Ar man tikrai „dzin“?

Štai jau šį sekmadienį vyks Seimo rinkimai. Jau senokai girdime raginimus balsuoti, partijos varžosi dėl rinkėjų simpatijų, nors dažnas pastebi, kad rinkimų kampanija – ir vėl nuobodi. Tačiau aš jau žinau, kad rinkimuose tikrai nebalsuosiu. Pasak žmonių, raginančių jaunimą eiti prie balsadėžių, kviečiančių pasakyti „Man ne dzin“, man kaip tik „dzin“ – esu abejingas, man nerūpi šalies ateitis, esu nepilietiškas, per mane į valdžią gali ateiti radikalai, už mane gali nubalsuoti kokie nors nesupratingi, papirkti ar neišsilavinę rinkėjai, galiausiai, aš neturėsiu teisės kritikuoti kitų rinkėjų išrinktų Seimo narių ir naujos valdžios – juk nebalsavau. Kaip galėčiau pasiteisinti? Bet aš pabandysiu – jums spręsti, ar įtikinau.

Rinkimai yra tuščias spektaklis kai iš esmės nėra pasirinkimo ir kai neįmanoma jokia alternatyva esamai tvarkai. Kaip pastebėjo vokiečių filosofas Herbertas Marcuse, mes, gyvenantieji poindustrinio kapitalizmo laikais, gyvename ir vienamatėje visuomenėje, kuriai yra būdingas iracionalus racionalumas, kai protingomis priemonėmis siekiama neprotingų tikslų, ir visiškas alternatyvų mąstymo negalimumas. Taigi bet kokios pažiūros čia tinka tol, kol jos įsilieja į status quo kaip lygiai bevertis elementas. Kiekvieno iš mūsų nuomonė laikoma svarbia todėl, kad ji nieko nereiškia. Mes įsivaizduojame status quo esant natūraliu mūsų išgyvenimų fonu, tad jos kritiškai nevertiname, taikydamiesi prie mums primetamų standartų (juk nekritikuojame kapitalizmo, veikiau stengiamės praturtėti). Kita vertus, alternatyva yra visiškai neįmanoma, nes sistema asimiliuoja bet kokią naują idėją. Pasak Slavojaus Žižeko, Alaino Badiou ir kitų kairiųjų mąstytojų, mes gyvename post-politinėje tikrovėje, todėl politiškai nieko seniai nebegalime spręsti, nes yra atsisakoma „ideologijos“; tikima, kad visus nesutarimus ir klausimus išspręs technokratų valdžia: specialistai, analitikai, ekspertai. Jie, žmonės be jokių politinių preferencijų, nešališki ir dirbantys, o ne politikuojantys, viską sutvarkys geriausiu įmanomu būdu. Tuo pat metu, daugelis klausimų jau yra išspręsti, partijos sutaria dėl svarbiausių dalykų, šalies vystymosi gairių. Žižekas priduria, kad kylanti vadinamoji alternatyva – „kapitalizmas su vertybėmis“ Rusijoje, Turkijoje, arba savotiška jo versija Azijoje, yra ženklas, jog kapitalizmas gali apsieiti be demokratijos ir pasukti link technokratijos su populistiniu fasadu („šeimos vertybėmis“, „morale“, „tradicijomis“). Demokratija šiuo metu pasaulyje „veikia“ bemaž visur: net Šiaurės Korėjoje ir Saudo Arabijoje reguliariai vyksta rinkimai. Yra būtina atrodyti demokratiškam, tačiau tuo pat metu stiprėja įsitikinimas, jog stabilumas ir tęstinumas yra svarbiausia. Aišku, kad tai reiškia pasirinkimo atėmimą iš rinkėjų, bet rinkėjas turi tikėti, kad tai jis renkasi. Pati vienamatė visuomenė nepripažįsta, kad yra ideologiška. Kadangi iš esmės dėl visko yra susitarta iš anksto, yra tik skirtumai tarp skirtingų vykdymo būdų, vienamatėje visuomenėje be tikro pasirinkimo balsuoti neverta.

Aišku, galima klausti, ką visa tai turi bendra su Lietuva? Galime, aišku, atmesti Marcuse's ir Žižeko bei kitų teorijas ir eiti toliau, tačiau matosi, kad minėti dalykai Lietuvoje puikiai pastebimi: visos partijos sutaria dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo ir finansavimo krašto apsaugos sistemai didinimo; didžiosios partijos iš esmės sutaria dėl Darbo Kodekso liberalizavimo būtinumo; dar didesnis sutarimas dėl to, jog aukštasis mokslas turi priklausyti nuo Rinkos poreikių, visos partijos sutaria, kad humanitarinių ir socialinių mokslų nereikia, nes jie nenaudingi, taip pat dėl tokių esminių nuostatų, kaip kad žmogus turi būti konkurencingas, našus ir visokeriopai produktyvus. Partijos, tokiu atveju, yra šiuos klausimus išsprendusios, visiškai neatsiklaususios rinkėjų. Šios temos laikomos pernelyg svarbiomis, kad dėl jų būtų diskutuojama iš viso. Iš esmės, rinkėjams siūloma rinktis budelį nuosprendžiui, kuris jau seniai yra priimtas, įvykdyti. Lietuvos politikoje vyrauja stulbinamas sutarimas. Tam, kad jis nebūtų toks akivaizdus, mums pateikiamas vaizdas, esą, priešingai, vyksta labai arši ideologijų kova, nors esminiai klausimai jau seniai išspręsti. Kuriamos dirbtinės problemos, dėl kurių būtų galima nuoširdžiai kovoti – „šeimos vertybės“, Seimo narių skaičiaus mažinimas, įvairiausi siūlymai didinti algas, rungtyniaujant, kas daugiau, ir t.t.  Galiausiai, mūsų politinei kampanijai savo autoritetingu žodžiu vadovauja užsienio kapitalo bankų analitikai, politologai ir ekspertai, kurie kviečiami vertinti, kas nugalėjo debatuose, kas teisus, kas protingas, kieno pasiūlymai racionalūs ir įgyvendinami, o kas viso labo šneka nesąmones. Lietuvos Laisvosios Rinkos Instututas, skandinaviškų bankų atstovai ir kiti ekspertai pateikiami kaip visiškai nešališki ir siekiantys gero mums visiems. Pagaliau, Lietuvoje realiai neegzistuoja alternatyvos Kairėje. Nors šalį jau ketverius metus valdo neva kairieji, grąžintas privalomas šaukimas į kariuomenę ir įvestas neoliberalus Darbo Kodeksas, streikuojantys mokytojai laikomi priešo agentais, o protestuojantys žmonės – papirktais, vis dar neįteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, atrodo, taip niekada ir nebus įvesti progresiniai mokesčiai. Tai, kad dėl Darbo Kodekso vadinamieji kairieji sutaria su liberalais ir konservatoriais, pasako daugiau negu bet kokia agitacija. Aišku, globalaus kapitalizmo akivaizdoje alternatyvos apskritai sunkiai pamąstomos. Mes matome, kad sutarimas dėl esminių klausimų, jų išvalymas nuo aiškiai suvokiamos ideologijos, siekis matyti prie valdžios kuo daugiau technokratų be ideologinių nuostatų, tiesiog šiaip sau „dirbančių“, apskritai aršus nenoras matyti idėjų ar pasaulėžiūrų kovos, pasikliovimas Rinkai atstovaujančiais ekspertais, kaip visų dalykų matu, paverčia rinkimus nevertu dėmesio spektakliu.

Tačiau svarbiausias argumentas, kurį meta raginantieji pareikšti pilietinę valią rinkimuose, yra piktdžiugiškas pakrizenimas „Vis tiek ką nors išrinks“. Atseit, pats kaltas, jei su mumis nenori žaisti. Mes raginami rinktis mažiausią blogybę, bet ką, tik kad rinktis, o jei ne, esame gąsdinami „radikalais“, kurie esą tuoj tuoj ir ateis, vos tu nenueisi prie balsadėžės. Taigi, iš po lovos lendantys radikalai, kurie viską tuoj sugriaus, yra būdas pagyvinti, sudominti rinkėjų mases. Jei dabar jų nėra – atsiras, vos tik tu imsi ir nenueisi į rinkimus, žodžiu, su rinkėjais elgiamasi kaip su neklusniais vaikais. Šitie vadinamieji radikalai funkcionuoja kaip visada čia pat esanti grėsme. Tačiau, apsidairius mūsų šalyje, radikalų grėsmė atrodo nusirašyta iš užsienio politologijos vadovėlių. Kitas baubas, kurį mums paruošė raginantieji balsuoti, yra runkeliai, tamsūs, neišsilavinę kaimiečiai ar už alų nupirkti rinkėjai, kurie, esą, nubalsuos už mus, jei mes, tie, gerieji, protingieji ir ne-runkeliai, nesusiprasime. „Man ne dzin“ puslapis „Facebook“ tinkle puikiai parodo, kaip tai atrodo: neskoningas, klasistinis šaipymasis iš sukarikatūrintų marozų ir fyfų, kaimiečių ir prasčiokų, kokius įsivaizduoja iš savo dramblio kaulo bokšto besižvalgantis tūlas hipsteris, čia funkcionuoja kaip būdas mobilizuoti jaunuolius, mintyse sakančius „aš ne toks/ia“. Tuo pat metu sakoma, kad „netgi jie“ balsuos – taip kaipgi tu? Vaizdo klipuose naivų ir tyrą jaunimą į rinkimų apygardą vilioja show pasaulio garsenybės. Tuo pat metu išlaikoma pagarbi tyla apie tai, už ką reikia balsuoti. Vakarų šalyse įprasta, kad prieš rinkimus visi šalies laikraščiai paskelbia, už ką, jų manymu, reikia balsuoti. Juk aišku, kad spauda nėra ir negali būti nešališka, tik pas mus vis bandoma vaidinti nešališkumą, kai kur kas protingiau būti atvirai deklaruoti šališkumą. Taip Lietuva atrodo visai „nu-ideologinta“, kadangi viešai girdime tik šališką agitaciją ir ekspertus, kurie juk nešališki. Taigi, paprasčiausiai tikima, kad „pasirinkimas yra“, tačiau įrodymų, kad yra, nėra. Tačiau, kas iš to, kad aš nebalsuosiu – juk ir iš tikrųjų, Seimas vis tiek bus išrinktas. Todėl reikią „jungtis prie chebros“, sudalyvauti tam tikrame show, tam tikrame žaidime, pajusti azartą, sportinį interesą, kaip per krepšinio rungtynes. Galiausiai, nebalsuojantieji pagal nutylėjimą laikomi tais, kuriems „tas pats“, „dzin“. Pridedama, kad „jeigu nebalsavai, tai neturi teisės kritikuoti“. Bet gal kaip tik atvirkščiai: jei tu balsavai rinkimuose, kur niekas nesprendžiama, tai vis tiek sutikai su tuo, kad valdžia, kuri bus išrinkta, bus teisėta. Ji atstovaus ir tave, nes įsiliejai į Bendrąją Valią (kaip sakė Rousseau). Čia panašiai kaip lažybose: jei sutikai atlikti ką nors kvailo (nusidažyti plaukus mėlynai ar palakstyti visiškai nuoga/s gatvėmis), jeigu praloši, o kai praloši (tikėjaisi kad laimėsi), tai imi priešintis ir sakyti, kad tai „nesąmonė“ (panašiai būta su referendumu dėl JK išstojimo iš ES). Tai jau ne – sutikai su pasirinkimu, tai ir sutikai su galimybe, kad pralaimėsi. Kaip tik, nebalsuodamas, gali kritikuoti naująją valdžią, nes atmetei pasirinkimą – tai irgi pasirinkimas. Tai, kad, anot Mažvydo Jastramskio, mažas rinkėjų aktyvumas iki šiol nepadėjo pakeisti politikos kokybės į gerą, nereiškia, kad turiu dalyvauti rinkimuose, nes „tai vis vien įvyks“. Tad iš mūsų norima atimti ir pasirinkimą atmesti mums primetamą pasirinkimą. Jeigu visi iki vieno nedalyvautų – atsirastų viltis kažką pakeisti. Iš esmės, mums sakoma, jog padėtis su partijomis Lietuvoje labai bloga, bet, jei nebalsuosi, bus dar blogiau. Bet kam balsuoti, jeigu vis tiek bus labai blogai? Visuomenė turi spausti politikus leisti rinkėjams patiems pasirinkti, kaip toliau gyventi, pateikiant skirtingas programas, kurios būtų iš tiesų skirtingos, ir padėtų rinkėjams apsispręsti, ko jie nori – šauktinių ar profesionalios kariuomenės, neoliberalaus Darbo Kodekso ar kokio alternatyvaus varianto, aukštojo mokslo kaip Rinkos tarnaitės ar savarankiškos srities sampratos ir pan. Tada balsuoti būtų dėl ko ir būtų vietos rimtoms diskusijoms dėl esminių klausimų, o ne vienadieniams pažadams. Tam reikia atsakingai atsisakyti netikro pasirinkimo. Taigi, reikia nebalsuoti.

Gyvendami vienamatėje visuotinio sutarimo dėl šauktinių, būtinybės didinti finansavimą krašto apsaugai ir mažinti darbuotojų apsaugą, būtinybės didinti žmogaus konkurencingumą ir atsikratyti humanitarinių mokslų, noro kontroliuoti žmogaus gyvenimą nuo pradėjimo iki mirties, visuomenėje, kur politinių klausimų nebeliko, o yra vien techniniai, apie kuriuos mums papasakos ekspertai, pasiūlysiantys ir kaip juos išspręsti, demokratija tampa atgyvena, kuri palaikoma tik dėl to, kad visuomenė legitimuotų tai, kas su ja yra daroma ir būtų paskui ką kaltinti, kad „patys išrinkote“. Kad ir kaip mus gąsdintų didžiuoju Kitu, ar tai būtų radikalai, o gal prasčiokai, kurie, jeigu ne mes, ims ir išrinks vėl tuos, kurie daugiausia žada, tai vargiai užmaskuoja pasirinkimo nebuvimą, politinio elito skurdumą, idėjų trūkumą, diskusijų nerimtumą, skirtumų tarp Kairės ir Dešinės išnykimą visą persmelkiančios Rinkos naudai. Ir mus kviečia rinktis racionaliai tarp iracionalių pasiūlymų. Demokratija bus vėl prasminga tik atsisakant tuščio pasirinkimo. Todėl aš nebalsuosiu. Nes man ne dzin.

Dar kartą apie nebalsavimą

Kas yra svarbiau – balsuoti, ar balsuoti už vertus to politikus? Mums vėl ir vėl sakoma, kad balsuoti yra būtina, nes... yra būtina. Balsuoti nesvarbu už ką, tačiau svarbu išlaikyti visuotinį tikėjimą, kad pasirinkimas yra, kad mes, rinkėjai, renkamės. Kad tai smagu ir įdomu, bet sykiu svarbu ir yra atsakingas poelgis.

Ypač balsuoti raginamas jaunimas. Kai pirmą kartą balsavau, per praėjusius Seimo rinkimus, per daug negalvojau apie tai, kad balsuoju pirmą kartą. Tuomet maniau, kad visi piliečiai privalo balsuoti, kad pasirinkimas yra, dar ir kaip yra – jei ne aš ir kiti, mąstantys kaip aš, vėl bus išrinkti (runkelių ir degradų balsais) kokie nors populistai ar „gelbėtojai“. Tikėjau, kad jaunimas turi aktyviau domėtis politika ir būtinai balsuoti, kad atsverti tuos neišsilavinusius, prasigėrusius, dažnai ir papirktus rinkėjus, kurie į valdžią renka tuos, kas daugiausia žada. Pats ilgą laiką buvau TS-LKD šalininkas, nors vienmandatėje apygardoje balsavau už Liberalų Sąjūdžio kandidatą. Taip atrodė teisinga, logiška ir protinga – balsuoti už vertybes, už stabilumą, už sąžiningumą, už vakarietiškas vertybes. Kas pasikeitė? Dabar laikau save kairiųjų pažiūrų ir nieku gyvu nepalaikyčiau šauktinių kariuomenę remiančių, nuolat apie „šeimos vertybes“ kliedinčių ir privatizuoti viską, ką tik įmanoma, norinčių radikaliai liberalių ekonomiškai ir radikaliai konservatyvių socialiai konservatorių ar korupcija savo rinkėjus hipsterius ir jaunuosius profesionalus nuvylusių, LGBT teises tik žodžiais, o ne darbais remiančius, šauktinių kariuomenės grąžinimą palaikančius ir taip pat viską privatizuoti ketinančius liberalus. Bet juo labiau neįsivaizduoju savęs balsuojančio už progresinius mokesčius eilę metų žadančius ir taip niekada jų ir neįvesiančius, neoliberalųjį Darbo Kodeksą prastūmusius ir šauktinių kariuomenę grąžinusius, LGBT teises taip pat vien žodžiais remiančius socialdemokratus. Dar daugiau, aš apskritai nematau pasirinkimo šiuose rinkimuose, kur dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo susitarta iš anksto, dėl finansavimo didinimo krašto apsaugos sistemai susitarta iš anksto, kur visos partijos vienokia ar kitokia forma stumia „šeimos vertybes“, vieni pateikdami šeimą, kaip „prigimtinę“ ir paremta „vyro ir moters santuoką“, kiti žadėdami įtraukti į „šeimos šventę“ ir „kitokius“. Visos partijos, regis, susitarė dėl to, kad reikia „didinti konkurencingumą“, „skatinti užsienio investicijas“ ir „liberalizuoti darbo santykius“, rengti vaikus mokykloje, ne, ne mokslams, o šeimai, karjerai, kariuomenei. Paskaičius partijų programas, nukrečia šiurpas dėl to, kiek mūsų gyvenimas, anot politikų, turi būti valdomas nuo pradėjimo iki mirties. Viskas dėl to, kad būtume darbingi, sveiki ir patenkinti, užimti visą laiką ir neturėtume laiko mąstyti. Tokia išvada peršasi, paskaičius rinkimines programas, kuriose skiriasi tik akcentai. Vieniems valstybė nustatytų, ką reikia mokytis, o ko ne, kitiems – Rinka, vieniems ugdyti reikia patriotus, kitiems – patriotus ir konkurencingus, darbo rinkos virptelėjimams atliepiančius specialistus. Visi nori, jog žmogus mokytųsi visą gyvenimą, jog niekada nebaigtų mokyklos, nes joks diplomas tavęs neišgelbės, nes Rinka gali bet kada pašaukti stoti į kitą tarnybą. Tačiau gal aš vienas toks paranojikas, daugumai konkurencingumo skatinimas ir vaikų užimtumas, privalomas ikimokyklinis ugdymas ir t.t. atrodo geri tikslai.

Galiausiai, girdime, kad „toks gyvenimas“, kad „tokie laikai“. Bet kaip aš galiu balsuoti už tuos, kurie nori paversti mane robotu, kuris tik konkuruoja, dirba, dauginasi, vykdo visas reikalingas funkcijas ir pasiruošęs bet kada iš siuvėjo virsti inžinieriumi, iš teisininko – IT specialistu. Kur kiekvienas bus „priverstas norėti“ ir „sudomintas“. Kur visi politikai žada skatinti tik tiksliuosius mokslus ir apskritai viską, kas naudinga Rinkai ir šaliai dabar. Humanitariniai mokslai, jei nekuria pridėtinės vertės, yra absoliučiai nereikalingi. Menas reikalingas tik kaip kūrybinės industrijos, meno ir verslo simbiozė. Visos partijos tai siūlo, nuo tų, kurie realiai pretenduoja į valdžios formavimą iki marginalų. Rinkėjui dėl viso šito neleidžiama pareikšti nuomonės. Iš esmės, mums siūloma susipažinti su faktu, kokio žmogaus reikia, koks žmogus bus ugdomas. Ar sąžininga iš manęs reikalauti, kad aš savo balsu legitimuočiau visa tai? Vienamatėje visuomenėje, kur pasirinkimo nėra, kur yra daugybė mažų pasirinkimų, daug „įvairovės“, bet pati vienamatė visuomenė, anot Herberto Marcuse‘s, yra tiek įsitvirtinusi, kad jos ir kritikuoti tampa jau nebeįmanoma. Ką man daryti, kaip rinkėjui, tokioje situacijoje? Aš nenoriu sutikti su pasirinkimu tarp daugybės tos pačios Michelio Foucault aprašytos biopolitikos variantų. Nes aš juk net nematau tarp jų esminio skirtumo. Viskas seniai jau nuspręsta, man tik reikia palaiminti šį sprendimą, nes „taip reikia“, nes esu rinkėjas ir turiu balsuoti rinkimuose.

Bet man sakoma, kad jei aš nebalsuosiu, į valdžią ateis radikalai, arba už mane nubalsuos runkeliai, neišsilavinę, gal net papirkti rinkėjai. Po galais, radikalų grėsmė atrodo nusirašyta iš kitur, nes jie realiai neturi jokių galimybių patekti į Seimą. Argumentas, kad už mane nubalsuos prasigėrę degradai mane 2012 m. veikė, bet dabar matau jo ironišką atspalvį – jį naudoja toleranciją ir lygybę propaguojantys hipsteriai, tuo pat metu patys visaip kaip niekindami „varguolius“. Implicitiškai toks grasinimas reiškia ir tai, kad demokratija jiems – ne motais, nes šitie hipsteriai tiki, kad spręsti turi tik jie patys, nors patys skelbiasi esą demokratijos gynėjai, demokratijos griovėjais laikydami tokius kaip aš. Iš esmės, toks elitistinis požiūris leidžia teigti, kad „varguoliai“ amžinai telieka „varguoliais“ – mums jie nerūpi, jie negali spręsti, jų sprendimas yra niekinis, o štai viduriniosios klasės atstovų, pvz., sprendimas yra teisingas per se. Tai juk visai neliberalu ir visiškai prieštarauja lygybei.

Tačiau, jeigu dar to negana, man metamas dar vienas argumentas – jei aš šiuose rinkimuose nebalsuosiu, tai nieko nepakeis. Seimas vis tiek bus išrinktas, už mane valdžią išrinks kiti, tačiau politinis elitas sėkmingai gyvuos toliau, nes aš, suprask, nieko nedariau, kad kažką pakeisčiau. Aš esą turėjau balsuoti, kad ir už blogus politikus, bet balsuoti, už mažesnį blogį, bet kito pasirinkimo nėra. Noriu aš ar nenoriu, rinkimai įvyks, noriu aš ar nenoriu, naujas parlamentas bus išrinktas vienoks ar kitoks, aš esą turiu padaryti savo darbą ir bent šiek tiek pakeisti mūsų visų ateitį į gerą. Tačiau kodėl aš negaliu atsisakyti dalyvauti rinkimų beprasmybėje, jei man nepriimtinas man siūlomas pasirinkimas? Galiausiai, jei raginantieji mane balsuoti patys pripažįsta, kad partinė sistema bloga ir rinkėjams išrinkus vienus ar kitus, niekas į gerą negali pasikeisti, kokia motyvacija man balsuoti? Kuo padėtis bus blogesnė, man rinkimuose nenubalsavus? Tolesnė rinkėjų apatija? Tačiau ar patys rinkėjai kalti, kad politikai nepateikia jiems pasirinkimo, kuris juos tenkintų? Ar aš kaltas kad man nepriimtinos visų partijų programos? Taip, tada gaunasi, kad aš tiesiog nebuvau tinkamai išugdytas ir užprogramuotas. Tada matyčiau pasirinkimą ir pulčiau prie balsadėžių. Iš esmės, mums sakoma, kad rinkimai yra tam tikras žaidimas ar sportas, varžybos, kuriuose juk smagu dalyvauti, jomis domėtis, dėl jų diskutuoti, pyktis, ginčytis, sekti jų rezultatus, jausti visą tą azartą, kurį sukelia sportas. Balsuoti, galiausiai, aš turėčiau, nes vis tiek viskas bus taip, kaip yra. Betgi smagu sudalyvauti ir gal nors truputėlį pasijusti reikšmingam, galinčiam kažką pakeisti...

Taigi, sakoma, kad aišku, jog neįmanomas toks scenarijus, kad rinkimus boikotuotų visi iki vieno rinkėjai. Piktdžiugiškai teigiama, kad vis vien atsiras balsuojančių, ergo, Seimas bus išrinktas, tie, kas nebalsavo bus patys kalti, kad leido spręsti kitiems. Tačiau tada apima visiška apatija, matant, kad, nori nenori, bus taip, kaip turi būti, kad apskritai nėra išeities iš esamos situacijos. Bet, ir vėl, kodėl aš turiu balsuoti, kai nuo manęs niekas nepriklauso? Užsimerkti ir įsivaizduoti, kad priklauso? Tačiau aš nenoriu taip elgtis, aš geriau pamąstysiu apie tai, ką galima pakeisti, o ne darysiu kaip visi, nes „reikia kašką daryti“, taigi nebalsuosiu.

Rytas

Skaitau ir nežinau, ką skaitau. Koks šlykštus jausmas! Galėtų būti šilta diena, praleista lauke, praleista gamtoje, praleista... Praleista – kas praleista? Ką aš vėl praleidau? Išsprūdo mintis, žuvis iš delno, aš nesu gyvenime žvejojęs... Tai prie ko čia žuvis? Hermeneutinis ratas: kol nesuprasiu, ką skaitau, nesuprasiu, kas esu, bet kol nesuprasiu, kas esu – nesuprasiu, ką skaitau, ė... Gerai, viskas, gana, padedu knygą.

Jei šiandien būtų šeštadienis, vis vien būčiau priverstas skaityti, nes šeštadieniais nuobodu man čia. Išeiti į kiemą? Koks paikas sumanymas tai būtų, iš manęs tik pasijuoktų kas nors. Kas manyje juokinga? Gal man eiti į kokią humoro laidą. Taip ir įsivaizduoju: ateinu, sėdi žymiausi Lietuvos žmonės ir minia pririnktų iš aplinkinių gatvių atsitiktinių praeivių, tėvai, giminės, tolimi ir artimi – prie TV ekranų, ir, akimirkai susitelkę, sutelkę savo žvilgsnį į mane, visi vienu metu pradeda juoktis, žvengti, raitytis ant grindų, susiėmę už pilvų, aš šypteliu, man net įdomu, kodėl jiems taip juokinga, ką, ką jie jaučia, taip smagiai besijuokdami... Tik nelinksma kažkaip, vis vien. Juk iš manęs juokiasi. Užteks, gana, dabar į mokyklą nereikia, atostogos juk. Kai grįšiu, galėsiu miniatiūrinę šio vaizdo, štai iškilusio sąmonėje, kopiją stebėti gyvai. Jei šiandien būtų šeštadienis... Aš laukčiau ko nors...

Bet šiandien antradienis. Kas iš to, po galais? Mano darbai ir dienos lekia, nesustoja. Arkliai po manimi vaitoja. Kakta rasoja, paspirk savo telefoną su koja, kai jis iškris tau iš rankų, išsprūs kaip žuvis – Būk vyras, duok jam. – Taip, duok duok. Kankynė. Jei aš stebuklingai imčiau sprūsti iš konteksto, iš situacijos tinklų kaip žuvelė, kas tada būtų? Taip išprotėjama. Įvykis: jie stovi, apstoję tave, sako nemandagius žodžius, tarkim „Karoli, tu kartais ne [keiksmažodis]? Mum seniai atrodo, kad tu [keiksmažodis]“, arba „Ei, [keiksmažodis], [keiksmažodis] iš čia, mikliai, [keiksmažodis][keiksmažodis], [keiksmažodis]...“, tu visas įsitempęs, kinkos dreba, oi dreba, ypač kai priešais stovi Mantas, didelis, storas paršas, arba Jonas, arba Adomas. Štai kaip ims ir tvos tau. Arba spjaus iš savo prarūkytų nasrų tiesiai tau į veidą. Jie reikalauja atsakyti, klausinėja niekų. Reikalauja, kad kalbėtum su jais (arba šeštokai šaukia per visą koridorių „Ei, pasakyk ką nors“ ir apstoja tave, seka paskui, kad ir kur eitum), reikalauja dėmesio („Dėmesio“ – nervingu balsu sako istorijos mokytojas prakaitu prasmirdusioje klasėje, nes penktadienis, šešta pamoka), kaip tada, kai apstojo ir sakė „Nusiimk šaliką, [keiksmažodis]“. O tu štai imi ir nutolsti nuo jų, visiškai nekreipi dėmesio į tai, ką jie tau sako. Stovi taip, lyg stovėtum vidury miško, aplink oštų medžiai, čiulbėtų paukščiai, šalimais čiurlentų upelis, pvz., Vilnia. Tu visiškai nesuvoki, ką jie tau kalba; jų žodžiai reikalauja tavo atsako, reakcijos, tavo supratimo, dalyvavimo, o tu nedalyvauji, esi čia ir nedalyvauji šitame specialiai tau surengtame smagiame show. Bet kas toliau? A, jie tave muš, o tu nesipriešinsi, supranti,  n e s i p r i e š i n s i. Jie mėtys į tave sniego gniūžtes, temps tave už šaliko, apmėtys niekam šitam mieste nereikalingais obuoliais, kurie mėtosi tiesiog gatvėj šalia tavo mokyklos, o tu stovėsi it uola. Obuoliai glamonės tavo pilvą, krūtinę, nugarą, paglostys nosį, lūpas: beveik romantika, beveik seksas, sakyčiau; palies kaktą. Sniego gniūžtės atvėsins karščiuojančią galvą, tavo karščiuojančias akis, sušildys sušąlusias ausis, vėlgi, nosį, kuri užuodžia per daug smarvės šioje mokykloje. O tu nesipriešinsi.

Ko tu sieksi tuo? To stebuklingo momento, kai jie visi nustos mėtę į tave daiktus, nustos trankę tavo kūną, kai jie nuleis rankas, ir jiems pasidarys skaudu, kaip pamačius pervažiuotą kačiuką gatvėje. Jiems taps taip nemalonu, kad jie štai taip elgėsi. Jie žvalgysis vieni į kitus ir klaus, kaip čia taip išėjo, kad jie šitaip blogai elgėsi? Jie... Jie... Ką jie? Gal atsiklaups prieš tave, ką? Kažkokios liguistos fantazijos, po galais... O gal jie palūš, pamatę, kad tavęs negali įveikti, kodėl taip manai? Nietzsche, vergų moralė, „klausykite, man atrodo, kad čia meluojama“. Tau laikas pasitraukti į dykumą. Tau laikas.

Bet aš tada pasielgiau juk visai ne taip. Visi pastebėjo, kad aš nesėdu ant palangių. Ir štai kartą, kai buvo septynios pamokos, o aš buvau baisiai pavargęs, kojos vos laikė mane stačią, ėmiau ir atsisėdau ant palangės. Visi atėjo ir apstojo mane. Kodėl aš nepasitraukiau, kaip svajojau, kodėl? Taip gali išprotėti. Visi tokie įsijautę, įsitraukę, o tu ignoruoji viską, kas čia dedasi. Taigi, kita stadija būtų: jie, apstoję tave, kalbasi apie tave, o tu nekreipi nė mažiausio dėmesio. Taip kalbama apie bepročius. Žiūrėk, Agota dar paglostytų tau galvą, kaip mažam vaikui, o gal net Šarūnas paplekšnotų per petį... Taigi, visos kilnios, iš pirmo žvilgsnio, strategijos, atidžiai į jas įsižiūrėjus, veda į durnyną.

Tavo akys... Mano kūnas... Jie galėtų susiliesti, galėtų galėti... Debesys, debesys, aš vėl vienas, stoviu vidury laukų, kaukiu kaip šuo. Dangus lyg celofaninis maišelis ant galvos. Atrodo, kad horizonte jis prisiūtas prie žemės, todėl aš iš čia niekados neištrūksiu – esu pasmerktas (Dominykas sakė, kad su Tomce uostė klijus...), uždusiu; man rodos, kad aš stebimas.

Kai ilgiau patyli, visi atkreipia dėmesį – tėvai, mokyklos psichologė, administracija, auklėtoja. Atrodo, kad galvoji, o galvoti pavojinga, maža ką sugalvosi (vėl puikybės priepuolis!), iš tiesų tai jiems atrodo, kad aš narkomanas, kad susidėjau su bloga kompanija, kad štai pradėsiu rūkyti ar užsiiminėti nesaugiais lytiniais santykiais. Et, jie nežino tiesos! Aš su niekuo nebendrauju, atsakinėju tik mokytojų paklaustas, nėra jokių merginų, jokių draugų, visos mano pagundos saugiai tūno manyje, todėl man reikia pasitraukti į dykumą. O tavo akys gal ir geidžia manęs, bet tas aš, kurio jos geidžia, man šlykštus, o gal aš jo net ir nepažįstu, tai labiau tikėtina, gal jis kaip žuvis vandenyje, egzistuoja tik tavo galvoje, bet tavo geismas mane domina tik teoriškai, tik, kai sustoja mintys, lieka vaizdiniai, nurenginėjantys romantiškas mano fantazijas, kad matytųsi visas jų akivaizdus banalus nuogumas ir biologinis pamatas. Mano kūnas man kliudo mėgautis viskuo vienu metu, žiūrėti į žvaigždes, nenorint miegoti, bet be šito kūno juk aš nieko nematyčiau, neužuosčiau, neliesčiau ruplėto medžio kamieno, tavo rankos – atsitiktinai, aišku; todėl man reikalingas kūnas. Nežinia, kas iš mūsų palūš pirmas – jis ar aš.

2016

The Short-Sighted Revenge of the 'Dumb' Masses

A few weeks ago the UK woke up to the news that the EU referendum was won by the supporters of Britain leaving the EU by a slim margin – 52% to 48%. This quickly proved to be shocking news both for Britain and Europe, and the whole world, after all. Feeling that victory is inevitable, the Remain camp felt confident. And here this confidence proved unfounded as the very few prominent Leave campaigners cheered. The UK woke up and anger, disbelief and uncertainty prevailed, especially across the world of celebrities and pop stars. The markets responded as well with a dazzling fall for the pound shares. PM David Cameron added some fuel to the fire with breaking his promise not to resign, albeit on a condition that the new PM would be announced later on. As the Tories threw themselves right in the middle of a brutal leadership competition, a long-awaited mutiny took place in Labour as well. So, what can be said of this, as pundits claim, historic event, the UK deciding to leave the European Union? Embittered Remainers lament the future of the young and of Britain itself and desperately call for a second referendum, while the less notable Leavers cheer at their supposed victory in gaining independence for the UK, though much of what pro-Brexit campaigners have offered to the public, has since been discarded by themselves. How we should view the results and the aftermath of the referendum and what lesson do these events teach us all, including people in other European countries? This I will try to answer in my short essay.

Reading the papers and various internet sites after the results of the referendum had been announced made me wonder about a rather fringe topic in the general discussions, namely the class and mentality divisions that were brought to the fore by the fierce discussions and comments from devastated Remainers. As the Glastonbury festival went ahead, musicians whom I knew and whom I have never heard of (or just happen to know their names) stormed social media to lament the result of the referendum. Things said included a wish for the selfish old, who voted Leave and robbed the young of their future, to die off already, shaming of ‘Mondeo driving bigots’, calling opponents racists and xenophobes and generally decrying the result as a win for the selfish, the self-serving, the narrow-minded, old white Englishmen. To set the record straight, having followed the campaign for a long time, I myself would have voted, was I a British citizen, to Remain. Later I will try to explain my position but now it will suffice to say that despite my general sentiment that the EU must be repaired and fixed, not dismantled, I feel the Remain campaign was as shameful as the often racist and xenophobic, often lying Leave campaign. The ideas brought up by the Glastonbury festival and its participants warrant attention. Compassion and conscious consumption were named as the tenets of the ‘us’ it stood for. Fears of unrestrained migration and a lack of democracy were broadly attacked, not addressed, as racist, selfish, backwards-thinking remarks from self-serving and bigoted ‘little Englanders’. The Remain campaign, in my opinion signed its own death warrant because the cause of staying in the EU was promoted with scaremongering and name-calling, and advocates campaigning for Remain tended to be millionaires and ‘experts’. All this played into the hands of the anti-Establishment sentiment, evident on the side of those who voted Leave. The wish to kick the Tories, kick Cameron and kick the Establishment, the City, the banksters, the system was what led Leave to victory. And Remain only help to maintain this sentiment by promoting the image of young, diverse, vibrant and hipster Britain, who loves refugees for the sake of loving them, who consume consciously and have learned the latest updated vocabulary of political correctness, who are compassionate and empathetic and open-minded, successful and smiling, competent and qualified, so that the less better off, unemployed, old, forgotten, hopeless, embittered and discontent with the Government and with the system in general would even better realize how unwanted they are, how useless and not cared for they are. The resentment felt in England, in the communities that are left behind and forgotten resulted in a basic understanding that the only way to kick the Establishment is to vote Leave. Why? Not only because immigration is a big problem for many, but because Cameron says to vote Remain, because Remain is all about the young, the better off, the successful, the ones who have some perspective in this life, thus people apparently thought this is the way to punish them for ignoring the voters, ignoring the poor, the discontented, the old. The whinnying that followed after the results were announced, the childish demands for a second referendum, backed by the likes of Thom Yorke and Jarvis Cocker, only proved these points. I bet a second referendum might have ended with a similar result if not with a bigger win for Leave. The ones who wanted to be heard, again were shouted down and ridiculed as those who would better be dead or who are bigots, backwards-minded and so on. The mentality that was exhibited by the Remain campaign accentuated the stark differences of class and ideology that defined the campaign, as the Leave camp was ridiculed as clowns and xenophobes and those who voted Leave later being described in purely classist terms as, to put it simply, the vengeful poor old people, stealing the future from the millenials (whatever that means) and consigning the UK to the rubbish bin of history, leaving it on the fringe of world politics. This, I believe, was a huge mistake. The Remain camp made grave mistakes by appealing to scaremongering and presenting any potential Leave voters as worthless scum. The embittered masses have fought back and what has followed the result must have even further emboldened them. Some, indeed, were emboldened way too much. But the divisions not only between Scotland and England, but divisions based on age and on class have proved important and have been worsened by the result. The gap between the anti-Establishment working class people and the middle class young professionals, aspiring to live in a compassionate and open-minded world was widened and both sides bear responsibility for that, but the Remain camp has especially been good at digging its own grave with sneers at everyone who is not as optimistic about the EU as they are. This proved a dreadful tactic. However, sadly, no signs of remorse have been showed.

So, telling Leavers that they were wrong does not help. The mistake they have made – having kicked themselves as well as the Establishment – might be realised sooner or later, but the general sentiment will prevail. Because there is no viable alternative to it. People who find themselves amongst the out-dated and outmoded crowd that is wary of immigrants, wary of ‘openness’, wary of political correctness and identity politics have to either go all right wing as if to prove their opponents right about themselves, or they need a true alternative. An alternative, as I would like to argue, that the Left has not provided. The results of the referendum highlight the tension in society that is not restricted to the UK, far from it. It is widespread and dangerous. The alternative to the open-minded and politically correct neoliberalism is a kind of stripped-down neoliberalism with values. The brutal and frank capitalism, exhibited in the rhetoric of Donald Trump, in the appeal to values and national pride that marks Vladimir Putin and Recep Tayyip Erdogan. This kind of honest politics, based on fear of the Other, on emotion, anger and paranoia is gaining ground throughout Europe and in America. Make no mistake, it is far from revolutionary – the capital transactions still take place anyway… The difference is in attitude, in the way this system does not bother to present itself with a veneer of ‘progressive’ politics, with a veil of compassion and empathy that has long become the mark of mealy-mouthed and hollow leftist politicians. It tells people ‘You have been fooled by these pricks, their words are empty, this is not how the world works’. People nod in approval. The silence on certain matters, the toe-curling inability to be honest and down to Earth of mainstream politics has reached such a point that the voters sigh with deep relief when hearing an honest and unapologetic Trump. The fact that he is not just politically incorrect but simply impolite and rude, a person who enjoys bullying with a sadist’s lust does not alert the voters. This speaks volumes of the overall quality of discourse in politics. The detached and patronizing, condescending and predictable mainstream politicians have pissed off the society to an extent that even a raving lunatic looks better to people. Their desire to hear honest and anti-elitist politicians makes them an easy target for bullying and manipulating right wing types. The working class and disenfranchised masses think such prophets of brutal capitalism will help them through with their problems. Of course they are wrong, but the more the leftist liberals relax in their ivory towers, the bigger the chances that right wingers appealing to the low instincts of the forgotten and the embittered will gain grounds. 

The problem with Britain leaving the EU is that it is a clear symptom of a rotting political system. As Slavoj Zizek noticed, we live in a post-political system that tends to sneer at old definitions of ‘Left’ and ‘Right’, ‘true’ and ‘false’, ‘right’ and ‘wrong’, instead opting for a practical, pragmatic and effective outlook. Politics have been consistently drained of any meaning, any beliefs, any ideology. Instead we are served an expert-led government that concentrates on efficiency and positive thinking. We should be optimistic, as we allow ourselves to be governed by experts, by people holding no views or beliefs other than the utilitarian and the practical outlook of a tradesman. Issues such as human rights, poverty and climate change again are presented as not ideological, but practical. Homophobia is bad because it does not pay off. Politics being based on rational calculations made by experts and non-politicians, everything else in this life has been subsumed by emotion. The laments of celebrities after the results of the referendum had been announced are a good example. The lure of right wing neoliberalism with values is that it focuses on the core aspects of a market economy and instead of the high-brow attitude of leftist liberals who feel like being responsible for all the world's woes, they give people an appealing alternative – deriding everyone around, blaming others and circle-jerking around ‘national identity’, ‘national pride’, ‘tradition’; it is designed for those tired of forcefully smiling at customers, tired of playing the role of a concerned citizen of the World, for those wishing for something more brutal and frank. The post-political system did not take away the need of people to appeal to values and customs, identities and ideology. Whilst it tried to peddle cheap mass-produced substitutes, such as identity politics and positive psychology, it is at a loss here. What people across the world are being offered is honest and understandable politics, based on principles such as ‘Might is right’ and on a general disregard for politeness and good taste. Putin, Trump, Erdogan, the PM of Hungary Viktor Orbán and leaders of far-right parties across Europe talk straight and expose the elites for what they are, pointing out their arrogance and hypocrisy. Underneath it all we still find capitalism and the right wingers hardly bring whatever change they argue for. The comment made by the Polish Minister Witold Waszczykowski is worth attention. He named the enemies of the right wing government as ‘vegetarians’, ‘cyclists’, those who use ‘renewable energy’ and want to ‘mix all the nationalities and races’. Painting such a vivid picture, he appealed to the fear and misunderstandings prevalent among the working class that generally gets looked down by the political elites. And in the end this government seeks to cut down one of the last primeval forests in Europe simply because they want to do it. This points at a future, for which the Leave campaign fought – no more regard for ‘European regulations’, just brutal management.

What is the future of Europe in the face of ‘Brexit’ and a patent rise in unapologetic bigotry and opposition to the post-political consensus peddled by the Establishment? I fail to imagine an EU falling apart. The blow dealt to the Brussels Establishment was huge but not a knock-out. Nation states like Poland, Hungary, Slovakia or the Czech Republic may indulge in nationalist and far-right sentiments but the money that keeps flowing from the EU in various ways does not allow them to seriously consider leaving the union. Fear of ‘cultural Marxism’ or ‘cyclists and vegetarians’ might continue to rise but the pragmatic nature of neoliberalism with values does not allow them a way out of the EU as the masses that hate it will hardly cheer at the result of leaving it even in short term. Countries that sneer at their Eastern neighbours exactly for what those are grateful to the EU – money flowing their way and migrant workers in Western European countries – might wish to leave but the Establishment is still well-equipped and strong enough to hold the tide back. Uncertainty might outweigh nationalism and fear of migrants. Of course, the refugee crisis might add fuel but I would imagine the EU making concessions to avoid further damage. Too much money and too much bureaucracy is there to be made redundant for the union to give up so easily. However, the disenchanted masses need to be contented one way or another, especially in the face of ‘Brexit’. Will the Establishment and the leftist liberals learn? Sadly, I do not see any perspective in waiting for this. The urge to get rid of Jeremy Corbyn that sends the right of Labour into trepidation is yet another sign of this.

So, the UK leaving the EU may have made a fatal mistake, but the Establisment and supercilious leftist liberals making up the most conspicuos part of the Remain campaign have paved the way for it. Embittered with the elites, the working class, the forgotten, the unwanted and the useless fought back albeit in a self-harming way. Regaining control might simply mean closing yourself in a prison cell and kindly handing the keys to a Tory or to a Ukipper. Instead of hypocritical leftist liberal empathy they will receive honest, frank, direct and brutal Thatcherism. Hardly a good bargain, yet it proves to what extent did mainstream politics lose touch with the real world, so that it has become a key market of manipulators and bullies from the far-right. While the Establishment and left-leaning media are clueless as to how could have the tamed and allegedly contented voter turned into a jeering bully, supporting Trump, Farage, Boris Johnson and others, the voters are equally clueless in their choice of a rich and loud-mouthed manipulator and liar. They miss the point that this is not as much as an alternative to the current system, as a new way of contenting the society – this time with hate and rudeness. Apathetic voters cheer at the site of a shouting foam at the mouth bigot. They have learned the biggest lesson of the market economy – one needs to care for image, not substance. Liars and tycoons play such people like a fiddle and as long as anger is vented and previously ducked questions and being addressed in a direct and ‘understandable’ manner, people feel alright. The Remain campaign tried to frighten those who feel like they have nothing to lose. It is not pragmatic questions, but an appeal to reason, showing the true colours of Leave that should have been made, addressing issues and discussing them honestly, but all this needs an alternative that the Left does not have. And so we are left with two brands of neoliberalism, the more cheesy and hipster one, for the upper-class people and the brutally honest capitalism with values, with nationalism, with ‘dignity’, and the Remain loss show the power the manipulative and brutal version has gained over the years of post-political pragmatics. After all, significant change in tone and reasoning needs to occur before a change of heart could take place amongst the embittered masses that sadomasochistically dragged the UK out.

Homofobijos fantazijų pasaulyje

Artėjant LGBT eitynėms „Už lygybę“ maniau turėsiąs progą dar sykį išsakyti savo požiūrį į LGBT teisių diskursą, apie ką esu ne sykį užsiminęs, kritišką požiūrį, kuris daugeliui, matyt, pasirodytų perdėm neaiškus, kad konkuruotų su dominuojančiu kalbėjimo būdu, kuriam būdingas pasiskirstymas į dvi stovyklas. Tačiau, užtikus įdomų tekstą, „Pro Patria“ kreipimąsi į valdžią ir visuomenę, kur šios eitynės pateikiamos kaip sąmokslo, ir ne bet kokio, o komunistinio, dalis, jas raginant uždrausti, nusprendžiau susitelkti į jį. Nenorėdamas pasiduoti tam, ką (kalbėdamas apie pabėgėlių krizę) Slavojus Žižekas vadina „dvigubu šantažu“, kai esame verčiami pasirinkti vieną arba kitą poziciją, jas pateikiant kaip vieninteles alternatyvas, kurios priešingos viena kitai, negaliu praleisti pro akis tokio puikaus ir įspūdingo homofobijos, konspiralogijos ir mesianistinių kliedėjimų pavyzdžio, kaip minėtasis „Pro Patria“ kreipimąsis. Jam ir skirtas šis mano tekstas, savotiška jų teksto recenzija.

Pagrindinė „Pro Patria“ skleidžiama žinia – labai paprasta: Lietuvoje diegiama „genderizmo“ ideologija, kuri savo kilme yra komunistinė, dargi marksistinė-leninistinė. Diegiama ji, kas be ko, per prievartą ir klastingai, apgaulingai ir visaip kaip melagingai. „Baltic Pride“ eitynės – dar vienas žingsnis link „genderizmo“ įdiegimo Lietuvoje. Valdžia ir tauta (pabrėžtinai rašoma iš didžiosios raidės) turi „kažką daryti“, kad apgintų „gyvybinius“ tautos interesus (jai pačiai neaiškius, bet „Pro Patria“ atstovams – aiškius ir ryškius), o tam tereikia, bent jau dabar, viso labo neleisti rengti eitynių. Pastebėtina, kad tekstas yra pavyzdys to, ką pašaipūs analitinės krypties filosofai vadina „postmodernizmu“ – rinkinys beprasmiškai vartojamų „protingų“ tarptautinių žodžių, kurie sukabinami į kilometrines grandines ir jomis užverčiamas skaitytojas. Nieko keista, kad pasirašiusiųjų po šiuo stilistiškai itin gerai blogąsias Jacques‘o Derrida pamokas įsisavinusiu tekstu atsirado mažai, turint omeny, kad tema, atmetus išvedžiojimus, artima tikrai didesniam žmonių skaičiui. Matyt, tikslinė auditorija, per paskutines eitynes pasižymėjusi šokinėjimu prieš policijos žirgus su šūksniais „Kas nešokinės...“, neperkando postmodernistinio ir tuščio žargono, kuriuo remiasi tekstas. Bene juokingiausia, kad visuomenė gąsdinama „politiniu korektiškumu“, tačiau patys autoriai siūlo riboti žodžio laisvę. Jei  „genderistai“, paėmę valdžią, neleidžia viešai dėstyti tokių idėjų, kokios dėstomos „Pro Patria“ tekste, tai – žodžio laisvės ribojimas ir „būtinai totalitarizmas“, kita vertus, jei „sąmoningi“ piliečiai užkerta kelia „žalingai genderizmo ideologijai“, drausdami skleisti jos idėjas, jie elgiasi teisingai. Nesunku pastebėti, kad šią konstrukciją galima apversti. Autoriai, matyt, to neįžvelgia. Prieštarauti sau jiems ne problema.

Norint suprasti visą (tikrąjį) „Pro Patria“ teksto kontekstą, reikia prisiminti nacių susigalvotą terminą „kultūrinis bolševizmas“, šiuolaikinėje vartosenoje, ypač išplitusioje tam tikruose sluoksniuose JAV ir Rytų Europoje, neslėpkime, tarp fašistuojančių revanšistinių jėgų, virtusį „kultūriniu marksizmu“. Norint suvokti visą reikšmių lauką, sietiną su šiuo konceptu, kažkodėl nutylėtu šiame tekste, pakanka pažiūrėti vaizdus, kuriuos „Google“ išmeta, įvedus „Cultural Marxism“. Ši teorija sklidina primityvaus rasizmo ir tiesmukiško antisemitizmo. Tai, kad „pažangesnėse“ jos versijose „Amžinasis Žydas“ jau nebefigūruoja, rodo apdairumą, bet vargu, ar ką daugiau. Tai, kad argumentai jau girdėti ir išbandyti, pamatyti nesunku. Ši sąmokslo teorija, trumpai tariant, teigia, kad marksistai, pradedant Antonio Gramsci, ėmė siekti apnuodyti Vakarų civilizaciją iš vidaus, per universitetus, žiniasklaidą, populiariąją kultūrą. Tipiniai kaltininkai yra Frankfurto mokyklos atstovai Herbertas Marcuse ir Theodoras W. Adorno bei jų kolegos, kas, paskaičius jų pačių mintis, atrodo gėdingas nesusipratimas. Tipinės „Vakarų dekadanso“ stadijos yra lygių teisių suteikimas juodaodžiams, moterų teisės, popkultūros vulgarumas ir LGBT judėjimas. Tai, kad priešinimasis LGBT teisėms čia neatsiejamas nuo žmogaus teisių atėmimo iš daugybės grupių, lengva įsitikinti pasižiūrėjus, kas ir ką šia tema rašo (išsamiau apie šią sąmokslo teoriją – čia ir čia). Kita vertus, įkyrus bandymas susieti „seksualinę revoliuciją“ su komunizmu atmetant tiek tai, kad homoseksualumas SSRS buvo kriminalizuotas, tiek tai, kad ortodoksinis marksizmas iki pat šių dienų LGBT teises laiko kapitalizmo išmislu, parodo visišką nesiskaitymą su realybe. Kad išvengtų asociacijų su naciais, autoriai teigia, kad „naciai irgi tą darė“, nors puikiai žinoma, kad homoseksualūs žmonės buvo uždaromi į koncentracijos stovyklas. Jei jums, pasidomėjus LGBT aktyvistų veikla ir identity politics, kyla įspūdis, kad jų tikslas – komunizmas, sunku kažką ir pasakyti, nes puikiai matosi tai, kad ji puikiai suderinama būtent su neoliberalizmu, su rinkos ekonomika ir kapitalizmu.   

Galiausiai, kuo remiamasi? Nuolat kartojamas teiginys, kad LGBT teisių judėjimas prieštarauja „daugumos šalies piliečių nuomonei“ yra nelogiškas. Dauguma nacių Vokietijos piliečių veikiausiai pritarė „Galutiniam Sprendimui“, bet nuo to Holokaustas netapo nei teisingas, nei moralus. Dauguma JAV pietinių valstijų gyventojų pritarė vergovei, bet nuo to vergovė netapo morali. Galiausiai, jei toji dauguma pritartų „genderizmui“, ar jis irgi taptų šventa tiesa, kuri nusvertų „prigimtį“? Iš šio argumento tai logiškai plaukia, nes, nors atmetama idėja, kad „žmogus pasirenka lytį“, idėja, kad daugumos valia yra geras pagrindas, yra šitam argumentui esminė. Bet čia, matyt, „Pro Patria“ imtų teigti, kad tokia dauguma, kaip ir tie niekieno visai ir neskriaudžiami „kitokios lytinės orientacijos“ žmonės, tiesiog yra „eksperimento įkaitai ir <...> aukos“. Tai yra, jų sąmonė suklaidinta ir reikalinga atitaisymo, kad jie matytų dalykus, kokie jie yra (pagal tą, kas tai sako). Kai dauguma pritaria tam, ko reikia, ji teisi, jei pritaria kažkam kitam – yra suklaidinta. Vertėtų taip pat pabrėžti ir tai, kad besiskundžiantieji „užsienio šalių kišimųsi“ į Lietuvos reikalus, nuolat pabrėžiantys, kad „genderizmas“ – iš užsienio, nesako, kad jų pačių idėjos yra lygiai taip pat atvežtos iš užsienio. Nė vieno originalaus termino ar minties čia nėra – viskas seniausiai išbandyta JAV sąmokslo teorijų kūrėjų ir paleokonservatorių (panašiai šių idėjų genezę aiškina ir Nida Vasiliauskaitė). Šios teorijos puikiai prigijo Rusijoje, kad ir kaip teksto autoriai bando išsisukinėti nuo dvasinės bendrystės su Putinu, bei Rytų Europoje radikalių dešiniųjų tarpe. Šitos, perfrazuojant „Pro Patria“, „moraliai bei politiškai bankrutavusios <...> idėjos“ dabar diegiamos ir Lietuvoje, be to, vis dar sulaukia palaikymo ir JAV, kur jų šalininkai į prezidentus stumia Donaldą Trumpą. 

Kalbant apie biopolitiką, „Pro Patria“ su mainstream‘iniu LGBT judėjimu, deja, siūlo, atitinkamai, grandines ir elektroninę sekimo apyrankę, tačiau šiuos dalykus reikėtų nagrinėti Marcuse‘s, Michelio Foucault, Gilles‘io Deleuze‘o ir Giorgio Agambeno koncepcijų šviesoje, o ne perkeliant JAV redneck‘ų blogosferos idėjas į Lietuvą. Pagaliau, mano manymu, LGBT aktyvistų tikslas iš tiesų turi būti, kad buvimas LGBT taptų tiek pat svarbus dalykas, kiek buvimas kairiarankiu, tačiau iki to, toliau atsirandant tai laikančių problema, dar toli...  

P.S. Ir, visgi, kodėl komunizmas? Nors kartą Lietuvos „patriotai“ sugalvotų ką nors originalaus ir naujo. Gal kaltininkų vertėtų ieškoti kitur? Gal kaltas Comte de Lautreamont ar Arthuras Rimbaud? O Baudelaire‘as? Na, gerai, jei tokių personų „Pro Patria“ atstovai nežino, gal kaltininkas galėtų būti Markizas de Sade‘as – jo „Filosofija buduare“ yra grynas „genderizmas“, ten net aprašyta būsimos visuomenės santvarka, kuri visiškai atitinka „Pro Patria“ versiją, na, tą, kuria jie visus gąsdina. O jei rimtai, tai Platono „Valstybė“ skamba kaip tikrų tikriausias „genderizmo“ manifestas... O Diogenas iš Sinopės, regis, „genderizmą“ įgyvendino praktiškai. Gal Epikūras dar tiktų į pradininkus? Na, va kiek versijų, o Lietuvos susirūpinę piliečiai ir vėl pasinaudojo amerikiečių sugalvota.

Everyday Revolution

Any political revolution, as history has vividly proved so far, is bound to end in terror and dictatorship. But social revolutions have the quality of being inevitable as our life rapidly changes due to technological progress, resulting in social change as well. But in this essay I do not intend to discuss either. Instead, I want to highlight what I see as the way to disobey the kind of rule we all our subjected to. And, in short, I see this last resort of resistance in doing meaningless and naturally unbound things such as walking. I will try to show the importance of activities that do not bring profit and do not have any practical use in the way it is understood in our society in countering the dehumanizing nature of our everyday life.

1. We all tend to travel every day. We commute to school, to university/college, to work and when our day is off, we go back. In doing so, people either choose to use their own cars, either they use public transport. Either way, streets are full of cars and busses, people have to wait, they get angry and try to relax, they dream of other places, of a different world, where the person in question would be able to drive at maximum speed seeing no obstacles. Travelling to work or to school is seen as an inevitable if uncomfortable part of everyday city life. What is the underlying concept behind it is that commuting is yet another way of control. Here we see nothing new if we're acquainted with the theory of the French philosopher Michel Foucault. First of all, if you have a car and use it, you are subject to individualization (i.e. your individual and unique number plate, your driving license with your personal information), then you are subject to rules, which if you disobey, you are punished, and finally, by controlling parking you are pretty much easy to track from home to work to home. If, again, you use public transport, the system is a bit different, however, you are once again fully subject to control – CCTV, e-tickets and conductors make sure everything happens as it should. The level of individualization is less obvious, however, it is still easy to find out who you are and when were you in a given place or where were you in a given moment in time. Control and surveillance – things that frighten us when we are presented with the way they function, yet governments tend to picture it in different terms – in terms of 'safety', 'obeying rules', 'you're better off that way' etc. What, in short, is the way to disobey the rules which govern our lives? Walking. Walking is a rather useless activity in a world where only speed and efficiency is what matters. Traveling by foot distances you from the crowd as it's an intrinsically solitary activity, even if you eventually meet some people on the road you take – they have their own, individual routes and for the bigger part you will follow your own individual path. It also loosens the ties that hold you together with society- being together in a packed bus, wasting your time in a traffic jam, having to take into account fellow drivers, being visible and responsible – when you walk, you are alone, you are as free as our society allows you to be, probably. And this kind of activity does not have a price tag on it too – a dangerous thing for our capitalist society, where everything depends on the price and is commoditised. Such consumer capitalist 'alternatives' as Northern walking is merely a way to present an intrinsically free thing in an oh-so-different way, that is labelled cooler and requires, surprisingly enough, buying certain sticks that legitimate your walking as something of a valuable experience. Otherwise, walking instead of using public transport or any transport whatsoever is basically the kind of resistance that is hard to supress. It is a way to disobey the monotonous rule of society of control, a concept used by Gilles Deleuze.

2. Walking is a unique way to stray away from beaten paths and find your specific way of seeing your surroundings. Instead of a mediated mode of seeing, looking out of the window of a car or a bus, when travelling on foot, you find a less mediated way of perceiving your surroundings. Furthermore, you can regain control over the tempo and rhythm of your movement in the city. When driving or going by bus you are not free to choose your own rhythm, even traffic lights are controlled to help you maintain a certain rhythm. Walking gives you a chance to claim the indefinite. It is the opposite of fixed routes and roads, controlled by traffic lights in the city. Marshal McLuhan argued, that media is what extends a given organ or limb, or our power. However, the other part of it is that the power we extend via media is also ‘amputated’ and ‘anaesthetised’. Thus we lose it, but get a ‘better’ version of it. For instance, when you choose to drive, instead of walking, your body and legs suffer in the long run – you are less and less able to walk, in fact. Your body is weakening, because you got this remarkable power to travel huge distances without putting in all your strength. And think about planes then… One might think these changes are for the better, however, we are plagues by obesity and various disorders related to fatigue these days precisely because we can get away with less and less physical activity. Ironically, we now pay for a chance to legitimately exercise (in gyms), whilst also paying for our car or bus. We got so much, but we lost a lot as well. So, walking enables you to break this vicious cycle and reclaim your freedom to stay indefinite. And it is important psychologically as it is physiologically. Mind you, I do not propose trekking as a sport. It is an experience that escapes commodification. And a return to being without the cheesy and completely fake ‘back to Nature’, proposed by Jean-Jacques Rousseau. Friedrich Nietzsche, himself a huge fan of walking, rightly scorned Rousseau’s idea. Trekking is a way of avoiding the Gaze of the system and a way to reclaim your freedom to wander and find your own way of seeing your environment without paying and without succumbing to the logic of the market.

3. Here we come to the strangest part of this essay. I have already mentioned ‘wandering’ as an important term. When Friedrich Nietzsche, whom I have already mentioned above, spoke of ‘eternally being childish’, he proposed a specific way of seeing the world as a game, as play, without claiming any fixed identity and following rules imposed on us from without, nevertheless, following some rules, as a game by definition is linked to certain rules. He as well spoke of nomadic modes of thinking. This idea was the picked up by the French philosopher Gilles Deleuze. Even more interesting things were argued by the Situationists, especially their leader Guy Debord. The Situationists talked not only of detour as a way to subvert the society of the spectacle that we all live in, but also of unique ways of movement in the urban environment, that should be taken to be a battlefield and thought of in terms of strategy and tactics. I find it hard to accept the term ‘nomad’ as a suitable term, as well as seeing a difference between the idea of prowling through the city along so-called paths of least resistance and being a wanderer. A traveller, I propose, is an individual, who travels without any objective, without any goal. A nomad, on the other hand, as I understand, is a person, dependent on his or her surroundings in one way or another (think, for instance, of a homeless person). A traveller is someone who has no need to go anywhere, but no place to stay. He is sort of mad – if allowed, he would go on and on, or turn around, if he wants to. The world revolves around him in ways that are strange and unexpected to him and escape conceptualisation. He can walk and walks as if there is a place where he goes, but there is no such place. Nevertheless, the Situationist idea of a detour, of walking where you please in an urban environment is very important to the everyday revolution, a thing they spoke of as well. It is precisely that walking is useless and inefficient, a horrible thing nowadays, and brings us back to the indefinite, to places lost and found, where we have been so many times, but never actually noticed anything; I remember walking along the road, going home from school, and seeing a trolleybus packed full with people – I might have been amongst them, because actually I should have taken it to the place where I would catch a bus – and I felt relief, that I can walk on the side of the road and do not have to be part of this mess all of them are into.

So, trekking is a way to subvert your everyday routine and break the rules of efficiency and the logic of the neoliberal world we all live in. Walking is a philosophical activity, because it enables you to find your own way of seeing things and reclaim your ability to walk, to look around, to wander. It is a way to get rid of constraint we are forced to submit to. Losing ties with the society of the spectacle and with herd morality, with pitiful feelings of powerlessness, that you feel stuck in a crowded bus, is better than being efficient and a useful part of the system, a cog in the mechanism. As Jean Baudrillard observes, even fatigue is a way of resistance, as well as animals in farms, who break the rule of profit by being inefficient and killing themselves – for they have nothing else to do. We can do something and that is to resist in our everyday lives. Walking is one particular way of doing it. It is antisocial, but a philosophical way of life is not to be comfy.

Books mentioned in this essay, among others, are Jean Baudrillard “Consumer Society: Myths and Structures”, Jean Baudrillard “Simulacra and simulation”, Guy Debord, “Society of the Spectacle”, Gilles Deleuze “A Postscipt on the society of control” (in “Negotiations”), Michel Foucault “Discipline and punish: the birth of the prison”, “History of Sexuality” (vol. 1-3), I also recommend writings by Friedrich Nietzsche, for instance, “The Twilight of Idols”, “Beyond Good and Evil”, “Gay Science” and a book specifically dedicated to the subject I write about – Frederic Gros’s book on walking as a philosophical activity, “A Philosophy of Walking”. (Also, a wonderful if a bit strange interview with Gros is here).

Atsiskleidimo logikos absurdiškumas

Po to, kai pakomentavau Lietuvos gėjų lygos atstovo Tomo Raskevičiaus pasisakymus interviu LRT radijui, kilo mintis detaliau panagrinėti būtent pačią atsiskleidimo (Coming out) logiką. Praėjusią savaitę esu rašęs panašia tema, kur daugiau dėmesio skiriu tapatybės (identity) temai, tad platesniam kontekstui siūlau būtent aną savo straipsnį.

Trumpai siūlau prisiminti, ką sakė Raskevičius. Jis LRT radijui sakė, kad akcija „Išgirsti“ (turinti ir „Facebook“ puslapį) yra „sveikintina ir labai jautri“, o jos dalyviai, tiksliau, kaip LGBT atsiskleidę žmonės verti pagyrų už „drąsą ir pasiryžimą“. Toliau LGL atstovas pasiguodė, kad, et, visi tie jauni žmonės, taip, labai drąsūs ir ryžtingi, tačiau, girdi, LGBT bendruomenėje „yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių piliečių, tik jie kol kas tyli“. Tyli, matai, nors tu ką. Problema čia tame, kad būdami „LGBT bendruomenės“ nariais, anie „celebrities“ išdavikiškai tyli ir neneša vaivorykštės vėliavos išdidžiai (Gay Pride) ir ryžtingai. Suprask, jei žinomas asmuo atsiskleidžia, visiems, kurie irgi yra LGBT staiga pasidaro gera gyventi, nes 1) pasirodo, „mūsų tarpe“ esama tokių žmonių; 2) homofobas, sužinojęs, kad koks aktorius/ė, politikas/ė, dainininkas/ė yra homoseksualūs ar biseksualūs, staiga skaudžiai suvoks savo milžinišką klaidą ir taps „straight ally“. Toliau Raskevičius prideda svarbiausią tezę, tokia ji svarbi, kad LGL savo „Facebook“ paskyroje šį straipsnį reklamuoja būtent šita teze: kai LGBT žmonės (ar nevyriausybinės organizacijos?) pradės „vadinamąją atsiskleidimo bangą“, kai „kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT“, tokiu būdu bus galima atsikratyti stereotipų ir tada „mes“ pajudėsime visa jėga. Tik kur? Koks, tokiu atveju, yra LGBT organizacijų tikslas – mažinti diskriminaciją ir kovoti, kad buvimas LGBT nebebūtų svarbus kriterijus vertinant žmogaus „vertę“, „tinkamumą“ užimti kokias nors pareigas ir t.t., ar stengtis steigti naujas, bet neva moksliškai sankcionuotas tapatybes (kurios neva „buvo visais laikais“), kurias turėtų, kaip aktoriai, o gal kaip etiketė ant produkto, kuri reprezentuoja tikrąjį produkto turinį, įkūnyti LGBT asmenys?

Savo nagrinėjimą pradėsiu nuo kiek asmeniško pastebėjimo. Asmeniškai man noras „pasisakyti“ yra keistas ir nesuprantamas. Ne tik, kad man nesinori apskelbti pasauliui, kokia mano lytinė orientacija, man netgi nesinori pasakoti bent kiek apie save, net elementariausių faktų, net vardo ar amžiaus, absoliučiai daugumai žmonių. Aš nejaučiu jokio noro deklaruoti, ką mėgstu, ko nemėgstu, kas mane jaudina ar nejaudina, nemanau, kad man neįdomiems žmonėms tai turėtų būti įdomu. Man neatrodo, kad reikia su visais kalbėtis ir „free hugs“ man yra kažkas nesuprantama. Kodėl man turėtų rūpėti aplinkinių žinios apie mane, dar svarbiau, kodėl aš turėčiau juos informuoti apie dalykus, kurie tiesiogiai nesusiję su mano veikla? Viena yra, kai tau pasiūlo mėsos, pasakyti, kad esi vegetaras/ė, kita – kai sutinki žmogui ir, prisistatydama/s, pasisakai nevalganti/s mėsos. Coming out‘as, mano manymu, veikia lygiai taip pat: yra tolimas kelias nuo nesakymo apie savo orientaciją ir melo/slėpimo/apgaudinėjimo. Jei, atėjęs į mokyklą, universitetą ar darbą, nepasakai, kad esi LGBT, tai yra toli gražu ne tas pats, kas apgaudinėti save ir gyventi „dvigubą gyvenimą“ ar bandyti „pasikeisti“ ir tapti, kaip kiti. Atsiskleidimo proponentai šiuos skirtumus ignoruoja. Jiems, rodos, atrodo, kad, jei bent vienas žmogus iš tavo pažįstamų ratų nežino, kad tu – LGBT, reiškia, tupi „spintoje“ (in the closet). Jei aš nemanau, kad žmogus X vertas žinoti mano vardą, aš nesakau tam žmogui savo vardo. Tik nuo manęs priklauso, ar jį pasakysiu – bandymas atimti iš manęs šią teisę yra autonomijos pažeidimas. Jei aš nenoriu su kuo nors bendrauti, ar tokiems žmonėms vis tiek privalau viską apie save iškloti, kaip teisme, policijoje, per tardymą, per kankinimą?

Reikia aiškiai atskirti, kam naudingas toks reikalavimas („Kalbėk“). Kaip pastebi Michelis Foucault, seniau žinojimą iš žmonių reikėdavę traukti replėmis, vėliau šia praktiką perėmė psichiatrai ir psichoanalitikai, tačiau dabar ši praktika yra interiorizuota – kiekvienas mūsų su mielu noru išpažįstame visas nuodėmes visam pasauliui ir jaučiamės suvaržyti, jei to negalime padaryti. Foucault atmeta populiarią hipotezę, kad seksas esą buvęs suvaržytas (dėl kapitalizmo įsigalėjimo XVIII-XIX a.), jo nuomone, seksas kaip tik buvo verčiamas kalbėti jau labai seniai ir dabartinė mūsų „plepaus seksualumo“ epocha tėra tęsinys ir tolimesnis etapas to, kas vyko amžių amžiais ir naivus įsitikinimas, kad lytiškumas dabar yra, pirmą kartą, išvaduotas nuo puritonizmo ir kvailų suvaržymų, yra nesąmoniningas (Foucault: 48-57). Kaip jau minėjau, žmogus yra patalpinamas į Panoptikoną, į Jeremy Benthamo svajonių kalėjimą, kur yra stebimas ir interiorizuoja idėją, kad jis yra stebimas nuolat ir nepertraukiamai. Taip pat žmogus verčiamas ir išsipasakoti, išsisakyti. Jis yra išstatomas Foucault minėto Gaze apžiūrai – tai šaltas, moksliškas, nešališkas, metodiškas žvilgsnis. Kodėl kiekvienas „privalo“ pasisakyti esąs LGBT? Nes plepusis seksualumas reiškia, kad jau nebėra kur pabėgti – viskas vieša, viskas yra dalis sistemos. Atsiskleidimo logika veikia pagal Foucault aptartą modelį – žmogus yra išstatomas visų apžiūrai, įvertinimui, teismui (anonimiškam, distancijuotam, medijuotam). Žmogus privalo „pasisakyti“, tai yra, turi viską išpasakoti, viską atskleisti, kad nieko neliktų nepastebėta, kiekviena scena iš gyvenimo būtų preparuota, įvertinta, pamatuota. Didžioji klasta yra tikinimas, kad tai „įgalina“ subjektą. Negi neaišku, jog pasakojant kitiems, tu įgalini juos – praturtini juos žinojimu, atsisakai dalies „paslaptingumo“, ‚paslepties“, apie ką kalbėjo Gilles‘is Deleuze‘as, kurią dar laikei savo rankose. Tu atsisakai dalies autonomiškumo mainais į tribalistinį pripažinimą. Marshalas McLuhanas, kalbėdamas apie elektros amžių, kuriame gyvename, pastebi, kad mes grįžtame į gentinės sąmonės laikus, atsisakydami subjektyvaus požiūrio taško, kadangi elektra pratęsia ne kokią nors konkrečia mūsų juslę ar organą, o mūsų centrinę nervų sistemą; visas pasaulis virsta dalimi mūsų gyvenimo (įsidėmėtina, kad McLuhanas tai rašė 1964 m..). Kitų pripažinimas įgalina mane būti „savimi“ (beveik pono ir vergo dialektika Hegelio mąstyme), be to, mano paslaptingumas yra kaltė, nes „privalau“ pasisakyti, kitaip išduosiu „saviškius“. Taigi, dviguba atsakomybė – prieš kitus, kad jie įgyti apie mane žinojimą, ir prieš „bendruomenę“, kuriai aš priklausau „by default“, nesąmoningai, priklausymo nepasirinkęs. Aš priklausau bendruomenėms, jų nepasirinkęs, nes mano priklausymas yra nustatytas kitų. Žmogus, pažvelgęs į mane vertinamu žvilgsniu, nustato, kokiai bendruomenei aš priklausau – mano protestai čia nieko nereiškia. Tačiau kaip tada su atsakomybe? Jei aš nepasirinkau priklausyti bendruomenei, kaip aš atsakau prieš kitus tos bendruomenės narius? Akivaizdu, kad mano norai ir sprendimai čia mažai ką reiškia. Kiti sprendžia ir kiti žiūri, stebi, vertina. Atsiduoti kitų valiai aš privalau.

Jeigu norite, analizuojant Raskevičiaus pateiktą imperatyvą „LGBT privalo pasisakyti, kad yra LGBT“ kantiškai, nieko nesigauna. Jei mano elgesio maksimą „Kaip dalis bendruomenės A, viešai pripažįstu priklausąs bendruomenei A“ taptų universalia įstatymo leidybos norma, nieko nepasikeistų LGBT žmonių gyvenime. Toks kantiškas judesys tiesiog numatytų, kad sutinku, kad kiti tos pačios bendruomenės nariai taip pat privalėtų pasisakyti. Galima būtų išvesti bendresnį reikalavimą visiems žmonėms deklaruoti kažką apie save, tačiau vis tiek neaišku, kuo tai naudinga jiems patiems. Galiausiai, patenkame į tapatybės politikos (identity politics) spąstus. Tapatybės politika pasižymi tuo, kad sugriauna du svarbius konceptus – universalizmo ir logikos svarbos. Jei aš pasakysiu, kad manau, jog LGBT žmonių negalima diskriminuoti, žeminti ir bausti ar „gydyti“, mano teiginys bus paremtas loginiais argumentais ir racionaliu mąstymu ir remsis teoriniais dalykais, kurie sudarys galimybę jį įvertinti kaip teisingą ar klaidingą, įtikinantį, logiškai neprieštaringą. Tačiau identity politics logika diktuoja visai kitokį imperatyvą: jei pasakysiu, kad „LGBT žmonių negalima diskriminuoti, o aš esu LGBT“, žmonės pagyvės ir nebežiovaus. „Kaip LGBT/autistas/vegetaras“ aš galiu pasakyti didžiausią loginiu požiūriu nesąmonę, kaip kad „LGBT nereikia skriausti, nes tai žiauru“, arba „LGBT nereikia diskriminuoti, nes tai mane skaudina“ ir mano argumentas bus kur kas įtikinamesnis daugeliui. Tapatybės politika atsisako universalizmo, nes postuluoja, kad tik bendruomenės A nariai supranta, ką reiškia būti bendruomenės A nariu. Bendruomenės B nariai apie tai „nieko nesupranta“ ir šneka kaip „privilegijuoti“ individai, kurių argumentai vien dėl to nieko nereiškia. Taigi, bet kokios šnekos apie LGBT teisės yra niekinės, kol neišstoja į priekį koks vaikinukas ar mergina ir graudulingu balseliu neištaria „I‘m gay“ ir neapsižliumbia. Būtent vėliavnešių čia reikia. Todėl reikia pasakyti, kad po to, kai „pasisakys, kad yra LGBT“, LGBT asmenys dar turės šiokią tokią nedidelę prievolę – būti atviruku „Kas yra LGBT“ ir nuolat pozuoti kaip toks atvirukas. Nuolat būti Gaze matomumo zonoje. Juk nepakanka kartą pasisakyti, reikia nešti „bendruomenės“ vėliavą visą likusį gyvenimą ir „valgyti kaip LGBT“, „mąstyti kaip LGBT“, „skaityti kaip LGBT“, „vaikščioti kaip LGBT“ ir t.t. Nes tapatybė šiuo atveju suvokiama esencialistiškai ir reiškia, kad „esi kitoks“. Mano nuomone, toks getuose gyvenančių mažumų susvetimėjimas (ir visų iki vieno pavertimas mažumų atstovais) yra ne vien postmoderno dalis, bet ir puikus dalykas neoliberaliajai rinkos ekonomikai. Koks pasipriešinimas neoliberalizmui, ekologinių problemų priežastims ir kitiems visus iki vieno liečiantiems dalykams gali būti, kai kiekvienas jaučiasi „ypatinga snaige“ ir mano, kad tik savo gete jį/ją visi supranta. Tai stebėtinai ištrina ir asmeniškumą – pradedama mąstyti ne „aš“ ir „jie“, o „mes“ ir „jie“, aš esu aš tik tiek, kiek esu bendruomenės A narys. Atsiskleidimas nėra pabaiga, o kaip mėgstama sakyti nūnai „kelias“, ir tas kelias veda į getą. Partikuliarumo obsesija verčia žmones vartoti neoliberalizmo sukurtus masinės gamybos personalizuotus „specialiai jums“ skirtus identitetus. Ir visa tai daroma šventai tikint, kad „išreiški save“ (apie tai, kaip jau minėjau, kalbėjo ir Baudrillard‘as). Be to, juk būti laimingam yra netgi savotiška prievolė, apie kurią nenuilstamai mums kalba psichologai. Juk kiekvienas privalome būti atvirukas „Kaip man gera gyventi“.

Tad, atsiskleidimo logika verčia žmogų 1) atsiverti Gaze, leistis preparuojamam Gaze ir „prisipažinti“ (sau ir kitiems), kas esi, ką mąstai, ką jauti, kiek tik gali; 2) prisiimti tapatybę, kuri nuspalvina absoliučiai visas jo gyvenimo sritis, tapatybę, kuri yra pri-skirta ir numatyta žmogui. Noras prakalbinti Kitą, prakalbinti lytiškumą iš tiesų visus mus paverčia atvejais, pacientais ir kaliniais, kurie privalo atsiskleisti ir nieko neslėpti nuo kitų akių. Šis ritualinis paslapties atskleidimas arba „šydo nutraukimas“, apie kurį kalbėjo Friedrichas Nietzsche, yra panašus į tuos ritualus, kuriuos praktikuoja elitinių aukštųjų mokyklų klubų nariai – pažeminimas kitų akyse, vienas po kito visi per tai praeina ir taip sustiprina tarpusavio saitus. Tačiau, manau, pastebėjote, kad tai yra uždarų ir elitinių klubų užsiėmimai, na, dar pirmakursių ar naujokų kariuomenėje krikštynos, tačiau šitie ritualai susiję su slaptumu, tuo tarpu atsiskleidimas yra ta pati idėja perkelta į visos visuomenės plotmę (elektros amžius?). Visi privalo per tai praeiti (juk kiekvienas turi tapatybę, šiaip ar taip) ir taip tapti visuomenės, sistemos dalimi. Tačiau ir čia jaučiasi kažkoks keistas aspektas: žvilgsnis visada yra anonimiškas bendruomenės kaip bendruomenės žvilgsnis (Panoptikonas), kuris nužmogina ir pažemina, nes myli tave tik pažemintą, toleruoja tave tik sužalotą, silpną, verkiantį. Žiauru yra to reikalauti.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, I t., vertė Nijolė Kašelionienė, in Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, p. 7-123