Toliau tęsiu savo recenzijų ciklą. Šįsyk, ketinu rašyti apie dar mažiau žinomą mūsuose atlikėją ir gal pagaliau galėsiu pasigirti, kad ši mano recenzija yra pirmoji apie šį albumą lietuvių kalba, cha... Tad, šįsyk rašysiu apie muzikantą iš Anglijos, Douglas Dare'as, bei jo debiutinį albumą „Whelm“ išleistą šių metų gegužės 12-ąją, „Erased Tapes“ įrašų kompanijos. Šis muzikantas, grojantis pianinu bei dainuojantis, gimė ir užaugo Bridporto mieste Pietų Anglijoje, studijavo muziką Liverpulio muzikos institute, o prieš porą metų debiutavo, kaip atlikėjas. Douglas išleido debiutinį nepilną albumą „Seven Hours“, kurio keletas dainų yra ir tame albume, apie kurį kalbėsiu dabar. Pernai, metų antrojoje pusėje, aš pradėjau skaityti daugiau apie muziką ir man ėmė patikti ieškoti naujų grupių bei atlikėjų, o ne tik žinomesnių ar populiarių nūnai, taigi, vienas pirmųjų iš tų, ką radau, ir buvo Douglas Dare'as. Tuo metu kaip tik ką tik išėjo jo singlas „Lungful“. Iš to, ką perskaičiau, man kilo noras pasiklausyti ir, nors išankstinis nusistatymas, jog, girdi, tai „piano-based“ muzika, kuri man šiaip jau nepatinka, neleido iškart įsiklausyti į kūrinį, nors man patiko iš karto. Taigi, praėjo nemažai laiko, buvau kiek primiršęs vos vieną dainą turintį atlikėją, tačiau, kartą prisiminiau ir norėjau pažiūrėti, kas naujesnio pas jį. Ir kaip tik jis buvo išleidęs naują dainą „Nile" iš būsimojo albumo. Bet ši daina buvo absoliučiai nepanaši į „Lungful“ ir iš pradžių man net nepatiko, tačiau, laikui bėgant vis labiau ėmė patikti. Taigi, po kurio laiko pasirodė ir nemokamas atsisiuntimams singlas „Swim“, kuris, vėlgi, buvo radikaliai kitoks, o gegužės 12-ąją ir pilnas albumas „Whelm“ (angl. k. „Nuostaba“ ar kažkas panašaus, plg. žodį „overwhelmed“, angl. k. „sukrėstas“, „sužavėtas“). To, ką girdėjau prieš tai, pakako sudaryti labai teigiamą vaizdą apie Douglasą ir tikėjausi kažko tikrai gero. O ar albumas pateisino mano viltis, skaitykite čia...
Pirmoji daina, „Clockwork“, prasideda kažkokiais tarytum povandeniniais garsais, o netrukus prisideda pianinas ir Douglas pradeda dainuoti keistą istoriją: „In this box/A secret so closely kept/Two thousand years in the depths/Not to be opened yet“. Ši daina paremta tikru įvykiu, kai buvo atrastas taip vadinamas analoginis kompiuteris, arba skaičiavimo mašina, vadinamas Antikiutero/Antikytero prietaisu. Ji, tikėtina, kad skaičiavo planetų padėtį bei įvairius reiškinius ir Saulės bei Mėnulio užtemimus. Dainuoti apie tokį daiktą? Ką, rimtai? Kažkas nauja. Priedainio pabaigoje gražiai išsidėsto natos, o visą tai papildo subtilūs beat'ai, vienu metu viskas šiek tiek aptemsta ir virsta elektronika, tačiau greitai grįžta „analoginiu“ pavidalu ir užsibaigia, kaip prasidėjo. „In this box/A secret so closely kept/Two thousand years more to look/As long as these clocks work...“ pasako atlikėjas ir daina užsibaigia. Primena, na, net nežinau, Thomo Yorke'o „The Eraser“ laikų kūrybą su šiek tiek didesniu dėmesiu pianinui.
Antroji daina yra jau minėta „Nile“. Ji prasideda visiškai kitaip, ir apskritai yra visai visiškai kitokia, labiau dominuojama sintezatoriaus, negu pianino, bent tai iš karto man krito į akis. Toje gelmėje, tarp elektroninių beat'ų ir sintezatoriaus reverb'uoto gausmo, skleidžiasi kur kas labiau dramatiška, negu pirmojoje dainoje, nuotaika. Palengva sintezatoriaus vėjas darosi vis labiau šaldantis ir nelengvas iškęsti, kol galiausiai užima visą erdvę ir daina nuplaukia gilyn, o paskui grįžta ne su didesne jėga, bet rimtimi, ir apverstais beat'ais ir Douglaso balsu. Paskutinės, kraupios pianino natos ir neužbaigtas ciklas.
Trečioji daina yra „Repeat“ ir labiau primena pirmąją albumo dainą bei jau kiek aukščiau paminėtą „Lungful“ tuo, kad yra labiau paremta pianinu. Ji kiek greitesnė. „Behind glass eyes, it's hard to tell, whether pleasure is reaching your cells“ sako Dare'as ir, na, nežinau, aš seniai negirdėjau tokių įdomių dainų tekstų. Galiausiai, daina išsiskleidžia arpeggio ciklais ir vienišu sintezatoriumi fone, vis garsėjančiu ir vis labiau imančiu viršų. Nors norėtųsi tikėtis dar vieno priedainio, jo nebuvo, buvo tik lėtas outro.
Ketvirtoji daina yra dar tradiciškesnė, „Caroline“, ir atrodo, girdėta ir žinoma, tačiau čia vis tiek prasiveržia Douglas'o originalumas, ir daina skamba naujai. Meilės istorija apie laiškus neskamba patraukliai „Facebook“ ir SMS'ų kartai, ar ne, bet kažkaip iš tokių pamatinių, klasikinių atvejų Douglas išspaudžia emociją, kurios nesugeba išgauti kiti iš kur kas labiau suprantamų istorijų. „And just as I always feared, your precious words, they disappeared, into my mind, as I went blind, let me read again, the letters that she sent“ – skausmingai sako atlikėjas. Priedainis pabrėžtinai tradicinis, o pabaiga vėl primena apie amžių, kuriame būgnus atstoja elektra. Įdomūs ir nekasdieniški beat'ai visgi nepakeičia nuotaikos, o pati pabaiga yra neįsivaizduojamai graudi. Seniai neteko girdėto TOKIOS liūdnos dainos... Kiekvieną kartą labai sunku neverkti.
Penktoji daina, titulinė „Whelm“, leidžia kiek atsikvėpti po prieš tai buvusios dainos ir nesuteikia naujų kančių žodžiais. Vietoje to, tiesiog ramus pagrojimas su įdomiomis grojimo technikomis.
Šeštoji daina, „Unrest“, atrodo, nusprendžia labiau griebti už gerklės su elektronika ir prasideda sintezatoriaus syvais. Douglas dainuoja neramiai, sunkiai, pateisindamas dainos vardą: „I saw you holding hands with the Moon, scented fingers all over the room“, sakyčiau, gana keistas posūkis po pirmų kelių sakinio žodžių, po kurių atrodo, žinai, iš didžios popso istorijos, kas seka toliau, bet ne... Taigi, ši daina gremžia tavo smegenis slogia nuotaika, ir ratais bėgiojančiais pianino akordais. „The seraphins know your sins, and they report to my human heart“ – na, niekas nėra taip keista, kaip jo žodžiai. Paskui būgnai įgauna kūnišką, lyg ir, pavidalą. Ir daina pasibaigia.
Septintoji daina, „Lungful“, yra viena senesnių šio muzikanto dainų. Jai buvo skirtas ir juodai baltas Dušano Kacano režisuotas klipas. Ji prasideda tiesiog pianinu, bet labai jau savotišku. Vėlgi, artimiausias palyginimas, ateinantis į galvą, Thomas Yorke'as, kurio talento gerbėjas, kaip ir aš, esąs ir pats Dare'as. Subtilūs beat'ai ir plojimai. „I will not let you fail“, – sako jis ir atrodo, kad tikrai nebesi vienišas. Tau padės. Paskui viskas išsisklaido ir pabėga sulaužytais akordais, arba arpeggio, ir sukuria gaivią rudeninę nuotaiką, šalta ir tyra, liūdna ir ramu.
Aštuntoji daina, „Whitewash“, grįžta prie istorinės tematikos. Ji yra ne, kaip man atrodė iš pirmo, apie koncentracijos stovyklos kalinius, o apie vadinamąsias Airijos magdaliečių skalbyklas. Kuriose dirbo taip sakant, nedoros moterys. Su jomis buvo elgiamasi kaip su kalinėmis. Daina, kurioje vyrauja pianinas ir beveik nėra būgnų, tik garsų aidai, skamba ir vėl labai liūdnai, o priedainio pabaiga labai jau panaši į „Clockwork“ atitinkamą vietą. Bet paskui Douglas dainuoja labai emocingai ir vėl sunku neverkti. Būgnai, gyvi šįsyk ir tikri, ir pianino klavišų kalenimas. Kraupi pabaiga. Sunki nuotaika, ir apima kažkoks metafizinis liūdesys.
Devintoji, priešpaskutinė, daina, yra kiek jau aptarta „Swim“. Ji vėl tęsia elektroninę liniją, bet joje kiek mažiau įtampos, kiek daugiau kitos spalvos nuotaikos, kuri yra labiau asmeniška, susijusi su žmonių santykiais. Bet bendra visiems, matyt. „I want to get in, I want to get in, I want to get in“, sako ramiai muzikantas, kalbėdamas, matyt, apie plaukimą. Ir baseiną. „And swim“, pratęsia mintį ir tęsia ilgai ilgai, o paskui pasako tokius man artimus teksto žodžius: „If only I could talk to you, I would not know the words I'd choose, how to say to you, that I miss you. Would you be, as I've always knew?“ Paskui daina vaikšto aplink, savotiškai. Pabaigoje iš niekur nieko prasiveržia būgnai ir viskas vis labiau netikėta. Apskritai, viskas čia netikėta, gali tik tau atrodyti, kad žinai, kas bus toliau, bet Douglas tave pergudrauja. Ir vėl. Ir vėl, dar sykį.
Dešimtoji, paskutinė albumo daina, yra, matyt, pati seniausia – „London's Rose“. Ji vėl grįžta prie pianininio pagrindo ir nenutolsta nuo to per visą laiką. Gražiais žodžiais Douglas pasakoja ir vėl ne kokią nors banalią anoniminę istoriją, o istoriją apie žmones, besislėpusius nuo nacių bombardavimo Londono metro. Priedainis, po pradžios dainavimo lengvumo, skamba netikėtai, vėl slogiai ir sunkiai. Vėl Thomo Yorke'o stiliaus pianinas. Ir paskui prasideda labai labai labai sunki liūdna dalis, kai jis dainuoja: „Take us back up, to the top/Take us back up/Take us back up to the top/Take us back up“. Su visa desperacija ir neįtikėtinu sunkumu, daužo per klavišus, sunkiai, iš nevilties.
Ką gi, tai ir viskas, ką turėjo pasakyti Douglas Dare'as savo debiutiniame albume „Whelm“. Aš manau, tai neabejotinai geriausias šių metų albumas kol kas. Tiek emocingos ir nuoširdžios, rimtos ir stiprios pianino muzikos seniai neteko girdėti. Dainuoti apie istorines temas, kurios, gal sutapimas, sudėliotos chronologiškai, šiais laikais, manau, yra drąsu, stipru, netikėta. Sugebėti priversti įsijausti į graikų ar karo laikų istorijas yra nelengva užduotis mūsų laikais, kai atrodo, kad viskas yra svarbu, kas vyksta dabar. Žodžių prasme, tai labai geras poetiškas albumas. Ir apskritai, originalumo prasme, tai labai geras darbas, neperžengiantis nė vienos ribos- nei tampantis ta fanfarine pianino muzika, nei populiaria burbuliavimų ir dainavimo muzika, pavyzdžiui, Jamesas Blake'as. Kalbant apie elektroninę šio muzikanto kūrybos pusę, negalima nepaminėti ir būgnininko bei prodiuserio Fabiano Prynno, kuris prisidėjo prie albumo kūrimo ir prisideda prie gyvų pasirodymų... Sunki muzika, rimta muzika bet apvalanti sielą ir leidžianti patirti katarsį, kaip rašė Aristotelis. Gaila, kad tiek mažai.
Douglas Dare:
http://www.douglasdare.com/
https://www.facebook.com/douglasdaremusic
https://soundcloud.com/douglas-dare
Albumą įsigyti galite čia:
http://www.erasedtapes.com/store/index/ERATP057
Arba, jei nėra už ką, arba tiesiog norite pasiklausyti, jūs galite pasiklausyti čia:
P.S. Esu dėkingas šios recenzijos, publikuotos „Drowned In Sound“, autoriui už istorines žinias apie dainas, kas man pravertė.
