteisinta lygybė, nepaisant lytinės orientacijos,
tai visi bent dėl akių, nepaisant norų, turi to laikytis. Šiuos teiginius
girdėti aršiam homofobui gali būti nemalonu, toks žmogus sakytų: kodėl turiu
laikytis jų man primestų įstatymų,
jeigu aš manau, kad jie yra
iškrypėliai? Atsakymas būtų toks – o kodėl manai, kad kas nors nori toleruoti
tave? Esmė tame, kad jeigu kažko nemėgsti ir nepritari tam, niekada negali
žinoti, kad pats nesi kito neapykantos objektas. Įgyvendinus piktų interneto
komentatorių svajonę ir išnaikinus visus gėjus, jų budri akis kaipmat nukryptų,
pavyzdžiui, į kairiarankius ar rusvaplaukius, o vėliau gal ir į dar subtilesnes
kategorijas. Ribos čia nėra. Jeigu vienam žmogui nepatinka kitas ir jis
nesijaučia turįs jį toleruoti, kodėl jis toks tikras, kad kas nors pasaulyje
norės toleruoti jį patį? Gal kovos draugai galiausiai atsuks durklus į jo pusę.
Todėl, tolerancija, kaip ji skleidžiasi visuomenėje, neturi nieko bendro su
asmeniniu požiūriu, nes viduje žmogus gali ir toliau nekęsti visų ir tai jo
reikalas; problema, jei ta neapykanta yra reiškiama iš galios pozicijos, tai
yra, panaudojant smurtą ar poveikį prieš nepatinkančius žmones. Ar ta
neapykanta yra racionali ar iracionali, ar nulemta asmeniškų motyvų ar tiesiog
nesukalbamo būdo, priklauso nuo kiekvieno atvejo atskirai. Galima būtų
pasiūlyti Nietzsche‘s patarimą, kuris, nors vargu ar pritartų šiame straipsnyje
vystomam diskursui, sakė, kad stiprios valios žmogus nusisuka nuo to, kas jam
nepatinka, o tik silpnavalis puola moralizuoti ir gėdinti kitus. Juokinga, kai
žmonės renkasi turinį, kuris jiems akivaizdžiai nepatinka. Išskyrus aktyvistus,
kurie kovoja prieš „gėjų sąmokslą“, kuriuos dar galima pateisinti šiuo atveju
(nes jie bent deklaruoja, kad tam skiria laiką), sunku suprasti, kuriems galams
tūkstančiai žmonių, nekenčiantys homoseksualų, ar bent tai deklaruojantys,
praleidžia brangų savo gyvenimo laiką skaitydami straipsnius šia tema (nors
jiems tai neva šlykštu) ir stengdamiesi pačius save ir kitus į save panašius
įtikinti savo tariamu teisumu. Minties, kad viską, kas nekenkia kitam, galima
toleruoti, plačiau neaptarinėsiu; taip, tai galimas būdas nubrėžti liniją tarp
galimo ir neteisėto, tačiau ir dėl to nėra sutarimo. Ir čia galima ginčytis,
kas kenkia, nors šitas skirtumas ir yra gana akivaizdus. Apskritai, manau, kol
žmogus reiškia savo pažiūras ir įsitikinimus kaip individas, nekalbantis iš
galios pozicijų, nesiimantis smurto ir jo imtis neketinantis, tol jį reikia
toleruoti.
Tolerancijos Lietuvoje trūksta, tačiau tai
nereiškia, kad taip ir turi būti. Žmonės turėtų suvokti, kad Kitas visada yra
Kitas, todėl, jei mes manome vienaip ar kitaip, visada atsiras žmonių, kurie
taip nemano. Visada atsiras žmonių, kuriems nepriimtina tai, kas mums – šventa.
Ir atvirkščiai. Skirtumai tarp žmonių dažnai yra įgimti (rasė, tautybė, akių
spalva) ir todėl dėl jų kelti triukšmo, gėdinti kitą žmogų yra absoliučiai
beprasmiška, be to, kvaila. Homoseksualumas taip pat yra toks dalykas, kurio
žmogus nepasirenka. Nekęsti žmonių už tai, kad jie jaučia kažką, ko mes
nejaučiame yra taip pat beprasmiška, kaip nekęsti žmogaus, jei jam neskanu tai,
kas mums skanu. Bandymas lytiškumo temą paversti politiniu diskursu, kur viena
lytinė orientacija apskelbiama „būdinga visiems lietuviams“, o kita – ES puolimu
prieš mūsų tautą yra absoliučiai absurdiškas ir ribotas. Neleisti (arba bandyti
neleisti) žmonėms būti savimi dėl to, kad jums tai nepatinka, yra labiau to
žmogaus, kuris nekenčia, problema. Abejoju, kad taip bus, bet tikiuosi, kad
ateityje lytinė orientacija bus tiek pat svarbi, kiek kairiarankiškumas ar
dešiniarankiškumas: „O, tu – kairiarankis? Kas geresnio?“ Deja, dabar dauguma
įsivaizduoja homoseksualumą, kaip kažką „visiškai priešingo“ heteroseksualumui.
Tai, kad lytiškumas apskritai naudojamas rūšiuoti žmones, yra apgailėtina.
Deja, bet daugeliui tai savaime suprantama. Bet ar homofobija turi būti savaime
suprantama? Tikiuosi, kad ne.
