Taigi, po ilgesnės pertraukos, aš grįžtu su nauja recenzija! Šįsyk einu dar vieną žingsnelį tolyn nuo savo žanrų, šį kartą – tiesiu taikymu į elektroninės muzikos vandenis. Ir pirmas mano taikinys- Rugpjūčio 25 d. „Warp Records“ išleistas škotų prodiuserio Rustie (Russell Whyte) antrasis albumas, kuris vadinasi „Green Language“ (angl. „Žalioji kalba“). Pats terminas, pasak Rustie, yra susijęs su Antikos mitais, Viduramžių literatūra ir Renesanso magija, o „žalioji kalba“ yra kalba, kuri apeina mąstymą ir tiesiogiai pasiekia sielą, o tai, pasak jo, gali būti muzika. Neturiu kažkokios specialios istorijos, kuo mane, šiaip jau prie elektroninės muzikos nelinkusį (o anksčiau jos ir privengusį) muzikos klausytoją patraukė į savo pusę Rustie, o ne devynios galybės jo kolegų, kurie irgi šiemet į pasaulį paleido kokį nors įrašą. Pirma jo daina, kurią apskritai esu girdėjęs, būtent „Green Language“ pristatymo singlas „Raptor“, su jai skirtu savotišku klipu, kuris atkartoja albumo viršelyje (viename gražiausių šiais metais) dominuojantį hiperrealizmo stiliaus flamingų įvaizdį, visai netikėtai man patiko... Pasižadėjau sau, kad žūtbūt paklausysiu ir visą albumą, ką, galiausiai, ir padariau. Taigi, ką aš ten įžvelgiau, žvilgsniu iš ne-elektroniškųjų muzikos pakraščių, skaitykite žemiau.
Pirmoji daina – „Workship“. Ji pasitinka mus savo blyksčiojančiomis akimirkomis. Tai – lyg intro į albumą. Garsai šniokščia pro šalį, po truputį augdami ir įgydami jėgos, fone melancholiškai groja klavišiniai. Tada suduoda smūgį beat‘as ir tada dar sykį. Tas lėtas vystymasis sukelia mintį, kad lauki kažko, o ko- nežinia, daug netikėtų posūkių, lėkštės.
Keista, be antroji daina – „A Glimpse“ – tęsia tą pačią tendencija ir yra lyg dar grynesnis intro. Čia daugiau veiksmo. Bet pradžioje čiulba paukščiai, pirmyn ir atgal, sintezatorius žaismingai žaižaruoja kažkur šalia, lyg ir kažkur girdėta, bet taip malonu, vėl įsijungia beat‘as ir bosas. Vėl lauki kažko... Trūkčiojanti muzika. Pabaiga- ypač gera, su gitaros doze.
Trečioji daina – jau mano kiek aptartas „Raptor“, tai pirmoji mano girdėta Rustie daina, kuri, pripažinsiu, nenuvylė. Dar prieš tai buvusioje „A Glimpse“ girdėti garsai čia prasitęsia ir kiek nutyla, užleisdami griežtam beat‘o diktatui, lydimam puikios sintezatoriaus melodijos, paskui eina viskas į viršų, tada per jusles tvoskia bosas. Sintezatorius žaižaruoja kažkur aukštybėse, o beat‘as toliau neatleidžia mūsų nuo šokių aikštelės jausmo. Paskui viskas dar keletą sykių pasikartoja, galiausiai sintezatorius visai suįžūlėja ir daro, ką nori. Fone – lyg ir elektrinė gitara. Manau, tai ir yra geriausia šio albumo daina, nors gal šį mano vertinimą paveikė tai, kad jau išgirdau pirmiausia.
Ketvirtoji daina – „Paradise Stone“ – leidžia kiek atsipūsti, pratęsdama flamingų plunksnų, likusių nuo „Raptor“ pabaigos, plevenimą. Toliau viskas agresyvėja, sintezatorius šnairuoja į kairę ir į dešinę, o kažkur giliai tyvuliuoja. Toliau prasideda metalofono ir ksilofono dalis, verta Foals plunksnos. Bet elektroninis pagrindas skamba dar įdomiau. Minimalizmas ir grynas oras.
Penktoji daina – „Up Down“, kurioje pasirodo ir grime ir hip hop'o muzikos atstovai iš Anglijos D Double E. Nesąmoningai norisi pradėti interpretuoti tekstą, kuris akivaizdžiai yra apie gyvenimo nepastovumą – tai aukštyn, tai žemyn. Fone gamtos garsai,ar hiperrealistinė jų imitacija, beat‘as primena kažkokį įprastinį elektroninės muzikos žanrą. Pavadinimas interpretuojamas labai pažodžiui ir ties žodžiu „Up“ balsas traukiamas į viršų, o ties žodžiu „down“ tempiamas žemyn. Šiaip daina vėl labai kovinga, bet repavimas kažkaip čia man nesueina. Vokalai kažkaip užgožia muziką, mano manymu, ne sustiprina, o susilpnina ją.
Šeštoji daina, beje, tęsia kovingumo temą labai aiškiai ir netgi tiesmukai – ji vadinasi „Attak“ ir joje sudalyvauja amerikiečių reperis Danny Brown'as. Čia hip hop'o indėlis labiau vykęs nei iki šiol. Visgi, ir muzika, tie tokie lyg ir kovos trimitai, išspausti sintezatoriaus pagalba, neprastesni. Ši daina yra antrasis albumo singlas. Primena kiek These New Puritans „Hidden“ albumą, nors ne taip rimta.
Septintoji daina – „Tempest“ ir šįsyk apsieita be pašalinių asmenų indėlio. Viena geriausių dainų. Dar viena lėta, prasideda su gitara ar panašiu į ją daiktu. Lėtas, natūralus beat‘as. Per vidurį – lyg tikra audra, praeina žingsniuodama atgal visai čia pat, tada visas vyksmas toliau lėtai teka, kaip upė.
Aštuntoji daina – „He Hate Me“, kur pasirodo Gorgeous Children. Čia muzika nenoriai vėl nuslenka į šešėlius, užleisdama į priekį vokalą, kuris ir vėl kiek nuobodokas, viskas beveik apsieina be beat‘o, akustinis repas sintezatorių apsuptyje. Beat‘as kartais pasirodo ir vėl nuslenka į šešėlius. Melodija labai paprasta, bet tokia maloni. Daina gana nuobodoka apskritai. Toks jausmas, kad ji niekada nesibaigs.
Devintoji daina vadinasi „Velcro“. Čia viskas prasideda kaip koks karaoke. Bet su laiku sintezatorius parodo, kad ne viskas taip nuobodu, o perkusija netikėtai labai karinga, skamba net karingiau, negu „Attak“. Po viskuo rausiasi bosas, vyksmas tęsiasi. Galiausiai, viskas išsitaško, tada vėl leidžiasi ir kyla, kažkokia gitara netgi, apskritai, viena geresnių dainų.
Dešimtoji daina – „Lost“, trečiasis singlas iš šio albumo, kuriame pasirodo ir ritmenbliuzo atlikėjas iš Anglijos Redinho. Bene geriausias kokio nors vokalo pasirodymas. Prasideda veiksmas kaip tipinėje ritmenbliuzo dainoje, pagardintoje Rustie elektronika. Tačiau priedainis migdantis. Gana stipriai veiksmas krypsta į popsinę pelkę. Bet produkcija puiki.
Vienuoliktoji daina yra „Dream On“, ir, nors neparašyta, kad čia kas dainuotų, tačiau vis vien dainuoja. Ir labai vykusiai, moteriškas vokalas. Šiaip daina nebloga, bet kiek per ilga. Viskas vyksta sklandžiau negu prieš tai buvusioje „Lost“. Vietomis trenkia popso klišėmis. Kas nėra malonu ausiai. Priedainis kažkaip įdomiai skamba, nevienodai ir nenuobodžiai, kur kas geriau, nei „Lost“ šiuo atžvilgiu, sakyčiau. Kažkur per vidurį – ramesnė dalis, fone kažkur giliai sintezatorius ieško būdų sukurti minkštą maloniai migdančią atmosferą. Pabaiga gal kiek pernelyg staigi...
Dvyliktoji, priešpaskutinė daina – dar viena gramatinė klaida pavadinime, et, bet tiek to, „Lets Spiral“, kuri jau priduoda pabaigos nuotaikos ir šiaip yra viena geriausių. Greitėjantys sintezatoriaus burbuliavimai, paukščių čiulbėjimas, kažkas liūdno ir gamtiško. Kai jau atrodo, kad tai bus dar vienas ritmenbliuzo triumfas, Rustie spaudžia liūdną natą ir nuotaika išsyk pasikeičia. Vėl tas pats kažko laukimas (ir nesulaukimas) kaip pirmose dvejose dainose. Pabaigoje viskas lėtėja.
Tryliktoji, paskutinė albumo daina – titulinė albumo daina „Green Language“ atskleidžia kita pavadinimo prasmę – tai paukščių kalba. Ir paukščių čiulbėjimas, sumaišytas su lėta, ramia bet vietomis niūria muzika, čia gražiai užbaigia šią kelionę, nors, kiek liūdnai. Atrodo, pagaliau išsivaduota nuo visų klišių ir tikėtinų elementų.
Kokios būtų išvados? Na, prisipažinsiu, kad, kaip koks vidutiniškas žmogus, aš, paskaitęs kai kurių žurnalų recenzijas, davusias šiam albumui varganus 2 iš 5 ir kažkiek panašiai, buvau nusiteikęs gana niūriai ir su nepasitikėjimu klausiausi „Green Language“. Didele dalimi mano apsisprendimą klausytis šio albumo apskritai lėmė tai, jog, kalbėdamas apie jį, Rustie, be viso kito, teigė, kad klausėsi ne ko kito, o tokių visai ne elektroninės muzikos grupių, kaip My Bloody Valentine ir (netgi) Godspeed You! Black Emperor. Vien dėl to verta buvo duoti šansą, kad pasižiūrėti, kaip, po galais, šiam neabejotinai talentingam prodiuseriui iš Škotijos galbūt pavyks suderinti tokius, regis, nesuderinamus dalykus, kaip dubstep ir IDM su shoegaze ir post rock. Ir, tiesą pasakius, nelabai matosi tos įtakos. Taip, didelis dėmesys feedback'ui ir reverb'ui jaučiasi ir kuria labai malonią, sakyčiau atmosferą. Bet tai yra nustelbiama gana stipriai į pop pusę orientuotais vokalais, iš kurių tik Redinho ir Danny Brown įsipaišo į visumą. Visgi, kelios dainos be balso yra pasakiškai gražios. Stipri ir labiau klubiniam gyvenimui tinkama „Raptor“. Pats prodiuseris teigė, kad po praėjusios, debiutinio savo albumo, „Glass Swords“, kuriame atseit išbandė viską, norėjo sukurti kažką „rimto“ ir nebe tokio juokingo, kaip prieš tai buvusiame albume. Atrodo, kad iki galo Rustie tai nepavyko, nors ir tiek, kiek pavyko pranoko mano lūkesčius. Stipriausios dainos – labiausiai keistos, o kitos kiek nublanksta ir nesukelia tokio stipraus įspūdžio iš karto. Apskritai, albumas neblogas.
Rustie:
https://soundcloud.com/rustie
http://rustie.net/
https://www.facebook.com/rustie666
http://twitter.com/rustie
„Green Language“ nusipirkti galima čia:
https://itunes.apple.com/gb/album/green-language/id891326497
https://bleep.com/release/52319-rustie-green-language
O štai albumo singlų video:
„Raptor“:
„Attak (featuring Danny Brown)“:
„Lost (featuring Redinho)“:
