Auka

Ar lengva rašyti? Taip, be abejo – daugelis atsakys. Per daug nesusimąstydami, lengvai ir paprastai. Kas čia sunkaus? Be abejo, giliai viduje visiems gal ir aišku, kad čia- nieko lengva. Iš vienos pusės, reikia turėti talentą, reikia turėti žinių, pvz., literatūros teorijos, kalbos ir panašiai, iš kitos pusės – ir tai sunkiausia – reikia turėti vaizduotę ir žinojimą, ką papasakoti. Būtent su tuo asmeniškai man kyla daugybė keblumų...

Pirmiausia, ilgai negalėjau pralaužti vaizduotės apsauginio pylimo. Tiesiog, iš pradžių, pirmus kelerius rašymo metus, kūriau kažką panašaus į politikos apžvalgas, komentarus ir esė. Tam turėjau, manau, šiokių tokių sugebėjimų, kad ir kaip skeptiškai dabar vertinu tuos straipsnius (tiek skeptiškai, kad padariau juos nebeprieinamus plačiajai publikai...). Bet distancija tarp manęs, kaip jaučiančio žmogaus, ir to, ką aš ten keverzojau, žiojėjo išties didelė. Rašyti lyg pagal užsakymą (O, rinkimai: rašau; o, Grybauskaitė kažką pasakė: rašau, o, kažkur kažką perskaičiau: rašau ir t.t.) nėra itin sunku, nors vargina, bet dažnai pajausdavau, kad visa tai yra žaidimas kaladėlėmis – paimi prielaidas, faktus, pasisakymus, nuomones (anticedentas, logikos terminais tariant) ir perstumi įprastus žodžius taip, kad gautųsi tave tenkinanti išvada (konsekventas, tos pačios logikos terminais tariant). Tai labiau techninis, negu kūrybinis darbas. Tačiau ir jame aš rasdavau, už ko užsikabinti, kaip įberti žiupsnelį savo jausmų, nes turbūt nei vieno straipsnio gyvenime nesu baigęs be kažkokio kad ir menkiausio įkvėpimo, net mokykloje...  Bet tik sunkūs išgyvenimai ir įvairios ribinės situacijos padėjo man pralaužti tą pylimą, kai patenki į tokį keistą daržą, kur viskas lyg ir svetima, lyg ir sava, bet tiek netikėta, kad atrodo nerealu.

Tačiau ne tai sunkiausia. Ėmus kurti ne vien ribotas istorijas, kurios buvo sumanytos kaip tam tikra satyra, bet ir tikrai nuoširdžias, man pačiam šį tą reiškiančius dalykus, to neužteko. Kilo lemtingas klausimas – kas yra vieša, o kas privatu? Kai parašiau pirmus kelis tekstus, kuriuose buvo ne vien mano pamąstymai, toli toli atitraukti nuo politikos aktualijų ir netekę įprastos struktūros, kuriuos išleidau savo tinklaraštyje, kilo noras parašyti ir šį bei tą, kas man rūpėjo. Bet keliems žmonėms priminus, o ir man pačiam pasukus galvą, man ėmė rodytis, kad tai – nepriimtina ir nepublikuotina. Nieko smerktino tose istorijose nebuvo, anaiptol, tačiau pats faktas, kad aprašau kasdienybę ir gyvenimo nutikimus, kurie, hmm, iš tikrųjų vyko mano gyvenime, glumino. Distancija, kurios, kaip politikos apžvalgininkas privalėjau laikytis nuo savojo teksto, dabar išnyko visai ir aš pats atsidūriau tekste, kurį galėjo paskaityti bet kas. Tai buvo smagu, įdomu ir tikra. Bet ir baugu. Kiek galima atsiverti? Kiek galima leisti sau papasakoti? Ir iki minėtų tekstų, porą kartų esu parašęs atvirai ir tiek atvirai, kiek kiti rašo tik dienoraščiuose turbūt. Tačiau – esminis skirtumas – pastarųjų tekstų nė neketinau viešinti. Nė už ką!

Mintis, kad slapčiausius išgyvenimus kažkas perskaitys ilgam virto viena didžiausių mano baimių apskritai. Klausiate, kuriems galams aš rašiau tokius dalykus apskritai, jei bijojau, kad kažkas slapta ar man leidus tai perskaitys? Sunkus klausimas. Tačiau, manau, kad rašymas nutolus nuo politikos ir lenktynių su laiku, kurios visada yra neatsiejama politologo, kad ir pikto paauglio interneto komentatoriaus, kasdienybė, tapo man visų pirma psichoterapijos priemone. Todėl savo išgyvenimus aš privalau kažkur aprašyti. Tačiau, kad ir kaip gražiai gaunasi kartais aprašyti sapną ar kokį mokyklos laikų nutikimą, bijau net prileisti mintį apie tai, kad tai išspausdinti. Be abejo, įmanomas ėjimas – pateikti tai, kaip išgalvotą istoriją, sapną pasakoti kaip tikrą istoriją (taip esu daręs). Tačiau vis tiek baimė, kad kas nors ką nors suuos, yra didelė. Be to, tokiu atveju, kyla keblumų dėl konteksto ir panašiai, nes istorija gali atrodyti neaiški. Taigi, patys atviriausi tekstai man yra savotiškai virtę dienoraščiu, nes jie metų metus guli kažkur giliai ir viešai nėra prieinami. Tačiau žymūs žmonės juk net ir savo dienoraščius publikuoja...

Ar galima viešinti tokius dalykus? Šitas klausimas man visada kilo, na, nuo tada kai pradėjau rašyti tai, ką jaučiu. Šis dalykas labai stabdo mano kūrybą ir apskritai lemia mano gana kritišką požiūrį į savo rašytojo karjerą. Vien mintis, kad svetimas žmogus paskaitys ir gal ką nors ne taip supras (dviprasmybės galimybė), gal pagalvos, kad tai apie mane, gal dar ką nors pagalvos, mane verčia gūžtis. Nenoriu, geriau rašysiu apie ką nors kitą... Bet apie ką? Rašyti tuščius tekstus, kurie neturi nieko bendro su manimi, yra varginantis amatas. Jei ir sugebu parašyti ką nors ne apie save, veikėjų prototipai, vardai, kiti dalykai, temos, frazės yra iš tikrų išgyvenimų. Po galais, slapstytis ir vengti kalbėti apie save, apie savo jausmus, savo prisiminimus, kurie man labai rūpi ir pan. yra grynas kankinimas. Tačiau vien mintis, kad tai atsidurs interneto portale, tinklaraštyje, laikraštyje ar knygyne verčia galvoti apie savižudybę. Kaip gyventi, kaip apie tavo meilę, jausmus, patirtas patyčias ar sveikatos problemas skaito visa Lietuva? Na, gerai, ne visa, pora žmonių. Bet vis tiek... Ar galima tai pasakoti? Kur riba? Mažiausiai man norisi tapti gyvenimo būdo laidos dalyvių tipo personažu, kuris „išlieja nuoskaudas“, „atvirai papasakoja apie savo išgyvenimus“, „neslepia ašarų“, „netvardo emocijų“, „pasidalina atostogų įspūdžiais“, „atveria miegamojo duris“, kalba apie „pirmąją meilę“, kalba apie „pirmąjį kartą“, apie patyčias mokykloje, pirmąjį alaus butelį, pirmąją cigaretę ir santykius su artimaisiais. Tai absoliučiai pasigailėtinas dalykas, absoliutus atsidavimas, pasiaukojimas ant medijos ir sensacijų ištroškusios visuomenės suręsto aukuro. Tai aiškių aiškiausias Michelio Foucault „Gaze“. Mes esame verčiami išsirengti prie kameras, atverti burnas, apsiašaroti, apsivemti, raudoti, juoktis, raudonuoti iš gėdos ir panašiai. Tik tada mes esame vertinami, nes atidavėme savo savigarbą, identitetą ir individualumą visuomenei, atsidavėme jos teismui, pavyzdžiui, SMS balsavimui, „Už“ ir „Prieš“, kas kaltas, ką nuteisti; guosdami mus, tų laidų vedėjai ir silpnesnių nervų TV laidų žiūrovai ar gyvenimo būdo rubrikų skaitytojai pralies vieną kitą ašarą, taip neva parodydami, kad, taip, jie supranta, jie užjaučia. Bet, taip, dabar mes jau apdoroti, todėl galima padėkoti už dėmesį ir pakviesti kitą auką. Jeanas Baudrillard'as labai taikliai tai aprašė, kaip tam tikrą atvirkštinį galios santykį, kuris pasireiškia medijoje: mums sako, kad tai MES (žiūrovai) norime šito, todėl JIE (laidų vedėjai, žinių pranešėjai) čia niekuo dėti. Jie, girdi, tik vykdo mūsų paliepimą. Juk tai mes nusprendžiame SMS balsavimo metu, kas teisus, kas geras, kas doras, o kas nusidėjėlis, kas blogas, kas kaltas. Taigi, mes verčiami štai tokius dienoraščius, kuriuose kruopščiai, su mokslininko uolumu, aprašome savo seksualines fantazijas, pokalbius su artimaisiais, pirmąją meilę, nutikimus autobuse ar troleibuse, darbe ar mokykloje, viešinti, skelbti, skleisti visuomenei (blog'ai, vlog'ai). Žmogus verčiamas pasiaukoti dėl progreso, dėl tradicijų, dėl visuomenės gerovės. Visuomenė, be abejo, labai trokšta šito, tačiau, kaip minia, pavargusi nuo gladiatorių kautynių ir viešų kankinimų, kartais ima nuobodžiauti. Žmonės sako, kad jiems neįdomu, kad taip nedera. Jie piktinasi, kad vadinamosios žvaigždės viešina savo seksualinio gyvenimo smulkmenas, kad pop dainininkės pasakoja apie krūtų didinimo operacijas, kad politikai atskleidžia savo šeimyninio gyvenimo užkulisius, kad neva paprasti žmonės  pasakoja apie savo vaikystę ar apie savo lytinę orientaciją. Visgi, jie meluoja, nes jie iš tiesų to nori. Jei kada ir nenori, vis tiek nenusisuka, kai jiems rodoma gyvenimo būdo laida ar kai neva netyčia atveria interneto portalą savo PC. Gal Baudrillard'as ir teisus – jie to nenori, jie verčiami galvoti, kad nori, bet niekas nededa beveik jokių pastangų, kad išsisukti nuo medijos diktato, nuo „Gaze“, pabėgti iš Panoptikono, todėl neverta vaizduoti niekuo dėtų žmonių. Taigi – aš nenoriu šitame dalyvauti, nes man tai nesmagu, nemalonu, neautentiška, netikra, nesveika... Bet kaip išsisukti nuo šito atvirumo visuomenės totalitarizmo, nuo Foucault žodžiais tariant, „plepaus seksualumo“, kurio pilna mūsų žiniasklaidoje? Tai, ką, grįžtant prie temos, man nerašyti slapčiausių išgyvenimų? Gerai, bet kur riba? Ar tas kartas mokykloje, kai man buvo trylika, jau laikomas atvirumu, ar dar ne? Kur riba? Jei papasakosiu, kad gyvenau tame mieste, paskui tame, tada vėl tame, o paskui dar tame, ar tai jau kvailas atviravimas? Jei papasakosiu, kaip jaučiausi, kai žiūrėjau tokias ir tokias krepšinio rungtynes prieš šešerius metus, ar tai jau plepumas? Apskritai, man visada buvo ir bus priimtinas anonimo vaidmuo. Kaip matote, mano tinklaraštis anonimiškas, nei vardo, nei pavardės, nei adreso jūs čia nematote, nežinote, nei kiek šių eilučių autoriui tiksliai metų, nei kaip jis rengiasi. Tačiau kūryba, kuri man, kaip jau minėjau, yra terapeutinė priemonė, negali būti anonimiška. Ji turi būti atvira. Bet, ar vis dėlto galima viešinti savo psichoterapijos rezultatus?

Ir aš nežinau... Kelintą kartą ėmiausi rašyti kažką ir nebežinau, ar verta, nes tai per daug asmeniška... Po galais, mano gyvenimas yra privatus, jis neturėtų būti viešas, aš nenoriu matyti savo nuotraukos internete, nenoriu skaityti interneto komentarus apie mano asmenį, nenoriu tapti bulvarinio skaitalo personažu. Tai būtų didžiulis įžeidimas mano jausmams, mano kūrybos pamatui. Juk aš rašau tai terapeutiniais sumetimais, todėl toks viso to nuvalkiojimas padarytų didžiulę žalą... Tačiau kartais skaitau žymių rašytojų kūrinius, pradedant mano mėgstamais lietuvių rašytojais, baigiant pasaulinio garso autoriais, ir jie rašo tokius dalykus, kad... Nežinau, aš negalėčiau to rašyti savo vardu. Be abejo, ne viskas, kas atrodo autobiografiška, išties yra autobiografiška, bet vietomis tai per daug akivaizdu, gretinant su autoriaus biografijos faktais, ir tada kyla klausimas, ar tai jau yra perėjimas į tą bulvarinę sferą, kurioje kunkuliuoja dirbtinės aistros ir liejasi netikros (ar tikros) ašaros, ar dar ne. Taigi, iš vienos pusės – „Gaze“, minios diktatas, medijų spaudimas, prievartaujamas privatumas, žeminamas individualumas, naikinama savigarba, iš kitos – anoniminis, beveidis, belytis, beskonis, bekvapis pasaulis, kuriame nėra vietos nei prisiminimams iš vaikystės, nei pirmosioms paauglystės patirtims, nei depresijai, ligoms, keistiems nutikimams ar akimirkos jausmui. Pastarasis pasaulis apskritai yra beprasmiškas rašytojui. Nes, jei aš rašau, tai rašau apie save arba apie tai, ką jaučiu (vaizduodamas tai išgalvotame fiktyviame pasaulyje), o rašyti dėl rašymo apie nieką man yra absoliučiai beprasmiška ir tokiu atveju savaime peršasi mintis geriau nerašyti, o atsidėti kitiems menams, kurie be žodžių gali perteikti daug jausmų, pvz., fotografija, dailė, grafika, kinas. Galiausiai, muzika... Tačiau daug dalykų nemoku išreikšti niekaip kitaip negu žodžiais, todėl, neišsakyti dalykai neleidžia ramiai gyventi, judėti į priekį. Galiausiai, gyvenimas atrodo tuščias, kai tiek patirties nuėjo veltui, visi didžiausi išgyvenimai, kuriuos patyriau mokykloje, universitete, keliaudamas, tampa niekiniai, jei aš prie jų nesugrįžtu, neperteikiu kažkaip. Baimė likti nesuprastam, neįvertintam, nuvertintam ar pervertintam, tiesiog baimė, kad istorija bus iškraipyta, sudarkyta, sugadinta, nesuprasta, kažkaip neleidžia pasakoti tai, ką noriu pasakoti. Čia net ne atvirumas, manau, o tiesiog noras kurti tai, ką noriu. Bet tokiu atveju neišvengsi kategorizavimo, interpretacijos, žmonės gal įžvelgs dalykų, kurių net nėra. Panašiai jaučiuosi ir su dalyvavimu organizacijų veikloje. Savęs nepriskiriu jokios politinės partijos palaikytojų būriui, jokios organizacijos veikloje niekada gyvenime nesu dalyvavęs ir neketinu. Prisidėti prie bet kokios kompanijos, prie kokios nors akcijos man yra be galo gluminantis dalykas, kadangi jaučiu, jog prarandu savo integralumą ir individualumą, lengvabūdiškai prisitrinu prie „chebros“, kai puikiai žinau, kad visais kitais negu tas vienas, klausimais mūsų nuomonės išsiskiria, be to, apskritai nemaloniai jaučiuosi žmonių būryje. Pasiryžimas atsisakyti savo individualumo ir kūrėjo laisvės dėl kažkokių tikslų, galiausiai, neatšaukiamas. Tapęs politikos veikėju, nebegalėsi taip paprastai pabėgti. Tapęs kokios nors idėjos ar žmonių grupės vėliavnešiu, taip pat lengvai nepaspruksi. Jei tavo istorijos, tikros ir išgyventos, virs visiems prieinamu skaitalu, anoniminiu gyvenimo apžvalgininku vargu ar vėl galėsi tapti. Et, koks sunkus gyvenimas – negali būti absoliučiai nepriklausomas, laisvas ir nesusaistytas įsipareigojimų, giminystės ryšių ar praeities su žmonėmis, vietomis, institucijomis. Negali kalbėti ir atvirai, nesislėpdamas, ir neapsinuogindamas, bent kažkiek. Bet, jei karštą dieną išsirengsi nuogai, bus tik dar karščiau, nes nudegsi Saulėje.