Kad ir keista, tai ne politinis straipsnis, o dar viena recenzija. Šįsyk- apie legendinį atlikėją, daugeliui tiek vyresnės, tiek jaunosios kartos muzikos mėgėjų besisiejantį su legendine 9-ojo deš. grupe The Smiths, Morrissey. Šis žmogus, daugeliui mūsų laikais žinomas dėl savo ekscentriškų ir radikalių pasisakymų visais gyvenimo klausimais, o ypač gyvūnų teisių, britų monarchijos ir mėsos valgymo, taip pat dėl neseniai išleistos „Autobiografijos“, pernai, 2014 metų liepos 15-ąją, išleido dešimtąjį solo albumą, kuris nedviprasmiškai vadinasi „World Peace is None of Your Business“ (angl. k. „Pasaulio taika – ne jūsų reikalas“), kuris iš pradžių buvęs išleistas Harvest Records kompanijos. Vėliau Morrissey nutraukė ryšius su kompanija ir, dar labiau, Harvest Records tapo nauju jo taikiniu- grupė, su kuria atlikėjas groja, turo metų vilkėjo marškinėlius su užrašu „Fuck Harvest Records“. Taigi, dabar albumas kaip ir niekur neparduodamas, „legaliai“ pasiklausyti jo taip pat nelabai galima. Kuo šita istorija baigsis, nežinia. Aš niekada (lyg ir) nebuvau didelis The Smiths gerbėjas, su Morrissey solo kūryba apskritai susidūręs nebuvau, bet kai išgirdau kad jis išleidžia naują albumą, pamaniau esant verta pabandyti pasiklausyti. Nors nuostata, kad Morrissey geriausi laikai buvo su The Smiths, o šiais laikais iš jo nieko neliko, nedavė man ramybės. Vėliau, kai albumas buvo išleistas, perskaičiau kelias gana neigiamas, piktas recenzijas, kuriame šis albumas buvo vadinamas prastu, ypač visiems kliuvo tariamai pigūs Morrissey, žinomo dėl savo stiliaus, dainų žodžiai. Galiausiai, nusprendžiau vis tiek pasiklausyti ir pats įvertinti, kad ir su vidine nuostata, kad tai, kaip ir „Green Language“, – ne mano stilius. Visgi, pažiūrėkime, ar tikrai viskas taip beviltiška.
Pirmoji daina, ir iškart titulinė, „World Peace is None of Your Business“. Ji prasideda kiek netikėtai, hmm, Morrissey ir sample'ai? Galiausiai, prasideda veiksmas: gitaros čiuožia lygia greta, gili bosinė linija diktuoja tempą, o Morrissey pakylėtu tonu vardija šiuolaikinės visuomenės blogybes. „Oh oh, you poor little fool, oh oh, you fool“ – jis draugiškai pasako mums, ir toliau tęsia savo socialinę kritiką. Tada- greitas gitaros solo, bet jauti, kad dar ne kulminacija. „Each time you vote, you support the process, each time you vote, you support the process“ – regis, Morrissey netiki demokratija ir pilietine visuomene (šių eilučių mūsų šalies rinkėjams gal geriau nesiklausyti...), o toliau tęsia stebėtinai tiesmuka manifestą, sakydamas: „Brazil and Bahrain, oh, Egypt, Ukraine, so many people in pain“ ir prasideda karo būgnų lydimas gitaros show. Daina užsibaigia irgi kažkokiais sample'ais.
Antra albumo daina taip pat stebina tiesmuku pavadinimu, „Neal Cassady Drops Dead“. Jeigu jūs, kaip ir aš, nežinote, kas toks tas Neal Cassady, tai, su „Wikipedia'os“ pagalba, pranešu jums, jog tai buvęs Beat kartos poetas. Be jo, dainoje minimas ir jo draugas ir mylimasis, kitas poetas Allen'as Ginsberg'as. „Neal Cassady drops dead, and Allen Ginsberg's tears shampoo his beard“ – kerta iš peties Morrissey. Gitaros kapoja stipriai, kaip kokiam grunge'e. Vietos čia randa ir sintezatoriai. Visai nebloga daina, nors pabaiga atrodo kiek blankoka, palyginus su neįtikėtinai stipria jos pradžia.
Trečioji daina, rodos, indikuoja, kad Morrissey nusiteikęs sugriauti visus konceptus ir neketina nustoti buvęs tiesmukiškas, nes ji vadinasi „I'm Not A Man“. Dar kartą keista pradžia – ilgas field recording'as ar kažkas panašaus, protarpiais būgnai. Gražūs garsai. Vėliau prasideda didinga šios dainos dalis. Didingas sintezatoriaus garsas. Morrissey vardina „vyriškumo“ epitetus, kuriuos jis akivaizdžiais niekina, ir sako: „If this is how you would describe, then I'm not a man“. Toliau jis sako dar geriau: „If not a man, I'm something far bigger and better than a man“. Tiesiog Nietzsche čia. „I would never killed or eat an animal“ – jis dar patvirtina. Griausmingi kirčiai sintezatoriaus ir feedback'o fone. Gerai, sunku nesutikti, jog šios dainos žodžiai, nors ir išradingi, spinduliuoja begaliniu pasitikėjimu savimi ir kitų niekinimu. Ar tai blogai? Aš nežinau. Muzika visai nieko čia. Pabaiga sužavi mano experimental muzikos alkį. Jo balsas čia itin geras. Daina yra didis triumfas, kad ir perdėtas. Bet vis tiek triumfas.
Ketvirtoji daina vadinasi „Istanbul“. Tiek lyriškai, tiek muzikaliai ji visiškai kitokia negu prieš tai ėjusios dainos. Tiesa, bandymas inkorporuoti rytietiškų elementų nelabai pavyko čia, manau. Visgi, nėra ji ir tokia jau bloga. Nostalgiškas priedainis verčia atleisti visus dainos prastus elementus. Vėl daug eklektizmo, puikus būgnai, įdomi gitara. Viena geresnių dainų, atrodo.
Penktoji daina vadinasi „Earth Is the Loneliest Planet“. Čia vietos atsiranda ir akustinei gitarai, primenančiai kažkodėl Ispanijos muziką. Vėliau, laimė, pasireiškia ir elektrinė gitara bei būgnai. Priedainis nelabai efektingas. Nors žodžiai neblogi, daina nuobodoka.
Šeštoji daina yra „Staircase at the University“. Čia pasakojama keista istorija apie kažkokią vargšę merginą, kuri vis mokėsi ir mokėsi, o tėvas ir vaikinas jai grasino, kad ji padarysianti jiems gėdos, jei nesimokys aukščiausiais balais. Atsirado teigiančių, jog čia esą labai pigi ir netgi neįtikinama istorija. Muzikine prasme daina skamba itin entuziastingai ir pakiliai, savotiškas pasityčiojimas iš tragiškų žodžių. Visgi, tai yra Morrissey. Ir tai jis daro puikiai, taip pat ir šitoje dainoje.
Septintoje dainoje mes vėl grįžtame prie atlikėjo mėgiamų temų aptarimo, šįsyk, bene mėgiamiausios – gyvūnų teisių, kadangi daina vadinasi „The Bullfighter Dies“. Manau, tai, kad ši daina yra apie džiaugsmą, užplūstantį lyrinį subjektą, jam sužinojus apie matadoro mirtį, nieko jau nenustebins. Visai neblogai sukuriama ispaniška atmosfera, trimitai, akordeonas, gitaros, melodija tiesiog puiki, bet žodžiai „Gaga in Malaga, no mercy in Murcia, mental in Valencia“ skamba graudžiai juokingai. Nežinai, ar verkti, ar juoktis, gėda kažkaip. Bet Morrissey, manau, savo tikslą pasiekė. Įdomu, kad kaip tik tuo metu, kai pradėjau rašyti šią recenziją, savo tinklalapyje Morrissey patalpino piktdžiugos kupiną esė apie vieną Meksikos matadorę, kurią per bulių kautynes sužalojo bulius. Na, visiškai nenustebino. Muzikine prasme, visgi, viena stipriausių dainų.
Aštuntoji daina vadinasi „Kiss Me A Lot“. Ji visai pakili ir apskritai bene džiaugsmingiausia viso albumo daina. Indie rock'ą primenančios gitaros nuteikia gerai. Visai neblogai, sakyčiau.
Devintoji daina – „Smiler With Knife“, Ši daina vėl labiau akustinė, tiesa vėliau atsiranda vietos kitiems instrumentams... Vėl liūdna estetika, primena kažką girdėta, tiesa. Sunkūs sintezatoriaus garsai visai šalia. Kažkas čia primena „I'm Not A Man“. Subtilūs garsai prideda malonaus skambesio. Ilgas outro. Lėtas gitaros solo. Ir pabaiga visai maloni ausiai.
Dešimtoji daina ir vėl yra naujas pareiškimas. Ji vadinasi „Kick the Bride Down the Aisle“. Muzika visai normali, sakyčiau. Vėl akustinės gitaros gana daug. „I know so much more than I'm willing to say“ , tikrai, tikrai? Priedainis kiek nuobodokas. Vėliau gitaros sukuria malonią atmosferą. Triukšmo ir tylos kova, dainos žodžiai labai tiesmuki. Gana neblogas solo. Vėliau vėl daugiau akustikos ir tylos. Vietomis primena The Smiths. Bet vėl baigiasi per vėlai. Kaip jau kažkelinta daina šiame albume.
Vienuoliktoji daina vadinasi „Mountjoy“, bet neapsigaukite ir tik nemanykite, kad tai daina apie kažkokį palaimos kalną, ne, priešingai, ji apie Dublino kalėjimą. Šiurpi muzika, viena liūdniausių dainų šiame įraše. Tas The Smiths laikų jausmas, tikrai. Akustinė gitaros ir elektrinės gitaros mišinys. Jokių būgnų kol kas. Ašarą spaudžianti akimirka, „We all lose“ – sako Morrissey. Šiurpūs garsais. Į pabaigą atmosfera tampa dar tamsesnė, visai niūru.
Dvyliktoji ir paskutinioji albumo daina – „Oboe Concerto“. Joje daugiausia dėmesio tenka gitarai, o obojui vietos atsiranda tik vėliau. Visai nebloga daina. Daina apie mirtį, pabrėžiant, kad visi anksčiau ar vėliau pasitraukia iš šio pasaulio. Muzika atitinkamai liūdna. Pabaiga kiek per daug buvo nuspėjama.
Taigi, toks buvo šis albumas. Paklausius šių dainų, visai neatrodo, kad tai toks jau blogas įrašas, kaip kad kalbėta. Jis nėra kažkuo ypatingas ar išsiskiriantis, aišku. Kai kurios dainos labai stiprios ir griausmingos, pavyzdžiui, titulinė daina, „Neal Cassady Drops Dead“, „I'm Not A Man“. Ar to didingumo per daug? Galbūt, dainų žodžių prasme, vietomis atlikėjas stipriai perlenkia lazdą, vietomis pritrūksta stiprių terminų ir panašiai. Bet negalima sakyti, kad žodžiai blogi, tai, kad jie yra politiniai ar vietomis primena manifestą, nereiškia, kad jie beprasmiški. Morrissey neblogai atrodo ir šiais laikais, daug elektronikos, sintezatorių, gitaros ir bosinė gitara skamba įvairiai, nenuobodžiai, albumas kiek pernelyg platus, per daug įvairių elementų, kurie kartu nelabai dera. Per daug žmonių labiau keikia ne pačią muziką, o patį Morrissey, aišku. Apibendrinant, tai tikrai nėra blogas albumas. Man patiko. Tiesa, sunku jį pamėgti, bent jau iš karto. Bet yra labai gerų dainų, kurių negali nemėgti. Gal nėra metų albumas, toli gražu, bet ir nėra toks blogas, kaip daugelis nori pasakyt.
Morrissey:
https://www.facebook.com/Morrissey
http://true-to-you.net/
Albumą „World Peace is None Of Your Business“ galite įsigyti, hmm, niekur, taigi tegalite jo pasiklausyti YouTube'e.
Pirmoji daina, ir iškart titulinė, „World Peace is None of Your Business“. Ji prasideda kiek netikėtai, hmm, Morrissey ir sample'ai? Galiausiai, prasideda veiksmas: gitaros čiuožia lygia greta, gili bosinė linija diktuoja tempą, o Morrissey pakylėtu tonu vardija šiuolaikinės visuomenės blogybes. „Oh oh, you poor little fool, oh oh, you fool“ – jis draugiškai pasako mums, ir toliau tęsia savo socialinę kritiką. Tada- greitas gitaros solo, bet jauti, kad dar ne kulminacija. „Each time you vote, you support the process, each time you vote, you support the process“ – regis, Morrissey netiki demokratija ir pilietine visuomene (šių eilučių mūsų šalies rinkėjams gal geriau nesiklausyti...), o toliau tęsia stebėtinai tiesmuka manifestą, sakydamas: „Brazil and Bahrain, oh, Egypt, Ukraine, so many people in pain“ ir prasideda karo būgnų lydimas gitaros show. Daina užsibaigia irgi kažkokiais sample'ais.
Antra albumo daina taip pat stebina tiesmuku pavadinimu, „Neal Cassady Drops Dead“. Jeigu jūs, kaip ir aš, nežinote, kas toks tas Neal Cassady, tai, su „Wikipedia'os“ pagalba, pranešu jums, jog tai buvęs Beat kartos poetas. Be jo, dainoje minimas ir jo draugas ir mylimasis, kitas poetas Allen'as Ginsberg'as. „Neal Cassady drops dead, and Allen Ginsberg's tears shampoo his beard“ – kerta iš peties Morrissey. Gitaros kapoja stipriai, kaip kokiam grunge'e. Vietos čia randa ir sintezatoriai. Visai nebloga daina, nors pabaiga atrodo kiek blankoka, palyginus su neįtikėtinai stipria jos pradžia.
Trečioji daina, rodos, indikuoja, kad Morrissey nusiteikęs sugriauti visus konceptus ir neketina nustoti buvęs tiesmukiškas, nes ji vadinasi „I'm Not A Man“. Dar kartą keista pradžia – ilgas field recording'as ar kažkas panašaus, protarpiais būgnai. Gražūs garsai. Vėliau prasideda didinga šios dainos dalis. Didingas sintezatoriaus garsas. Morrissey vardina „vyriškumo“ epitetus, kuriuos jis akivaizdžiais niekina, ir sako: „If this is how you would describe, then I'm not a man“. Toliau jis sako dar geriau: „If not a man, I'm something far bigger and better than a man“. Tiesiog Nietzsche čia. „I would never killed or eat an animal“ – jis dar patvirtina. Griausmingi kirčiai sintezatoriaus ir feedback'o fone. Gerai, sunku nesutikti, jog šios dainos žodžiai, nors ir išradingi, spinduliuoja begaliniu pasitikėjimu savimi ir kitų niekinimu. Ar tai blogai? Aš nežinau. Muzika visai nieko čia. Pabaiga sužavi mano experimental muzikos alkį. Jo balsas čia itin geras. Daina yra didis triumfas, kad ir perdėtas. Bet vis tiek triumfas.
Ketvirtoji daina vadinasi „Istanbul“. Tiek lyriškai, tiek muzikaliai ji visiškai kitokia negu prieš tai ėjusios dainos. Tiesa, bandymas inkorporuoti rytietiškų elementų nelabai pavyko čia, manau. Visgi, nėra ji ir tokia jau bloga. Nostalgiškas priedainis verčia atleisti visus dainos prastus elementus. Vėl daug eklektizmo, puikus būgnai, įdomi gitara. Viena geresnių dainų, atrodo.
Penktoji daina vadinasi „Earth Is the Loneliest Planet“. Čia vietos atsiranda ir akustinei gitarai, primenančiai kažkodėl Ispanijos muziką. Vėliau, laimė, pasireiškia ir elektrinė gitara bei būgnai. Priedainis nelabai efektingas. Nors žodžiai neblogi, daina nuobodoka.
Šeštoji daina yra „Staircase at the University“. Čia pasakojama keista istorija apie kažkokią vargšę merginą, kuri vis mokėsi ir mokėsi, o tėvas ir vaikinas jai grasino, kad ji padarysianti jiems gėdos, jei nesimokys aukščiausiais balais. Atsirado teigiančių, jog čia esą labai pigi ir netgi neįtikinama istorija. Muzikine prasme daina skamba itin entuziastingai ir pakiliai, savotiškas pasityčiojimas iš tragiškų žodžių. Visgi, tai yra Morrissey. Ir tai jis daro puikiai, taip pat ir šitoje dainoje.
Septintoje dainoje mes vėl grįžtame prie atlikėjo mėgiamų temų aptarimo, šįsyk, bene mėgiamiausios – gyvūnų teisių, kadangi daina vadinasi „The Bullfighter Dies“. Manau, tai, kad ši daina yra apie džiaugsmą, užplūstantį lyrinį subjektą, jam sužinojus apie matadoro mirtį, nieko jau nenustebins. Visai neblogai sukuriama ispaniška atmosfera, trimitai, akordeonas, gitaros, melodija tiesiog puiki, bet žodžiai „Gaga in Malaga, no mercy in Murcia, mental in Valencia“ skamba graudžiai juokingai. Nežinai, ar verkti, ar juoktis, gėda kažkaip. Bet Morrissey, manau, savo tikslą pasiekė. Įdomu, kad kaip tik tuo metu, kai pradėjau rašyti šią recenziją, savo tinklalapyje Morrissey patalpino piktdžiugos kupiną esė apie vieną Meksikos matadorę, kurią per bulių kautynes sužalojo bulius. Na, visiškai nenustebino. Muzikine prasme, visgi, viena stipriausių dainų.
Aštuntoji daina vadinasi „Kiss Me A Lot“. Ji visai pakili ir apskritai bene džiaugsmingiausia viso albumo daina. Indie rock'ą primenančios gitaros nuteikia gerai. Visai neblogai, sakyčiau.
Devintoji daina – „Smiler With Knife“, Ši daina vėl labiau akustinė, tiesa vėliau atsiranda vietos kitiems instrumentams... Vėl liūdna estetika, primena kažką girdėta, tiesa. Sunkūs sintezatoriaus garsai visai šalia. Kažkas čia primena „I'm Not A Man“. Subtilūs garsai prideda malonaus skambesio. Ilgas outro. Lėtas gitaros solo. Ir pabaiga visai maloni ausiai.
Dešimtoji daina ir vėl yra naujas pareiškimas. Ji vadinasi „Kick the Bride Down the Aisle“. Muzika visai normali, sakyčiau. Vėl akustinės gitaros gana daug. „I know so much more than I'm willing to say“ , tikrai, tikrai? Priedainis kiek nuobodokas. Vėliau gitaros sukuria malonią atmosferą. Triukšmo ir tylos kova, dainos žodžiai labai tiesmuki. Gana neblogas solo. Vėliau vėl daugiau akustikos ir tylos. Vietomis primena The Smiths. Bet vėl baigiasi per vėlai. Kaip jau kažkelinta daina šiame albume.
Vienuoliktoji daina vadinasi „Mountjoy“, bet neapsigaukite ir tik nemanykite, kad tai daina apie kažkokį palaimos kalną, ne, priešingai, ji apie Dublino kalėjimą. Šiurpi muzika, viena liūdniausių dainų šiame įraše. Tas The Smiths laikų jausmas, tikrai. Akustinė gitaros ir elektrinės gitaros mišinys. Jokių būgnų kol kas. Ašarą spaudžianti akimirka, „We all lose“ – sako Morrissey. Šiurpūs garsais. Į pabaigą atmosfera tampa dar tamsesnė, visai niūru.
Dvyliktoji ir paskutinioji albumo daina – „Oboe Concerto“. Joje daugiausia dėmesio tenka gitarai, o obojui vietos atsiranda tik vėliau. Visai nebloga daina. Daina apie mirtį, pabrėžiant, kad visi anksčiau ar vėliau pasitraukia iš šio pasaulio. Muzika atitinkamai liūdna. Pabaiga kiek per daug buvo nuspėjama.
Taigi, toks buvo šis albumas. Paklausius šių dainų, visai neatrodo, kad tai toks jau blogas įrašas, kaip kad kalbėta. Jis nėra kažkuo ypatingas ar išsiskiriantis, aišku. Kai kurios dainos labai stiprios ir griausmingos, pavyzdžiui, titulinė daina, „Neal Cassady Drops Dead“, „I'm Not A Man“. Ar to didingumo per daug? Galbūt, dainų žodžių prasme, vietomis atlikėjas stipriai perlenkia lazdą, vietomis pritrūksta stiprių terminų ir panašiai. Bet negalima sakyti, kad žodžiai blogi, tai, kad jie yra politiniai ar vietomis primena manifestą, nereiškia, kad jie beprasmiški. Morrissey neblogai atrodo ir šiais laikais, daug elektronikos, sintezatorių, gitaros ir bosinė gitara skamba įvairiai, nenuobodžiai, albumas kiek pernelyg platus, per daug įvairių elementų, kurie kartu nelabai dera. Per daug žmonių labiau keikia ne pačią muziką, o patį Morrissey, aišku. Apibendrinant, tai tikrai nėra blogas albumas. Man patiko. Tiesa, sunku jį pamėgti, bent jau iš karto. Bet yra labai gerų dainų, kurių negali nemėgti. Gal nėra metų albumas, toli gražu, bet ir nėra toks blogas, kaip daugelis nori pasakyt.
Morrissey:
https://www.facebook.com/Morrissey
http://true-to-you.net/
Albumą „World Peace is None Of Your Business“ galite įsigyti, hmm, niekur, taigi tegalite jo pasiklausyti YouTube'e.
