Tad, šįsyk mano recenzija bus apie geriausią, mano nuomone, 2013-ųjų metų albumą – britų grupės These New Puritans (angl. k. „Šie Nauji Puritonai“) trečiąjį albumą, „Field Of Reeds“ (angl. k. „Nendrių Laukas“). Tai bene mažiausiai žinomas Lietuvoje albumas, apie kurį rašau, nors, cha, kad ir keista, šį mano recenzija yra antroji lietuvių kalba apie šį įrašą. Šįsyk, noriu plačiau pristatyti grupę. Taigi, These New Puritans, susikūrę Anglijos Esekso grafystėje, 2006 metais, yra alternatyvios muzikos kolektyvas, susidedantis iš brolių dvynių- Jacko ir George'o Barnettų – dueto bei jų paauglystės draugo Thomo Heino. Iki užpraeitų metų grupėje buvo ir dar viena narė- Sophie Sleigh-Johnson. Taigi, kažkada Jackas grojo gitara, George'as grojo (ir tebegroja, tiesą pasakius) būgnais, o Thomas grojo bosine gitara. Taigi, šis kolektyvas, su Sophie, kuri grojo klavišiniais, grojo kažkokį post-punk ir hip-hop'o įtakai pasidavusios elektronikos kratinį, kuris pasireiškė gitarų, sintezatoriaus ir galingų būgnų junginiu, kuriame būta ir keistų garsų, ir hitais galinčių greitai virsti dainų. Visas tas įtakas sujungę, These New Puritans išleido puikų albumą „Beat Pyramid“ ir susikūrė savitą, unikalų ir nepakartojamą įvaizdį – Jackas grojo su aukso spalvos šarvais, simbolika ir referencijos į mistines tradicijas, istoriją, kūrė keistą lydinį, kuris darė juos jau gerais. Antrajame albume, „Hidden“, grupė staiga radikaliai pakeitė kryptį ir vietoje triukšmingų, tikrai angliškų, rock'o dainų įviliojo mus į tamsius miškus ir gilias Esekso grafystės pelkes, Steve'o Reicho ir „dancehall“ stiliaus muzika, galingi Taiko būgnai, būgnai kertantis per smegenis. Thomas pamažu nuo bosinės gitaros pajudėjo prie sintezatorių ir laptopo, prisidėdamas ir prie ritmo sekcijos. Grupės įvaizdis irgi pasikeitė. Jie tapo karingi, negailestingi („We Want War“, „Attack Music“, „Fire-Power“). Jie susilaukė dar didesnės sėkmės, o „Hidden“ laimėjo NME geriausio albumo titulą. Ko daugiau? Bet, kai atrodė, jog These New Puritans pagaliau atrado save ir išgarsėjo, jie ir vėl pasikeitė... Sophie paliko grupę, Jackas metė šalin gitarą, o Thomas galutinai pasislinko prie elektronikos. Grupė, jau „Hidden“ eroje eksperimentavusi su klasikinės ir neo-klasikinės muzikos garsais, staiga metė lauk visą savo karingumą ir ėmė groti kažkokį neo-klasikos ir post-rock'o, tokio, kokį geriausiai įkūnija paskutinis grupės Talk Talk įrašas, mišinį, pasikliaudama visų pirma pianinu ir pasikvietusi portugalų jazz ir fado dainininkę Elisa Rodrigues, kuri albume atlieka pusę partijų. These New Puritans liko ištikimi savo keistumui ir čia: jei kažkada, „Hidden“ eroje jiems reikėjo su kūju sudaužyti krekeriais apklijuotą arbūzą, tam, kad išgauti žmogaus kaukolės skilimo garsą, tai čia Jack'ui prisireikė įrašyti vanago sparnų garsą, žemiausio balso šalyje, Adriano Peacocko, daužyti stiklą ir vienos dainos būgnų takelį įrašinėt 76 kartus. Tad, 2013 metais pasirodė trečiasis studijinis jų albumas, „Field Of Reeds“. Taigi, apie jį ir noriu parašyti.
Pirma daina – „This Guy's In Love With You“, kitaip dar žinoma „The Way I Do“ pavadinimu. Jau pati šios dainos atsiradimo istorija yra įdomi: Jackas kažkur įrašė dainininkės atliekamą dainą, kuri buvo neaiški, nepilnai išdainuojama. Ir jos balso sample'ai naudojami šioje dainoje. bet, galiausiai, paaiškėjo, kad tai yra tokia daina, seniai parašyta Burto Bacharacho ir Halo Davido, bei atliekama Herbo Alperto. kuri taip ir vadinasi „This Guy's In Love With You“. Daina yra tyli, rami, be būgnų, vedama už rankos pianino, kuris eina lėtai, lėtai, klaidžioja rūke. Kuriame tai šen, tai ten atsiranda balsas. Pabaigoje įsijungia pučiamieji ir tampa kažkaip graudu. Primena Sigur Rós.
Kita daina – jau pati savo numerį albume pasakanti „Fragment Two“. Čia bosinės gitaros prižiūrimas pianinas žygiuoja ryžtingiau, užtikrintai, tačiau ir vėl stabteli. Vėl stabteli. Ir vėl stabteli. Bosinės gitaros solo atima žadą. Paskui pagaliau įsijungi ir ilgai laukti būgnai. Jackas veda mus pasivaikščioti po dykras ir pelkes, o galiausiai jis kalba apie salas, tarp kurių plaukiojo. Pianinas šiek tiek sustoja, atsikvepia, ir tada eina iki begalybės, galiausiai, įsijungia trimitas, kuris perveria tau širdį ir tenka įsitikinti, kad ir be griausmingų būgnų These New Puritans turi, ką pasakyti. Dar ir kaip turi. Kai, pernai gegužę, pirmąsyk išgirdau šią dainą, iš pradžių kilo įvairių minčių. Gal kiek nuobodu. Tačiau, galiausiai, man ši daina vis labiau patiko.
Trečioji daina, viena geriausių, „The Light In Your Name“. Nuskambėjus paskutiniams „Fragment Two“ akordams, įsivyrauja tyla, o tada lėtai atsiranda sintezatoriaus garsas, bet ne, tai ne sintezatorius, o neseniai atrastas magnetinio rezonanso pianinas, vėliau pasigirsta vienintelis gitaros epizodas šiame albume, Jacko balsas skamba tyliai ir piešia kažkokį sapno pavidalo peizažą. Elektroniniai garsai glumina ir gąsdina. Juos lydi ir pianinas. Galiausiai, skausmingas, iškankintas priedainis, kuriame prisijungia ir portugalų dainininkė Elisa Rodrigues. Abiejų vokalistų balsai puikiai dera, po to vėl ta pati lėta tyla su dar nepraradusiu vilties sintezatoriumi, pianino akordai lėtai beriami vienas po kito. Ir vėl sunkūs styginių orkestro garsai, tokie, kokių neišgirsite per TV show. Antrasis priedainis toks pat, bet tada tavo širdis akimirkai sustoja ir vyksmas nusitęsia į begalybę. Vokalistų balsai susilieja, dar styginiai ir didingi George'o ir Thomo būgnai kerta per sąmonę negailestingai. Apogėjus tiesiog varantis į neviltį. Tiesiog akinamas grožis. Ir stiklo duženos. Prie šios dainos kūrimo prisidėjo ir olandų kompozitorius Michaelis Van der Aa. Puiki daina. Nieko nepridursi.
Ketvirtoji daina, kad ir keista, tapusi singlu, „V (Island Song)“. Ši daina ne ką mažiau didinga, negu prieš tai buvusi. Jackas mus iš karto vilioja eiti su juo „In the island, there are no places, or people, so I'll go walking, on my way, I'll find you“, skamba šiurpiai jaudinančiai, kaip sapnas. Neįmanoma neįsijausti į tokią dainą. Pianino ir bosinės gitaros vedama daina greitai plaukia ir čia įsijungia pasikartojantys būgnai, priduodantys nerimastingumo. Pabaiga skamba labai šiurpiai ir nuostabiai, gąsdinančiai ir jaudinančiai, Jacko balso likučiai skamba vis toliau, daina ištirpsta jūroje, arba Temzės žiotyse.
Penktoji daina – „Spiral“. „Spiral“ prasideda sunkiais pučiamųjų orkestro garsais. Kaip didžiuliai gyvūnai tie garsai lėtai juda, apeidami kelyje pasitaikančias kliūtis. Tada įsijungia simfoninis orkestras. O tada prisideda Elisa ir vaikų choras, dainuojantys „You want to see the light, you want to get it right“. Tada vėl sunkesnė nata ir Jackas kažką pasako. O tada, skambant pianinui, Jackas kažkaip svajingai, kas šiaip jau nebūdinga jo dainavimo stiliui, pasako man labiausiai patinkančius žodžius visam albume: „This is your guided tour, exocets towards Stanley, watch the fireworks from the beach, I've got meteors falling to Earth, this is your guided tour...“ Tada kažkas užsiveria ir prasideda pučiamųjų solo, kuris atima žadą ir griebia už gerklės ir nebepaleidžia. Liūdniausia dalis šiame albume. Beje, ji jau anksčiau buvo atliekama, kaip „Irreversible“. Kaip čia neverkti, jei taip gražu, sapnų garsai.
Šeštoji daina, ir antrasis albumo singlas, „Organ Eternal“ prasideda kažkokiu elektronišku sintezatoriaus žaismu, kas po simfoninių viražų atrodo kiek keista, bet greitai viskas vėl tampa įprasta „Field Of Reeds“ prasme. Po to Jackas, grodamas pianinu, pradeda kažką tyliai, lyg sau tiktai, kalbėti, o George'as, kad nenuobodžiautų, kadangi čia nėra būgnų, imasi groti ksilofonu, kartais atsargiai paliesdamas lėkštes. Mus apgaubia keisti sample'ai, savaip baugūs ir įdomūs. Simfoninis orkestras ima pačias žemiausias, skausmingas natas. Tada vėl ateina sintezatoriaus eilė, daina skamba toliau, Jacko balsas skamba vis toliau ir toliau, daina vis tęsiasi vos ne iki begalybės, iš to pasikartojimo suaugi su daina ir ištirpsti garse. Pati elektroniškiausia albumo daina, laisva ir savaip keista. Labai keista.
Ir, kaip ir dera, po to daina apie sapnus iš tikrųjų, na, bent jau šie tiek apie sapnus. Septintoji daina, „Nothing Else“. Čia dominuoja sunkūs simfoninio orkestro ir pučiamųjų garsai, o daugiausia vokalo partijų atlieka Elisa, daina lėta, pati lėčiausia ir giliausia. Pelkė, savotiškai klampi ir migdanti. Ši daina man mažiausiai patinka, ji per daug monotoniška, slogi. Bet albume, kuris man LABAI patinka, tai jau yra ne prastesnė daina, nei kitų grupių geriausios dainos, juk, pagaliau, turi viena daina mažiau patikti už kitas, ar ne?
Aštuntoji, priešpaskutinė daina, „Dream“, atrodo, tęsia tą pačią sapnų temą. Matyt, ne aš vienas supratau, kad šis albumas yra sapnų garsai. Taigi, čia išvis dainuoja vien tiktai Elisa Rodrigues, kurios malonus balsas kalba tau į ausį. Paskui sunkesnis momentas, kai kertama per stygas. Jackas dainuoja. Kažkur toli. Taip pat kiek paprastesnė daina. Bet vis tiek puiki. Čia tokia labiau neoklasikinė albumo dalis. Galbūt kiek nuobodoka. Bet vis tiek... Malonu klausytis.
Devintoji, paskutinė albumo daina, titulinė daina „Field of Reeds“. Ji prasideda didžiuliu sunkiu garsu, bene sunkiausiu iš viso šio albumo. Čia dainuoja ir žemiausias balsas Didžiojoje Britanijoje, Adrianas Peacockas, kažkur čia skamba ir vanago sparnų plasnojimas. Prasisklaidžius sunkiausiems garsams, išlenda Jackas ir sako poetiškai, prie to paties grodamas pianinu: „You asked, if the island would float away, if the stars run through me, like a river, like the air. I said „Yes““. Tada vėl užlieja banga sunkių garsų. „I'm in the wrong place“ – gergždinčiu balsu traukia iš savęs žodžius vokalistas. Ir prideda: „So, I will go away“. O paskui viskas prasisklaido ir stoja palaiminga tyla, tolimi balsai, simfoninis orkestras, tikras jausmas, kad esi nendrių laukuose, šviečia blausi Saulė ir viskas amžinai tas pat. Viskas, belieka atsidusti.
Taigi, „Field of Reeds“ yra labai geras albumas, tam tikra specifinė patirtis, neišdildomas jo paliekamas įspūdis man išliko ilgam, kiekvieną kartą, klausantis šio albumo, persikeli į kitą erdvę ir laiką, į savo sapnus, savo vizijas. Tai nekasdienis, nebuitiškas albumas, čia visai nebūtina šokti, spiegti, spardyti sienas, ne, tiesiog ištirpsti muzikoje. Gali ir apsiverkti. Nes taip gražu, kaip sapne, kuris baigėsi. Ir niekada. Nebepasikartos, baigėsi. Toks kinematogramiškas, gamtiškas, natūralus, nesuvaidintas ir NEPERSPAUSTAS albumas, kuriame viskas tikra. Jackas sako, kad visus garsus jis pats išjautė ir išgyveno. Taigi, tai tikrai matosi ir klausantis. O, atsakant į klausimą, užduotą pavadinime, belieka tikėtis, kad viskas prasidės iš naujo, nes Nendrių lauke laikas visada stovi vienoje vietoje.
These New Puritans:
https://www.facebook.com/TheseNewPuritans
http://www.thesenewpuritans.com/
https://soundcloud.com/these-new-puritans
Šį albumą nusipirkite:
http://www.thesenewpuritans.com/fieldofreeds/
https://itunes.apple.com/gb/artist/these-new-puritans/id265224116?ign-mpt=uo%3D4
O jei nėra už ką, ar šiaip norite paklausyti, tai visiškai nemokamai ir legaliai galite padaryti čia:
https://soundcloud.com/these-new-puritans
